Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-2/2012

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dalyvaujant trečiajam asmeniui atsakovo pusėje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

Byloje kilęs valstybės deliktinės civilinės atsakomybės klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmų, atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus baudžiamojoje byloje, taikant kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Ieškovė E. B. prašė teismo priteisti iš Lietuvos valstybės 300 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, panaikinti iš Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenis apie jai pareikštą įtarimą ir paskirtą kardomąją priemonę. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. balandžio 28 d. (duomenys neskelbtini) policijos komisariato VP (duomenys neskelbtini) policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjas pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal nusikaltimo, numatyto BK 170 straipsnio 1 dalyje, požymius. 2008 m. gegužės 7 d. 17 val. 30 min. ieškovės gyvenamojoje vietoje tyrėjas atliko teismo nesankcionuotą kratą. 2008 m. gegužės 23 d. 7 val. 30 min. buvo atlikta pakartotinė krata. 2008 m. liepos 1 d. tyrėjas įteikė ieškovei pranešimą apie įtarimą baudžiamojoje byloje, kad ji 2008 m. gegužės 23 d. nuo 7 val. 30 min. iki 7 val. 50 min. savo namuose trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas – vengė įsileisti į namus (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnus, juos įžeidė. Ieškovės nuomone, jos ir dukters L. P. baudžiamasis persekiojimas buvo atliekamas šiurkščiai pažeidžiant teises ir laisves, BPK 1 straipsnyje įtvirtintas nuostatas.

Baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pažeidžiant BPK 166 straipsnio 1, 3 dalies reikalavimus, nesant skundo ar pareiškimo, pagal (duomenys neskelbtini) policijos nuovados tyrėjo tarnybinį pranešimą, neturint duomenų apie nustatytus nusikalstamos veikos požymius, nesant prokuroro sprendimo (rezoliucijos) pradėti ikiteisminį tyrimą. Baudžiamojoje byloje nėra policijos pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes patvirtinančio įvykio apžiūros protokolo ar aprašytų aplinkybių fiksavimo. Prokuroras nepatikrino tyrėjo veiksmų, susijusių su tyrimo pradėjimu, kaip to reikalaujama pagal BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio nuostatas. 2008 m. rugpjūčio 7 d. nebuvo baudžiamosios bylos dokumentų apyrašų. 2008 m. gegužės 7 d. tyrėjas savo iniciatyva atliko nesankcionuotą kratą ieškovės gyvenamojoje vietoje, nors būtinybės atlikti šį procesinį veiksmą kuo skubiausiai ir be teisėjo sankcijos nebuvo. Ikiteisminio tyrimo teisėja per tris dienas patvirtino kratos teisėtumą neišsireikalavusi visos medžiagos. 2008 m. gegužės 23 d. kratą buvo leista atlikti nesant duomenų apie nusikaltimo įvykį, žalos dydį. Teismo nutartyje nebuvo nurodyta atlikti kratą pas ieškovę ir paimti jos daiktus; BPK nenumatyta kratos metu filmuoti asmenį ir jo užimamas patalpas. Filmavimas nebuvo nutrauktas ir tada, kai prasidėjo ieškovės reakcija į stresą, kurios metu ji nuvirto, nesąmoningai instinktyviai apsinuogindama iki pusės, taip pažeista jos teisė į atvaizdą, pažemintas orumas. Kaip vėliau tapo aišku, šią sceną apžiūrinėjo daugelis pareigūnų. Ieškovei reikalaujant leisti susipažinti su filmuota kratos medžiaga, jai buvo atsakyta, kad ji, kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo procese, tokios teisės neturi. Be to, prokuroras apie ieškovę rinko duomenis, nors baudžiamojoje byloje ji buvo tik liudytoja. Baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei nepagrįstai pareikštas įtarimas pagal BK 231, 290 straipsnius ir paskirta kardomoji priemonė. Ieškovei neišaiškinta pareigūnų veiksmų apskundimo tvarkos ir pagrindų, kaip to reikalaujama pagal BPK 45 straipsnį. Baigus ikiteisminį tyrimą prokurorai neatsiprašė už padarytas klaidas, kaip reikalaujama pagal Lietuvos prokurorų etikos kodekso 5.2 straipsnį. Be to, procesiniams prievartos veiksmams nebuvo pasirinktas tinkamas laikas ir sąlygos. Į antrą kratą policijos pareigūnai atvyko trimis tarnybinėmis mašinomis, buvo įjungta triukšmą sukėlusi garsinė signalizacija. Policijos pareigūnų skaičius, jų nemandagus ir arogantiškas elgesys išgąsdino ieškovės vaikaitį. Pareigūnai, neturėdami leidimo, filmavo net ant žemės gulinčią ieškovę neestetinėje pozoje, taip pažeisdami jos teisę į atvaizdą. Be to, pranešimas apie įtarimą ieškovei buvo įteiktas pažeidžiant BPK 187 straipsnio reikalavimus ir neužtikrinant teisės į gynybą, nes prieš šį veiksmą nebuvo išaiškinta konstitucinė teisė turėti advokatą (Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis), pranešimas neatitiko BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų. Ieškovei nebuvo užtikrinta reali teisė pasinaudoti gynėjo pagalba, nes į pirmąją apklausą gynėjas nebuvo pakviestas, ieškovė buvo klaidinama dėl gynėjo dalyvavimo būtinumo, tyrėjai netinkamai vykdė BPK 45 straipsnio imperatyvą. Buvo vilkinamas susipažinimas su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Dėl neadekvačių ir nepamatuotų policijos pareigūnų veiksmų buvo sutrikdyta ieškovės sveikata, kratos metu ji buvo išvežta greitosios medicinos pagalbos automobiliu į gydymo įstaigą, hospitalizuota ir ligoninėje praleido daugiau kaip 10 dienų. Po viešai paskleistos informacijos apie galimus pronacistinius veiksmus, sumažėjo ieškovės bendravimo galimybės, nes ji tapo visiems įtartina ir nepatikima, iš ieškovės imta tikėtis grėsmės. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais ieškovei padaryta didelė neturtinė žala, pažeminti jos garbė ir orumas, suvaržyta judėjimo laisvė, asmens neliečiamybė, sukelti padariniai, nustatyti CK 6.250 straipsnio 1 dalyje – reputacijos pablogėjimas ir pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, dvasinis sukrėtimas ir išgyvenimai, nepatogumai ir emocinė depresija.

Byloje nustatyta, kad tikrindami telefoninį pranešimą 2008 m. balandžio 21 d. apie 11.25 val. (duomenys neskelbtini) policijos komisariato VP (duomenys neskelbtini) policijos nuovados pareigūnai vaizdo ir garso techninėmis priemonėmis užfiksavo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) antro aukšto lange iš vidinės kambario pusės kabantį plakatą, kuriame pavaizduotas ženklas, panašus į II pasaulinio karo nacių simbolį – svastiką, su šūkiu „HI HITLER“. Šiame gyvenamajame name gyvena ieškovė, jos sutuoktinis, dvi dukterys ir mažametis vaikaitis. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atliekamas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 1 dalyje (dėl kurstymo prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę) padarymo. Įtarimas šioje byloje pareikštas ieškovės dukteriai L. P. 2008 m. gegužės 7 ir 23 d. atliktos kratos ieškovės ir jos šeimos narių gyvenamajame name, siekiant rasti ir paimti plakatą bei nuotraukas su fotoaparate, mobiliojo ryšio telefono aparate, turinčiame fotografavimo ar filmavimo funkcijas, vaizdo kameroje, kompiuteryje arba tokiai informacijai skirtose laikyti laikmenose užfiksuotu plakatu. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurioje buvo pareikštas įtarimas ieškovės dukteriai, buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atliekamas pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 231 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnyje – trukdymas policijos pareigūnams atlikti 2008 m. gegužės 23 d. kratą ir policijos pareigūnų įžeidimas. Ieškovei buvo pareikšti įtarimai nurodytų nusikalstamų veikų padarymu, paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutrauktas, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – priteisė ieškovei iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas ieškovės dukteriai L. P. buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę dėl nusikalstamos veikos, kas nereiškia baudžiamųjų procesinių veiksmų neteisėtumo ir nepanaikina faktinių veiksmų, kurių pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes nutraukus tyrimą šie faktai (plakato iškabinimas) nėra paneigti. Reikalauti atlyginti žalą dėl baudžiamojo persekiojimo ieškovės dukrai pradėjimo ir su tuo susijusių pareigūnų veiksmų ieškovė neturi teisinio pagrindo.

2008 m. gegužės 7 d. krata buvo atlikta, nors ir be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, tačiau neatidėliotinai, iš karto po įvykio vietos apžiūros, ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, kurį proceso įstatymo nustatytu terminu ikiteisminio tyrimo teisėjas sankcionavo, todėl šis procesinis veiksmas atitiko BPK 145 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir buvo teisėtas. 2008 m. gegužės 23 d. krata buvo atlikta Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutarties pagrindu; baudžiamojoje byloje yra teismo įvertintas nutarčių dėl kratos atlikimo ir kratų, kaip procesinių veiksmų, teisėtumas, kratos eigos filmavimas pripažintas teisėtu. Iš kratos vaizdo įrašo teismas nenustatė pareigūnų nepagarbių, smurtinių veiksmų. Iš vaizdo įrašo teismas nustatė, kad ieškovė atvirai demonstravo priešiškumą policijos pareigūnams, vartojo nepagarbius posakius, šeimos nariai triukšmavo, fotografavo pareigūnus, dėl to šiems teko kviesti papildomą policijos ekipažą. Sutrikus ieškovės sveikatai, policijos pareigūnai iškvietė medicinos pagalbą, kuri nedelsiant atvyko. Teismas pareigūnų veiksmus paimant ieškovės daiktus susidariusioje įtemptoje situacijoje vertino kaip teisėtus; atsižvelgė į tai, kad nėra įrodymų, jog dėl šių daiktų paėmimo ieškovė patyrė konkrečią žalą. Iš ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos ir vaizdo įrašo teismas nenustatė, kad kratos metu gulinti ant grindų ieškovė buvo specialiai stebima, filmuojama, todėl pareigūno buvimo kambaryje nepripažino ieškovės teisių ar laisvių pažeidimu, nelaikė priekabiavimu ar asmens įžeidimu. Pasisakydamas dėl pareigūnų veiksmų kratos metu teisėtumo, teismas rėmėsi nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame konstatuota, kad ieškovės veiksmuose yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 231 straipsnio 1 dalyje, 290 straipsnyje, požymių, kad policijos pareigūnų draudimas ieškovei palikti patalpas, reikalavimas pateikti daiktus, kaip nors galinčius turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, buvo teisėti ir pagrįsti, o ieškovės veiksmai kratą atlikinėjusių policijos pareigūnų atžvilgiu įvertinti kaip nepagarbūs, tačiau pripažinti sukeltais netikėto emocinio susijaudinimo ir nervinio streso, todėl juose nenustatyta tyčia turint tikslą pažeminti pareigūnus ar juos įžeisti.

Teismas nustatė, kad buvo pagrindas pradėti ieškovei ikiteisminį tyrimą pagal nusikaltimo, numatyti BK 231 straipsnio 1 dalyje, požymius (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių ieškovės kaltę dėl nusikalstamos veikos, nereiškia baudžiamųjų procesinių veiksmų neteisėtumo ir nepanaikina faktinių veiksmų, kurių pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vertindamas kardomosios priemonės ieškovei paskyrimo teisėtumą, teismas sprendė, kad ši procesinė prievartos priemonė ieškovei buvo skirta nepagrįstai, nes baudžiamojoje byloje nebuvo duomenų, kad ieškovė gali vengti ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme ar nuosprendžio įvykdymo, taip pat kad gali daryti naujas nusikalstamas veikas. Kardomosios priemonės ieškovei paskyrimo nepagrįstumą konstatavo ir teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje, kuria baudžiamojoje byloje buvo panaikintas ieškovei skirta kardomoji priemonė. Teismas pripažino prokuroro veiksmus skiriant ieškovei kardomąją priemonę neteisėtais ir neadekvačiais, nustatė, kad nors kardomoji priemonė ieškovei buvo taikyta neilgą laiką, tačiau vis tiek sukėlė ieškinyje įvardintus nepatogumus, neigiamas emocijas, nepasitenkinimą tokiu jos asmenybės vertinimu, kas turėjo įtakos jos sveikatos būklei, apribojo jos galimybę savo nuožiūra keliauti. Dėl kardomosios priemonės nepagrįsto taikymo ieškovė įgijo CK 6.272 straipsnyje numatytą teisę į neturtinę žalą, kurią, remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, teismas įvertino 5000 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 29 d. nutartimi pakeitė Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 23 d. (klaidingai nurodyta data, turėtų būti – 2010 m. birželio 23 d.) sprendimą – iš Lietuvos valstybės ieškovei priteistą 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą padidino iki 10 000 Lt, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad dėl ieškovės ir jos dukters nėra priimti išteisinamieji nuosprendžiai, bet ikiteisminiai tyrimai nutraukti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Valstybė turi pareigą taikyti atitinkamas baudžiamojo persekiojimo ir procesinio poveikio priemones asmeniui, kuris yra pagrįstai įtariamas padaręs nusikaltimą. Baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nereiškia baudžiamojo persekiojimo ir procesinio poveikio priemonių taikymo neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006).

Ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu krata gali būti daroma tik neatidėliotinais atvejais, kurie gali būti nustatomi tik tada, kai iš karto, neatidėliojant neatlikus kratos, gali būti paslėpti ar sunaikinti nusikalstamos veikos įrankiai, nusikalstamu būdu gauti ar įgyti daiktai bei vertybės, taip pat daiktai ar dokumentai, galintys turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Aptariamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareigūnai turėjo pagrindą konstatuoti neatidėliotiną atvejį ir kratą atlikti be motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties. Plakato iškabinimo faktą pareigūnai nustatė 2008 m. balandžio 21 d. Policijos pareigūnai į įvykio vietą buvo nuvykę ir 2008 m. balandžio 25, 29 ir 30 d., tačiau krata nebuvo atlikta, nieko neradus namuose. Nutarimas atlikti kratą ieškovės ir jos sutuoktinio gyvenamajame name buvo priimtas tik 2008 m. gegužės 6 d., o krata atlikta 2008 m. gegužės 7 d. Šios faktinės aplinkybės įrodo, kad pareigūnai atliko kratą praėjus daugiau kaip dviem savaitėms po plakato su svastika iškabinimo fakto nustatymo, nesiėmė jokių priemonių ją atlikti neatidėliotinai, todėl turėjo pakankamai laiko kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl leidimo atlikti kratą. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad buvo Konstitucijos 24 straipsnyje numatytos aplinkybės, leidžiančios patekti į būstą ir daryti kratą be gyventojo sutikimo ir teismo sprendimo. Nepaisant to, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo rezoliucija 2008 m. gegužės 9 d. kratos teisėtumas buvo patvirtintas, tokius ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus yra pakankamas pagrindas pripažinti neteisėtais. Tose pačiose ieškovei priklausančiose patalpose krata buvo daroma ir 2008 m. gegužės 23 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2008 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria leista daryti kratą pas L. P. (ieškovės dukterį), siekiant surasti ir paimti nuotraukas su fotoaparate, mobiliojo ryšio telefono aparate, turinčiame fotografavimo ar filmavimo funkcijas, vaizdo kameroje, kompiuteryje arba tokiai informacijai skirtose laikyti laikmenose užfiksuotu plakatu, pagrindu.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir dėl bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymo (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, civilinėje byloje A. D. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-534/2009). 2008 m. gegužės 23 d. kratos vaizdo įrašas patvirtina, kad ieškovė buvo filmuojama jos nurodytoje padėtyje (dėl reakcijos į stresą nukritusią ant grindų ir gulinčią neestetinėje pozoje, apnuogintu pilvu ir krūtine), dėl sutrikusios sveikatos jai buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir ji buvo išvežta į gydymo įstaigą. Suprantama, kad kratos eigos vaizdo įraše gali būti fiksuojami joje dalyvaujantys asmenys, tačiau tokie veiksmai turi būti atliekami taip, kad nepažeistų kitų asmenų teisių ir nedarytų jiems žalos. Nagrinėjamu atveju kratos vaizdo įraše, su kuriuo gali susipažinti policijos pareigūnai, ieškovė užfiksuota viešai apžiūrai neleistinoje pozoje. Dėl to, nors pareigūnų veiksmai ir atitiko kratos eigos fiksavimo vaizdo įrašu teisinį reglamentavimą, tačiau vykdydami šias pareigas jie privalėjo elgtis taip, kad nepažeistų kratoje dalyvavusios ieškovės teisės į privatumą ir nepažemintų jos orumo. Dėl kratos metu patirto sveikatos sutrikimo ieškovė buvo gydyta stacionare, kurį laiką buvo nedarbinga. Akivaizdu, kad nustatytos būsenos ieškovės fiksavimas baudžiamosios bylos medžiagoje – vaizdo įraše sukėlė jai dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, gėdos jausmą.

Šalys neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kuria pripažinti neteisėtais pareigūnų veiksmai, skiriant ieškovei kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Atsakovas ginčija teismo išvadas dėl priežastinio ryšio tarp šio neteisėto veiksmo ir ieškovei atsiradusios neturtinės žalos egzistavimo. Baudžiamojoje byloje teismas panaikino ieškovei skirtą kardomąją priemonę, konstatavęs pagrindų jai skirti nebuvimą. Akivaizdu, kad teigiamai vertinamai, neteistai ieškovei tokios procesinės prievartos priemonės taikymas sukėlė neigiamų psichologinių padarinių, kuriuos tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija pripažino, kad policijos pareigūnų užfiksuota neestiškoje padėtyje ieškovė išgyveno pažeminimo, gėdos, bejėgiškumo būseną. Nagrinėjamu atveju taip pat sprendžiama ir dėl neturtinės žalos padarymo fakto, kai pirmosios instancijos teismo konstatuota, jog ieškovei tam tikrą laiką buvo neteisėtai taikyta kardomoji priemonė. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, byloje nustatytus ieškovės veiksmus baudžiamųjų bylų tyrimo metu, sunkią valstybės turtinę padėtį ekonominiu sunkmečiu, nagrinėjamos bylos kontekste atsižvelgdama į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, vadovaudamasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimas padidintinas iki 10 000 Lt ir tai atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis) ir CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

III. Kasacinio skundo, pareiškimų dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo ir

atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis ieškovei priteista 10 000 Lt neturtinei žalai ir 148,31 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Pagal CK 6.271, 6.272 straipsnius valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais bei teisėsaugos institucijų administracinio ir baudžiamojo proceso srityje, atsiranda be kaltės, tačiau kitų trijų sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio, nustatymas yra privalomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008). Teismai nagrinėjamoje byloje nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė įrodė šių sąlygų egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės teisės buvo pažeistos be būtinumo atliekant kratą ieškovės namuose, nesant motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, filmuojant ieškovę kratos metu neestetinėje pozoje bei neteisėtai taikant kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame būste 2008 m. gegužės 7 d. be pagrindo buvo atliekama krata be išankstinės motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, tačiau neatsižvelgė į tai, jog ši krata vėliau buvo sankcionuota Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjo rezoliucija, dėl kratos teisėtumo pasisakyta ir Generalinės prokuratūros 2008 m. gruodžio 8 d. rašte. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006, yra pažymėjusi, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos. Teismas gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka ir pripažinti jį neteisėtu, jeigu civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, padaręs priešingą išvadą nei teismas, sprendęs kratos teisėtumo klausimą baudžiamojoje byloje, viršijo savo kompetencijos ribas ir paneigė civilinio ir baudžiamojo procesų skirtumą, nes iš esmės išsprendė klausimą, kurį pagal BPK 145 straipsnį gali spręsti tik ikiteisminio tyrimo teisėjas.

Priteisdamas žalą už 2008 m. gegužės 7 d. atliktą kratą, apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad tarp ieškovės patirtos žalos ir pareigūnų veiksmų nėra priežastinio ryšio. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė iš esmės neginčija pagrindų atlikti kratas buvimo; teismas pripažino, kad neteisėta buvo ne krata, o jos sankcionavimo pobūdis, t. y. tai, jog kratą atlikę pareigūnai ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimą ją daryti gavo tik vėliau. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-465/2010, yra nurodžiusi, kad pagal bendrąjį principą neturtinės žalos atlyginimo reglamentavimas nelemia, kad esant įstatymo nustatytiems atvejams neturtinės žalos padarymo faktas preziumuojamas ir ieškovui nereikia įrodinėti, kad jam padaryta neturtinė žala. Taigi tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovo teigimu, pagal ieškinio ir apeliacinio skundo argumentus ieškovei neigiamų išgyvenimų sukėlė pats kratos darymo faktas, o ne ta aplinkybė, kad ji buvo atlikta neturint išankstinės ikiteisminio tyrimo teisėjo sankcijos.

BPK 179 straipsnyje nustatyta, jog tyrimo veiksmų metu gali būti fotografuojama, filmuojama, daromas vaizdo ir garso įrašas. 2008 m. gegužės 23 d. atliktos kratos metu ieškovė buvo užfiksuota vaizdo įraše apnuogintu pilvu ir krūtine. Atsakovo teigimu, pareigūnai privalėjo filmuoti kratos eigą ir visus jos metu vykstančius įvykius. Vaizdo įrašo tikslas nebuvo pažeminti ieškovės orumą, priešingai, policijos pareigūnai elgėsi tinkamai ir pagarbiai (iškvietė medicinos pagalbą, stengėsi nežiūrėti į gulinčią ieškovę), todėl neišvengiamas atsitiktinis pakliuvimas į kadrą negali būti vertinamas kaip teisės į privatumą pažeidimas. Taip pat pabrėžtina ir tai, jog ieškovės reakcija į stresą ir jos apsinuoginimas nėra neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų padarinys. Ieškovė ieškinyje pripažįsta, kad tai padarė nesąmoningai ir instinktyviai pati. Taigi, priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais yra susijęs ne kratos filmavimas, o pačios ieškovės veiksmai, todėl valstybei negali kilti pareigos atlyginti žalą, atsiradusią dėl paties žalą patyrusio asmens veiksmų.

Teismai konstatavo, kad ieškovės teisės buvo pažeistos be pagrindo taikant kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, kurio neteisėtumas buvo pripažintas instancine tvarka. Atsakovas neginčija, kad neteisėti veiksmai šiuo atveju yra konstatuoti, tačiau neturtinė žala gali atsirasti tik dėl realaus asmens teisių pažeidimo – nepagrįstų suvaržymų ar apribojimų. Viena iš lengviausių kardomųjų priemonių yra rašytinis įtariamojo įsipareigojimas nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be prokuroro arba teismo leidimo (BPK 136 straipsnis). Šis draudimas gali sukelti neigiamų padarinių asmeniui tik tuo atveju, jei jis užkerta kelią įgyvendinti tikslus, susijusius su galimybe judėti savo nuožiūra. Ieškovė teigia, kad dėl taikytos kardomosios priemonės negalėjo išvykti į komandiruotę, tačiau įrodymų, kad komandiruotė buvo reali, nepateikė nei prokurorui, sprendusiam klausimą dėl leidimo išvykti suteikimo, nei šioje byloje. Taigi, teismai, nusprendę priteisti ieškovei neturtinę žalą vien už faktą, jog kardomoji priemonė buvo pripažinta neteisėta, rėmėsi tik prielaidomis, o ne įrodymais.

2. Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų nesilaikymo. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Į Šiaulių apygardos teismą dėl žalos priteisimo kreipėsi ieškovės duktė L. B., kuriai irgi buvo pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, ir taikyta analogiška kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Faktinės nurodytos ir nagrinėjamos bylų aplinkybės yra identiškos, tačiau Šiaulių apygardos teismas 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) L. B. priteisė iš valstybės 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, o 2010 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei iš valstybės priteisė 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nors nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus dėl šių sprendimų, irgi padarė skirtingas išvadas: ne tik nepakeitė pirmosios instancijos teismo priteistos žalos sumos, bet byloje pagal L. B. ieškinį konstatavo, kad ji dėl 2008 m. gegužės 7 d. atliktos kratos neturtinės žalos nepatyrė. Esant skirtingoms tų pačių teismų išvadoms, yra paneigiamas Konstitucinio Teismo akcentuotas teismų praktikos vienodumo bei nuoseklumo principas, šiuo atveju tampa neaiškūs teisiniai kriterijai, kurių pagrindu teismai priėmė pirmiau nurodytus sprendimus.

3. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nevienodumo ir nukrypimo nuo jos. Kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-263/2007; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-465/2010; kt.) yra ne kartą pažymėta, kad neturtinės žalos dydis bylose dėl žalos, padarytos valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmais, atlyginimo nustatomas remiantis ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, bet ir atsižvelgiant į specifinius šios kategorijos byloms būdingus kriterijus: suėmimo trukmę, kaltinimo sunkumą, suėmimo padarinius, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir kt. Šioje byloje neturtinė žala ieškovei yra priteista už neteisėtą kratą ir kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – taikymą, kuris truko beveik du mėnesius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iš esmės nėra bylų, kuriose žala būtų priteista būtent už tokius neteisėtus veiksmus. Kasacinio teismo praktika dėl priteistinos žalos dydžio yra skirtinga ir svyruoja nuo beveik 5000 Lt už vieną valandą neteisėto sulaikymo iki mažiau nei 100 Lt už vieną neteisėto suėmimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Š. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-89/2010; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-465/2010; kt.). Ieškovei buvo priteista 5000 Lt už neteisėtą kratą, trukusią 45 minutes, bei 5000 Lt už neteisėtą rašytinį pasižadėjimą neišvykti, trukusį apie du mėnesius, t. y. apie 100 Lt už vieną dieną. Akivaizdu, kad teismai nesivadovavo kasacinio teismo praktika ir ieškovei priteisė per didelę sumą, nes sutapatino vienos iš lengviausių kardomosios priemonės poveikį su sunkiausia kardomąja priemone – suėmimu. Taip pat teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-337/2006, kad, nustatant, ar buvo padaryta neturtinė žala, turėtų būti vertinamos ne žmonių reakcijos į išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus ir kita, o padariniai, pasireiškiantys išgyvenimais, sukrėtimais ir kita, taip pat jų sunkumo laipsnis bei galimi padariniai ateityje. Kadangi teismai vertino tik ieškovės reakciją į veiksmus, kuriuos pripažino neteisėtais, o ne tų veiksmų sukeltus padarinius, kurie nebuvo išliekamojo pobūdžio, neturtinė žala buvo priteista be teisinio pagrindo.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, sutikdamas su kasaciniame skunde nurodytais motyvais, prašo skundą tenkinti.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių miesto apylinkės prokuratūra, nurodydama tapačius į kasacinio skundo argumentus, prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis ieškovei priteista 10 000 Lt neturtinei žalai ir 148,31 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Konstitucijos 24 straipsnyje išvardytos neatidėliotinos kratos darymo aplinkybės, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Nagrinėjamu atveju teismui tvirtinant kratą nenurodyta, kokiu pagrindu ji įteisinta, to nenurodyta ir byloje. Dėl to apeliacinės instancijos teismo pripažinimas, kad krata patvirtinta nepagrįstai, nėra nukrypimas nuo teisės normų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala už 2008 m. gegužės 7 d. kratą nepriteista.

BPK 179 straipsnyje nustatytas tyrimo veiksmų fotografavimas, filmavimas. Asmens filmavimas, fotografavimas nustatytas BPK 156 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareigūnai pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ieškovės filmavimas ištisai apie 15 min. buvo sąmoningas veiksmas – seksualinis išniekinimas (moralinių įsitikinimų išniekinimas, pažeminimas, žiaurus elgesys). Pažymėtina, kad reakcija į stresą atsirado dėl teisėsaugos pareigūnų veiksmų. Apsinuoginimas – tai padarinys, sukėlęs didelių dvasinių ir sveikatos sutrikimų. Po tokių teisėsaugos pareigūnų veiksmų ieškovė praleido dvi savaites ligoninės stacionare, ilgą laiką turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Atsakovas nepagrįstai priežastinį ryšį sieja su pačios ieškovės veiksmais; prieš ieškovę buvo panaudotas psichologinis smurtas, sukėlęs rimtų sveikatos sutrikimų.

2. Dėl Konstitucinio Teismo išaiškinimų nesilaikymo. Dėl pareigūnų atliktų veiksmų ieškovei kilo padarinių, kurie iš esmės skyrėsi nuo L. B.. Ieškovė be sąmonės buvo išvežta greitosios medicinos pagalbos automobiliu, ji gulėjo ligoninėje daugiau kaip 14 dienų, po to ilgą laiką turėjo nedarbingumo lapelį. Išėjus iš ligoninės ieškovei buvo pareikštas įtarimas, o gimimo dieną paskirta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos. Po to ieškovei vėl sutriko sveikata, greitosios medicinos pagalbos automobilis iš policijos kiemo išvežė ją į ligoninės Priėmimo skyrių. Be to, ji visam laikui įrašyta į Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinį registrą.

3. Dėl kasacinio teismo praktikos nevienodumo ir nukrypimo nuo jos. Ieškovės teigimu, už kratą iš valstybės neturtinė žala nepriteista. Ieškovės nuomone, kiekvienas atvejis yra unikalus ir identiškomis aplinkybėmis asmuo patiria skirtingų padarinių. Ieškovės išgyvenimai susiję su ikiteisminiu tyrimu, gauta dvasinė trauma.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl neturtinės žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio pagrindu

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo konstatuotas ieškovės teisių pažeidimas 2008 m. gegužės 7 d. neteisėtai atliekant kratą ieškovės ir jos sutuoktinio gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) 2008 m. gegužės 23 d. atliekamos kratos metu filmuojant ieškovę neestetinėje pozoje ir 2008 m. liepos 2 d. neteisėtai pritaikius jai kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Atsakovas kasaciniu skundu ginčija nurodytas apeliacinės instancijos teismo išvadas, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl kiekvieno iš šių veiksmų teisėtumo civilinės atsakomybės instituto taikymo prasme ir neturtinės žalos ieškovei priteisimo pagrįstumo.

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008).

CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.272 straipsnį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtų procesinių veiksmų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas gali būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nuosprendis, kuriuo asmuo neteisėtai nuteistas, yra panaikintas instancine tvarka dėl to, kad neteisėtas; iš esmės analogiškai spręstina apie kitų procesinių veiksmų baudžiamajame procese teisėtumą. Tačiau CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai; tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos. Tuo atveju, kai procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumas buvo tikrinamas instancine tvarka, civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo tą aplinkybę nurodyti sprendime ir padaryti dėl jos atitinkamas teisines išvadas. Teismas apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia, ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus; todėl teismas gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka ir pripažinti jį neteisėtu, jeigu civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006).

Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas, sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir, kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) taikymu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad baudžiamosios bylos nutraukimas, netaikant asmeniui atsakomybės, savaime nereiškia, kad tyrimo metu visi prokuratūros ar teismo atlikti byloje veiksmai buvo neteisėti. Ikiteisminio tyrimo atlikimas yra įstatymais numatyta valstybės organų veikla, siekiant šalyje įtvirtinti ir palaikyti įstatymais grindžiamą tvarką. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. B. ir kt. v. Teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2002).

Pasisakant dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti skyrimo teisėtumo ieškovei yra svarbu pažymėti, kad pagal EŽTT praktiką ši kardomoji priemonė yra teisės į judėjimo laisvę apribojimas pagal Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnį (e. g. Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgement of 18 January 2011). Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, teisėtai esantis valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvę pasirinkti gyvenamąją vietą; 2 dalyje – kad kiekvienas asmuo turi teisę išvažiuoti iš bet kurios šalies, taip pat ir iš savosios. Pagal šio straipsnio 3 dalį šių teisių įgyvendinimui negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurių demokratinėje visuomenėje reikia valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti, nusikalstamumui sustabdyti, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – yra nustatyta baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 119 straipsnyje įtvirtinta galimybė skirti kardomąsias priemones siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra rašytinis įtariamojo įsipareigojimas nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be prokuroro arba teismo leidimo (BPK 136 straipsnio 1 dalies 2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija). Remiantis BPK 121 straipsnio 2 dalimi kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Prokuroras, teisėjas ar teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, į įtariamojo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės (BPK 121 straipsnio 4 dalies 2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija).

Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-268-2008 buvo atliekamas pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 231 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnyje – trukdymas policijos pareigūnams atlikti kratą ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų įžeidimas. 2008 m. liepos 1 d. ieškovei buvo pareikšti įtarimai nurodytų nusikalstamų veikų padarymu, 2008 m. liepos 2 d. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutrauktas generalinio prokuroro pavaduotojo 2008 m. rugsėjo 5 d. nutarimu, konstatavus, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nurodant, kad ieškovės veiksmai kratą atlikinėjusių pareigūnų atžvilgiu vertintini kaip nepagarbūs, tačiau sukelti netikėto emocinio susijaudinimo ir nervinio streso, t. y. nesant ieškovės tyčios, taigi nenustačius ieškovės veiksmuose BK 231 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų subjektyviųjų požymių. Minėta, kad baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nereiškia, kad tyrimo metu visi ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo atlikti byloje veiksmai, tarp jų – ir kardomosios priemonės skyrimas ieškovei, buvo neteisėti. Remiantis generalinio prokuroro pavaduotojo 2008 m. rugsėjo 5 d. nutarimu ieškovės veiksmuose buvo tam tikrų požymių nusikalstamų veikų, numatytų BK 231 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnyje. 2008 m. liepos 24 d. ieškovei baudžiamojoje byloje apskundus kardomosios priemonės paskyrimą teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi skundą tenkino – panaikino ieškovei skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, konstatuodamas, kad skiriant jai kardomąją priemonę neatsižvelgta į inkriminuojamos veikos sunkumą, asmenybę, kad ji dirba VšĮ Šiaulių apskrities ligoninėje ir Šiaulių apskrities priklausomybės ligų ligoninėje medicinos psichologe, nėra pagrįstų duomenų, kad jos išvykimas iš gyvenamosios vietos neužtikrins jos dalyvavimo procese; skiriant kardomąją priemonę neapsvarstytas klausimas, ar jos netaikant įmanomas inkriminuojamų nusikalstamų veikų tyrimas; paskirta kardomoji priemonė nepagrįstai suvaržo įtariamosios (ieškovės) teises. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenis ieškovė nebuvo teista, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prokurorui, sprendusiam kardomosios priemonės skyrimo klausimą, nebuvo pagrindo manyti, jog ieškovė gali vengti ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme ar nuosprendžio vykdymo, gali daryti nusikalstamas veikas, nes ji turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, dirbo, buvo teigiamai apibūdinama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis BPK 121 straipsnio 4 dalyje įvardytais kriterijais, į kuriuos turi būti atsižvelgiama skiriant kardomąją priemonę, išvardytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus prokuroro, skyrusio ieškovei kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, veiksmus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas priteisti ieškovei neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovei buvo skirta švelniausia BPK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta kardomoji priemonė, be to, ji taikyta trumpai – vieną mėnesį ir devyniolika dienų ir panaikinta ikiteisminio tyrimo metu ieškovei apskundus kardomosios priemonės skyrimą. Tiek pagal baudžiamosios bylos, tiek pagal nagrinėjamos bylos medžiagą nėra duomenų, kad ieškovė būtų patyrusi realių judėjimo laisvės suvaržymo padarinių (pvz., ji būtų negalėjusi išvykti į suplanuotą kelionę, mokymus, komandiruotę, būtų patyrusi nuostolių ir pan.). Pažymėtina, kad pagal baudžiamojoje byloje esančius duomenis 2008 m. gegužės 23 d. ieškovė atliko veiksmus, dėl kurių tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius veikų, numatytų BK 231 straipsnio 1 dalyje (trukdymas ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas) ir 290 straipsnyje (valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas). Ieškovei inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdis galėjo turėti įtakos prokuroro sprendimui skirti ieškovei kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija nurodo, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tam tikrais atvejais vien pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris gali būti laikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-465/2010; mutatis mutandis Villa c. Italie, no. 19675/06, arr?t du 20 avril 2010). Taigi esant nustatytoms aplinkybėms, kad ieškovei buvo skirta švelniausia kardomoji priemonė, ji buvo taikoma trumpą laikotarpį (a contrario e. g. Hajibeyli v. Azerbaijan, no. 16528/05, judgement of 10 July 2008; Földes and Földesné Hajlik v. Hungary, no. 41463/02, judgement of 31 October 2006), ieškovei buvo pareikštas įtarimas dėl trukdymo ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas (BK 231 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės teisių, jai paskyrus kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pažeidimo pripažinimas yra pakankamas jos pažeistų teisių gynimo būdas, ir neturtinės žalos atlyginimas už nustatytą teisių pažeidimą nepriteistinas (CK 6.250 straipsnis).

Minėta, kad nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovei padarytos žalos, 2008 m. gegužės 23 d. kratos metu ją filmuojant neestetinėje pozoje, atlyginimo. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai konstatuoti neteisėti pareigūnų veiksmai filmuojant kratos atlikimą BPK 179 straipsnio pagrindu, konstatuota ieškovės patirta neturtinė žala ir priežastinis ryšys.

Byloje nustatyta, kad ieškovei ir jos sutuoktiniui priklausančiose patalpose krata buvo daroma ir 2008 m. gegužės 23 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. gegužės 15 d. nutarties pagrindu, siekiant surasti ir paimti nuotraukas su fotoaparate, mobiliojo ryšio telefono aparate, turinčiame fotografavimo ar filmavimo funkcijas, vaizdo kameroje, kompiuteryje arba tokiai informacijai skirtose laikyti laikmenose užfiksuotu plakatu. 2008 m. gegužės 23 d. kratos metu ieškovė, kaip ir kiti kratoje dalyvavę asmenys, buvo filmuojama, dėl sutrikusios sveikatos jai buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir ji buvo išvežta į gydymo įstaigą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės teisių apribojimas dėl filmavimo kratos metu patenka į Konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį, nes tokiu atveju buvo apribota ieškovės teisė į privataus gyvenimo gerbimą, kurios sudėtinė dalis yra teisė į atvaizdą (e. g. Reklos and Davourlis v. Greece, no. 1234/05, judgement of 15 January 2009; Perry v. the United Kingdom, no. 63737/00, judgement of 17 July 2003). Tokiu atveju būtina nustatyti, ar toks apribojimas atitinka Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. ar jis reglamentuotas nacionalinio įstatymo, ar juo siekiama teisėto tikslo ir ar jis būtinas demokratinėje visuomenėje. BPK 179 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė filmuoti tyrimo veiksmų metu, o šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vaizdo įrašai laikomi tyrimo veiksmo protokolo priedais. Apribojant ieškovės teisę į atvaizdą siekta teisėto tikslo – užkirsti kelią pažeidimams darant kratą, kartu užtikrinti kratoje dalyvaujančių asmenų teises, taip pat geresnio procesinio veiksmo efektyvumo. Pasisakant dėl teisės į atvaizdą apribojimo demokratinėje visuomenėje būtinumo atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje esantis 2008 m. gegužės 23 d. vaizdo įrašas padarytas procesinio veiksmo – kratos atlikimo – metu, ir nors filmuota ieškovės ir jos sutuoktinio gyvenamajame name, bet su visų dalyvaujančių asmenų žinia ir jiems neprieštaraujant, filmuota atvirai, kratoje dalyvaujant pašaliniams asmenims (pareigūnams). Tokiais atvejais asmens lūkesčiai dėl privatumo – minimalūs. Galimas nekontroliuojamas ieškovės elgesys dėl streso, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo toks, kad vien jo fiksavimas procesiniais tikslais, žinant, jog ikiteisminio tyrimo medžiaga prieinama tik ribotam asmenų skaičiui ir nesant duomenų apie platesnį informacijos perdavimą (a contrario ir mutatis mutandis Khuzhin and Others v. Russia, no. 13470/02, judgement of 23 October 2008; Toma c. Roumanie, no. 42716/02, arr?t du 24 février 2009), šiuo konkrečiu atveju galėtų neproporcingai apriboti ieškovės teises. Nors užfiksuotas vaizdas ir susijęs su sveikatos būkle, jis nėra nepadorus ar šokiruojantis (a contrario ir mutatis mutandis Peck v. the United Kingdom, no. 44647/98, judgment of 28 January 2003; Hachette Filipacchi Associés c. France, no. 71111/01, arr?t du 14 juin 2007). Pažymėtina, kad ieškovė stambiu planu filmuota trumpai (daugiausia fiksuojamas tik bendras kambario ir kitų patalpų vaizdas). Kratos vaizdo įrašas buvo ypač svarbus atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ne kartą, be kita ko – ir pokalbio telefonu su kratoje nedalyvaujančiais asmenimis metu, apkaltino pareigūnus neteisėtais veiksmais; tuoj po to ji pradėjo skųstis bloga savijauta. Tokiomis aplinkybėmis buvo svarbu nenutraukti filmavimo, siekiant užfiksuoti, ar pareigūnų elgesys nepažeidė ieškovės teisių (a contrario ir mutatis mutandis L.L. v. France, no. 7508/02, judgement of 10 October 2006). Tuo tarpu netikėtai nutraukus įrašą, galėtų kilti įtarimų, kad pareigūnai netinkamai elgėsi su ieškove, nesuteikė jai reikiamos pagalbos. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pareigūnai, atlikdami kratą, nesielgė taip, jog nepažeistų kratoje dalyvavusios ieškovės teisės į privatumą ir nepažemintų jos orumo. Iš tiesų, dėl kratos metu patirto sveikatos sutrikimo ieškovė buvo gydyta stacionare, kurį laiką buvo nedarbinga, tačiau tai nelemia išvados, kad ši žala patirta dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų kratos atlikimo metu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti ir Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo, nes ieškovės teisė į privataus gyvenimo gerbimą buvo apribota įstatyme nustatyta tvarka, siekta teisėto tikslo – užtikrinti kratoje dalyvaujančių asmenų teises, teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimo demokratinėje visuomenėje būtinumo principas nepažeistas. Nenustačiusi neteisėtų pareigūnų veiksmų 2008 m. gegužės 23 d. filmuojant procesinius veiksmus kratos atlikimo metu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti atsiradus atsakovo civilinei atsakomybei ir atitinkamai pareigai atlyginti ieškovei, jos vertinimu, dėl filmavimo kratos metu patirtą žalą (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti žalos atlyginimą ir už 2008 m. gegužės 7 d. be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties atliktą kratą. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2008 m. gegužės 7 d. krata buvo atlikta neteisėtai, nurodo, kad kratos teisėtumas vėliau buvo patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo, be to, tarp, ieškovės teigimu, jos patirtos žalos ir pareigūnų veiksmų nėra priežastinio ryšio. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti kasacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais.

Byloje nustatyta, kad plakato, kuriame pavaizduotas nacių simbolis – svastika su šūkiu „HI HITLER“, iškabinimo faktą pareigūnai nustatė 2008 m. balandžio 21 d. Nutarimas atlikti kratą gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) buvo priimtas 2008 m. gegužės 6 d., o krata atlikta 2008 m. gegužės 7 d., ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtinimas dėl kratos darymo teisėtumo gautas 2008 m. gegužės 9 d. Pagal baudžiamojoje byloje esančius duomenis, 2008 m. gegužės 7 d. krata buvo atlikta siekiant surasti ir paimti plakatą. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo pagrįstai konstatuotas nurodytos kratos atlikimo tikslingumas, nes šie veiksmai atitiko BPK 145 straipsnio 1 dalį, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. Beje, 2008 m. gegužės 7 d. kratos skyrimo neskundė ir ieškovė baudžiamojoje byloje (nors, minėta, šis faktas negali lemti pagrindo atsisakyti taikyti civilinę atsakomybę atsakovui). Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu dėl kratos skyrimą reglamentuojančios tvarkos pažeidimo. BPK 145 straipsnio 3 dalyje (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija) buvo nustatyta, kad krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi; neatidėliotinais atvejais krata gali būti daroma ir ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu, tačiau šiuo atveju per tris dienas nuo kratos atlikimo turi būti gaunamas ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtinimas dėl kratos darymo teisėtumo. 2008 m. gegužės 7 d. krata pas ieškovę buvo atlikta praėjus daugiau kaip dviem savaitėms po plakato iškabinimo fakto nustatymo. Taigi pareigūnai nesiėmė jokių priemonių kratą atlikti neatidėliotinai, todėl turėjo pakankamai laiko kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją leidimui atlikti kratą gauti. Nepaisant to, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo rezoliucija 2008 m. gegužės 9 d. kratos teisėtumas buvo patvirtintas, tokius ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus yra pagrindas pripažinti neteisėtais (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde atsakovas nepagrįstai nurodo, jog už šiuos neteisėtus veiksmus ieškovei buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino pareigūnų neteisėtos veikos faktą, tačiau žalos atlyginimas buvo priteistas tik už ieškovės patirtą neturinę žalą skiriant jai kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir ją filmuojant kratos metu neestetinėje pozoje (dėl šios apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies teisėtumo nutartyje jau pasisakyta). Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismui konstatavus neteisėtos kratos atlikimo faktą, tačiau, nepriteisus už tai ieškovei žalos atlyginimo, akivaizdu, buvo spręsta, kad šiuo atveju vien pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už neteisėta veika patirtą neturtinę žalą. Pažymėtina, kad ieškovė kasacine tvarka neskundžia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies dėl nepriteisto neturtinės žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, t. y. nesilaikant BPK 145 straipsnio 3 dalyje nustatytos 2008 m. gegužės 7 d. kratos atlikimo tvarkos, atlyginimo, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo peržengti kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir vadovaudamasi CPK 353 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu draudimu priimti blogesnį sprendimą dėl kasatoriaus, nesprendžia dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies nepriteisti ieškovei neturtinės žalos atlyginimo už ikiteisminio tyrimo pareigūnų kreipimosi dėl kratos atlikimo procedūros pažeidimą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą, todėl teismų procesinių sprendimų dalys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo naikintinos ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinio reikalavimas priteisti neturtinę žalą atmestinas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.247 straipsnis, 6.250 straipsnis, 6.272 straipsnio 1, 3 dalys, CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl kitų kasaciniame skunde keliamų klausimų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės bylos išnagrinėjimo galutiniam rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, tenkinant kasacinį skundą ir atmetant ieškovės reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 148,31 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimas, iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovei E. B. priteistą 5000 (penkių tūkstančių) Lt neturtinės žalos atlyginimą padidinant iki 10 000 (dešimties tūkstančių) Lt, taip pat Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovei E. B. priteistas 5000 (penkių tūkstančių) Lt neturtinės žalos atlyginimas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – nurodytą ieškinio dalį atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutarties dalį, kuria ieškovei E. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės priteistos 148,31 Lt (vieno šimto keturiasdešimt aštuonių Lt 31 ct) bylinėjimosi išlaidos, panaikinti.

Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutarties ir Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Sigitas Gurevičius

Juozas Šerkšnas