A. A. pagal BK 259 str., 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-10-491/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03111-2022-5 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.1; 1.2.23.1.1; 2.4.6.1 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 4 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,

sekretoriaujant Vilmai Daukšienei,

dalyvaujant prokurorei Daliai Styrienei,

gynėjui advokatui Arvydui Aleknai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 10 mėnesių;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimo 1 metams 6 mėnesiams bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį dirbti (tęsti darbą) ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. A. nuteistas:

1.1. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, žinodamas, kad automobiliui „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), uždėtas areštas, sąmoningai apie tai nepranešė automobilio pirkėjui S. V. ir 2021 m. gruodžio 24 d. apie 19 val. prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), pardavė jam šį automobilį, surašydamas transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje nurodė, kad parduoda jam priklausantį automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuri nėra areštuota, pagal kurią S. V. sumokėjo 2500 Eur, tokiu apgaulės būdu įgijo svetimą turtą – S. V. pinigus 2500 Eur;

1.2. Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį tuo, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti narkotinę medžiagą, nuo 2022 m. rugsėjo 10 d., tiksliau nenustatytu laiku, laikė prie savęs bei gabeno automobiliu BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), augalinės kilmės medžiagų mišinį, kuriame buvo nenustatytas nedidelis kiekis narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurios delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra ne mažesnė nei 4,9 procento, bei nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurių masė yra 0,214 g, delta-9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose yra 17,5 procento, kol 2022 m. rugsėjo 12 d. apie 23.20 val., (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai, atlikę jo dalinę asmens apžiūrą, jo rankinėje rado ir paėmė minėtas narkotines medžiagas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo jį išteisinti dėl abiejų nusikalstamų veikų. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

2.1. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 259 straipsnio 2 dalį kilti būtina nustatyti tiesioginę tyčią asmens veikoje. Šiuo atveju byloje neįrodyta, jog A. A. suvokė, kad jo rastoje dėžutėje buvo narkotinių medžiagų. Galvodamas, kad dėžutėje buvo sukamas tabakas, jis pasidarė cigaretę ir ją surūkė. Po to sunegalavo ir dėl to tą pačią dieną visą rastą narkotinių medžiagų turinį išmetė į (duomenys neskelbtini) upę. Šiuos jo parodymus patvirtina specialisto išvada, kad jo rankų nuoplovose narkotinių ar psichotropinių medžiagų pėdsakų nebuvo rasta. Be to, pagal policijos pareigūnų D. K. ir S. R. parodymus marihuanos kvapas pradėjo sklisti jiems paėmus trintuvą į rankas ir jį atidarius. A. A. nežinojo, kad jo rastos dėžutės apačia atsidaro. Jam tai parodė policijos pareigūnai. Liudytojai Ž. K. ir L. J. taip pat neparodė, jog jautė aitrų marihuanos kvapą.

2.2. Nei A. A., nei jam automobilį „Audi A4“ pardavęs T. S. nebuvo tinkamai informuoti apie šiam automobiliui taikomą areštą, todėl jis šios aplinkybės nežinojo. Tai patvirtina liudytojų I. S. ir A. Š. parodymai. Teismas nepagrįstai vadovavosi VĮ „Regitra“ pateiktais duomenimis bei liudytojo T. B. parodymais. Šis liudytojas parodė, kad tik galimai A. A. informavo žodžiu apie automobiliui „Audi A4“ taikomą areštą, be to, VĮ „Regitra“ darbuotojai nemato, kokie apribojimai automobiliui taikomi ir kas juos uždėjo. Apie automobiliui taikomą areštą A. A. sužinojo tik po pusės metų po jo pardavimo S. V., kuomet apie tai jam pasakė ikiteisminio tyrimo pareigūnė. S. V. į jį ar į T. S. (kurio kontaktinius duomenis turėjo) dėl jam parduoto automobilio nesikreipė. Iki šiol automobilio „Audi A4“ pirkimo-pardavimo sutartis yra galiojanti, S. V. automobiliu naudojasi. S. V. jokia žala nebuvo padaryta ir, kaip teismas nurodė, dėl automobiliui taikomo arešto jis turi kreiptis į antstolį. Be to, antstolis nurodė, kad jis nesuinteresuotas šiuo automobiliu ir teismas gali panaikinti areštą.

2.3. Kadangi teismas neįvertino jo nuoširdžių paaiškinimų bei padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, A. A. buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė.

2. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde keliamas A. A. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 2 dalyje, klausimas, taip pat teigiama, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė. Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą būtent šiais klausimais.

7. Visų pirma, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistasis A. A. nesuprato, jog disponavo augalinės kilmės medžiagų mišiniu, kuriame buvo rastas nedidelis kiekis narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), ir nedideliu kiekiu narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), trumpai tariant – neteisėtai disponavo „žole“. Kaip parodė pats nuteistasis A. A., (duomenys neskelbtini) metu rugsėjo mėnesį jis atsitiktinai surado maišelį su metaliniu smulkintuvu, mažais popieriukais ir į tabaką panašia medžiaga. Nuteistasis pripažino, kad iš rastos medžiagos jis susisuko suktinę ir ją surūkė, po ko jis apsinuodijo, jam buvo negera, vėmė. Kaip patvirtina A. A. atlikto narkotikų testo rezultatas, po 2 dienų nuo jo sulaikymo jo organizme buvo rastas THC (tetrahidrokanabinolis) – sudėtinė kanapių (jų antžeminių dalių) medžiaga. Įvertinęs tokius bylos įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. A. turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suprasti, jog jis šventės metu rado ir surūkė suktinę su narkotine medžiaga – „žole“, ir nuo jos gerokai apsvaigo. Tad neturi reikšmės tai, kad jo rankų nuoplovose nebuvo rasta narkotinių, psichotropinių medžiagų (apie jas šiuo atveju iš viso nekalbama) ar jų pirmtakų (prekursorių) pėdsakų. O to, A. A., nepaisydamas to, kad jo rastame metaliniame smulkintuve buvo laikoma „žolė“ ir kad po jos surūkymo jam pasidarė bloga, jis nusprendė šiuo smulkintuvą su „žole“ pasilikti sau, o ne jo atsikratyti (išmesti, perduoti teisėsaugos institucijoms ir pan.), ir jį laikė su savimi, vėliau gabeno automobiliu, kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir šis smulkintuvas su jame rastomis narkotinėmis medžiagomis buvo rastas bei iš jo paimtas.

8. Nuteistojo versiją, kad jis nesuprato, jog metaliniame smulkintuve buvo likusios „žolės“, paneigia ir liudytojų policijos pareigūnų D. K. ir S. R. parodymai. Iš jų matyti, kad smulkintuvas buvo rastas A. A. rankinėje ir, jau tik išėmus smulkintuvą iš šios rankinės, buvo jaučiamas nuo jo sklindantis „žolės“ kvapas. Tad kartu su A. A. važiavusių liudytojų Ž. K. ir L. J. parodymai, pagal kuriuos jie nejautė nuo A. A. sklindančio „žolės“ kvapo, nepaneigia liudytojų D. K. ir S. R. parodymų, kadangi automobilyje A. A. smulkintuvo iš rankinės nebuvo išsitraukęs. Be viso to, A. A. rankinėje buvo rastas ne tik smulkintuvas su „žolės“ likučiais, bet ir popieriaus lankstinukas, kuriame buvo sumaišytas tabakas su „žole“. Tai patvirtina tų pačių liudytojų, policijos pareigūnų D. K. ir S. R., parodymai, 2022 m. spalio 4 d. specialisto išvada. Todėl A. A. disponavimas suktine su tetrahidrokanabinolio likučiais ir smulkintuvu, nuo metalinio smulkintuvo sklindantis „žolės“ kvapas, nuteistojo vartojama ši narkotinė medžiaga ir jo apsvaigimas nuo jos sudaro pagrindą vienareikšmiai teigti, jog A. A. žinojo apie smulkintuve buvusią narkotinę medžiagą, suvokė, jog tai „žolė“ (kanapės), ir būtų suvartojęs likusią „žolę“, tačiau buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Taigi, ši A. A. veika – nedidelio kiekio „žolės“ laikymas bei jos gabenimas automobiliu – tinkamai kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir jis skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai bei teisingai buvo pripažintas kaltu už šį baudžiamąjį nusižengimą.

9. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. neigia savo kaltę ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje. Jis nurodo, kad parduodamas nukentėjusiajam S. V. automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nežinojo, jog automobiliui yra taikomas areštas. Teisėjų kolegija ir tokia nuteistojo pozicija taip pat nesutinka. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai ir motyvuotai šią nuteistojo versiją aptarė bei ją atmetė. Teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo nuosprendžio motyvams, toliau atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

10. Šioje byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad 2021 m. gruodžio 12 d. A. A. iš T. S. už 1000 Eur įsigijo automobilį „Audi A4“. Nuo 2021 m. kovo 12 d. šiam automobiliui buvo pritaikytas areštas. Po automobilio įsigijimo, t. y. 2021 m. gruodžio 21 d., A. A. VĮ „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filiale norėjo deklaruoti šios transporto priemonės įsigijimą. Pagal A. A. pateiktus duomenis VĮ „Regitra“ darbuotojas T. B. T. priemonių savininkų apskaitos informacinėje sistemoje užpildė prašymą deklaruoti transporto priemonės „Audi A4“ įsigijimą. Sistema atsisakė tvirtinti šią deklaraciją dėl automobiliui „Audi A4“ taikomų apribojimų. Apie tai T. B. informavo A. A. Po to 2021 m. gruodžio 24 d. A. A. automobilį „Audi A4“ už 2500 Eur pardavė S. V. Pastarasis VĮ „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filiale taip pat bandė deklaruoti šio automobilio įsigijimą, tačiau dėl tų pačių priežasčių – dėl automobiliui taikomų apribojimų, to padaryti taip pat negalėjo. Tokias aplinkybes patvirtina nuteistojo A. A., nukentėjusiojo S. V., liudytojų T. S., T. B., A. Š. parodymai, VĮ „Regitra“ pateikta informacija, automobilio „Audi A4“ pirkimo-pardavimo sutartys, kiti byloje surinkti įrodymai.

11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. A. nežinojo apie automobiliui „Audi A4“ taikomą areštą, nes jam šį automobilį pardavęs T. S. jam apie tai nepasakė, bei kad T. S. apie automobiliui pritaikytą areštą neinformavo ir jį paskyręs antstolis A. Š.. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje apie šias aplinkybes išsamiau nepasisakė, tačiau jos, susijusios su T. S. informavimu, jo žinojimu apie automobiliui „Audi A4“ pritaikytą areštą, nėra pagrindinis šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, sprendžiant A. A. kaltės klausimą, esminę reikšmę turi tai, ar pats A. A. žinojo apie automobiliui „Audi A4“ taikomą areštą ir šią aplinkybę nuslėpė (jos neatskleidė) pirkėjui S. V., t. y. prieš jį panaudojo apgaulę BK 182 straipsnio 1 dalies prasme.

12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nors VĮ „Regitra“ darbuotojas T. B. informavo A. A. apie automobiliui „Audi A4“ taikomus apribojimus, tai dar nesudaro pagrindo teigti, kad A. A. suprato apie šiam automobiliui taikomą areštą. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Kaip nustatyta liudytojo T. B. parodymais, VĮ „Regitra“ pateikta informacija, T. B. žodžiu informavo A. A., kad Transporto priemonių savininkų apskaitos informacinėje sistemoje jis negali deklaruoti automobilio „Audi A4“ įsigijimo dėl šiam automobiliui taikomų apribojimų, dėl detalesnės informacijos jam rekomenduota kreiptis į transporto priemonės perleidėją arba į VĮ „Registrų centras“. To nuteistasis A. A. iš esmės neneigė, tik nesutiko su tuo, jog buvo tinkamai informuotas apie automobiliui „Audi A4“ taikomą areštą. Liudytojas T. B. parodė, kad visada transporto priemonės įgijimą norinčiam deklaruoti asmeniui nurodo apie šiai transporto priemonei taikomą areštą, kai šiuo pagrindu sistema atsisako deklaruoti transporto priemonės įgijimą. Nors liudytojas T. B. negalėjo patvirtinti, kad šiuo atveju buvo konkretus ir A. A. informavo apie automobiliui „Audi A4“ taikomą areštą, o ne apie šiai transporto priemonei taikomus apribojimus (jų nesukonkretindamas), tačiau A. A. turi pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti, kad Transporto priemonių savininkų apskaitos informacinei sistemai atsisakius registruoti automobilio „Audi A4“ įsigijimą dėl šiam automobiliui taikomų apribojimų, tai reiškia, jog šiam automobiliui yra taikomas areštas. Kad A. A. po apsilankymo VĮ „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filiale suvokė ir kartu žinojo apie automobiliui „Audi A4“ taikomą areštą, patvirtina jo paties pirminiai parodymai ir liudytojo T. S. parodymai. Pagal šiuos parodymus, paskambinęs T. S., A. A. jį informavo apie automobiliui „Audi A4“ taikomą areštą ir kad jis negali deklaruoti automobilio įsigijimo; T. S. pasiūlė A. A. palaukti, kol jis išsiaiškins su antstoliu, tačiau A. A. laukti nenorėjo ir nusprendė automobilį parduoti. Vėliau proceso metu šiuos savo parodymus A. A. pakeitė, neigdamas tai, jog ką nors žinojo apie automobiliui „Audi A4“ taikomą areštą. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos jo pakeistus parodymus pagrįstai įvertino kaip paneigtus kitų byloje surinktų įrodymų visuma ir kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

13. Kadangi nuteistasis A. A. neabejotinai suprato, jog 2021 m. gruodžio 21 d. automobilio „Audi A4“ įgijimo deklaruoti negalėjo dėl šiam automobiliui taikomo arešto, jis suvokė ir tai, kad pardavęs šį automobilį, jo įsigijimo negalės deklaruoti bei juo negalės laisvai disponuoti ir naujas pirkėjas, šiuo atveju – nukentėjusysis S. V.. Taip šiuo atveju ir atsitiko – S. V., iš A. A. įsigijęs automobilį „Audi A4“, šio automobilio įsigijimo deklaruoti negalėjo, automobiliu jis negali ir laisvai disponuoti (pavyzdžiui, jo parduoti). Tad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą esminę išvadą, kad A. A., žinodamas apie automobiliui „Audi A4“ taikomą areštą, apie šią aplinkybę nukentėjusiojo S. V. neinformavo prieš jiems pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį. Nukentėjusysis S. V. patvirtino, kad jei būtų žinojęs apie automobiliui „Audi A4“ taikomą areštą, nebūtų jo pirkęs. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, sutinka su tuo, kad aplinkybė apie automobiliui „Audi A4“ taikomą areštą apdairiam pirkėjui yra esminė ir nulemianti jo apsisprendimą tokį automobilį nusipirkti. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ir tai, kad tokios esminę reikšmę nukentėjusiojo apsisprendimui turinčios informacijos nuslėpimas teismų praktikoje vertinamas kaip apgaulė BK 182 straipsnio 1 dalies prasme. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šiuo konkrečiu atveju visiškai neturi reikšmės tai, jog A. A. nuo nukentėjusiojo savo tapatybės neslėpė ir po pardavimo nuo jo nesislapstė. Nuteistojo A. A. apgaulės prieš nukentėjusįjį S. V. panaudojimas sukėlė pastarajam nepatogumų ir atitinkamus neigiamus padarinius, t. y. jis už areštuotą automobilį „Audi A4“ sumokėjo 2500 Eur, šio automobilio jis negali deklaruoti savo vardu ir juo laisvai disponuoti, pavyzdžiui, esant reikalui parduoti. Tokios apgaulės panaudojimas A. A. veiką daro pavojingą ir nusikalstamą, todėl skundžiamu nuosprendžiu jis pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

14. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad nuteistajam A. A. buvo paskirta per griežta bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes už atskiras nusikalstamas veikas bei galutinę subendrintą bausmę, BK 41, 54, 63 straipsnių nuostatų nepažeidė.

15. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis A. A. padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą ir vieną nesunkų nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo parodymai nebuvo nuoširdūs, juos paneigia byloje surinktų įrodymų visuma. Nors yra dar jauno amžiaus, tačiau A. A. anksčiau buvo teistas 4 kartus, tarp jų – už plėšimą, kitas smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, taip pat baustas administracine tvarka. Nors jo teistumas už šias nusikalstamas veikas yra išnykęs, tačiau jo teistumo istorija charakterizuoja jį labiau neigiamai, ką pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje. Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtos ne su laisvės atėmimu susijusios bausmės, t. y. laisvės apribojimo bausmės, artimos jų vidurkiams, negali būti laikomos pernelyg griežtomis. Jos atitinka tiek nuteistojo asmenybės, tiek jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Dar labiau švelninti šias nuteistajam paskirtas bausmes nėra pagrindo. Taip pat A. A. paskirtos bausmės visiškai teisingai buvo subendrintos iš dalies jas sudedant. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bausmių skyrimo ir jų bendrinimo taisykles ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

16. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo naikinti ar keisti.

17. Panevėžio apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. sausio 3 d. pažyma dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad A. A. buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kurios išlaidas sudaro 106,67 Eur. Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Nagrinėjamu atveju procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas apeliaciniame procese buvo būtinas. Bylos duomenimis, nuteistasis dirba. Tačiau byloje nėra duomenų apie jo sukauptas pajamas ar turtą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu, spręstina, jog valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. A. apeliacinį skundą.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymo iš nuteistojo išieškoti 106,67 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Teisėjai Valdas Ciesiūnas

Valdas Petras Meidus

Jolanta Raščiuvienė