Baudžiamoji byla Nr. 2K-225-648/2017 Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00703-2010-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2;1.1.10.1;1.2.14.1.2.3; 1.2.14.1.2.6. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Š. ir R. Ž. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 3 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžiu:
A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl septynių veikų už kiekvieną laisvės atėmimu dvejiems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, ir paskirta subendrinta trejų metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
A. Š. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl keturių veikų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas.
R. Ž. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl septynių veikų už kiekvieną laisvės atėmimu dvejiems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, ir paskirta subendrinta trejų metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
R. Ž. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl trijų veikų, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas.
Priteista iš A. Š. ir R. Ž. solidariai 15 403 Eur nukentėjusiesiems R. K., 1565 Eur M. T., 4927,5 Eur M. M., 3623 Eur A. S., 3593,98 Eur UAB „I.“; iš A. Š. 376,8 Eur nukentėjusiajam A. Š. turtinei žalai atlyginti. Iš R. Ž., A. Š., O. L., V. Z., A. Š. priteista solidariai 2815,94 Eur proceso išlaidų.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 3 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. nuosprendis pakeistas:
A. Š. paskirtos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (už R. K. automobilio vagystę) dvejų metų laisvės atėmimo ir BK 178 straipsnio 2 dalį (už A. Š. automobilio vagystę) vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės paliktos nepakeistos; veikos dėl M. T., UAB „I.“, M. M., A. S., K. Š. ir V. R. automobilių vagysčių perkvalifikuotos į BK 178 straipsnio 2 dalį ir už kiekvieną iš šių veikų paskirtos vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
R. Ž. paskirta pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (už R. K. automobilio vagystę) dvejų metų laisvės atėmimo bausmė palikta nepakeista; veikos dėl M. T., UAB „I.“, M. M., A. S., V. R. automobilių vagysčių perkvalifikuotos į BK 178 straipsnio 2 dalį ir už kiekvieną iš šių veikų paskirtos vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Šioje byloje taip pat nuteisti ir O. L., V. Z., A. Š., V. R., D. P. ir T. L., bet kasaciniai skundai dėl jų nepaduoti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. A. Š. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 8 d., apie 4.15 val., veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, iš gyvenamojo namo kiemo Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), pagrobė A. Š. priklausantį 12 000 Lt (3475,44 Eur) vertės automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).
2. R. Ž. ir A. Š. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe:
1) 2010 m. liepos 28 d., apie 1.00 val., iš nesaugomos automobilių aikštelės prie namo Biržuose, (duomenys neskelbtini), pagrobė R. K. priklausantį 50 000 Lt (14 481 Eur) vertės automobilį „Audi A6 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su daiktais ir taip padarė 51 900 Lt (15 031,28 Eur) žalą;
2) 2010 m. spalio 19–20 d. naktį., 1.05–1.11 val., iš nesaugomos automobilių aikštelės prie namo Širvintose, (duomenys neskelbtini), pagrobė M. T. priklausantį 9000 Lt (2606,58 Eur) vertės automobilį „VW Transporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini));
3) 2011 m. sausio 25 d., apie 0.40 val., iš nesaugomos automobilių aikštelės Raseinių r., (duomenys neskelbtini), pagrobė UAB „I.“ priklausantį 7000 Lt (2027,34 Eur) vertės automobilį „VW Transporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini));
4) 2011 m. vasario 3 d., apie 1.50 val., iš nesaugomos automobilių aikštelės prie namo Kėdainių r., (duomenys neskelbtini), pagrobė M. M. priklausantį 15 000 Lt (4344,30 Eur) vertės automobilį „Audi A3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su daiktais ir taip padarė 17 000 Lt (4923,54 Eur) žalą;
5) 2011 m. vasario 16 d., 23.15–23.25 val., iš nesaugomos automobilių aikštelės Kupiškio r., (duomenys neskelbtini), pagrobė A. S. priklausantį 12 500 Lt (3620,25 Eur) vertės automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini));
6) 2011 m. vasario 17 d., 0.45–01.05 val., iš nesaugomos automobilių aikštelės prie namo Kupiškio r., (duomenys neskelbtini), pagrobė nukentėjusiajai K. Š. priklausantį 12 000 Lt (3475,44 Eur) vertės automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini));
7) 2011 m. vasario 18 d., apie 2.40 val., iš nesaugomos automobilių aikštelės prie namo Jonavoje, (duomenys neskelbtini), pagrobė nukentėjusiajam V. R. priklausantį 14 000 Lt (4054,68 Eur) vertės automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).
3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 3 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo, taikyti BK 54 straipsnio 2, 3 dalis ir už nusikalstamas veikas skirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą maksimaliam terminui.
3.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę, nesilaikė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintos bausmės paskirties užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, nes neatsižvelgė į tai, kad dauguma jam inkriminuotų nusikalstamų veikų buvo perkvalifikuotos pagal kitą Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį lengvesnę atsakomybę, o tai turėjo lemti ir kitokios bausmės rūšies paskyrimą arba jos dydžio žymų sumažinimą. Teismas tinkamai neindividualizavo paskirtos bausmės, nevertino nusikalstamų veikų pobūdžio ir pavojingumo (daugiausia priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai), kad jos padarytos dėl sunkios kasatoriaus finansinės padėties. Parinkdamas bausmės rūšį, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad jis apibūdinamas teigiamai, turi darbą, šeimoje augina du mažamečius vaikus, vienas išlaiko savo šeimą, bet deda daug pastangų, kad atlygintų nusikalstamomis veikomis padarytą žalą, kurios dalis jau atlyginta, o tai tęsti kasatorius gali tik būdamas laisvėje, nepadarė naujų veikų ir nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių kasatorių būtų galima vertinti kaip pavojingą visuomenei, o tai reiškia, kad kasatoriaus elgesys po nusikalstamų veikų padarymo pasikeitė į gerąją pusę, nusikaltimų padarymas buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio.
3.2. Tačiau apeliacinės instancijos teismas vertino tik kasatorių neigiamai apibūdinančias aplinkybes (ankstesnius teistumus), visiškai nevertindamas jo teigiamų socialinių ryšių, elgesio po nusikalstamų veikų padarymo ir to, jog pastarasis ilgą laiką nedaro naujų nusikalstamų veikų.
3.3. Teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad nebuvo nustatyta kasatoriaus atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes kasatorius teigė suprantantis, kad jo veiksmai buvo nusikalstami, suvokia tokių veiksmų pavojingumą, kritiškai vertina savo elgesį ir pripažįsta savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, tai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta viena iš kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių pagrįstai nebuvo nustatyta ir į tai teismas turėjo atsižvelgti skirdamas bausmę (BK 61 straipsnio 1, 2 dalis), bet to nepadarė.
3.4. Kasatorius taip pat pažymi, kad nusikalstamos veikos, už kurias jis nuteistas, buvo padarytos 2009–2011 m., ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2010 m., o baigtas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik 2014 m., byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta ir apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas tik 2015 m. spalio 22 d., o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas praėjus net septyneriems metams nuo nusikalstamų veikų padarymo. Tokios trukmės procesas, apimantis ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme laikotarpį, laikytinas nepateisinamai ilgu, nes kasatorius ikiteisminio tyrimo metu nesislapstė, proceso nevilkino, buvo suimtas net šešis mėnesius – nuo 2011 m. vasario 18 d. iki rugpjūčio 18 d., dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkzLTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-393-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-393-697/2016">2K-393-697/2016</a>).
3.5. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, net nesvarstęs galimybės tenkinti jo apeliacinio skundo prašymą paskirti kitą bausmės rūšį ir neįvertinęs pernelyg ilgos proceso trukmės bei priežasčių, neatsižvelgęs į atsakomybę lengvinančias ir jį teigiamai apibūdinančias aplinkybes, akivaizdžiai iš esmės pažeidė teisingumo principo ir teisingos bausmės paskyrimo įgyvendinimą.
3.6. Be to, aplinkybė, lėmusi, kad apeliacinės instancijos teismas kasatoriui paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, yra kasatoriaus teistumas nusikalstamų veikų padarymo metu, bet jis buvo išnykęs, nes jis Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 1 dalį 73 MGL dydžio bauda, o šioje byloje nuosprendis priimtas dėl 2009–2011 m. padarytų veikų, taigi, kaltininkui būnant neteistam, paskutinė jo nusikalstama veika buvo padaryta 2003 m., t. y. net prieš šešerius metus iki byloje nagrinėjamų veikų. Teismų praktikoje išnykęs teistumas privalo būti vertinamas tik kaip viena iš kaltininko asmenybę apibūdinančių aplinkybių, kuri visų kitų aplinkybių kontekste neturi jokios išskirtinės reikšmės ir netrukdo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA4LTEzOS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-408-139/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-408-139/2016">2K-408-139/2016</a>). Atsižvelgęs į tai, kad kasatorių apibūdinančių teigiamai aplinkybių buvo iš esmės daug daugiau nei neigiamai, teismas turėjo numatyti, kad šiuo atveju yra visos teisinės sąlygos ir pagrindai atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, o bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo.
4. Kasaciniu skundu nuteistasis R. Ž. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 3 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo, taikyti BK 75 straipsnį ir jam paskirtos galutinės bausmės vykdymą atidėti maksimaliam įstatyme numatytam terminui.
4.1. Kasatorius pažymi, kad neginčija veikų, už kurias jis nuteistas, faktinių aplinkybių, kvalifikavimo ir atsakomybės taikymo, bet jam paskirta bausmė nebuvo tinkamai individualizuota, dėl to teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius Baudžiamojo kodekso pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu akivaizdžiai paneigiama visų asmenų lygybė prieš įstatymą, nes nors kitiems nuteistiesiems buvo taikytas BK 75 straipsnis, kasatoriaus argumentai dėl pagrindo taikyti jam šias nuostatas nebuvo išnagrinėti ir dėl to nepasisakyta. Kasatoriaus manymu, gali būti vienintelė aplinkybė, lėmusi teismo atsisakymą taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas ir esminį už tapačių nusikalstamų veikų įvykdymą (atlikimą) panašaus termino laisvės atėmimo bausmėmis nuteistųjų skirtingą vertinimą, – kad vieni iš nuteistųjų ir anksčiau buvo teisti, o kiti teistumų inkriminuojamų veikų padarymo metu neturėjo. Tačiau vien asmens ankstesnis teistumas negali būti laikoma tinkamu ir nėra pakankamas pagrindas atsisakyti atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes teismai turėjo atsižvelgti į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 41, 54 straipsniai), įvertinti nusikalstamų veikų aplinkybes, kaltininkų asmenybes apibūdinančius duomenis (BPK 20 straipsnio 2 dalis), o ne pavienius juos apibūdinančius faktus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-420/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-420/2006">2K-420/2006</a>, 2K-160/2009, 2K-42/2012).
4.2. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė teisės taikymo klaidų, ir kasatoriui inkriminuotos veikos perkvalifikuotos pagal lengvesnę BK straipsnio dalį – iš 178 straipsnio 3 dalies į 2 dalį, sušvelnino paskirtą galutinę bausmę, bet net ši aplinkybė nesudarė pagrindo pakeisti teismo nuomonę dėl BK 75 straipsnio taikymo galimybės. Tačiau, apeliaciniame skunde esant tiesiogiai pareikštam ir teisiškai pagrįstam prašymui, atsisakymas taikyti BK 75 straipsnį turėjo būti motyvuotas, bet teismas to nepadarė. Dėl nurodytų aplinkybių nuosprendžio negalima laikyti nei sąžiningu, nei pagrįstu, nei teisingu.
4.3. Kasatorius pažymi, kad jo amžius, artimi ryšiai su šeima, padarytų veikų pobūdis ir pavojingumas, teistumas inkriminuojamų veikų padarymo metu už anksčiau nei prieš penkerius metus padarytas nusikalstamas veikas ir tai, kad per tą laiką ir po nuosprendžio šioje byloje priėmimo jokių naujų veikų neįvykdė, pasimokė ir padarė išvadas, turi siekį atlyginti nukentėjusiesiems patirtą žalą, o tai galima padaryti tik gyvenant laisvėje, dirbant ir gaunant pajamas, sudaro prielaidas išvadai, kad kasatoriaus resocializacija visiškai galima ir be realaus laisvės atėmimo, dėl to yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti jam paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės vykdymą maksimaliam laikotarpiui bei skirti įpareigojimus ar baudžiamojo poveikio priemonę, turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, bet ne realų laisvės atėmimą.
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. A. atsiliepimu į nuteistųjų A. Š. ir R. Ž. kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti.
5.1. Prokuroras pažymi, kad teismai įvertino nuteistojo A. Š. atsakomybei palankius duomenis, kartu jo gyvenimo būdą (kad reguliariai daro nusikaltimus, turi neišnykusį teistumą), ir tai lėmė paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Nuteistojo akcentuojamas aplinkybes, apibūdinančias jo padarytas nusikalstamas veikas, motyvus, taip pat jo asmenybę, teismai įvertino. Aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, kasatorius nenurodė. Paskirta subendrinta trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra proporcinga padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui bei nuteistojo asmenybei ir neprieštarauja teisingumo principui. Teismai taip pat pagrįstai netaikė A. Š. BK 75 straipsnio. Teismai išsamiai išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias tiek su A. Š. padarytomis veikomis, tiek su jo asmenybe, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną sunkų nusikaltimą ir septynis apysunkius nusikaltimus, vedęs, dirba, bet anksčiau ne kartą teistas, inkriminuojamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Skirdami realią laisvės atėmimo bausmę A. Š., teismai bausmės individualizavimo ir teisingumo principų nepažeidė. Byloje nustatytos aplinkybės teismams leido daryti išvadą, kad dėl sistemingų vis naujų, analogiškų, neatsitiktinių ir suplanuotų savanaudiškų nusikalstamų veikų darymo A. Š. paskirtos bausmės tikslų negalima pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
5.2. Prokuroras nurodo, jog teismų nustatytos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, kad nuteistasis R. Ž. padarė sunkų ir apysunkius nusikaltimus, jo veikos padarytos tiesiogine tyčia, bendrininkų grupe, visos baigtos, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių, o nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, duomenys apie jo asmenybę pakankamai neigiami, nes jis anksčiau ne kartą teistas, taip pat ir laisvės atėmimo bausmėmis, leido daryti pagrįstą išvadą, kad R. Ž. paskirtos bausmės tikslų negalima pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Nuteistųjų A. Š. ir R. Ž. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
6. Nuteistasis A. Š. kasaciniame skunde teigia, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, teismas netinkamai individualizavo jam paskirtas bausmes, nes rėmėsi tik jį neigiamai apibūdinančiomis aplinkybėmis, ir mano, kad, atsižvelgus į šeimines aplinkybes, jo asmenybę ir per ilgą proceso trukmę, yra galimybė jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
7. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis).
8. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė. Sistemiškai aiškinant BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktus, 54 straipsnio 3 dalį, akivaizdu, kad vienas iš esminių bausmės tikslų – teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas – pirmiausia yra susijęs su konkrečia bausme asmeniui, t. y. bausmės individualizavimu, o antra – skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama ir į visuomenės interesą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016).
9. Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžta, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą, inter alia (be kita ko), reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
10. Kasacinėje jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zNzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-371/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-371/2011">2K-7-371/2011</a>, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014, 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.). Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau ji nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016).
11. Teisiamojo, jo artimųjų sveikatos būklė, sunki šeimos materialinė padėtis, kitos šeiminės aplinkybės turi reikšmės bausmės skyrimui, teismas jas turi vertinti, tačiau vien šios aplinkybės, ypač jei jos egzistavo iki nusikalstamos veikos padarymo, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kasatoriaus skunde nurodomos šeiminės aplinkybės šiuo atveju nelaikytinos išimtinėmis. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas daugiau susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, kai įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas būtų neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei.
12. Kaip matyti iš byloje priimtų teismų nuosprendžių turinio, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatavo, kad A. Š. tikslinga už visas veikas skirti laisvės atėmimo bausmę, o apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei dalį A. Š. padarytų nusikalstamų veikų perkvalifikavęs pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, paskyrė naujas bausmes, taip pat susijusias su laisvės atėmimu. Teismas lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nenustatė, o sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistasis nusikalstamas veikas darė bendrininkaudamas su kitais kaltinamaisiais. Skirdamas nuteistajam A. Š. bausmę, apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumą – tai, kad jis padarė vieną sunkų nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, ir septynis apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, visos veikos padarytos iš esmės panašiomis aplinkybėmis, jų pobūdis vienodas – automobilių vagystės. Pasisakydamas apie A. Š. asmenybę, teismas įvertino tai, kad jis vedęs, dirba, buvo teistas (2001 m. gruodžio 7 d., 2002 m. sausio 23 d., 2002 m. lapkričio 18 d., 2012 m. spalio 4 d. nuosprendžiais, taip pat ir laisvės atėmimo bausmėmis), inkriminuojamas veikas padarė būdamas teistas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kaltinamojo gyvenimo būdą (reguliariai daro nusikaltimus), turimą neišnykusį teistumą, padarė išvadą, kad pagal BK 178 straipsnio 3 dalį už sunkų nusikaltimą pirmosios instancijos teismo skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė atitinka padarytą veiką, švelninti jos nėra pagrindo, o pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už kiekvieną veiką skyrė vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmes, jas subendrino ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams trims mėnesiams. Taigi apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje aiškiai motyvavo savo išvadą dėl nuteistajam A. Š. skiriamų bausmių rūšies ir dydžio. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius neteisus teigdamas, kad teismas, skirdamas jam bausmes, nepagrįstai laikė, kad jis nusikalto turėdamas teistumą. Minėta, kad teismas, vertindamas kasatoriaus asmenybę, nurodė, kad nuteistasis nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas, taip pat atsižvelgė, kad bausmės skyrimo metu jis turi neišnykusį teistumą pagal paskutinį nuosprendį, taigi, nuosprendyje nėra teismo išvados, kad nusikalstamas veikas nuteistasis padarė turėdamas neišnykusį teistumą.
13. Teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę neperžengiant atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto prieš Finland, no. 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus prieš Lietuvą, no. 53161/99, judgement of 6 November 2003; Jakumas prieš Lietuvą, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006 ir kt.).
14. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius kasaciniame skunde teiginio, jog bylos procesas buvo pernelyg ilgas, iš esmės neargumentuoja. Iš bylos dokumentų turinio matyti, ikiteisminis tyrimas pradėtas 2010 m. gegužės 11 d. ir jį 2010 m. gegužės 12 d. Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiojo prokuroro nutarimu atlikti pavesta Lietuvos kriminalinės policijos biurui, sudaryta ikiteisminio tyrimo grupė; tyrimo metu į vieną ikiteisminį tyrimą buvo sujungta daug ikiteisminių tyrimų; pirminiai įtarimai A. Š. pateikti 2011 m. vasario 18 d., galutinis pranešimas apie įtarimą įteiktas 2013 m. kovo 27 d., o apkaltinamasis nuosprendis jam priimtas 2015 m. spalio 22 d. Taigi byloje nuo pirminių įtarimų A. Š. pateikimo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau kaip ketveri metai. Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pernelyg ilgos proceso trukmės aspektu, konstatuoja, kad byloje nėra duomenų apie ikiteisminio tyrimo įstaigos ar teismo nepateisinamus delsimus tiriant bylą ikiteisminio tyrimo metu ar ją nagrinėjant teisme. Šios bylos tyrimo ir nagrinėjimo terminas, atsižvelgiant į bylos didelę apimtį ir sudėtingumą, kolegijos vertinimu, buvo realus ir nepažeidė proceso greitumo principo (BPK 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnis, 44 straipsnio 5 dalis).
15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių BK 178 straipsnio 2 ir 3 dalių sankcijose nurodytų laisvės atėmimo bausmių pagal sankcijos ribas paskyrimas nuteistajam A. Š. už vieno sunkaus ir septynių apysunkių nusikaltimų padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį, baudžiamąjį įstatymą (BK 54 straipsnį, 178 straipsnio 2 ir 3 dalis) taikė tinkamai.
Dėl BK 75 straipsnio taikymo
16. Nuteistieji A. Š. ir R. Ž. kasaciniuose skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs dalį jiems inkriminuotų veikų iš sunkių nusikaltimų į apysunkius, turėjo jiems taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti jiems paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
17. BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kartu pažymėtina tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-405/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-405/2012">2K-405/2012</a>, 2K-115-648/2016, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016).
18. Prieš tai nutartyje yra nurodytos aplinkybės, kurias įvertino apeliacinės instancijos teismas, A. Š. už padarytas nusikalstamas veikas paskirdamas laisvės atėmimo bausmes ir nustatydamas jų dydžius, todėl jos nekartojamos. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam R. Ž., atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną sunkų nusikaltimą ir penkis apysunkius nusikaltimus. Pasisakydamas apie R. Ž. asmenybę, teismas įvertino tai, kad jis vedęs, bedarbis, teistas (1996 m. spalio 25 d., 2001 m. rugpjūčio 8 d., 2002 m. sausio 23 d., 2002 m. spalio 2 d., 2002 m. lapkričio 18 d., 2007 m. balandžio 3 d. nuosprendžiai), inkriminuojamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismo R. Ž. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė adekvati padarytam nusikaltimui, o pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už kiekvieną veiką skyrė vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmes, jas subendrino ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams trims mėnesiams.
19. Taigi, teismas padarė išvadas, kad nuteistieji A. Š. ir R. Ž. turi realiai atlikti laisvės atėmimo bausmes, t. y. nenustatė, kad yra pagrįstas manymas, jog bausmės tikslai šiems nuteistiesiems bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Todėl atmestini kasatorių argumentai, kad teismas turėjo išdėstyti motyvus, kodėl jiems nėra taikomos BK 75 straipsnio nuostatos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme teisės taikymo aspektu įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami, bylos faktinės aplinkybės, įskaitant ir aplinkybes, svarbias bausmių skyrimui ar BK 75 straipsnio taikymui, nėra nustatomos. Taigi kasacinės instancijos teismas pakeisti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą gali ne nustatęs naujas aplinkybes, o tik konstatavęs, kad teismai aiškiai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 75 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas analizavo nuteistųjų A. Š. ir R. Ž. bausmių skyrimui svarbias aplinkybes, padarė išvadas, kad bausmės tikslai bus pasiekti jiems paskyrus realias laisvės atėmimo bausmes. Teismo nuosprendyje Baudžiamojo kodekso nuostatos taikytos tinkamai, todėl nėra pagrindo kasacinius skundus tenkinti dėl baudžiamojoje byloje netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų A. Š. ir R. Ž. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Alvydas Pikelis
Artūras Pažarskis
