D. S. pagal BK 187 str. 2 d., 253 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-239-976/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42897-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.10.2.1; 1.2.22.1.1; 2.1.15.3.3.2;

1.1.10.1.

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. kasacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 15 d. nuosprendžio.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nuosprendžiu D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187 straipsnio 2 dalį (dėl J. P. turto sugadinimo) laisvės atėmimu dvejiems metams, 187 straipsnio 2 dalį (dėl G. P. turto sugadinimo) laisvės atėmimu dvejiems metams, 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme 20 MGL (753 Eur) bauda, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir 20 MGL (753 Eur) bauda.

Iš nuteistojo D. S. priteista: J. P. 1500 Eur, G. P. 1000 Eur turtinei žalai atlyginti.

Panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į iš kaltinamojo D. S. paimtus pinigus: 1541,50 Eur, 1 JAV dolerį, 20 Lt, kurie, nuosprendžiui įsiteisėjus, perduoti civilinių ieškinių atlyginimui.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 15 d. nuosprendžiu Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nuosprendis pakeistas.

D. S. iš kaltinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pašalinta, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens neteisėtai įsigijo nenustatytos markės ir modelio šaunamąjį ginklą ir laikė vieną šaudmenį – 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šovinį – (duomenys neskelbtini) J. S. priklausančioje sodyboje, iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. 7.50 val., kol jį kratos metu paėmė policijos pareigūnai.

Kita nuosprendžio dalis dėl D. S. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (už nenustatytos markės ir modelio šaunamojo ginklo laikymą neturint leidimo) palikta nepakeista, paskirtą bausmę sumažinant iki šešių mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme – 20 MGL (753 Eur) bauda, ir galutinė subendrinta bausmė D. S. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams ir 20 MGL (753 Eur) bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. D. S. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad:

1.1. 2015 m. rugpjūčio 1 d., apie 19.45 val., (duomenys neskelbtini), J. P. gyvenamosios sodybos kieme, tyčia, visuotinai pavojingu būdu, iš nenustatyto ginklo iššovė į J. P. automobilį,,Subaru Legacy“ (be valstybinių registracijos numerių), taip jį sugadino ir padarė nukentėjusiajai J. P. 1500 Eur turtinę žalą.

1.2. 2015 m. rugpjūčio 1 d., apie 22.45 val., (duomenys neskelbtini), V. P. priklausančios sodybos kieme, tyčia, visuotinai pavojingu būdu, iš nenustatyto ginklo iššovė į G. P. automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip jį sugadino ir padarė nukentėjusiajai G. P. 1000 Eur turtinę žalą.

1.3. D. S. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, neturėdamas leidimo, laikė nenustatytos markės ir modelio šaunamąjį ginklą mažiausiai iki 2015 m. rugpjūčio 1 d., apie 19.45 val., kai jį panaudojo šaudydamas į (duomenys neskelbtini), J. P. kieme stovintį automobilį „Subaru Legacy“ (be valstybinių registracijos numerių), ir 2015 m. rugpjūčio 1 d., apie 22.45 val., kai jį panaudojo šaudydamas į (duomenys neskelbtini), V. P. priklausančioje sodyboje stovintį automobilį „Volkswagen Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

2. Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2017 m. vasario 15 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismų nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, t. y. neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų, įrodymus vertino neišsamiai ir šališkai, nevertino jų visumos, nepašalino prieštaravimų, todėl padarė prielaidomis grįstas išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą; be to, netaikė BK 75 straipsnio nuostatų, dėl to irgi netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

2.2. Kasatorius nurodo, kad jo kaltė sugadinus nukentėjusiosios J. P. turtą pagrįsta prielaidomis ir vien tik abejotinais J. P. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, be to, jų nepatvirtina nė vienas kitas įrodymas. Byloje nesurinkta jokių kitų objektyvių ir neginčijamų duomenų, pagrindžiančių šį kaltinimą. Teigdami, kad J. P. parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, teismai neaptarė, kokius konkrečiai, nepašalino prieštaravimų jos parodymuose, duotuose ikiteisminiame tyrime ir teisme, iš kurių taip ir neaišku, ar jis (D. S.) šaudė tiesiogiai į automobilį ar į orą, žemę; ar vairuotojas buvo išlipęs iš automobilio, kai jis šaudė, ar ne; taip pat neaišku, ar vairuotojas šaudė ar ne ir pan. Taigi įvykio aplinkybės nustatytos pagal prieštaringus J. P. parodymus, nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, kad į jos automobilį šaudė būtent jis. Juolab J. P. negalėjo nurodyti, kaip jis laikė ginklą, koks tai buvo ginklas. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nukentėjusiosios parodymų neįvertino, neatsižvelgė, kad J. P. parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, taigi neatliko išsamios bylos duomenų lyginamosios analizės, o apsiribojo vien nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais ir taip neatsakė į apeliacinio skundo argumentus. Taip pat, kasatoriaus manymu, įvykis apskritai galėjo būti inscenizuotas T. P. ir M. J.. Tokį teiginį kasatorius grindžia tuo, kad nukentėjusioji J. P. apie tokį rimtą įvykį policijai pranešė tik kitą dieną, pranešti policijai neskubėjo ir jos sūnus R. P., kuriam apie įvykį J. P. pranešė tą patį vakarą, be to, byloje nėra duomenų, kad apie gyvenvietėje girdėtus šūvius policijai būtų pranešę kaimynai (beje, kaimynai apskritai nebuvo apklausti). Įvykio tikrumu verčia abejoti ir įvykio vietoje užfiksuotos aplinkybės, t. y. iš įvykio vietoje darytų nuotraukų matyti, kad į automobilį buvo šauta ir iš automobilio galo, ir iš priekio, tačiau visos šovinių tūtelės rastos išsidėsčiusios prieš automobilio dešinį šoną. Taigi tokių sugadinimų negalėjo padaryti vienoje vietoje stovintis asmuo, jis turėjo judėti apie automobilį, tačiau J. P. to neparodė. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad automobilis galėjo būti apšaudytas judančio asmens, pagrįsta prielaidomis. Dėl to kyla abejonių, kad automobilis apšaudytas ne J. P. nurodomo įvykio, o kitomis aplinkybėmis. Taip pat kasatorius nurodo, kad teismų išvada, jog automobilis priklauso J. P. ir kad būtent jos turtui padaryta žala, nepagrįsta. Bylos duomenys to nepatvirtina: automobilio įsigijimo aplinkybės neaiškios, J. P. parodymai dėl to nenuoseklūs, prieštaravimai nepašalinti, pirkimo–pardavimo sutarties nėra ir apskritai nesiaiškinta, ar ji turi vairuotojo pažymėjimą.

2.3. Dėl G. P. turto sugadinimo teismas vertino tik jį kaltinančius įrodymus. Teismui nesukėlė abejonių faktas dėl M. J. ir T. P. nusiteikimo prieš jį, jog tūtelę ir kulkos apvalkalą rado ne pareigūnai, o M. J. (beje, tūtelę jis pateikė po kelių dienų). Šios aplinkybės, taip pat tai, kad J. P. iš karto po įvykio nekvietė policijos, anot kasatoriaus, patvirtina, kad viskas buvo sugalvota ir įvykdyta T. P. ir M. J., kad nebūtų rašomas pareiškimas dėl sūnėno sumušimo. Vien tik tai, kad dviejose skirtingose įvykio vietose surastos iš to paties ginklo iššautos tūtelės, nesant kitų įrodymų, nėra pagrindas daryti išvadą, jog abu nusikaltimus padarė tas pats asmuo. Apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas, kokiu būdu automobilis galėjo būti apšaudytas iš visų pusių, jei, anot G. P., iš į kiemą atvažiavusio automobilio niekas išlipęs nebuvo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas G. P. parodymų netikslino, o padarė prielaidą, kad į kiemą įvažiavęs automobilis galėjo judėti ir taip apšaudyti jos automobilį iš visų pusių. Taigi akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų priemonių abejonėms pašalinti, rėmėsi tik G. P. manymu, jog tai jis apšaudė automobilį, ir M. J. siųstomis neva grasinančio pobūdžio SMS žinutėmis, tačiau teisme M. J. apskritai neprisiminė, nei kokio turinio buvo žinutė, nei kada ji buvo atsiųsta. Kasatoriaus teigimu, abejotini įrodymai negali būti vertinami kaip įrodymai, juolab kaip kaltę patvirtinantys (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, neišdėstė išsamios jų analizės, nepateikė logiškų ir neprieštaringų išvadų, pagrįstų išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamojo nuosprendžio motyvacija nepakankama ir kelianti abejonių, teismo išvados grįstos prielaidomis, o ne įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Visos abejonės turi būti aiškinamos nuteistojo (kaltinamojo) naudai.

2.4. Kasatorius nurodo, kad nei J. P., nei G. P. nepateikė įrodymų (ekspertų įvertinimų, sąskaitų už remontą ir pan.), kurie pagrįstų pareikštų ieškinių dydžius (BPK 109 straipsnis). Beje, apeliacinio proceso metu abi nukentėjusiosios atsisakė žalos atlyginimo, taip patvirtindamos jo teiginius, kad pareikšti ieškiniai nepagrįsti. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišsprendė klausimo dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo jo turtui (pinigams), kuris, nuosprendžiui įsiteisėjus, perduotas civilinių ieškinių atlyginimui.

2.5. Kasatorius nurodo, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo metu buvo pateiktas prašymas neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės ir taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, buvo nurodyti šį prašymą pagrindžiantys argumentai, pateikti atitinkami duomenys, tačiau teismas dėl šio prašymo nepasisakė, taigi neišnagrinėjo apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir nuostatas, susijusias su baudžiamosios atsakomybės individualizavimu ir galutinės bausmės skyrimu. Teismas nurodė, kad ankstesniu teismo baudžiamuoju įsakymu skirtos baudos jis nesumokėjo, tačiau iš antstolės pateiktos informacijos matyti, kad ši bausmė yra vykdoma, šiuo metu dalis baudos yra išieškota. Be to, kasatorius nurodo, kad šeimoje jis vienas yra dirbantis, kartu su drauge augina du mažamečius vaikus, apibūdinamas teigiamai, todėl reali laisvės atėmimo bausmė bus sankcija visai jo šeimai, kuri liks be šeimos maitintojo ir finansinės paramos. Kasatoriaus manymu, įvertinus visas šias aplinkybes, jį apibūdinančius duomenis, nusikaltimų sunkumą, yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo (BK 75 straipsnis).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintaras Eidukevičius atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą siūlo jį atmesti.

3.1. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo kasaciniame skunde nenurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti konkretūs ir esminiai BPK pažeidimai, kurie būtų pagrindas panaikinti šios instancijos teismo nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nuteistasis kasaciniu skundu iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus, nesutinka su teismų įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis. Teismai nepadarė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, nuosprendyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta, pateikti motyvai, pagrindžiantys, kodėl nuteistojo argumentai atmetami (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).

3.2. Skundo argumentus dėl J. P. parodymų patikimumo teismas išsamiai išnagrinėjo ir nurodė motyvus, kodėl J. P. parodymuose esančių neatitikimų nelaiko esminiais. Prokuroras pažymi, kad J. P. parodymus patvirtina 2015 m. rugpjūčio 2 d. įvykio vietos apžiūros protokolo, specialisto išvados Nr. 30-(G1-138)-IS1-8 duomenys, liudytojo T. P. parodymai, iš dalies ir K. S. bei J. S. parodymai, t. y. surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teismas išdėstė išsamius motyvus, kodėl atmetė versiją dėl apkalbėjimo ir nusikaltimo inscenizavimo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė nuteistojo skundo argumentą dėl automobilio,,Subaru Legacy“ įsigijimo aplinkybių ir priklausymo J. P.. Prokuroras nurodo, kad teismų praktikoje (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2001, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjIwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-220/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-220/2006">2K-220/2006</a>) automobilio nuosavybės teisės ir jo registravimo santykio klausimu ne kartą pasisakyta. Tiek pagal 1964 m. Civilinio kodekso 149 straipsnio 1 dalyje, tiek pagal 2000 m. CK 4.49 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles nuosavybės teisė į kilnojamąjį daiktą automobilį atsiranda nuo jo perdavimo momento. Automobilio registracija su nuosavybės teisių atsiradimu nesiejama, nes registruojamas daiktas, o ne nuosavybės teisė. Iš bylos duomenų matyti, kad automobilis,,Subaru Legacy“ buvo perduotas J. P., nuo perdavimo momento ji įgijo nuosavybės teises į šį automobilį, registracijos nebuvimas šiuo atveju jokios reikšmės neturi. Todėl žala dėl šio automobilio sugadinimo padaryta J. P..

3.3. Kasaciniame skunde dėl G. P. turto sugadinimo keliami analogiški klausimai kaip ir apeliaciniame skunde, t. y. įrodymų vertinimo ir teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus skunde keliamus klausimus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir pagrįstai bei motyvuotai atmetė nuteistojo apeliacinį skundą dėl G. P. turto sugadinimo. Į visus esminius skundo argumentus (dėl abiejų nusikaltimų įrodymų lyginimo ir įrodymų visumos vertinimo, įvykio realumo, liudytojo M. J. veiksmų, prieštaravimų ir neaiškumų pašalinimo, galimai neatliktų veiksmų ir papildomai tirtinų aplinkybių tikslingumo) motyvuotai atsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

3.4. Prokuroro manymu, nukentėjusiųjų ieškiniai pagrįstai patenkinti. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė ir šį nuteistojo skundo argumentą. Nors apeliacinės instancijos teisme ir buvo gauti raštiški nukentėjusiųjų atsisakymai nuo civilinių ieškinių, tačiau šiuo atveju buvo nagrinėjamas paties nuteistojo, o ne nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai. Civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimo ir nagrinėjimo tvarką reglamentuoja BPK X skyrius. Pagal BPK 112 straipsnio 3 dalį civilinis ieškovas turi teisę atsisakyti pareikšto ieškinio iki to laiko, kol teismas neišėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio. Taigi ieškinio atsisakymas turėjo būti pareikštas dar pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme atsisakyti priteisto ieškinio negalima. Tačiau nukentėjusiosios, gavusios vykdomuosius raštus (CPK 646 straipsnio 1 dalis), gali jų ir nepateikti antstoliui vykdyti (CPK 650 straipsnis). Išieškotojui (šiuo atveju J. P. ir G. P.) nekyla pareiga privalomai pateikti tokį dokumentą vykdyti. Tai yra paties išieškotojo teisė, bet ne pareiga. Taigi net ir įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, ir tuo pagrindu gavus vykdomąjį dokumentą, nukentėjusysis pats sprendžia, ar jis reikalaus jam priteistos žalos atlyginimo ar ne. Esant tokiai situacijai, nuteistajam dėl pinigų grąžinimo reikia kreiptis į Tauragės rajono apylinkės teismą.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje analizavo ir įvertino D. S. apibūdinančius duomenis, ir nurodė aiškius motyvus, dėl ko atmetė nuteistojo skundo argumentus dėl neskyrimo realios laisvės atėmimo bausmės ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. D. S., būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, neatlikęs paskirtos bausmės, teistumui neišnykus ar nepanaikinus įstatymų nustatyta tvarka, vėl padarė tris tyčinius nusikaltimus. Taigi yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Beje, pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą tai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė (teismai nuosprendžiuose to nenurodė). Prokuroras pažymi, kad 2013 m. vasario 18 d. baudžiamuoju įsakymu D. S. buvo nuteistas už analogišką nusikalstamą veiką, už kurią jam paskirta bauda nepasiekė absoliučiai jokių bausmės tikslų (BK 41 straipsnio 2 dalis) ir leido pasijusti nebaudžiamam, nepaisyti visuotinai priimtinų elgesio normų, daryti naujas nusikalstamas veikas. Teismai įvertino ir tai, kad D. S. baustas administracine tvarka, jo savanaudiškas paskatas, tai atitinkamai apibūdina nuteistąjį. Įvertinę visas aplinkybes, teismai padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, kad bausmės tikslus galima pasiekti vienintele paskirta bausme – realiu laisvės atėmimu. Nors D. S. padarytos nusikalstamos veikos priklauso apysunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau, atsižvelgiant į jų skaičių, pavojingumo laipsnį, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, negalima daryti išvados, kad BK 75 straipsnio nuostatos netaikytos nepagrįstai. Teigiami nuteistojo socialiniai ryšiai negali nusverti kitų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių svarbos (ankstesnis teistumas už analogišką veiką, nusikaltimų recidyvas, padarytų naujų nusikaltimų skaičius, jų pavojingumo laipsnis, padaryti administraciniai teisės pažeidimai, atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir t. t.) ir savaime nelemia BK 75 straipsnio taikymo.

4. Nuteistojo D. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies

5. Nuteistasis D. S. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai padarė esminių BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, o apeliacinės instancijos teismas dar ir BPK 332 straipsnio (turėtų būti – BPK 331 straipsnio) nuostatų pažeidimų, t. y. įrodymus vertino neišsamiai ir šališkai, nevertino jų kaip visumos, nepašalino prieštaravimų, todėl padarė prielaidomis grįstas išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių; apkaltinamojo nuosprendžio motyvacija nepakankama, kelianti abejonių. Pagrįsdamas tokius teiginius, kasatorius nurodo, kad jo kaltė sugadinus J. P. turtą pagrįsta prielaidomis ir vien tik prieštaringais, nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai; byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad į automobilį šaudė būtent jis; kasatorius mano, kad įvykis galėjo būti inscenizuotas T. P. ir M. J.. Dėl G. P. turto sugadinimo teismai vertino tik jį kaltinančius įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad viską sugalvojo ir įvykdė M. J. bei T. P., kurie yra prieš jį nusiteikę; išvada, kad abu nusikaltimus įvykdė tas pats asmuo, pagrįsta iš esmės tik tuo, kad dviejose skirtingose įvykio vietose surastos iš to paties ginklo iššautos tūtelės.

5.1. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus ir nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas bei jų pakankamumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi tokie nuteistojo D. S. kasacinio skundo teiginiai pagrįsti ne teisiniais argumentais (BPK 368 straipsnio 2 dalis), o vien tik nesutikimu su įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

5.2. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų pakankamumu nuteistojo kaltei įrodyti, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

5.3. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neišsamiai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. D. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos), 253 straipsnio 1 dalyje, požymius teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies taisyklių, t. y. išsamiai ir nešališkai išnagrinėję ir įvertinę visas bylos aplinkybes. Kaip matyti iš teismų nuosprendžių, išvada, kad D. S. tyčia visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą J. P. ir G. P. turtą, pagrįsta įrodymų visuma (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, iš dalies nuteistojo D. S., liudytojų J. S., K. S. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolais, specialisto išvadomis, kitais rašytiniais bylos duomenimis), o ne prielaidomis. Teismai nerado pagrindo netikėti nukentėjusiųjų J. P. ir G. P. parodymais. Nukentėjusioji J. P. kategoriškai tvirtino mačiusi, kad jos automobilį apšaudė būtent nuteistasis D. S.. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad J. P. parodymuose esantys prieštaravimai nėra esminiai, todėl nedaro visų jos parodymų nepatikimų; nuteistojo D. S. versiją dėl jo apkalbėjimo ir įvykio inscenizavimo šios instancijos teismas motyvuotai atmetė. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp nuteistojo D. S. ir liudytojų M. J. bei T. P. dėl įvairių priežasčių buvo susiklostę konfliktiški santykiai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. S. turėjo savanaudiškų paskatų sugadinti būtent T. P. ir M. J. turtą (automobilius), tik nežinojo, jog šie automobiliai jiems nepriklauso asmeninės nuosavybės teise (teisme D. S. parodė, jog mano, kad automobiliai yra T. P. ir M. J. nuosavybė). Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiai išvadai nurodydamas, kad D. S. automobilius sugadino iš pykčio, kerštaudamas T. P. ir M. J.. Bylos duomenys patvirtina, kad G. P. automobilį įsigijo iš M. J. kelias dienas prieš įvykį, J. P. taip pat neseniai buvo nusipirkusi automobilį ir dar nebuvo jo įregistravusi. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje pakanka įrodymų nuteistojo kaltei pagrįsti ir dėl G. P. turto sugadinimo. Priešingai, nei teigia kasatorius, byloje nagrinėjamus įvykius galima susieti ir daryti išvadą, kad abu automobilius apšaudė tas pats asmuo, t. y. D. S.. Vienas tokių įrodymų yra specialistų išvados, kuriomis nustatyta, kad abiejose įvykio vietose rastos tūtelės, kulkos ir kulkų apvalkalai buvo iššauti iš to paties ginklo.

5.4. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismai nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio nuostatų pažeidimų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą ir teismo sprendimo išvadų motyvavimą. Vien tai, kad teismai padarė nepalankias nuteistajam išvadas, nereiškia, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.

5.5. Nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant įrodymus ir nustatant faktines bylos aplinkybes, baudžiamojo įstatymo taikymą kasacinės instancijos teismas patikrina pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas bylos aplinkybes. Konstatuotina, kad pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 187 straipsnio 2 dalis, 253 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.

Dėl civilinių ieškinių

6. Kasatorius nurodo, kad nukentėjusiųjų pareikštų ieškinių dydžiai nepagrįsti ir tai, be kita ko, patvirtina apeliacinio proceso metu gauti nukentėjusiųjų J. P. ir G. P. pareiškimai, kuriais jos atsisako priteistos turtinės žalos atlyginimo.

6.1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiųjų ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo yra įrodyti, todėl juos tenkino ir priteisė J. P. 1500 Eur, G. P. 1000 Eur turtinei žalai atlyginti. Laikiną nuosavybės teisės apribojimą į D. S. pinigus (1541,50 Eur, 1 JAV dolerį, 20 Lt) panaikino ir perdavė juos civilinių ieškinių atlyginimui.

6.2. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į automobilių apgadinimo mastą, įvertinęs padarytus sugadinimus, padarė išvadą, jog nukentėjusiosioms priteistas protingas, realus ir pagrįstas žalos atlyginimas. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiosios dėl nusikaltimo patyrė turtinės žalos, kuri pasireiškė jų automobilių sugadinimu juos apšaudant. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosioms, atsižvelgus į automobilių apgadinimo mastą (peršauti beveik visi automobilių stiklai, padaryti kiti sugadinimai), įvertinus padarytus sugadinimus, priteistas protingas, realus ir pagrįstas žalos atlyginimas. Turtinę žalą nukentėjusiosioms padarė D. S., kuris pripažintas kaltu dėl svetimo turto sugadinimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, tarp jo veikos ir kilusių padarinių (žalos) yra priežastinis ryšis, todėl jis turi atlyginti padarytą žalą.

6.3. Kasaciniame D. S. skunde taip pat nurodoma, kad jam padavus apeliacinį skundą, kuriuo, be kita ko, buvo ginčijamas ir ieškinių pagrįstumas, jų dydis, nukentėjusiosios J. P. ir G. P. apeliacinės instancijos teismui pateikė pareiškimus, kuriais atsisakė joms priteistos turtinės žalos atlyginimo. Todėl, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl civilinių ieškinių priteisimo, padarė esminių BPK pažeidimų.

6.4. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios J. P. ir G. P. apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius pareiškimus, kuriais, nenurodydamos jokių motyvų, atsisakė joms priteistos turtinės žalos atlyginimo.

6.5. Nors BPK 112 straipsnio 3 dalyje tiksliai nenurodyta, kad civilinis ieškovas turi teisę atsisakyti pareikšto ieškinio iki to laiko, kol pirmosios instancijos teismas (o ne apeliacinės instancijos teismas, kaip nutiko nagrinėjamoje byloje) neišėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, tačiau sisteminis šios normos teksto aiškinimas leidžia teigti, kad įstatymų leidėjas, numatęs galimybę baudžiamajame procese nagrinėti civilinį ieškinį, jo pareiškimą ir atsisakymą sieja su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme.

6.6. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sprendęs, kad atsisakyti pareikšto civilinio ieškinio galima iki to laiko, kol bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas nėra išėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, nepadarė esminių BPK nuostatų, reguliuojančių civilinio ieškinio klausimus baudžiamajame procese, pažeidimų.

6.7. Nukentėjusiosios J. P. ir G. P. šiuo atveju, kai teismo nuosprendžiu iš nuteistojo jau priteista turtinė žala, gavusios vykdomuosius raštus (CPK 646 straipsnio 1 dalis), gali jų ir nepateikti antstoliui vykdyti (CPK 650 straipsnis), t. y. turi teisę nepradėti vykdymo proceso. Taigi nukentėjusiosios J. P. ir G. P. turi teisę pačios nuspręsti, ar jos reikalaus iš nuteistojo D. S. priteistos žalos atlyginimo ar ne. Jeigu nukentėjusiosios nuspręs nepradėti vykdymo proceso, nuteistasis D. S. dėl pinigų (kuriems buvo taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas ir kurie teismo nuosprendžiu yra perduoti civilinių ieškinių atlyginimui) grąžinimo turi kreiptis į Tauragės rajono apylinkės teismą (BPK 151 straipsnio 8 dalis, 361 straipsnio 4 dalis, 362 straipsnis).

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies

7. Kasatorius nurodo, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo metu buvo pateiktas prašymas neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės ir taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau teismas dėl šio prašymo nepasisakė, taigi neišnagrinėjo apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7.1. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis D. S. apeliaciniu skundu prašė jį išteisinti neįrodžius jo dalyvavimo padarant inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinio proceso baigiamųjų kalbų metu nuteistasis D. S., be kita ko, prašė skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, kad,,galėtų dirbti, atlyginti žalą“, o jo gynėjas advokatas V. Agintas – taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Taigi nuteistojo apeliaciniame skunde nebuvo nurodyti argumentai dėl bausmės švelninimo ar BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, todėl jie apeliacine tvarka nebuvo nagrinėjami ir dėl jų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nebuvo pasisakyta. Kasatoriaus teiginiai, kad nepasisakydamas dėl šių apeliaciniame skunde nenurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, yra nepagrįsti, nes nuosprendžių (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas neviršijant apeliacinių skundų ribų ir tik dėl tų asmenų, dėl kurių paduoti skundai. Viršyti apeliacinio skundo ribas leidžiama tik BPK 320 straipsnio 3 ir 5 dalyse numatytais atvejais. Šioje byloje tokių atvejų nenustatyta. Pagal teismų praktiką subjektams, turintiems teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžius ir nutartis apeliacine tvarka, nenumatyta teisė paduotą apeliacinį skundą papildyti naujais argumentais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-422/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-422/2014">2K-422/2014</a>, 2K-561-511/2015).

7.2. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl D. S. paskirtų bausmių, t. y. įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatavo, kad už nusikaltimus, numatytus BK 187 straipsnio 2 dalyje, paskirtos bausmės yra teisingos, švelninti jų rūšį ar mažinti dydį, atsižvelgiant į tai, kad D. S. dirba, augina dvi mažametes dukteris ir Žygaičių seniūnijos seniūno apibūdinamas teigiamai, nėra pagrindo; taip pat teismas sprendė, kad nėra pagrindo skirti švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmės rūšį už nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, nes padarytas nusikaltimas pavojingas, tyčinis, apysunkis, padarytas esant neišnykusiam teistumui, tačiau, susiaurinęs nusikalstamų veiksmų apimtį, teismas sumažino pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį ir atitinkamai galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės dydį.

7.3. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl nuteistojo D. S. gynėjo baigiamosiose kalbose išsakytų argumentų taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, nepažeidė BPK normų, reglamentuojančių bylų apeliacinį procesą, taip pat nesuvaržė įstatymų garantuotų nuteistojo teisių. Nuteistojo D. S. apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas atmetė motyvuotai, bylą patikrinęs tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, pasisakydamas dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio nuostatų reikalavimų nepažeisdamas.

8. Nenustačius BPK 369 straipsnyje įtvirtintų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmetamas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažįstami teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo D. S. kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Olegas Fedosiukas

Rima Ažubalytė