Baudžiamoji byla Nr. 2K-223-696/2017
Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00361-2014-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2.2.2; 1.1.9.8;
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. spalio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Vytauto Piesliako (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 30 d. nutarties.
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu E. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų.
Remiantis BK 72 straipsnio 2, 4 dalimis, nuspręsta konfiskuoti UAB „A“ priklausantį automobilį „BMW 7“ (valst. Nr. HFM 379).
Nuspręsta iš E. M. paimtus 1644,59 Lt ir 120 Eur grąžinti E. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 30 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendis pakeistas – iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta įrodyta pripažinta aplinkybė, kad E. M. su asmeniu, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, iki 2014 m. vasario 28 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai, iš tyrimo nenustatytų asmenų Norvegijos Karalystėje, turėdami tikslą parduoti ir taip platinti, įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – 3,3926 kg amfetamino, 73 194 vnt. tablečių „Ksalol 1 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 73 194 mg psichotropinės medžiagos alprazolamo, 58 185 vnt. tablečių „Bensedin 10 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 581 850 mg psichotropinės medžiagos diazepamo, 6720 vnt. tablečių „Relanium 5 mg“, kurių sudėtyje yra 33 600 mg psichotropinės medžiagos diazepamo, 630 vnt. tablečių „Clonazepamum TZF 2 mg“, kurių sudėtyje yra 1260 mg psichotropinės medžiagos klonazepamo, 14 350 vnt. tablečių „Rivotril 2 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 28 700 mg psichotropinės medžiagos klonazepamo, 4300 vnt. tablečių „Valium 10 mg Abbott Healthcare“, kurių sudėtyje yra 43 000 mg psichotropinės medžiagos diazepamo, 20 809 vnt. tablečių „Valium 10 mg (Martin Dow Pharmaceuticals (Pakistan)“, kurių sudėtyje yra 208 090 mg psichotropinės medžiagos diazepamo. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. E. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, bei neteisėtai platino labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, t. y.:
2014 m. žiemą, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, E. M. ir asmuo, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, veikdamas dar su kitais tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdami tikslą platinti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, parengė nusikalstamos veikos planą ir susitarė, kad asmuo, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, suras žmones, kurie padės platinti psichotropines medžiagas Norvegijos Karalystėje. Vykdydamas bendrą susitarimą, nurodytas asmuo, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, susitarė su asmeniu, kuris dėl šios veikos neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nuteistas Norvegijos Karalystėje, ir kitais tyrimo nenustatytais asmenimis, prieš kuriuos atliekamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, daryti sunkius nusikaltimus – Norvegijos Karalystėje platinti psichotropines medžiagas amfetaminą, alprazolamą ir diazepamą.
Taip organizavęs nusikalstamą veiką, 2014 m. kovo 1 d. vakare Norvegijos Karalystėje, Stavangerio mieste, prie Dusavikkrosseno g. 6B namo, E. M. ir asmuo, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, tarpininkaujant asmeniui, kuris neįsiteisėjusiu Norvegijos Karalystės teismo nuosprendžiu yra nuteistas dėl šios veikos, dalį psichotropinių medžiagų – labai didelį kiekį – 38 760 vnt. tablečių „Ksalol 1 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 38 760 mg psichotropinės medžiagos alprazolamo, bei 26 341 vnt. tablečių „Bensedin 10 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 263 410 mg psichotropinės medžiagos diazepamo, toliau platinti perdavė Norvegijos Karalystės piliečiui, prieš kurį atliekamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, jas pastarasis laikė rūsyje Stavangerio m., Dusavikkrosseno g. 6B, kol 2014 m. kovo 2 d., apie 16.00 val., kratos metu jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.
Tęsdami nusikalstamą veiką, 2014 m. vasario 28–kovo 2 d. Norvegijos Karalystėje, tikslus laikas ir vieta tyrimo metu nenustatyta, E. M. ir asmuo, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, tarpininkaujant asmeniui, kuris neįsiteisėjusiu Norvegijos Karalystės teismo nuosprendžiu yra nuteistas dėl šios veikos, dalį psichotropinių medžiagų – labai didelį kiekį – 6720 vnt. tablečių „Relanium 5 mg“, kurių sudėtyje yra 33 600 mg psichotropinės medžiagos diazepamo, 630 vnt. tablečių „Clonazepamum TZF 2 mg“, kurių sudėtyje yra 1260 mg psichotropinės medžiagos klonazepamo, 14 350 vnt. tablečių „Rivotril 2 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 28 700 mg psichotropinės medžiagos klonazepamo, 34 434 vnt. tablečių „Ksalol 1 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 34 434 mg psichotropinės medžiagos alprazolamo, 31 844 vnt. tablečių „Bensedin 10 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 318 440 mg psichotropinės medžiagos diazepamo, 4300 vnt. tablečių „Valium 10 mg Abbott Healthcare“, kurių sudėtyje yra 43 000 mg psichotropinės medžiagos diazepamo, 20 809 vnt. tablečių „Valium 10 mg (Martin Dow Pharmaceuticals (Pakistan)“, kurių sudėtyje yra 208 090 mg psichotropinės medžiagos diazepamo, toliau platinti perdavė kitam Norvegijos Karalystės piliečiui, prieš kurį atliekamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, kuris paketus su minėta psichotropine medžiaga laikė Harrietos Juditjos Ommundsen namo, esančio Norvegijos Karalystėje, Stavangeryje, Seehusenso g. 46, rūsio sandėliuke Nr. 12, kol 2014 m. kovo 3 d., apie 14.25 val., kratos metu jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.
Tęsdami nusikalstamą veiką, 2014 m. kovo 2 d. E. M. ir asmuo, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, kitą dalį psichotropinės medžiagos – labai didelį kiekį – 3,3926 kg amfetamino, neteisėtai laikydami automobilio „BMW 7“ (valst. Nr. GGA 395) bagažinėje, apie 15.00 val. atgabeno prie automobilių dirbtuvės sandėlio, esančio Norvegijos Karalystėje, Sandneso mieste, Jaerveieno g. 106, ir toliau platinti perdavė jau minėtam asmeniui, kuris neįsiteisėjusiu Norvegijos Karalystės teismo nuosprendžiu yra nuteistas dėl šios veikos, šis asmuo paketus su nurodyta psichotropine medžiaga laikė automobilių dirbtuvės sandėlyje. Tą pačią dieną, apie 16.10 val., asmuo, kuris neįsiteisėjusiu Norvegijos Karalystės teismo nuosprendžiu yra nuteistas dėl šios veikos, paketus su minėta psichotropine medžiaga perdėjo į savo automobilio BMW (valst. Nr. LJ 20283) saloną, jame psichotropinę medžiagą netrukus rado ir paėmė policijos pareigūnai.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis E. M. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti, pripažinus, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat panaikinti automobilio „BMW 7“ konfiskavimą.
2.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismams priimti teisingą nuosprendį ir nutartį, taip pat suvaržė įstatymo garantuotas E. M., kaip kaltinamojo, teises.
2.2. Kasatorius nesutinka su teismų išvadomis, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, nuosprendyje aprašomi tiesiogiai neįvardyto E. I. faktiniai veiksmai, o jis (kasatorius) vertinamas kaip viską daręs kartu (bendravykdytojas), nors nenustatytas nė vienas jo individualus objektyviai atliktas veiksmas. Nuteistojo įsitikinimu, tokias nepagrįstas teismų išvadas lėmė netinkamai atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas. Priešingai, negu teigia teismai, nenustatytas E. M. susitarimo su E. I. veikti bendrai ir bendrai disponuoti psichotropinėmis medžiagomis faktas. Jų susitarimo nepatvirtina jokie faktiniai duomenys, šios aplinkybės apskritai nebuvo bandyta įrodinėti ir teismai, konstatuodami ją, nepateikė nė vieno įrodymo. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis asmeniškai įgijo, gabeno psichotropines medžiagas, kad asmeniškai bendravo su A. J., J. K. N., M. G., K. I. H. apie disponavimą psichotropinėmis medžiagomis, kad jis pats perdavė šiems ar kitiems asmenims psichotropines medžiagas ar atliko kokį nors kitą veiksmą, atitinkantį BK 260 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvųjį požymį. Byloje nustatyta tik tai, kad kasatorius vairavo UAB „A“ priklausantį automobilį „BMW 7“, juo pavežė E. I. į šio nurodytas vietas, tačiau tokie jo veiksmai nėra nusikalstami, nes jis nežinojo, kad E. I. susitikimuose kalba apie psichotropines medžiagas ar jas gabena, jis E. I. buvo informuotas apie tai, kad užsiimama maisto papildų platinimu, todėl net jei ir matė maišelius su tabletėmis, tai kasatoriui negalėjo sukelti jokių įtarimų, kad tai psichotropinių medžiagų turinčios tabletės, o ne maisto papildai. Nesant įrodytam būtinajam nusikaltimo sudėties požymiui – kaltei, E. I. veiksmai, pasitelkiant E. M. kaip vairuotoją, gali būti vertinami kaip veikimas per asmenį be kaltės.
2.3. Kasatorius pažymi, jog bendrininkavimo atveju nusikaltimo sudėties požymių buvimas turi būti nustatomas kiekvieno kaltininko veikoje, su išimtimi, kad kiekvienas bendrininkas gali realizuoti ne visus, o dalį sudėties objektyviųjų požymių, žinodamas, jog kitus požymius realizuos kiti bendrininkai. Pagrindžiant kaltininko atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią veiką, turi būti konstatuota ne tik veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta BK 24, 25 straipsniuose. Objektyviai kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, priežastinis ryšys tarp kiekvieno iš bendrininkų atliktų veiksmų ir kilusių nusikalstamų padarinių yra būtini objektyvieji bendrininkavimo darant nusikaltimą požymiai. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc3LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-377/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-377/2007">2K-377/2007</a>, 2K-103/2008, 2K-P-9/2009). Nesant susitarimo, negali būti ir bendrininkavimo. Kaip teigė kasatorius, jo veiksmuose nenustatyta būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų disponavimo narkotinėmis medžiagomis ir bendrininkavimo požymių, todėl jis negali būti pripažįstamas bendrininku (vykdytoju, padėjėju, organizatoriumi ar kurstytoju), padariusiu nusikalstamą veiką. Taigi teismai, pripažindami, kad kasatorius buvo bendrininkas (vykdytojas), netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas.
2.4. Nuteistojo teigimu, J. K. N. buvo apklaustas kaip įtariamasis Norvegijos Karalystės pareigūnų tris kartus ir kiekvieną kartą davė iš esmės skirtingus ir prieštaringus parodymus (nors iš jo parodymų aprašymo skundžiamame nuosprendyje to nematyti). Tačiau net ir iš paskutinių parodymų, kurių tik kaltinimui naudinga dalimi rėmėsi abiejų instancijų teismai, matyti, kad kasatorius tik stovėjo šalia automobilio BMW bagažinės, kol E. I. dėjo į krepšį maišelius. Tai patvirtina, kad E. M. jokių veiksmų neatliko, maišelių į krepšį nedėjo, nenešė jų J. K. N., į šio namus neužėjo, nei su juo, nei su E. I. nesikalbėjo. Iš šių parodymų turinio negalima daryti jokių pagrįstų išvadų apie E. M. suvokimo turinį, t. y. kad jis matė, kas buvo maišeliuose, kuriuos E. I. perdėjo iš bagažinės į krepšį, ir kad galėjo suvokti, jog maišeliuose buvo ne maisto papildai, o kitokios medžiagos.
2.5. Kaip tvirtino kasatorius, jis pripažintas kaltu bendrininkų grupe su E. I. įvykdęs vieną tęstinę nusikalstamą veiką, susidedančią iš sąlygiškai savarankiškų trijų etapų (epizodų), kurių kiekvienas galėtų būti vertinamas kaip savarankiška nusikalstama veika – disponavimas psichotropinėmis medžiagomis. Todėl teismai turėjo ištirti kiekvienos veikos faktines aplinkybes, jas patvirtinančius įrodymus ir nustatyti šių veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Tačiau teismų išvados dėl E. M. dalyvavimo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos atskiruose etapuose padarytos netinkamai ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus.
2.6. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jo kaltė dėl psichotropinių medžiagų realizavimo J. K. N. (pirmasis nusikalstamos veikos etapas) grindžiama J. K. N. ir A. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes šie teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymus atsisakė ir nurodė tvirtinantys ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nuteistasis E. M. abejoja A. J. parodymų patikimumu. A. J. ir J. K. N., nebūdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, neturėjo pareigos duoti teisingus parodymus ir jų parodymai buvo jų pačių gynybos priemonė, o ne objektyvus įrodymų šaltinis, jų parodymai turi būti vertinami kritiškiau ir kruopščiau (tai pabrėžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje). Nuteistojo nuomone, tokie parodymai negalėjo būti pripažinti tinkamais įrodymais ir jais negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Tai, kad asmuo nurodo, jog jis patvirtina tyrimo metu duotus parodymus, bet jokių parodymų teisiamajame posėdyje neduoda, negali būti laikoma tiesioginiu įrodymų ištyrimu ir tai nėra pagrindas balsu perskaityti tokio asmens anksčiau duotus parodymus BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka, jei toks asmuo nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Tokiu atveju parodymus galima balsu perskaityti tik remiantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, tačiau šia tvarka paskelbti parodymai neturi savarankiškos įrodomosios galios ir tokiais parodymais lemiama apimtimi negalima grįsti nei teismo vidinio įsitikinimo, nei daromų išvadų dėl asmens kaltės. Kasatoriaus įsitikinimu, tai turi būti vertinama kaip esminiai BPK 7 straipsnio, 10 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5, 6, 7 dalių, 276 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimai, kurių apeliacinės instancijos teismas neištaisė.
2.7. Kasatorius teigia, kad teismų išvados, jog jis, bendrininkaudamas su E. I., perdavė kaltinime nurodytas psichotropines medžiagas M. G. (antrasis nusikalstamos veikos etapas), grįstos tik prielaidomis ir spėjimais. Kasatorius, pasisakydamas dėl M. G. parodymų, atkreipia dėmesį į tai, jog teismai, kad ir kritiškai vertino M. G. parodymų dalį, kurioje jis nurodė susitikimo su lietuviais tikslą (skolos susigrąžinimą), kita jų dalimi patikėjo, nepaisydami, kad dėl procesinio statuso jis nebuvo prisaikdintas ir teisminio nagrinėjimo metu atsisakė duoti parodymus. Nuteistojo įsitikinimu, jo kaltė tokiais M. G. parodymais negalėjo būti grindžiama ne tik dėl jų nepatikimumo (tai iš esmės konstatavo abiejų instancijų teismai), bet ir dėl to, kad šis liudytojas nebuvo apklaustas tiesiogiai, nes teisminio nagrinėjimo metu jis atsisakė duoti parodymus, todėl gynyba neturėjo galimybės užduoti jam klausimų. Taigi M. G. parodymai negalėjo būti pripažinti BPK reikalavimus atitinkančiu įrodymu. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, šių pažeidimų apeliacinės instancijos teismas neištaisė ir į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su šio įrodymo vertinimu, jo patikimumu sprendžiant E. M. kaltės klausimą, teismas neatsakė.
2.8. Be to, kasatorius pažymi, kad apskritai nebuvo užfiksuotas jo ir E. I. susitikimas su M. G. ir kokių nors objektų perdavimas, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodomi esminiai objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai – vieta, data, laikas. Tai rodo, kad pats nusikaltimo faktas (psichotropinių medžiagų realizavimas) nebuvo užfiksuotas ir įrodytas. Nei E. M., nei E. I. nėra davę parodymų, kad jie būtų disponavę tabletėmis, kurios buvo rastos pas M. G., ar kad jas būtų perdavę M. G., ant pakuočių su tabletėmis nebuvo jų pirštų atspaudų ar biologinių pėdsakų. Šiuo atveju negalėjo būti remiamasi liudytojo K. I. H. parodymais, nes šie nei atskirai, nei, lyginant kartu su kitais įrodymais, nepatvirtina kasatoriaus kaltės, ypač jo tyčios turinio. Nuteistasis pažymi, kad K. I. H. dėl psichotropinių medžiagų vartojimo nesugebėjo adekvačiai suvokti aplinkos ir tai matyti iš jo parodymų teisme, pagal kuriuos su E. M. buvęs kitas vyriškis buvo aukštesnis už E. M., su ūsais. Tačiau pagal kaltinimą su E. M. turėjo būti E. I., bet jis gerokai žemesnis už E. M. ir be ūsų. Todėl jo parodymų negalima vertinti kaip patikimo ir objektyvaus įrodymo. Apeliacinės instancijos teismo pasisakymas, kad K. I. H. parodymai yra vienas iš įrodymų, patvirtinančių E. M. kaltę M. G. epizode, rodo, kad šis teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nebuvo išsamiai susipažinęs su byla ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų matyti, kad šis įrodymas patvirtina E. M. kaltę dėl visos nusikalstamos veikos padarymo, o ne konkrečiai M. G. etape.
2.9. Kaip tvirtina kasatorius, jo kaltė dėl šio veikos etapo negalėjo būti grindžiama ir liudytojo T. S. parodymais, kuris nors ir nematė, kad E. M. būtų atlikęs kokį nors veiksmą (atidaręs automobilio bagažinę, išėmęs ir padavęs maišelius A. J., palydėjęs jį sandėlio link, atidaręs duris ar savo kūnu bandęs jį užstoti nuo stebėjimo ar kt.), tačiau teigė, kad visi trys asmenys veikė kartu. Toks teiginys, nuteistojo nuomone, yra tik spėjimas, subjektyvi prielaida, nulemta liudytojo, kaip policijos pareigūno, padidinto įtarumo, ir nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis.
2.10. Kasatoriaus nuomone, teismas be pagrindo nemotyvuotai kritiškai vertino jo logiškus ir įtikinamus, visus kitus teismo tiesiogiai ištirtus įrodymus atitinkančius parodymus apie jo kelionės tikslą ir jo elgesį būnant Norvegijoje. Apeliacinės instancijos teismas dėl E. M. parodymų įrodomosios reikšmės apskritai nepasisakė, deklaratyviai nurodydamas, kad liudytojų A. J., J. K. N., K. M. H. N., T. S., M. G., K. I. H. parodymai, telekomunikacijų bei telefoninių išklotinių analizės duomenys pagrįstai pripažinti patikimais, nuteistojo E. M. kaltę patvirtinančiais įrodymais, jie paneigia E. M. versiją. Tačiau tokie apeliacinio teismo formalūs argumentai yra nepagrįsti ir nepakankami, ir vien tik taip pagrindžiant apeliacinės instancijos teismo sprendimą negali būti laikoma, kad yra išnagrinėti visi esminiai apeliacinio skundo argumentai.
2.11. Kasatorius teigia, kad konfiskavus BUAB „A“ priklausantį automobilį „BMW 7“, kaip nusikalstamos veikos priemonę, buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 72 straipsnio 2, 4 e ir 4 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuojama, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės baudžiamojoje teisėje suprantamos kaip įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie sudaro sąlygas ar palengvina tokios veikos padarymą, nors jų panaudojimas pats savaime tiesiogiai nedaro žalos atitinkamos veikos objektui ar dalykui. Tokia nusikalstamos veikos padarymo priemone laikoma ir transporto priemonė, jeigu ja kaltininkas naudojasi tam, kad susidarytų galimybę padaryti veiką ar palengvintų jos darymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5/2007">2K-5/2007</a>, 2K-500/2010). Transporto priemonė laikoma panaudota nusikaltimui daryti, jeigu ji specialiai tam buvo pritaikyta arba tiesiogiai panaudota nusikaltimo dalykui gabenti, jei gabenimas be tokios priemonės būtų negalimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-50/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-50/2007">2K-50/2007</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjM2LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-636/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-636/2007">2K-636/2007</a>). Tais atvejais, kai transporto priemonės nėra specialiai pritaikytos uždraustiems dalykams gabenti, slėpti, būtina atsižvelgti į gabento objekto kiekį ir dydį, pavyzdžiui, pripažįstama, kad transporto priemonė buvo būtina nusikaltimui padaryti, jei ja buvo gabenta 600 l alkoholio mišinių, didelis kiekis metalo laužo, kurių be transporto priemonės nebūtų buvę įmanoma gabenti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjM2LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-636/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-636/2007">2K-636/2007</a>, 2K-124/2007).
2.12. Kasatoriaus nuomone, automobilio „BMW 7“ panaudojimo aplinkybės akivaizdžiai neatitinka nurodytų kriterijų. Visų pirma nėra neabejotinai nustatyta, kad būtent šiuo automobiliu buvo gabenamos psichotropinės medžiagos, kuriomis, tikėtina, disponavo E. I.. Šioje byloje nebuvo nustatyta, kurioje vietoje, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo įgytos tabletės bei amfetaminas, taip pat kokiu būdu ir kokia transporto priemone jos buvo atgabentos iki Stavangerio miesto. Psichotropinės medžiagos iki J. K. N. gyvenamosios vietos, tikėtina, buvo gabentos ne „BMW 7“, o A. J. automobiliu, todėl šiame epizode nusikaltimo priemonė galėtų būti tik A. J. naudotas automobilis. Aplinkybės, kuriomis psichotropines medžiagas įgijo M. G., apskritai nenustatytos, nėra jokių įrodymų, kad su pas M. G. rastų medžiagų gabenimu buvo susiję E. I. ir kasatorius ir kad jos buvo gabentos automobiliu „BMW 7“. Amfetamino perdavimo A. J. epizode, tikėtina, A. J. paėmė maišelius iš automobilio „BMW 7“ bagažinės, tačiau negalima teigti, kad šiuo atveju automobilis buvo būtinoji nusikaltimo padarymo priemonė, atsižvelgiant ir į tai, kad kasatorius nesuvokė, jog jo vairuojama transporto priemone yra vykdoma nusikalstama veika. Šiame automobilyje nebuvo įrengta jokių slėptuvių psichotropinėms medžiagoms, nėra jokių duomenų, kad psichotropinės medžiagos būtų slėptos automobilio konstrukcijose ar pan., taigi automobilis nebuvo specialiai pritaikytas nelegaliems objektams gabenti. Yra akivaizdu, kad tris polietileninius prekybos centro maišelius, kurių bendra masė nesiekė 9 kg, perduotus A. J., buvo galima gabenti ir be automobilio, tiek pėsčiomis, tiek viešuoju transportu. Automobilio panaudojimas niekaip nepalengvino šios veikos atlikimo ir nebuvo būtinas veikos padarymui. Automobilis „BMW 7“ apskritai negali būti laikomas nei nusikaltimo padarymo priemone, nei įrankiu, nei rezultatu, todėl jis nepatenka į BK 72 straipsnio 2 dalyje pateiktą baigtinį objektų, kuriuos galima konfiskuoti baudžiamojoje byloje, sąrašą. Be to, nėra ir BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų konfiskuoti turtą. Šioje normoje pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kada gali būti konfiskuojamas ne kaltininkui, o kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis turtas. Automobilis „BMW 7“ priklausė ne E. M. ir ne E. I., o juridiniam asmeniui UAB „A“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 43 yra konstatuota, kad kai transporto priemonė priklausė kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, ji konfiskuojama neatsižvelgiant į tai, ar perdavęs asmuo yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad transporto priemonė gali būti panaudota darant kontrabandos nusikaltimą. Turėjimas ar galėjimas žinoti, kad perduotas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, pasireiškia neatsargumu (neapdairumu), todėl būtina nustatyti, ar turtą perdavęs asmuo turėjo pareigą ir realią galimybę žinoti, kad šis turtas galės būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Tačiau nagrinėjamoje byloje kasatorius nebuvo perdavęs šio automobilio nei E. I., nei kitiems asmenims nusikaltimams daryti, o jei E. I. į automobilio bagažinę ir buvo įdėjęs kelis maišelius su psichotropine medžiaga, kasatorius to nežinojo.
3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokurorė nurodo, kad, priešingai, negu teigia nuteistasis, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus, pateikė motyvuotas išvadas, nurodydamas, kuriais įrodymais tiki, pripažįsta tinkamais, pakankamais ir remiasi, nustatydamas bylos aplinkybes, ir kuriuos kaip nepatikimus atmeta. Kasaciniame skunde, analogiškai kaip ir apeliaciniame nuteistojo gynėjas, kasatorius dėsto savo nuomonę dėl bylos įrodymų vertinimo, akcentuodamas vienų įrodymų nuoseklumą ir patikimumą (nuteistojo E. M. parodymų teisingumą) ir kitų (A. J., J. K. N.) parodymų prieštaringumą ir nepatikimumą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas apeliaciniame skunde liudytojų parodymus vertina vadovaudamasis savo subjektyvia nuomone, akcentuodamas neturinčius didesnės reikšmės teismų išvadoms parodymų prieštaravimus, netikslumus, ir nesiedamas jų su kitais bylos duomenimis, sutampančiais su šių asmenų parodymais. Kasaciniame skunde taip pat iš esmės ginčijamas nuteistajam nepalankių įrodymų vertinimas.
3.2. Pasak prokurorės, teismai, vertindami A. J., J. K. N., M. G. parodymus, atsižvelgė į jų buvusį procesinį statusą ir į tai, kad jie nebuvo saistomi priesaika duoti teisingus parodymus. Todėl jų parodymais buvo remtasi tiek, kiek juos patvirtino kiti objektyvūs bylos duomenys. Toks pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvavimas ir apeliacinės instancijos teismo išvados atitinka BPK reikalavimus.
3.3. Pasisakydama dėl E. M. nusikalstamos veikos padarymo bendrininkų grupe, prokurorė sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. M. pats asmeniškai kitiems asmenims psichotropinių medžiagų neperdavė, t. y. neatliko visų nusikalstamos veikos sudėties požymių, tačiau tai jo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepaneigia. Prokurorė pažymi, kad, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Byloje nustatyta, kad tiek E. I., tiek E. M., atvykę į Norvegiją, maskavo savo veiksmus – užsisakė viešbutį ne savo vardu, naudojosi tik vienu telefono numeriu – tiesiogiai su J. K. N. nebendravo ir veikė per tarpininką A. J.. Be to, E. M. į visus susitikimus vyko kartu su E. I., buvo šalia, stebėjo aplinką ir matė, kaip iš jo automobilio buvo paimti maišai su psichotropinėmis medžiagomis ir sudėti į A. J. automobilį, vėliau iškrauti ir palikti A. J. dirbtuvėje. Psichotropinėms medžiagoms pervežti E. M. ir E. I. naudojosi A. J. automobiliu ir taip siekė atkreipti kuo mažesnį dėmesį, nes automobilis su lietuviškais numeriais krenta į akis.
3.4. Atsiliepime pažymima, kad bendrininkų veiksmų suderinimo pobūdis rodo, jog tarp nuteistojo ir E. I. buvo susitarimas Norvegijos Karalystėje platinti psichotropines medžiagas, t. y. nuteistasis E. M. neabejotinai suvokė, kad veikia bendrininkų grupe. Nusikalstamos veikos bendrininkai, turėdami bendrą tyčią, realizavo bendrai daromų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius, todėl teismų išvada, kad nusikalstama veika – disponavimas labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, bei neteisėtas perdavimas labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų – padaryta bendrininkų grupe, yra teisinga.
3.5. Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad automobilis „BMW 7“ buvo nusikalstamos veikos priemonė, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2, 4 dalimis, pagrįstai šį automobilį konfiskavo. Nors automobilis nebuvo specialiai įrengtas psichotropinėms medžiagoms gabenti, tačiau palengvino nusikalstamos veikos padarymą. Kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad automobilis „BMW 7“ priklauso UAB „A“, neturi esminės reikšmės taikant turto konfiskavimą, pirmosios instancijos teismas išdėstė motyvus dėl UAB „A“ priklausančio automobilio konfiskavimo, motyvavo tokį sprendimą, BK 72 straipsnio 2 ir 4 dalys pritaikytos tinkamai.
4. Nuteistojo E. M. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
5. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir jų pagrindu nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a> ir kitos nutartys). Kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja ir dėl paduotų kasacinių skundų pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas bylos faktines aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis).
5.1. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis jame nurodytų argumentų susiję su, nuteistojo nuomone, netinkamu faktinių aplinkybių nustatymu ir atskirų asmenų parodymų vertinimu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, aptarė įrodymų vertinimo klausimus, dėl jų pasisakė ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus, ir jais vadovaudamasis priėmė nuosprendį. Kasatorius skundžia teismų sprendimus tais pačiais argumentais, kuriuos jo gynėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui. Kaip jau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto argumentus dėl įrodymų vertinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą, liudytojų į posėdį nekviečia, jų iš naujo neapklausia, ekspertizių neskiria, neatlieka kitų proceso veiksmų, kuriais galėtų surinkti naujus įrodymus ir tuo pagrindu kitaip vertinti žemesnių teismų pripažintus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135-696/2017, 2K-199-696/2017). Todėl kasaciniame skunde nurodyti teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus, kiti nuteistojo E. M. kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su jo paties, bendrininkų E. I., A. J., J. K. N., M. G. bei liudytojų K. I. H., T. S. parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimu, paliekami nenagrinėti.
Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo
6. Kasatorius teigia, kad jis nebendrininkavo padarant BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, jo veiksmuose nėra šios nusikaltimo sudėties ir bendrininkavimo požymių, teismų išvados padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
6.1. Priešingai, negu teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl E. M. dalyvavimo darant jam inkriminuotą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje. Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas nuteistasis, vaizdo konferencijos metu apklausti kaip liudytojai J. K. N., K. M. H. N., E. I., A. J., M. G., K. I. H., M. A., S. J., T. S., ištirti rašytiniai bylos duomenys, užfiksuoti policijos pareigūnų pareiškimuose, rašte dėl telekomunikacijų duomenų, kratos–poėmio protokoluose, laboratoriniuose tyrimuose ir kituose dokumentuose. Šių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad E. M. padarė BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką. Skundžiamame nuosprendyje teismas išdėstė motyvus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku psichotropinės medžiagos, kurios buvo rastos kratos metu J. K. N. gyvenamosios vietos rūsio patalpose, buvo atgabentos E. I. ir E. M. kartu, taip pat E. M. savo automobiliu kartu su E. I. atgabeno labai didelį kiekį amfetamino prie A. J. dirbtuvių. Atlikus laboratorinį tyrimą, nustatyta, kad poėmio metu, adresu Stavangeris, Dusavikkrosseno g. 6B, paimta 38 760 vnt. tablečių „Ksalol 1 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 38 760 mg psichotropinės medžiagos alprazolamo, ir 26 341 vnt. tablečių „Bensedin 10 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 263 410 mg psichotropinės medžiagos diazepamo, o poėmio metu lengvajame automobilyje BMW (valst. Nr. LJ2028) paimta 8,5784 kg medžiagos, kurios sudėtyje yra 3,3926 kg amfetamino. Taigi akivaizdu, kad E. M. kartu su E. I. perdavė toliau platinti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų J. K. N. bei labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos amfetamino atgabeno ir perdavė A. J. toliau platinti. E. M. su E. I. perdavė kaltinime nurodytas psichotropines medžiagas ir M. G., pastarosios buvo rastos jo gyvenamosios vietos rūsio sandėliuke.
6.2. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl E. M. dalyvavimo darant BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką yra teisinga, bylos įrodymai patvirtina, kad E. M. dalyvavo visuose susitikimuose, buvo šalia, girdėjo pokalbius, matė ir suvokė, kad į automobilius sudedamos ir iškraunamos psichotropinės medžiagos. Konstatuodamas E. M. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino kasatoriaus ir kitų asmenų bendrininkavimą patvirtinančias aplinkybes. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pažymėta, kad atvykę į Norvegiją tiek E. I., tiek E. M. maskavo savo veiksmus – užsakė viešbutį ne savo vardu, naudojosi tik vienu telefono numeriu, tiesiogiai su J. K. N. nebendravo ir veikė per tarpininką A. J., be to, siekdami į save atkreipti kuo mažesnį dėmesį, psichotropinėms medžiagoms pervežti naudojosi ne savo automobiliu lietuviškais registracijos numeriais, o A. J. automobiliu, registruotu Norvegijoje. Svarbu ir tai, kad E. M. į visus susitikimus vyko kartu su E. I., buvo šalia, stebėjo aplinką ir matė, kaip iš jo automobilio buvo paimti maišai su psichotropinėmis medžiagomis ir sudėti į A. J. automobilį, vėliau ištraukti ir sunešti į A. J. dirbtuves. Iš šių aplinkybių teismas sprendė, kad bendrininkų veiksmų suderinimo pobūdis patvirtina buvus E. M. ir E. I. susitarimą Norvegijos Karalystėje platinti psichotropines medžiagas. Bylos medžiaga rodo, kad E. M. neabejotinai suvokė, jog veikia bendrininkų grupe. Nusikalstamos veikos bendrininkai, turėdami bendrą tyčią, realizavo bendrai daromų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingą išvadą, nes nutartyje aptartos aplinkybės atitinka bendrininkų grupės požymius, nustatytus BK 25 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus jie atliko įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjExLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-211/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-211/2008">2K-211/2008</a>, 2K-197/2009). Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad abiejų instancijų teismų išvada, jog E. M. disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, bei neteisėtai perdavė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, veikdamas bendrininkų grupe, yra teisinga.
6.3. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 3 dalis – nuteistojo E. M. padarytai nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.
Dėl BPK pažeidimų
7. Kasaciniame skunde nuteistasis pažymi, kad teisiamajame posėdyje vaizdo konferencijos metu apklausiami A. J., J. K. N. ir M. G. atsisakė duoti parodymus bei atsakyti į proceso dalyvių klausimus ir patvirtino savo kitos šalies ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, todėl pirmosios instancijos teismas šiuos jų parodymus perskaitė BPK 276 straipsnio tvarka ir jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau, nuteistojo nuomone, tai nebuvo pagrindas balsu perskaityti šių asmenų anksčiau duotus parodymus BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, be to, esant tokiai situacijai, jam nebuvo suteikta galimybė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams ir kokiais nors procesiniais būdais patikrinti jų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumo ir patikimumo. Šių jo gynybos teisių nekompensavimas jokiomis kitomis procesinėmis priemonėmis, kasatoriaus teigimu, lėmė esminius BPK 7 straipsnio, 10 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5, 6, 7 dalių, 276 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimus. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.
7.1. BPK 276 straipsnyje reglamentuojama kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymo teisiamajame posėdyje tvarka ir sąlygos. BPK 276 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas.
7.2. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui, o kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir perskaityti teisme, turi savarankišką įrodomąją reikšmę. Tai, ar šiuos duomenis laikyti įrodymais, ar ne, sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis).
7.3. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. J., J. K. N. ir M. G., kurie šioje byloje apklausti kaip liudytojai, pasinaudodami savo procesinėmis teisėmis (tuo metu Norvegijos Karalystėje dėl tos pačios nusikalstamos veikos jiems buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai ir teismo procesai), atsisakė duoti parodymus ir prašė vadovautis Norvegijos Karalystės ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais parodymais dėl savo ir kitų nusikaltimo bendrininkų veiksmų. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teismų praktiką ir susiklosčiusią situaciją byloje, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo objektyvią priežastį BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka balsu perskaityti šių asmenų ankstesnius parodymus. Teisėjų kolegija kasatoriaus nurodomų BPK 276 straipsnio pažeidimų, kurie būtų nulėmę neteisingą bylos išnagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, nenustatė – formuodamas savo vidinį įsitikimą vertinant įrodymus, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pagrįstai kitų bylos duomenų kontekste analizavo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų ir teisiamajame posėdyje perskaitytų liudytojų parodymų turinį, pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymus ir motyvuotai pagrindė, kokie kiti įrodymai, be liudytojų, kurių parodymai buvo tik perskaityti pirmosios instancijos teisme, patvirtina, kad E. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
7.4. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad nuteistasis E. M. proceso metu neturėjo galimybės pateikti klausimų A. J., J. K. N. ir M. G., davusiems parodymus apie jo veiksmus Norvegijos Karalystės ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tačiau pažymi, kad EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, Nr. 9154/10) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-211-489/2016, 2K-295-507/2016). Tokiose situacijose būtina vertinti, ar liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis yra svarbi ir ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. EŽTT Didžioji kolegija sprendime byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją išaiškino, kad svarbios priežasties, dėl kurios kaltinimo liudytojas nedavė parodymų teismo posėdyje, nebuvimas savaime nenulemia bylos nagrinėjimo neteisingumo, tačiau tai yra labai svarbus veiksnys vertinant viso bylos nagrinėjimo teisingumą ir, įvertintas kartu su kitomis aplinkybėmis, gali lemti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto pažeidimo nustatymą (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją par. 113). Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi. Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad buvo pakankamai reikšmingi ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimai bylose Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 147; Schatschaschwili prieš Vokietiją, par. 116).
7.5. Kaip jau minėta, A. J., J. K. N. ir M. G. nagrinėjamoje byloje buvo apklausti kaip liudytojai apie E. M. veiksmus jų bendrai padarytoje nusikalstamoje veikoje, dėl šių asmenų teisminio nagrinėjimo metu buvo vykdomi ikiteisminiai tyrimai ir teisminiai procesai Norvegijos Karalystėje, todėl jie, turėdami atitinkamą procesinį statusą, galėjo pasinaudoti jiems suteikta teise neduoti parodymų ir neatsakinėti į proceso dalyvių klausimus. Tačiau, nepaisant to, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismui pakako procesinių priemonių šių asmenų parodymų patikimumui patikrinti. Visų pirma, dalyvaujant kaltinamajam E. M., kaip liudytojai apklausti A. J., J. K. N. ir M. G. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotų parodymų teisingumą ir išreiškė valią, kad teismas jais vadovautųsi, ir tiek kaltinamasis E. M., tiek jo gynėjas, balsu perskaičius šių asmenų ankstesnius parodymus, turėjo galimybę ginčyti juose nurodytas aplinkybes ir pateikti savąją įvykių versiją bei ją patvirtinančius įrodymus. Šia galimybe gynyba teisminio nagrinėjimo metu pasinaudojo. Taigi aptartos aplinkybės nesuteikia pagrindo teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad šioje situacijoje būtų buvusios iš esmės pažeistos nuteistojo E. M. teisės į gynybą ir kiltų rimtų abejonių dėl nustatytų aplinkybių teisingumo.
7.6. Pažymėtina, kad dauguma nuteistojo kasacinio skundo argumentų sutampa su argumentais, kurie buvo nurodyti jo gynėjo apeliaciniame skunde. Kasatoriaus manymas, kad apeliacinės instancijos išvados yra neteisingos, nereiškia, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pažeistas BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimu pripažįstami atvejai, kai apeliacinės instancijos teismas neatsako į esminius apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, o ne atvejai, kai proceso dalyvių netenkina apeliacinės instancijos teismo, išsamiai išnagrinėjus apeliacinį skundą, padarytos išvados. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas tinkamai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir apeliacinį skundą motyvuotai atmetė.
Dėl automobilio, kaip nusikalstamos veikos priemonės, konfiskavimo
8. BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Be to, įstatyme nustatytas privalomasis turto konfiskavimo pobūdis. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Įstatyme kalbama ir apie kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausančio turto konfiskavimą. Antai BK 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu: 1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti; 2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujamas pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.
8.1. Pagal teismų praktiką, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2011">2K-24/2011</a>, 2K-237/2011). Įstatyme nereikalaujama, kad nusikaltimo padarymo priemonė būtų tiesiogiai pritaikyta tokiai veikai daryti, sukonstruojant specialias saugyklas ar kitokias ertmes, pritaikytas turtui paslėpti ar gabenti. Svarbu, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, jog jos padarymas be jo panaudojimo būtų pasunkintas ar būtų neįmanomas. Šis kriterijus teismų praktikoje lemia transporto priemonės pripažinimą nusikaltimo padarymo priemone, jeigu nusikaltimo dalykas gabenamas ar aptinkamas transporto priemonėje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2008, 2K-463/2011, 2K-534/2011). Atsižvelgiant į apkaltinamajame nuosprendyje nustatytas aplinkybes, kad E. M. gabeno automobiliu „BMW 7“ (valst. Nr. HFM 379) labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, ir tai palengvino nusikalstamos veikos padarymą, teismas pagrįstai pripažino šį automobilį nusikaltimo padarymo priemone. Nors automobilis „BMW 7“ nepriklausė kasatoriui asmeninės nuosavybės teise, jis buvo UAB „A“, kurios vardu pirktas automobilis, direktorius, pats vairavo automobilį, taigi žinojo, kad automobilis naudojamas nusikalstamai veikai daryti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šį automobilį konfiskuotinu turtu ir, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu, jį konfiskavo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo E. M. kasacinį skundą.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Olegas Fedosiukas
Vytautas Piesliakas
