A. R. pagal BK 129 str., 28 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-220-895/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07958-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1.1;

2.2.2.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 30 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendžiu A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas taikyto sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. vasario 26 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 30 d. nuosprendžiu pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendis ir pripažinta A. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

A. R. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki septynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. A. R. nuteistas už tai, kad 2016 m. vasario 17 d. apie 17.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,17 promilės girtumas), Anykščių r., Kurklių sen., (duomenys neskelbtini), prie savo gyvenamojo namo esančios pirties, jos patalpoje, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio kilusio tarpusavio konflikto metu, per grumtynes S. K. (S. K.) nugriuvus veidu į grindis, sudavė ne mažiau kaip 16 kartų kirviu nukentėjusiajam į galvos sritį, šiais savo veiksmais padarė kirstines žaizdas galvos dešinėje momeninėje srityje, pakaušio srityje su atviru daugiaskeveldriniu kirstiniu kaukolės skliauto ir smegenų abiejų pusrutulių pakaušinių skilčių pažeidimu, kraujo patekėjimu po smegenų minkštaisiais dangalais, taip pat ne mažiau kaip 6 trauminiais poveikiais padarė jam kirstines žaizdas dešinės plaštakos 3-iame ir 4-ame pirštuose ir muštines žaizdas dešiniajame antakyje (remiantis minėta galvos sritimi į kietą buką paviršių darant kirstinius sužalojimus galvoje), dėl to nukentėjusysis nuo jam padarytų galvos sužalojimų mirė.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatorius skunde teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to neteisingai paskirta bausmė, taip pat padaryti esminiai Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimai. Teismai, pasak kasatoriaus, apkaltinamuosius nuosprendžius priėmė vadovaudamiesi ne iki galo, nevisapusiškai ir neobjektyviai atliktu ikiteisminiu tyrimu ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

2.2. A. R. nurodo, kad sužalojo S. K., nes šis jį užpuolė su peiliu. Kasatorius teigia, kad jo prašymai skirti jam kompleksinę teismo psichologinę-psichiatrinę ekspertizę atmesti nepagrįstai, nes iš visos ikiteisminio tyrimo medžiagos akivaizdžiai matyti, kad skirti ekspertizę buvo būtina – didelis (daugiau nei 16 kartų) smūgių skaičius nukentėjusiajam yra protu nesuvokiamas, be to, liudytojų parodymai, kad po įvykio jis kalbėjo nerišliai, buvo apatiškas, kaip tik rodo jo būseną po afekto.

2.3. Pasak kasatoriaus, liudytojos R. T. parodymai, kad, atvažiavusi pagal iškvietimą, matė, jog jis sėdėjo ir kalbėjo su policijos pareigūnais, visiškai neatitinka faktinių aplinkybių, nes jis, policijos pareigūnams nurodęs įvykio vietą, iš karto buvo nuvestas prie policijos automobilio, kur patikrinus blaivumą buvo įsodintas į policijos automobilį, todėl liudytoja R. T. negalėjo girdėti jo pokalbių su policijos pareigūnais. Nuteistojo nuomone, nė vienas įvykio vietoje po nusikaltimo padarymo buvęs liudytojas neturi reikiamos kvalifikacijos vertinti jo būsenos kaip adekvačiai ramios.

2.4. Specialisto išvados dėl jam padarytų sužalojimų, pasak kasatoriaus, yra niekinės, nes Utenos ligoninėje jis buvo apžiūrėtas nenuėmus antrankių, todėl gydytojas neturėjo galimybės padaryti rentgeno nuotraukas ar kompiuterinę tomografiją. Kasatorius teigia, kad, paleistas iš suėmimo ir suintensyvėjus skausmams apatinėje nugaros dalyje, kreipėsi į Anykščių ligoninę, ten atlikus kompiuterinę tomografiją buvo nustatyta, kad jam ne 10–12 šonkauliai sužaloti, o yra stuburo išvarža, kuri galėjo atsirasti kaip trauminė pasekmė, kai buvo užpultas. Iki šio įvykio neturėjo jokių problemų su stuburo slanksteliais ir niekada nesikreipė į gydymo įstaigas dėl panašių susirgimų ar traumų.

2.5. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai įvertino jo parodymus, iš kurių turinio matyti, kad jis veikė didelio išgąsčio ir baimės būsenos bei gerai neprisimena visų savo veiksmų, kuriuos atliko gindamasis nuo S. K. pavojingo kėsinimosi peiliu. Kaip tvirtina kasatorius, jam nustatytas lengvas girtumas, todėl manyti, kad jis padarė nusikaltimą ir įvykio aplinkybių nepamena dėl girtumo, nėra pagrindo, dėl to kyla abejonių dėl jo psichinės būklės padarant nusikaltimą – ar suvokė savo veiksmus, ar galėjo juos valdyti, ar galėjo būti labai susijaudinęs dėl neteisėto nukentėjusiojo elgesio, ar nebuvo patologinio ar fiziologinio afekto būsenos. A. R. mano, kad darydamas nusikaltimą buvo afekto būsenos, todėl negalima išvada, kad tyčia padarė nusikaltimą. Nurodo, kad baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką padarė neperžengdamas būtinosios ginties ribų.

2.6. Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad teismams buvo pateikti iškraipyti faktai apie jo asmenybę. 2011 m. liepą buvo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, nes mažinant paslaugų skaičių Anykščių ligoninėje jam buvo atsisakyta daryti lašelinę. Atlikus šias procedūras, Rokiškio psichiatrijos ligoninėje buvo iškart išleistas, nebuvo gydytas nuo alkoholio priklausomybės. Grįžus namo ir sutrikus miegui, kreipėsi į Anykščių psichikos ir priklausomybės ligų centrą, kad jam padėtų sureguliuoti miegą. Apie tai, kad jo neinformavus yra įrašytas į įskaitą, sužinojo tik po pusantrų metų, kai reikėjo pasikeisti vairuotojo pažymėjimą. Išsiaiškinus su gydytoju apie padarytą biurokratinę klaidą, 2013 m. birželio 6 d. jam buvo išduotas leidimas vairuoti transporto priemones. Kaip tvirtina kasatorius, prieš padarydamas veiką ir po jos vertėsi keraminių buities gaminių bei dirbinių gamyba pagal verslo liudijimą, prižiūrėjo ir prižiūri kartu gyvenančią motiną A. R., kuriai nustatytas 40 proc. darbingumo lygis ir II grupės invalidumas. Šiuo metu yra visiškai atsisakęs alkoholio vartojimo.

2.7. Nuteistasis teigia, kad su S. K. niekada neturėjo jokių tarpusavio pykčių, juo rūpinosi, kiek galėjo, leisdavo nusiprausti, duodavo valgyti ir drabužių. Jis nurodo, kad nėra konfliktiškas ar agresyvus, todėl tyčia jokio smurtinio nusikaltimo padaryti negalėjo, be to, neturėjo jokio motyvo tyčia nužudyti S. K..

2.8. Nors jis ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius parodymus, tačiau niekada negalėjo detaliai paaiškinti savo veiksmų nusikaltimo padarymo metu, todėl jo parodymai negali būti vertintini kaip gynybinė versija.

3. Atsiliepimu į nuteistojo A. R. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo kasacinį skundą atmesti.

3.1. Atsiliepime teigiama, kad teismai, išanalizavę ir įvertinę įrodymus, pagrįstai atmetė nuteistojo A. R. versiją dėl nukentėjusiojo S. K. nužudymo besiginant ir konstatavo, kad nuteistasis nukentėjusįjį sužalojo tyčia. Teismai išvadas apie būtinosios ginties požymių nebuvimą pagrindė bylos įrodymais bei nustatytomis aplinkybėmis.

3.2. Prokurorė atsiliepime nurodo, kad įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą matyti, jog nepaskiriant A. R. teismo psichiatrinės ekspertizės esminis BPK pažeidimas nebuvo padarytas.

4. Nuteistojo A. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl būtinosios ginties

5. Kasaciniame skunde A. R. teigia, kad nagrinėjamoje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes įvykio metu jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.

6. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

7. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-137/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-137/2010">2K-137/2010</a>, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016).

8. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančio ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012).

9. Panevėžio apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje nenustatė būtinosios ginties sąlygų. Teismai padarė išvadą, kad A. R. tyčia sudavė ne mažiau kaip 16 kartų kirviu nukentėjusiajam S. K. į galvą. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktas išsamus ir motyvuotas nustatytų faktinių aplinkybių, atskleidžiančių nuteistojo A. R. kaltės turinį, bei nukentėjusiajam mirtį sukėlusio sužalojimo teisinis vertinimas.

10. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad, nesant tiesioginių įvykio liudytojų, nėra galimybės paneigti A. R. versiją, kad kai jis su S. K. vartojo alkoholį, tarp jų įvyko konfliktas ir S. K. galimai peiliu kėsinosi į A. R.. Tačiau teismas, kruopščiai įvertinęs įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadą ir kitą bylos medžiagą, nustatė, kad A. R. sudavė S. K. kirviu tuo metu, kai S. K. kėsinimasis buvo pasibaigęs ir teisė į būtinąją gintį jau buvo išnykusi, nes smūgiai kirviu S. K. į pakaušį buvo suduoti gulint jam kniūbsčiam (veidu į žemę) siauroje patalpoje, A. R. esant viršuje, t. y. tokioje padėtyje, kai joks S. K. kėsinimasis nebebuvo galimas. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad nužudytojo S. K. kraujyje rasta kur kas didesnė alkoholio koncentracija (2,65 promilės) nei kaltinamojo A. R. kraujyje (1,17 promilės), o tai, teismo nuomone, dar labiau sumažino S. K. kėsinimosi galimybę.

11. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išanalizavęs nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl būtinosios ginties situacijos, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo A. R. kaltės padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir dėl būtinosios ginties, kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, nebuvimo.

12. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pagal kasacinio skundo argumentus neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, kad nagrinėjamas įvykis negali būti vertinamas kaip veikimas būtinosios ginties situacijoje. Abiejų instancijų teismų nustatyta, pagal faktines bylos aplinkybes, įvykio situacija ir apeliacinės instancijos teismo konstatuotas nukentėjusiojo S. K. elgesys, atitinkantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, kuris pripažintas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, patvirtina, kad tuo metu, kai A. R. sudavė S. K. kirviu ir nužudė jį, kėsinimasis buvo pasibaigęs, t. y. jokio pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į A. R., nuo kurio šis turėtų gintis, nebebuvo, ir teisė į būtinąją gintį jau buvo išnykusi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog A. R. nužudė nukentėjusįjį veikdamas tiesiogine tyčia, nes jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo. Taigi A. R. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl ekspertizės skyrimo

13. Kasatoriaus nuomone, buvo būtina paskirti jam kompleksinę teismo psichologinę- psichiatrinę ekspertizę, nes kyla abejonių dėl jo psichinės būklės padarant nusikaltimą – ar jis suvokė savo veiksmus, ar galėjo juos valdyti, ar galėjo būti nusikaltimo padarymo metu afekto būsenos, tačiau jo prašymai nepagrįstai atmesti.

14. BPK 208 straipsnyje nurodyta, kad ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitokios žinios. Traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui teismo psichiatrinė ir (ar) teismo psichologinė ekspertizė skiriama tada, kai iškyla pagrįstų abejonių dėl asmens psichikos sveikatos būklės iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos padarymo metu ar po jos padarymo. Praktikoje tai dažniausiai būna žinios apie baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens ankstesnius susirgimus psichinėmis ligomis, jo gydymo laikotarpius bei vietas, nustatytas diagnozes, faktai, rodantys asmens elgesio prieš ikiteisminio tyrimo pradžią ar ikiteisminio tyrimo metu nelogiškumą, neadekvatumą, proceso dalyvių prašymai skirti ekspertizę ir pan.

15. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nekilo abejonių dėl nuteistojo A. R. psichikos sveikatos būklės.

16. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo gynėjas advokatas D. K. prašė paskirti A. R. kompleksinę teismo psichologinę-psichiatrinę ekspertizę, tačiau šie prašymai Panevėžio apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro D. S. 2016 m. gegužės 3 d. ir 2016 m. birželio 27 d. nutarimais išspręsti BPK 178 straipsnyje numatyta tvarka ir atmesti. Kasatoriaus gynėjas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prašė skirti teismo psichologinę-psichiatrinę ekspertizę, siekiant nustatyti, ar A. R., padarydamas nusikalstamą veiką, nebuvo fiziologinio afekto būsenos ar kitos emocinės būsenos, galėjusios iš esmės paveikti jo sąmonę ir veiklą. Teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomones, šį prašymą atmetė motyvuota protokoline nutartimi. Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas nuosprendyje konstatavo, kad, remiantis liudytojų A. Z., R. S. ir R. T. parodymais, po įvykio A. R. elgėsi ramiai ir adekvačiai (be didelių emocijų nurodė įvykio aplinkybes, parodė nusikaltimo padarymo vietą ir kur numetė nusikaltimo įrankį, atvykus pareigūnams sėdėjo prie įjungto kompiuterio, buvo pasidaręs kavos), be to, ikiteisminio tyrimo metu atliktoje Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus 2016 m. balandžio 1 d. specialisto išvadoje Nr. 99U-11 konstatuota, kad A. R. nereikia skirti teismo psichiatrinės ekspertizės, nes jis davė nuoseklius detalius parodymus, orientavosi situacijoje, todėl specialistas neįtaria psichozės. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai, kurie leido teismui padaryti išvadą, kad A. R. nagrinėjamo įvykio metu nebuvo tokios emocinės būsenos, kuri būtų galėjusi turėti esminės įtakos jo elgesiui. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjas neprašė paskirti A. R. teismo psichologinės- psichiatrinės ekspertizės. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė išsamius motyvus dėl to, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių apeliacinio skundo teiginius, jog nuteistajam įvykio metu buvo aptemusi sąmonė ir susilpnėjęs gebėjimas suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus, priešingai – surinktų įrodymų pakako išvadai, kad nuteistasis, darydamas nusikaltimą, jokio psichikos sutrikimo (didelio susijaudinimo) nepatyrė ir nebuvo nei patologinio, nei fiziologinio afekto būsenos, todėl skirti A. R. ekspertizę nebuvo pagrindo. A. R. teiginius apie gyvybės atėmimą S. K., esant fiziologinio afekto būsenai, vertino kaip nuteistojo gynybinę versiją. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors A. R. neigė turintis priklausomybę nuo alkoholio, tačiau byloje esantys medicininiai dokumentai įrodo, kad nuteistajam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, ir priklausomybės sindromas, todėl padarė teisingą išvadą, kad A. R. elgesiui nusikaltimo padarymo metu turėjo įtakos apsvaigimas nuo alkoholio, o ne psichikos pakitimai, lėmę nuteistojo nepakaltinamumą ar ribotą pakaltinamumą.

17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo ar jo gynėjo prašymų netenkinimas, taip pat ir dėl specialiųjų žinių panaudojimo, šiuo atveju – kompleksinės teismo psichologinės-psichiatrinės ekspertizės paskyrimo, pats savaime negali būti pripažintas baudžiamojo proceso pažeidimu. Baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-339/2011, 2K-463/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-515-976/2015).

18. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, jie paliktini galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. R. kasacinį skundą.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Audronė Kartanienė

Armanas Abramavičius