Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įstatyme nustatyto termino atnaujinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-45/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 94.5; 118.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Sigito Gurevičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 23 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įstatyme nustatyto termino atnaujinimo; suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities viršininko administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėja teismo prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis B. U. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,84 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 2) atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti; 3) atnaujinti terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėja kompetentingoms institucijoms nėra pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į B. U. žemę.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjos pareiškimą. Teismas padarė išvadą, kad kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja galėjo nepasibaigus įstatyme nustatytiems terminams (pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymo) 10 straipsnio 4 dalį paduoti prašymą iki 2003 m. gruodžio 31 d.). Teismas nepripažino svarbiomis priežasčių, dėl kurių pareiškėja praleido terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti, nes jos yra neobjektyvios ir priklausė nuo pareiškėjos valios: įstatymų, nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos nežinojimas; pareiškėjos motina rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu iki mirties; po motinos mirties pareiškėja turėjo iš naujo surinkti reikšmingus dokumentus. Be to, teismas sprendė, kad pareiškėjos prašomo juridinio fakto negalima nustatyti, nes jis neturės juridinės reikšmės, nes archyviniuose dokumentuose nėra duomenų apie pareiškėjos prašomoje vietoje jos senelio nuosavybės teise turėtą žemę, o po šio mirties jo žemę pasidalijo giminaičiai, taip pat ir pareiškėjos motina (B. U. duktė).

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartimi atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nustatytu terminu pareiškėja nesikreipė į kompetentingas valstybės institucijas su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki žemės nacionalizacijos B. U. valdytą 9,84 ha žemės sklypą. Dėl to Panevėžio apygardos teismas sprendė, kad pareiškėjai neatsirado teisė kreiptis į administracinį teismą su pareiškimu dėl praleisto termino atnaujinimo. Papildomai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos prašomo juridinio fakto negalima nustatyti taip pat dėl to, jog B. U. mirė ir jo nuosavybės teisės pasibaigė iki žemės nacionalizacijos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: 1) nutraukti civilinę bylą dėl pareiškimo dalies, kuria pareiškėja reikalauja atnaujinti praleistą teminą prašymui atkurti nuosavybės teises į B. U. priklausantį nekilnojamąjį turtą pateikti; 2) palikti nenagrinėtą pareiškimo dalį, kuria pareiškėja reikalauja atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisę į išlikusį ir B. U. priklausiusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kasatorė nurodo, kad byloje yra absoliutus teismų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindas, nes teismai pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalį, 293 straipsnio 1 punktą, t. y. išnagrinėjo bylą, kuri teisminga ne bendrosios, bet specialiosios kompetencijos – administraciniams – teismams. Kasatorė remiasi kasacinio teismo ir specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti praktika, kad klausimai dėl Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino spręstini ne bendrosios kompetencijos, bet administraciniuose teismuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje, byla Nr. 3K-7-24/2008; Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo spręsti 2002 m. lapkričio 19 d. nutartis byloje V. C. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija; 2002 m. gruodžio 9 d. nutartis byloje Z. T. S. v. Kauno apskrities viršininko administracija; 2004 m. spalio 22 d. nutartis byloje I. Č. v. Kauno apskrities viršininko administracija; 2004 m. gruodžio 28 d. nutartis byloje A. K. v. V. C., Vilniaus apskrities viršininko administracija; 2005 m. nutartis byloje I.. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt.; 2007 m. birželio 14 d. nutartis byloje K. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija).

Kasatorė teigia, kad teismai turėjo taikyti CPK 296 straipsnio 1 dalį ir palikti pareiškimą nenagrinėtą, nes kasatorė nesilaikė išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima ja pasinaudoti. Argumentą kasatorė grindžia tuo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį (2004 m. spalio 12 d. redakcija Nr. IX-2490), Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 6 punktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietis turi paduoti atitinkamoms institucijoms ir tik po to atsiranda teisė prašyti teismo atnaujinti praleistą terminą, bet kasatorė dar nėra padavusi nurodyto pareiškimo kompetentingoms institucijoms.

Kasatorė tvirtina, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikos, jog Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų atnaujinimo ir kartu su jais susijusių juridinių faktų nustatymo klausimai spręstini bendrosios kompetencijos teismuose. Kasatorė pažymi, kad nurodytų klausimų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nenagrinėjo tik dėl to, jog neatnaujintas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2004 m. rugsėjo d. nutartimi minėtą atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakė priimti kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tada, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Šioje byloje esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su teisės normų, reglamentuojančių prašymų dėl nuosavybės atkūrimo nagrinėjimo tvarką ir terminus, taikymu ir aiškinimu bei nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

Dėl teismingumo

2001 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. IX-489 buvo pakeista 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Taigi ši teisės norma nustatė prašymų padavimo terminą iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir šis tapo naikinamuoju, tačiau 2004 m. spalio 12 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 10 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2004 m. spalio 26 d. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Taigi šia įstatymo nuostata naikinamasis terminas pakeistas atnaujinamuoju ir piliečiai įgijo teisę paduoti prašymus po nurodytos datos, t. y. 2001 m. gruodžio 31 d. ir, esant svarbioms priežastims, prašyti teismo atnaujinti praleistą terminą prašymui paduoti.

2001 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo pakeista 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, tokius dokumentus iki 2002 m. liepos 1 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. 2002 m. spalio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. IX-1139 šis terminas buvo pratęstas iki 2003 m. liepos 1 d.; 2003 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. IX-1634 – iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegija 2008 m. vasario 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. P. v. Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno miesto savivaldybė; bylos Nr. 3K-7-24/2008, išaiškino, kad 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo padarytais 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių pakeitimais buvo išskirtos dvi atskiros prielaidos, turinčios reikšmės atkuriant nuosavybės teises. Šių prielaidų įgyvendinimo teisė buvo apibrėžta atitinkamais terminais. Viena jų – Lietuvos Respublikos piliečio prašymo atitinkamai institucijai padavimas iki 2001 m. gruodžio 31 d., kita – nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimas iki 2003 m. gruodžio 31 d. Minėta, kad 2004 m. spalio 12 d. priimtame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 10 straipsnio pakeitimo įstatyme taip pat buvo nustatyta galimybė teismine tvarka šiuos abu įstatymo nustatytus terminus atnaujinti.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje buvo nustatyta, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kiti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, turi būti paduoti ne teismui, bet atitinkamai institucijai. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 6 punkte nustatytos institucijos, kurioms pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi, pagal nustatytą teisinį reglamentavimą pilietis turi būti kreipęsis su prašymu atkurti nuosavybės teises į atitinkamą valstybės instituciją. Tik tada, kai po 2001 m. gruodžio 31 d. buvo kreiptasi su prašymu į atitinkamą valstybės instituciją, piliečiui atsiranda teisė kreiptis į teismą su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisėms atkurti ir tik tada, kai po 2003 m. gruodžio 31 d. pateikus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšius, piliečiui atsiranda teisė kreiptis į teismą dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo (1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1, 4 dalys, 2004 m. spalio 12 d. Įstatymo Nr. IX-2490 redakcija). Tokiu atveju kyla klausimas, ar bendrosios kompetencijos teismas turėtų nagrinėti prašymą dėl 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 (2001 m. rugpjūčio 3 d. Įstatymo Nr. IX-489 redakcija) 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo. Pažymėtina, kad būtina atsižvelgti į tai, jog išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal Civilinio kodekso, o pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas taisykles. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, o valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimas yra sudėtinė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso stadija. Tai, kad valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) ne kartą konstatavo specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti bei išaiškino kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno miesto savivaldybė; bylos Nr. 3K-7-24/2008).

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnį prašymas atkurti nuosavybės teises ir atnaujinti terminą dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšius, pateikti, turi būti paduotas atitinkamoms institucijoms, atliekančioms viešojo administravimo veiksmus. Dėl šių institucijų veikimo (neveikimo) asmuo, kai jis mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, turi teisę paduoti skundą (prašymą) administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis). Taigi šiame procese kylantys ginčai nenagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą prašymui paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki žemės nacionalizacijos pareiškėjos senelio valdytą 9,84 ha žemės sklypą ir atnaujinti terminą paduoti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšius, kreipėsi tiesiogiai į bendrosios kompetencijos teismą (b. l. 5-6). Panevėžio miesto apylinkės teismas ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija iš esmės išnagrinėjo pareiškimą dėl praleisto termino prašymui paduoti bei terminui dokumentams pateikti atnaujinimo, nors teismai padarė išvadą, kad nustatytu terminu pareiškėja nesikreipė į kompetentingas valstybės institucijas su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki žemės nacionalizacijos jos senelio nuosavybės teisėmis turėtą nekilnojamąjį turtą; be to, tai pripažįsta pati pareiškėja kasaciniame skunde. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjai neatsirado teisės kreiptis į administracinį teismą su pareiškimu dėl praleistų terminų atnaujinimo, tačiau su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada negalima sutikti, nes ji neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno miesto savivaldybė; bylos Nr. 3K-7-24/2008)

Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu asmuo po 2001 m. gruodžio 31 d. kreipėsi su prašymu į atitinkamą valstybės instituciją dėl termino atnaujinimo ir jeigu po 2003 m. gruodžio 31 d. – su prašymu atnaujinti terminą pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises ir giminystės ryšius, tik tada tokiam piliečiui atsiranda teisė kreiptis į teismą dėl šių praleistų terminų atnaujinimo (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1, 4 dalys, 2004 m. spalio 12 d. Įstatymo Nr. IX-2490 redakcija). Bendrosios kompetencijos teismui paduotas pareiškimas atnaujinti praleistą terminą prašymams atkurti nuosavybės teises ir pateikti dokumentus šiame teisme nenagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes šiuo atveju nėra vienos iš procesinės teisės kreiptis į teismą teigiamų prielaidų – ieškinio priskyrimui nagrinėti teisme civilinio proceso tvarka. CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu būtina atsisakyti priimti ieškinį, o jį priėmus ir iškėlus bylą, tokia byla turi būti nutraukta pagal CPK 293 straipsnio 1 punktą tiek tais atvejais, kai byla priskirta nagrinėti ne teismui, tiek kai ji priskirtina teismo kompetencijai, tačiau turi būti nagrinėjama ne civilinio proceso (CPK 22 straipsnio 1 dalis), o kito – savarankiško proceso (baudžiamojo ar administracinio proceso) – tvarka. Minėta, kad asmuo, kai jis mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti dėl institucijų, sprendžiančių nuosavybės atkūrimo klausimus veikimo (neveikimo), turi teisę paduoti skundą (prašymą) administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis). Taigi, šiame procese kylantys ginčai dėl praleistų terminų atnaujinimo nenagrinėtini civilinio proceso tvarka bendrosios kompetencijos teisme, o nagrinėtini administraciniame teisme administracinės teisenos tvarka.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Pareiškėja prašė teismo ne tik atnaujinti praleistą terminą prašymui pateikti, bet ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,84 ha ploto žemės sklypą.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje bei jį detalizuojančio Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkte išvardyti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises. Nurodytomis teisės normomis reglamentuojamas tik įrodinėjimo klausimas, kai nuosavybės teisės atkūrimo klausimas sprendžiamas administracine tvarka. Nuosavybės teisių restitucijos santykius reglamentuojantys teisės aktai nenustato specialių įrodinėjimo taisyklių teismo procese nagrinėjant ginčus, susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu. Pareiškėja teismui pateikė, jos nuomone, įrodančius dokumentus apie jos senelio turėtą nuosavybę. Šių dokumentų juridinę reikšmę pirmiausia turėtų įvertinti ir priimti sprendimą dėl jų pakankamumo ar nepakankamumo ne teismas, bet institucija, priimanti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėja nesikreipė į tokią instituciją su prašymu atnaujinti terminą nuosavybės teisėms atkurti ir pateikti dokumentus. Šiuo atveju, pareiškėjai dar negavus atitinkamos institucijos išvados dėl nuosavybės teisę įrodančių dokumentų pakankamumo (nepakankamumo), minėtą klausimą bendrosios kompetencijos teismai nepagrįstai sprendė ypatingosios teisenos tvarka, nes nagrinėjamoje byloje juridinę reikšmę turintis faktas – kad pareiškėjos senelis nuosavybės teisėmis valdė atitinkamą turtą – negalėjo būti nustatinėjamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno miesto savivaldybė; bylos Nr. 3K-7-24/2008).

Taigi, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnį prašymas atkurti nuosavybės teises bei atnaujinti terminą dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšius, pateikti turi būti paduotas atitinkamai institucijai. Asmuo, kai jis mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti dėl institucijų veikimo (neveikimo), turi teisę paduoti skundą (prašymą) administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai institucijai, sprendžiančiai klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, išsprendus klausimus dėl terminų atnaujinimo ir pareiškėjos turimų dokumentų apie pareiškėjos senelio turėtą nuosavybę pateikimo bei priėmus atitinkamą sprendimą, kad pareiškėjos turimų dokumentų nepakanka, jog jai būtų atkurtos nuosavybės teisės, pareiškėja galėtų kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Dėl to teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. P. v. Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno miesto savivaldybė; bylos Nr. 3K-7-24/2008), sprendžia, kad bendrosios kompetencijos teismas apskritai negalėjo įsiterpti į viešosios teisės reglamentuojamų santykių sritį, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ieškinio pareiškimą nagrinėti civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismas, priėmęs pareiškimą, turėjo nutraukti bylą dėl visų pareikštų reikalavimų, taip pat ir dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes šie negalėjo būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 1 punktas), tačiau iš esmės išnagrinėjęs pareiškėjo prašymus, nors byla turėjo būti nutraukta, pažeidė procesinės teisės normas, todėl kasacinis teismas priima naują sprendimą – nutraukia šią civilinę bylą (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 23 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartį panaikinti ir nutraukti bylą pagal pareiškėjos A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įstatyme nustatytų terminų atnaujinimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Janina Januškienė

Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas