Baudžiamoji byla Nr. 2K–320/2008
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.15.1.2.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugsėjo 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 24 d. nutarties.
Plungės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir nuteistasis įpareigotas visą šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš UAB „BTA draudimas“ Valstybinei ligonių kasai priteista 4563,20 Lt gydymo išlaidoms atlyginti, iš V. K. nukentėjusiajam S. B. – 4424,54 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Lt išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, nukentėjusiajai V. B. – 4424,54 Lt neturtinei žalai atlyginti bei nukentėjusiajai B. B. – 15 000 neturtinei žalai atlyginti.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 24 d. nutartimi nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas. Nukentėjusiajam S. B. iš V. K. priteista 200 Lt advokato darbui apmokėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
V. K. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, t. y. 2006 m. liepos 9 d., apie 9.30 val., Plungės r., Pakerų k., kelio Mažeikiai–Plungė–Tauragė 59–ajame kilometre, vairuodamas S. E. vardu registruotą automobilį „Audi 90“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53 punktą, įpareigojantį vairuotoją laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, 199 punktą, įpareigojantį vairuotoją sukant į kairę praleisti lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi važiuojančias transporto priemones, sukdamas į kairę, nepraleido lygiareikšmiu keliu tiesiai važiuojančio S. B. vairuojamo automobilio „Volkswagen Golf (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl to automobiliai susidūrė. Eismo įvykio metu automobilio vairuotojui nukentėjusiajam S. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. kraujosruvos krūtinės ląstoje, kaklo nubrozdinimas, krūtinės ir dešiniojo peties sumušimas, automobilio keleivei nukentėjusiajai V. B. – nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. daugybinės poodinės krūtinės ląstos ir pilvo kraujosruvos, automobilio keleivei nukentėjusiajai B. B.– sunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. veido odos nubrozdinimai ir poodinė kaktos kairės pusės kraujosruva, galvos smegenų dešiniosios smilkininės skiltės sumušimas, stuburo kaklinės dalies raiščių patempimas, blužnies kraujosruva, kairiojo peties sąnario ir abiejų šlaunų odos nubrozdinimai bei poodinės kraujosruvos.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžio dalį dėl žalos atlyginimo iš jo priteisimo, ją pakeičiant tinkamai pritaikius įstatymą, arba panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde kasatorius nurodo, kad teismai, neteisingai taikydami materialiosios ir procesinės teisės normas bei pažeisdami Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintus principus, netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Nuosprendyje teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl civilinis atsakovas UAB „BTA draudimas“, turėdamas sutartinę ir įstatyminę prievolę atlyginti žalą dėl eismo įvykio, buvo iš dalies atleistas nuo tokios atsakomybės. Dėl to, kasatoriaus nuomone, teismas galėjo pažeisti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Nuteistasis tvirtina, kad tinkamas atsakovas yra tik UAB „BTA draudimas“, o ne jis. Taip pat kasatorius pažymi, kad neturtinės žalos dydis turi būti įrodytas, tačiau teismas nenustatė ir nevertino, kokias pasekmes iki šiol patiria nukentėjusieji. Be to, teismas neįvertino civilinio atsakovo turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų, iš kurių matyti, kad civilinis atsakovas negali mokėti nuosprendžiu priteistos sumos. Toliau skunde V. K. atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, turėdamas informacijos apie tai, jog dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX–2041 redakcija) 11 straipsnio 1 dalies yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl šio akto atitikties aukštesnės galios teisės aktui, nesuabejojo minėtos normos teisėtumu ir ją taikė, taip pažeisdamas Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo konstatuojamosios dalies 8 punktą, kuriame nurodyta, kad teismas, turėdamas informacijos, jog dėl taikomo teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (kitas teismas), sustabdo bylos nagrinėjimą ir nesprendžia bylos iš esmės tol, kol Konstitucinis Teismas išnagrinėja atitinkamą konstitucinės justicijos bylą pagal to kito pareiškėjo prašymą. Kasatorius taip pat mano, kad, netinkamai taikydamas teisės normas sprendžiant civilinio ieškinio klausimą, teismas pažeidė konstitucinę nuostatą, jog teisingumą vykdo tik teismai, nes teisingumas nagrinėjamoje byloje nebuvo įvykdytas. Kartu teismas pažeidė ir Konvencijos 6 straipsnį, įtvirtinantį asmens teisę į teisingą teismą, nes neužtikrino teisingo bylos nagrinėjimo. Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo V. K. apeliacinį skundą. Esant analogiškai situacijai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 3K–3–52/2007 nutartimi pripažino apeliacinio teismo sprendimą neteisėtu, jį panaikino ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nuteistojo manymu, teismas nepasisakė dėl Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo konstatuojamosios dalies 8 punkto pažeidimo, taip pat dėl konstitucinių ir Konvencijos nuostatų nesilaikymo. Kartu teismas netyrė ir nevertino apeliaciniame skunde nurodyto argumento dėl Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimo.
Atsiliepimu į nuteistojo V. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime prokurorė nurodo, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Į esminius V. K. apeliacinio skundo argumentus atsakyta ir jie motyvuotai atmesti. Apeliacinis teismas padarė teisingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, klaidų nepadarė. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, kaltininko turtinę padėtį, į tai, kad žala padaryta neatsargiu nusikaltimu. Prokurorės nuomone, nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo atsakovo ir baudžiamosios bylos privalomo sustabdymo. Transporto priemonė, kurią vairavo V. K., buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, pagal standartines sąlygas, numatant, kad už žalą, padarytą Lietuvos Respublikos teritorijoje, išmoka mokama pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio yra 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo. Kadangi byloje draudimo atlyginimo faktiškai padarytai neturtinei žalai nepakako, tai teismai teisėtai, t. y. taip, kaip nustatyta CK 6.254 straipsnio 2 dalyje, likusią sumą priteisė iš apdraustojo asmens, t. y. V. K., atsakingo už žalos padarymą. Taip pat teismas pagrįstai neatidėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, nes jis nesuabejojo kasatoriaus minimo teisės akto atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui ir į Konstitucinį Teismą nesikreipė (BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas); be to, kasatorius pats neprašė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Prokurorės teigimu, kasaciniame skunde nurodomą Konstitucinio Teismo nutarimą V. K. interpretuoja neteisingai, nes pagal pirmiau nurodytą nutarimą Konstitucija netoleruoja tokių atvejų, kai teismas, turėdamas informacijos, jog dėl jam aktualaus teisės akto į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas, sustabdo bylos nagrinėjimą ir nesprendžia bylos iš esmės. Toliau atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatorius savo skunde deklaratyviai pasisako dėl Konvencijos ir Konstitucijos pažeidimų, nagrinėjant baudžiamąją bylą ir priimant sprendimus, todėl į šiuos teiginius atsiliepime neatsakoma.
Nuteistojo V. K. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl civilinio ieškinio išsprendimo
Kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl byloje netinkamai išspręsto civilinio ieškinio. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad tik UAB „BTA draudimas“ turėjo prievolę atlyginti eismo įvykio metu nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą. Pagal CK 6.254 straipsnio 2 dalį, jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą.
Nagrinėjamoje byloje UAB „BTA draudimas“ tinkamai įvykdė prievolę atlyginti nukentėjusiesiems jų patirtą neturtinę žalą pagal įvykio metu galiojusio Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX–2041 redakcija) 11 straipsnio 1 dalį. Draudikas UAB „BTA draudimas“ sumokėjo kiekvienam nukentėjusiajam šiame įstatyme nustatytą 500 eurų draudimo sumą neturtinei žalai atlyginti. Kadangi teismas, išsprendęs nukentėjusiųjų civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą, nustatė, kad nusikaltimu buvo padaryta didesnė nei draudiko atlyginta neturtinė žala, tai, vadovaudamasis CK 6.254 straipsnio 2 dalimi, jis teisėtai likusį žalos dydį priteisė iš apdraustojo asmens, atsakingo už neturtinės žalos padarymą, t. y. V. K. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl civilinio ieškinio išsprendimo, nepažeidė jokių procesinių ar materialiųjų teisės normų. Priešingai, pirmosios instancijos teismas detaliai pasisakė dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio. Be to, pažymėtina, kad kasatorius savo kasaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių BPK ar CK nuostatų, kurios, jo nuomone, byloje taikytos netinkamai.
Nėra pagrindo sutikti ir su kitu kasacinio skundo motyvu, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neįvertino žalos sukeltų pasekmių bei kasatoriaus turtinės padėties. Iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas atsižvelgė į tai, kokius sužalojimus patyrė kiekvienas iš nukentėjusiųjų. Nukentėjusiesiems priteisti žalos dydžiai taip pat neduoda pagrindo manyti, kad teismas ignoravo nuteistojo interesus, tarp jų ir jo turtinės padėties reikšmę nustatant neturtinės žalos dydį. Kolegijos nuomone, teismas savo sprendimu užtikrino nukentėjusiųjų ir nuteistojo interesų pusiausvyrą ir nėra pagrindo teigti, kad nuteistojo turtinės galimybės neleistų atlyginti nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos sumas, kurios iš esmės yra nedidelės.
Skunde kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas, turėdamas informacijos, jog dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX–2041 redakcija) 11 straipsnio 1 dalies yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl šio akto atitikties aukštesnės galios teisės aktui, privalėjo sustabdyti šios baudžiamosios bylos nagrinėjimą tol, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą, o to nepadaręs, pažeidė Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo konstatuojamosios dalies 8 punktą.
Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo konstatuojamosios dalies 8 punkte nurodyta, kad „<...> Konstitucija netoleruoja tokių situacijų, kai kuris nors teismas, turintis nagrinėjamoje byloje taikyti teisės aktą (jo dalį), dėl kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyzdžiui, kitas teismas), nei (jeigu jis pats abejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) sustabdo atitinkamos bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kad tos abejonės būtų pašalintos, nei (jeigu jis pats neabejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) taiko šį teisės aktą (jo dalį), bet, turėdamas informacijos, kad dėl to teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyzdžiui, kitas teismas), sustabdo bylos nagrinėjimą ir nesprendžia bylos iš esmės tol, kol Konstitucinis Teismas išnagrinėja atitinkamą konstitucinės justicijos bylą pagal to kito pareiškėjo prašymą.“
Pagal šį nutarimo punktą teismas, turintis nagrinėjamoje byloje taikyti teisės aktą (jo dalį), dėl kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktui, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas, gali taikyti šį teisės aktą (jo dalį), jeigu jis pats neabejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui. Kadangi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nesuabejojo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX–2041 redakcija) 11 straipsnio 1 dalies atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, tai jie pagrįstai vadovavosi šio įstatymo nuostatomis ir nepažeidė Konstitucinio Teismo nutarime pateikto aiškinimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktu, teisingai nurodė, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas atidedamas (kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas), kai įstatymų numatytais atvejais toje byloje kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikštas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir su tuo susijęs teismo sprendimas nebuvo priimtas. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K–33/2005 taip pat išaiškinta, kad „teismo nutartis atidėti baudžiamąją bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, priimta vienoje byloje, nėra privaloma teismams kitose bylose; kiekvienoje baudžiamojoje byloje tokios nutartys priimamos atskirai. Nuspręsti, ar reikia kreiptis konkrečiu atveju į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, yra teismo, nagrinėjančio bylą, prerogatyva“.
Kolegija taip pat nesutinka su skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo V. K. apeliacinį skundą. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Laikomasi nuomonės, kad šios įstatymo nuostatos nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad dėl V. K. apeliacinio skundo esmės ir pagrindinių jo argumentų buvo pasisakyta, todėl kolegija neturi pagrindo daryti išvados, jog teismas netinkamai patikrino bylą pagal paduotą nuteistojo apeliacinį skundą.
Savo kasaciniame skunde nuteistasis V. K. konstitucinių ir Konvencijos nuostatų pažeidimus argumentuoja kaip tokius, kuriuos nulėmė netinkamas teisės normų taikymas sprendžiant civilinio ieškinio klausimą. Atsižvelgiant į tai, kad kolegija nekonstatavo jokių baudžiamojo ar kitų įstatymų reikalavimų pažeidimų, susijusių su byloje pareikšto civilinio ieškinio išsprendimu, nėra pagrindo manyti, jog buvo nesilaikyta ir kitų su šiais įstatymų reikalavimais neatskiriamai susijusių įstatymų nuostatų.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo V. K. kasacinį skundą.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Vytautas Piesliakas
Antanas Klimavičius
