Civilinė byla Nr. 3K-3-416/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
42.4; 75.6.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. N. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovei R. N. dėl pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė, remdamasi CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, 6.165 straipsniu, prašė teismo pripažinti galiojančia jos ir atsakovės 2006 m. kovo 19 d. sudarytą 44,78 kv. m namo (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) su priklausiniais ir 0,136 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį ir įpareigoti ieškovę per dešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo sumokėti atsakovei nesumokėtą kainą – 54 188,80 Lt. Teismai nustatė, kad nurodyta sutartimi atsakovė įsipareigojo parduoti namą ieškovei už 75 tūkst. Lt kainą. Šalys patvirtino, kad sutarė pirkti ne tik namą, bet ir jo priklausinius bei žemės sklypą. Atsakovė perdavė ieškovei namo dokumentus ir nurodė jai imti pažymas atsakovės vardu bei tvarkyti pirkimo–pardavimo procedūrą. Ieškovė pagal sutartį atsakovei sumokėjo 20 811,20 Lt: sutarties sudarymo dieną – 1000 eurų (3452,80 Lt); 2006 m. birželio 19 d. – 3000 eurų (10 358,40 Lt); 2006 m. lapkričio 23 d. – 7000 Lt. Atsakovė atsisakė parduoti namą ir patvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį notarine tvarka, nes ketina jame gyventi pati.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šilutės rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino: 1) pripažino galiojančia šalių 2006 m. kovo 19 d. sudarytą gyvenamojo namo su priklausiniais ir prie šių statinių esančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį; 2) įpareigojo ieškovę per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo sumokėti atsakovei 54 188,80 Lt; 3) priteisė ieškovei iš atsakovės 2250 Lt žyminio mokesčio, 2250 Lt advokato pagalbai apmokėti ir 100 Lt išlaidų antstoliui, iš viso – 4600 Lt bylinėjimosi išlaidų; 4) priteisė valstybei iš atsakovės 28,32 Lt pašto išlaidų. Teismas šalių sutartį pripažino pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, nes šalys rašytine forma joje aptarė sutarties dalyką esmines sąlygas, ieškovė atsakovės prašymu kelis kartus sumokėjo avansą, tikėdamasi, kad bus panaikintas namo areštas. Teismas nepripažino ginčijamos sutarties preliminariąja, nes joje nėra susitarimo ateityje sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį ir nenustatyta termino, per kurį turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis. Ieškovę teismas pripažino sąžininga, o atsakovę – nesąžininga sutarties šalimi, nes ieškovė sąžiningai vykdė sutartinius įsipareigojimus, bendradarbiavo su atsakove, o ši vilkino sutarties įforminimą notarine tvarka.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 6 d. nutartimi atmetė atsakovės apeliacinį skundą ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys sudarė pagrindinę, bet ne preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį. Papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagrindinės sutarties sudarymą šioje byloje patvirtina šalių atlikti veiksmai: atsakovė perdavė ieškovei namo dokumentus, šalys susitarė, jog ieškovė tvarkys dokumentus namui parduoti, ieškovė sumokėjo 20 811,20 Lt iš sutartos 75 tūkst. Lt kainos ir pardavė savo butą, kad visiškai atsiskaitytų su atsakove. Teismas pabrėžė, kad tai, jog ginčijama sutartis yra pagrindinė, įrodo sutartis, šalių įvardyta kaip pirkimo–pardavimo, taip pat atsakovės veiksmai po sutarties sudarymo – po pusės metų nuo sutarties sudarymo ji priėmė iš ieškovės dalį pinigų už parduodamą namą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 6 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai pažeidė CPK 265 straipsnio 1 dalį, 329, 380 straipsnius, nes neapgynė nepilnamečių vaikų teisės į paskutinį būstą, pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų – atsakovės nepilnamečių vaikų, juos globojančios valstybės, atstovaujamos Šilutės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus, ir kasatorės sutuoktinio.
2. Teismai neatsižvelgė į CPK 582 straipsnio 4 dalį, pagal kurį spręsdamas klausimą dėl leidimo šeimos turtui perleisti išdavimo teismas turi įsitikinti, kad apsaugomi vaiko interesai.
3. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, nes ginčijamą sutartį pripažino pagrindine, bet ne preliminariąja. Kasatorė mano, kad sutartis yra preliminarioji, nes jos sudarymo metu negauta jos sutuoktinio sutikimo ir teismo leidimo parduoti šeimos turtą (CK 3.85 straipsnis).
4. Teismai neteisingai nustatė, kad šalys 2006 m. kovo 19 d. sutartyje susitarė dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pardavimo. Kasatorė nurodo, kad šalys tarėsi ne dėl šio, bet dėl kito Klaipėdos rajone esančio namo, kurį ji ketino įsigyti ir perduoti ieškovei, pardavimo.
5. Teismai pažeidė viešąjį interesą, nes procesiniuose sprendimuose nepasisakė, kur turi išsikelti gyventi kasatorė ir jos šeimos nariai, įvykdžius teismų procesinius sprendimus. Dėl to kasatorė teigia, kad teismų procesinių sprendimų neįmanoma įvykdyti.
6. Kasatorė nurodo, kad 2006 m. kovo 19 d. sutartis yra niekinė ir negaliojanti, nes sudaryta dėl šeimos turto perleidimo be kito sutuoktinio sutikimo ir teismo leidimo (CK 1.78 straipsnis).
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad nėra absoliučių teismų sprendimų negaliojimo pagrindų, nes skundžiamais teismų sprendimais kasatorės nepilnamečių vaikų interesai nepažeisti, nes jos šeima turi kitą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), savo gyvenamąją vietą ginčo name deklaravo tik prieš pat kasacinio skundo padavimą. Atsiliepime teigiama, kad kasatorė turėjo būti pati aktyvi ir pateikti duomenis apie savo šeimos narius ir turtinę padėtį, bet ne reikalauti, kad šiuos duomenis rinktų teismas. Ieškovė nesutinka su kasatorės nurodyta ginčijamo namo verte, nes namas yra neįrengtas, jame nėra sąlygų gyventi. Atsiliepime tvirtinama, kad kasatorė meluoja, teigdama, jog gyvena ginčijamame name. Ieškovė pabrėžia, kad šiuo metu namas yra negyvenamas, bei, kad iki kasacinio skundo padavimo įvykdė apskųstus teismų procesinius sprendimus.
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl to, ar šalių sudaryta sutartis yra preliminarioji, ar pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis. Tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčijama sutartis yra žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis ir pripažino ją galiojančia CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu. Kasaciniame skunde toks sutarties kvalifikavimas neginčijamas ir nebeįrodinėjama, kad tai buvo preliminarioji sutartis, o pateikiami nauji argumentai, kurie nebuvo nurodyti bylą nagrinėjusiems teismams: kad buvo pažeistos taisyklės, nustatančios disponavimą šeimos turtu. Sutikdama su teismų išvadomis dėl ginčijamos sutarties kvalifikavimo kaip pirkimo-pardavimo sutarties, kolegija pažymi, kad taikydamas CK 1.93 straipsnio 4 dalį ir pripažindamas sandorį galiojančiu dėl to, jog viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas ex oficio turi patikrinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, dėl kurių sutartis negalėtų būti pripažinta galiojančia, taip pat ar nepažeidžiamas viešasis interesas (nepilnamečių vaikų interesai).
Pagal CK 3.84 straipsnio 2 dalies 1 punktą šeimos turtu pripažįstama šeimos gyvenamoji patalpa, nuosavybės teise priklausanti vienam arba abiem sutuoktiniams. Vadinasi, tam, kad nekilnojamasis turtas būtų pripažintas šeimos turtu, būtinos dvi sąlygos: tai turi būti turtas, nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiem sutuoktiniams, ir šis turtas turi būti šeimos gyvenamoji patalpa. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šeimos gyvenamąja patalpa reikėtų laikyti tokią patalpą, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena, faktiškai naudojasi kaip savo būstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2006, 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2005, 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2006 ir kt.).
Byloje nustatyta, kad ginčijama sutartimi perleistas turtas asmeninės nuosavybės teise priklausė atsakovei, tačiau jos šeima sutarties sudarymo metu tame name negyveno. Šią aplinkybę pripažino ir atsakovė. Taigi, nagrinėjamu atveju turtas neatitinka įstatymo nustatytų reikalavimų šeimos turto statusui įgyti, nes nėra vienos iš būtinų sąlygų, reikalingų gyvenamąsias patalpas pripažinti šeimos turtu. Konstatavus, kad ginčijamas turtas neturėjo šeimos turto teisinio statuso, kasatorės argumentai dėl teisės normų, reglamentuojančių šeimos turto teisinį režimą, pažeidimo sudarant ginčijamą turto pirkimo-pardavimo sutartį pripažintini nepagrįstais.
Pažymėtina, kad pagal CK 3.84 straipsnio 4 dalį net ir tais atvejais, kai turtas atitinka šeimos turto kriterijus, šį faktą sutuoktiniai gali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, kai nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešajame registre kaip šeimos turtas. Byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas ir žemės sklypas viešajame registre buvo įregistruotas atsakovės vardu kaip jos asmeninė nuosavybė, registre nenurodyta, kad butas yra šeimos turtas.
Pripažinus, kad parduotas turtas neturėjo šeimos turto statuso ir todėl jam neturėjo būti taikomi disponavimo apribojimai, nustatyti CK 3.85 straipsnyje, atmestinas ir kasatorės argumentas, kad buvo nuspręsta dėl neįtrauktų į bylą asmenų (jos sutuoktinio, nepilnamečių vaikų) teisių ir pareigų. Vaikų interesai nebuvo pažeisti, nes vaikai turi kitą gyvenamąją vietą ir niekada negyveno parduotame name.
Taip pat nepagrįstas kasatorės argumentas, kad buvo nukrypta nuo teismų praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006. Visų pirma šiame nutarime nepasisakoma preliminariųjų sutarčių dėl šeimos turto sudarymo klausimu. Be to, minėta, parduotas turtas neatitinka šeimos turto statuso, todėl šio turto perleidimui nebuvo reikalingas nei sutuoktinio sutikimas, nei teismo leidimas, ir šių suderinimų nebuvimas negali būti pripažintas preliminariosios sutarties požymiu.
Kasacinio skundo argumentas, kad teismas nenustatė, dėl kokio turto perleidimo buvo tariamasi ginčijama sutartimi, ir kasatorės tvirtinimas, kad ji ketino parduoti turtą, kurį įsigys ateityje Klaipėdos rajone, yra fakto klausimas ir kasacinėje instancijoje nenagrinėtinas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus teismų sprendimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Algis Norkūnas
Birutė Janavičiūtė
Vincas Verseckas
