Baudžiamoji byla Nr. 2K – 344/2007 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.6.2; 2.1.12.2.3.2. (S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant J. Morkytei,
dalyvaujant prokurorei D. Miliūtei,
gynėjui advokatui I. Brazlauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio ir 2006 m. lapkričio 29 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu V. R. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 2 dalį (turto prievartavimas iš J. M.) penkerių metų laisvės atėmimu, pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 2 dalį (turto prievartavimas iš L. D.) – penkerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimu; vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, prie šios bausmės pridėjus dalį 1996 m. gruodžio 10 d. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, nustatyta galutinė subendrinta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė. Iš V. R. ir A. R. solidariai priteista 15 000 Lt nukentėjusiajai L. D. neturtinei žalai atlyginti.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. R., tačiau dėl jo kasacine tvarka nesiskundžiama.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 29 d. nutartimi nuteistųjų V. R. ir A. R. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
V. R. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. R. ir A. K., 2005 m. kovo 9 d., apie 12.00 val., įsibrovė į J. M. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini); tyčia, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė J. M. perduoti jiems turtą – pinigus – mokėti kas mėnesį 1000 Lt duoklę, panaudojo psichinę prievartą grasindami sunaikinti nukentėjusiojo turtą – sudeginti gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, taip pat grasino panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį ir jį panaudojo – V. R. sudavė vieną smūgį kumščiu J. M. į veidą.
Be to, V. R. nuteistas ir už tai, kad 2005 m. balandžio mėnesį (tiksliau nenustatytu laiku) atėjęs pas L. D. į butą, esantį Prienų r., (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė L. D. perduoti jam turtą – pinigus – mokėti kas mėnesį 1000 Lt duoklę. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką V. R., veikdamas bendrininkų grupe su A. R., 2005 m. gegužės 19 d., apie 12.30 val., įsibrovė į L. D. butą, esantį Prienų r., (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė L. D. perduoti jam turtą – pinigus – mokėti kas mėnesį 1000 Lt duoklę, panaudojo psichinę prievartą – grasino nužudyti, užkasti, atėmė L. D. laisvę – įstūmė ją į vonios kambarį, A. R. saugant išėjimą iš vonios kambario, V. R. tąsė ją už drabužių, stumdė vonios kambaryje, dusino ranka užspausdamas nosį ir burną, pripylęs vandens į vonioje buvusią talpyklą, jėga kišo L. D. galvą į ją – taip padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 16 d. nuosprendį ir 2006 m. lapkričio 29 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį ir bylą jam nutraukti arba teismų procesinius sprendimus pakeisti ir sumažinti paskirtą bausmę.
Kasatorius skunde teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis jam yra grįstas tik prielaidomis ir nukentėjusiųjų – suinteresuotų proceso baigtimi dalyvių kritiškai nevertintais parodymais bei liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, o tai neatitinka įrodymų pakankamumo reikalavimo. Taip pat nuteistasis V. R. pažymi, kad liudytojų Z. D., M. D. (nukentėjusiosios L. D. giminaičių) duoti parodymai yra išvestiniai (šie liudytojai apie įvykį sužinojo iš pačios nukentėjusiosios L. D.), todėl jie turėjo būti vertinami kritiškai.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai buvo šališki, nes visiškai nevertino kasatorių teisinančių aplinkybių, todėl priėmė aiškiai neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Apeliaciniame teisme apklaustų liudytojų Ž. K., A. J., kurios įvykio metu buvo laiptinėje ir matė, kaip V. ir A. R. išėjo iš L. D. buto ir buvo jos draugiškai išlydėti, parodymai nebuvo įvertinti. Teismas, anot nuteistojo V. R., nepaneigė to, kad L. D. pati kasatoriui skambino, kvietė į svečius, norėjo artimai bendrauti – tai patvirtina rašytiniai įrodymai – mobiliojo ryšio telefonų išklotinės. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji L. D. parodė, jog sužalojimai jai buvo padaryti nugaroje, tačiau paskelbus teisme specialisto išvadą, kurioje pažymimas sužalojimas ne nugaroje, o krūtinėje, nukentėjusioji nelogiškai teigė, kad krūtinė ir yra nugaroje. 2005 m. gegužės 20 d. specialisto išvadoje, esančioje byloje, yra nurodytas tikslus tyrimo atlikimo pradžios laikas, nenurodant tikslaus jo pabaigos laiko; tą pačią dieną nukentėjusioji L. D. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjos, tarp specialisto tyrimo pradžios ir apklausos pradžios yra nedidelis laiko tarpas, todėl kasatorius abejoja dėl specialisto išvados ir apklausos protokolo įrodomosios vertės, teigia apie galimą jų klastojimą – teismas, anot nuteistojo V. R., nei liudytojos L. D. apklausos protokole, nei specialisto išvadoje esančiais duomenimis negalėjo grįsti jo apkaltinamojo nuosprendžio.
Kasatorius skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad tiek L. D., tiek J. M. bausti už prekybą spiritu, tad galima daryti išvadą, jog tokius parodymus jie duoda, siekdami apkalbėti kasatorių, bijodami policijos pareigūnų. Tai patvirtina J. M. duoti parodymai teisme, kad nukentėjusysis pareiškimo dėl turto prievartavimo nerašė – jį surašė Prienų r. PK pareigūnai J. M. namuose, (duomenys neskelbtini).
Kasatorius nurodo, kad civilinis ieškinys L. D. priteistas nepagrįstai, nes byloje yra duomenų, kad tariamas įvykis nesukėlė jai jokių sveikatos komplikacijų, nes radikulitas, kaip liga, nukentėjusiajai buvo konstatuotas jau anksčiau; taip pat abejotina ir dėl neturtinės žalos dydžio – kas ją sudaro, negalėjo nurodyti ir pati nukentėjusioji, todėl L. D. civilinis ieškinys turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas.
Nuteistasis V. R. pažymi, kad jei kasacinės instancijos teismas pripažins jo kaltę, vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jam turėtų būti sumažinta laisvės atėmimo bausmė, nes jis iki sulaikymo gyveno pas savo pirmą invalidumo grupę turinčią motiną, kuriai reikalinga nuolatinė priežiūra, ja rūpinosi ir išlaikė.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo
Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismai priėmė teisėtus sprendimus, pagrįstus ištirtų įrodymų visuma. Duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad įrodinėjimo procesas vyko iš esmės pažeidžiant BPK nuostatas ir buvo šališkas, nėra. Įrodymai byloje surinkti BPK nustatyta tvarka. Vertinant įrodymus vadovautasi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas kasacinę bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato.
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad išvestiniais įrodymais, o būtent liudytojų Z. D. ir M. D. parodymais, negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Šie parodymai yra išvestiniai, nes liudytojai nurodė aplinkybes, kurias jie sužinojo iš nukentėjusiosios L. D., tačiau laikyti šiuos parodymus nepatikimais nėra jokio pagrindo. Z. D. ir M. D. parodymai neprieštarauja tarpusavyje. Tiek šių liudytojų, tiek nukentėjusiosios L. D. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Be to, šie parodymai nėra vieninteliai įrodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, – juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai (įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada, kt. įrodymai).
Pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, jog liudytojai yra nukentėjusiosios giminaičiai, jų parodymų kritiško vertinimo savaime nesuponuoja. Kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnyje numatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus. Byloje nėra nustatyta, kad liudytojai būtų sulaužę priesaiką, vengę, atsisakę duoti arba davę melagingus parodymus. Vien ta aplinkybė, kad liudytojai yra nukentėjusiosios giminaičiai, nėra pagrindas jų parodymus laikyti neturinčiais įrodomosios vertės.
Liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais apkaltinamasis nuosprendis kasatoriui nebuvo grįstas, taigi BPK 301 straipsnio 2 dalies taikymo klausimas šioje byloje kasacine tvarka nespręstinas.
Kasatorius skunde nepagrįstai teigia, kad teismas neatsižvelgė į liudytojų Ž. K. ir A. J. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, realizavus BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą galimybę atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šių liudytojų parodymai nei patvirtina, nei paneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl abiejų nuteistųjų kaltumo ar veikos kvalifikavimo. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada BPK nuostatos nepažeidžiamos.
Taip pat pabrėžtina, kad kasatoriaus skunde išsakyti argumentai dėl nukentėjusiųjų privalomo kritiško parodymų vertinimo atsižvelgiant į tai, kad jie buvo bausti už neteisėtą prekybą alkoholiniais gėrimais, nėra pagrįsti. Nukentėjusiųjų patraukimo atsakomybėn už jų padarytas veikas faktas tiesioginės įtakos nustatant kaltinamojo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ir veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Baudžiamoji atsakomybė yra individualaus pobūdžio, kiekvienas asmuo atsako tik už savo padarytą kaltą pavojingą ir baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Nuteistojo V. R. nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir ikiteisminio tyrimo pradžios teisėtumui neturėjo reikšmės ir tai, kad nukentėjusiojo J. M. pareiškimas dėl nusikalstamos veikos padarymo buvo parašytas ne policijoje, o jo namuose – baudžiamojo proceso įstatyme nėra numatyti specialūs reikalavimai dėl skundo, pranešimo ar pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką surašymo vietos.
Kasatoriaus nurodyti specialisto išvados ir nukentėjusiosios L. D. papildomos apklausos protokolo netikslumai įtakos apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumui neturėjo, esminių BPK pažeidimų surašant šiuos dokumentus ir juos vertinant nepadaryta. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nedidelis laiko tarpas tarp teismo medicinos specialisto tyrimo ir nukentėjusiosios apklausos nerodo, jog šių proceso veiksmų protokolai yra suklastoti, taip pat padaryta nepažeidžiant BPK nuostatų.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
Civilinis ieškinys nukentėjusiajai L. D. priteistas pagrįstai. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 1 dalimi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. ir A. R., teisingai išsprendė nukentėjusiosios L. D. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Teismas rėmėsi įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio: specialisto išvada, kurioje numatyta, kad nukentėjusiajai L. D. nusikalstama veika padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas; nukentėjusiosios parodymais apie dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, emocinės depresijos patyrimą; fizinės ir dvasinės sveikatos pablogėjimą pagal duomenis, esančius byloje. Neturtinės žalos samprata yra apibrėžiama ne baudžiamajame įstatyme, o Civiliniame kodekse – CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, iš dalies tenkindamas pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, atsižvelgė į CK 6.250 straipsnyje nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei turinčias reikšmės bylai aplinkybes ir priteisė ne nukentėjusiosios prašytą 30 000 Lt dydžio, o 15 000 Lt dydžio civilinį ieškinį.
Dėl BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendyje nurodyta, kad nei V. R. atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių nenustatyta. BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad švelnesnė, negu įstatyme numatyta, bausmė skiriama tada, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Nagrinėjamoje byloje būtinų sąlygų, nurodytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nėra, todėl nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neturėjo teisinio pagrindo V. R. švelninti bausmę. Dėl šių priežasčių negali būti tenkinamas ir kasaciniame skunde reiškiamas prašymas skirti švelnesnę bausmę.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. R. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Vytautas Piesliakas
Gintaras Goda
