Baudžiamoji byla Nr. 2K-16-628/2024 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41324-2020-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.3; 2.2.1.3; 2.4.2.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Jočienės (kolegijos pirmininkė), Aleno Piesliako ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Dariui Valiui,
nuteistojo A. S. gynėjui advokatui Mindaugui Dūdai,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendį, A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus jam inkriminuotą nusikalstamą veiką dėl pinigų reikalavimo ir jų priėmimo iš R. G. ir A. R. iš BK 228 straipsnio 2 dalies) 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda; pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl dyzelino pasisavinimo) 70 MGL (3500 Eur) dydžio bauda; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 180 MGL (9000 Eur) dydžio bauda.
Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendžiu A. S. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. S. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad piktnaudžiaudamas tarnyba pasisavino jo žinioje esantį svetimą turtą:
1.1. A. S., būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, dirbdamas (duomenys neskelbtini) gimnazijoje (toliau – ir Gimnazija) direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, turėdamas mokyklos direktoriaus administracinius įgaliojimus, privalėdamas planuoti, organizuoti ir vadovauti įstaigos aptarnaujančio personalo darbui, užtikrinti, kad ūkio objektai būtų tinkamai prižiūrimi ir naudojami, privalėdamas organizuoti materialinių vertybių apsaugą, turėdamas teisę pagal savo kompetenciją teikti privalomus nurodymus ūkio personalui ir pedagogams, šiurkščiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktų reikalavimus, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3 punktus, laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.
1.2. Pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi priešingai tarnybai interesams, siekdamas turtinės naudos – pasisavinti Gimnazijos turtą – dyzelinius degalus, viršydamas suteiktus įgaliojimus, neteisėtai nurodydavo jam pavaldiems Gimnazijos mokyklinių autobusų vairuotojams R. G., A. R., Ž. V., S. S., K. O. kiekvieną mėnesį į duotą plastikinę talpyklą įpilti ne mažiau kaip 20 l dyzelinių degalų, kurie buvo nupirkti iš Gimnazijos lėšų jos reikmėms. Taip iš vairuotojo R. G. (dirbusio nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. gegužės 3 d.) paimdamas 160 l dyzelinių degalų, 175,68 Eur vertės, iš vairuotojo A. R. (dirbusio nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d.) paimdamas 120 l dyzelinių degalų, 123,72 Eur vertės, iš vairuotojo Ž. V. (dirbusio nuo 2018 m. gegužės 4 d.) paimdamas 570 l dyzelinių degalų, 629,85 Eur vertės, iš vairuotojo S. S. (dirbusio nuo 2018 m. rugsėjo 3 d.) paimdamas 600 l dyzelinių degalų, 658,68 Eur vertės, iš vairuotojo K. O. (dirbusio nuo 2019 m. vasario 1 d.) paimdamas 390 l dyzelinių degalų, 421,05 Eur vertės, pasisavino jo žinioje esantį svetimą Gimnazijos turtą – 1840 l dyzelinių degalų, bendros 2008,98 Eur vertės, taip padarė Gimnazijai turtinę žalą ir didelę neturtinę žalą Lietuvos valstybei ir juridiniam asmeniui – (duomenys neskelbtini) gimnazijai, nes tyčiniais ir neteisėtais savo veiksmais parodė visišką nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir poįstatyminiams aktams, iškraipė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą bei sumenkino (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus pavaduotojo autoritetą jam pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje kurdamas savivalės, teisės aktų nepaisymo sistemą, duodamas akivaizdžiai neteisėtus ir nepagrįstus nurodymus, skatino pavaldžius darbuotojus veikti neteisėtai, nors pats turėjo užtikrinti jų darbo tinkamą organizavimą.
2. Taip pat A. S. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, savo naudai tiesiogiai reikalavo duoti kyšį ir jį priėmė už teisėtą veikimą – palankumą vykdant įgaliojimus, t. y. A. S., būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, dirbdamas viešajame juridiniame asmenyje – (duomenys neskelbtini) gimnazijoje direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams (paskirtas į pareigas Gimnazijos direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. P-41 ir direktoriaus 2017 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. P-88), turėdamas mokyklos direktoriaus administracinius įgaliojimus, 2018 m. kovo mėn. savo naudai už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – palankumą iš A. R. ir R. G., dirbusių Gimnazijos mokyklinių autobusų vairuotojais, neteisėtai pareikalavo, kad šie jam (A. S.) atiduotų savo darbo užmokesčio dalį, jiems mokamą už 0,25 vairuotojo etato, taip iš A. R. už 2018 m. kovo mėn. pareikalavo ir priėmė 86,63 Eur, už balandžio mėn. – 90,76 Eur, iš viso 177,39 Eur kyšį; iš R. G. už 2018 m. kovo mėn. pareikalavo ir priėmė 86,63 Eur, už balandžio mėn. – 90,76 Eur, iš viso 177,39 Eur kyšį. Taip A. S. iš A. R. ir R. G. savo naudai pareikalavo ir priėmė iš viso 354,78 Eur kyšį.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal prokurorės apeliacinį skundą, panaikino Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendį, kuriuo A. S. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį – A. S. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (dėl pinigų reikalavimo ir jų priėmimo iš R. G. ir A. R. perkvalifikavus veiką iš BK 228 straipsnio 2 dalies), pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (dėl dyzelino pasisavinimo). Apeliacinės instancijos teismas nustatė:
3.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, vieniems įrodymams suteikė prioritetinę reikšmę, kitų įrodymų iš viso nevertino, dėl to padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl A. S. veiksmų teisinio vertinimo ir nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, remdamasis įrodymų visuma, padarė išvadą, kad neteisėtai nurodydamas kiekvieną mėnesį pateikti ir priimdamas iš jam pavaldžių gimnazijos vairuotojų gimnazijos reikmėms nupirktus dyzelinius degalus A. S. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas – turto pasisavinimą ir piktnaudžiavimą tarnyba (BK 183 straipsnio 1 dalis ir 228 straipsnio 2 dalis).
3.2. Pripažinta įrodyta ir tai, kad A. S. neteisėtai reikalavo iš pavaldžių gimnazijos vairuotojų R. G. ir A. R. jam perduoti ir iš jų priėmė už šiems vairuotojams 2018 m. kovo ir balandžio mėn. papildomai skirtą 0,25 vairuotojo etato išmokėtą atlyginimą, tačiau šie A. S. nusikalstami veiksmai įvertinti kaip atitinkantys ne piktnaudžiavimo tarnyba, o kyšininkavimo nusikaltimo sudėties požymius, todėl nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 228 straipsnio 2 dalies į BK 225 straipsnio 1 dalį, taip pat patikslinus iš vairuotojų reikalautas ir gautas pinigų sumas pagal faktiškai už papildomą 0,25 etato išmokėtas pinigų sumas.
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 29 d. nuosprendį, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendį, kuriuo A. S. dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 20 straipsnio 3–5 dalių, 167 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie sukliudė teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
4.2. BPK 20 straipsnio 3–5 dalių pažeidimas grindžiamas tuo, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233-788/2016, 2K-7-30-788/2017, 2K-90-788/2022, 2K-48-1073/2023 ir kt.) suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių, nes išvadas dėl A. S. neva atliktų nusikalstamų veiksmų ir jais sukeltų padarinių grindė duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes neatitinka įrodymams keliamo patikimumo reikalavimo, arba duomenimis, kurie iš esmės nepatvirtina nė vienos bylai reikšmingos aplinkybės.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo A. S. kaltę grindė kaip liudytojų apklaustų Gimnazijos vairuotojų A. R., R. G., Ž. V., S. S. ir K. O. parodymais, kurie nepagrįstai, neįvertinus visumos reikšmingų aplinkybių, buvo pripažinti patikimais. Visų pirma tiek (duomenys neskelbtini) seniūnas A. B., tiek pirmiau nurodyti liudytojai buvo ir yra nusistatę prieš A. S.. Apie tai galima spręsti iš liudytojų parodymų, kad jie buvo nepatenkinti A. S. vadovavimu, šis buvo reiklus, nesitaikstė su jų daromais pažeidimais. Šias aplinkybes, be nuteistojo parodymų, patvirtina buvusio Gimnazijos direktoriaus A. Š. parodymai apie vairuotojų jam išsakytų nusiskundimų pobūdį, Gimnazijos direktoriaus pavaduotojos viduriniam ugdymui A. C. parodymai apie įvykusį susitikimą po to, kai A. S. liepė vairuotojui Ž. V., nesilaikiusiam nustatytos pavadavimo tvarkos, rašyti pasiaiškinimą, taip pat A. S. pranešimas Gimnazijos direktoriui A. Š. apie vairuotojo A. R. nuolat daromus pažeidimus.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino Gimnazijos vairuotojų S. S., K. O. ir Ž. V. raštų (2020 m. rugsėjo 1 d. kreipimosi į seniūną A. B., 2020 m. rugsėjo 19 d. rašytinių paaiškinimų, 2020 m. rugsėjo 21 d. kreipimosi į Seimo Pirmininką) parengimo aplinkybių, taip pat šių asmenų parodymų apie raštų surašymą, iš kurių galima spręsti, kad minėti raštai buvo parengti A. B. iniciatyva, šiam siekiant susidoroti su A. S.. Minėtus raštus pasirašę Gimnazijos vairuotojai nenurodė jokių aplinkybių, kaip ir kada buvo surašyti 2020 m. rugsėjo 19 d. rašytiniai paaiškinimai, taip pat iš jų parodymų nėra aišku, kaip ir kada buvo surašytas 2020 m. rugsėjo 1 d. raštas A. B.. Liudytojai skirtingai aiškino ir rašto Seimo Pirmininkui surašymo aplinkybes.
4.5. Minėtuose raštuose nurodytos akivaizdžiai neteisingos aplinkybės. Kreipimesi į A. B. nurodyta, kad kartu pateikiami pačių vairuotojų daryti vaizdo įrašai, nors tokių įrašų nėra. 2020 m. rugsėjo 20 d. kreipimesi į Seimo Pirmininką nurodyta, kad vairuotojai, nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. atsisakę duoti dyzelinių degalų, jaučia spaudimą, prašo spręsti dėl A. S. pašalinimo iš pareigų, nors A. S. nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. nebedirbo. Be to, 2020 m. rugsėjo 19 d. rašytiniai paaiškinimai surašyti ranka, atsakant į tame pačiame lape atspausdintus patikslinančius klausimus, kuriuos, akivaizdu, suformulavo ne patys vairuotojai. Šie klausimai atspausdinti tokiu pat specifiniu šriftu, kaip ir kreipimaisi į A. B. ir Seimo Pirmininką. Iš šių aplinkybių galima spręsti, kad raštai, kurių pagrindu vėliau vairuotojai davė parodymus, buvo surašyti ne juos pasirašiusių asmenų, tai galėjo padaryti A. B., kuris, siekdamas susidoroti su A. S., pasinaudojo Gimnazijos vairuotojų priešišku nusistatymu. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, Ž. V., S. S. ir K. O. bendravimas su A. B. vyko ne vairuotojų iniciatyva, be kita ko, jų bendravimas neapsiribojo vien tik šiuo kreipimusi, jie tarpusavyje yra gerai pažįstami ir kartu leidžia laisvalaikį. Dėl kitų liudytojų R. G. ir K. V. nurodoma, kad A. B. seniūno pareigas ėjo ilgą laiką ir gerai pažinojo visus apylinkės gyventojus, todėl, nors šie liudytojai ir nepasirašė kreipimosi į Seimo Pirmininką, tai nepaneigia, kad jie su A. B. niekada nebendravo ir šis jiems negalėjo padaryti atitinkamos įtakos.
4.6. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Gimnazijos vairuotojų raštuose, o vėliau ir parodymuose nurodytos aplinkybės prieštarauja ir kitiems bylos duomenims. Atlikus kratą A. S. gyvenamojoje vietoje buvo rastos ir paimtos 5, 10, 20 ir 25 l plastikinės talpyklos, bet ne 30 l talpyklos, kurias neva A. S. nurodymu vairuotojai turėdavo pripildyti dyzelinių degalų. Atsižvelgiant į tai, nors kratos metu rastose ir paimtose talpyklose ir buvo rasta dyzelinių degalų likučių, ši aplinkybė nepatvirtina liudytojų parodymų apie A. S. perduotus dyzelinius degalus. Be to, A. S. paaiškino, kad anksčiau yra ūkininkavęs, taip pat dyzelinių degalų pirkdavo didesniais kiekais ir laikydavo kratos metu rastose talpyklose. Šios nuteistojo nurodytos aplinkybės nėra paneigtos, jos byloje net nebuvo tiriamos. Liudytojai Ž. V., S. S. ir A. R. parodė ir tai, kad talpyklas su dyzeliniais degalais ne tik palikdavo mokyklos garaže, kur jų niekas nėra matęs, bet atveždavo ir į namus. Tačiau 2021 m. rugpjūčio 6 d. tarnybiniame pranešime yra užfiksuota, kad A. S. kaimynai nurodė, jog prie A. S. namų geltonos spalvos mokyklinių autobusiukų, kuriais neva vairuotojai atveždavo degalus, niekada nėra matę, taip pat niekada nėra matę, kad A. S. būtų pylęs degalų į savo automobilį iš kokių nors talpyklų ar kad kas nors jam kokias nors talpyklas su degalais būtų atvežęs.
4.7. Taip pat liudytojų Ž. V., S. S., K. O., A. R. ir R. G. parodymai, kad jie buvo priversti degalus labai taupyti, prieštarauja duomenims apie jų darbo laiku nustatytas didesnes degalų normas ir apie pačių vairuotojų pasisavintus degalus. Liudytojų Ž. V., S. S., K. O. ir A. R. parodymų, kad A. S. nurodymu rinkdavo pinigus iš vežamų į išvykas vaikų, iš kurių 30 proc. A. S. pasiimdavo sau, nepatvirtino kiti Gimnazijos darbuotojai – dalis jų nurodė, kad išvykose pinigų apskritai nerinkdavo, o tie, kurie nurodė, jog rinko pinigus vairuotojams už jų dirbamus viršvalandžius, teigė tai darę savo iniciatyva.
4.8. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į liudytojų parodymų nenuoseklumą ir tarpusavio prieštaravimus. Nors vairuotojai teigė, kad kelionės lapuose viską užrašydavo teisingai, bet kartu pripažino, kad autobuso degalų daviklio rodmenys skyrėsi nuo kelionės lapuose užfiksuotų duomenų. Ikiteisminio tyrimo metu A. R. parodė, kad iš karto jam pradėjus dirbti A. S. pareikalavo kiekvieną mėnesį pateikti 30 l dyzelinių degalų pripildytą talpyklą, apklausiamas teisme teigė, kad pradėjus dirbti A. S. tik po kurio laiko iš pradžių reikalavo rinkti iš moksleivių pinigus už išvykas, o paskui jau – pateikti talpyklas su dyzeliniais degalais, bet talpyklos buvo ne 30 l, o 20 l, apeliacinės instancijos teisme A. R. nurodė, kad jau nebeprisimena, kada pradėjo atidavinėti degalus. Be to, A. R. Gimnazijoje iš viso dirbo apie 10 mėnesių, bet nurodė, kad A. S. perdavė apie 120 l dyzelinių degalų, nors pagal išdirbtą laiką turėjo būti perdavęs mažiausiai 200 l. Be to, pagal vairuotojų parodymus, iš vienų buvo reikalaujama pateikti po 30 l dyzelinių degalų per mėnesį, iš kitų – po 20 l, o iš K. V. iš viso nebuvo reikalaujama, atitinkamai ir dėl parodymų apie renkamus pinigus už moksleivių išvykas – vieni vairuotojai neva atiduodavo visus pinigus, kiti atiduodavo 30 proc., o iš R. G. ir K. V. pinigai nebūdavo imami. Nelogiški ir liudytojų A. R. bei R. G. parodymai, kad A. S. iš jų reikalaudavo jam mokėti po 100 Eur už jiems papildomai skirtą 0,25 vairuotojo etato, nors faktiškai už 0,25 vairuotojo etato šiems liudytojams buvo mokamos mažesnės nei 100 Eur pinigų sumos.
4.9. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įrodymu pripažino A. R. pateiktus du garso įrašus. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė teismų praktikoje suformuluotų reikalavimų norint tokius garso įrašus pripažinti įrodymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad privataus asmens padaryti ir teisėsaugos institucijai pateikti garso (vaizdo) įrašai teismo gali būti pripažįstami įrodymais, prieš tai ištyrus, ar šie duomenys atitinka visus BPK 20 straipsnyje nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus, įvertinus tokių duomenų patikimumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-303/2021). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į liudytojų A. R. ir R. G. suinteresuotumą, nėra pagrindo byloje pateiktus garso įrašus vertinti kaip duomenis, atitinkančius visus įrodymams keliamus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į gynybos argumentus, kuriais buvo ginčijamas A. R. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo byloje nagrinėjamų įvykių pateiktų garso įrašų patikimumas tuo aspektu, kad nėra aišku, kada ir kur šie įrašai buvo padaryti, nėra paneigta, kad šie garso įrašai galėjo būti sumontuoti, taip pat nebuvo objektyviai, panaudojant specialias žinias, nustatyta, kieno balsai šiuose garso įrašuose užfiksuoti.
4.10. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pinigų reikalavimo ir paėmimo iš A. R. ir R. G., turėjo vertinti ne tik šių vairuotojų darbo sutartis ir darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kurie buvo pildomi pagal tai, kaip buvo įformintas K. V. etato paskirstymas, bet ir dokumentus, realiai atspindinčius, kas iš tikrųjų važiavo K. V. priskirtais maršrutais ir realiai uždirbo šiam etatui priklausantį darbo užmokestį, t. y. aktualaus laikotarpio kelionės lapus.
4.11. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo A. S. parodymus, kad jis iš Gimnazijos vairuotojų nereikalavo nei dyzelinių degalų, nei vairuotojams išmokėtų pinigų už papildomą 0,25 etato. Nagrinėjamoje byloje būtent pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino kaip liudytojų apklaustų vairuotojų parodymus, pripažinęs, kad jie yra nepatikimi dėl nusistatymo prieš A. S., A. B. įtakos liudytojams ir parodymų prieštaravimo kitiems bylos duomenims. Be šių parodymų, kiti bylos duomenys A. S. kaltės nepatvirtina.
4.12. Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas. Ikiteisminio tyrimo metu A. S. buvo pareikšti įtarimai dėl dviejų nusikalstamų veikų – nesunkaus nusikaltimo, nustatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, ir sunkaus nusikaltimo, nustatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, – pasireiškusių tuo, kad A. S., piktnaudžiaudamas tarnyba, pasisavino Gimnazijai priklausančius dyzelinius degalus ir A. R. bei R. G. teisėtai uždirbtus pinigus. Dėl pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio prokurorė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė A. S. pripažinti kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nekeičiant kaltinimo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prokurorė pateikė prašymą dėl kaltinimo keitimo, kuriuo prašė tik patikslinti pasisavintų dyzelinių degalų kiekį ir vertę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, A. S. nuteisė ne tik už dvi nusikalstamas veikas, nustatytas BK 183 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, bet A. S. inkriminuotą A. R. ir R. G. teisėtai uždirbtų pinigų pasisavinimą perkvalifikavo iš BK 228 straipsnio 2 dalies į BK 225 straipsnio 1 dalį, taip nuteisdamas A. S. už dar vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai, ir pablogindamas A. S. teisinę padėtį labiau, nei to buvo prašoma prokurorės apeliaciniame skunde.
4.13. Be to, A. S. nuteisiant pagal BK 183 straipsnio 1 dalį buvo pažeistos BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 167 straipsnio 2 dalies nuostatos. BPK 167 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad pagal BK 183 straipsnio 1 dalį asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas arba prokuroro reikalavimas. Gimnazijos, kuriai priklausantį turtą (dyzelinius degalus) neva pasisavino A. S., kaip turto savininkės skundo ar jos atstovo pareiškimo byloje nėra. Ikiteisminis tyrimas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nagrinėjamu atveju pradėtas Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės reikalavimu, kuriame ikiteisminio tyrimo pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą pradėjimo būtinumas grindžiamas tik siekiu išsamiai ištirti neva A. S. padarytų nusikaltimų aplinkybes ir teisingai kvalifikuoti veikas. Kadangi prokurorės reikalavime pradėti ikiteisminį tyrimą nėra nurodytas nė vienas iš pagrindų, nustatytų BPK 167 straipsnio 2 dalyje, todėl darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį byloje buvo pradėtas neteisėtai.
4.14. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl dyzelinių degalų pasisavinimo yra prieštaringos tuo aspektu, kad, pagal įrodytomis pripažintas nusikalstamų veikų aplinkybes, A. S. nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. neteisėtai nurodė jam pavaldiems Gimnazijos vairuotojams kiekvieną mėnesį pateikti talpyklą su ne mažiau nei 20 l dyzelinių degalų, bet apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, kad vasaros atostogų mėnesiais iš vairuotojų pateikti dyzelinių degalų nebuvo reikalaujama, taip pat apskaičiuodamas A. S. neva iš kiekvieno vairuotojo paimtą dyzelinių degalų kiekį apeliacinės instancijos teismas vertino, kad iš visų vairuotojų, išskyrus R. G., A. S. gaudavo po 30 l dyzelinių degalų per mėnesį, be to, nurodė kitą veikos laikotarpį, t. y. iki 2020 m. rugsėjo 8 d. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kaip apeliacinės instancijos teismas nustatė mėnesių, kuriais A. S. dyzelinius degalus perduodavo S. S., skaičių. Pagal bylos duomenis, S. S. Gimnazijoje dirbo nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. ir iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., išdirbo 24 mėnesius, iš kurių po 3 mėnesius 2019 ir 2020 metais buvo vasaros atostogos. Tačiau apskaičiuodamas A. S. perduotų dyzelinių degalų kiekį apeliacinės instancijos teismas laikė, kad S. S. perdavė degalų už 20 mėnesių.
4.15. Pažymima ir tai, kad pripažinęs, jog A. R. ir R. G., siekdami palankumo, davė A. S. kyšį, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 257 straipsnio 1 dalimi, apie šių asmenų padarytą nusikalstamą veiką – papirkimą – motyvuota nutartimi privalėjo pranešti prokurorui, bet to nepadarė.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo A. S. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 167 straipsnio 2 dalies pažeidimo
6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, A. S. nuteisus pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, buvo pažeistos BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 167 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos buvo pradėtas nesant nukentėjusio asmens skundo ir įstatymo reikalavimus atitinkančio prokuroro reikalavimo, todėl baudžiamasis procesas dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos turi būti nutrauktas. Teisėjų kolegija su tokiais kasatoriaus teiginiais nesutinka.
7. Pagal BPK 166 straipsnio 1 dalį, ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Prie tokių nusikalstamų veikų priskiriama ir BK 183 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika. Tai nurodyta ir BK 183 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija). Tačiau baudžiamajame procese nustatyti atvejai, kai nukentėjusiojo teisių gynimas nėra vien tik jo paties dispozityvi teisė ir tik jo privatus interesas. Jei asmuo objektyviai negali ginti savo teisių, jo teisių gynimas laikomas valstybės priederme arba viešuoju interesu. Analogiškai ir kai nusikalstama veika yra reikšminga ne tik nukentėjusiajam asmeniui, bet pažeidžia ir platesnės visuomenės dalies interesus, t. y. veika turi visuomeninę reikšmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-942/2015).
8. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prokuroro funkciją įstatymo nustatytais atvejais ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, prokurorui turi būti sudarytos sąlygos veiksmingai ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus visais atvejais, kai tokie interesai buvo pažeisti, yra pažeidžiami arba kėsinamasi juos pažeisti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. birželio 15 d. nutarimai). Šios nuostatos įgyvendintos BPK 167 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų privalo būti pradėtas prokuroro reikalavimu. Nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą, baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
9. Bendrąja prasme prokuroro reikalavimas reiškia valinį sprendimą. Tokiame reikalavime turi būti nurodyti motyvai ir priežastys, dėl kurių prokuroro reikalavimu turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2013, 2K-26/2014, 2K-346/2014). Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu, kad sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. birželio 15 d. nutarimai). Vieni iš požymių, pagal kuriuos sprendžiama apie nusikalstamos veikos visuomeninę reikšmę, yra nukentėjusiojo teisinė padėtis, nusikalstamos veikos, už kurią atsakomybė taikoma bendrąja tvarka, glaudžios sąsajos su nusikalstama veika, dėl kurios reikalingas nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, visuomenės susidomėjimas nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-375/2008, 2K-171/2013, 2K-37-942/2015, 2K-286-746/2015, 2K-12-719/2022).
10. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal policijai persiųstą Gimnazijos vairuotojų 2020 m. rugsėjo 21 d. kreipimąsi į Seimo Pirmininką. Tyrėjos 2020 m. spalio 15 d. rezoliucijoje pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Atliekant ikiteisminį tyrimą ir paaiškėjus aplinkybėms dėl galimai pasisavinto Gimnazijos turto – dyzelinių degalų, byloje nesant skundo (pareiškimo) dėl šios veikos, į tyrėjo užklausą gautame Gimnazijos direktoriaus atsakyme nurodyta, kad Gimnazija dėl padarytos žalos civilinio ieškinio neteiks ir įgalioto asmens byloje neskirs. Dėl to Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės R. Raulynaitienės 2021 m. spalio 12 d. reikalavimu byloje pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl Gimnazijos turto – dyzelinių degalų pasisavinimo.
11. Nors priimtame reikalavime nėra aiškiai ir tiesiogiai nurodytas vienas iš BPK 167 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroro reikalavimu, bet iš reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį pradėtas, nes nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę. Šioje byloje nagrinėjami įvykiai yra glaudžiai susiję. Pasisavinant turtą žala buvo padaryta viešajam juridiniam asmeniui – Gimnazijai. Atsižvelgiant į tai bei siekiant išsamiai ištirti padarytų nusikaltimų aplinkybes, teisingai kvalifikuoti A. S. veiksmus ir sudaryti sąlygas Gimnazijai padarytai žalai atlyginti, buvo būtina pradėti ikiteisminį tyrimą ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Taip iš esmės buvo realizuota ir prokuratūrai nustatyta pareiga ginti viešąjį interesą.
12. Remdamasi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo buvo pradėtas ir atliktas nepažeidžiant BPK 167 straipsnio reikalavimų, o priėmus apkaltinamąjį nuosprendį dėl šios nusikalstamos veikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas nebuvo pažeistas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimo
13. Kasaciniame skunde esminis BPK pažeidimas siejamas ir su BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nesilaikymu. Nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl atskirų liudytojų (Gimnazijos vairuotojų A. R., R. G., Ž. V., S. S. ir K. O., seniūno A. B.) parodymų, liudytojo A. R. pateiktų garso įrašų vertinimo, pripažįstant šiuos įrodymus patikimais ir jais remiantis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, kartu nurodoma, kad būtent pirmosios instancijos teismas, pripažinęs šiuos įrodymus nepatikimais ir jais nesivadovavęs, padarė pagrįstą išvadą, kad A. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos nebuvo padarytos. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
14. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis žemesnės instancijos teismų sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, nustatanti naujus faktus, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimai teisės taikymo aspektu vertinami patikrinant, ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
15. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
16. Pagal BPK 304–307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019).
17. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas A. S. dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisino, o apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, padarė išvadą, kad A. S. nepadarė jam inkriminuotų veikų – nenustatyta, jog A. S. nurodė jam pavaldiems vairuotojams kiekvieną mėnesį perduoti jam sutaupytą dyzelinių degalų kiekį ir pinigus už vairuotojams paskirtą papildomą vairuotojo etato dalį. Taip pat išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad nei turtinė, nei didelė neturtinė žala Gimnazijai nebuvo padaryta, be to, A. S. Gimnazijos turtas nebuvo patikėtas ir nebuvo jo žinioje, todėl A. S. negali atsakyti už Gimnazijos turto pasisavinimą. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo liudytojų Ž. V., S. S., K. O., R. G., A. R. (Gimnazijos vairuotojų) ir A. B. (seniūno) parodymais, nes pripažino juos nepatikimais, kadangi Gimnazijos vairuotojai suinteresuoti bylos baigtimi, patys taip pat savindavosi dyzelinius degalus, yra nusistatę prieš A. S. kaip buvusį tiesioginį vadovą, paveikti seniūno A. B., kurio santykiai su A. S. konfliktiški. Gimnazijos vairuotojo A. R. pateiktą garso įrašą pirmosios instancijos teismas vertino kaip neturintį jokios įrodomosios reikšmės, nes įrašas yra nekokybiškas, dalis pokalbio turinio sunkiai suprantama, neidentifikuoti garso įraše užfiksuoto pokalbio dalyviai.
19. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokurorės apeliacinį skundą ir, siekdamas visapusiškai ištirti bylai reikšmingas aplinkybes, atliko papildomą įrodymų tyrimą – apklausė A. S., liudytojus R. G. ir A. R., buvusį Gimnazijos direktorių A. Š., dar kartą perklausė A. R. pateiktus garso įrašus. Apeliacinės instancijos teismas visus įrodymus, ištirtus tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atlikus papildomą įrodymų tyrimą, išsamiai išanalizavo, klaidų dėl jų turinio nepadarė, įvertino juos laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje – ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, kartu patikrindamas byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodė, kokias įrodymų vertinimo klaidas padarė pirmosios instancijos teismas ir kokios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. S. kaltę. Šios teismo išvados yra logiškos, neprieštaringos.
20. Iš apeliacinės instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad nuosprendyje išsamiai išdėstyti liudytojų, kurių parodymus nepatikimais pripažino pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duoti parodymai, jie palyginti su perskaitytais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 23–30, 63–66 punktai). Išdėstytus liudytojų S. S., Ž. V., K. O., R. G., A. R. parodymus apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip tarpusavyje sutampančius ir nuoseklius, nes visi kaip liudytojai apklausti Gimnazijos vairuotojai, išskyrus K. V., nurodė, jog A. S. iš jų reikalavo kiekvieną mėnesį perduoti 20–30 l sutaupytų dyzelinių degalų (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 33 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje šių liudytojų parodymus pripažinus nepatikimais dėl liudytojų parodymų turinio pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl liudytojų parodymų nepatikimumo iš esmės pagrįstos vien deklaratyviu pritarimu gynybos teiginiams apie liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi, buvusius konfliktus su A. S., nevertinant, ar gynybos nurodytos aplinkybės iš tikrųjų sudaro pagrindą abejoti nuosekliais liudytojų parodymais. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl liudytojų parodymų patikimumo apeliacinės instancijos teismas įvertino, ar gynybos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti liudytojų duotų parodymų objektyvumu, – nors A. S. santykiai su seniūnu A. B. buvo konfliktiški, bet jokie bylos duomenys nepatvirtina, jog Gimnazijos vairuotojai davė A. S. nepalankius parodymus dėl seniūno A. B. įtakos, be to, parodymus prieš A. S. davė ne tik į seniūną A. B. kreipimąsi surašę vairuotojai S. S., Ž. V., K. O., bet ir K. V., R. G., A. R., kuris, nepaisant nesutarimų darbe su A. S., atsisakė kartu su kitais vairuotojais pasirašyti kreipimąsi į seniūną A. B. (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 35 punktas). Remdamasis šiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pripažino liudytojų S. S., Ž. V., K. O., R. G., A. R., A. B. parodymus patikimais ir jais vadovavosi nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes.
21. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Gimnazijos vairuotojo A. R. pateikti garso įrašai, kuriuose užfiksuoti pokalbiai su A. S., patvirtinantys liudytojų teiginius apie šio reikalavimus perduoti dyzelinius degalus ir darbo užmokesčio dalį už papildomą 0,25 vairuotojo etato, nepripažintini įrodymu byloje. Siekiant pašalinti bet kokias abejones garso įrašų kaip įrodymo patikimumu, apeliacinės instancijos teismo posėdyje garso įrašai buvo ištirti pakartotinai, dėl garso įrašų padarymo aplinkybių ir juose užfiksuotų pokalbių aplinkybių teismo posėdyje apklausti A. S., A. R. ir R. G.. Atlikęs šiuos įrodymų tyrimo veiksmus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad garso įrašų kokybė pakankamai gera, pokalbių turinys suprantamas, atitinka byloje esančią stenogramą, nei paties pokalbių fakto, nei juose išsakytų frazių neneigė ir apklausti pokalbių dalyviai, todėl garso įrašus pripažino įrodymu ir, nurodydamas konkrečias pokalbių metu išsakytas frazes, rėmėsi šiais pokalbiais kaip patvirtinančiais liudytojų parodymus apie A. S. reikalavimus kiekvieną mėnesį pateikti sutaupytus dyzelinius degalus ir išmokėtą darbo užmokesčio dalį už papildomą 0,25 vairuotojo etato (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 36–37, 67 punktai). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apklaustas apeliacinės instancijos teisme A. S. neneigė pokalbių su A. R. ir R. G. fakto ir įrašuose užfiksuotų aplinkybių, todėl šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo skirti ekspertizę siekiant patikrinti garso įrašų autentiškumą.
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad Gimnazijoje nustatytos autobusų degalų normos buvo gerokai didesnės už realias degalų sąnaudas, o tai leido sutaupyti degalų, nurodė, kad šios aplinkybės paaiškina, kodėl Gimnazijoje nebuvo nustatytas degalų trūkumas, ir kad tai patvirtina Gimnazijos vairuotojų parodymus apie sutaupytų degalų perdavimą A. S. (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 38 punktas). Kaip netiesiogiai Gimnazijos vairuotojų parodymus patvirtinanti aplinkybė skundžiamame nuosprendyje įvertinta tai, kad kratos metu pas A. S. paimtose įvairaus dydžio talpyklose rasta dyzelinių degalų likučių, nors šios talpyklos ir neatitiko Gimnazijos vairuotojų nurodytų talpyklų, kuriose sukauptą kurą jie perduodavo A. S. (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 39 punktas).
23. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuota, kokį dyzelinių degalų kiekį kiekvienas iš Gimnazijos vairuotojų perdavė A. S.. Šios teismo išvados yra pagrįstos Gimnazijos vairuotojų parodymais apie kiekvieno iš vairuotojų atskirai A. S. perduotą dyzelinių degalų kiekį, atsižvelgiant į jų darbo Gimnazijoje laikotarpį, atmetus vasaros mėnesius, kuriais dėl atostogų laikotarpio buvo mažai važinėjama ir A. S. nereikalavo perduoti sutaupytų degalų (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 41 punktas). Taip pat apeliacinės instancijos teismas išdėstė išsamius argumentus dėl A. S. kaip tinkamo nusikalstamų veikų, nustatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, subjekto, A. S. kaltės pasisavinus turtą ir piktnaudžiavus tarnyba, didelės neturtinės žalos požymio, taip paneigdamas pirmosios instancijos teismo priešingas išvadas (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 43, 45, 51–54 punktai).
24. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu ir remdamasi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, nurodytų kasaciniame skunde, šio teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio turinys atitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Visi byloje surinkti įrodymai buvo išnagrinėti objektyviai ir nešališkai, nuteistojo A. S. parodymai, kiek jie susiję su jo pateikta gynybine versija, motyvuotai atmesti, visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos nusikalstamų veikų kvalifikavimui (kad A. S. nurodė jam pavaldiems Gimnazijos vairuotojams perduoti sutaupytus dyzelinius degalus ir juos priėmė, taip pat nurodė perduoti darbo užmokesčio dalį už papildomai paskirtą 0,25 vairuotojo etato ir šiuos pinigus priėmė), nustatytos remiantis išsamia bylos duomenų analize. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokias išvadas.
Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimo
25. Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs A. S. kaltu ne tik dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, kurių padarymu A. S. buvo kaltinamas, bet ir dėl BK 225 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, t. y. padarė esminius BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimų pažeidimus. Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu sutinka.
26. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalis, prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis arba rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, taip pat ir teismas tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis ar kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie tokią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams.
27. Pagal BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė skundus ar dėl kurių skundai paduoti, be to, apeliacinės instancijos teismas pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ar veikos kvalifikavimą į sunkesnį, tai yra pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinę padėtį, gali tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliaciniuose skunduose, ir ne daugiau, negu prašoma. Teismų praktikoje taip pat ne kartą išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-57-696/2017, 2K-7-66-648/2018 ir kt.).
28. Byloje surašytame kaltinamajame akte A. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos – svetimo turto pasisavinimas (BK 183 straipsnio 1 dalis) ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos – aprašytos bendrai, t. y. A. S. neteisėtai nurodė Gimnazijos vairuotojams kiekvieną mėnesį jam perduoti sutaupytus dyzelinius degalus ir juos iš Gimnazijos vairuotojų priėmė, taip A. S. pasisavino svetimą – Gimnazijai priklausantį turtą ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos, taip pat A. S. neteisėtai nurodė Gimnazijos vairuotojams jam perduoti ir iš jų priėmė darbo užmokesčio dalį už papildomai skirtą 0,25 vairuotojo etato, taip A. S. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos.
29. Pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą dėl nurodytų nusikalstamų veikų perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje ir A. S. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį išteisino, padaręs išvadą, kad nepadarytos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos.
30. Dėl pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio paduotame prokurorės apeliaciniame skunde buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir išvados dėl bylos aplinkybių, nesutinkama su A. S. išteisinimu, prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir nuteisti A. S. pagal byloje pateiktą kaltinimą, bet keisti kaltinime nurodytų veikų faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis ar veikų kvalifikavimo nebuvo prašoma.
31. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į apklaustų liudytojų R. G. ir A. R. parodymus, prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinimą – patikslinti kaltinime nurodytas aplinkybes, susijusias su liudytojų R. G. ir A. R. perduotais ir A. S. pasisavintais dyzelinių degalų kiekiais. Tame pačiame 2022 m. gruodžio 22 d. teismo posėdyje apeliacinės instancijos teismas papildomai informavo proceso dalyvius apie galimybę A. S. veiką dėl nurodymo jam perduoti Gimnazijos vairuotojams išmokėtą darbo užmokesčio dalį už paskirtą papildomą 0,25 etato ir šių pinigų priėmimą kvalifikuoti pagal BK 225 straipsnio 1 dalį kaip kyšininkavimą – kyšio reikalavimą ir jo priėmimą už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, už geros darbo atmosferos sudarymą, palankumą. Pranešus bylos nagrinėjimo dalyviams apie galimą nusikalstamos veikos aplinkybių ir kvalifikavimo keitimą, atsižvelgiant į A. S. ir gynėjo prašymą, padaryta pertrauka suteikiant A. S. ir jo gynėjui laiko pasirenti gynybai.
32. Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. S. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį už turto pasisavinimą ir piktnaudžiavimą tarnyba siekiant turtinės naudos dėl nurodymo Gimnazijos vairuotojams kiekvieną mėnesį jam perduoti sutapytus dyzelinius degalus ir šių degalų priėmimo, taip pat A. S. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (šią veiką perkvalifikavus iš BK 228 straipsnio 2 dalies) už kyšio reikalavimą ir jo priėmimą už teisėtą veikimą – palankumą vykdant įgaliojimus dėl reikalavimo jam perduoti darbo užmokesčio dalį už papildomai paskirtą 0,25 vairuotojo etato ir šių pinigų priėmimą iš Gimnazijos vairuotojų.
33. Nagrinėjamos bylos kontekste sprendžiant, ar A. S. teisinė padėtis buvo pasunkinta, atsižvelgtina į kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą, paduoto apeliacinio skundo ribas ir apeliacinės instancijos teismo priimtą sprendimą. Minėta, kad A. S. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo išteisintas dėl dviejų nusikalstamų veikų pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (nesunkus nusikaltimas) ir 228 straipsnio 2 dalį (sunkus nusikaltimas), sudarančių idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Dėl tų pačių veikų prokurorės apeliaciniame skunde buvo prašoma A. S. nuteisti panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nuteisė A. S. ne tik pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (kaltinimo dalis dėl dyzelinių degalų pasisavinimo), bet ir pagal BK 225 straipsnio 1 dalį perkvalifikavęs šią veiką iš BK 228 straipsnio 2 dalies (kaltinimo dalis dėl darbo užmokesčio už papildomai paskirtą 0,25 vairuotojo etato pasisavinimo). Taigi, A. S. skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ne dėl dviejų nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamoji byla buvo perduota teismui ir dėl kurių paduotas prokurorės apeliacinis skundas, bet dėl trijų nusikalstamų veikų – be BK 183 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, dar ir pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (apysunkis nusikaltimas). Taip apeliacinės instancijos teismas pagal kaltinimą vieną bendrą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, išskaidė į dvi atskiras nusikalstamas veikas, už jas paskirdamas atskiras bausmes. Be to, dėl tokio veikos perkvalifikavimo už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės buvo bendrinamos ne tik bausmių apėmimo būdu, bet ir dalinio sudėjimo būdu.
34. Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad taip A. S. teisinė padėtis buvo pasunkinta labiau, nei to buvo prašoma prokurorės apeliaciniame skunde, ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos išteisintojo A. S. teisės. Tai iš esmės pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, bet nurodė, kad šis pažeidimas gali būti kompensuotas paskyrus A. S. galutinę subendrintą bausmę, kuri neviršija prokurorės apeliaciniame skunde prašytos skirti bausmės (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 78 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apeliacinės instancijos teismo taikytas kompensacinis mechanizmas nešalina padaryto esminio BPK pažeidimo, kaip ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas įspėjo bylos nagrinėjimo teisme dalyvius apie galimą nusikalstamos veikos perkvalifikavimą.
35. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes kvalifikuodamas A. S. veiksmus dėl nurodymo Gimnazijos vairuotojams perduoti jam darbo užmokesčio dalį už papildomai paskirtą 0,25 vairuotojo etato ir šių pinigų priėmimą pagal BK 225 straipsnio 1 dalį kaip kyšininkavimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
36. Pažymėtina, kad nusikalstami veiksmai pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos kvalifikuojami tada, jei nėra kyšininkavimo požymių. Pagal BK 225 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pats ar per tarpininką pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. BK 225 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kaltininkas atsako už šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, kai jie padaryti tiek už konkretų veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, tiek ir už išimtinę padėtį ar palankumą. Kyšis yra bet kokios turtinės ar kitokios asmeninės naudos sau ar kitam asmeniui (materialios ar nematerialios, turinčios ekonominę vertę rinkoje ar tokios vertės neturinčios) forma išreikštas neteisėtas ar nepagrįstas atlygis už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą ar neteisėtą veikimą arba neveikimą vykdant įgaliojimus (BK 230 straipsnio 4 dalis).
37. Kyšininkavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; arba jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodytų padarinių, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis). Kyšį priimantis asmuo supranta, kad priima kyšį, supranta, kad gaudamas kyšį įsipareigoja atlikti ar susilaikyti nuo tam tikrų teisėtų veiksmų atlikimo, ir siekia taip elgtis. Kyšio priėmimas daro įtaką kaltininko veiksmams, tačiau kiekvienu atveju būtina nustatyti, kad tam tikrų turtinių gėrybių priėmimas kaltininko yra suprantamas kaip atlygis jam (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-942/2020).
38. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas A. S. veiksmus kaip kyšininkavimą, netinkamai įvertino nagrinėjamoje situacijoje susiklosčiusias aplinkybes, pateikė prieštaringas išvadas. Nors teismas nurodė, kad A. S. nurodymas Gimnazijos vairuotojams jam perduoti darbo užmokesčio dalį niekaip nebuvo susijęs su A. S. kaip Gimnazijos direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigomis, tačiau kartu nepagrįstai išimtinai akcentavo tarp A. S. ir Gimnazijos vairuotojų buvusius pavaldumo santykius, A. S. galimybę pagal einamas pareigas daryti įtaką vairuotojams tenkančio darbo krūvio paskirstymui. Pažymėtina, kad neteisėto nurodymo perduoti darbo užmokesčio dalį davimas esant pavaldumo santykiams savaime nelaikytinas kyšininkavimu. Šiuo atveju svarbu tinkamai atskleisti A. S. tyčią, t. y. kaip neteisėtą nurodymą ir iš darbuotojų priimamus pinigus suvokė pats A. S., o tai nagrinėjamoje byloje nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas A. S. kaltę grindė tuo, kaip neteisėtą nurodymą perduoti dalį darbo užmokesčio suvokė (galėjo suvokti) Gimnazijos vairuotojai, o būtent kad jie buvo suinteresuoti A. S. kaip tiesioginio vadovo palankumu (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 71 punktas), nors tokių aplinkybių patys Gimnazijos vairuotojai A. R. ir R. G. nenurodė. Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl A. S. kaltės reikalavus duoti kyšį ir jį priėmus yra nepagrįstos, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.
39. Remdamasi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kvalifikuodamas A. S. veiksmus dėl nurodymo Gimnazijos vairuotojams perduoti jam darbo užmokesčio dalį ir šių pinigų priėmimo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį kaip kyšininkavimą, teismas ne tik padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatų pažeidimą, bet ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nepagrįstai šiuos A. S. veiksmus kvalifikavęs kaip kyšininkavimą, apeliacinės instancijos teismas nebepasisakė dėl šių veiksmų atitikties BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymiams, be to, pagal kaltinimą neteisėtas nurodymas perduoti darbo užmokesčio dalį ir neteisėtas nurodymas perduoti sutaupytus dyzelinius degalus turi būti vertinami kaip viena bendra nusikalstama veika, kuri yra glaudžiai susijusi su turto pasisavinimu, todėl nagrinėjamu atveju A. S. veiksmai turi būti įvertinti iš naujo.
40. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 29 d. nuosprendis naikintinas ir ši baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 29 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Danutė Jočienė
Alenas Piesliakas
Sigita Jokimaitė
