T. K. pagal BK 22 str., 187 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-9-594/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48996-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.2.14.1.2.6; 1.2.14.10.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Albino Antanaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,

nuteistojo T. K. gynėjui advokatui Vytautui Budnikui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. ir jo gynėjo advokato Vytauto Budniko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendžio dalies, kuria, panaikinus Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio dalį, T. K. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 187 straipsnio 1 dalį 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir T. K. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, T. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, nustatyta, kad po nuosprendžio įsiteisėjimo jis nedelsiant turi atlikti šešis mėnesius laisvės atėmimo bausmės, likusios paskirtos vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 70 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per metus laiko nuo bausmės vykdymo atidėjimo pradžios dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Pakeista nuosprendžio dalis dėl nustatytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių ir nustatyta, kad M. K. kaltinime nurodytus nusikalstamus veiksmus, nustatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupe su T. K.. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, įsiteisėjus nuosprendžiui, byla perduota prokurorei, kad būtų imtasi priemonių nenustatytam nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Pakeista nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo ir civilinei ieškovei UAB „L“ 191 Eur turtinės žalos ir 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistas solidariai iš T. K. ir M. K..

Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu T. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Byla, įsiteisėjus nuosprendžiui, perduota prokurorei, kad būtų imtasi priemonių nenustatytam nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Iš M. K. civilinei ieškovei UAB „L“ priteista 191 Eur turtinės žalos ir 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Tuo pačiu Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu, iš dalies panaikintu ir pakeistu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu, M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo kasacinių skundų nėra gauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. T. K. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su M. K., pasikėsino pagrobti UAB „L“ priklausantį 35 460 Eur vertės turtą: jis

2. Be to, T. K. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su M. K., sugadino svetimą UAB „L“ priklausantį turtą: jis, veikdamas bendrininkų grupe su M. K., laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 15 d. 23.34 val. iki 2020 m. gruodžio 16 d. 1.30 val., pasikėsindami pagrobti iš požeminės stovėjimo aikštelės, esančios Saltoniškių g. 9, Vilniuje, UAB „L“ priklausantį automobilį „Audi R8“, Rusijos Federacijos valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), išdaužė automobilio vairuotojo durelių lango stiklą, pažeidė kairės pusės duris, kairės pusės ratlankius, vairo veleną, kairės pusės išorinę apdailą ir vidinę apdailą, taip padarė UAB „L“ 8865,62 Eur vertės turtinę žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs, be kita ko, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės R. Augutavičienės apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatas, įrodymus vertino atsietai, nenuosekliai, nelygino byloje esančių duomenų tarpusavyje, nevertino jų visumos, todėl T. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį išteisino nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad, be M. K. parodymų, byloje nesurinkta jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad T. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. M. K. nuosekliai nurodytas aplinkybes netiesiogiai patvirtina ir kiti bylos įrodymai, kurių visuma leidžia daryti išvadą, kad T. K. ir M. K., veikdami bendrininkų grupe, pasikėsino įvykdyti vagystę ir sugadino svetimą turtą. Nustačiusi, kad T. K. ir M. K. nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe, kaip bendravykdžiai, teisėjų kolegija, civilinei ieškovei priteistą turtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisė solidariai iš abiejų nuteistųjų.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis T. K. ir jo gynėjas advokatas V. Budnikas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria T. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio dalį, kuria T. K. dėl paminėtų nusikalstamų veikų išteisintas; netenkinus šio prašymo, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendį pakeisti ir T. K. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Kasatoriai kasaciniame skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą – skundžiamą nuosprendį grindė vien prieštaringais duomenimis ir prielaidomis, nevertino duomenų, kurie nepatvirtina T. K. kaltės, netyrė ir nevertino jo nekaltumą pagrindžiančių duomenų, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį, tai sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kad T. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nes jis nedalyvavo jas padarant.

4.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nusikalstamas veikas kartu su M. K. galėjo padaryti pirmosios instancijos teisme apklaustas A. B., o ne T. K., tačiau apeliacinės instancijos teismas visų faktų ir įrodymų šiuo aspektu neišanalizavo, šališkai ir tendencingai vertino įrodymus.

4.3. T. K., prašydamas byloje apklausti A. B., pirmosios instancijos teismui pateikė vaizdo įrašą, kuriame matyti, kad vietoje, kurioje byloje nufilmuotas tempiamas „Audi R8“ automobilis, kartu vienas šalia kito eina neraišuodamas jis (T. K.) ir raišas asmuo. A. B., atvykęs į apklausą teisme, teismo salėje raišavo, nors jis neigė dalyvavęs padarant nusikalstamas veikas, tačiau patvirtino, kad nuteistąjį M. K. pažįsta. Vienas iš prekybos centro „Panorama“ apsaugos darbuotojų apklausiamas patvirtino, kad vienas iš nusikalstamų veikų padarymo metu buvusių asmenų buvo raišas. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo ir pirmosios instancijos teismo iškeltas abejones, kad vaizdo įrašo ir portretų tyrimo išvadoje nepateiktas aiškus atsakymas – asmuo vaizdo įraše yra T. K. ar A. B., vaizdo įraše matomas asmuo imituoja eiseną ar tai yra jo natūralus raišumas; nesutiko su papildomo tyrimo atlikimu. Be to, šis teismas A. B. parodymus, kuriais jis patvirtino sąsajas su M. K., kad pastarasis jam skolingas 4000 Eur, vertino selektyviai. Būtent M. K. skola A. B. buvo pagrindas T. K. apkalbėti ir taip padėti A. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliktas itin aplaidžiai ir nekvalifikuotai, kaip liudytojai apklausti asmenys, kurie tiesiogiai nematė nusikalstamų veikų padarymo, o tie liudytojai, kurie tiesiogiai matė, kaip veikos buvo daromos, buvo apklausti tik pirmosios instancijos teisme. Nuo nusikalstamų veikų padarymo iki liudytojų, mačiusių jų padarymo aplinkybes, apklausos praėjo itin daug laiko, todėl teisme liudytojai negalėjo atpažinti asmens, su kuriuo bendravo nusikalstamos veikos padarymo metu. Tokiomis ikiteisminio tyrimo spragomis buvo pažeista kasatoriaus teisė į gynybą.

4.5. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu bylą perdavė prokurorei, kad ši imtųsi priemonių nenustatytam nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti, tačiau nei prokurorė pateiktame apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl šios aplinkybės nepasisakė, tai patvirtina šiurkštų BPK nuostatų, teisėtumo principo (BPK 2 straipsnis) ir T. K. teisės į gynybą pažeidimą.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas T. K. kaltę nepagrįstai, pažeisdamas teismų praktikoje dėl kaltinamųjų toje pačioje byloje parodymų vertinimo suformuotus reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-413/2004), grindė jį apkalbėjusio kito nuteistojo M. K. parodymais. Nuteistojo M. K. parodymai dėl dienos, kai buvo padarytos nusikalstamos veikos, eigos ir atliktų veiksmų esminių aplinkybių nebuvo nuoseklūs ir detalūs, todėl negalėjo būti pripažinti patikimais ir pakankamais kasatoriaus kaltei pagrįsti. Nuteistojo M. K. prisipažinimas apeliacinės instancijos teisme vertintinas kritiškai, nes juo buvo siekiama ne tik sušvelninti savo teisinę padėtį, tačiau ir nutylėti svarbias aplinkybes, kurioms paaiškėjus baudžiamojon atsakomybėn būtų patrauktas A. B..

4.7. Apygardos teismas nepagrįstai nesivadovavo paties T. K. parodymais, nors juos pripažino prieštaringais, tačiau esminių prieštaravimų juose nėra; nepagrįstai nesirėmė ir įrodymais, kurie paneigia kasatoriaus dalyvavimą darant nusikalstamas veikas, taip nesivadovavo in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) principu. Priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad T. K. žinojo apie M. K. ketinimus pagrobti automobilį „Audi R8“. Kasatoriaus įtarimas, kad automobilis gali būti grobiamas, negali būti laikomas jo suvokimu, aiškiu žinojimu, jog iš tikrųjų bus grobiamas automobilis. Pats M. K. kasatoriui nurodė, kad automobilis pagal kliento užsakymą bus gabenamas į autoservisą, kuriame jis (M. K.) dirba. Duodamas parodymus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose kasatorius parodė, kad M. K. jam buvo skolingas pinigų ir žadėjo tą vakarą su juo atsiskaityti, todėl tikėdamasis, kad greičiau atgaus skolą, pavežė jį su „Citybee“ automobiliu. Be to, nusikalstamos veikos padarymo metu kasatorius nebuvo prekybos centro „Panorama“ požeminėje stovėjimo aikštelėje, o naudojosi „Citybee“ automobiliu. Tai patvirtina „Citybee“ automobilio, kurį įvykio dieną vairavo T. K., judėjimo maršruto su koordinatėmis duomenys.

4.8. Kaltė baudžiamojoje teisėje negali būti preziumuojama, visais atvejais privalo būti neginčijamai įrodyta. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančiai institucijai. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos jo naudai. T. K. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų (inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių jo veiksmuose) tinkamai, objektyviai ir tiesiogiai nebuvo įrodyta, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad jis padarė jam inkriminuotas veikas – veikdamas tiesiogine tyčia pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą, šį turtą apgadino. Skundžiamame nuosprendyje visos abejonės buvo aiškinamos kasatoriaus nenaudai, nors įstatymas ir teismų praktika tai draudžia.

4.9. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad už BK 178 straipsnio 3 dalyje nurodytą veiką kasatoriui skiria sankcijoje nustatytą vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą, ir šią bausmę paskirdamas, padarė šiurkščią teisės taikymo klaidą. Šio straipsnio sankcijoje nurodytas ne tik laisvės atėmimas, bet ir kitos alternatyvios bausmės – bauda, laisvės apribojimas, areštas. Be to, pažeisdamas BK 11 straipsnio nuostatas, šiame straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką priskyrė sunkių nusikaltimų kategorijai, nors ji priskirta apysunkių nusikaltimų kategorijai. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BK 55 straipsnio, BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, įpareigojančias teismą nurodyti bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus. Šis teismas nepagrindė, kodėl kasatoriui pagal BK 178 straipsnio 3 dalį paskyrė būtent laisvės atėmimo bausmę, ypač vertinant tai, kad veika nėra baigta ir nutrūko pasikėsinimo stadijoje.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo T. K. ir jo gynėjo advokato V. Budniko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.).

7. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatoriai, ginčydami byloje priimtą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nemažą dalį kasacinio skundo argumentų skiria atskirų bylos įrodymų (liudytojo A. B., nuteistojo M. K. ir paties T. K. parodymų, prekybos centro „Panorama“ automobilių stovėjimo aikštelės vaizdo įrašų, „Citybee“ automobilio, kurį įvykio dieną vairavo T. K., judėjimo maršruto, specialisto išvadoje Nr. 140-IS1-111 užfiksuotų duomenų ir kt.) vertinimui, pateikiant savą jų vertinimo versiją, apygardos teismo atlikto įrodymų vertinimo ginčijimui, nesutinkant su byloje esančių įrodymų patikimumo vertinimu ir jų pakankamumu nuteistojo kaltei pagrįsti, taip pat teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių paneigimui, o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Todėl kasatorių teiginiai ir argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, neteisingų faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti. Kartu pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-9-976/2020).

Dėl esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus ir veikos perkvalifikavimo į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo XIV-1925 redakcija)

8. Kasatoriai nesutinka su T. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), BK 187 straipsnio 1 dalį priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Neneigdami paties pasikėsinimo pagrobti UAB „L“ priklausantį 35 460 Eur vertės automobilį „Audi R8“ ir šio automobilio apgadinimo fakto, jie nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, pažeidimą, skundžiamą nuosprendį grindė prieštaringais duomenimis ir prielaidomis, nevertino bylos duomenų, paneigiančių T. K. dalyvavimą padarant paminėtas nusikalstamas veikas. Kasatorių teigimu, byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad T. K. dalyvavo padarant jam inkriminuotas veikas.

9. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui, įtvirtintos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).

10. Paminėtų kasatorių argumentų kontekste pažymėtina ir tai, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019).

11. Pagal teismų praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

12. Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai skirtingai nusprendė dėl T. K. dalyvavimo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, be kito kaltinamojo M. K. parodymų, byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog būtent T. K. kartu su M. K. pasikėsino pagrobti svetimą UAB „L“ priklausantį didelės vertės automobilį ir pagrobimo metu jį apgadino, ir priėmė jam išteisinamąjį nuosprendį bei nusprendė perduoti bylą prokurorei, kad būtų nustatytas kartu su M. K. veikęs asmuo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, sukritikavęs pirmosios instancijos teismo aptariamoje dalyje atliktą įrodymų vertinimą, pripažino, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog M. K. paminėtas nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe ne su kuo nors kitu, o būtent su T. K..

13. Apeliacinės instancijos teismo kitokias išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas, gali lemti tiek naujai gautų duomenų kartu su esamais vertinimas, tiek ir jau byloje esančių įrodymų išsamaus vertinimo rezultatas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas priešingą, nei priimtas pirmosios instancijos teismo, sprendimą T. K. motyvavo kitokiu byloje jau esančių įrodymų ir, atlikus byloje dalinį įrodymų tyrimą (papildomai apklausus M. K. ir T. K.), naujai gautų duomenų vertinimu. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius su T. K. dalyvavimu padarant nusikalstamas veikas susijusius įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus vertino atsietai, nenuosekliai, nelygino byloje esančių duomenų tarpusavyje, nevertino jų visumos, todėl jį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), BK 187 straipsnio 1 dalį išteisino nepagrįstai. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas pirmiau aptartų BPK įtvirtintų įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų ir juos detalizuojančių teismų praktikos išaiškinimų laikėsi.

14. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, skirtingai nei teigia kasatoriai, visi byloje surinkti bei ištirti T. K. kaltinantys ir teisinantys įrodymai (liudytojo A. B., kaip liudytojų apklaustų apsaugos darbuotojų A. M., S. L. parodymai, nuteistojo M. K. ir paties T. K. proceso metu duoti parodymai, byloje esantys prekybos centro „Panorama“ požeminės automobilių stovėjimo aikštelės vaizdo įrašai, UAB „Unipark“ pateiktas garso įrašas, duomenys apie „Citybee“ automobilio, kurį nagrinėjamų įvykių metu buvo išnuomojęs T. K., judėjimo maršrutą su koordinatėmis, specialisto išvadose Nr. IBPS-V-554382-21, IBPS-V-549218-21, IBPS-V-551176-21, IBPS-V-554478-21, specialisto išvadoje Nr. 140-IS1-111, tarnybiniuose pranešimuose apie veikų padarymo metu naudotus automobilių valstybinius numerius, telekomunikacinius įvykius užfiksuoti duomenys ir kt.) įvertinti tiek atskirai, tiek palyginus tarpusavyje, susiejus į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Laikantis BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų, nuosprendyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia T. K. kaltę, jo dalyvavimą padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Be to, skundžiamame nuosprendyje argumentuota, dėl kokių priežasčių nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, taip pat aptarta nuteistojo gynybos versija (kad jis nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo prekybos centro „Panorama“ požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje; paprašytas M. K. jį parvežti namo, veikų padarymo metu išsinuomotu „Citybee“ automobiliu važinėjo aplink paminėtą prekybos centrą arba stovėjo šalia prekybos centro ir automobilyje laukė M. K., apie pastarojo ketinimus pagrobti automobilį nieko nežinojo ir nesuprato; kad kartu su M. K. nusikalstamas veikas galimai padarė A. B., o M. K. jį (T. K.) dėl turimų skolų apkalba) ir ji motyvuotai atmesta.

15. Nėra pagrindo sutikti su kasatorių argumentais, kad skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį T. K. priėmęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė teismų praktikoje suformuotus kitų kaltinamųjų toje pačioje byloje parodymų vertinimui keliamus reikalavimus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apygardos teismas atsižvelgė į M. K., kaip kaltinamojo (nuteistojo) toje pačioje byloje, parodymų vertinimo ypatumus, suformuotus kasacinės instancijos teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje.

16. EŽTT praktikoje yra nurodyta, kad kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi, vertinant tokius parodymus, gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo (jie turėtų būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl netikrų parodymų davimo (EŽTT 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02, § 102; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, § 75; 2012 m. spalio 23 d. sprendimas Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, § 199). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau jų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų asmenų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85-976/2018, 2K-43-458/2021, 2K-64-1073/2022), tokio asmens visi parodymai turi būti itin išsamiai ir visapusiškai patikrinami lyginant su kitais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2-699/2016, 2K-55-699/2017).

17. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstyta aktualia teismų praktika, nuteistojo M. K. parodymų patikimumą vertino atsižvelgdamas į tai, kiek jie yra nuoseklūs, neprieštaringi ir ar juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Šis teismas padarė motyvuotą išvadą, kad nuteistojo M. K. parodymų dalis dėl T. K. dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas yra patikima ir ja nėra pagrindo nesivadovauti. Teismas nustatė, kad M. K. viso proceso metu nuosekliai parodė, jog bandant išvaryti iš prekybos centro „Panorama“ požeminės automobilių stovėjimo aikštelės automobilį „Audi R8“ kartu su juo buvo T. K.. Byloje nenustatyta, kad M. K. būtų suinteresuotas T. K. apkalbėti (pasak pastarojo – dėl turimų skolų), priešingai, jų tarpusavio santykiai iki nagrinėjamo įvykio ir įvykio dieną buvo geri, kaimyniški, įvykio dieną jie aktyviai bendravo, buvo ne kartą susitikę. Be to, M. K. parodymus netiesiogiai patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – kaip liudytojų apklaustų apsaugos darbuotojų A. M., S. L. parodymai, byloje esantys vaizdo ir garso įrašai, užfiksuoti telekomunikaciniai įvykiai, duomenys apie nagrinėjamo įvykio metu konspiracijai naudotus transporto priemonių valstybinius numerius, „Citybee“ automobilio maršruto su koordinatėmis duomenys, iš dalies ir paties T. K. (apie skambinimo „Unipark“ aplinkybes) parodymai ir kt. Priešingai, T. K. versijos, kad M. K. dėl skolos jį apkalba, be jo paties parodymų, nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. M. K. apklausiamas neneigė, kad buvo skolingas T. K. 3000 Eur, tačiau įvykio dieną jis jam jau nebuvo skolingas, skola buvo grąžinta.

18. Skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje motyvuotai paneigta ir T. K. gynybinė versija, kad nusikalstamas veikas kartu su M. K. galėjo padaryti A. B.. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai, o ne selektyviai, kaip teigia kasatoriai, įvertino šio liudytojo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, juos gretino ne tik su nuteistojo M. K., bet ir T. K. parodymais bei jų davimo aplinkybėmis (T. K. versiją apie A. B., neva padarant nusikalstamas veikas dalyvavusio asmens išskirtinį bruožą – raišumą – iškėlė tik bylos negarinėjimo teisme metu, ikiteisminio tyrimo metu apie raišuojantį asmenį neparodė, prašymų dėl tokio asmens nustatymo taip pat nereiškė), liudytojo A. M. parodymais, kitų įrodymų pagrindu byloje nustatytų aplinkybių visuma. Visa tai apeliacinės instancijos teismui leido padaryti išvadą, kad ne A. B., o būtent T. K. kartu su M. K., veikdami bendrininkų grupe, iš prekybos centro „Panorama“ automobilių stovėjimo aikštelės pasikėsino pagrobti automobilį „Audi R8“ ir tuo pat metu šį automobilį sugadino. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog nors vaizdo įrašai nėra kokybiški ir yra netinkami portretų tyrimui atlikti dėl blogos pateiktos tiriamosios vaizdo medžiagos kokybės, tačiau kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nusikalstama veika buvo padaryta bendromis kartu su T. K. pastangomis, bei įvertinęs visumą jau paminėtų duomenų padarė išvadą, kad būtent T. K. ir buvo tas asmuo, kuris sėdėjo šalia M. K. automobilyje „Mercedes Benz“. Aptartų aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, jog apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad nusikalstamas veikas kartu su M. K. padarė T. K., o ne A. B., ir nenustatęs, kad būtų veikęs dar koks nors byloje nenustatytas asmuo, pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bylos perdavimo prokurorei, kad būtų nustatytas nusikalstamas veikas padaręs asmuo.

19. Kasatoriai kasaciniame skunde nurodo ir tai, kad byloje nebuvo įrodyta, jog T. K. žinojo, kad automobilis „Audi R8“ bus grobiamas, jo kaltė skundžiamame nuosprendyje preziumuota. Teisėjų kolegija ir šiuos kasatorių argumentus atmeta kaip neatitinkančius skundžiamo nuosprendžio turinio.

20. Teismų praktikoje konstatuota, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-228/2013). Vagystė kaip nusikalstama veika nuosavybei savo esme yra nukreipta į svetimo turto užvaldymą (aktyviais veiksmais), tai pagrindinis tokio pobūdžio nusikalstamų veikų tikslas, todėl būtent su tuo yra susiję ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-1073/2022). Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-118-746/2016, 2K-151-628/2018, 2K-153-511/2020 ir kt.).

21. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad visus T. K. nusikalstamų veikų sudėties požymius, tarp jų ir subjektyviosios pusės požymį – veikimą tiesiogine tyčia, apeliacinės instancijos teismas nustatė išsamiai įvertinęs pirmiau nurodytų byloje esančių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visumą. Šis teismas nustatė ne tik tai, kad būtent T. K. kartu su M. K., veikdami bendrininkų grupe, iš prekybos centro „Panorama“ automobilių stovėjimo aikštelės bandė išvaryti automobilį „Audi R8“, tuo pat metu šį sugadindami, bet ir tai, kad T. K. suvokė savo bendrai su kitu asmeniu atliekamų veiksmų pobūdį, numatė, kad tokiais veiksmais turto savininkui bus padaryta didelė turtinė žala, ir norėjo taip veikti. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, įvertinęs ir paties T. K. parodymus, nustatė, kad, M. K. apie 23.35 val. (prieš pat įvažiuojant į prekybos centro „Panorama“ požeminę automobilių stovėjimo aikštelę) skambinant iš T. K. telefono į „Unipark“, T. K. buvo šalia ir girdėjo M. K. pokalbį su „Unipark“ darbuotoja, pastarasis prašė „atidaryti jam šlagbaumą“, teiravosi „ar būtų galimybė išsivaryti mašiną, kuri nevažiuoja, iš „Panoramos“ parkingo?“, „automobilis yra paliktas aikštelėje, kuris neužsiveda ir nevažiuoja, ir mes nei „traliuku“ nei kitaip negalim, ir reikia kitu automobiliu prisikabinti ir išsitempti“. Nors, paties T. K. teigimu, dar dienos metu jam kilo įtarimų dėl automobilio „Audi R8“ neteisėto išvilkimo iš PC „Panorama“ požeminės stovėjimo aikštelės, jis vakare paminėtiems M. K. atliekamiems veiksmams nepritarimo nei žodžiais, nei veiksmais neišreiškė. Be to, apygardos teismas įvertino ir abiejų nuteistųjų parodymus dėl veikų padarymo metu naudotų transporto priemonių valstybinių numerių, juos sugretino su „Citybee“ automobilio, kurį buvo išsinuomojęs T. K., judėjimo maršruto duomenimis. Teismas nustatė, kad konspiracijos tikslais ant automobilio „Mercedes Benz“, kuriuo iš požeminės automobilių stovėjimo aikštelės buvo bandoma ištempti automobilį „Audi R8“, buvo uždėti kitai transporto priemonei priklausantys valstybiniai numeriai, automobilio „Mercedes Benz“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) registruose nėra, o ant automobilio „VW Golf“ (priklausančio T. K.), kuriuo kitos dienos ryte M. K. buvo atvažiavęs į prekybos centrą „Panorama“ pasidomėti dėl automobilio „Audi R8“, buvę valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) buvo ieškomi ir priklausė dar kitai T. K. transporto priemonei. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tai patvirtina ne tik T. K. veikimą tiesiogine tyčia, bet ir abiejų asmenų veikos bendrumą, susitarimą veikti kartu (bendrą tyčią).

22. Taigi, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo principams ir yra pagrįstas nuosekliais, logiškais faktiniais bei teisiniais argumentais. Teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybes neturi pagrindo daryti kitokias išvadas. Kartu pažymi, kad baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo), draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis yra pažeidžiami tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Tačiau vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens manymas, kad jo gynybinė versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, jog sprendimas byloje yra priimtas pažeidžiant BPK nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016). Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą bei vertindamas įrodymus, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir pagal nustatytas aplinkybes T. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), BK 187 straipsnio 1 dalį priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Dėl paskirtos bausmės ir BK 3 straipsnio 2 dalies taikymo

23. Kasaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas T. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apygardos teismas, pažeisdamas BK 11 straipsnio nuostatas, nepagrįstai šią nuteistojo nusikalstamą veiką priskyrė sunkių nusikaltimų kategorijai, nors ji priskiriama apysunkiams nusikaltimams, taip pat neteisingai nurodė, kad už šios veikos padarymą baudžiamasis įstatymas nustato tik vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą, ją nepagrįstai ir paskyrė.

24. Pažymėtina tai, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas (BK 3 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad T. K., veikdamas bendrininkų grupe su M. K., UAB „L“ priklausantį 35 460 Eur vertės automobilį „Audi R8“ pasikėsino pagrobti 2020 m. gruodžio 15–16 d., t. y. tuo metu, kai galiojo 2007 m. birželio 28 d. BK 178 straipsnio 3 dalies redakcija, už didelės vertės svetimo turto pagrobimą nustatanti tik laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausmę. Paminėtos T. K. veikos nusikalstamumą ir jo baudžiamumą nustatančios baudžiamojo įstatymo nuostatos galiojo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu. BK 11 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme nustatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo. Taigi, sutikti su kasatorių argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė T. K. vienos iš padarytų nusikalstamų veikų kategoriją ir kartu netinkamai pritaikė BK 11 straipsnio nuostatas, nėra teisinio pagrindo.

25. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas T. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) bausmę, įvertino nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, tai, kad šis sunkių nusikaltimų kategorijai priskirtas tyčinis nusikaltimas nuosavybei nutrūko pasikėsinimo stadijoje, byloje esančius T. K. asmenybę charakterizuojančius duomenis (išsiskyręs, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, nors praeityje teistas, tačiau teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka), taip pat atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Šis teismas nenustatė aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už paminėtą sunkų nusikaltimą paskirti T. K. švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę. Beje, tokių aplinkybių kasaciniame skunde nenurodo ir kasatoriai. Esant aptartoms aplinkybėms, pritarti kasatorių argumentams, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai parinko T. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) skirtinos bausmės rūšį, taip pat nėra pagrindo. Šis teismas, nuteistajam už pasikėsinimą pagrobti svetimą didelės vertės turtą paskirdamas gerokai švelnesnę nei straipsnio sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

26. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad po skundžiamo nuosprendžio priėmimo nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo 2023 m. balandžio 27 d. Baudžiamojo kodekso atitinkamų straipsnių, skyriaus pavadinimo pakeitimo, kodekso papildymo tam tikrais straipsniais ir atitinkamų straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XIV-1925, kuriuo buvo pakeistas taip pat ir baudžiamąją atsakomybę už vagystę nustatantis BK 178 straipsnis, kvalifikuojančius požymius pagal turto vertę nustatantis BK 190 straipsnis. Taikyti švelnesnę įstatymo redakciją prašė ir nuteistojo gynėjas kasacinės instancijos teismo posėdyje.

27. Nuteistasis T. K. šioje byloje pripažintas kaltu už pasikėsinimą pagrobti svetimą 35 460 Eur (709 MGL dydžio sumą atitinkantį) vertės turtą. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą (BK 178 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), BK 190 straipsnio 1 dalį (2014 m. gruodžio 18 d. įstatymo redakcija)), už didelės vertės (viršijančios 250 MGL dydžio sumą) svetimo turto pagrobimą buvo nustatyta vienintelė laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausmė, atitinkamai ši veika buvo priskirta sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Pagal nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusias ir šiuo metu galiojančias BK 178 straipsnio 3 dalies, 190 straipsnio 1 dalies nuostatas (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), už didelės vertės (viršijančios 400 MGL dydžio sumą, bet neviršijančios 900 MGL dydžio sumos) svetimo turto pagrobimą nustatytos ne tik alternatyvios bausmės (bauda, laisvės apribojimas ir areštas), bet ir sušvelninta laisvės atėmimo bausmė – nustatytas laisvės atėmimas iki šešerių metų, atitinkamai ši veika priskirta apysunkių nusikaltimų kategorijai. Taigi, naujos redakcijos BK 178 straipsnio 3 dalis ir 190 straipsnio 1 dalis yra T. K. teisinę padėtį lengvinančios baudžiamojo įstatymo normos ir, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią, todėl yra pagrindas perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) ir už ją paskirti naują bausmę.

28. Kaip jau minėta šios nutarties 2 punkte, T. K. nuteistas ir pagal BK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad sugadino 8865,62 Eur vertės svetimą turtą. 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925 BK 187 straipsnio 1 dalis nebuvo pakeista, tačiau pakeistas BK 190 straipsnis, kurio atitinkamos nuostatos gali turėti įtakos kvalifikuojant aptariamą veiką. BK 190 straipsnio 2 dalies naujoje redakcijoje nurodyta, kad turtinė žala yra 10 MGL dydžio sumą viršijanti, bet 400 MGL dydžio sumos neviršijanti žala. Nagrinėjamu atveju T. K. neteisėtais veiksmais sugadinto turto vertė yra 8865,62 Eur ir neviršija 400 MGL (pagal ankstesnę redakciją – 250 MGL, todėl nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigalioję BK pakeitimai įtakos veikos kvalifikavimui neturi.

29. Perkvalifikavus nuteistojo nusikalstamą veiką, už ją naujai skirtina bausmė. Teisėjų kolegija, parinkdama T. K. už nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį bausmės rūšį ir nustatydama jos dydį, atsižvelgia į žemesnės instancijos teismų nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, taip pat po baudžiamojo įstatymo pakeitimo sumažėjusį veikos pavojingumą. Nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, pasikėsino pagrobti UAB „L“ priklausantį automobilį „Audi R8“, kurio vertė žymiai viršija 400 MGL dydžio ribą, nuo kurios turtas laikomas didelės vertės. Šį apysunkį nusikaltimą nuosavybei pasikėsino įvykdyti, veikdamas bendrininkų grupe su kitu šioje byloje nuteistu asmeniu M. K.. T. K. viso proceso metu aktyviai neigė savo kaltę. Byloje nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje vertinant T. K. asmenybę nurodyta, kad jis praeityje neteistas, baustas administracine tvarka, niekur nedirba, tačiau registruotas Užimtumo tarnyboje, įgijęs vidurinį išsilavinimą, išsiskyręs. Remdamasi šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija nusprendžia, kad nuteistajam T. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) skiriama straipsnio sankcijoje nustatyta artima minimaliai vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į visumą pirmiau paminėtų aplinkybių, pasikėsinto pagrobti turto vertę bei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, skirti kurią nors kitą sankcijoje nustatytą bausmę nėra pagrindo, kadangi tokiu atveju nebūtų pasiekti bausmės tikslai. Ši paskirta bausmė apėmimo būdu bendrinama su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį paskirta bausme – bauda.

30. Be to, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad T. K. perkvalifikuojama nusikalstama veika, nustatyta BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, kad už padarytas nusikalstamas veikas jam skiriama mažesnė nei ketverių metų galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, o taip pat BPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatytas kasacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo ribas, nusprendžia, jog yra pagrindas T. K. taikyti BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas ir paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymą atidėti. Įvertinusi tai, kad nuteistasis, veikdamas bendrininkų grupe, padarė dvi nusikalstamas veikas, kurių viena baigta, kita nutrūko pasikėsinimo stadijoje, šių veikų pobūdį ir pavojingumą, jomis padarytą žalą, jau aptartus nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai T. K. bus pasiekti, bausmės vykdymą atidedant dvejų metų terminui ir paskiriant jam tokius pačius įpareigojimus bei baudžiamojo poveikio priemonę, kokie buvo paskirti skundžiamu nuosprendžiu.

31. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo kasacinių skundų nėra gauta. Kolegija nepasisako dėl Įstatymo Nr. XIV-1925 taikymo šiam nuteistajam, nes klausimas yra išspręstas BPK 362¹ straipsnio nustatyta tvarka Vilniaus apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo priteisimo

32. Skundžiamu nuosprendžiu, nustačius, kad UAB „L“ priklausantį 35 460 Eur vertės automobilį „Audi R8“ pasikėsino pagrobti bei jį sugadino M. K. ir T. K., veikdami bendrininkų grupe, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civilinei ieškovei UAB „L“ tik iš M. K. priteistas 2000 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas buvo priteistas solidariai iš M. K. ir T. K..

33. BPK 106 straipsnyje yra įtvirtintas specialus teisinis reguliavimas, reglamentuojantis baudžiamajame procese patirtų išlaidų advokato (advokato padėjėjo) paslaugoms apmokėti atlyginimą.

34. Pagal šiuo aspektu formuojamą teismų praktiką, sprendžiant išlaidų advokato (advokato padėjėjo) paslaugoms apmokėti atlyginimo priteisimo iš dviejų ir daugiau kaltais pripažintų kaltinamųjų klausimą, pagal analogiją taikomos tame pačiame BPK VIII skyriuje „Proceso išlaidos ir jų atlyginimas“ įtvirtintos BPK 105 straipsnio 3 dalies nuostatos (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316-1073/2018, 2K-225-303/2019, 2K-165-976/2022). BPK 105 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu byloje kaltais pripažinti keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno. Taigi, šioje teisės normoje aiškiai nustatyta, kad proceso išlaidų atlyginimas (taip pat ir patirtų išlaidų advokato (advokato padėjėjo) paslaugoms apmokėti atlyginimas), esant dviem ir daugiau kaltais pripažintų kaltinamųjų, iš kiekvieno kaltinamojo išieškomas lygiomis ar kitokio dydžio dalimis, o ne solidariai, kaip nagrinėjamu atveju nusprendė apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl civilinei ieškovei priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo išieškojimo keistina.

35. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 105 straipsnio 3 dalimi, paskirstydama civilinei ieškovei UAB „L“ priteistą 2000 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą dalimis nuteistiesiems, atsižvelgia į tai, kad T. K. ir M. K. nuteisti už tų pačių dviejų nusikalstamų veikų, veikiant bendrininkų grupe, padarymą, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes jų vaidmuo padarant nusikalstamas veikas, civilinei ieškovei žalą iš esmės buvo toks pats, todėl civilinės ieškovės interesų gynimas apimties prasme nė dėl vieno iš nuteistųjų nesiskyrė. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad civilinei ieškovei UAB „L“ priteistas išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas iš T. K. ir M. K. turi būti išieškotas lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno nuteistojo po 1000 Eur.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. K. ir jo gynėjo advokato Vytauto Budniko kasacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendį

- vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, T. K. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo XIV-1925 redakcija) ir paskirti jam vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

- vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį paskirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda ir paskirti T. K. galutinę subendrintą vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 8 punktais, 6 dalimi, T. K. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 70 straipsniu, paskirti T. K. baudžiamojo poveikio priemonę – per vienerius metus nuo bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžios neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose. Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuoti nuo šios nutarties priėmimo dienos.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl civilinei ieškovei UAB „L“ priteisto 2000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo išieškojimo: iš nuteistųjų T. K. ir M. K. priteisti civilinei ieškovei UAB „L“ po 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Alvydas Pikelis

Albinas Antanaitis