D. G. pagal BK 223 str., 183 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-172-788/2019

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00193-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.9.1; 1.2.17.13; 1.2.18.11; 2.3.2.2.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Daliui Alinskui,

nuteistajai D. G. (T.) ir jos gynėjams advokatams Gintarui Černiauskui ir Egidijai Vėbraitei,

civilinės ieškovės firmos,,K“ atstovei advokatei Sigridai Eglei Šalūgaitei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinės ieškovės firmos,,K“ atstovės advokatės Sigridos Eglės Šalūgaitės, nuteistosios D. G. (T.) ir jos gynėjo advokato Gintaro Černiausko kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 30 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu D. G. (T.) nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

D. G. (T.) pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 186 straipsnio 1 dalį, 209 straipsnį išteisinta, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 30 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria D. G. (T.) dėl kaltinimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį išteisinta, ir ji pagal BK 186 straipsnio 1 dalį nuteista 180 MGL (6778,80 Eur) dydžio bauda.

Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirta bauda sumažinta iki 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, pagal BK 186 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

Nuteistosios D. G. (T.) ir civilinės ieškovės V. K. firmos UAB „K“ (toliau – firma „K“) apeliaciniai skundai atmesti.

Iš nuteistosios D. G. (T) UAB „P“ priteista 15 816,95 Eur turtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės firmos „K“ prašymas priteisti iš nuteistosios D. G. (T) 2000 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atmestas.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Nagrinėjamoje byloje:

1.1. D. G. (T) pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, nuo 2004 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. būdama UAB „R“ (į. k. duomenys neskelbtini) direktorė ir būdama atsakinga už UAB „R“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 13 d.:

– netinkamai organizavo apskaitos tvarkymą, pasirinko buhalterinės apskaitos sistemą, kuri yra neišsami, nėra naudinga sprendimams priimti, netinkamai apskaitė savo, kaip direktorės, avansinėse apyskaitose esančias įmonės lėšas, dėl to avansinė apyskaita nesutampa su įrašais atskaitingo asmens apskaitos registruose, avansinėse apyskaitose ir apskaitos registruose netinkamai apskaitė į jos asmeninę sąskaitą 2011 m. spalio 10 d. UAB „R“ pervestus 400 Lt (115,85 Eur) įmonės lėšų, nenustatė ir nepatvirtino avansinių lėšų įnešimo į kasą tvarkos ir terminų, nesudarė ir nepateikė tyrimui įmonės sutarčių registro, taip pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio, 21 straipsnio 1 ir 2 dalies, 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir Kasos darbo organizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 179, 10 punkto reikalavimus;

– sąskaitos Nr. 278 „Perkėlimai“ apskaitos registruose nenurodyti pirminiai apskaitos dokumentai, kuriais vadovaujantis buvo atlikti sumų perkėlimai, įrašai padaryti be pateisinamųjų dokumentų, ūkinių operacijų nepagrindžiant apskaitos dokumentais, taip pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus;

– už 2007, 2008, 2009, 2010, 2011 metus neatliko ilgalaikio turto inventorizacijos, už 2007, 2009, 2010, 2011 metus – lėšų kasoje inventorizacijos; už 2008, 2009, 2010, 2011 metus – skolų įmonei (debitorių) ir įmonės skolų (kreditorių) inventorizacijos; už 2009, 2010, 2011 metus – statybinių medžiagų inventorizacijos, todėl nėra galimybės nustatyti, ar faktiškai turimas turtas atitiko apskaitos dokumentus, ar bendrovės debitorių įsiskolinimai yra realūs, nėra nustatytos skolos kreditoriams kiekvienų metų pabaigoje ir kitų buhalterinių straipsnių atitiktis faktiniams duomenims, taip pažeidė 1999 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių (2008 m. balandžio 17 d. nutarimo redakcija) 3 ir 9 punktų reikalavimus;

– nevedė pajamų ir sąnaudų kiekvienam statybos objektui apskaitos registrų, taip pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 3 straipsnio 4 dalies, 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus, taip pat viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto Standartų tarybos 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 5 patvirtinto 25-ojo verslo apskaitos standarto III dalies nuostatas;

– nevedė 2011 metų medžiagų nurašymo aktų, taip pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, dėl to nėra galimybės nustatyti bendrovės turto.

Šiais veiksmais D. G. (T.) aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „R“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

1.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. G. (T.) nuteista pagal BK 186 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2004 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. būdama UAB „R“ direktorė ir pagal einamas pareigas turėdama teisę disponuoti bendrovės valdomu turtu, 2011 m. gegužės 11 d. atstovaudama UAB „R“ su UAB „J“ sudarė subrangos sutartį Nr. 2011-10S dėl Birštono kultūros centro pastato vidaus apdailos II etapo darbų, kurių bendra suma 710 361,65 Lt (205 734,95 Eur), 2011 m. rugsėjo 20 d. su UAB „P“ pasirašė Statybos rangos sutartį Nr. 11/09-2 dėl 380 kv. m ąžuolo parketo pagaminimo, sumontavimo ir kitų darbų, kurių bendra suma 53 160,75 Lt (15 392,42 Eur), atlikimo. UAB „P“ darbus atliko, perdavė UAB „R“ ir 2011 m. spalio 28 d. pateikė 54 612,75 Lt (15 816,95 Eur) sumos PVM sąskaitą faktūrą PKR Nr. 03621, o UAB „R“ pagal minėtą sutartį perdavė darbus UAB „J“ pagal 2011 m. spalio 28 d. 212 317,80 Lt (61 491,48 Eur) sumos PVM sąskaitą faktūrą RAN Nr. 01001433. UAB „J“ su UAB „R“ už atliktus darbus atsiskaičius (sumokėjus grynaisiais į kasą: 2011 m. lapkričio 11 d. – 5000 Lt (1448,10 Eur), 2011 m. lapkričio 18 d. – 10 000 Lt (2896,20 Eur), 2011 m. gruodžio 14 d. – 6000 Lt (1737,72 Eur), 2011 m. guodžio 1 d. pervedant į UAB „R“ banko sąskaitą 115 693,34 Lt (33 507,10 Eur), pagal 2011 m. gruodžio 8 d. kreditinę sąskaitą faktūrą Nr. 2011/01 padarius 116 723,61 Lt (33 805,49 Eur) užskaitą), tuos darbus faktiškai atlikusiai bendrovei „P“ UAB „R“ nesumokėjo sutartos 54 612,75 Lt (15 816,95 Eur) sumos, o gautus mokėjimus už UAB „P“ atliktus darbus panaudojo kitiems mokėjimams UAB „R“ naudai: 2011 m. lapkričio 18 d. R. T. išmokėjo avansą kaip atskaitingam asmeniui 5880 Lt (1702,97 Eur); 2011 m. lapkričio 30 d. A. T. išmokėjo avansą kaip atskaitingam asmeniui 20 100 Lt (5821,36 Eur); 2011 m. gruodžio 2 d. išmokėjo darbo užmokestį darbuotojams 21 597,10 Lt (6254,95 Eur); pervedė avansą atskaitingam asmeniui A. T. 10 000 Lt (2896,20 Eur); pervedė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui įmokas nuo darbo užmokesčio 8588,39 Lt (2487,37 Eur); Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) – 13 285,41 Lt (3847,72 Eur); atliko kitus įvairius mokėjimus, kurių suma 27 123,29 Lt (7855,45 Eur). Tokiu būdu apgaule lėšas, gautas už UAB „P“ atliktus darbus, panaudodama kitiems UAB „R“ įsiskolinimams apmokėti, o likusias lėšas – 35 980 Lt (10 420,52 Eur) pervesdama kaip avansą atskaitingam asmeniui ir nepalikdama įmonės kasoje ir sąskaitose pakankamai apyvartinių lėšų, tuo pačiu laikotarpiu atsiskaitymams naudodama ne UAB „R“, o savo asmeninę banko sąskaitą, į kurią buvo pervedamos UAB „R“ lėšos iš užsakovų, vengė atsiskaityti už UAB „P“ atliktus darbus ir taip UAB „P“ padarė 54 612,75 Lt (15 816,95 Eur) turtinę žalą.

1.3. D. G. (T.) pagal BK 209 straipsnį, 183 straipsnio 2 dalį išteisinta, o buvo kaltinama dėl šių veiksmų:

1.3.1. D. G. (T.), nuo 2004 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. būdama UAB „R“ direktorė ir pagal einamas pareigas turėdama teisę disponuoti bendrovės valdomu turtu, taip pat būdama vienintelė bendrovės akcininkė, 2010 m. gegužės 28 d. visuotiniame akcininkų susirinkime nusprendė skirti sau, kaip vieninteliam akcininkui, 250 000 Lt (72 405 Eur) dividendų už 2009 metų veiklos rezultatus. Po to, pažeisdama Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 60 straipsnio 4 dalies reikalavimą, neišmokėjo šios sumos per 1 mėnesį, o nuo 2010 m. gegužės 28 d. iki 2011 m. sausio 17 d. iš UAB „R“ banko sąskaitos sau, kaip atskaitingam asmeniui, į savo asmeninę banko sąskaitą per 25 kartus pervedė iš viso 118 720 Lt (34 383,69 Eur) bendrovės lėšų, kurias išleido ne įmonės naudai ir interesais, į įmonės apskaitą nepateikė jokių šių lėšų panaudojimą pagrindžiančių apskaitos dokumentų, o kaip šios avansinių pinigų sumos panaudojimo pagrįstumą pateisinantį dokumentą 2011 m. sausio 17 d. į įmonės apskaitą nepagrįstai pateikė 2010 m. gegužės 28 d. vienintelio akcininko sprendimo protokolą Nr. 10/1, kuriuo įformino faktą, kad 2011 m. sausio 10 d. ji, kaip direktorė ir atskaitingas asmuo, buvo skolinga bendrovei 109 679,14 Lt (31 765,27 Eur). Tokiu būdu savo, kaip direktorės ir atskaitingo asmens, skolą neteisėtai sudengė su jai, kaip įmonės akcininkei, paskirta ir iki tol neišmokėta 187 000 Lt (54 158,94 Eur) dividendų suma, kaip UAB „R“ trumpalaike skola kreditoriui – jai pačiai;

1.3.2. D. G. (T.) UAB „R“ vardu 2010 m. kovo 17 d. sudarė sutartį Nr. 20100317/KD/1 su UAB „S“ dėl 18 219 Lt (5276,58 Eur) vertės garinės pirties įrengimo, kuri buvo įrengta jos privačiame name (duomenys neskelbtini), pagal 2010 m. spalio 21 d. sąskaitas faktūras SAU Nr. 1016167 ir 1016168 už šios pirties įrengimą ir plytelių mozaiką sumokėjo bendrą 22 981,85 Lt (6656 Eur) sumą UAB „R“ lėšomis, po to tik 2011 m. gruodžio 7 d. pagal sąskaitą faktūrą RAN Nr. 01001438 pardavė šią pirtį ir plytelių mozaiką sau pačiai, o šią sumą atgaline data – 2011 m. gruodžio 1 d. įtraukė į savo, kaip atskaitingo asmens, avansinę apyskaitą;

1.3.3. D. G. (T.) UAB „R“ vardu 2010 m. birželio 21 d. sudarė sutartį Nr. 10/15 su UAB „A“ dėl 15 000 Lt (4344,30 Eur) vertės požeminio vandens gręžinio įrengimo, kuris buvo įrengtas jos privačiame sklype (duomenys neskelbtini), pagal 2010 m. spalio 24 d. sąskaitą faktūrą V-124 15 000 Lt (4344,30 Eur) sumą apmokėjo UAB „R“ lėšomis, po to 2010 m. spalio 29 d. pagal sąskaitą faktūrą RAN Nr. 01001366 už tą pačią kainą pardavė šį gręžinį sau pačiai, o šią sumą tik 2011 m. vasario 25 d. pagal kasos pajamų orderį RAN Nr. 1254 įnešė į UAB „R“ kasą;

1.3.4. D. G. (T.) pagal 5 sąskaitas faktūras (2011 m. sausio 28 d. RAN Nr. 01001384, 2011 m. vasario 23 d. RAN Nr. 01001387, 2011 m. balandžio 29 d. RAN Nr. 01001401, 2011 m. spalio 28 d. RAN Nr. 01001432, 2011 m. spalio 28 d. RAN Nr. 01001431) pati sau iš viso už 41 732,26 Lt (12 086,49 Eur) pardavė UAB „R“ turtą (santechnikos ir elektros prekes, plyteles, šviestuvus, grindų dangą, izoliacines medžiagas), už šias prekes nesumokėjo, o 2011 m. gruodžio 1 d. visus šiuos savo asmeninius įsiskolinimus – iš viso 41 732,26 Lt (12 086,49 Eur) perkėlė į savo, kaip atsakingo asmens, avansinę apyskaitą, po to tik 2011 m. gruodžio 22 d. pagal kasos pajamų orderį RAN Nr. 1299 įmokėjo į UAB „R“ kasą 40 400,39 Lt, šia suma mažindama savo avansinėje apyskaitoje esančių įmonės lėšų sumą.

1.3.5. Remiantis kaltinimu, taip D. G. (T.) pasisavino savo žinioje esantį svetimą UAB „R“ priklausantį didelės vertės turtą – 109 679,14 Lt (31 765,27 Eur) ir padarė UAB „R“ tokio pat dydžio turtinę žalą, be to, visais šiais veiksmais, faktiškai naudodama minėtas įmonės lėšas kaip nuosavas arba kaip neterminuotą beprocentę paskolą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, atitraukė bendros 189 393,25 Lt (54 852,07 Eur) sumos įmonės apyvartines lėšas, kurios galėjo būti panaudotos įmonės veiklai ir pelnui gauti, taip padarė esminę neigiamą įtaką UAB „R“ mokumui, pažeidė teisėtus kreditorių reikalavimus ir lūkesčius, sąmoningai blogai valdydama įmonę atitraukė bendrovės apyvartines lėšas, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti, apsunkino atsiskaitymą laiku su tiekėjais ir kreditoriais bei trukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, taip nulėmė UAB „R“ bankrotą ir padarė didelę turtinę žalą kreditoriams.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas:

2.1. atmetė nuteistosios D. G. (T.) apeliacinį skundą, kuriuo buvo ginčijamas jos nuteisimas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį;

2.2. atmetė civilinės ieškovės firmos „K“ apeliacinio skundo dalį, kuria buvo ginčijamas D. G. (T.) išteisinimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 209 straipsnį ir pareikšto civilinio ieškinio palikimas nenagrinėto; o skundo dalį, kuria buvo prašoma nuteisti Dž. G. (T.) pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, paliko nenagrinėtą;

2.3. atmetė civilinės ieškovės UAB „P“ apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto D. G. (T.) išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 209 straipsnį;

2.4. tenkino civilinės ieškovės UAB „P“ apeliacinio skundo dalį dėl nepagrįsto D. G. (T.) išteisinimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį ir dėl šios nusikalstamos veikos pripažino ją kalta bei priteisė iš jos UAB „P“ pareikštą civilinį ieškinį.

III. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu civilinės ieškovės firmos,,K“ atstovė advokatė S. E. Šalūgaitė prašo: 1) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalis dėl D. G. (T.) išteisinimo pagal BK 209 straipsnį, ir šią bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinio skundo prašymą dėl D. G. (T.) pripažinimo kalta pagal BK 186 straipsnio 1 dalį dėl firmai „K“ padarytos žalos; 3) pakeisti teismų nuosprendžių dalis ir iš nuteistosios D. G. (T.) firmai „K“ priteisti 43 126,08 Eur žalai atlyginti; 4) priteisti 1500 Eur turėtų išlaidų surašant kasacinį skundą. Kasatorė nurodo:

3.1. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, sukliudžiusius išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Skundžiamos nuosprendžių dalys turi esminę reikšmę sprendžiant civilinio ieškinio klausimą.

3.2. Su firma „K“, analogiškai kaip ir su UAB „P“, neatsiskaityta dėl apgaulingų D. G. (T.) veiksmų, tačiau ji pripažinta kalta apgaule padariusi turtinės žalos tik UAB „P“. Lietuvos apeliacinis teismas, palikdamas nenagrinėtą civilinės ieškovės prašymą pripažinti Dž. G. (T.) kalta pagal BK 186 straipsnio 1 dalį dėl firmai „K“ apgaule padarytos turtinės žalos, pažeidė BPK 326 straipsnio nuostatas, nes šiame straipsnyje nenurodyta palikti apeliacinį skundą iš dalies nenagrinėtą, apskritai BPK nenurodyta galimybė nenagrinėti apeliacinio skundo (ar jo dalies), kai jis yra priimtas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad „apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių motyvų dėl D. G. (T.) veikos perkvalifikavimo ar papildomo kvalifikavimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį“. Tačiau apeliantas neprivalo kvalifikuoti nusikalstamų veikų. Teismas turi pareigą teisingai išnagrinėti bylą, nustatyti visas faktines aplinkybes ir tinkamai jas kvalifikuoti. Negalima tokia praktika, kai pareiga kvalifikuoti nusikalstamas veikas perkeliama civiliniam ieškovui. Nors prokuroras tinkamai nesuformulavo kaltinimo ir neprašė jo pakeisti, tačiau tai negali pabloginti civilinio ieškovo teisinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 255 straipsnio 2 dalimi, 256 straipsnio 2 dalimi, gavęs prašymą nuteisti Dž. G. (T.) dėl firmai „K“ apgaule padarytos turtinės žalos, privalėjo pats ištaisyti kaltinimo trūkumus ir spręsti dėl D. G. (T.) baudžiamosios atsakomybės pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, o ne palikti apeliacinį skundą dėl šios dalies nenagrinėtą. Analogišką prašymą civilinė ieškovė reiškė ir pirmosios instancijos teisme, tai patvirtina ieškovės atstovo kalba baigiamųjų kalbų metu, tačiau nuosprendyje apie tai nepasisakyta. Taigi, tiek prokuroro, tiek teismų pasyvumas, BPK 255, 256 straipsnių nuostatų pažeidimas lėmė neteisėtų nuosprendžių priėmimą.

3.3. Pirmosios instancijos teismas nevertino dividendų paskyrimo ir įskaitymo faktinių aplinkybių, kurios patvirtina kitų kreditorių ir pačios bendrovės interesų pažeidimą, nes D. G. (T.) 109 679,14 Lt skola bendrovei galėjo būti panaudota bendrovės veiklai plėtoti ar atsiskaityti su kreditoriais. Vietoj to teismas nurodė, kad „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino dividendų sudengimo (užskaitymo) teisėtumo faktą. Tai prejudicinis faktas, tai objektyvi tiesa, todėl iš naujo nevertinama“. Taigi teismas vadovavosi „prejudiciniu sprendimu“, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 242 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes BPK nenurodyta galimybė nuosprendį grįsti prejudiciniais faktais, teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir nuosprendį grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. To nepadarius, buvo pažeisti civilinės ieškovės firmos „K“ interesai, byla išnagrinėta neišsamiai. Beje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, nebuvo informuotas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą D. G. (T.) atžvilgiu ir apie 2013 m. birželio 20 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/113, be to, priimtoje nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTgtNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-298-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-298-701/2016">3K-3-298-701/2016</a> teismas nenagrinėjo įskaitymo teisėtumo, nes toks reikalavimas (dėl įskaitymo sandorio pripažinimo negaliojančiu) nebuvo pareikštas. Todėl teismai, neatlikę savarankiško įrodymų vertinimo baudžiamojoje byloje, negalėjo tvirtinti, kad įskaitymas atliktas teisėtai. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė prašymą atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis) ir iš esmės vadovavosi faktais, nustatytais civilinėje byloje, kurioje civilinis ieškovas net nedalyvavo (pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas toks sprendimas negali turėti prejudicinės reikšmės byloje nedalyvavusiam asmeniui).

3.4. Kauno apygardos teismas Dž. G. (T.) pagal BK 209 straipsnį išteisino nurodydamas nepagrįstus motyvus, kad: 1) UAB „R“ bankrutavo dėl pasaulinės ekonominės krizės (objektyvių priežasčių); 2) bankrotas buvo nulemtas patirtų nuostolių, remontuojant KTU bendrabutį; 3) UAB „R“ bankroto byloje bankrotas nebuvo pripažintas tyčiniu civilinio proceso tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas vadovavosi tik kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, neatsižvelgė į civilinės ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytus teisinius argumentus, nurodytas faktines aplinkybes, ignoravo aplinkybę, kad D. G. (T.) neteisėti veiksmai buvo tarpusavyje susiję, ir neatsakė į esminius skundo argumentus, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog D. G. (T.) sąmoningai blogai valdė bendrovę ir tai nulėmė jos bankrotą bei didelės žalos kreditoriams padarymą. Klaidingas teismų išvadas išteisinant Dž. G. (T.) pagal BK 209 straipsnį lėmė tai, jog teismai sąmoningai blogą įmonės valdymą aiškino tik per dvi aplinkybes (dividendų ir skolos įmonei sudengimą bei prekių, skirtų asmeniniam naudojimui, įsigijimą už UAB „R“ lėšas) ir nevertino D. G. (T.) neteisėtų veiksmų visumos. Pripažinus, kad D. G. (T.) yra kalta dėl blogo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 223 straipsnio 1 dalis) ir apgaule padarytos turtinės žalos UAB „P“ (BK 186 straipsnio 1 dalis), tokio įmonės valdymo negalima laikyti geru. Be to, neginčijama, kad ir firma „K“ dėl nusikalstamų D. G. (T.) veiksmų patyrė didelę turtinę žalą. Tačiau aplinkybių, susijusių su šių nusikaltimų įtaka UAB „R“ valdymui, Lietuvos apeliacinis teismas nevertino, apsiribodamas tik kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Sąmoningai blogas įmonės valdymas šiuo konkrečiu atveju pasireiškė ne tik kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Byloje nustatyta, kad įmonės lėšos buvo pervedamos į D. G. (T.) asmeninę sąskaitą turint tikslą, kad įmonės kreditoriai negalėtų nukreipti išieškojimo. Tai patvirtina bylos duomenys, ekspertizės aktas, UAB „R“ buhalterės L. A. parodymai. Nors Lietuvos apeliacinis teismas nurodo aktualią teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-413/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-413/2014">2K-413/2014</a>), kurioje konstatuojama, kad BK 209 straipsnyje nustatytu nusikaltimu yra pažeidžiama verslo tvarka, įpareigojanti atsakingus subjektus sąžiningai ir atsakingai, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), Įmonių, Akcinių bendrovių bei kitų įstatymų ir teisės aktų reikalavimų vykdyti verslą, nuosprendyje šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Specialistų išvados ir ekspertizės aktas patikimai patvirtina, kad D. G. (T.) nesilaikė Akcinių bendrovių įstatymo 19, 37 straipsnių reikalavimų įmonės vadovui veikti išimtinai įmonės interesais. Ši aplinkybė, taip pat Civilinio kodekso normų, reglamentuojančių įmonės vadovo veiklą, nesilaikymas nuosprendyje neinkriminuotas kaip sąmoningai blogas įmonės valdymas. Tokiu būdu Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai D. G. (T.) veiksmuose nenustatė aptariamo nusikalstamos veikos objektyviojo požymio.

3.5. Kauno apygardos teismo sprendimas palikti ieškinį nenagrinėtą yra neteisėtas, neatitinka BPK 113, 115 straipsnių nuostatų. 43 126,08 Eur civilinis ieškinys turėjo būti patenkintas, nes D. G. (T.) nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, o civilinė ieškovė žalą patyrė būtent dėl D. G. (T.) veiksmų aplaidžiai tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą, buvo sudarytos sąlygos, kad būtų neįmanoma gauti žalos atlyginimo nei civilinio proceso tvarka iš UAB „R“, nei per bankroto procedūrą, nes dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo įmonės lėšos buvo laikomos asmeninėje D. G. (T.) banko sąskaitoje arba paimamos grynaisiais pinigais iš bendrovės kasos, kaip avansas atskaitingam asmeniui, ir buvo naudojamos D. G. (T.) nuožiūra. Nusikalstamas buhalterinės apskaitos tvarkymas yra pagrindas įmonės vadovei, nuteistajai Dž. G. (T.) taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti iš jos civilinės ieškovės patirtą žalą. Įstatymas nenustato, kad civilinio ieškinio patenkinimas yra galimas tik nuteisus asmenį pagal visus jam inkriminuotus BK straipsnius; jei asmuo pripažįstamas kaltu padaręs ir vieną nusikaltimą, jis turi atlyginti nukentėjusiajam (civiliniam ieškovui) padarytą žalą. Civilinio ieškinio, pareikšto Dž. G. (T.) baudžiamojoje byloje, dydis yra visiškai aiškus ir pagrįstas buhalterinės apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis).

3.6. Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad D. G. (T.) veiksmai aplaidžiai tvarkant įmonės apskaitą neturėjo reikšmės neatsiskaitant su firma „K“, prieštarauja bylos medžiagai. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį. Civilinės ieškovės patirta turtinė žala yra tiesiogiai susijusi su nusikalstamais D. G. (T.) veiksmais. Lietuvos apeliacinis teismas nenurodė jokių faktinių aplinkybių ir įrodymų, kuriais remdamasis galėtų atleisti Dž. G. (T.) nuo pareigos atlyginti padarytą žalą. Teismas taip pat nurodė, kad V. K. firma „K“ yra pareiškusi analogiško pobūdžio reikalavimą Dž. G. (T.) civilinio proceso tvarka, kuris buvo patenkintas, ir „nors šis teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, nes šiuo metu byla yra nagrinėjama apeliacine tvarka, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTAtMjIyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-50-222/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-50-222/2016">2K-50-222/2016</a>) laikomasi nuostatos, kad žala, priteista dėl to paties reikalavimo ir tuo pačiu pagrindu civilinėje byloje, negali būti priteista baudžiamojoje byloje“. Tačiau paminėtoje baudžiamojoje byloje faktinės aplinkybės yra skirtingos – joje teismo sprendimas buvo įsiteisėjęs ir atiduotas antstoliui vykdyti, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pagrįstai nurodė, kad antrą kartą toks pats civilinis ieškinys tuo pačiu pagrindu negali būti tenkinamas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimas civilinėje byloje yra neįsiteisėjęs, Kauno apygardos teismas sustabdė bylos nagrinėjimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo baudžiamojoje byloje. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas privalėjo nagrinėti ieškinį iš esmės ir jį tenkinti. Patenkinus civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, civilinė byla būtų nutraukta.

4. Kasaciniu skundu nuteistoji D. G. (T.) ir jos gynėjas advokatas G. Černiauskas prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 30 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio dalis, kuriomis D. G. (T.) nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies bylą nutraukti arba perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; 2) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria D. G. (T.) nuteista pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti arba perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, arba dėl šios dalies palikti galioti Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 30 d. nuosprendį. Kasatoriai nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismo išvados pripažįstant kasatorę kalta pagal BK 186 straipsnio 1 dalį padarytos neįvertinus visų įrodymų, padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, nesiimta priemonių visoms reikšmingoms aplinkybėms nustatyti (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas). Neteisingai nustačius galimų kasatorės ir liudytojo A. Ž. pokalbių bei pinigų už atliktus darbus gavimo datas, objektyvios galimybės atsiskaityti buvo vertinamos neteisingomis datomis. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi vienintelio liudytojo A. Ž. (UAB „P“ darbuotojo) parodymais, kurie yra nenuoseklūs, o palyginti su kitais bylos duomenimis – ir akivaizdžiai prieštaringi. Nepašalinęs prieštaravimų, apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė ne tik nepatikimais įrodymais, bet ir nesiėmė jokių veiksmų abejonėms dėl įrodymų tikrumo paneigti. Liudytojas A. Ž. nurodė skirtingas pokalbio su kaltinamąja aplinkybes ir aplinkybes, kurioms esant neva buvo panaudota apgaulė prieš UAB „P“. Iš pradžių A. Ž. tvirtino, kad su kaltinamąja apie atsiskaitymą bendravo jis pats ir J. Z., kasatorė žadėjo atsiskaityti, nurodė manantis, jog ji neketino atsiskaityti iš pat pradžių, papasakojo apie pradėtą civilinį procesą prieš UAB „R“. Tačiau teisme liudytojas nurodė jau visiškai kitokias aplinkybes ir teigė, jog tik jis pats kelis kartus skambino kasatorei, kuri žadėjo atsiskaityti, o kaip neatsiskaitymo priežastį nurodė tai, jog UAB „J“ dar nėra atsiskaičiusi, tvirtino, kad apie teismo procesą nieko nežino ir juo nesidomėjo, taip pat nurodė manantis, jog kasatorė negalėjo atsiskaityti. Tokių liudytojo A. Ž. parodymų apie pokalbio su kaltinamąja turinį, apie patį pokalbio faktą nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys (pokalbių išklotinės, garso įrašai ir pan.). Teismas, spręsdamas dėl A. Ž. parodymų patikimumo, šių aplinkybių nevertino, taip pat nevertino ir to, kad A. Ž., kaip UAB „P“ darbuotojas, yra suinteresuotas bylos baigtimi. Dėl šių skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas pasisakė deklaratyviai, nors, atnaujinęs įrodymų tyrimą, privalėjo pašalinti abejones – surinkti papildomus įrodymus, patikrinti esamus įrodymus BPK nustatytais veiksmais išreikalaujant pokalbių išklotines, apklausiant liudytojus, atliekant akistatą ir pan. Tačiau tai nepadaryta, o apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas galimai melagingais, nepatikimais duomenimis, kurie negali būti pripažįstami tinkamais įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas).

4.2. Apeliacinės instancijos teismas vertino tik nedidelę dalį ekspertizės akto išvadų ir liudytojo A. Ž. parodymus, todėl neteisingai nustatė, pagal kokias sąskaitas ir mokėjimus, gautus iš UAB,,J“, kasatorė turėjo atsiskaityti su civiline ieškove. Visų pirma, teismas nevertino UAB „R“ PVM sąskaitų faktūrų, kreditinių sąskaitų faktūrų, darbų perdavimo–priėmimo aktų, banko sąskaitos išrašo, iš kurių matyti, kad iki 2011 m. gruodžio 1 d. ir iš šią dieną gautų pinigų kasatorė neturėjo nei pareigos, nei realių galimybių atsiskaityti su UAB „P“. 2011 m. gruodžio 8 d. kreditinė sąskaita Nr. 2011/01 patvirtina, kad UAB „J“ atsisakė priimti atliktus darbus iš UAB „R“ (atsisakyta priimti ir UAB „P“ atliktus darbus). Darbai priimti tik 2011 m. gruodžio 15 d., išrašius sąskaitą faktūrą Nr. RAN01001441 ir darbų perdavimo–priėmimo aktą Nr. A009, o Ūkio banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad tik 2011 m. gruodžio 16 d. iš UAB „J“ buvo gautas pavedimas dėl 100 354,53 Lt sumos už atliktus darbus, tarp jų – ir už UAB „P“ darbus. Tačiau nuosprendyje analizuojama visiškai kita PVM sąskaita faktūra, išrašyta rangovui už visai kitus (ne civilinės ieškovės atliktus) darbus, ir kaltinamosios veiksmai paskirstant mokėjimus, gautus už kitus darbus iš UAB,,J“ visai kitomis, šio nusikaltimo kvalifikavimui neturinčiomis reikšmės datomis. Taip pat teismas nepaneigė kasatorės parodymų, kad ji nebendravo su liudytoju A. Ž., apmokėjimą už civilinės ieškovės atliktus darbus gavo tik po 2011 m. gruodžio 15 d., kai jau buvo paduotas pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „R“ iškėlimo (gruodžio 23 d. užvesta civilinė byla) ir dėl to nebuvo galimi jokie atsiskaitymai. Be to, teismas, spręsdamas dėl apgaulės buvimo kasatorės veiksmuose, nevertino kitų tiekėjų sąskaitų, kasos dokumentų, banko sąskaitos išrašo ir kt. bei nenustatė, kurių kreditorių mokėjimo terminai buvo suėję, kiek jie buvo pradelsti 2011 m. gruodžio mėn., kokia buvo atsiskaitymų eilė, kurios eilės kreditorius buvo UAB „P“. Specialistas P. M. išvadoje aiškiai konstatavo, kad Dž. T. nepažeidė mokėjimų eiliškumo ir tiesioginės žalos dėl to niekam nepadarė, tačiau ir ši specialisto išvada nebuvo vertinama. Kadangi kasatorė griežtai laikėsi mokėjimo eiliškumo, jos veiksmuose nėra apgaulės.

4.3. Teismas vertino tik dalį ekspertizės akto, kuriame nurodyta, kaip buvo panaudotos iš UAB „J“ gautos lėšos 2011 m. gruodžio 1–2 d., ir įvertinta galimybė atsiskaityti tą datą. Tačiau teismas nevertino kitos ekspertizės akto dalies (p. 9, 10–12, 21, 22), kuri kartu su paminėtais įrodymais (2011 m. gruodžio 15 d. sąskaita faktūra Nr. RAN01001441, darbų perdavimo–priėmimo aktu Nr. A009 ir Ūkio banko sąskaitos išrašu) leistų daryti išvadą, kad 2011 m. spalio 28 d. UAB „R“ neturėjo finansinių galimybių atsiskaityti su UAB „P“ ir už jos atliktus darbus apmokėjimo nebuvo gavusi; iki 2011 m. gruodžio 16 d. bendrovei „R“ buvo sumokėta už kitus, ne UAB „P“ atliktus darbus, todėl ir buvo atsiskaitoma su kitais tiekėjais, mokami darbo užmokesčiai, sumokėti mokesčiai VMI ir „Sodrai“. Tokiu būdu, net ir pripažįstant A. Ž. parodymus kaip patikimus, akivaizdu, jog kasatorė neklaidino civilinės ieškovės ir nurodė tikras aplinkybes, kad sąskaitos išrašymo dieną ji neturėjo pinigų, nes jų iš UAB,,J“ nebuvo gavusi.

4.4. Itin svarbu tai, jog teismas kaltumą sieja su galimybe atsiskaityti, pažadėjimu tai padaryti, bet ne padarymu ir pinigų panaudojimu kitiems poreikiams konkrečią datą. Liudytojas A. Ž. nenurodė konkrečių pokalbių su kasatore datų, jos nenustatytos ir kitais įrodymais, todėl teismas padarė nepagrįstas išvadas. Kasatorės galimybės atsiskaityti siejamos su 2011 m. gruodžio 1 d. ir neva šią dieną iš UAB „J“ gautomis sumomis. Pirmiau minėta, kad mokėjimas už UAB „P“ darbus buvo gautas tik 2011 m. gruodžio 16 d., o metų pabaigoje kasatorė neturėjo objektyvių galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais, nes buvo pradėta bankroto procedūra. Teismas ne tik supainiojo kelias itin skirtingas datas (2011 m. lapkričio 28 d., kai UAB,,R“ suėjo terminas atsiskaityti už atliktus darbus su UAB „P“; 2011 m. gruodžio 1 d., kai UAB „R“ gavo apmokėjimą iš UAB „J“ už kitus, ne civilinės ieškovės atliktus darbus; 2011 m. gruodžio 16 d., kai UAB „R“ gavo apmokėjimą iš UAB „J“ už UAB „P“ atliktus darbus), bet ir nesiėmė priemonių nustatyti, kada vyko kasatorės ir liudytojo A. Ž. pokalbis. Nenustačius konkrečių pokalbių datų, nėra galimybės nustatyti, ar kasatorė tuo metu turėjo pareigą ir apskritai realią galimybę atsiskaityti su UAB „P“. Todėl kasatorei negali būti inkriminuojamas tyčinis žalos padarymas vengiant atsiskaityti, nes nenustatyta, ar ji neatsiskaitė sąmoningai, ar tai lėmė objektyvios aplinkybės.

4.5. Kasatorės ir liudytojo A. Ž. parodymai prieštaringi, be to, liudytojas keitė savo parodymus apie pokalbio su kasatore aplinkybes, byloje nenustatyta, kada konkrečiai vyko jų pokalbis, kada kasatorė neva nurodė negavusi mokėjimo už atliktus darbus. Taip pat prieštaringi ir kiti įrodymai, t. y. ekspertizės akte nurodyta viena atsiskaitymo su UAB „R“ data ir pinigų panaudojimas šią datą, o PVM sąskaita faktūra, Ūkio banko išrašas (kurie nevertinti) patvirtina, jog atsiskaitymas vyko visai kitomis datomis. Tuo tarpu būtent pokalbio ir mokėjimo už UAB „P“ atliktus darbus datos yra itin svarbios sprendžiant, ar kasatorės veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymiai. Tokie prieštaringi įrodymai neleidžia daryti vienareikšmės išvados apie tai, ar apskritai egzistavo liudytojo A. Ž. ir kasatorės pokalbis telefonu, koks buvo jo turinys, kada tokie pokalbiai galėjo vykti, ar pokalbių metu UAB,,J“ buvo sumokėjusi už atliktus darbus. Apeliacinės instancijos teismas ne tik grindė apkaltinamąjį nuosprendį dviprasmiškais įrodymais, bet ir nesiėmė veiksmų prieštaravimams pašalinti (BPK 324 straipsnio 6 dalis), t. y. apklausti liudytojo minimą asmenį, neva kalbėjusį su kasatore; apklausti UAB „J“ darbuotojus apie atsiskaitymo su UAB „R“ aplinkybes, apie kasatorės minimas sutarties keitimo, sumokant tiesiogiai UAB „P“, aplinkybes; atlikti kasatorės ir liudytojo akistatą; išreikalauti pokalbių, vykusių tarp liudytojo ir kasatorės, išklotines ir kt. To nepadarius, apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas tik prielaidomis, nepašalintomis abejonėmis, kurios nebuvo aiškinamos kaltinamosios naudai (in dubio pro reo). Taigi byloje nesurinkta pakankamai kaltinančių įrodymų, nepašalinti prieštaravimai, nepatikrintas įrodymų tikrumas ir patikimumas, taip padaryti esminiai BPK pažeidimai, suvaržę kaltinamosios teises, sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 186 straipsnį, nes netinkamai aiškino šios veikos požymius ir nepagrįstai kasatorės veiksmuose nustatė apgaulę, priežastinį ryšį ir kaltę. Šiuo atveju teismas ne tik nenustatė, ar kasatorė turėjo objektyvias galimybes atsiskaityti tam tikru metu, bet ir apgaulės panaudojimą susiejo su paprasto pažado (atsiskaityti gavus lėšas) davimu. Minėta, kad šias lėšas kasatorė gavo tik 2011 m. gruodžio 16 d., kai jau buvo pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo; 2011 m. gruodžio 23 d. pareiškimas buvo priimtas ir jokie atsiskaitymai nebebuvo galimi. Taigi, kasatorė nevengė atsiskaityti, liudytojui nurodė teisingą informaciją, be to, ji nesislėpė, nevengė civilinės ieškovės, iki pat pareiškimo dėl bankroto bylos padavimo momento tikėjosi, kad pavyks atsiskaityti, – vykdė veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais, neklastojo dokumentų, kuriuose fiksuota skola, neslėpė turto ar kitais veiksmais nebandė išvengti prievolės įvykdymo. Paneigiant apgaulės buvimą kasatorės veiksmuose, svarbu ir tai, jog ji svarstė galimybę keisti sutarties šalis, kad mokėjimą tiesiogiai gautų civilinė ieškovė. Todėl kasatorės veiksmuose nėra apgaulės. Taip pat akivaizdu, kad kasatorės veiksmuose nėra ir tyčios, ji iki pat pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo momento vykdė veiklą, mokėjo darbo užmokesčius, atsiskaitinėjo su kreditoriais, dengė didžiausius bendrovės įsiskolinimus. Tai patvirtina kasatorės parodymus, kad ji tikėjosi atsiskaityti su visais kreditoriais, atsiskaitinėjo vadovaudamasi kreditorių eile, siekė išvengti bankroto. Tyčios nebuvimą patvirtina net ir liudytojo A. Ž. parodymai, kuriuos įvertinus kartu su kitais įrodymais matyti, jog kasatorė tyčia neteikė jokios klaidinančios informacijos, o su UAB „P“ neatsiskaitė neturėdama objektyvių galimybių tai padaryti dėl sunkios finansinės bendrovės padėties. Nėra ir priežastinio ryšio tarp neva kasatorės padarytos pavojingos veikos ir kilusių padarinių. Teismas pavojingus padarinius susiejo su UAB „R“ nemokumu, tačiau kasatorė nepripažinta kalta dėl nusikalstamo bankroto ar bendrovės turto pasisavinimo (iššvaistymo) arba kitų veikų, kuriomis būtų privedusi bendrovę prie nemokumo. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas BK 186 straipsnyje nustatytos veikos padarymą susiejo su paprastu skolos nepadengimu, taip kurdamas žalingą teismų praktiką, kuria vadovaujantis kiekvienu atveju bendrovės vadovui po bendrovės bankroto neatsiskaičius bent su vienu kreditoriumi būtų keliama baudžiamoji byla.

4.7. Teismas neįvertino ir to, kad kasatorė pripažino skolą, kuri buvo priteista civiline tvarka ir liko nepatenkinta ne dėl kasatorės tyčinių, apgaulingų veiksmų, o dėl iškeltos bankroto bylos. Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė (ultima ratio) ir jos taikymas tikslingas tik tada, kai kitomis teisinėmis priemonėmis pažeistos asmens teisės negali būti apginamos. UAB „P“ reikalavimas (iki bankroto bylos iškėlimo) buvo pradelstas tik pusę mėnesio, todėl kasatorė, atsiskaitydama su tais kreditoriais, kurių reikalavimų terminai buvo pradelsti žymiai ilgiau, ir panaudodama pinigus bendrovės reikmėms, siekdama užtikrinti tolesnę bendrovės veiklą atkuriant jos mokumą, nepadarė jokios nusikalstamos veikos, nenaudojo apgaulės siekdama neatsiskaityti. Vėluojant atsiskaityti, kreditoriaus interesai užtikrinami sumokant netesybas. Kai įmonė yra nemoki ir negali įvykdyti savo prievolių, kreditorius turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo vadovui su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis) ir taip ginti savo teises. Teismų praktikoje (analogiškoje byloje) išaiškinta, kad paprastas privalomų įmokų vengimas be apgaulės elementų, t. y. nesant nukentėjusiojo suklaidinimo, apsunkinančio jo interesų gynybą civilinio proceso tvarka, yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla; apgaule nelaikytina situacija, kai bendrovės vadovas atsiskaitinėja su kitais kreditoriais ar vykdo įmonės veiklą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2013">2K-426/2013</a>).

4.8. Taip pat teismai vien formalius pažeidimus, nesant nei tyčios, nei kilusių pavojingų padarinių, laikė pakankamais, kad kasatorė būtų pripažinta kalta padariusi BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką. Visų pirma, teismai pavojinga veika pripažino Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų nesilaikymą. Tačiau šioje normoje išdėstyti bendrieji buhalterinės apskaitos principai, todėl neaišku, kaip toks pažeidimas sukelia pavojingus padarinius. Antra, teismų nurodyti kaip neatlikti buhalteriniai veiksmai – tinkamai inventorizuoti turtą, sudaryti registrus, vesti apskaitą – buvo atliekami, tačiau kitokio pavadinimo dokumentuose, pasinaudojant sertifikuota buhalterine programa, kasatorė laikėsi ir atskaitingų asmenų pinigų sumokėjimo tvarkos, nors ir nebuvo patvirtinusi tokios tvarkos dokumento. Pažymėtina, kad įstatymo reikalaujamų duomenų suvedimas į kitokio pavadinimo, tačiau visus reikalaujamus rekvizitus turinčius dokumentus, nesivadovavimas 25-uoju verslo apskaitos standartu, kuris yra rekomendacinio pobūdžio teisės aktas ir netaikomas sudarant trumpalaikes sutartis, klaidos pavedimo paskirtyje padarymas ar teisės akto reikalaujamų taisyklių neperkėlimas į atskirą lokalinį bendrovės teisės aktą, kai jo nuostatų buvo laikomasi, negali būti pripažįstama pavojinga veika, ypač kai dėl tokių formalių pažeidimų nekilo pavojingi padariniai. Statybinių medžiagų inventorizacijų aktai ir direktorės įsakymai dėl inventorizacijos atlikimo yra byloje, tai patvirtina ir specialistės Z. P. papildoma išvada. Taip pat byloje yra pateikti apyvartos žiniaraščiai, ilgalaikio turto kartotekos, kuriuose nurodyta informacija sutampa. Šie dokumentai sudaryti pasinaudojant sertifikuota buhalterine programa, atitinka vienas kitą ir leidžia daryti pagrįstą prielaidą apie skolų, įsipareigojimų, turto dydį bei jo kitimą. Įmonės vyr. buhalterės L. A. parodymai, 2007–2012 m. įmonės balansas ir pelno (nuostolio) ataskaitos patvirtina, kad įmonės materialinių ir nematerialinių vertybių faktinis sutikrinimas su apskaitos duomenimis vykdavo nuolat, jas viešinant kartą per metus, tvirtinant ir skelbiant UAB „R“ finansinės atskaitomybės dokumentus. Taigi kasatorė atliko ilgalaikio turto, lėšų kasoje, įmonės skolų ir skolų įmonei, statybinių medžiagų inventorizaciją, tokius duomenis suvedė į VMI patvirtintą buhalterinę programą, jie yra aiškūs ir jais remiantis galima nustatyti ne tik bendrovės kapitalą, turtą, bet ir debitorių bei kreditorių sąrašus, kitą informaciją, tačiau šie dokumentai nebuvo pavadinti inventorizacijos aktais. Todėl vien tik dokumento pavadinimo nebuvimas, atlikus visą procedūrą ir užfiksavus visą informaciją, nėra pagrindas pripažinti kasatorę kalta. Iš ekspertizės akto (20 psl.) matyti ir tai, kad kasatorė už gautas ir išnaudotas lėšas kaip atskaitingam asmeniui atsiskaitydavo kiekvieną mėnesį, vadinasi, vadovavosi Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėmis. Taigi, vien pinigų sumokėjimo tvarkos ir terminų nenustatymas atskiru dokumentu, kai minėtomis taisyklėmis buvo vadovaujamasi, negali būti laikomas pažeidimu, sukeliančiu baudžiamąją atsakomybę, ypač kai iš nuosprendžio nėra suprantama, kaip konkrečiai toks veiksmas – tvarkos perkėlimas į lokalinį įmonės vidaus dokumentą – galėjo sukelti įstatyme nurodytas pavojingas pasekmes. Neatitikimai avanso apyskaitose atsirado dėl objektyvių aplinkybių (apskaitant kuro kvitus padarytos klaidos), šie nesutapimai, anot specialistės Z. P., neesminiai, netrukdė nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

4.9. Pagal byloje esančius dokumentus galima nustatyti bendrovės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, o dėl formalių pažeidimų BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti padariniai nekilo; tai patvirtina ekspertizės aktas, liudytojų A. M., V. G., V. V., V. J. parodymai, Kauno apskrities VMI 2010 m. spalio 20 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. N13-66, 2011 m. rugsėjo 19 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma Nr. AU12-179. Tiek ekspertas, vertinęs šiuos dokumentus, tiek bankroto administratorius ir VMI iš esamų dokumentų nustatė bendrovės vykdomą veiklą, turimą turtą, tiek debitorių įsipareigojimų, tiek įsipareigojimų kreditoriams dydį ir struktūrą, nepareiškė pretenzijų dėl dokumentų trūkumo. Teismas tik pakartojo įstatymo formuluotę ir ekspertizės akto išvadą, tačiau nemotyvavo, kokios konkrečiai pasekmės kilo, kokių duomenų neįmanoma nustatyti.

4.10. Dėl priežastinio ryšio teismų praktikoje išaiškinta, kad, nustatydami kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, teismai neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, o turi analizuoti kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai. Šiuo atveju konstatuoti formalūs pažeidimai buhalterinės apskaitos neiškreipė, visi duomenys apie bendrovės turtą, įsipareigojimus, kapitalą, veiklą yra nustatyti, užfiksuoti ir gali būti identifikuoti iš buhalterinių dokumentų. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytų veikų sudėtys materialiosios, taigi baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje nustatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Panašioje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjktODk1LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69-895/2018">2K-69-895/2018</a>) išaiškinta, kad,,ūkinių operacijų apskaitos registrų formos, turinio, skaičiaus nenustatymas pats savaime nereiškia tokį buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, kuris būtų tiesioginė BK 223 straipsnyje numatytų padarinių kilimo sąlyga, juolab kad bendri reikalavimai apskaitos registrų, kitų apskaitos dokumentų formoms, jų turiniui yra įtvirtinti Buhalterinės apskaitos įstatyme, kituose teisės aktuose. Ir nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kad ūkinių operacijų apskaitos registrų formos, turinio, skaičiaus nenustatymas būtų tiesioginė BK 223 straipsnyje numatytų padarinių kilimo sąlyga“. Šiuo precedentu analogiškoje byloje turėjo vadovautis ir apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas objektyviųjų požymių nebuvimą kasatorės veikoje.

4.11. Dėl nurodytų aplinkybių teismai pažeidė ir baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio priemonės, principą ir nepagrįstai atsisakė taikyti veikos mažareikšmiškumo institutą. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį aptariamas nusikaltimas gali pasiekti tais atvejais, kai vadovaujantis jokiais dokumentais nėra galimybės nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, pažeidimai yra sistemiški, nuolatiniai ir tyčiniai, o ne pavieniai ir formalūs. Šiuo atveju tiek ekspertai, tiek specialistai nustatė bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Sunkumų tai nustatyti nekilo ir bankroto administratoriui, kuris nerado jokių pažeidimų ar dokumentų trūkumo. Taigi akivaizdu, kad arba įstatyme nustatyti padariniai neatsirado, arba iš esmės nebuvo padaryta žala baudžiamojo įstatymo saugomiems interesams. Todėl, vadovaudamasis teisingumo, baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio priemonės, principais, teismas, net ir konstatavęs, kad formaliai kilo pavojingi padariniai, turėjo konstatuoti, jog žala yra minimali arba net nebuvo padaryta, ir taikyti BK 37 straipsnio nuostatas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Civilinės ieškovės firmos,,K“ atstovės advokatės S. E. Šalūgaitės kasacinis skundas atmestinas, nuteistosios D. G. (T.) ir jos gynėjo advokato G. Černiausko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribų ir civilinės ieškovės apeliacinio skundo dalies palikimo nenagrinėtos

6. Civilinės ieškovės firmos,,K“ atstovės advokatės S. E. Šalūgaitės kasaciniame skunde ginčijamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas palikti nenagrinėtą civilinės ieškovės apeliacinio skundo dalį, kuria buvo prašoma nuteisti Dž. G. (T.) pagal BK 186 straipsnio 1 dalį. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas motyvuotas tuo, kad D. G. (T.) buvo kaltinama ir nuteista pagal BK 186 straipsnio 1 dalį tik dėl prieš UAB „P“ padarytos nusikalstamos veikos. Teismas nurodė, kad nei kaltinamajame akte (8 t., b. l. 1–35), nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prokuroro pateiktame prašyme pakeisti kaltinimą (10 t., b. l. 182–185) nebuvo inkriminuota BK 186 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika, padaryta prieš firmą „K“, todėl šios dalies apeliacinio skundo argumentai apeliacine tvarka nenagrinėjami. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, taip spręsdamas apeliacinės instancijos teismas esminio BPK pažeidimo nepadarė.

7. Remiantis BPK 255 straipsnio 1 dalimi, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Pagal teismų praktiką, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti keičiami pagal prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo prašymą, kai apie tai yra išdėstoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-526/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016, 2K-7-162-303/2019 ir kt.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTctNjk2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-57-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-57-696/2017">2K-57-696/2017</a>, 2K-7-162-303/2019).

8. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Dž. G. (T.) kaltinimas pagal BK 186 straipsnio 1 dalį buvo pareikštas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, prokurorui pateikus prašymą pakeisti kaltinimą (10 t., b. l. 182–185). Kaltinimas pagal BK 186 straipsnio 1 dalį susijęs išskirtinai su UAB „P“ padaryta žala. Jokia kaltinimo keitimo procedūra dėl šios nusikalstamos veikos proceso metu nebuvo inicijuojama ir vykdoma. Todėl civilinės ieškovės firmos „K“ apeliaciniame skunde pateiktas prašymas nuteisti Dž. G. (T.) pagal BK 186 straipsnio 1 dalį dėl firmai „K“ padarytos žalos peržengė bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas ir apeliacinės instancijos teismo negalėjo būti tenkinamas. Tokiame kontekste apeliacinės instancijos teismo sprendimas palikti minėtą civilinės ieškovės firmos „K“ skundo dalį nenagrinėtą nelaikytinas procesiniu pažeidimu.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, negali būti tenkinama ir civilinės ieškovės firmos „K“ atstovės kasacinio skundo dalis, kuria prašoma grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka klausimą dėl D. G. (T.) pripažinimo kalta pagal BK 186 straipsnio 1 dalį dėl firmai „K“ padarytos žalos.

Dėl BK 209 straipsnio taikymo

10. Civilinės ieškovės firmos „K“ atstovė kasaciniu skundu ginčija D. G. (T.) išteisinimą pagal BK 209 straipsnį ir šią bylos dalį prašo grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti šį prašymą.

11. Pagal BK 209 straipsnį baudžiamoji atsakomybė taikoma tam, kas sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelę turtinę žalą kreditoriams. Taigi taikant baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamą bankrotą turi būti nustatytas ne tik sąmoningo (tyčinio) blogo įmonės valdymo faktas, bet ir tai, kad būtent toks valdymas lėmė įmonės bankrotą ir didelę žalą kreditoriams. Abiejų instancijų teismai paneigė nusikalstamo bankroto požymių buvimą D. G. (T.) veikoje ir esminis tokio vertinimo aspektas yra tai, kad bylos duomenys nepagrindžia priežastinio ryšio tarp kaltinamajai inkriminuotų veiksmų valdant UAB „R“ ir šios bendrovės bankroto.

12. Remiantis Dž. G. (T.) pareikštu kaltinimu, UAB „R“ bankrotą lėmė jos sudaryti sandoriai skiriant sau dividendus ir jais padengiant savo skolą bendrovei, taip pat bendrovės lėšomis apmokant garinės pirties ir požeminio vandens gręžinio įrengimą savo privačioje valdoje, santechnikos ir elektros prekių įsigijimą, o minėtas išlaidas įtraukiant į savo, kaip atskaitingo asmens, avansinę apyskaitą. Iš tiesų, šie sandoriai kelia abejonių dėl jų atitikties bendrovės interesams ir bendriausia prasme gali būti laikomi blogu įmonės valdymu. Kita vertus, abiejų instancijų teismai neįžvelgė šiuose sandoriuose bendrovės turto pasisavinimo požymių ir ši nuosprendžių dalis kasacine tvarka neskundžiama. Be to, teismai nenustatė, kad būtent šie sandoriai buvo UAB „R“ bankroto priežastis. Kartu teismai, įvertinę ekspertizės akte pateiktus duomenis, pasisakė ir dėl galimų bendrovės bankroto priežasčių: pasaulinės ekonominės krizės padarinių, 2009 m. padidėjusių pirkėjų įsiskolinimų, pavėluotų atsiskaitymų, nuostolingos KTU bendrabučio renovacijos ir kt.

13. Civilinės ieškovės firmos „K“ atstovė nesutinka su tokiu teismų vertinimu, kritikuoja teismų argumentus, tačiau nepateikia jokių duomenų, paneigiančių teismų išvadą dėl bankroto priežasčių. Anot kasatorės, rezultatas būtų kitoks, jei teismai vertintų D. G. (T.) neteisėtų veiksmų visumą, įskaitant ir aplaidumą tvarkant apskaitą, tačiau šis argumentas deklaratyvus ir nekonkretus. Teismai, darydami išvadą dėl nusikalstamo bankroto požymių nebuvimo, vertino visus bylos duomenis, kuriais buvo grindžiamas šis kaltinimas. Iš kasatorės pozicijos išplaukia, kad buhalterinės apskaitos pažeidimai taip pat prisidėjo prie įmonės bankroto, tačiau šis teiginys nepagrįstas konkrečiais duomenimis. Nepagrįstas ir kasatorės argumentas, kad teismai neturėjo atsižvelgti į tai, kaip sprendimai Dž. G. (T.) išmokėti dividendus ir sudengti neišmokėtą dividendų sumą su jos skoliniu įsipareigojimu įmonei buvo vertinami civilinėje byloje (konkrečiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTgtNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-298-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-298-701/2016">3K-3-298-701/2016</a>). Šioje civilinėje byloje kasacinio teismo išsakyta pozicija neabejotinai yra svarbi aplinkybė, į kurią teismas privalėjo vienaip ar kitaip atsižvelgti tikrindamas Dž. G. (T.) pareikštų kaltinimų pagrįstumą. Civilinės ieškovės firmos „K“ atstovės kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar teismas pagrįstai šią kasacinės instancijos teismo nutartį pavadino „prejudiciniu sprendimu“, yra antraeilis ir neleidžia suabejoti teismo nuosprendžio pagrįstumu.

14. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-48-788/2018, 2K-7-8-788/2018 ir kt.).

15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad civilinės ieškovės firmos „K“ atstovės kasaciniame skunde pateikti argumentai nepagrindžia išvados, kad bylos dalis dėl D. G. (T.) išteisinimo pagal BK 209 straipsnį turėtų būti grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl civilinės ieškovės firmos „K“ civilinio ieškinio ir prašymo išieškoti turėtas išlaidas nagrinėjant bylą kasacine tvarka

16. Civilinės ieškovės firmos „K“ atstovės prašymas priteisti iš nuteistosios D. G. (T.) 43 126,08 Eur žalai atlyginti grindžiamas jos nuteisimu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Šis prašymas netenkintinas. Pirma, minėta turtinė žala firmai „K“ padaryta UAB „R“ neįvykdžius savo sutartinių įsipareigojimų, o ne dėl buhalterinės apskaitos pažeidimų, už kuriuos nuteista D. G. (T.). Antra, firma „K“ yra pateikusi analogiško pobūdžio civilinį ieškinį Dž. G. (T.) civilinio proceso tvarka ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1234-285/2017 šis ieškinys visiškai patenkintas. Situacija, kai civilinis ieškovas baudžiamojoje byloje prašo priteisti žalos atlyginimą, kuris tuo pačiu pagrindu ir iš to paties atsakovo jau priteistas civilinėje byloje, neatitinka civilinio ieškinio baudžiamajame procese instituto (BPK 10 skyrius) paskirties.

17. Atmetus civilinės ieškovės firmos „K“ atstovės kasacinį skundą, netenkintinas ir jos prašymas išieškoti iš nuteistosios 1500 Eur turėtų išlaidų nagrinėjant bylą kasacine tvarka.

Dėl BK 186 straipsnio 1 dalies taikymo

18. Pirmosios instancijos teismas išteisino Dž. G. (T.) pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, nenustatęs, kad ši atsiskaitymų pagal sutartį su UAB „P“ būtų vengusi apgaule ir kad šios sutarties sudarymas ir neatsiskaitymas peržengtų įprastų verslo santykių ir juose kylančių civilinių ginčų ribas.

19. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas priešingai, pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 186 straipsnio 1 dalį nustatė atsižvelgdamas į tai, jog D. G. (T.) klaidino UAB „P“ komercijos direktorių A. Ž., kad dar nėra gavusi atsiskaitymo iš užsakovo, melagingai žadėdavo atsiskaityti, kai tik bus pervesti pinigai, nors realiai užsakovas jau buvo atsiskaitęs su UAB „R“ ir gautus pinigus D. G. (T.) panaudojo atsiskaitydama su kitais kreditoriais. Atsižvelgta ir į tai, kad nors civilinei ieškovei UAB „P“ ir yra civilinio proceso tvarka priteista UAB „R“ nesumokėta pinigų suma, jos realiai išieškoti nebuvo objektyvių galimybių, be to, D. G. (T.) naudojosi ir asmenine banko sąskaita vykdant atsiskaitymus UAB „R“ vardu, taip dar labiau apsunkindama UAB „P“ galimybes išsiieškoti sau priklausantį atlygį už atliktus darbus.

20. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, daro išvadą, kad byloje nustatytų aplinkybių nepakanka išvadai, kad D. G. (T.) veikoje yra visi BK 186 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, vadovaujantis baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės (lot. ultima ratio) principu, ne kartą pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, 2K-143/2013, 2K-179-697/2018 ir kt.). Pagal BK 186 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos. Šios nusikalstamos veikos esmė – apgaulės panaudojimas prievolei išvengti. Ši nusikalstamos veikos sudėtis teismų praktikoje aiškinama taip, kad vengimas atsiskaityti turi būti besąlygiškas (tai nėra vien tik delsimas įvykdyti piniginę prievolę), o apgaulė naudojama siekiant sudaryti tokią situaciją, kad kreditorius civilinio proceso priemonėmis netektų galimybės realiai gauti savo reikalavimų patenkinimą. Paprastas vengimas atsiskaityti (nesant apgaulės ir piktavališkų ketinimų kreditoriaus atžvilgiu) yra civilinių teisinių santykių sritis ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg3LTY5My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-487-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-487-693/2015">2K-487-693/2015</a>, 2K-131-719/2019 ir kt.).

22. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 186 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių nebuvimo, pateikė logiškus ir teisės principais pagrįstus argumentus. Atsižvelgta į tai, kad sutartis su UAB „P“ ir UAB „R“ buvo sudaryta ekonominės krizės metu; sudarant sutartį nebuvo siekiama neatsiskaityti; bendroves siejo pasitikėjimu grįsti tarpusavio santykiai, UAB „R“ finansinių ataskaitų rinkinius skelbė viešai, visi potencialūs verslo partneriai galėjo su jais susipažinti, įvertinti juridinio asmens mokumą, galimą verslo riziką; sutarties pasirašymo aplinkybės atitiko įprastinę verslo praktiką; galimybė civilinei ieškovei pareikšti pretenzijas UAB „R“ (ir net asmeniškai jos vadovei) civilinio proceso tvarka nebuvo apsunkinta, tai civilinė ieškovė ir yra padariusi. Atsižvelgta ir į tai, kad UAB „R“ gautas lėšas iš UAB „J“ panaudojo apmokėdama svarbiausiems kreditoriams: VMI, „Sodrai“, darbuotojams, tiekėjams, kad būtų užtikrinta tolesnė įmonės ūkinė finansinė veikla. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad vykdant įmonės bankroto procedūra tyčinis bankrotas nenustatytas. Iš visų šių aplinkybių galima spręsti apie D. G. (T.) pastangas išvengti bankroto. Ši išvada yra svarbi, nes paneigia vengimo atsiskaityti besąlygiškumą, pvz., kai verslo partneriai apgaulingais pažadais įtraukiami į sutartinius santykius, nors neišvengiamo bankroto akivaizdoje su jais negali būti ir neplanuojama atsiskaityti. Atkreiptinas dėmesys ir į labai trumpą laikotarpį, per kurį UAB „R“ turėjo galimybę atsiskaityti su UAB „P“. Pagal bylos duomenis, ekonominius sunkumus išgyvenusi UAB „R“ gavo realią galimybę atsiskaityti nuo 2011 m. gruodžio 1 d., kai į jos banko sąskaitą pervesta 115 693,34 Lt, o 2011 m. gruodžio 23 d. bendrovei jau buvo iškelta bankroto byla, areštuotas jos nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, lėšos bei turtinės teisės, esančios pas atsakovą ir (arba) trečiuosius asmenis (Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-3637-259/2011). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad UAB „R“ iš UAB „J“ už darbus Birštono kultūros centro objekte realiai gavo mažesnę sumą (115 693,34 Lt), nei buvo planuota pagal sutartį (212 317,80 Lt).

23. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pasitikėjimo partneriu principas versle reiškia tikėjimą verslo partnerio sąžiningumu, jog šis vykdys verslą, suteikiantį abipusę naudą. Kartu bet kuris verslas suponuoja riziką, įskaitant sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo ir pajamų praradimo galimybę. Todėl piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės pasireiškimo būdas tarp verslininkų ir kaip pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę gali būti konstatuojamas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy05LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-9/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-9/2013">2A-7-9/2013</a>).

24. Nagrinėjamoje byloje nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kad D. G. (T.) apskritai neketino atsiskaityti su UAB „P“. Objektyvių duomenų, iš kurių galima būtų spręsti apie nuteistosios panaudotą apgaulę prieš UAB „P“, taip pat yra labai mažai – tik šios bendrovės komercijos direktoriaus A. Ž. parodymų fragmentas, kad jis bendravo su Dž. G. (T.) telefonu ir ši vis sakė jam, kad dabar neturi pinigų ir atsiskaitys, kai su UAB „R“ bus atsiskaityta, taip pat žadėjo tai padaryti artimiausiu laiku. Tačiau iš bylos medžiagos net neaišku, kada tiksliai vyko šie pokalbiai – iki 2011 m. gruodžio 1 d. ar po šios dienos, kai UAB „R“ sąskaitoje atsirado lėšų, iš kurių ši galėjo atsiskaityti su UAB „P“. Atkreiptinas dėmesys ir į A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad anksčiau UAB „P“ taip pat yra atlikusi darbus pagal sutartis su UAB „R“ ir už šiuos darbus buvo visiškai atsiskaityta (8 t., b. l. 15).

25. Pagrindžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą už UAB „P“ padarytą žalą, tiek kaltinime (10 t., b. l. 184), tiek ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat nurodoma aplinkybė, kad D. G. (T.) UAB „R“ veikloje naudojo savo asmeninę banko sąskaitą, į kurią gaudavo užsakovų pervedamas lėšas. Tačiau minėtuose procesiniuose dokumentuose nedetalizuojama, kokios konkrečiai lėšos, kada ir iš kokių užsakovų buvo pervedamos į šią sąskaitą, todėl neaišku, kaip ši aplinkybė pagrindžia D. G. (T.) ketinimus išvengti prievolės ir apgaulės panaudojimą prieš UAB „P“.

26. Visos aptartos aplinkybės verčia abejoti tuo, kad neatsiskaitymas su UAB „P“ yra D. G. (T.) piktavališkumo, o ne verslo rizikos ir objektyvių ekonominių sunkumų, kuriuos išgyveno UAB „R“, rezultatas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl D. G. (T.) nuteisimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį naikintina paliekant galioti atitinkamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.

Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo

27. Nuteistoji ir jos gynėjas kasaciniame skunde ginčija BK 223 straipsnio 1 dalies taikymą, argumentuoja, kad baudžiamoji atsakomybė byloje pritaikyta už formalius buhalterinės apskaitos pažeidimus, kurie realių duomenų neiškreipė ir nesukėlė nusikalstamų padarinių. Teisėjų kolegija su šiais teiginiais nesutinka.

28. Buhalterinės apskaitos pažeidimai ir jų sukelti padariniai, t. y. negalimumas iš dalies nustatyti UAB „R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, teismų nustatyti remiantis byloje atliktų specialių tyrimų rezultatais: specialisto išvada ir teismo paskirtos kompleksinės finansų buhalterinės ekspertizės aktu, šiuos tyrimus atlikusių asmenų paaiškinimais, taip pat UAB „R“ buhaltere dirbusios L. A. parodymais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo visų BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą D. G. (T.) veiksmuose organizuojant buhalterinę apskaitą įmonėje. Apeliacinės instancijos teismas išsamiais argumentais paneigė gynybos poziciją dėl padarytų buhalterinių pažeidimų formalaus pobūdžio ir nusikalstamų padarinių nebuvimo. Antai konstatuota, kad D. G. (T.) akivaizdžiai ignoravo buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus: nepatvirtino atskaitingų asmenų atsiskaitymo tvarkos, tinkamai neatsiskaitė už jai išduotas lėšas, atsiskaitymams naudodama savo asmeninę banko sąskaitą, kurioje įmonės lėšos buvo sumaišytos su asmeninėmis lėšomis, neparengė 2011 metų medžiagų nurašymo aktų, nepriėmė įsakymų dėl inventorizacijų atlikimo, žinodama, kad įmonėje faktiškai nėra atliekamos inventorizacijos, nevedamas sutarčių registras, kiekvienam statybos objektui nebuvo vedamas pajamų ir sąnaudų apskaitos registras. Išvada, kad dėl aplaidžiai tvarkomos buhalterinės apskaitos iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „R“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, pagrįsta išsamiais ir logiškais motyvais. Kasacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia.

29. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti teismų atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl aplaidžios apskaitos tvarkymo, todėl ši teismų nuosprendžių dalis paliktina galioti. Taip pat paliktina galioti apeliacinės instancijos teismo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį Dž. G. (T.) paskirta 30 MGL dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Civilinės ieškovės firmos,,K“ atstovės advokatės Sigridos Eglės Šalūgaitės kasacinį skundą atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo panaikinta Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalis dėl D. G. (T.) išteisinimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį ir kuria D. G. (T.) buvo nuteista pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, jai paskirta už šią nusikalstamą veiką 180 MGL (6778,80 Eur) dydžio bauda ir civilinei ieškovei UAB „P“ iš jos priteista 15 816,95 Eur turtinei žalai atlyginti. Palikti galioti Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalį, kuria D. G. (T.) pagal BK 186 straipsnio 1 dalį išteisinta, o UAB „P“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria pagal BK 186 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos ir D. G. (T.) paskirta galutinė subendrinta bausmė – 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda. Palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu D. G. (T.) pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirtą 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio baudą.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Alvydas Pikelis

Olegas Fedosiukas