D. B. pagal BK 24 str. 6 d., 178 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-194-628/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09190-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.5; 1.1.10.1; 1.2.14.1.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

nuteistojo D. B. gynėjui advokatui Sauliui Zakarevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Tomo Grušo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7, 8 punktais, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: pradėti dirbti ar tęsti darbą, netekus darbo, per vieną mėnesį užsiregistruoti darbo biržoje ir būti registruotam visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laiką; neišvykti iš gyvenamosios vietos (miesto ar rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; nuo 23.00 iki 6.00 val. būti savo namuose, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi. Procesas dėl nukentėjusiosios B. J. civilinio ieškinio turtinei ir neturtinei žalai atlyginti nutrauktas.

Tuo pačiu nuosprendžiu T. J. ir T. J. nuteisti pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jų kasacinis skundas nepaduotas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje suformuluoto kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad T. J. smaugė B. J.; pašalinta nuoroda į BK 24 straipsnio 3 dalį dėl T. J. ir T. J. padarytų nusikalstamų veikų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista, o nuteistojo T. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu su padarytais pakeitimais) nuteistas už tai, kad nuo 2018 m. sausio mėnesio iki 2018 m. vasario 23 d., tiksliai nenustatytu laiku, susitarė su T. J. ir T. J. įsibrauti į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Pakruojo r., priklausantį B. J., ir pagrobti svetimą, nukentėjusiajai priklausantį turtą bei pasiskirstė vaidmenimis:

T. J. ir T. J. įsipareigojo įsibrauti į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) Pakruojo r., priklausantį B. J., ir pagrobti svetimą, nukentėjusiajai priklausantį turtą, o D. B. įsipareigojo nuvežti T. J. ir T. J. automobiliu prie minėto namo ir palaukti, kol T. J. ir T. J. pagrobs B. J. priklausantį turtą, bei išvežti juos automobiliu iš nusikaltimo vietos.

Vėliau, 2018 m. vasario 23 d. apie 23.10 val., veikdami bendrininkų grupe pagal iš anksto parengtą planą, D. B., T. J. ir T. J. nuvyko D. B. vairuojamu automobiliu „Opel Vectra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) Pakruojo r., T. J. išlaužė minėto namo duris, T. J. ir T. J. į jį įsibrovė, o T. J., įsibrovęs į namą, uždengė drabužiu B. J. akis, ranka užspaudė jai burną ir kartu su T. J. pagrobė B. J. priklausančius pinigus – 50 Eur. Iš karto po to T. J. ir T. J. grįžo į automobilį „Opel Vectra“, o D. B. išvežė T. J. ir T. J. automobiliu iš nusikaltimo vietos.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių aplinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Tomas Grušas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius teigia:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus – vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnį, nes neįvertino įrodymų visumos, kaip to apeliaciniame skunde prašė prokuroras. Laikytina, kad apeliacinės instancijos teismo pateiktos išvados dėl nuteistojo D. B. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir BK 75 straipsnio taikymo nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, įrodinėjant kaltininko suvokimą dėl plėšimo bendrininkaujant, svarbią reikšmę turi nusikaltimo padarymo laiko, vietos vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-345/2004), bendrininkų ryšiai, nulėmę jų bendros nusikalstamos veikos turinį (pobūdį), jų veiksmai organizuojant nusikalstamą veiką bei vykdant nusikaltimą ir po nusikaltimo padarymo. Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad visi bendravykdžiai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį. Nusikalstamos veikos bendravykdžiais taip pat gali būti pripažįstami asmenys, kurie pasiskirstę vaidmenimis (funkcijomis) tiesiogiai daro nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjExLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-211/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-211/2008">2K-211/2008</a>). Pasisakydamas dėl BK 75 straipsnio taikymo D. B. pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas ne iki galo išnagrinėjo aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir nuteistojo asmenybe.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl D. B. kaltės formos ir rūšies, nevertino dalies nuteistųjų D. B., T. J. ir T. J. parodymų. Teismo išvada, kad D. B. vaidmuo padarant nusikaltimą buvo antraeilis, prieštarauja nuteistųjų T. J., T. J. ir D. B. parodymams, kurių teismas neanalizavo ir nevertino. Iš minimų nuteistųjų parodymų matyti, kad, priešingai nei nustatė teismas, D. B. veiksmai bendrai veikai buvo esminiai ir be jų veikos padarymas būtų buvęs neįmanomas, t. y.: po to, kai T. J. atsisakė sumanymo įvykdyti B. J. turto grobimą, būtent D. B. sugalvojo ir pasiūlė T. J. įvykdyti šį nusikaltimą (D. B., T. J., T. J. parodymai); iš karto po to D. B. įkalbėjo T. J. bendrai įvykdyti šį nusikaltimą (D. B., T. J. parodymai); D. B. suorganizavo vienas kito nepažįstančių T. J. ir T. J. susitikimą ir dalyvavo jame (D. B., T. J., T. J. parodymai); žinodamas, kad T. J. neturi galimybės nuvykti pas T. J. dėl sudėtingos finansinės padėties, D. B. paėmė T. J. iš namų ir savo transportu nuvežė jį pas T. J. į kitą miestą, esantį daugiau kaip už 50 km (D. B., T. J., T. J. parodymai); žinodamas, kad T. J. ir T. J. neturi galimybės patys nuvykti į nusikaltimo vietą, D. B. nuvežė juos į nusikaltimo vietą bei išvežė iš nusikaltimo vietos (D. B., T. J., T. J. parodymai).

2.4. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. B. buvo susitaręs padaryti vagystę, bet ne plėšimą, yra pagrįsta tik daline nuteistųjų parodymų analize, tačiau ji prieštarauja nustatytiems objektyviesiems nusikalstamos veikos požymiams, kurių viseto teismas taip pat neanalizavo ir nevertino nuosprendyje. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad: vykdami į nusikaltimo vietą visi nuteistieji disponavo informacija, jog nukentėjusioji gyvena sodyboje ir būna arba gyvenamajame name, arba lauko virtuvėje, o pinigus laiko gyvenamajame name esančiame seife (D. B., T. J., T. J. parodymai); T. J., kuris gavo informaciją apie nukentėjusiąją iš trečiojo asmens, suprato, kad seifas, kuriame nukentėjusioji laiko pinigus, yra didelis ir suradus šį seifą reikės galvoti, kaip jį atidaryti (T. J. parodymai); nuteistieji nesivežė ir nesinešė į nusikaltimo vietą jokių įrankių, kuriais būtų galima išlaužti nukentėjusiosios seifą (2018 m. vasario 24 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, B. J., D. B., T. J., T. J. parodymai); D. B. žinojo ir suprato, kad T. J. reikalingi pinigai dėl sudėtingos jo finansinės padėties ir jis neturi galimybės savarankiškai kartu su T. J. nuvykti į nusikaltimo vietą (D. B., T. J., T. J. parodymai); nuteistieji nuvyko į nusikaltimo vietą vėlai vakare, įprastai poilsiui namuose skirtu laiku (apie 23.10 val.) (B. J., D. B., T. J., T. J. parodymai); nuėję į nusikaltimo vietą, nuteistieji T. J. ir T. J. matė, kad gyvenamajame name degė šviesa (B. J., T. J., T. J. parodymai); prieš patekdami į gyvenamąjį namą T. J. ir T. J. paslėpė savo veidus (B. J. parodymai); įsibraudami į nukentėjusiosios gyvenamąjį namą, T. J. ir T. J. sukeldami didelį garsą išlaužė namo duris (2018 m. vasario 24 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, B. J., T. J., T. J. parodymai); įsibrovę į nukentėjusiosios gyvenamąjį namą, T. J. ir T. J. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją ir pagrobė jai priklausantį turtą (B. J. parodymai). Apeliacinės instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad visi nuteistieji proceso metu akivaizdžiai siekė sumenkinti savo vaidmenį padarant nusikaltimą (D. B. teigė, kad nieko nedarė, su niekuo nesitarė, o T. J. ir T. J. – kad nenaudojo prieš nukentėjusiąją smurto), taip pat nevertino nuteistuosius charakterizuojančių duomenų ir ankstesnių nuteistųjų ryšių, iš kurių matyti, jog visi nuteistieji praeityje buvo teisti dėl nusikalstamų veikų nuosavybei, susipažino įkalinimo įstaigoje atlikdami laisvės atėmimo bausmes.

2.5. Teismas, darydamas išvadą dėl D. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, neatliko išsamios bylos duomenų analizės, nes nevertino, ar nuteistojo nusikaltimas padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad D. B. nusikaltimas nebuvo padarytas atsitiktinai ir jam apskritai yra būdingos antivisuomeninės nuotaikos, jis turi ryškų polinkį daryti nusikalstamas veikas, nes: praeityje buvo teismo nuteistas dėl septyniolikos nusikaltimų, iš kurių net keturiolika yra priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai; 2016 m. spalio 25 d. atlikęs teismo paskirtą šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę už minėtus nusikaltimus, netrukus po to, 2017 m. gruodžio 21 d., kartu su T. J. vėl padarė naują nusikaltimą ir buvo nuteistas Vokietijos Federacinės Respublikos teismo laisvės atėmimu dvejiems metams, atidedant bausmės vykdymą trejiems metams (dėl prekybos narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis bei prekursoriais), o praėjus vos dviem mėnesiams po Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimo, 2018 m. vasario 23 d., jis įkalbėjo T. J. ir T. J. daryti naują nusikaltimą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl D. B. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį pagrįstumo

4. Kasaciniame skunde prokuroras ginčija D. B. veikos kvalifikavimą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį teigdamas, kad jis buvo vienas iš plėšimo bendravykdžių, nes jo vaidmuo padarant nusikalstamą veiką nebuvo antraeilis, be jo veiksmų veikos padarymas būtų neįmanomas, o objektyvios bylos aplinkybės rodo tarp bendrininkų buvusį susitarimą įvykdyti plėšimą įsibraunant į patalpą. Dėl to, anot kasatoriaus, D. B. veiksmai atitinka BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtį. Tokie kasatoriaus skundo teiginiai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti.

5. Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bylose formuojama praktika, pagal kurią būtini bendrininkavimo objektyvieji požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, o subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra jų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI5LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-229/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-229/2008">2K-229/2008</a>, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-296/2013, 2K-458/2014, 2K-203-895/2017). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2013, 2K-89-693/2015).

6. Asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti keliomis formomis: a) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys visiškai realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (paprasta bendrininkavimo forma); b) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys iš dalies realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius arba kai kurie visiškai, o kiti tik iš dalies (paprasta bendrininkavimo forma) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc3LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-577/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-577/2011">2K-577/2011</a>). Be to, asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti ir tuo, kad, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys (pvz., padėjėjai), kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme nustatytais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115/2012, 2K-377-697/2015, 2K-253-693/2017).

7. Plėšimo veika pasireiškia turto užvaldymu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Bendrininkavimo atveju plėšimas gali pasireikšti ir tuo, kad vieni bendrininkai prieš nukentėjusįjį naudoja tik smurtą, o kiti naudoja fizinį smurtą bei grobia arba tik grobia nukentėjusiųjų turtą pirmiesiems tai matant ir neprieštaraujant (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02Ny01MTEvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-67-511/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-67-511/2016">2K-7-67-511/2016</a>). Plėšimo bylose pažymima, kad susitarti įmanoma ir rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-364/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-364/2011">2K-364/2011</a>). Plėšimo bylose nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyviuosius plėšimo požymius (pvz., tik panaudojo smurtą prieš nukentėjusį asmenį). Kai vieniems asmenims pagrobiant nukentėjusiojo turtą kiti tiesiogiai kartu nedalyvauja, tačiau nustatomi bendrininkavimo požymiai, nusikaltimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kuris iš nuteistųjų pabaigė plėšimo veiksmus, t. y. visiškai realizavo BK 180 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytą pavojingos veikos požymį – svetimo turto pagrobimą, tokiu atveju visų veiksmai vertinami pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300-699/2015). Vis dėlto tokiu atveju turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai atskleistas asmenų bendrininkavimas (nustatytas susitarimas, tyčia, veiksmų bendrumas) padarant nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-976/2019).

8. Šioje byloje teismai, įvertinę visas reikšmingas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad D. B. padarė BK 24 straipsnio 6 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, o kiti nuteisti bendrininkai (T. J. ir T. J.) – BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nusikalstamas veikas. Byloje nustatyta, kad pirminis bendrininkų susitarimas buvo įvykdyti vagystę iš patalpos, tačiau, įvykio vietoje pasikeitus situacijai, tiesiogiai nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius realizavusių nuteistųjų T. J. ir T. J. veiksmai peraugo į plėšimą įsibraunant į patalpą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis T. J. nuteistajam D. B. siūlė apvogti namą (teigė, kad name yra seifas, kuriame yra 2000 Eur), tačiau jis atsisakė. Vėliau į D. B. kreipėsi T. J., klausdamas, kaip gauti pinigų, todėl D. B. supažindino T. J. su T. J. ir visi trys nutarė minėtą namą apvogti. D. B. nuteistuosius T. J. ir T. J. nuvežė prie namo, palaukė, kol jie įvykdys vagystę, ir išvežė juos iš nusikaltimo vietos; apie tai, kas vyko name, D. B. nežinojo, aplinkybių, jog prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas smurtas, T. J. ir T. J. D. B. neminėjo, apie įvykdytą plėšimą D. B. sužinojo tik iš policijos pareigūnų. Byloje iš T. J. ir T. J. parodymų nustatyta, jog buvo tartasi namą apvogti, bendrininkai turėjo informacijos, jog jame gyvenanti nukentėjusioji žiemą gyvena kitur; tik išlaužus namo duris paaiškėjo, jog nukentėjusioji visgi yra name.

9. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad skirtingą bendrininkų veikos kvalifikaciją lėmė tai, jog netikėtai pasikeitė nusikalstamo susitarimo turinys. Nors pradinis nuteistųjų susitarimas apėmė vagystės iš gyvenamojo namo padarymą, tačiau nusikalstamos veikos darymo metu pasikeitė nusikalstamo sumanymo įgyvendinimo aplinkybės, t. y. T. J. ir T. J. įsibrovus į namą paaiškėjo, jog jame yra namo šeimininkė, todėl nusikalstamas sumanymas kito ir peraugo į plėšimą: siekdami pagrobti pinigus, nuteistieji turėjo įveikti nukentėjusiosios B. J. pasipriešinimą, todėl T. J. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją (drabužiu uždengė jai akis, ją smaugė, ranka užspaudė burną), o tuo metu T. J. paėmė pinigus (iš nertinio ištraukė 50 Eur). Tuo tarpu nuteistojo D. B. vaidmuo padarant nusikaltimą pasireiškė tuo, jog jis nuvežė T. J. ir T. J. į nusikaltimo darymo vietą, jų laukė ir vežė atgal. Byloje nenustatyta, kad jis žinojo ar galėjo žinoti, jog bendrininkų nusikalstamas sumanymas įvykdyti vagystę peraugs į plėšimą, nes nei prieš tai, nei jau važiuojant automobiliu apie smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimą nebuvo kalbama, apie tai nebuvo tariamasi. Kaip jau minėta anksčiau, nuteistieji žinojo aplinkybes, jog nukentėjusioji žiemą name negyvena.

10. Nors kasatorius skunde cituoja ir itin detaliai analizuoja nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (nuteistųjų D. B., T. J., T. J. parodymus), teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismai, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės, įvertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lygino ir susiejo į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę, taip pat įrodymus vertino atsižvelgdami į bendrininkavimo instituto nuostatas, įtvirtintas BK 24–26 straipsniuose.

11. Esant šioms aplinkybėms, pritartina teismų padarytoms išvadoms, kad nuteistasis D. B. nerealizavo nė vieno BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymio, o tik pranešė T. J. apie galimybę gauti pinigų, supažindino T. J. su T. J., tarėsi įvykdyti vagystę, nuvežė nuteistuosius į nusikaltimo padarymo vietą, jų laukė, vežė juos iš nusikaltimo padarymo vietos atgal. Tokie nuteistojo D. B. veiksmai atitinka padėjėjo požymius (BK 24 straipsnio 6 dalis). Padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatybė yra ta, kad jis tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, bet atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį. Taigi D. B. nusikalstama veika, atsižvelgiant į tai, kad kiti du nuteistieji peržengė susitarimo įvykdyti vagystę iš patalpos ribas, teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį kaip padėjėjo įvykdyti svetimo turto pagrobimą iš patalpos.

12. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodami nuteistojo D. B. nusikalstamą veiką taikė tinkamai, todėl keisti teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

13. Prokuroras kasaciniame skunde taip pat kelia BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą, nurodydamas, kad teismai nepagrįstai nuteistajam D. B. atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes jis yra recidyvistas, turi ryškų polinkį daryti nusikalstamas veikas. Šis kasacinio skundo argumentas atmestinas.

14. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustato BK 75 straipsnis. Pagal BK 75 straipsnį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, teismas ne tik privalo atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet ir turi įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste.

15. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnis nenustato tiesioginio draudimo asmeniui, kuris yra recidyvistas, taikyti šią baudžiamosios atsakomybės realizavimo priemonę. Minėta, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių byloje nustatytų aplinkybių teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika (jos pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu), tiek su nuteistojo asmenybe (jo asmeninėmis savybėmis, amžiumi, sveikatos būkle, šeimine padėtimi, darbine veikla ar mokslu, elgesiu iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jo ir pan.). Vertinant nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, svarbią reikšmę turi aplinkybės, egzistuojančios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu, nes bausmė skiriama asmeniui esamuoju laiku už jo praeityje padarytą nusikalstamą veiką. Jeigu asmuo po nusikalstamos veikos padarymo ilgą laiką laikosi visuomenėje priimtinų etikos ir moralės normų, nepažeidinėja įstatymų, nedaro naujų nusikalstamų veikų ar kitokių teisės pažeidimų, stiprina socialinius ryšius, sukuria šeimą, dirba ar mokosi, galima pagrįstai manyti, kad jo asmenybės pavojingumas mažėja ir toks asmuo savo elgesiu iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo įrodo, jog jis siekia pasitaisyti ir ateityje nedaryti nusikalstamų veikų.

16. Pirmosios instancijos teismas D. B. pripažino kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir paskyrė jam bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams, jos vykdymą, vadovaudamasis BK 75 straipsniu, atidėjo dvejiems metams. Teismas, svarstydamas galimybę nuteistajam atidėti paskirtos bausmės vykdymą, be aplinkybių, į kurias paprastai atsižvelgiama skiriant bausmę, atsižvelgė ir į tai, kad D. B. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, jo vaidmuo padarant nusikaltimą buvo antraeilis, jis padarė išvadas dėl ankstesnių teistumų, baigė profesinį mokymą, įgijo vairuotojo specialybę, padeda tėvui bityne. Atsižvelgiant į šias aplinkybes buvo padaryta išvada, kad baudžiamosios atsakomybės uždaviniai, nurodyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti ir be realaus paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

17. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą šiuo aspektu, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytos nusikalstamos veikos sunkumą. Teismas pažymėjo, kad D. B., nors ir būdamas recidyvistas, neigiamai vertina savo poelgį, prisipažįsta padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai dėl to gailisi, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi integruotis visuomenėje įgydamas profesiją. Be to, atsižvelgta į tai, kad D. B. vaidmuo padarant nusikaltimą buvo antraeilis, jis tiesiogiai nerealizavo veikos objektyviųjų požymių, o tik padėjo kitiems bendrininkams. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog paskirtos D. B. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

18. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe, išsamiai ir tinkamai motyvavo savo sprendimą taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas. Kasatoriaus skunde išskirtinai bandoma sureikšminti nuteistojo ankstesnius teistumus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, reikia vertinti aplinkybių, reikšmingų darant išvadą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, visumą, visoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti pozicija.

19. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų teismai, taikydami nuteistajam D. B. BK 75 straipsnį, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus ir sąlygas, nepažeidė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Tomo Grušo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Pranas Kuconis

Sigita Jokimaitė