A. S. pagal BK 24 str. 4 d., 260 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-22-1073/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06115-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.1; 1.1.4.5.1; 2.1.2.9; 1.1.8.1.2; 1.1.8.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. S., nuteistojo D. P. (D. P.), nuteistojo A. V. ir jo gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų.

A. V. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų šešiems mėnesiams ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų šešiems mėnesiams.

A. S. nuteista pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu ketveriems metams, 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1–3 dalimis, konfiskuotas nusikaltimo rezultatas – A. V. 1140,82 Eur ir nusikaltimų padarymo priemonė – automobilis „Citroen C5“.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 31 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies kaltinimo D. P., A. V. ir A. S. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pašalinta aplinkybė dėl neteisėto labai didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymo.

Nuteistajai A. S. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams. Pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, – laisvės apribojimas vieneriems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. S. paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktais (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija), A. S. įpareigota: 1) nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi arba lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose; 2) tęsti darbą ar būti registruotai Užimtumo tarnyboje.

Panaikintas A. V. turtui – 1140,82 Eur – pritaikytas turto konfiskavimas ir laikinas nuosavybės teisės apribojimas ir šios lėšos grąžintos A. V..

Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), o A. V. ir A. S. – pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir gabeno jas kontrabanda, būtent:

1.1. D. P. labai dideliam kiekiui narkotinių medžiagų neteisėtai gabenti kontrabanda tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2018 m. sausio 31 d., veikdamas bendrininkų grupe, į kurios sudėtį įėjo jis (D. P.), A. V. ir A. S., pats tiesiogiai dalyvaudamas bendrininkų grupės veikloje, organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimą kontrabanda iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką tranzitu per Lenkijos Respublikos teritoriją, ne vėliau kaip 2018 m. vasario 4 d. nenustatytomis aplinkybėmis susitaręs su Vokietijos Federacinėje Respublikoje esančiu nenustatytu asmeniu, iš kurio gavo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 15 198,74 g kanapių (antžeminių dalių), tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2018 m. sausio 28 d. 14.56 val., labai didelio kiekio narkotinėms medžiagoms gabenti iš Vokietijos Federacinės Respublikos tranzitu per Lenkijos Respublikos teritoriją į Lietuvos Respubliką konspiracijos tikslu parūpino ne savo vardu registruotą transporto priemonę – automobilį „Citroen C5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įrengta slėptuvė narkotinėms medžiagoms gabenti ir kurį D. P. 2018 m. sausio 28 d. 17.33 val. nuvairavo į (duomenys neskelbtini), ir automobilį ten paliko iki 2018 m. sausio 31 d. 22.58 val., tai yra iki išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos. 2018 m. sausio 31 d. 23.39 val. D. P. vairuojamu automobiliu „Citroen C5“, kuriame įrengta slėptuvė labai dideliam kiekiui narkotinių medžiagų gabenti, kartu su A. V. ir A. S. išvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką, kelionės metu ir būdamas Vokietijoje D. P., ypatingai laikydamasis konspiracijos, savo naudojamus mobiliojo ryšio telefonus paliko namie, o ryšiui palaikyti bei slaptam ir saugiam bendravimui naudojosi A. S. priklausančiu mobiliojo ryšio telefonu.

1.2. Po to, 2018 m. vasario 4 d. apie 8 val., būdamas Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Mindeno mieste, D. P. kartu su A. V., palikę A. S. kavinėje ir nurodę jai laukti, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje automobilyje „Citroen C5“ įrengtoje slėptuvėje, veikdami bendrai, paslėpė D. P. ir A. V. įgytą narkotinę medžiagą – 15 198,74 g kanapių (antžeminių dalių) – ir automobilį su jame esančiomis minimomis narkotinėmis medžiagomis perdavė A. V. ir A. S., o D. P., siekdamas išvengti galimo teisėsaugos pareigūnų patikrinimo gabenant labai didelį kiekį narkotinių medžiagų per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir jos teritorijoje, pasiliko Vokietijoje, liepdamas automobiliu su jame esančiomis narkotinėmis medžiagomis A. V. ir A. S. vykti į Lietuvos Respubliką, o pats, kad nesukeltų įtarimų ir nukreiptų pareigūnų dėmesį, kitą dieną, tai yra 2018 m. vasario 5 d. 17.25 val., į Lietuvos Respubliką grįžo lėktuvu.

1.3. A. V. ir A. S., vykdydami bendrą susitarimą su D. P. ir siekdami maksimalių bendros nusikalstamos veikos rezultatų, tai yra neteisėto labai didelio kiekio narkotinių medžiagų atgabenimo kontrabandos būdu į Lietuvos Respublikos teritoriją, 2018 m. vasario 4 d. vyko pakrautu narkotinių medžiagų automobiliu, kurį iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės sienos vairavo A. V., o vėliau pasikeitus vietomis per Lenkijos ir Lietuvos valstybės sieną automobilį vairavo A. S., pastaroji, vairuodama automobilį ir vykdama kartu su A. V., pervažiavusi Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos valstybių sieną, neteisėtai, neturėdama leidimo, 2018 m. vasario 5 d. apie 2.40 val. per Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos valstybių sieną, Kalvarijos–Budzisko pasienio kontrolės punktą, esantį Kalvarijos sav., Salaperaugio kaimo apylinkėse, atgabeno į Lietuvos Respublikos teritoriją labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 15 198,74 g kanapių (antžeminių dalių), po to, kai A. S. su A. V. automobilyje įrengtoje slėptuvėje gabeno labai didelį kiekį minimų narkotinių medžiagų Lietuvos Respublikos teritorijoje, 2018 m. vasario 5 d. apie 3.10 val. kelyje A5 ties 40 kilometru adresu: Marijampolės sen., Pietariai, Kauno g. 166, jie buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistoji A. S. prašo panaikinti skundžiamų nuosprendžių dalis dėl jos nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti; arba panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Šioje byloje buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes nebuvo užtikrinta A. S. teisė į teisingą (nešališką) procesą, atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus su įtariamąja buvo padaryti šiurkštūs jos teisių į gynybą ir teisės tylėti pažeidimai, kurie lėmė kitų byloje surinktų duomenų turinį ir kokybę. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo bylos išsamiai ir visapusiškai, ikiteisminio tyrimo metu padarytų pažeidimų įtaką byloje surinktų duomenų kokybei analizavo paviršutiniškai, pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus, kruopščiai nepatikrino iš kiekvieno šaltinio gautos informacijos, jos patikimumo, neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, padarė klaidų dėl jų turinio, rėmėsi duomenimis, kurie dėl neatitikties Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo. Įrodymai buvo vertinti atskirai ir selektyviai, nesusiejant ir neanalizuojant jų visumos, neatsižvelgiant į jų tarpusavio santykį, vieniems įrodymams suteiktas prioritetas prieš kitus. Taip pat buvo pažeisti nekaltumo, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principai, A. S. kaltė grindžiama neleistinais įrodymais ir prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas visų pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų neištaisė, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo ir BPK 305 straipsnyje nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles, o apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka aplinkybių, nustatytų pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes bylos aplinkybių neišnagrinėjo tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.

2.2. Žemesnės instancijos teismai A. S. atžvilgiu netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių, 24 straipsnio, 260 straipsnio 3 dalies, 199 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi nebuvo nustatyta A. S. kaltė dėl bendrininkavimo padarant BK 199 ir 260 straipsniuose nustatytas nusikalstamas veikas. A. S. parodymai, kad ji nieko nežinojo apie jos vairuojamame automobilyje esančias paslėptas narkotines medžiagas, byloje nebuvo paneigti įrodymais, atitinkančiais BK 20 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas A. S. žinojimą grindė iš esmės trimis įrodymais: jos 2018 m. vasario 6 d. apklausa ikiteisminio tyrimo metu (kuri apeliacinės instancijos teisme pripažinta neteisėta) ir dviejų pokalbių (A. S. ir D. P.) fragmentais, kurie gauti atliekant slaptus tyrimo veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas A. S. 2018 m. vasario 5–6 d. apklausas pripažino neteisėtomis dėl jos teisės į gynybą pažeidimo ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas minėtų apklausų metu nuteistosios duotais parodymais rėmėsi neteisėtai, kadangi jie neatitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamų leistinumo kriterijų. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad byloje pakanka įrodymų A. S. kaltei (jos žinojimui apie gabenamas narkotines medžiagas) konstatuoti, ir šį žinojimą teismas grindė dviem selektyviai iš A. S. ir D. P. pokalbių atrinktais kaltinančiais fragmentais (fiksuotais 2018 m. kovo 26 d. ir 2018 m. gegužės 11 d. protokoluose), kurie, vadovaujantis BPK 20 straipsniu, nelaikytini įrodymais dėl neatitikties įrodymų leistinumo kriterijui arba pripažinti įrodymais darant klaidų dėl jų turinio. Teismas neįvertino, kad įrašytuose D. P. pokalbiuose informacijos apie A. S. šaltinis buvo neteisėta jos 2018 m. vasario 6 d. apklausa, kurioje dalyvavo prieš tai sulaikant nuteistąją ir neformaliuose pokalbiuose aktyviai dalyvavęs pareigūnas P. Ivanovas, kuris ir formulavo A. S. parodymus neteisėtoje 2018 m. vasario 6 d. apklausoje. Teismas neįvertino ir to, kad A. S. pokalbiuose informacijos, susijusios su bylai reikšmingais duomenimis, šaltinis – neformalūs pareigūnų pokalbiai. Taigi jos kaltė nebuvo įrodyta, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas. Nesant A. S. kaltės kaip būtino BK 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje nustatytų sudėčių požymio, nėra ir šių nusikaltimų sudėties, o kartu ir bendrininkavimo požymių.

2.3. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti šiurkštūs įtariamosios A. S. teisių į gynybą ir teisės tylėti pažeidimai, vykdomi neprocesiniai pareigūnų veiksmai, t. y. neformalūs pokalbiai su įtariamąja, padarė įtaką vėliau renkamų bylai reikšmingų duomenų kokybei, jų žemesnės instancijos teismai objektyviai neišnagrinėjo, o visas abejones dėl kaltinamosios kaltumo vertino jos nenaudai, taip pažeisdami nekaltumo prezumpciją ir in dubio pro reo principą. Visų pirma, ikiteisminio tyrimo metu A. S. teisės į gynybą buvo pažeistos, nes įtariamajai nebuvo užtikrintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje nustatytos įtariamojo teisės nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją, su juo susitikti (tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas). 2018 m. vasario 6 d., atliekant įtariamosios apklausą, nebuvo realiai užtikrinta jos teisė į gynybą: apklausa vyko pokalbio forma, šioje apklausoje dalyvavo ir įtariamajai klausimus uždavinėjo prieš tai dvi dienas psichologinį spaudimą įtariamajai daręs pareigūnas P. Ivanovas. Jis ne tik pats klausinėjo įtariamąją, bet ir tikslino jos atsakymus į tyrėjos užduotus klausimus, užuominomis formulavo ir su tyrėja derino, kokie atsakymai turi būti užrašyti įtariamosios apklausos protokole. Todėl šiame apklausos protokole atsirado tokių duomenų, kurių įtariamoji nežinojo ir kurių ji pati nebuvo sakiusi tyrėjai, o apklausos protokolą pasirašė praktiškai jo neskaičiusi dėl negalėjimo susikaupti (trukdė nuovargis ir pareigūnų kalbėjimas). Tą pačią dieną apklausiant įtariamąją teisme, įtariamosios parodymai, kuriuos buvo užrašiusi tyrėja, teisme nebuvo pagarsinti. Buvo tik paklausta, ar įtariamoji sutinka su tyrėjai duotais parodymais. Apie tai, kad įtariamosios apklausoje pas tyrėją buvo nurodytos tam tikros nusikalstamos veikos aplinkybės, kurių pati įtariamoji nėra sakiusi, ji sužinojo tik vėliau (2018 m. vasario 8 d. apklausos metu) ir viso proceso metu neigė. Įtariamosios 2018 m. kovo 22 d., 2018 m. rugsėjo 6 d. skundai dėl šių neteisėtų pareigūnų veiksmų ir jos 2018 m. rugpjūčio 10 d. prašymas apklausti teisme buvo atmesti, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir priimant nuosprendį šios aplinkybės nebuvo išsamiai ir visapusiškai išnagrinėtos. Šie pažeidimai nebuvo ištaisyti ir apeliacinės instancijos teisme, kadangi teismas tik pripažino teisės į gynybą pažeidimą, tačiau neįvertino jo įtakos kitų byloje surinktų duomenų kokybei (D. P. pokalbiui), nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Taip buvo suvaržyta A. S. teisė į teisingą (sąžiningą) bylos išsprendimą.

2.4. Antra, ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista A. S. teisė atsisakyti duoti parodymus (teisė tylėti). Šioje byloje A. S. 2018 m. vasario 5 d. po pirminių įtarimų pareiškimo ją apklausiant pasirinko teisę tylėti, tačiau pareigūnai ėmėsi „gudrybių“ – neformalių pokalbių su įtariamąja metu patys jai atskleidė informaciją apie automobilio kratos metu rastą apytikslį narkotinių medžiagų kiekį, grasino ilgu įkalinimu, vėliau, siekdami išgauti įtariamosios prisipažinimą, laikinojo sulaikymo vietoje (areštinėje) įrengė garso įrašymo technines priemones, kuriomis 2018 m. vasario 5–6 d. laikotarpiu kontroliavo ir fiksavo įtariamosios pokalbius su neatskleistos tapatybės asmeniu. Vėliau šių pokalbių dalies įrašus fiksavo 2018 m. kovo 26 d. protokole ir panaudojo baudžiamojoje byloje. Teismai jais rėmėsi kaip pagrindiniu įrodymu, neva patvirtinančiu, kad pati įtariamoji žinojo reikšmingas bylai aplinkybes (gabenamų narkotinių medžiagų kiekį), nors realiai tas aplinkybes patys pareigūnai įtariamajai pasakė neformalių pokalbių metu. Taigi ikiteisminis tyrimas vyko pažeidžiant A. S. kaip įtariamosios esmines teises ir laisves (teisę į gynybą ir teisę tylėti), vykdant slaptus tyrimo veiksmus įtariamoji buvo raginama kalbėti. O teismai duomenų, surinktų atliekant slaptus tyrimo veiksmus, kokybės, jų patikimumo ir tikslumo iš viso nevertino arba vertino šališkai. Taigi teismai, grįsdami A. S. kaltę selektyviai atrinktais tik kaltinančiais A. S. pokalbio areštinėje (fiksuoto 2018 m. kovo 26 d. protokole) fragmentais, neįvertindami viso jo turinio, sąsajų su kita bylos medžiaga, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o formuluodami argumentus dėl A. S. parodymų atmetimo, darė klaidų dėl įrodymų turinio, pažeidė nekaltumo prezumpciją ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pagal kurį nuosprendis turi būti paremtas faktais, o ne prielaidomis. Šie padaryti pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti dėl A. S. teisingą sprendimą.

2.5. Žemesnės instancijos teismai A. S. kaltę (žinojimą) taip pat nepagrįstai grindė fragmentu iš D. P. pokalbio kardomojo kalinimo vietoje, be to, darė klaidų dėl jo turinio, nes šį fragmentą vertino kaip paties D. P. betarpiškai žinomą, o ne kaip baudžiamosios bylos medžiagos atpasakojimą. Teismai neįvertino kito svarbaus to paties pokalbio fragmento, iš kurio akivaizdžiai matyti, kad D. P. pasakojo ne apie įvykius, kurie realiai vyko, o atpasakojo tai, ką jam pasakė jo advokatas, susipažinęs su baudžiamojoje byloje esančiais 2018 m. vasario 5–6 d. A. S. apklausų protokolais. Teismai taip pat neįvertino D. P. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, kad jis, įraše užfiksuoto pokalbio metu pasisakydamas apie A. S. ir A. V., komentavo tik žinias, gautas iš savo advokato.

2.6. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, neištaisė visų pirmosios instancijos teismo padarytų esminių proceso pažeidimų, įrodymų vertinimo ir įstatymo taikymo klaidų. Apeliacinės instancijos teismas pripažino A. S. teisės į gynybą pažeidimą, tačiau neįvertino jo įtakos kitų šioje byloje surinktų įrodymų kokybei, jų patikimumui, todėl dėl A. S. nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Nors A. S. apeliaciniame skunde didžiausias dėmesys buvo skiriamas nuteistosios teisės į gynybą pažeidimams, aiškiai neakcentuojant jos pažeistos teisės tylėti, tačiau į jos teisės tylėti pažeidimus buvo atkreipiamas dėmesys kitų nuteistųjų apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl įtariamosios teisės tylėti pažeidimo, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nukrypo nuo kasacinės ir konstitucinės jurisprudencijos.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis D. P. prašo panaikinti skundžiamų nuosprendžių dalis dėl D. P. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir šias baudžiamosios bylos dalis jam nutraukti; arba panaikinti nuosprendžių dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir šias baudžiamosios bylos dalis nutraukti; arba sumažinti paskirtą bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas teismo nešališkumo principas. Teismo proceso metu teisėjas K. Dargužis rodė akivaizdų priešiškumą kasatoriui, t. y. itin tendencingai, nutraukdamas paaiškinimus, kaltinančia maniera apklausinėjo kaltinamąjį D. P., kartu, aiškiai palaikydamas kaltinimo poziciją, išsakė išankstinę savo nuomonę vartodamas tokias frazes kaip „man čia viskas jau aišku“ ir pan. (šios aplinkybės užfiksuotos teisiamojo posėdžio metu darytame garso įraše, kuris yra sudėtinė teisiamojo posėdžio protokolo dalis). Dėl tokio teisėjo K. Dargužio elgesio šio proceso metu susidarė regimybė, kad teisėjas iš anksto, dar neišnagrinėjęs bylos, jau buvo įsitikinęs D. P. kaltumu. Šį teiginį patvirtina ir kitos aplinkybės – kardomosios priemonės sugriežtinimas (kuri, tenkinant D. P. gynėjo skundą, buvo panaikinta apeliacinės instancijos teisme), nemotyvuotai atmesti gynybos prašymai ir pan. Toks šališkas teisminio proceso organizavimas neabejotinai turėjo neigiamos įtakos priimant dėl D. P. teisiškai reikšmingus sprendimus ir apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo akivaizdaus šališkumo neįžvelgė, dėl to manytina, kad aktualių bylos nagrinėjimui įrašų neperklausė, o D. P. apeliaciniame skunde iškeltų argumentų šiuo aspektu tinkamai nepatikrino ir taip padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą, kartu pademonstruodamas ir savo šališkumą, kuris turėjo įtakos nešališkam bylos išnagrinėjimui ir teisingam sprendimo priėmimui.

3.2. Apeliacinės instancijos teismui pašalinus vieną iš dviejų alternatyvių BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytų požymių – narkotinių medžiagų laikymą ir D. P. nuteisus tik už šių medžiagų gabenimą, padarytą esant idealiajai sutapčiai su kontrabanda, susidarė situacija, kai D. P. buvo nuteistas itin griežta laisvės atėmimo bausme dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, taip pažeidžiant non bis in idem (draudimo antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką) principą. Taigi nagrinėjamoje byloje teismai, nuteisdami D. P. pagal BK 199 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį dėl tų pačių narkotinių medžiagų (kanapių (antžeminių dalių)) gabenimo iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją tranzitu per Lenkiją, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį D. P. turi būti nutraukta, atitinkamai koreguojant (sumažinant) ir jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog D. P. buvo inkriminuotos dvi alternatyvios objektyviosios pusės nusikalstamos veikos – narkotinių medžiagų laikymas ir gabenimas, iš kurių vieną pašalino, tačiau prie nusikalstamos veikos aplinkybių, pripažintų įrodytomis, nors ir gana miglotai, paminėtas ir šių medžiagų įgijimas. Kadangi kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka savarankišką nusikaltimo sudėtį, bet kurios iš jų padarymas gali būti pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnį. Todėl teismas, kaip ir narkotinių medžiagų laikymo atveju, privalėjo aiškiai pasisakyti ir dėl šio požymio buvimo ar nebuvimo, t. y. nedviprasmiškai nustatyti šios veikos padarymo ar nepadarymo faktą ir savo sprendime tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.

3.3. Pirmosios instancijos teismas apie tai, kad D. P. nusikalstamos veikos gali būti kvalifikuotos su nuoroda į BK 24 straipsnio 4 dalį, gynybos, kaip tai nurodyta BPK 256 straipsnyje, neinformavo. Šie teismo padaryti pažeidimai yra esminiai BPK pažeidimai, nes suvaržė nuteistojo D. P. teisę į teisingą bylos procesą, sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, kurios leistų pripažinti nuteistąjį D. P. organizatoriumi pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, nenustatyta. Priešingai, pagal nustatytas teismų aplinkybes, D. P. jam inkriminuojamas veikas padarė veikdamas su paprasta bendrininkų grupe, todėl nuoroda į BK 24 straipsnio 4 dalį yra perteklinė.

3.4. Buvo pažeistas rungimosi principas (BPK 7 straipsnis). Teismas nutraukdavo kaltinamojo parodymus ir paaiškinimus vienais ar kitais klausimais, nemotyvuotai atmesdavo gynybos pareikštus prašymus, pavyzdžiui, išreikalauti tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Buvo atmestas ir D. P. prašymas dėl liudytojo A. D. (A. D.) apklausos, teismui nurodžius su tikrove prasilenkiantį argumentą, jog neva šio liudytojo apklausti nuotoliniu būdu negalima, nes neįmanoma patikrinti jo tapatybės. Taigi, nors pagal sąžiningo proceso principą kaltinamajam, ypač kai pagal pareikštą kaltinimą jam gresia itin griežta laisvės atėmimo bausmė, taip pat jo gynėjui jokiais būdais negali būti sudaromos blogesnės nei prokurorui sąlygos aktyviai dalyvauti procese, nagrinėjamoje byloje šio principo pažeidimo nebuvo išvengta.

3.5. Abiejų instancijų teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio pažeidimą. Skundžiamuose sprendimuose nuteistojo D. P. kaltumą teismai grindė iš esmės vien tik prielaidomis, nors nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Bylos duomenys bei aplinkybės (pavyzdžiui, D. P. komentaras apie A. S. parodymų vertinimą, jo grįžimas iš Vokietijos lėktuvu ir kt.) buvo nepagrįstai vertinami kaip jo kaltės įrodymai. Liudytojo A. D. parodymai, kuriais šis objektyviai patvirtino D. P. nurodytas aplinkybes, iš viso nebuvo vertinami. Tuo tarpu D. P. parodymai, kuriais šis viso proceso metu nuosekliai aiškino apie savo vykimo į Vokietiją aplinkybes, nemotyvuotai buvo atmesti, taip pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio nuostatas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas, baigiamajame akte grįsdamas išvadas dėl D. P. kaltės, vartojo tokias frazes kaip „galimai“, „nuteistieji negalėjo tinkamai ir nuosekliai paaiškinti“, „logiškai nepagrindžiamos aplinkybės“, „nesuprantama, kodėl transporto priemonės savininkas pasirinko vykti į kitą miestą lėktuvu, o ne automobiliu“, „aptartos aplinkybės sustiprina manymą“ ir pan. Manytina, kad tokia teismo argumentacija šiurkščiai pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, nes teismas, grįsdamas jo kaltumą, vadovavosi prielaidomis ir loginiais išvedžiojimais.

3.6. Nagrinėjamoje byloje teismas kaltinamiesiems skyrė itin skirtingas bausmes. Laikantis lygiateisiškumo prieš įstatymą principo ir esant tapačioms kaip ir A. S. atveju aplinkybėms, D. P. taip pat galėjo būti paskirta švelnesnė, negu įtvirtinta įstatyme, bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), ypač įvertinus tai, kad, pašalinus vieną iš alternatyvių veikų, sumažėjo nusikalstamų veikų apimtis. Pažymėtina, kad, esant toms pačioms bausmei skirti reikšmingoms aplinkybėms, teismas, individualizuodamas baudžiamąją atsakomybę, D. P. parinko kur kas griežtesnes, netgi minimalią sankcijose nustatytą ribą viršijančias, bausmes, taip pažeisdamas teisingumo principą. Tai taip pat parodo teismo šališkumą bei nusistatymą prieš D. P.. Manytina, kad, nutraukus bylą dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo, nuteistajam galėtų būti skiriama ne didesnė nei ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, kartu taikant ir BK 75 straipsnio nuostatas ir iš dalies atidedant paskirtos bausmės vykdymą.

3.7. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas D. P. baudžiamąją bylą pagal jo apeliacinį skundą, kuriuo šis prašė išteisinimo dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, tinkamai nepasisakė ir taip esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį. Kasaciniame skunde nurodyti BPK pažeidimai suvaržė nuteistojo įstatymo garantuotas teises, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. ir jo gynėja advokatė Andželika Vosyliūtė prašo panaikinti skundžiamų nuosprendžių dalis dėl A. V. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti; arba pakeisti skundžiamų nuosprendžių dalis dėl A. V. paskirtos bausmės – taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam švelnesnę bausmę; arba panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. Žemesnės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 24 straipsnio, 25 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 3 dalies, 2 straipsnio 4 dalies, 260 straipsnio 3 dalies, 199 straipsnio 3 dalies nuostatas ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus. Šioje byloje nebuvo užtikrinta A. V. teisė į teisingą (nešališką) procesą, renkant įrodymus ikiteisminis tyrimas vyko šališkai, atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus su įtariamąja A. S. buvo vykdomi neformalūs pokalbiai, padaryti kiti šiurkštūs jos teisės į gynybą ir teisės tylėti pažeidimai, kurie lėmė kitų byloje surinktų duomenų, reikšmingų A. V. baudžiamajai atsakomybei kilti, turinį ir kokybę. Įrodymai vertinti neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių išsamiai ir nešališkai, teismo vidinis įsitikinimas suformuotas atskirai nepatikrinus iš kiekvieno šaltinio gautos informacijos, nepalyginus jos su informacija, gauta iš kitų šaltinių. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį A. V. pažeisti nekaltumo, in dubio pro reo principai, A. V. kaltė grindžiama neleistinais įrodymais ir prielaidomis, dėl to buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas visų pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų neištaisė, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalyse įtvirtintas įrodymų pripažinimo ir vertinimo bei BPK 305 straipsnyje nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo taisykles, o apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka aplinkybių, nustatytų pirmosios instancijos teisme. Dėl to žemesnės instancijos teismų priimti nuosprendžiai A. V. neatitinka tokiems procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes bylos aplinkybių neišnagrinėjo tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Šie nurodyti pažeidimai lėmė neteisingo ir neteisėto nuosprendžio A. V. priėmimą.

4.2. Žemesnės instancijos teismai netinkamai A. V. pritaikė BK 2 straipsnio 4 dalies, 24 straipsnio, 260 straipsnio 3 dalies, 199 straipsnio 3 dalies nuostatas, nesant būtino šių nusikalstamų veikų sudėčių požymio – A. V. kaltės. Byloje nėra duomenų, kad A. V. būtų įgijęs ar paslėpęs įgytas narkotines medžiagas. Be to, narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybė buvo pašalinta pirmosios instancijos teisme. Teismas A. V. narkotinių medžiagų paslėpimo faktą grindė tik prielaidomis, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. kad D. P. kelionės metu automobiliu, kurio dugne buvo įrengta slėptuvė, dalijosi tik su kitais nuteistaisiais, kad, nedisponuojant transporto priemone, neturint jos atrakinimo rakto, patalpinti D. P. ir A. V. nežinant būtų neįmanoma. Pažymėtina, kad baudžiamojoje teisėje kolektyvinė atsakomybė negalima, todėl aplinkybė, kad A. V. su A. S. Vokietijoje važinėjo su D. P. automobiliu, dar nereiškia, kad A. V. žinojo apie automobilyje įrengtą slėptuvę ir dalyvavo joje slepiant narkotines medžiagas. Šioje byloje nėra nustatytas ir įrodymais pagrįstas faktas, kad A. V. paslėpė automobilyje „Citroen C5“ narkotines medžiagas. Byloje taip pat nėra įrodymų, kurie leistų pagrįsti kaltinamojo A. V. kaltę dėl jam inkriminuojamų veiksmų, t. y. narkotinių medžiagų paslėpimo ir gabenimo kontrabandos būdu. Nėra paneigtas nuteistojo A. V. tvirtinimas, kad jis nieko nežinojo apie automobilio dugne paslėptas kanapes. Pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė bendrai visų kaltinamųjų suvokimą dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų ir bendrininkavimo jas padarant, tačiau kokie konkrečiai duomenys patvirtina A. V. suvokimą, t. y. žinojimą apie automobilyje rastas narkotines medžiagas, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, iš įrodymų eliminavęs duomenis, surinktus neteisėtų 2018 m. vasario 5–6 d. A. S. apklausų metu, A. V. žinojimą apie jo automobilyje vežamas narkotines medžiagas grindė įrodymais, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse įrodymams keliamų reikalavimų (A. S. ir D. P. pokalbiais kardomojo kalinimo vietoje), ir prielaidomis.

4.3. Nepagrįstai inkriminuota bendrininkų grupė, nes nėra nustatyti bent du vykdytojai ir susitarimas tarp D. P., A. V. ir A. S. veikti bendrai. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokį konkrečiai vaidmenį kiekvienas iš nuteistųjų atliko, tik deklaratyviai pažymėjo, kad abiejų nuteistųjų vaidmuo buvo aktyvus padarant nusikalstamas veikas, todėl darė išvadą, kad jie veikė bendrininkų grupe. Tačiau kokie buvo D. P. kaip vykdytojo veiksmai, nenurodė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. P. ir A. V. iš kaltinimo buvo pašalintos narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo aplinkybės, tad nuteistiesiems liko inkriminuotas tik narkotinių medžiagų gabenimas. D. P. yra pripažintas organizatoriumi ir vykdytojo veiksmų (t. y. narkotinių medžiagų gabenimo iš Vokietijos per Lenkiją į Lietuvą) neatliko.

4.4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, buvo šališkas, nes iš byloje esančių duomenų atrinko tik A. V. kaltinančius duomenis, o apie jį teisinančius nutylėjo. Teismas A. V. kaltę grindė rašytiniais įrodymais (2018 m. kovo 26 d. protokole fiksuotu A. S. pokalbiu areštinėje), tačiau nepagrįstai įrodymu nepripažino A. S. 2018 m. rugpjūčio 10 d. skundo dėl pareigūnų veiksmų, šis skundas yra reikšmingas vertinant A. S. pokalbio areštinėje patikimumą ir atitinka įrodymų sąsajumo ir leistinumo principus. Įrodymais buvo pripažinti duomenys, neatitinkantys leistinumo reikalavimų (2018 m. vasario 6 d. A. S. apklausos), vertinant įrodymus daryta klaidų dėl jų turinio (aplinkybių, esančių D. P. pokalbyje ir 2018 m. vasario 6 d. A. S. apklausose). Apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimą atliko paviršutiniškai, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų dėl įrodymų vertinimo, jų atitikties BPK 20 straipsnio nustatytiems reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad D. P. ir A. S. pokalbiai kardomojo kalinimo vietoje pripažintini įrodymais, nes jie buvo sankcionuoti teismo nutartimis, yra nepagrįsti, kadangi šiuose pokalbiuose esančios aplinkybės, kuriomis buvo grindžiama A. V. kaltė, neatitinka kitų baudžiamajame procese įrodymams keliamų reikalavimų (patikimumo ir leistinumo). Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad A. S. 2018 m. vasario 6 d. apklausos buvo neteisėtos dėl jos teisės į gynybą pažeidimo, neįvertino šio pažeidimo įtakos jos apklausų patikimumui, o kartu ir D. P. pokalbyje nurodytų aplinkybių, atkartotų iš jos neteisėtų apklausų, patikimumui. Be to, apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas A. V. kaltę D. P. pokalbyje nurodytomis aplinkybėmis, kriminalinės žvalgybos duomenimis, darė klaidų dėl jų turinio, eiliškumo.

4.5. Žemesnės instancijos teismai pažeidė proceso teisingumo (sąžiningumo) principą, nekaltumo prezumpciją bei BPK 305 straipsnyje įtvirtintus teismo nuosprendžio pagrįstumo, motyvuotumo ir teisėtumo reikalavimus. Nuosprendyje A. V. kaltė buvo grindžiama iš esmės dviem įrodymais, t. y. selektyviai atrinktomis tik kaltinančiomis aplinkybėmis iš A. S. ir D. P. pokalbių, fiksuotų 2018 m. kovo 26 d. ir 2018 m. gegužės 11 d. protokoluose, kurie gauti pažeidžiant proceso teisingumo (sąžiningumo) principą ir pagal BPK 20 straipsnį nelaikytini įrodymais dėl neatitikties įrodymų leistinumo kriterijui arba darant klaidų dėl jų turinio. Žemesnės instancijos teismų išvados dėl A. V. kaltės paremtos ne konkrečiais įrodymais, o prielaidomis (išvardyta kasacinio skundo 8 lape). Be to, pažeistas draudimas įrodinėjimo naštą perkelti atsakomybėn traukiamam asmeniui, kadangi apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad A. V. kelionės į Lietuvą metu neabejotinai žinojo apie automobiliu gabenamas narkotines medžiagas, rėmėsi tuo, kad D. P. jo pokalbio kardomojo kalinimo vietoje metu aplinkybių, atkartotų iš neteisėtos A. S. apklausos, neįvardijo kaip akivaizdžiai neteisingų ar iškraipytų ir jų nepaneigė. Taip pat A. V. priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai, kad nuosprendyje turi būti analizuojamas kiekvienas įrodymas dėl kiekvieno kaltinimo ir dėl kiekvieno kaltinamojo, nes pirmosios instancijos teismas įrodymus analizavo kartu dėl visų kaltinamųjų, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai juos vertino dėl dviejų nuteistųjų (D. P. ir A. V.). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad, nedisponuojant transporto priemone, neturint jos atrakinimo rakto, patalpinti narkotines medžiagas minėtoje slėptuvėje, nuteistiesiems D. P. ir A. V. apie tai nežinant, nebūtų įmanoma.

4.6. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir pažeidė rungtyniškumo principą, nes ne kartą atmetė gynybos prašymus apklausti liudytoją H. G., pridėti rašytinius dokumentus (antstolės S. Žukaitienės faktinių aplinkybių konstatavimą dėl pinigų perlaidų į Vokietiją už automobilio detales), tiesiogiai ištirti A. S. pokalbio areštinėje turinį ir pagarsinti jos skundą dėl pareigūnų veiksmų (2021 m. gegužės 27 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas). Kadangi šie prašymai buvo atmesti, teismas nesilaikė žodiškumo ir rungimosi principų, todėl negalėjo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visų bylos aplinkybių. Tai lėmė klaidas pripažįstant duomenis įrodymais, dėl to A. V. buvo priimtas neteisingas ir neteisėtas nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas dalį pirmosios instancijos teismo klaidų ištaisė, tačiau išsamiai ir visapusiškai nepatikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo dėl A. V. tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė argumentų dėl A. S. teisės tylėti pažeidimo, nenurodė, kodėl atsisakė įrodymu pripažinti A. S. 2018 m. rugpjūčio 10 d. skundą dėl pareigūnų veiksmų, kurie reikšmingi sprendžiant A. S. ir D. P. pokalbių kardomojo kalinimo vietoje patikimumą ir atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių leistinumo, sąsajumo reikalavimus, neatsakė į skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo darytų klaidų dėl A. S. apklausų pas tyrėją ir ikiteisminio tyrimo teisėją bei pirmosios instancijos teismo darytų klaidų dėl D. P. pokalbio turinio.

4.7. Taip pat žemesnės instancijos teismai nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir A. V. paskyrė itin griežtą dešimties metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nukrypdami nuo pastaruoju metu formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-689/2019). Liko neįvertinta aplinkybių, rodančių mažesnį A. V. padarytų veikų ir asmenybės pavojingumą, visuma. Teismai nepakankamai atsižvelgė į A. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų dalyką, kad tai yra augalinės kilmės narkotinė medžiaga – kanapės, kurių pavojingumas žmogaus sveikatai yra žymiai mažesnis nei kitų narkotinių medžiagų (2020 m. Jungtinių Tautų Narkotinių medžiagų komisija išbraukė kanapes iš pavojingiausių narkotikų sąrašo; šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime svarstomas projektas dėl disponavimo nedideliais kiekiais kanapių dekriminalizavimo). Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad nusikalstama veika žalingų padarinių neatsirado, kanapės į apyvartą nepateko, nebuvo išplatintos, nusikalstama veika buvo atsitiktinė, A. V. vaidmuo buvo antraeilis, nes jis nebuvo nei šios veikos iniciatorius ar organizatorius, taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų dalyvavęs planuojant nusikalstamas veikas, įrengiant slėptuvę, slepiant narkotines medžiagas, kad veika būtų buvusi versliška ir trukusi ilgą laiką. Šios aplinkybės teismų praktikoje vertinamos kaip mažinančios veikos pavojingumą. A. V. asmenybė taip pat rodo jo mažesnį pavojingumą, nes jis neteistas, per bylos nagrinėjimo laikotarpį naujų nusikalstamų veikų nepadarė, turi sveikatos problemų, nuolat buvo gydomas įvairiose psichiatrijos ligoninėse, įkalinimas suėmimo metu dėl neigiamo poveikio A. V. sukėlė psichozę, išleistas iš suėmimo vietos, jis buvo gydomas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, jam nustatytas 60 proc. nedarbingumas. Be to, A. V. turi tris vaikus, tarp jų ir mažametį, juos išlaiko. Šios ir kitos skunde išvardytos aplinkybės rodo, kad kaltinamojo A. V. pavojingumas visuomenei nėra didelis, o ilgalaikis izoliavimas nuo visuomenės gali itin neigiamai paveikti jo turimus socialinius ryšius, šeimos ir darbo santykius, ypač neigiamai atsiliepti jo sveikatai. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo prašymą švelninti jam bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, nurodė tik deklaratyvius argumentus, kad nusikalstamos veikos buvo įgyvendintos siekiant savanaudiškų tikslų, tačiau byloje jokių duomenų, kad A. V. būtų veikęs savanaudiškais tikslais, nėra (tokių aplinkybių žemesnės instancijos teismai nenustatė). Be to, buvo pažeistas ir lygiateisiškumo principas, kadangi teismai kaltinamiesiems skyrė itin skirtingas bausmes. Manytina, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalindamas A. V. ir kitiems nuteistiesiems išplėstą kaltinimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dėl neteisėto labai didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymo, nepagrįstai atitinkamai nesumažino bausmės, o tai prieštarauja teismų praktikai.

5. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Nėrijus Puškorius atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistųjų D. P., A. S. ir A. V. ir jo gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

5.1. Dėl nuteistojo A. V. gynėjos advokatės A. Vosyliūtės kasacinio skundo:

5.1.1. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nuteistojo A. V. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrindė byloje esančiais objektyviai ir visapusiškai ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nuteistojo A. V. duotus parodymus, juos gretino ir vertino su kitais byloje esančiais duomenimis, nuteistojo D. P., A. S. parodymais, duomenimis, užfiksuotais savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų protokoluose, ir atsižvelgdamas į šiuos duomenis paneigė nuteistojo A. V. tiek apeliaciniame, tiek ir kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jo parodymus, kad jis nežinojo apie narkotines medžiagas, jų gabenimą iš Vokietijos į Lietuvą, taip pat tai, kad narkotinės medžiagos buvo paslėptos automobilyje dar prieš išvažiuojant iš Lietuvos Respublikos. Teismas taip pat pasisakė ir dėl nuteistojo ankstesnio išvykimo iš Vokietijos dėl Lietuvoje vykstančio teismo posėdžio. Nuteistojo dalyvavimas vykstančiame posėdyje nebuvo būtinas. Byloje esančiais duomenimis taip pat nustatyta, kad narkotinės medžiagos buvo gabenamos po priekinėmis vairuotojo ir keleivio sėdynėmis, t. y. paslėptos. Automobilį vairavo grįžtant į Lietuvą nuteistasis A. V., kuris dar prieš išvažiuojant žinojo, kad bus vežamos narkotinės medžiagos, ir apie tai pasakė A. S., kuri taip pat vairavo šį automobilį. Byloje esančiais duomenimis taip pat paneigta, kad kiti asmenys, o ne nuteistieji A. V. ir D. P. galėjo paslėpti narkotines medžiagas. Pažymėtina ir tai, kad nuteistajam A. V. buvo inkriminuota viena iš alternatyvių veikų, nurodytų BK 260 straipsnio 3 dalyje, t. y. narkotinių medžiagų gabenimas, ir aplinkybė, ar nuteistasis paslėpė minėtas narkotines medžiagas, neturi įtakos jo veiksmų kvalifikavimui, nes byloje objektyviai nustatyta, kad jis šias narkotines medžiagas gabeno ir žinojo apie jų buvimą. Nėra pagrindo sutikti su kasaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl nuteistojo veiksmų netinkamo kvalifikavimo ar kad jo kaltė šioje byloje buvo grindžiama prielaidomis.

5.1.2. Taip pat, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių duomenų visumą, pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe ir veikė bendra tyčia, be to, teismas išsamiai pagrindė kiekvieno iš nuteistųjų vaidmenį, kuo pasireiškė jų veiksmai darant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad D. P. organizavo labai didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimą iš Vokietijos į Lietuvą, šis jo vaidmuo pasireiškė tuo, kad jis parūpino ne savo vardu registruotą transporto priemonę, automobilį „Citroen C5“, pats vairavo šį automobilį kartu su A. V. ir A. S. vykdamas į Vokietijos Federacinę Respubliką, palaikė ryšį ir bendravo su nenustatytais asmenimis dėl narkotinių medžiagų pakrovimo ir vėliau liepė automobiliu su jame esančiomis narkotinėmis medžiagomis A. V. ir A. S. vykti į Lietuvos Respubliką. A. V. ir A. S. buvo šių nusikalstamų veikų vykdytojai, jie gabeno narkotines medžiagas iš Vokietijos į Lietuvą, t. y. iš esmės realizavo nusikalstamų veikų, nurodytų BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje, objektyviuosius požymius. Šių nuteistųjų susitarimą daryti nusikalstamas veikas bei tyčią, kaip subjektyviuosius bendrininkavimo požymius, patvirtina tai, kad A. S. sužinojo apie gabenamas narkotines medžiagas, kai kartu su A. V. išvyko link Lietuvos. Nuteistoji ne tik žinojo, kad automobilyje yra paslėptos narkotinės medžiagos, bet taip pat ir vairavo šį automobilį įvažiuojant į Lietuvą ir nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų sutrukdyta šių nusikalstamų veikų darymui. Šios aplinkybės, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, leidžia daryti išvadą, kad A. S. savo elgesiu prisidėjo prie daromų nusikalstamų veikų. Nuteistasis A. V. taip pat žinojo, kad automobilyje yra paslėptos narkotinės medžiagos, apie tai jis pasakė A. S., nuteistojo žinojimą apie narkotines medžiagas taip pat patvirtina ir 2018 m. vasario 15 d. fiksuoti D. P. pokalbiai su savo tapatybės neatskleidžiančiu asmeniu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas išsamiai nurodė ir pagrindė bendrininkavimo subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, todėl nuteistojo gynėjos kasaciniame skunde nurodyti argumentai laikytini nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išanalizavo byloje esančius duomenis, įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, juos analizuodamas, gretindamas tarpusavyje, o ne selektyviai. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamias ir motyvuotas išvadas, paneigiančias nuteistojo A. V. parodymus dėl jo nežinojimo apie gabenamas narkotines medžiagas ir kaltės padarius nusikalstamas veikas.

5.1.3. Taip pat, priešingai nei nurodo nuteistojo gynėja, dėl aplinkybių, susijusių su A. S. pokalbių vertinimu areštinėje, ir jų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytiems įrodymams keliamiems reikalavimams apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė ir juos pagrįstai atmetė. Procesinė prievartos priemonė, nustatyta BPK 158 straipsnyje, nuteistosios A. S. ir kitų nuteistųjų atžvilgiu buvo taikyta laikantis BPK nustatytos tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į 2018 m. kovo 28 d. protokole užfiksuotą nuteistosios pokalbį su kitu asmeniu areštinėje, padarė pagrįstas išvadas, kad iš aptariamų pokalbių neabejotinai galima spręsti, jog nuteistoji turėjo informacijos, kuri galėtų ikiteisminio tyrimo metu padėti atskleisti tiriamas nusikalstamas veikas, ir svarstė, ar šios informacijos turiniu pasidalyti su policijos pareigūnais. Priešingai nei teigiama skunduose, iš pateiktų pokalbių matyti, jog nuteistosios turima informacija nebuvo susijusi išimtinai tik su aplinkybėmis, kurios galbūt buvo nurodytos pareigūnų, o vertintina ir kaip įvykių, kuriuose dalyvavo pati A. S., atpasakojimas. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo D. P. pokalbius areštinėje, konstatavo, jog jo atžvilgiu taikyta procesinė prievartos priemonė, nustatyta BK 158 straipsnyje, buvo taikyta teisėtai, laikantis BPK nuostatų reikalavimų, jos taikymo metu gauti duomenys, kuriais taip pat buvo grindžiama nuteistojo A. V. kaltė, laikyti tinkamais BPK 20 straipsnio prasme. Todėl laikytini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo D. P. parodymus ar duomenis, gautus taikant procesinę prievartos priemonę, nustatytą BPK 158 straipsnyje, turėjo laikyti nepatikimais ir jais nesivadovauti.

5.1.4. Nėra pagrindo sutikti su kasatorės argumentais, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami A. V. apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė proceso teisingumo (sąžiningumo) principą, nekaltumo prezumpciją bei BPK 305 straipsnyje įtvirtintus teismo nuosprendžio pagrįstumo, motyvuotumo ir teisėtumo reikalavimus. Bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai atliko išsamų, visapusišką ir nešališką įrodymų tyrimą ir vertinimą, nuosprendžiuose išdėstė esmines bylos aplinkybes, pateikė motyvuotas bei išsamias išvadas, kuriais įrodymais vadovaujasi, o kuriuos atmeta grįsdamas nuteistojo A. V. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Teismas taip pat išsamiai pasisakė dėl įrodymams keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 20 straipsnyje, pateikė motyvuotas išvadas dėl A. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, neatitikties įrodymams keliamiems reikalavimams, jos teisės į gynybą pažeidimo, taip pat įvertino ir procesinės prievartos priemonės, nustatytos BPK 158 straipsnyje, metu gautų pokalbių turinį ir jų teisėtumą, buvo visapusiškai išanalizuoti ir kito nuteistojo D. P. parodymai. Todėl šios nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog nuteistojo gynėja nesutinka su jos ginamajam priimtais nepalankiais sprendimais ir, jos nuomone, netinkamai atliktu įrodymu vertinimu, nesuteikia pagrindo teigti ir daryti pagrįstą išvadą, kad žemesnės instancijos teismai padarė esminius BPK pažeidimus, dėl ko turėtų būti keistini procesiniai sprendimai.

5.1.5. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys, reikšmingi faktinėms aplinkybėms nustatyti, buvo išsamiai ištirti, priimtas nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad visi gynėjos prašymai buvo apsvarstyti ir motyvuotai pasisakyta, kodėl jie yra netenkinami. Be to, proceso dalyvių, tarp jų ir kaltininko ar (ir) jo gynėjo, prašymų atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta kaltininko teisė į gynybą ar kad teismas buvo šališkas. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu atnaujino įrodymų tyrimą, jo metu buvo apklaustas H. G. ir D. P. draugas A. D., taip siekiant ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau paminėtina, kad šių asmenų parodymais nebuvo nustatyta bylai reikšmingų naujų aplinkybių, kurios turėjo reikšmės sprendžiant dėl nuteistojo A. V. ir kitų nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

5.1.6. Taip pat negalima sutikti su skunde gynėjos nurodytais argumentais, kad buvo padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyti pažeidimai ir iš esmės neatsakyta į nuteistojo gynėjos pateikto apeliacinio skundo argumentus, susijusius su A. S. parodymų vertinimu, jų atitiktimi BPK 20 straipsnyje įtvirtintiems įrodymams keliamiems reikalavimas dėl D. P. pokalbių turinio. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atsakė į esminius nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir, nustatęs padarytus pirmosios instancijos teismo procesinius pažeidimus, juos ištaisė.

5.1.7. Teismai taip pat įvertino visas reikšmingas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes skiriant bausmę nuteistajam A. V. ir atsižvelgė į tai, kad buvo padaryti du nusikaltimai, kurie priskiriami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijai, jų baigtumo stadiją, tai, kad jie padaryti tiesiogine tyčia. Atsižvelgta taip pat ir į tai, kad buvo gabentas labai didelis (viršijantis 6 kartus Rekomendacijose nustatytą labai didelio kiekio ribą) narkotinės medžiagos kanapių kiekis, ši medžiaga, kaip ir kitos narkotinės medžiagos, yra pavojinga žmogaus sveikatai ir gyvybei. Taip pat buvo įvertinta tai, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant bendrininkų grupe, tai pripažinta sunkinančia aplinkybe. Teismai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis anksčiau buvo teistas, turi sveikatos problemų, nedarbingumą, augina mažamečius vaikus, dirba. Šiuo atveju kasaciniame skunde nurodytos gynėjos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas mažesnis nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumas, iš esmės jau buvo įvertintos bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teismui ir pagrįstai konstatuota, kad šios aplinkybės nėra išimtinės, rodančios mažesnį nuteistojo ir padarytų veikų pavojingumą. Taip pat matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam ir A. S., jų asmenybę bei padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą charakterizuojančias aplinkybes įvertino visų bylos duomenų kontekste ir, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas būtent A. S., atsižvelgė į tai, kad jos vaidmuo padarant šias nusikalstamas veikas nebuvo toks aktyvus kaip kitų nuteistųjų, ji prie daromų nusikaltimų prisijungė vėliau ir nuteistieji ją laikė mažiau svarbia nusikaltimo vykdytoja. Taigi, pagrįstai manytina, kad bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai, skirdami nuteistajam A. V. bausmę, ją tinkamai individualizavo ir pagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

5.2. Dėl nuteistosios A. S. kasacinio skundo:

5.2.1. Nuteistosios kaltė pagrįsta visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir tinkamai įvertintų įrodymų, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, o jų visumos pagrindu padarytos išsamios ir motyvuotos išvados. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir nustatęs, kad buvo pažeista nuteistosios teisė į gynybą atliekant jos 2018 m. vasario 5–6 d. apklausas, šių apklausų duomenimis nesivadovavo, o nuteistosios kaltę grindė kitais byloje esančiais duomenimis, kurie atitiko įrodymams keliamus reikalavimus. Nuteistosios kaltę grindžiant jos ir nuteistojo D. P. kardomojo kalinimo vietoje užfiksuotais pokalbiais, nenustatyta, kad buvo pažeistos BPK 158 straipsnyje nustatytos procesinės prievartos priemonės taikymo nuostatos ar kad šių pokalbių turiniui turėjo įtakos ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas visapusiškai įvertino šių pokalbių turinį visų bylos aplinkybių kontekste ir pagrįstai jais vadovavosi pagrįsdamas nuteistosios kaltę padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas labai išsamiai atsakė į esminius nuteistosios apeliacinio skundo argumentus, tiek dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo, nuteistosios kaltės padarius nusikalstamas veikas, bendrininkavimo, tiek jos atžvilgiu padarytų proceso pažeidimų dėl teisės į gynybą, įrodymų vertinimo, pateikdamas išsamias ir motyvuotas išvadas, todėl nuteistosios argumentai, kad jai buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, atmesti kaip nepagrįsti.

5.2.2. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius duomenis, išsamiai vertino nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl jos teisės į gynybą pažeidimo, nustatęs šiuos pažeidimus nesivadovavo nuteistosios 2018 m. vasario 5 ir 6 d. apklausų metu duotais parodymais. Teismas pasisakė dėl nuteistosios duotų parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui vertinimo ir aptarė, kokie įrodymai šioje byloje patvirtina nuteistosios kaltę padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad vien tai, jog byloje buvo nustatyti nuteistosios atžvilgiu padaryti teisės į gynybą pažeidimai, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeista nuteistosios teisė į teisingą teismą ir nuteistoji turėtų būti išteisinta ar kad visi byloje esantys duomenys turėtų būti vertinami kaip neatitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

5.2.3. Ikiteisminio tyrimo metu visiems nuteistiesiems buvo taikyta procesinė prievartos priemonė, nustatyta BPK 158 straipsnyje, ir leista laikinojo sulaikymo patalpose, įrengiant vaizdo ir garso stebėjimo įrangą, fiksuoti jų pokalbius, juos įrašant. Šios procesinės prievartos priemonės taikymo metu gauti duomenys buvo užfiksuoti 2018 m. kovo 26 d. savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmų protokole. Byloje nėra duomenų, kad šios procesinės prievartos priemonės taikymas tiek nuteistajai, tiek kitiems nuteistiesiems neatitiko BPK reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo teisėjui leidus atlikti BPK 158 straipsnyje nustatytus veiksmus, nuteistosios kardomojo kalinimo vietoje buvo įrengtos techninės priemonės, kuriomis buvo užfiksuotas nuteistosios ir asmens, neatskleidusio savo tapatybės, pokalbis, jo metu nuteistoji pasakojo apie bylai reikšmingas aplinkybes, samprotavo, kokią informaciją suteikti pareigūnams apie nusikalstamas veikas. Iš nuosprendyje nurodytų aplinkybių matyti, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat išsamiai pasisakė ir įvertino šiuos nuteistosios pokalbius, jų turinį, nuosprendyje taip pat nurodė šių pokalbių turinį, kuris patvirtina, kad nuteistoji, ir be pareigūnų jai galimai nurodytų ikiteisminio tyrimo aplinkybių, žinojo pakankamai informacijos apie padarytas nusikalstamas veikas ir jas pasakojo asmeniui, kartu buvusiam su ja kardomojo kalinimo patalpoje. Šiuo atveju, nors nuteistoji teigia, kad ji kardomojo kalinimo patalpoje buvo raginama kalbėti, ir pateikia pokalbių fragmentus, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tokiu būdu ji buvo provokuojama kalbėti. Nuteistoji galėjo atsisakyti kalbėti su kitu asmeniu, esančiu kameroje, tačiau, priešingai, ji samprotavo ir kalbėjo apie ikiteisminiam tyrimui reikšmės turinčias aplinkybes. Taigi, šiuo atveju atsižvelgus į byloje esančias aplinkybes, nuteistosios argumentai, kad jos pokalbiai, užfiksuoti taikant BPK 158 straipsnyje nustatytus veiksmus, negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes jie gauti pažeidžiant jos kaip įtariamosios teisę tylėti, yra nepagrįsti.

5.2.4. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino vadovaudamasis BPK nuostatomis ir teismų praktikoje suformuotomis taisyklėmis. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad baudžiamojo proceso metu buvo išsamiai analizuoti savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų protokoluose užfiksuoti nuteistosios ir nuteistojo D. P. pokalbiai su nenustatytos tapatybės asmeniu kardomojo kalinimo įstaigoje, jų turinys vertinant ne atskirus fragmentus, tačiau visą pokalbio turinį; išsamiai pasisakyta dėl BPK 158 straipsnio taikymo nuteistųjų atžvilgiu, šios procesinės prievartos priemonės sankcionavimo teisėtumo ir pagrįstumo. Išanalizuota ir pasisakyta dėl nuteistosios teisės į gynybą pažeidimo, nustačius šiuos pažeidimus, nesivadovauta jos pirminėmis apklausomis. Taip pat pasisakyta ir dėl policijos pareigūnų veiksmų, jų bendravimo su nuteistąja. Nuosprendyje taip pat aptarti ir išanalizuoti nuteistųjų A. V., D. P. parodymai, pateikti išsamūs argumentai dėl jų vertinimo, esančių prieštaravimų, taip pat motyvuotai pasisakyta dėl visų nuteistųjų bendrininkavimo padarant inkriminuotas nusikalstamas veikas.

5.2.5. Taip pat nepagrįstas nuteistosios kasacinio skundo argumentas dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo. Iš nuosprendyje išdėstytų aplinkybių matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į nuteistosios esminius apeliacinio skundo argumentus, pasisakė dėl nuteistosios teisės į gynybą pažeidimo, dėl jos parodymų vertinimo, procesinių prievartos priemonių metu gautų duomenų vertinimo, nuteistosios parodymų prieštaringumo.

5.3. Dėl nuteistojo D. P. kasacinio skundo:

5.3.1. Kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo nepagrįstai D. P. veiksmus kvalifikavus kaip nusikalstamų veikų, nustatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje, sutaptį nepagrįsti. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nuteistieji A. V., D. P. ir A. S., veikdami bendrininkų grupe, iš Vokietijos į Lietuvos Respubliką gabeno automobilyje „Citroen C5“ paslėptas narkotines medžiagas – kanapes. Taigi nuteistųjų veiksmuose buvo pagrįstai nustatyti dviejų nusikalstamų veikų požymiai, t. y. kertant Lietuvos Respublikos sieną neteisėtai buvo gabenamas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos kanapių. Taip pat laikytini nepagrįstais nuteistojo argumentai, susiję su narkotinių medžiagų įgijimu kaip vienos iš alternatyvių veikų, nustatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje, vertinimu. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo šią veiką ir nei nuteistasis, nei kiti nuteistieji dėl šios veikos padarymo nėra nuteisti.

5.3.2. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad D. P. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų patvirtina byloje nustatyta ir skundžiamame teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai bei visapusiškai išanalizavo visų nuteistųjų parodymus ir motyvuotai paneigė jų pateiktas versijas, kad jie nepadarė jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teismas byloje taip pat pateikė motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo, jų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Atsižvelgiant į nuosprendyje nurodytas aplinkybes, matyti, kad nuteistojo D. P. parodymai buvo vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis ir teismo pateiktos motyvuotos išvados dėl jų patikimumo. Taip pat laikytini nepagrįstais nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į pagrindinius ir esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus.

5.3.3. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl nuteistojo teisės į gynybą pažeidimo, kuris yra siejamas su BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų nesilaikymu. Bylą perdavus nagrinėti į teismą, D. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamas veikas padarė su organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis), t. y. subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš A. V. ir A. S., ir parengė nusikalstamos veikos planą. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nenustatęs visų būtinų organizuotos grupės požymių, konstatavo, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe, ir perkvalifikavo nuteistųjų veiksmus į kitą švelnesnę bendrininkavimo formą – bendrininkų grupę, o nuteistojo D. P. veiksmus – su nuroda į BK 24 straipsnio 4 dalį (organizatorius). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl bendrininkavimo formos perkvalifikavimo, nurodė, kas yra laikoma esminiu faktinių aplinkybių pasikeitimu, išsamiai nurodė, kuo pasireiškė nuteistojo D. P. kaip organizatoriaus veiksmai, ir pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo pažeista nuteistojo D. P. teisė į gynybą ir teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas.

5.3.4. Atmestini argumentai, susiję su rungtyniškumo principo pažeidimu (BPK 7 straipsnis), kadangi bylos nagrinėjimo metu buvo apklaustas liudytojas A. D., tačiau jo parodymais nebuvo nustatytos naujos esminės faktinės aplinkybės, kurios turėtų įtakos sprendžiant dėl nuteistojo D. P. ar kitų nuteistųjų kaltės šioje byloje. Be to, proceso dalyvių, tarp jų ir kaltininko ar (ir) jo gynėjo, prašymų atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta kaltininko teisė į gynybą ar kad teismas buvo šališkas.

5.3.5. Taip pat nėra pagrindo sutikti su argumentais dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam bylos nagrinėjimo metu sugriežtino kardomąją priemonę, kurią vėliau panaikino aukštesnės instancijos teismas, taip pat tai, kad buvo atmesti nuteistojo prašymai byloje, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Byloje pateiktų prašymų tenkinimas ar atmetimas yra teismo prerogatyva. Pažymėtina ir tai, kad nors nuteistasis teigia, kad teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, jog jam buvo užduodami klausimai „kaltinančia maniera“ ar vartojant tokias frazes kaip „man čia jau viskas aišku“, tai yra subjektyvus nuteistojo vertinimas, kuris nepagrįstas objektyviais duomenimis. Šiuo metu paminėtina, kad vien ta aplinkybė, jog nuteistajam buvo priimtas nepalankus procesinis sprendimas, nesudaro pagrindo teigti, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas.

5.3.6. Manytina, kad teismai motyvuotai ir išsamiai pasisakė dėl visų nuteistojo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių bei nusikalstamos veikos pavojingumo ir paskyrė individualizuotas bausmes. Teismai įvertino tai, kad buvo padarytos dvi baigtos tyčinės nusikalstamos veikos, priskiriamos sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams, nusikaltimai buvo padaryti veikiant bendrininkų grupe, tai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nuteistojo vaidmuo buvo aktyvesnis nei kitų grupės narių, jis buvo šios grupės organizatorius, taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis anksčiau nėra teistas, dirba, palaiko socialinius ryšius. Pažymėtina, kad teismas, įvertinęs šias aplinkybes, nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei sankcijose nustatytas šios rūšies bausmių vidurkis. Todėl sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, todėl jos švelninti nėra pagrindo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistųjų A. S., D. P., nuteistojo A. V. ir jo gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017, 2K-12-719/2022). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.

8. Iš paduotų kasacinių skundų turinio matyti, kad juose yra teiginių, skirtų teismų atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui bei jų pagrindu padarytoms išvadoms ginčyti. Pavyzdžiui, nuteistosios A. S. kasaciniame skunde neigiant jos kaltę keliami įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimai, nurodant, kaip turėjo būti interpretuojamas A. S. pokalbių turinys, D. P. skunde nesutinkama su jo parodymų bei nurodytų vykimo į Vokietiją aplinkybių vertinimu, teigiant, kad jis netinkamas ir pažeidžiantis BPK nustatytus reikalavimus. Nuteistojo A. V. ir jo gynėjos skunde taip pat reiškiamos abejonės dėl A. V. kaltės įrodytumo (neigiant jo žinojimą apie automobilyje įrengtą slėptuvę, dalyvavimą slepiant ir gabenant narkotines medžiagas). Tokie teiginiai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl įrodymų vertinimo nustatant nuteistųjų dalyvavimą nusikalstamose veikose ir BPK reikalavimų laikymosi (BPK 20 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis)

9. Vienas iš pagrindinių kasaciniuose skunduose kasatorių keliamų klausimų – netinkamas įrodymų vertinimas, pažeidžiant BPK 20 straipsnyje įtvirtintus įrodymų leistinumo, teisėtumo reikalavimus. Tiek A. S., tiek A. V. bei jo gynėja kasaciniuose skunduose teigia, jog jų kaltė iš esmės buvo grindžiama neleistinais įrodymais, t. y. D. P. ir A. S. pokalbiais kardomojo kalinimo vietoje. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti.

10. Kaip nurodyta pirmiau, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių kasacinių skundų argumentų, susijusių su nuteistųjų kaltės neigimu, patikrina skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius tiek, kiek tai susiję su BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, laikymusi.

11. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytas reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK reikalavimus, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nurodytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODEtODk1LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-81-895/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-81-895/2020">2K-81-895/2020</a>, 2K-119-303/2021, 2K-235-511/2022).

12. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistųjų A. S., A. V. ir D. P. kaltė grindžiama tik BPK nustatyta tvarka gautais ir patikrintais įrodymais – slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo ir kriminalinės žvalgybos metu (tai apėmė savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmus, slaptą transporto sekimą, pokalbių fiksavimą ir kt.) gautais duomenimis, nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, liudytojų parodymais, kita bylos medžiaga. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, tai, kad teismai savo išvadas dėl šių nuteistųjų dalyvavimo nusikalstamoje veikoje grindė D. P. ir A. S. pokalbiais kardomojo kalinimo vietoje, nelaikytina įrodymų leistinumo reikalavimo (BPK 20 straipsnio 4 dalis) pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tiek D. P., tiek A. S. pokalbių klausymasis kardomojo kalinimo vietose buvo sankcionuotas teismo nutartimis. T. y., pradėjus ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis BPK 158 straipsnio nuostatomis, buvo sankcionuoti savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmai, be kita ko, atlikti neatidėliotinu atveju, taikomi prokuroro nutarimu, o atliktų veiksmų metu gauti įrodomąją reikšmę turintys rezultatai užfiksuoti savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmų protokoluose. Apeliacinės instancijos teismas įvertino tai, kad kriminalinė žvalgyba bei nusikalstamų veikų tyrimo strategija ir taktika apėmė savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmus, slaptą transporto priemonių sekimą, pokalbių fiksavimą ir kt., o dėl viena kitą papildančių procese panaudotų procesinių prievartos priemonių buvo atskleistas neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų gabenimas kontrabandos būdu, t. y. buvo atskleisti sunkus ir labai sunkus nusikaltimai, įvykdyti bendrai veikusių asmenų. Pritartina apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, kad šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog kriminalinės žvalgybos metu gautais duomenimis buvo vadovautasi neteisėtai ir nepagrįstai.

13. Nuteistoji A. S. kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad buvo pažeista jos teisė tylėti ir teisė į gynybą, o teismai jos kaltę grindė tik selektyviai atrinktais jos pokalbio fragmentais, be kita ko, kurių šaltinis – neteisėtomis pripažintos 2018 m. vasario 5 ir 6 d. A. S. apklausos ir jų metu pareigūnų jai pateikta informacija. Šis argumentas taip pat susijęs su siekiu sumenkinti atliktą įrodymų vertinimą ir paneigti savo kaltę. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog, atliekant A. S., kaip laikinai sulaikyto asmens, kuriam įteikiamas pranešimas apie įtarimą, apklausas 2018 m. vasario 5 ir 6 d., buvo pažeista nuteistosios teisė į gynybą, o pirmosios instancijos teismas šių apklausų metu duotais parodymais rėmėsi neteisėtai. Apeliacinės instancijos teismas šį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą ištaisė. Tačiau kartu nusprendė, kad net ir nevertinant nuteistosios parodymų, duotų 2018 m. vasario 5 ir 6 d., byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, kad nuteistajai buvo žinoma aplinkybė, jog transporto priemonėje, kuria ji su A. V. vyko iš Vokietijos į Lietuvos Respubliką, buvo gabenamos narkotinės medžiagos. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išnagrinėjo ir vertino A. S. pokalbio kameroje su tapatybės neatskleidžiančiu asmeniu turinį, lygino jį su jos pačios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, kitais byloje surinktais įrodymais (liudytojų parodymais, D. P. pokalbio su tapatybės neatskleidžiančiu asmeniu turiniu) ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. S. pokalbių kameroje metu minima informacija nebuvo susijusi išimtinai tik su aplinkybėmis, kurios galbūt buvo nurodytos pareigūnų, o vertintina ir kaip įvykių, kuriuose dalyvavo pati nuteistoji, atpasakojimas. Be kita ko, iš bylos duomenų ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, kaip teigiama nuteistosios kasaciniame skunde, nuteistosios A. S. kaltė nebuvo grindžiama vien šiuo įrodymu (t. y. šiais pokalbiais), o buvo grindžiama visų byloje nustatytų įrodymų visuma.

14. Kasatorių (nuteistojo A. V. ir jo gynėjos, nuteistųjų A. S., D. P.) teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir neatsakė į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, atmestini kaip prieštaraujantys ir bylos medžiagai, ir apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio turiniui. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo A. V. ir jo gynėjos advokatės A. Vosyliūtės, nuteistųjų A. S. ir D. P. apeliacinius skundus, atliko dalinį įrodymų tyrimą – prie bylos medžiagos pridėjo ir ištyrė A. V. gynėjos advokatės A. Vosyliūtės ir A. S. gynėjo advokato V. Gubavičiaus pateiktus dokumentus, teismo posėdyje apklausė ekspertę Vaivą Martinkienę, liudytojus H. G. bei A. D., dar kartą išsamiai išanalizavo bei įvertino byloje surinktus įrodymus ir pritarė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms dėl faktinių aplinkybių (iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta vienintelė aplinkybė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dėl neteisėto labai didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymo). Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai vertino visus bylos įrodymus ir motyvuotai pagrindė nuosprendyje išdėstytas išvadas dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

15. Iš teismų priimtų sprendimų matyti, kad pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, t. y. palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasacinuose skunduose nurodomų pažeidimų nenustatyta.

Dėl bendrininkų grupės požymio

16. A. V. gynėja kasaciniame skunde kelia bendrininkavimo įrodytumo klausimą, teigdama, kad šiuo atveju nebuvo bendrininkų grupės požymio – bent dviejų vykdytojų ir susitarimo tarp nuteistųjų veikti bendrai.

17. Pasisakydamas dėl iš esmės analogiško apeliacinių skundų argumento, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vien tai, jog vienas iš bendrininkų, tai yra D. P., realizavo ne visus inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymius sudarančius veiksmus, nepaneigia jo kaltės ir siekio kartu su A. V. kontrabandos būdu gabenti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų. Kaip nustatė žemesnės instancijos teismai, D. P. veiksmai, jam veikiant kartu su A. V., pasireiškė suorganizuojant kelionei transporto priemonę su įrengta slėptuve, kartu vykstant į Vokietiją, telefonu su nenustatytais asmenimis bendraujant apie automobilio pakrovimo ypatybes, o tai sudaro pagrindą spręsti, jog šis nuteistasis savo aktyviais veiksmais ne tik prisidėjo prie sklandaus narkotinių medžiagų pargabenimo į Lietuvos Respubliką, bet ir juos organizavo. Tai, kad A. V. ir D. P. veikė sutartinai, savo veiksmais abu sudarė sąlygas realizuoti nusikalstamus tikslus ir suprato savo vaidmenį bendrai daromose nusikalstamose veikose, nustatytose BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje, byloje įrodyta surinktų įrodymų visuma. A. S. bendrininkavimas su A. V. ir D. P. įvykdant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas taip pat byloje įrodytas ir teismų išsamiai motyvuotas bei pagrįstas.

Dėl rungimosi principo pažeidimo

18. D. P. ir A. V. bei jo gynėjos kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai pažeidė rungimosi principą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į išsakomų argumentų bei teiginių turinį, matyti, jog šis, kasatorių teigimu, nurodomas pažeidimas išimtinai susijęs su gynybos prašymų apklausti liudytojus ir pridėti prie bylos duomenis atmetimu.

19. BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti. BPK 22 straipsnio 3 dalyje nustatytos pagrindinės kaltinamojo teisės, be kita ko, teisė pateikti prašymus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad proceso dalyvių prašymai turi būti tenkinami, jeigu tokiu būdu būtų išaiškinamos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, tačiau prašymai, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla, gali būti motyvuotai atmesti. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109/2014">2K-109/2014</a>, 2K-173-976/2016). Be to, proceso dalyvių, tarp jų ir kaltininko ar (ir) jo gynėjo, prašymų atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta kaltininko teisė į gynybą ar kad teismas buvo šališkas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEwLTMwMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-210-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-210-303/2017">2K-210-303/2017</a>, 2K-253-693/2017, 2K-25-699/2018).

20. Iš bylos duomenų matyti, kad nors kasatoriai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymus apklausti liudytojus H. G., A. D., bylą nagrinėjant apeliacine tvarka šie liudytojai buvo apklausti teismo posėdyje, be to, buvo tenkintas ir gynėjos advokatės A. Vosyliūtės prašymas prie bylos pridėti rašytinius dokumentus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimo procesas nėra begalinis, šį procesą reglamentuojančios BPK normos neįpareigoja teismų besąlygiškai tenkinti kurios nors proceso šalies prašymus, neapibrėžia, kiek ir kokių prašymų dėl įrodymų tyrimo turėtų būti patenkinta. Teisingam baudžiamajam procesui svarbu, kad visais atvejais proceso šalis būtų išklausyta, o dėl jos prašymų būtų priimti motyvuoti sprendimai. Tai ir buvo padaryta šioje byloje.

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjant šią bylą nebuvo laikomasi rungimosi principo, kad buvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės.

Dėl kitų D. P. kasacinio skundo argumentų (non bis in idem principo pažeidimo, teismo šališkumo ir teisės į gynybą užtikrinimo)

22. D. P. kasaciniame skunde nurodo, kad nuteisus jį dėl iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (narkotinių medžiagų gabenimo idealiąja sutaptimi su kontrabanda) taip buvo pažeistas non bis in idem (draudimo antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką) principas.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius klaidingai interpretuoja aptartų veikų atribojimo klausimą. Pažymėtina, kad BK 199 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje aptartos normos tarpusavyje nekonkuruoja, ir nors jos turi bendrų sudėties objektyviųjų požymių, pvz., dalyką – narkotinės, psichotropinės medžiagos, veiką – gabenimas, tačiau kartu turi ir skirtingų požymių – kontrabanda padaroma gabenant muitiniam tikrinimui privalomus pateikti daiktus tik per valstybės sieną, be to, jomis ginamos ir saugomos skirtingos (pagrindinės) vertybės: kontrabandos pagal BK 199 straipsnio 3 dalį atveju – uždraustų ar ribotai apyvartoje esančių prekių ir kitų daiktų gabenimo per Lietuvos valstybės sieną tvarka, neteisėto disponavimo narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis atveju – visuomenės sveikata.?????Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad kai asmuo narkotines ar psichotropines medžiagas neteisėtai gamina, įgyja, laiko, gabena ir pan., taip pat šias medžiagas neteisėtai gabena per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tokia veika kvalifikuojama pagal BK 199 straipsnio 4 dalį ir 259 ar 260 straipsnį (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM0LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-334/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-334/2009">2K-334/2009</a>, 2K-116/2010, 2K-298/2010, 2K-496/2014, 2K-7-107/2013, 2K-71/2014, 2K-199-719/2020, 2K-111-511/2021). Iš teismų sprendimuose nustatytų aplinkybių matyti, kad D. P., veikdamas kartu su A. V., neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų (jas gabeno transporto priemonėje) ir atitinkamai jas gabeno per valstybės sieną, todėl jo veiksmai pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį kvalifikuoti tinkamai, kaip dviejų nusikalstamų veikų, numatytų nurodytuose BK straipsniuose, idealioji sutaptis.

24. D. P. taip pat nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas nešališkumo principas, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį jo argumentą, taip pat pademonstravo šališkumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad analogiški D. P. apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje buvo išsamiai išnagrinėti ir motyvuotai atmesti. Tai, kad kasatoriaus netenkina apeliacinės instancijos teismo sprendimas, savaime nereiškia šio teismo šališkumo, o teisinių argumentų, kurie šiuo atveju pagrįstų, jog D. P. byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta šališkai, nėra.

25. Kasaciniame skunde D. P. teigia, kad pirmosios instancijos teismas apie tai, jog jo nusikalstamos veikos gali būti kvalifikuotos su nuoroda į BK 24 straipsnio 4 dalį, neinformavo gynybos (BPK 256 straipsnis). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokio klausimo D. P. savo apeliaciniame skunde apskritai nekėlė. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kad D. P. kaip organizatoriaus vaidmuo buvo nurodytas jau kaltinamajame akte, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu D. P. veiksmai buvo perkvalifikuoti į lengvesnę bendrininkavimo formą – bendrininkų grupę. Taigi nuteistasis nuo bylos nagrinėjimo teisme pradžios žinojo, kuo yra kaltinamas, jam buvo sudarytos galimybės pasisakyti dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių, taip pat ir jo kaip organizatoriaus vaidmens. Kasatoriaus argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad D. P. teisė į gynybą nebuvo tinkamai užtikrinta.

Dėl D. P. ir A. V. paskirtų bausmių

26. Kasaciniuose skunduose nesutinkama su nuteistiesiems D. P. ir A. V. paskirtomis bausmėmis, teigiant, kad teismai paskyrė neteisingas ir pernelyg griežtas bausmes, neatsižvelgė į bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, be to, pažeidė lygiateisiškumo principą, kadangi kaltinamiesiems skirtos itin skirtingos bausmės. Šie kasatorių argumentai atmestini.

27. Kasacinės instancijos teismas skirtinų bausmių dydžių klausimą pirmiausia nagrinėja netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 376 straipsnio 3 dalis) požiūriu, pvz., ar nepažeistos sankcijos ribos, kitos bausmių skyrimo nuostatos, ar pritaikyta tinkama BK straipsnio redakcija ir pan. Bausmių dydžio klausimas gali būti nagrinėjamas ir esminio baudžiamojo proceso pažeidimo požiūriu, pvz., ar apeliacinės instancijos teismas, keisdamas bausmę, neperžengė skundo nagrinėjimo ribų, ar laikėsi non reformatio in peius (asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama) principo ir pan. Tačiau bausmės griežtumo klausimas, atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-165/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-165/2013">2K-165/2013</a>, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018).

28. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė, kad skiriant bausmes nuteistiesiems netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes ir nustatydamas jų dydžius, pagrįstai atsižvelgė į visas aplinkybes, kurios yra reikšmingos skiriant bausmę, teisingai nustatė nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto veikdami bendrininkų grupe), nenustatė jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, įvertino tai, kad, veikdami tiesiogine tyčia, padarė du baigtus – sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, tai, kad D. P. veikė kaip organizatorius, be to, priešingai nei kasaciniame skunde nurodo A. V. ir jo gynėja, teismas atsižvelgė į tai, kad narkotinės medžiagos nebuvo išplatintos, taip pat į nuteistųjų asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, A. V. sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir paskyrė nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei BK 199 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies sankcijose nustatytas šios rūšies bausmių vidurkis. Kasatorių skunduose nurodytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo buvo dar kartą įvertintos, pagrįstai nurodant, kad šiuo atveju BK 41 straipsnyje nustatytiems bausmės tikslams pasiekti parinktos rūšies ir dydžio bausmės yra adekvačios padarytoms veikoms, nėra aiškiai per griežtos, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje D. P. ir A. V. bausmės skyrimą reglamentuojančios normos pritaikytos tinkamai, o apeliacinės instancijos teismo išvada, jog taikyti švelnesnę, nei sankcijoje nustatyta minimali, bausmę nuteistiesiems D. P. ir A. V. nėra teisinio pagrindo, teisinga.

29. Kasaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad, skiriant nuteistiesiems bausmes ir sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, reikšmingos aplinkybės buvo įvertintos netinkamai. Teismų praktikoje nurodyta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė, nei nustatyta sankcijoje, bausmė paprastai gali būti skiriama tik esant išimtinėms aplinkybėms ir kai nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nurodytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nurodytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiai nusikalstamai veikai, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-19/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-19/2011">2K-19/2011</a>, 2K-412/2014, 2K-126-693/2018 ir kt.). Taigi, pagal BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius ypatingas aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nustatytos bausmės skyrimas akivaizdžiai būtų laikomas neteisingu. Tokiais atvejais teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-512/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-512/2013">2K-512/2013</a>, 2K-361/2014, 2K-186-942/2015, 2K-126-693/2018).

30. Nuteistojo D. P. ir nuteistojo A. V. gynėjos apeliaciniuose skunduose buvo pateikti analogiški prašymai taikyti nuteistiesiems BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos apeliacinių skundų motyvus, išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kodėl nėra sąlygų taikyti ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo nepritarti apeliacinės instancijos teismo nurodytiems motyvams, tuo labiau kad kasaciniuose skunduose nurodomi argumentai (nuteistiesiems paskirtos itin skirtingos bausmės, baudžiamosios politikos kryptis dėl kanapių, mažesnis kanapių pavojingumas žmogaus sveikatai, šeiminė padėtis, sveikatos būklė ir kt.) savaime nesuteikia pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad įstatymo sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šios kasaciniuose skunduose nurodomos aplinkybės negali būti laikomos tokiomis išskirtinėmis, kurioms esant turėtų būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.

31. Kasatorių keliamo klausimo dėl nuteistiesiems paskirtų itin skirtingų bausmių kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į bendruosius bausmės principus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalis nustato nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį apibūdinančių aplinkybių visumą, į kurią turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę. Be to, BK 58 straipsnis papildomai įpareigoja teismą individualizuoti bausmes nusikaltimą padariusiems bendrininkams, atsižvelgiant į bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Nors bendrininkų nusikalstamų veiksmų pobūdis, intensyvumas ir indėlis į nusikaltimo padarymą nėra svarbus visiems bendrininkams kvalifikuojant veiką pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį, tačiau į šias aplinkybes turi būti atsižvelgta skiriant bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-67-511/2016). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuteistajai A. S. galutinę subendrintą bausmę skyrė laisvės atėmimą ketveriems metams, o apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išnagrinėjęs visas bausmei skirti ir BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti reikšmingas aplinkybes, nusprendė, jog šiuo atveju yra pagrindas nuteistajai A. S. už abu jos padarytus nusikaltimus, nustatytus BK 199 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Teismas įvertino tai, kad nors nustatyta nuteistosios atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamas veikas padarė veikdama su bendrininkų grupe, tačiau ji darant nusikaltimus dalyvavo ne nuo pradžių, o prie bendrininkų daromų nusikalstamų veikų prisijungė daug vėliau, kiti nuteistieji D. P. ir A. V. nuteistąją laikė mažiau svarbia nusikaltimo vykdytoja, taip pat ir kitas nuteistosios asmenybę charakterizuojančias aplinkybes. Taigi nagrinėjamu atveju vienodų bausmių paskyrimas visiems trims bendrininkams neatitiktų BK 54 straipsnio 2 dalies ir 58 straipsnio nuostatų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo sprendimu.

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytas pagrindas tenkinti kasacinius skundus ir keisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų A. S., D. P. (D. P.), nuteistojo A. V. ir jo gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Alvydas Pikelis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė