G. Č. pagal BK 281 str. 4 d., 41 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-141/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.9.2;

2.1.7.4.4;

2.1.15.3.3.2 (S)

2010 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Č. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutarties.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. nuosprendžiu G. Č. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, atimant teisę dvejus metus vairuoti transporto priemonę.

Iš G. Č. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 36 181,74 Lt gydymo išlaidoms atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 13 d. nutartimi nuteistojo G. Č. gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės apeliacinį skundą atmetė.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,

n u s t a t ė :

G. Č. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 4 dalį už tai, kad 2008 m. liepos 27 d., apie 9 val., būdamas neblaivus, vairuodamas automobilį „Audi-80“ (duomenys neskelbtini), kelio Kazlų Rūda – Bagotoji 1,750 km, Kazlų Rūdos sav., nepasirinko saugaus greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, ir taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 172 punkto reikalavimus, dėl to nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į pakelės griovio šlaitą. Automobilio „Audi-80“ keleiviui D. L. padarytos muštinės žaizdos kaktoje ir veide, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas, o keleiviui E. M. sukelta trauminė stuburo smegenų liga, ūmaus periodo sunkios formos stuburo I juosmens slankstelio lūžimas, dėl to išsivystė stuburo smegenų kietojo dangalo trauminės kilmės uždegimas ASIA-A, t. y. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. Č. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: veiką perkvalifikuoti iš BK 281 straipsnio 4 dalies į BK 281 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, neskirti poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo, civilinio ieškinio netenkinti, pripažinti teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Kasatorius nurodo, kad nuosprendis ir nutartis priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą – tiek vertinant surinktus įrodymus ir kvalifikuojant veiką, tiek skiriant bausmę, buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie nulėmė neteisingų nuosprendžio bei nutarties priėmimą. Priimdamas nutartį, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje (Teismų praktika, Nr. 27). Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnį, neištyrė esminių bylos aplinkybių pagal apeliacinį skundą, nepašalino ištirtų įrodymų prieštaravimų, nepasisakė dėl visų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų vertinant įrodymus. Priimant nuosprendį bei nutartį nebuvo atsižvelgta į analogiškose bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-284/2009, 2K-108/2007, 2K-759/2007).

Kasatorius teigia, kad tiek tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo prašoma veiką perkvalifikuoti į BK 281 straipsnio 3 dalį, nes avarija buvo padaryta G. Č. esant blaiviam. Neblaivumo faktas nustatytas spėliojimais, prielaidomis, įrodymais, kurių patikimumo teisme negalima patikrinti. Tyrimo metu buvo gauta specialisto išvada dėl tariamai G. Č. kraujo, kuriame fiksuotas 1,7 promilės neblaivumas. Girtumas nebuvo tirtas alkotesteriu, nes pareigūnai jo neturėjo. Tačiau specialisto išvada vadovautis nebuvo galima, nes teisme niekas negalėjo patvirtinti, kad tyrimui buvo pateiktas būtent G. Č. priklausantis kraujas ir būtent toks, koks buvo jį paimant.

Apklausus liudytojus E. V., J. G., A. V., apylinkės teismo buvo neginčytinai nustatyta, kad G. Č. kraujas paimtas šiurkščiai pažeidžiant sveikatos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtintą tvarką. Liudytoja A.V. teisme pripažino, kad tuo metu ligoninėje nebuvo priemonės kraujo mėginiui užlakuoti su virvele, todėl jis buvo tik užkimštas guminiu kamšteliu ir suvyniotas į popierių, aprištas gumele. Dalyvaujant G. Č., mėgintuvėlis nebuvo supakuotas, pati A. V. nenurodė tikslaus laiko ar momento, kiek laiko praėjus po apžiūros vokas buvo užklijuotas, užantspauduotas. Nors apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodoma, kad apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nenustatytos byloje, tačiau tokia išvada padaryta iš liudytojos A. V. nenuoseklių, prieštaringų parodymų. Gydytojas G. K. neprisiminė kraujo mėginio supakavimo aplinkybių. Taigi, pasak kasatoriaus, liko neįvertinti svarbūs faktai, kad netinkamai paimtas ir reikiamai nesupakuotas mėgintuvėlis buvo laikomas iki kitos dienos ryto ir tik 2008 m. liepos 28 d., 9.30 val., pareigūno E. V. buvo paimtas ir nuvežtas į Kauno ekspertinį skyrių. Taigi niekas negali patvirtinti kraujo mėginio patikimumo, kad tyrimui buvo pateiktas būtent G. Č., o ne kito asmens kraujas, ar kraujas nebuvo paveiktas. Juk mėgintuvėlis buvo tik užkimštas guminiu kamšteliu, galėjo būti netrukdomai daug kartu atidarytas, nes užrišimas virvele, užlakavimas nebuvo atliktas, mėgintuvėliai su skirtingų asmenų krauju buvo neleistinai sudėti į vieną voką. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kurioje aptariamos šios aplinkybės, yra prieštaringa. Vienur nustatyti pažeidimai vertinami kaip formalūs ministro įsakymo pažeidimai, neturėję įtakos tyrimo rezultatui, kitur konstatuojama, kad pažeidimų nebuvo. Apeliacinio skundo argumentą dėl įrodymų (kraujo mėginio) patikimumo Kauno apygardos teismas visiškai nevertino ir dėl jo neišdėstė teisinių argumentų. Pasak kasatoriaus, šioje dalyje būtina atsižvelgti ir vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje (Teismų praktika, Nr. 27). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymi, kad turi būti motyvuojama, kodėl vieni duomenys laikomi įrodymais, o kiti ne. Kai kyla abejonių, privalu nuosprendžio aprašomojoje dalyje šias abejones išanalizuoti ir padaryti kategorišką išvadą, laikyti duomenis įrodymais ar ne. Įrodymais nepripažintini duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių dėl šių duomenų patikimumo ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti. Kadangi kraujo mėginys buvo gautas šiurkščiai pažeidžiant ministro įsakymu nustatytą tvarką, todėl jo negalima pripažinti gautu teisėtu būdu. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas įrodymų analizės neatliko, skundo argumentų netyrė, išvadų dėl įrodymų nepadarė.

Kasatorius taip pat nurodo, kad teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, neatsižvelgė į apžiūros aktą neblaivumui nustatyti. Jame nurodyta kategoriška išvada, kad G. Č. pristatymo į ligoninę metu po įvykio buvo blaivus, tačiau negalėjo vairuoti dėl didelio emocinio susijaudinimo. Nuosprendyje analizuojami ir vertinami požymiai, kad apžiūros metu G. Č. negalėjo iš pirmo karto pataikyti į nosį, negalėjo atlikti matematinių veiksmų. Iš to teismas darė prielaidą apie galimą neblaivumą. Kasatoriaus atkreipiamas dėmesys, kad apžiūros rezultatams turėjo įtakos didelis emocinis susijaudinimas ir kad į nosį nebuvo pataikyta iš pirmo karto ne dėl girtumo. Gydytojas G. K. teisme pripažino, kad G. Č. būklei apžiūros metu turėjo įtakos didelis stresas, susijaudinimas po avarijos. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo minėtą aktą vertino kaip subjektyvią gydytojo nuomonę. Toks argumentas vertintinas kaip šiurkštus įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas, nukrypimas nuo suformuotos praktikos, kad įrodymai privalo būti vertinami sistemiškai, atsižvelgiant į jų visumą (Teismų praktika, Nr. 27, kasacinė nutartis Nr. 2K-43/2006). Medicininės apžiūros aktas yra juridiškai labai svarbus įrodymas, o ne nuomonė. Taigi byloje yra du rašytiniai įrodymai apie neblaivumą: vienas iš jų patvirtina, kad asmuo blaivus, kitas, atliktas pagal nepatikimą kraujo mėginį, - kad neblaivus. Be to, teismai visiškai neįvertino liudytojų, kartu važiavusių su kaltinamuoju, parodymų. Jie patvirtino, kad tą avarijos rytą G. Č. buvo blaivus, nevartojo alkoholio. Pasak kasatoriaus, be pagrindo tiek apylinkės, tiek apygardos teismas sureikšmino vieną įrodymą - specialisto išvadą. Kadangi blaivumas nepaneigtas objektyviais ir patikimais įrodymais, G. Č. veika turėjo būti perkvalifikuota.

Kasatorius taip pat ginčija teisės vairuoti transporto priemonę dvejiems metams atėmimo pagrįstumą. Anot kasatoriaus, ši poveikio priemonė pagal nustatytas bylos aplinkybes yra per griežta, neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo, kad bausmė užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą. Kasatoriaus teigimu, jis labai išgyvena dėl avarijos, skaudžių jos pasekmių. Jau pats baudžiamosios bylos faktas ir bylos nagrinėjimas teisme padarė stiprų poveikį G. Č. vertybėms, nuostatoms dėl Kelių eismo taisyklių laikymosi, saugaus važiavimo. Kasatorius pabrėžia, kad neturi teistumo, nėra baustas administracinėmis nuobaudomis už vairavimą esant neblaiviam, susitaikė su nukentėjusiaisiais, kurie jam atleido dėl padarytų skriaudų ir išreiškė poziciją, kad jis nebūtų griežtai nubaustas. Žala E. M. atlyginta, jokių pretenzijų nereiškiama. Į tai nebuvo atsižvelgta. Teismai be pagrindo neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 59 straipsnis) buvimą, neįvertino, kad G. Č. davė nuoseklius parodymus, jog avariją padarė dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, kad padarytas neatsargus nusikaltimas, kad jis darbdavio apibūdinamas teigiamai, darbo pobūdis yra susijęs su transporto priemonės vairavimu, o netekus teisės, jis neteks darbo ir kartu ne tik pragyvenimo šaltinio, bet ir žalos atlyginimo šaltinio, bus pažeisti ne tik nuteistojo, bet ir nukentėjusiųjų civilinių ieškovų socialiniai santykiai. Logiškumas, protingumas ir labai didelis žalos dydis leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad teisės atėmimas vairuoti automobilį šioje byloje nebūtinas siekiant pasiekti bausmės tikslą - nubaudimą. Pagal bylos aplinkybes buvo pagrindas netaikyti BK 67 straipsnio ir neskirti poveikio priemonės, nes ir taip nuosprendžiu buvo paskirta pati griežčiausia laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams. Bausmės vykdymas atidėtas. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-77/2007, siekiant įgyvendinti teisingumo principą, nuteistajam gali būti suteikta galimybė įrodyti, kad jo padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio ir kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kasatoriaus teigimu, šioje byloje civilinis ieškinys privalėjo būti paliktas nenagrinėtas, nes teisme buvo negalima išsiaiškinti esančių netikslumų, prieštaravimų, o Ligonių kasos atstovė negalėjo duoti išvados dėl reabilitacijos pratęsimo nukentėjusiajam pagrįstumo. Medicininis auditas pagal gynėjos prašymą nebuvo paskirtas, tyrimas neatliktas, todėl civilinio ieškinio pagrįstumą būtina nagrinėti civilinio proceso tvarka, skirti ekspertizę ar medicininį auditą. Kauno apygardos teismas visiškai neanalizavo apeliacinio skundo argumentų dėl civilinio ieškinio, tik formaliai preziumavo, kad nėra pagrindo netikėti pateiktais įrodymais. Pasak kasatoriaus, apeliacinė instancija privalėjo ištirti reabilitacinio gydymo pratęsimo pagrįstumą, o ne apsiriboti nurodymu, kad tai yra gydančios gydymo įstaigos kompetencija. Reabilitacinio gydymo tvarka griežtai reglamentuota, terminai nustatyti ne gydančių įstaigų susitarimu, o ministro įsakymu. Apeliacinė instancija dėl šios dalies jokios analizės neatliko, argumentų neišdėstė. Neatliekant papildomo tyrimo dėl civilinio ieškinio ir negalint išdėstyti teisinių argumentų be papildomų įrodymų, specialių žinių, civilinis ieškinys privalėjo būti paliktas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Atsižvelgtina ir į tai, kad, pažeidžiant BPK 112 straipsnio reikalavimus, patikslintas ieškinys buvo pateiktas įrodymų tyrimo teisme pabaigoje. Iš patikslinto ieškinio akivaizdu, kad juo buvo tikslinamas ne ieškinio pagrindas, o įvedamas papildomas reikalavimas ir išdėstomas papildomas šio reikalavimo pagrindas.

Kasatorius nurodo, kad nukentėjusysis E. M. buvo gydomas dėl juosmeninės dalies stuburo slankstelio lūžio Kauno akademinėse klinikose Neurochirurgijos skyriaus stacionare 10 dienų, po to Palangos reabilitacinėje ligoninėje 120 dienų. Analizuojant išrašymo iš stacionaro lentelę (formą) bei lentelę (formą) pagal pažymų šaknelių suvedimą, nustatyta, kad nebuvo pagrindo ligonį siųsti maksimaliai reabilitacijai pagal nurodytas komplikacijas ir reabilitacijos lygį. E. M. buvo diagnozuotas juosmeninės dalies stuburo lūžis su komplikacija ASIA-A, vėliau įvardijamu kaip trauminis mielitas. Išrašymo iš stacionaro metu buvo įforminta pažyma, kurioje yra pagal TLK-10 nurodyta diagnozė S.32, tačiau lentelėje pagal pažymų šakneles yra nurodytas visai kitas diagnozės traumos šifras S.34.1 bei šalia įvardinama komplikacijų šifrai, apie kuriuos nėra duomenų kituose bylos rašytiniuose įrodymuose. Išrašymo iš stacionaro formoje nenurodyti smegenų pažeidimai, sisteminiai susirgimai, komplikacijos. Šie nevienodi ligos kodai, įvesti sisteminiai susirgimai turi esminės reikšmės ir kelia pagrįstų abejonių dėl ieškinio dydžio pagrįstumo. Bylos nagrinėjimo teisme metu ligonių kasos atstovė pateikė naujus faktus, kad reabilitacija pagal gydančių institucijų susitarimą buvo pratęsta. Tai patvirtina civilinio ieškovo pateiktas Palangos reabilitacinės ligoninės faksu gautas 2008 m. lapkričio 10 d. raštas teritorinei Kauno ligonių kasai su prašymu 22 dienoms pratęsti reabilitaciją bei Kauno ligonių kasos 2008 m. lapkričio 10 d., t. y. tos pačios dienos, raštas, kad reabilitacijos pratęsimas suderintas, tačiau jokio oficialaus sprendimo, komisijos išvados nepateikta. Šie raštai nėra pakankamas pagrindimas pratęsiant reabilitaciją 22 dienoms. Ji skiriama pagal priimtus ir Lietuvoje galiojančius normatyvinius aktus, tačiau ne pagal gydančių institucijų susitarimus. Nors teisme atstovė minėjo apie gydytojų komisijos sudarymą, tačiau faktiškai byloje nėra pateikta jokių leistinų, objektyvių įrodymų, kad pagal nustatytą sveikatos ministro 2008 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. V-50 tvarką bei jo aprašus, reabilitacija galėjo būti pratęsta 22 dienoms pagal reabilitacinės ligoninės tarpininkavimą. Apylinkės teismas patikslinto civilinio ieškinio aplinkybių netyrė, prieštaravimų nepašalino ir Kauno apygardos teismas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Gintautas Paškevičius atsiliepimu į nuteistojo G. Č. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras teigia, kad tiek apylinkės teismo nuosprendyje, tiek apygardos teismo nutartyje išsamiai išdėstyti motyvai, kodėl pripažįstama, jog G. Č. automobilį vairavo neblaivus. Teismai, įvertinę liudytojų parodymus, įvykio aplinkybes padarė išvadą, kad, įpakuojant kraujo mėginį, buvo tik formaliai pažeistas ministro įsakymas, tyrimo rezultatui tai įtakos neturėjo. Be to, abu kraujo mėginių tyrimai parodė, kad alkoholio koncentracija gerokai viršija leistiną normą, o duomenų ar net prielaidos, jog pateiktas tyrimui G. Č. kraujas galėjo būti sukeistas, nepateikia ir pats kasatorius.

Nustačius, kad G. Č. eismo įvykį sukėlė būdamas neblaivus, naudodamasis specialia teise, pagrįstai buvo taikyta ir atitinkama baudžiamojo poveikio priemonė. Nors kasatorius mini, kad draudimas vairuoti transporto priemonę neatitinka bausmės tikslų, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, šis draudimas G. Č. skirtas ne kaip bausmė, o kaip baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 68 straipsnyje. Prokuroras taip pat teigia, kad kasatorius nepagrįstai baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimą grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-77/2007, nes šioje nutartyje pateikiami motyvai dėl BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio taikymo, o ne dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo. Tas pats pasakytina ir dėl civilinio ieškinio. Kasatorius nurodo, kad reabilitacijos pratęsimas buvo nepagrįstas, nes pažeista pratęsimo tvarka, tačiau apygardos teismas, atsakydamas į tokius apeliacinio skundo argumentus, pateikė išsamius ir aiškius motyvus. Kadangi visi kasacinio skundo motyvai yra aptarti Kauno apygardos teismo nutartyje, tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Savo kasaciniame skunde nuteistasis ginčija nustatytą faktinę aplinkybę – kad jis eismo įvykį padarė būdamas neblaivus. Anot kasatoriaus, šią aplinkybę teismas nustatė nesilaikydamas įrodinėjimo tvarkos, nes kraujo paėmimas ir jo tyrimas atliktas šiurkščiai pažeidžiant ministro įsakymu nustatytą tvarką, todėl specialisto atlikto tyrimo rezultatai nelaikytini įrodymu. Šie kasacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Teismas neblaivumo faktinę aplinkybę nustatė remdamasis patikimais ir leistinais įrodymais: biologinės terpės siuntimo dokumentu, iš kurio matyti, kad 2008 m. liepos 27 d. 11.15 val. iš G. Č. paimtas kraujas, kuris 2008 m. liepos 28 d. 8.30 val. išgabentas į laboratoriją; specialisto išvada Nr. T-A 2606/08(02), kurioje užfiksuota, kad G. Č. kraujyje rasta 1,70 promilės alkoholio; paties nuteistojo G. Č., nukentėjusiųjų D. L. ir E. M. bei liudytojo M. Č. parodymais, patvirtinančiais, kad nuteistasis 2008 m. liepos 26 d. kartu su kitais prie ežero iki nakties gėrė degtinę ir alų; liudytojų G. K., A. V., E. V., J. G., A. A. Z. parodymais, paaiškinančiais kraujo mėginio paėmimo iš G. Č., išsiuntimo, gabenimo ir tyrimo atlikimo aplinkybes. Taigi įrodymų patikimumas buvo išsamiai patikrintas teismo posėdyje ir tik tada buvo padaryta išvada, kad G. Č. eismo įvykio metu buvo neblaivus, nes jo kraujyje rasta 1,7 promilės alkoholio. Pažymėtina, kad liudytojas G. K. paaiškino, jog nors G. Č. buvo sutrikusi dėmesio koncentracija, drebėjo rankos, trūkčiojo akys ir jis negalėjo pataikyti pirštu į nosies galą, medicininės apžiūros akte jis įrašė, kad šis yra blaivus, nes alkoholio kvapo nesijautė. Ligoninėje nesant alkotesterio, buvo nuspręsta paimti kraujo mėginį. Liudytojų, dalyvavusių imant kraują iš G. Č., pristatant jį laboratoriją ir atliekant jo tyrimą, apklausos nepatvirtino nuteistojo versijos apie kraujo mėginio galimą sukeitimą. Esant tokioms aplinkybėms, teismo sprendimas remtis specialisto, atlikusio kraujo tyrimą dujų chromatografijos metodu, išvada, bet ne medicininės apžiūros akte esančia preliminaria išvada, yra visiškai pagrįstas. Nuteistojo argumentus dėl neteisingai nustatyto neblaivumo patikrino bei motyvuotai atmetė ir apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad G. Č. neblaivumo faktinė aplinkybė nustatyta leistinais, patikimais ir teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais, laikantis įrodinėjimo tvarkos.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo

Kasatorius nurodo, kad jam taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas dvejiems metams – yra per griežta ir neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto vieno iš bausmės tikslų – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šie teiginiai nepagrįsti. Bylos medžiaga rodo, kad teismas, atsižvelgęs aplinkybių į visumą, apibūdinančių padarytą nusikalstamą veiką ir ją padariusį G. Č., paskyrė jam sankcijos vidurkiui artimą laisvės atėmimo bausmę ir, vadovaudamasis BK 75 straipsniu, atidėjo jos vykdymą. Vadovaujantis BK 67 straipsniu 3 dalimi, kartu su bausme gali būti skiriamos ir šioje dalyje nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės, tarp jų ir uždraudimas naudotis specialia teise. Turint galvoje, kad G. Č. nusikalstamą veiką padarė neblaivus, vairuodamas transporto priemonę, sukeldamas eismo įvykį, kurio metu buvo sutrikdyta kitų asmenų sveikata (vieno iš jų sunkiai), teismo sprendimas atimti teisę vairuoti transporto priemonę dvejiems metams yra visiškai pagrįstas ir logiškas. Kasacinio skundo argumentai, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas nuteistajam prieštarauja teisingumo principui, yra deklaratyvūs ir teisiškai nepagrįsti.

Dėl civilinio ieškinio

Kasacinio skundo argumentai, kad civilinis ieškinys šioje byloje turėjo būti paliktas nenagrinėtas, nepagrįsti. Teismas gali palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas turi visiškai ar iš dalies patenkinti pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmesti (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir patenkino Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį. Turint galvoje, kad žala nukentėjusiajam E. M. padaryta vairuojant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustą transporto priemonę, laikytina, kad Valstybinės ligonių kasos išlaidos pagrįstai priteistos iš nuteistojo. Tai, kad ieškinys buvo patikslintas teisminio įrodymų tyrimo stadijoje, priešingai nei teigia kasatorius, nereiškia BPK pažeidimo.

Kasaciniame skunde ginčijamas ne tik civilinio ieškinio teisinis, bet ir faktinis pagrįstumas – ginčijami Valstybinės ligonių kasos patirtas išlaidas įrodantys duomenys. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Valstybinės ligonių kasos ieškinys pagrįstas rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas juos patikrino. G. Č. gynėjos prašymu iš Kauno medicinos universiteto klinikos šiais tikslais buvo išreikalauta E. M. gydymo stacionare ligos istorija. Teismo posėdyje Valstybinės ligonių kasos atstovė V. G. pasisakė dėl ieškinio pagrįstumo ir kategoriškai atmetė bet kokias abejones dėl to, ar teisėtai buvo pratęsta reabilitacija nukentėjusiajam. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ieškinį pagrįstu, pateikė išsamius motyvus. Pagrindo netikėti Valstybinės ligonių kasos pateiktais duomenimis, pagrindžiančiais patirtas išlaidas, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. skirti Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, būtinumo skirti ekspertizę patikrinti, ar teisėtai buvo pratęsta reabilitacija sunkią traumą patyrusiam nukentėjusiajam, nebuvo. Toks teismo sprendimas, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, būtų akivaizdžiai neproporcingas. Konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti kasacinio skundų argumentų dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. Č. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Valerijus Čiučiulka

Olegas Fedosiukas