Baudžiamoji byla Nr. 2K–139/2010 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.4.4.1, 1.2.4.5.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Antano Klimavičiaus, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. P. kasacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo P. P. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo Po. P. apeliacinis skundas atmestas.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti R. G. ir Pe. P., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
Po. P. nuteistas už tai, kad kartu su R. G. ir Pe. P. tyčia nesunkiai sužalojo žmogų, būtent: 2007 m. rugpjūčio 10 d., apie 13 val., viešoje vietoje, UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini) Stoties g. 23 a, R. G. kumščiu trenkė V. D. į pakaušį, šiam nugriuvus, Po. P., Pe. P. bei R. G. spyrė nukentėjusiajam apie 10 kartų į įvairias kūno vietas – galvą, nugarą, rankas, šoną, padarydami jam poodines kraujosruvas nosyje, akių vokuose, kaktos dešinėje, tarpuakyje, antakyje, kaktos kairėje, kairėje smilkininėje srityje – kaktoje, kairiame antakyje ir dešinės ausies kaušelyje, kraujosruvą dešinės akies obuolio junginėje, muštinę žaizdą dešiniame antakyje, muštines žaizdas ir kraujosruvas lūpų gleivinėse, viršutinio žandikaulio kairiųjų pirmo ir antro dantų kramtomųjų paviršių nuskėlimus, galvos smegenų sukrėtimą su vertibuliniu sindromu, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimą kairiame žaste, poodines kraujosruvas kairėje alkūnėje – dilbyje, kairiame dilbyje ir kairėje plaštakoje, t. y. padarė sužalojimus, vertinamus kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Kasaciniu skundu nuteistasis Po. P. prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartį panaikinti ir jį išteisinti.
Kasatorius teigia, kad teismai byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Kaltinimas jam pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo pareikštas nesivadovaujant BK 24 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje nuteistųjų veiksmai neindividualizuoti, todėl neaišku, kuris iš jų ir kokius konkrečiai sužalojimus nukentėjusiajam padarė. Skirdamas bausmę teismas nuosprendyje turi aprašyti nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos jų reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, individualizuodamas bausmę privalo atsižvelgti į visas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Įstatymo nuostata, kuria reikalaujama atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, teismų praktikoje suprantama kaip imperatyvas nustatyti kaltininko suvoktas vidines paskatas, nulėmusias nusikalstamos veikos padarymą, kaltininko siektus objektyvios tikrovės pasikeitimus. Teismai konstatavo, kad įrodymų visuma patvirtina tai, jog visi trys kaltinamieji nukentėjusįjį V. D. nesunkiai sužalojo tyčia jį mušdami iš asmeninių paskatų, t. y. kilus nesutarimams dėl verslo, todėl visų kaltinamųjų veika atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį. Kasatorius teigia, kad jis su nukentėjusiuoju nei verslo reikalų, nei kitokių asmeninių paskatų konfliktuoti su juo neturėjo. Teismas, konstatuodamas, kad visi trys kaltinamieji V. D. mušė dėl asmeninių paskatų, šiurkščiai pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytus įstatymo reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą, liudytojų A. B., V. K. ir nukentėjusiojo V. D. parodymų prieštaravimų nepašalino. Jų nurodytos aplinkybės dėl jo (kasatoriaus) buvimo vietos vykusių grumtynių metu yra nevienodos. Minėti liudytojai į teismo posėdį neiškviesti. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai apklausė nukentėjusiąją S. D. Iš teismo salės buvo pašalinti tik kaltinamieji, o S. D. tėvai liko teismo salėje, G. D. komentavo ir darė įtaką dukters atsakymams, o jo gynėjui nebuvo leista užduoti S. D. klausimų. Netinkamai atlikęs S. D. apklausą, nepašalinęs prieštaravimų, teismas pažeidė BPK 7, 10, 284-286 straipsnių nuostatos.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo nuteistojo Po. P. kasacinį skundą atmesti.
Pirmosios instancijos teismas, savo išvadas dėl kasatoriaus kaltės pagrindęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visuma, pagrįstai nustatė, kad Po. P. bendrais veiksmais su Pe. P. ir R. G., tyčia mušdami, nesunkiai sužalojo V. D., t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (tyčinis bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką). Teismas nustatė, kad visi nuteistieji, taip pat ir kasatorius Po. P. veikė kaip vykdytojai, nes visi trys bendromis pastangomis realizavo BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius: visi mušė ir spardė nukentėjusįjį, nė vienas iš jų nebandė sustabdyti mušimo veiksmų, o tai reiškia, kad pritarė kitų bendrininkų veiksmams. Toks aktyvus kaltininkų elgesys iš tikrųjų reiškė susitarimą bendrai mušti nukentėjusįjį V. D., t. y. jų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, todėl jie visi, taip pat ir kasatorius, yra bendravykdytojai ir atsako už kilusias pasekmes. Nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas nėra BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinasis požymis. Be to, teismas nustatė, kad nusikaltimas buvo padarytas dėl asmeninių paskatų. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad teismas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų Po. P., Pe. P. ir R. G. apeliacinius skundus, atliko įrodymų tyrimą, pakartotinai apklausė nukentėjusiuosius V. D. ir S. D. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, apklausiant mažametę nukentėjusiąją S. D., BPK 283 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos: apklausoje dalyvavo jos įstatyminė atstovė G. D., nukentėjusiajai buvo paaiškinta pareiga papasakoti, kas jai žinoma byloje. Vadovaujantis BPK 274 straipsnio nuostatomis, mažametės S. D. apklausos metu visi kaltinamieji buvo laikinai pašalinti iš posėdžio salės, o po apklausos grįžo ir teismas supažindino juos su nukentėjusiosios S. D. parodymais. Iš protokolo taip pat matyti, kad, susipažinę su S. D. parodymais, nei kasatorius, nei jo gynėjas, kuris mažametės nukentėjusiosios apklausoje dalyvavo, pastabų nepareiškė, leisti jai užduoti papildomų klausimų neprašė. Duomenų apie tai, kad nukentėjusiosios apklausos metu kasatoriaus gynėjui būtų draudžiama užduoti jai klausimus, apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole nėra. Po. P. gynėjo prašymas pakartotinai apklausti liudytojus A. B. ir V. K. apeliacinio proceso metu buvo svarstomas ir pagrįstai atmestas, nes šie liudytojai buvo išsamiai apklausti pirmosios instancijos teisme, esminių prieštaravimų tarp jų ir nukentėjusiojo V. D. parodymų nenustatyta. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo ir priimtos nutarties akivaizdu, kad nuteistojo Po. P. apeliacinis skundas išnagrinėtas išsamiai, nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, taip pat ir dėl nukentėjusiųjų V. D., S. D. bei liudytojų A. B., V. K. parodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320-324 straipsnių, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nuostatų nepažeidė. Nagrinėjant bylą BPK 7 ir 10 straipsnių reikalavimai nebuvo pažeisti. Kasatoriaus skundo argumentas dėl BPK 284-286 straipsnių nuostatų pažeidimo yra tik deklaratyvus ir nemotyvuotas.
Atsiliepimu į nuteistojo Po. P. kasacinį skundą nukentėjusysis V. D. prašo jo kasacinį skundą atmesti.
Nukentėjusiojo nuomone, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad Po. P., Pe. P. ir R. G. tyčia, veikdami kartu, jį nesunkiai sužalojo, pagrįstai pripažino, kad jie yra nusikaltimo bendravykdytojai ir pagrįstai jų veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Atriboti jų veiksmus, t. y. kas, kiek kartų ir į kurias kūno vietas jam sudavė, nebuvo galimybės, todėl, esant vieningai tyčiai, visi yra atsakingi už atsiradusius padarinius. Nukentėjusysis pažymi, kad Po. P. ne kartą keitė parodymus, neigė kartu su kitais jį spardęs, tačiau jo parodymai akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teismas pagrįstai juos vertino kaip pasirinktą gynybos būdą. Kasatoriaus argumentas, kad teismas neleido užduoti jo dukteriai nukentėjusiajai S. D. klausimų, yra nepagrįstas. Teismo posėdžio metu nuteistasis tokią galimybę turėjo ir šia teise pasinaudojo. Apeliacinės instancijos teisme dalyvavo ir nuteistojo gynėjas, kuris taip pat turėjo teisę užduoti jai klausimus, tačiau šia teise nepasinaudojo.
Kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Dėl Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, pats atlikęs įrodymų tyrimą ir dar kartą išanalizavęs įrodymus, apklausęs įvykį mačiusią mažametę S. D., pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos, įrodymų vertinimo klaidų nepadaryta. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje yra pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo. Tai, kad apklausiant S. D. dalyvavo G. D. nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes ji yra mažametės nukentėjusiosios motina (BPK 283 straipsnis), iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisė užduoti klausimus nei nuteistajam Po. P., nei jo gynėjui nebuvo atimta ar suvaržyta. Kasatoriaus teiginiai, kad byla išnagrinėta pažeidžiant jo gynybos teises ir rungimosi principą, iš esmės yra deklaratyvūs ir neatitinkantys bylos duomenų.
Pagal nustatytas bylos aplinkybes Po. P. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai nusikalstama veika padaroma bendromis kelių tarpusavyje susitarusių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnis). Asmenų susitarimas bendrai veikti galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais – gestu, mimika ir pan. Byloje nustatyta, kad nukentėjusįjį V. D. mušė, spardė visi nuteistieji, be to, matydami vieni kitų veiksmus, šiems nesipriešino, dėl bendrais veiksmais nukentėjusiajam padarytų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, todėl teismų išvada, kad visi yra atsakingi už sukeltus padarinius (nesunkų nukentėjusiojo sveikatos sužalojimą), yra teisinga. Nusikalstamos veikos motyvai nėra BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinasis požymis, todėl kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijami prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto motyvai, sprendžiant BK 138 straipsnio 1 dalies taikymą, esminės reikšmės neturi.
Pagal nustatytas byloje aplinkybes Po. P. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl kasatoriaus prašymas naikinti priimtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti negali būti tenkinamas. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo Po. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Antanas Klimavičius
Aldona Rakauskienė
