Baudžiamoji byla Nr. 2K-102/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.3;
2.1.2.12;
2.1.7.4.1 (S)
2010 m. kovo 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 9 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 7 d. nutarties.
Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d. nuosprendžiu A. G. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 45 MGL (5625 Lt) dydžio bauda.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 9 d. nuosprendžiu nuteistojo A. G. apeliacinis skundas tenkintinas, Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: A. G. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nutartimi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 9 d. nuosprendis panaikintas ir perduota byla iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 7 d. nutartimi nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestas.
Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d nuosprendžiu nuteisti M. T. ir M. E., tačiau dėl jų nuosprendis kasacine tvarka nėra skundžiamas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,
n u s t a t ė :
A. G. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. gruodžio 13 d., A. G. advokato kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), M. E. atvežus į kontorą nukentėjusiąją O. Č., dalyvaujant M. T. ir M. E., žadėjusiems nukentėjusiajai O. Č. atsilyginti – perduoti 4000 Lt, A. G. įtikinėjimo ir įkalbinėjimo būdu siekė paveikti nukentėjusiąją O. Č., kad ši, Panevėžio apygardos teisme apeliacine tvarka nagrinėjant bylą, kurioje M. T. ir M. E. nuteisti už jos išžaginimą, duotų melagingus parodymus. Įtikinėdamas ir diktuodamas, A. G. įkalbėjo nukentėjusiąją O. Č. parašyti melagingą pareiškimą (kuris buvo pateiktas Panevėžio apygardos teismui), kad M. T. ir M. E. yra nuteisti remiantis jos melagingais parodymais apie išžaginimą.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 7 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 9 d. išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius teigia, kad byla buvo išspręsta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Jis nurodo, kad byloje esminiai BPK pažeidimai buvo padaryti jau tada, kai jam, kaip M. T. gynėjui poveikio nukentėjusiajai baudžiamojoje byloje, nebuvo leista susitikti su savo ginamuoju, taip pat neleista ginti M. E.. Taip buvo pažeisti BPK 48 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktai, 2 dalies 1, 5 punktai, suvaržytos šių asmenų, kaip kaltinamųjų, ir kasatoriaus, kaip gynėjo, teisės. Be to, jam pačiam pareiškus įtarimą toje pačioje byloje, jis negalėjo pats gintis ir duoti save teisinančių parodymų nepaminėdamas savo ginamųjų M. T. ir M. E. nusikalstamos veikos ir nepažeisdamas įstatymo reikalavimo saugoti profesinę paslaptį ir neskelbti žinių, kurias sužinojo vykdydamas gynėjo pareigas (BPK 48 straipsnio 2 dalies 4 punktas, Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 4 punktas, 19 straipsnis). Taip buvo pažeistas ir advokato veiklos laisvės ir nepriklausomumo principas (Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 1 punktas), BPK 48 ir 10 straipsnių garantuota teisė gintis.
Kasatorius nurodo, kad, prieš duodamas savo parodymus teismui, jis prašė jam neužduoti klausimų, kurie būtų susiję su jo ginamaisiais, ir teisme apie juos parodymų nedavė, taigi negalėjo tinkamai apsiginti. Jeigu jis būtų pasielgęs priešingai ir tinkamai save gynęs, o teismas būtų priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, Advokatų taryba būtų iškėlusi jam, kaip advokatui, drausminę bylą už savo kliento paslapčių neišsaugojimą ir nelojalumą, Advokatų garbės teismas būtų išbraukęs jį iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 1, 2, 5 dalys nustato, kad advokatas negali teikti paaiškinimų dėl aplinkybių, kurias sužinojo atlikdamas savo profesines pareigas, draudžiama viešai susipažinti su advokato profesine paslaptį sudarančia informacija ir ją naudoti kaip įrodymą, nes advokato profesinę paslaptį sudaro ir kliento suteikta informacija, konsultacijų pobūdis bei pagal kliento pavedimą advokato surinkti duomenys. BPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punktas draudžia apklausti įtariamojo gynėją dėl aplinkybių, kurias jis sužinojo atlikdamas gynėjo pareigas. Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 2 dalis nustato, kad advokato ir jo kliento susitikimo duomenys negali būti panaudoti kaip įrodymai. Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija 2009 m. spalio 7 d. nutartimi visus šiuos įstatymo punktus pažeidė. Kasatorius, susitikdamas su O. Č., tuo pačiu metu susitiko ir su savo ginamaisiais M. T. ir M. E., ir būtent šie jam pateikė O. Č. dar prieš kelias dienas, t. y. 2006 m. gruodžio 11 d., parašytą raštelį, kad ji keičia savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme. Anot kasatoriaus, jis buvo priverstas priimti O. Č. parodymus savo kontoroje 2006 m. gruodžio 13 d. Tai buvo padaryta jai prašant, kitų asmenų akivaizdoje. BPK 48 straipsnio 1 dalies 6 punktas leidžia advokatui kalbėtis su bet kuriuo asmeniu ir fiksuoti gynybai reikalingą informaciją. Advokatui nedraudžiama susitikti su kita šalimi, jei ta šalis neturi savo advokato. O. Č. savo advokato neturėjo ir į jo kontorą atėjo savo valia. O. Č. savo kontoroje jis priėmė pagal savo klientų pavedimą ir, nors jiems reiškė savo nepasitenkinimą, tačiau negalėjo išvaryti jų visų iš savo kabineto, tarp jų ir nukentėjusiosios motinos, prašiusios padėti.
Pasak kasatoriaus, šioje byloje poveikį O. Č. darė ne jis, bet teisėsaugos institucijos. Du Panevėžio rajono policijos komisariato operatyviniai darbuotojai nuvyko pas ją į kaimą, atsivežė ją į komisariatą, grasino baudžiamąja atsakomybe ir laisvės atėmimu šešeriems metams, jei ji neatsisakys savo noro keisti parodymų apeliacinės instancijos teisme. Tai užfiksuota jos išžaginimo bylos apeliacinės instancijos teismo protokole. Į teisėjos klausimą O. Č. atsakė, kad tuo metu operatyviniai darbuotojai privertė ją pasirašyti dokumentą, nors bylos nagrinėjimas dar nevyko. Teismui O. Č. paaiškino, kad ji net bandė telefonu susisiekti su A. G., kaip advokatu, kad jis padėtų jai atsiginti nuo policijos pareigūnų savivalės ir poveikio. Prokurorė taip pat darė poveikį nukentėjusiajai, žadėjo priteisti O. Č. 5000 Lt civilinį ieškinį iš A. G., M. T. ir M. E.. Kupiškio rajono apylinkes teisme O. Č. parodė, kad nesijaučia nukentėjusiąja ir jai jokia žala nebuvo padaryta. Šiuo pagrindu teismas panaikino jos nukentėjusios ir civilinės ieškovės statusą. Paklausta teisėjo, kodėl ji pasirašė byloje civilinį ieškinį, O. Č. pareiškė, kad taip daryti jai liepė prokurorė. Dar neiškėlus baudžiamosios bylos ir išžaginimo nenagrinėjus apeliacinėje instancijoje, buvo sekamas ir fiksuojamas kasatoriaus susitikimas su klientais prie Panevėžio apygardos teismo, vaizdo įrašas apie tai buvo pateiktas byloje kaip daiktinis įrodymas. Taip buvo pažeistas Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas draudimas kliudyti advokatui be pašalinių akių susitikti su klientu ir tai, kad advokato ir jo kliento susitikimo duomenys negali būti panaudoti kaip įrodymai. Be to, byloje vaizdajuostė buvo sukarpyta, sutrumpinta ir sumontuota ne pagal fiksavimo laiką, t. y. buvo neištisinė.
Anot kasatoriaus, byloje buvo padaryta esminių BPK pažeidimų ir tada, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. birželio 16 d. nutartyje, nesivadovaudamas BPK 369 ir 376 straipsnio reikalavimais, ėmėsi surinktų įrodymų vertinimo ir tuo pagrindu panaikino kasatoriaus išteisinamąjį nuosprendį. BPK reikalavimų padaryta ir Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 7 d. nutartyje, nes buvo remiamasi ne parodymais, duotais teisme, bet ikiteisminio tyrimo surinkta medžiaga. Kasatorius taip pat nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo nutartimi apeliacinis skundas atmestas ir tai, anot jo, yra BPK normų pažeidimas, nes apeliacinis skundas gali būti atmestas tada, kai jis nepriimamas. Skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas viešame posėdyje, todėl teisėjų kolegija galėjo tik tenkinti arba netenkinti apeliacinio skundo motyvų, bet negalėjo jo atmesti.
Kasatorius taip pat nurodo, kad jam inkriminuojamų įvykių metu jis veikė ne kaip privatus asmuo, o kaip savo klientų gynėjas, todėl turėjo būti kaltinamas kaip specialus subjektas, pažeidęs Advokatūros įstatymo atitinkamus straipsnius ir punktus, tačiau tai byloje nepadaryta. Kasatoriaus teigimu, priimdamas iš nukentėjusios O. Č. parašytą raštelį, kuriame ji jau buvo pakeitusi savo parodymus, duotus teisme dėl jos išžaginimo, jis tik atliko gynėjo pareigą, apibrėžtą BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punkte, t. y. pareigą panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, lengvinančios ginamojo atsakomybę. Tai buvo profesinė advokato veikla, bet ne nusikaltimas. Kasatoriaus teigimu, 2006 m. gruodžio 13 d. jo kontoroje niekas O. Č. neįtikinėjo ir neįkalbinėjo keisti ar duoti melagingus parodymus, nes 2006 m. gruodžio 11 d. ji jau buvo parašiusi pirmąjį raštelį, kuriuo pakeitė parodymus (Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d. nuosprendžio p. 6). Taigi jokio reikalo įtikinėti jos, juolab gąsdinti ikiteisminiu tyrimu ir baudžiamąja atsakomybe, nebuvo. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d. nuosprendyje nurodoma, kad O. Č. teismui parodė, jog po jos lytinių santykių su M. T. ir M. E., ji nebūtų kėlusi jiems baudžiamosios bylos, jei šie būtų jai sumokėję pinigų. Net perspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą Kupiškio rajono apylinkės teisme O. Č. pati pripažino savo nevienkartinius siekimus po lytinių santykių su M. T. ir M. E. užsidirbti pinigų, kurių ji reikalavo asmeniškai atvažiuodama į nuteistųjų namus (ir gaudavo), skambindama jiems telefonu, siųsdama telefonines žinutes iki pareiškimo apie išžaginimą padavimo, taip pat jį padavus, ikiteisminio tyrimo metu, po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir prieš apeliacinės instancijos teismą. Ji pati paliudijo, kad gavo reikalaujamų pinigų dalį per kelis kartus ir pateikė Panevėžio apygardos teismui atitinkamus rašytinius įrodymus, tai užfiksuota teismo posėdžio protokole. Kasatoriaus teigimu, O. Č. savanoriškai atvykus į jo kontorą, jis paklausė, kurie jos parodymai yra teisingi, ir ši jam patvirtino prie liudytojų, kad teisingus parodymus ji parašė savo pirmame raštelyje apeliacinės instancijos teismui. Įspėjęs ją dėl parodymų keitimo teisinių pasekmių ir būdamas įsitikinęs, kad tik teismas turi spręsti, kurie jos parodymai teisingi, jis tuos abu jos raštelius pateikė apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į O. Č. 2006 m. gruodžio 13 d. pareiškimo turinį, iš kurio matyti, kad ji ir anksčiau bandė pakeisti savo parodymus prokuratūroje, tik prokurorai tuo klausimu nepriėmė jokio sprendimo. Teismas šias aplinkybes nepagrįstai vertino ne jo naudai.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nemotyvavo, kodėl atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad jis, kaip gynėjas, negalėjo nepriimti 2006 m. gruodžio 11 d. O. Č. raštelio ir nepateikti jo teismui, nes taip būtų pažeidęs Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 5 dalies reikalavimą būti lojaliam klientui ir vengti interesų konflikto. Juk joks įstatymas nedraudžia advokatui taip veikti. Taigi jis nuteistas už sąžiningą ir lojalią klientui advokato praktiką. Anot kasatoriaus, teismas neteisingai traktavo ir pritaikė jam terminą „poveikis“. Teisminėje praktikoje poveikis suprantamas kaip psichologinis spaudimas, grasinimas sužaloti sveikatą ar sunaikinti turtą, fizinis smurtas, pagaliau griebimas už atlapų ir papurtymas, verčiant duoti melagingus parodymus. „Įtikinimas“ ar „įkalbėjimas“ nesiderina su išdėstyta samprata, nes tai yra tik argumentuotas faktų išdėstymas, norint, kad pašnekovas sutiktų su reiškiama nuomone ir tiek. Kita vertus, baudžiamosios bylos medžiaga rodo, kad jokių argumentų O. Č. kasatorius nedėstė, nes ji atėjo su išankstiniu nusistatymu keisti parodymus, o jo bandymai įspėti ją dėl baudžiamosios atsakomybės, jos nesustabdė.
Kasatorius taip pat nurodo, kad teismas neturėjo remtis O. Č. ir jos tėvų parodymais, nes šių liudytojų patikimumas abejotinas. Anot kasatoriaus teismas neatsižvelgė į O. Č. charakteristiką ir į tai, kad ji gyvena palaidą asocialų gyvenimą, yra teista, iš jos atimtas vaikas, į A. G. pirmosios instancijos teismą atvykdavo nėščia, nors nebuvo ištekėjusi, ir kad būdama suinteresuota užsidirbti pinigų ir paveikta teisėsaugininkų ji galėjo prieš jį paliudyti bet ką. Po teisėsaugininkų poveikio O. Č. tėvai bijojo, kad nukentėjusioji nebūtų patraukta atsakomybėn už parodymų keitimą, ir buvo suinteresuoti iš M. T. ir M. E. užsidirbti pinigų. Liudytoja N. Č. pirmosios instancijos teisme melagingai liudijo prieš A. G., kad O. Č. 2006 m. gruodžio 13 d. raštelį advokato kontoroje parašė A. G. savo ranka ir tai yra užfiksuota teismo posėdžio protokole. Apie tai, kiek kartų, kokiu bylos eigos metu, kokiais būdais O. Č. reikalavo pinigų už parodymų pakeitimą, patvirtinta liudytojų J. G. K., D. G. ir V. R. parodymais. Kupiškio rajono apylinkės teisme O. Č. parodė, kad dar iki susitikimo su A. G., 2006 m. gruodžio 11 d. ji jau buvo pakeitusi parodymus. Po to nei kasatorius, nei kas kitas iš advokatų jau nebegalėjo pakeisti jos apsisprendimo keisti savo parodymus teisme. 2006 m. gruodžio 13 d. kitu raštu O. Č. tik patvirtino norą pakeisti savo parodymus Panevėžio apygardos teisme ir tai jau nebepriklausė nuo kasatoriaus valios. Taigi kasatoriui inkriminuojamas „įtikinimas“ ir „įkalbinėjimas“ pakeisti parodymus apeliacinės instancijos teisme yra niekinis. Be to, byloje dėl išžaginimo liudydama Panevėžio apygardos teisme, O. Č. į teisėjos klausimą atsakė, kad jai rašant raštą advokato kontoroje advokatas A. G. jokio poveikio jai nedarė.
Kasatoriaus teigimu, jo baudžiamojoje byloje sukurtas precedentas, nukreiptas prieš advokatūrą, kaip nepriklausomą gynybos institutą. Yra pavojus, kad visi advokatai bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn už lojalią klientui advokato veiklą, vien už tai, kad, susitikę su nukentėjusiuoju, jam įteiks turtinės žalos atlyginimą, pažadės atlyginti neturtinę žalą ir už tai siūlys susitaikyti. Teismo motyvas, kad advokatas privalo savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos bei įstatymų ir kad advokatas neturi teisės ginti tokių kliento interesų, kurie verčia imtis neteisėtų gynybos priemonių ir būdų, netinkamas, nes jis nevažiavo pas O. Č., psichologinio spaudimo, fizinės prievartos nenaudojo, padegti jos vienkiemio tvarto, ar kitaip jos pačios sužaloti negrasino, pakeisti parodymų apeliacinės instancijos teisme jos nevertė. Pareiškimo iš jos priėmimas ir jo išsiuntimas teismui, nėra draudžiama ir neteisėta klientų gynimo priemonė.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į nuteistojo A. G. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroro teigimu, kasatorius visų pirma skundžia faktinius bylos duomenis apie 2006 m. gruodžio 13 d. jo kontoroje vykusio O. Č. pareiškimo surašymo aplinkybes. Savaip interpretuodamas šias aplinkybes, kasatorius įrodinėja, kad nukentėjusioji neva laisva valia išreiškė savo poziciją išžaginimo byloje, o kasatorius vykdė savo advokato pareigą ginti įtariamuosius M. T. ir M. E.. Savo keliamą versiją kasatorius grindžia kitokiu nei ginčijamame sprendime aplinkybių vertinimu: neva nukentėjusioji apkaltino M. T. ir M. E. išžaginimu dėl pinigų, o jų gavusi, sugalvojo raštiškai atsisakyti kaltinimų; neva advokatas gynė nepagrįstai apkaltintus įtariamuosius nuo O. Č. keršto ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų savivalės; neva nukentėjusioji buvo palaido elgesio, laisva valia lytiškai santykiavo ir, negavusi už tai reikalaujamo atlygio, griebėsi keršto apkaltindama išžaginimu ir kt. Taigi dauguma kasaciniame skunde iškeltų argumentų pirmiausia susiję ne su teisės taikymu, bet faktų peržiūrėjimu, jų atranka ir vertinimu. Šie kasacinio skundo argumentai, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Anot prokuroro, atmestini ir kasatoriaus argumentai dėl padarytų BPK pažeidimų. Teiginiai apie tai, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo užtikrinta kasatoriaus galimybė apsiginti nuo kaltinimo, nes Advokatų etikos kodeksas ir Advokatūros įstatymas draudžia duoti paaiškinimus apie aplinkybes, sužinotas vykdant advokato pareigas, niekuo nepagrįsti, nelogiški ir deklaratyvūs. Kasatoriaus aiškinimas, kad tuo atveju, jei jis būtų davęs parodymus, o ne jų atsisakęs, Advokatų taryba būtų iškėlusi jam drausminę bylą už savo kliento paslapčių neišsaugojimą ir nelojalumą jam, galiausiai išbraukusi jį iš advokatų sąrašo, tiesiog naivus. Drausminio nubaudimo ar grėsmės drausminei nuobaudai taikyti neįmanoma sulyginti su grėsme būti nuteistam kriminaline bausme. Kita vertus, jeigu laisvai kalbėdamas ir duodamas parodymus kasatorius, kaip jis teigia, būtų paneigęs kaltinimus sau, tuomet joks drausmės teismas negalėtų įžvelgti advokato etikos normų pažeidimo ir negalėtų jo nubausti. Apeliacinės instancijos teismas dėl analogiškų apeliacinio skundo teiginių pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis proceso metu visą laiką turėjo galimybę gintis, nuo pat to momento, kai jis buvo nušalintas nuo M. T. gynybos. Prokuroro teigimu, jokios kasatoriaus teisės ir laisvės nebuvo varžomos, jam buvo sudarytos sąlygos laisvai išsisakyti savo poziciją teismų procesuose, teikti naujus įrodymus ir taip gintis nuo kaltinimų. Savo teisėmis jis pasinaudojo ne tik savarankiškai, bet ir pasitelkdamas advokato pagalbą. Kasatoriaus teiginiai apie neva esminius proceso taisyklių pažeidimus draudžiant susitikti su savo ginamuoju, pateikiant įtarimus jam toje pačioje byloje, yra neteisingi ir klaidinantys, nes advokatui negali būti leidžiama atstovauti ginamojo interesams neteisėtais būdais. Tokiais atvejais, vadovaujantis BPK 2, 48 ir 59-61 straipsniais, prokuroras ar teismas privalo nedelsdamas užkardyti bet kokius tolesnius atstovavimo veiksmus ir imtis visų įmanomų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas kriminalinių aplinkybių tyrimas, o joms pasitvirtinus, kaltininkai būtų patraukti atsakomybėn. Laikantis šių imperatyvų, A. G. ir buvo pateikti įtarimai, vėliau priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Prokuroras taip pat nurodo, kad atmestini ir kasacinio skundo teiginiai apie neįvardytų Panevėžio rajono policijos komisariato operatyvinių darbuotojų darytą poveikį O. Č. iki jos išžaginimo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka. Šie teiginiai nepagrįsti jokia faktine medžiaga. Kita vertus, pareiškėjo nurodoma išžaginimo byla (paralelinė) jau išnagrinėta aukštesnėse instancijose, joje nuosprendis įsiteisėjęs, o aplinkybių apie galimą kokį nors policijos ar kitokios tarnybos pareigūnų poveikį šioje byloje nenustatyta.
Anot prokuroro, nepagrįsta yra ir kasatoriaus kritika dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 16 d. nutarties, kuria byla buvo perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Tokia kritika nesuprantama ir plačiau nekomentuotina, nes ši kasacinė nutartis galutinė ir neskundžiama. Kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nagrinėjant bylą iš naujo Šiaulių apygardos teisme, yra susiję su neteisingu bylos faktinių aplinkybių interpretavimu, o tai nėra kasacinio teismo kompetencijai priskirti klausimai. Teiginys, kad ginčijamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje neįvertinti apeliacinio skundo argumentai dėl A. G. veiksmų priimant O. Č. pirminį 2006 m. gruodžio 11 d. raštelį (raštelis pridedamas prie šio atsiliepimo) teisėtumą, taip pat yra klaidinantis, nes nutartyje šie klausimai išsamiai išnagrinėti ir motyvuotai atmesti. Dėl šių aplinkybių nutartyje konstatuota, kad, vadovaujantis Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos advokatų etikos kodekso 2 straipsnio 2.3 punktu, advokatas privalo savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų, neturi teisės ginti tokių kliento interesų, kurie verčia imtis neteisėtų gynybos priemonių ir būdų. Pasak apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, advokatas A. G., gindamas M. T. ir M. E., ėmėsi neteisėto gynybos būdo ir savo veiksmais pažeidė baudžiamąjį įstatymą, todėl pagrįstai buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir nuteistas. Nutartyje taip pat nurodyta, kad iš nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. G. veiksmus, atsižvelgė į Advokatūros įstatymo nuostatas ir teisingai konstatavo, kad „su daugybe gynybos teisių, kurias advokatui suteikia Advokatūros įstatymas bei Baudžiamojo proceso kodeksas, neatsiejamai yra susijusi gynėjo pareiga nenaudoti neteisėtų gynybos priemonių“.
Dėl „poveikio“ sampratos aiškinimo prokuroras pritaria apeliacinės instancijos teismo pozicijai ir plačiau kasatoriaus argumentų šiuo klausimu nekomentuoja, nes nutarties motyvai aiškūs, pagrįsti teisės taikymo praktika ir doktrina. Kita vertus, kasatoriaus interpretacijos neigiant O. Č. „įtikinėjimą“ ir „įkalbėjimą“, jo versija apie O. Č. apsilankymą pareiškėjo kontoroje laisva valia su išankstiniu nusistatymu keisti parodymus, aiškinimai apie advokato bandymą įspėti merginą dėl galimos baudžiamosios atsakomybės už parodymų keitimą, susiję su faktų nagrinėjimu ir vertinimu, o ne su teisės taikymo klausimais. Dėl argumentų, susijusių su O. Č. ir jos tėvų parodymų vertinimu, nukentėjusiąją apibūdinančių charakteristikų ir kitų dokumentų vertinimu, išsamiai pasisakė žemesnių instancijų teismai. Prokuroras jų motyvams pritaria ir to nekartoja. Anot prokuroro, kasatoriaus reikalavimas palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. sausio 9 d. išteisinamąjį nuosprendį visai nesuprantamas, nes minimas apygardos teismo nuosprendis jau panaikintas ankstesne 2009 m. birželio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi. Toks kasatoriaus procesinių dalykų nesuvokimas rodo, kad jis, kaip teisininkas, itin stokoja kvalifikacijos. Tą patį liudija ir nesugebėjimas atskirti kasacinio ir apeliacinio apskundimo pagrindų. Prokuroro teigimu, tiek bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje, tiek ją revizuojant apeliacine tvarka, teismai jokių procesinių normų pažeidimų, galėjusių nulemti priimamų sprendimų neteisėtumą, nepadarė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, todėl A. G. kasacinis skundas visa apimtimi nepagrįstas ir atmestinas.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl teisės į gynybą
Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad proceso metu buvo pažeista jo, kaip įtariamojo ir kaltinamojo, teisė į gynybą, nes jis buvo apklausiamas apie dalykus, kurių, kaip gynėjas, saugojantis profesinę paslaptį (BPK 48 straipsnio 2 dalies 4 punktas), negalėjo atskleisti. Šis argumentas nepagrįstas. Įstatymas draudžia apklausti įtariamojo, kaltinamojo, išteisintojo ar nuteistojo gynėją dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo atlikdami gynėjo pareigas, tuo atveju, kai toks asmuo apklausiamas kaip liudytojas (BPK 80 straipsnio 3 punktas). Nagrinėjamojoje byloje A. G. buvo apklausiamas kaip įtariamasis ir kaltinamasis apie jo kartu su kitais asmenimis padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje. Nors kasatorius šioje byloje 2007 m. balandžio 23 d. buvo pateikęs prašymą ginti įtariamąjį M. T. ir jo orderis buvo pridėtas prie bylos, tačiau Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. birželio 6 d. nutarimu jis buvo nušalintas (T. 2, b. l. 8). 2007 m. rugsėjo 13 d. jį apklausus kaip įtariamąjį, A. G. duoti parodymus atsisakė (T. 2, b. l. 14). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jis davė parodymus, tačiau kaltu neprisipažino bei neigė daręs poveikį nukentėjusiajai (T. 3, b. l. 38-39).
Pažymėtina, kad vienas pagrindinių advokatų veiklos principų yra teisėtumas (Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 3 punktas). Lietuvos advokatų etikos kodeksas draudžia advokatui ginti tokius kliento interesus, kurie verčia imtis neteisėtų gynybos priemonių ir būdų (2 straipsnio 2.3 punktas). Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o teismo proceso metu bylą nagrinėjantis teismas, nustatę, kad gynėjas naudoja neteisėtas gynybos priemones, turi teisę nušalinti gynėją (BPK 49 straipsnio 1 dalis). Todėl informacija apie paties advokato neteisėtus, juolab nusikalstamus veiksmus ginant kliento interesus, negali būti laikoma BPK 48 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytomis profesine advokato paslaptimi arba žiniomis, kurias advokatas sužinojo vykdydamas gynėjo pareigas.
Nagrinėjant kasatoriaus argumentus dėl teisės į gynybą pažeidimą, taip pat atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 29 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-562/2005 išsakyta poziciją. Išnagrinėjusi analogišką bylą, kurioje advokatas buvo nuteistas už poveikį nukentėjusiajai išžaginimo byloje, kolegija pasisakė: „Advokato statusas baudžiamosios atsakomybės pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nešalina. Jei advokatas, gindamas įtariamąjį ar kaltinamąjį, naudoja neteisėtas gynybos priemones, jis gali būti traukiamas atsakomybėn. Jei advokato padaryti pažeidimai gali būti kvalifikuojami kaip nusikalstama veika, advokatui gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Gynėjo pareiga panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę (BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punktas), sistemiškai susijusi su jo pareiga nenaudoti neteisėtų gynybos priemonių (BPK 48 straipsnio 2 dalies 6 punktas)“.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas kasatoriaus teisės į gynybą suvaržymas, iškreipia advokato lojalumo klientui ir profesinės paslapties neatskleidimo principus ir vertintini kaip bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasatorius ginčija jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad jis neįtikinėjo ir neįkalbinėjo nukentėjusiosios keisti ar duoti melagingų parodymų ir kad jo veiksmai neperžengė profesinės advokato veiklos teisėtumo ribų.
Pažymėtina, kad A. G. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 13 d. advokato kontoroje jis, dalyvaujant M. T. ir M. E., darė poveikį (įtikinėjo ir įkalbinėjo) nukentėjusiajai O. Č., kad ši, nagrinėjant išžaginimo bylą apeliacine tvarka, duotų melagingus parodymus, be to, pats diktavo melagingo pareiškimo tekstą, kuriame ji parašė, kad M. T. ir M. E. nuteisti remiantis jos melagingais parodymais apie išžaginimą. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis liudytojų O. Č., V. Č., N. Č., iš dalies nuteistųjų M. T. ir M. E. parodymais. Nuosprendyje kruopščiai paaiškinta įrodymų vertinimo logika, motyvai, dėl kurių nustatomos arba iš kaltinimo šalinamos tam tikros faktinės aplinkybės. A. G. parodymus, kad pokalbio apie pinigų sumokėjimą jo kontoroje nebuvo ir kad jis galvojo, jog nukentėjusioji pareiškime nurodė tikrus faktus, teismas įvertino kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimo pagrįstumą ir, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, savo išvadas pagrindė kruopščia byloje surinktų įrodymų analize. Abejoti teismų nustatytomis aplinkybėmis, kuriomis buvo daromas poveikis nukentėjusiajai O. Č., pagrindo nėra.
Kasaciniame skunde, grindžiant poziciją, kad O. Č. jokio poveikio nebuvo daroma, pabrėžiama, kad ji siekė gauti iš nuteistųjų M. T. ir M. E. pinigų ir jų gavo. Tačiau pažymėtina, kad tai, jog O. Č. sutiko duoti melagingus parodymus ir surašė melagingą pareiškimą teismui tikėdamasi gauti pinigų iš nuteistųjų, nepaneigia A. G. dalyvavimo darant jai poveikį. Bylos medžiaga rodo, kad, nagrinėjant išžaginimo bylą apeliacine tvarka, apklausta nukentėjusioji parodė, jog jos pareiškime nurodytos įvykio aplinkybės neteisingos, kad pareiškimą jį surašė nuteistiesiems prašant ir žadant atsilyginti, kad jo surašymą inicijavo nuteistųjų gynėjas, kuris jai ir padiktavo jo turinį (T. 1, b. l. 13-17; 27-28). Nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 1 dalyje, teisme O. Č. taip pat davė detalius parodymus, patvirtinančius A. G. dalyvavimą darant jai poveikį (T. 2, b. l. 160-164). Šie jos parodymai atitinka kitus byloje esančius duomenis. Kasatoriaus versija, kad jo kontoroje niekas O. Č. neįtikinėjo ir neįkalbinėjo keisti ar duoti melagingų parodymų, kad jis bandė ją įspėti apie baudžiamąją atsakomybę už parodymų keitimą, kad ji jam patvirtino, jog teisingus parodymus ji parašė savo pirmame raštelyje apeliacinės instancijos teismui ir kiti panašūs teiginiai prieštarauja teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Šie teiginiai prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nutartyje pateiktai byloje esančių duomenų analizei ir padarytoms išvadoms.
Nuteistojo A. G. kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 7 d. nutartyje padaryta įrodinėjimo tvarkos pažeidimų, nes joje remiamasi ne teisme duotais parodymais, bet ikiteisminio tyrimo surinkta medžiaga. Šis argumentas nepagrįstas. Nurodytoje apeliacinėje nutartyje pateikiami motyvai, kuriais atmestas nuteistojo apeliacinis skundas, atlikta išsami asmenų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, analizė. Šios analizės pagrindu daromos vienokios ar kitokios išvados dėl asmenų parodymų nuoseklumo, jų įrodomosios reikšmės ir faktinių aplinkybių įrodytumo. Tai nelaikytina įrodinėjimo tvarkos pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi jokių naujų faktinių aplinkybių nenustatyta. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir išvados dėl A. G. kaltumo pagrįstos tik teisme duotais asmenų parodymais ir kitais teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais.
Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas ir dėl byloje esančio vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas A. G. susitikimas su įtariamaisiais M. T., M. E. ir nukentėjusiąja O. Č. prie Panevėžio apygardos teismo pastato, neleistinumo. Šis vaizdo įrašas padarytas ne slapto sekimo metu, bet prie teismo durų ir pirmo aukšto vestibiulyje esančių vaizdo kamerų. Vaizdo įrašą pateikė Panevėžio apygardos teismas pagal Panevėžio rajono policijos komisariato prašymą (T. 1, b. l. 47-48). Be to, šiuo įrašu teismas jokių faktinių aplinkybių negrindė.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį
Kasatoriaus teigimu, psichologinio spaudimo ir prievartos prieš nukentėjusiąją nepanaudota, todėl jo veiksmai, paimant iš jos pareiškimą ir išsiunčiant jį į teismą, neatitinka poveikio nukentėjusiajam (BK 233 straipsnio 1 dalis) požymių, bet vertintini kaip „sąžininga advokato praktika“, „argumentuotas faktų išdėstymas“, „lojali klientui advokato veikla“ ir pan. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 233 straipsnį kvalifikuojamas ne tik prievartinis poveikis proceso dalyviui, kad šis duotų melagingus parodymus, bet ir neprievartinės jo formos, pvz., duodant atitinkamus nurodymus, įtikinėjant, prašant, siūlant pinigų ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007, 2K-308/2007, 2K-582/2004). Taigi BK 233 straipsnyje kriminalizuoto poveikio esmė yra ne būdai, kuriais veikiamas atitinkamas proceso dalyvis, bet šio poveikio tikslas – kad šis asmuo proceso metu duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų ir taip apsunkintų tiesos nustatymą. Šiuo tikslu veikė ir A. G., įtikinėdamas nukentėjusiąją duoti melagingus parodymus teisme ir diktuodamas jai žinomai melagingo pareiškimo tekstą. Šie veiksmai nesuderinami su teisėta advokato veikla ir negali būti pateisinami procesinės gynėjo funkcijos atlikimu baudžiamojoje byloje, lojalumu klientui ir pareiga panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismas, kvalifikavęs A. G. padarytą veiką pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Savo kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad turėjo būti kaltinamas ne kaip privatus asmuo, bet kaip advokatas, pažeidęs Advokatūros įstatymo reikalavimus. Su šiais argumentais iš dalies galima sutikti. Iš tikrųjų, advokatas yra valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, todėl šalia poveikio nukentėjusiajai (BK 233 straipsnio 1 dalis) kasatoriui galėjo būti pateiktas ir kaltinimas piktnaudžiavimu (BK 228 straipsnio 1 ar 2 dalys). Tačiau prokuroras tokio kaltinimo A. G. nepateikė. Byla buvo išnagrinėta tik pagal kaltinimą nusikaltimu, numatytu BK 233 straipsnio 1 dalyje, ir tai niekaip neapsunkino kaltinamojo teisinės padėties ir nepažeidė jo teisių.
Anot kasatoriaus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija priėmė 2009 m. birželio 16 d. nutartį nesivadovaudama 376 straipsnio reikalavimais, nes ėmėsi surinktų įrodymų vertinimo ir tuo pagrindu panaikino išteisinamąjį nuosprendį. Šis argumentas nepagrįstas. Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Tačiau įrodinėjimo tvarkos ir teismų atlikto įrodymų vertinimo klausimai yra ne tik faktinių aplinkybių nustatymo, bet ir teisės taikymo sritis. Todėl kasacinėje praktikoje šie klausimai neišvengiamai nagrinėjami. Kasacinėje 2009 m. birželio 16 d. nutartyje buvo analizuojamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu teismai padarė skirtingas išvadas ir priėmė skirtingus procesinius sprendimus: apkaltinamąjį ir išteisinamąjį nuosprendžius. Išnagrinėjęs prokuroro kasacinį skundą ir nustatęs, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK reikalavimus, kasacinės instancijos teismas priėmė atitinkamą procesinį sprendimą – panaikino apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Tarp tokio sprendimo motyvų pateikiama ir byloje surinktų įrodymų analizė, tačiau tai nereiškia, kad buvo nesilaikyta kasacinio bylos nagrinėjimo ribų.
Nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas, kad Šiaulių apygardos teismas neturėjo teisės atmesti apeliacinį skundą, bet galėjo jį tik tenkinti arba netenkinti. Apeliacinio skundo atmetimas yra vienas iš apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taigi, atmesdamas skundą, teismas tinkamai taikė BPK normas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Valerijus Čiučiulka
Olegas Fedosiukas
