Baudžiamoji byla Nr. 2K-138/2010
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.8.9.2.
1.2.4.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. (S. V.) kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 9 d. nutartis, kuria nuteistojo S. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė:
S. V. nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 26 d., apie 3 val., Kauno rajone 10 kilometrų atstumu nuo Raudondvario plento, važiuojant Babtų kryptimi, prie Nevėžio upės, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su J. D. metu tyčia ne mažiau kaip keturis kartus spyrė nukentėjusiajai į kairįjį šoną taip padarydamas jai sunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu S. V. prašo pakeisti teismų sprendimus ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasatorius nurodo, kad yra visi pagrindai taikyti jam BK 62 straipsnio nuostatas. Jis vienas augina ir prižiūri savo sūnų V. V., kuris serga epilepsija, todėl dėl sveikatos sutrikimo yra pripažintas neįgaliu, dėl dažnų priepuolių jam nuolatos reikalinga priežiūra ir slauga. Dėl sunkios sūnaus ligos ir reikalingos nuolatinės priežiūros jo galimybės dirbti yra ribotos. Be to, jis prižiūri sergančius savo tėvus, kuriems yra nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis. Jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra padarytos žalos atlyginimas, pagalbos suteikimas nukentėjusiajam asmeniui, visiškas prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Su nukentėjusiąja jis susitaikė, ši jam atleido, šiuo metu jie gyvena kartu ir veda bendrą ūkį. Jei nebūtų nustatyta pagrindų taikyti jam BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu, tai yra pakankamas pagrindas švelnesnę bausmės rūšį taikyti vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Nuteisus jį realia laisvės atėmimo bausme, nebus kam tinkamai pasirūpinti sunkiai sergančiu sūnumi bei tėvais.
Atsiliepimu į nuteistojo S. V. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Jolita Urbelienė siūlo jį atmesti. Prokurorė nurodo, kad nors byloje yra nustatytos BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymui reikiamos sąlygos (kasatorius vienas augina neįgalų sūnų, prižiūri sergančius tėvus, atlygino dalį žalos, byloje yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių), tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai konstatuota, kad tai tik formalus pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas. Net ir esant visoms BK 62 straipsnyje numatytoms sąlygoms, skirti švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę teismas gali, bet neprivalo.
Byloje nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad įvykdytas nusikaltimas nėra atsitiktinio pobūdžio. Kasatorius per trumpą laiką nukentėjusiąją sužaloja jau ne pirmą kartą. Neatsitiktinis nusikalstamos veikos pobūdis rodo dar didesnį kaltininko pavojingumą visuomenei. Vertintinos ir įvykdyto nusikaltimo pasekmės – po sunkaus sužalojimo jauno amžiaus nukentėjusioji tapo antros grupės invalidė. Apeliacinės instancijos teismas objektyviai vertino nukentėjusiosios pareiškimus, kad ji atleidžia kasatoriui, nes iš bylos duomenų matyti, kad J. D. dėl savo sveikatos būklės yra priklausoma nuo kartu gyvenančio S. V. ir negali objektyviai įvertinti jai padarytos žalos masto.
Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad teismai tinkamai įvertino S. V. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, jo asmenybę apibūdinančius duomenis bei kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir pagrįstai padarė išvadą, jog taikyti BK 62 straipsnio nuostatų nėra pagrindo.
Kasatoriaus prašymas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taip pat atmestinas. Teismas šios normos nuostatas taiko tik tada, kai, įvertinęs veikos pavojingumą bei visas kitas bylos aplinkybes, padaro išvadą, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Bausmė švelninama vadovaujantis teisingumo principu tik esant išskirtinėms bylos aplinkybėms, o tokių aplinkybių nagrinėjamojoje byloje nėra.
Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.
Atsiliepimu į nuteistojo S. V. kasacinį skundą nukentėjusioji J. D. prašo skundą tenkinti. Ji nurodo, kad tarp jos ir sugyventinio S. V. kilo buitinis konfliktas, kurio metu ji rėkė ant jo, visaip jį įžeidinėjo, po to jie susistumdė ir buvo sužalota jos sveikata. Po šio įvykio jų santykiai sutvirtėjo. Mano, kad yra pagrindas taikyti nuteistajam BK 62 straipsnio nuostatas, nes S. V. vienas augina ir prižiūri savo sūnų V. V., 2001 m. liepos 14 d. gimimo, nes sūnaus mama N. G. yra mirusi. V. V. serga epilepsija, todėl dėl sveikatos sutrikimo yra pripažintas neįgaliu, o dėl dažnų priepuolių jam nuolatos reikalinga priežiūra ir slauga.
Nuteistojo S. V. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl paskirtos bausmės
Kasatoriaus skundo pagrindinis argumentas yra tas, kad, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepritaikė jam BK 62 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų ir todėl neskyrė švelnesnės bausmės rūšies. Be to, yra pagrindas jam paskirtą bausmę švelninti vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis.
Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis).
BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse numatytos išimtys, kai nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.
Teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 2 dalimi, gali už nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes ir kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose nurodytų alternatyvių aplinkybių.
Pirmosios instancijos teismas S. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis nedirbo, nusikaltimas padarytas tyčiniais veiksmais ir priskiriamas sunkiam nusikaltimui, teisiamas pirmą kartą, pristatė nukentėjusiąją į gydymo įstaigą.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad S. V. atsakomybę lengvina tai, kad jis savo aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes po padaryto nusikaltimo kaltininkas pristatė nukentėjusiąją į Kauno medicinos universiteto klinikų priėmimo skyrių, kur jai buvo suteikta skubi medicininė pagalba. Šios instancijos teismas nepripažino kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nes iš priteistos 5474 Lt civilinio ieškinio sumos jis atlygino tik 974 Lt, t. y. neatlygino ir nepašalino visos nusikaltimu padarytos žalos.
Apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas apelianto skundo argumentą dėl per griežtos bausmės paskyrimo, konstatavo, kad apylinkės teismas atsižvelgė į visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, apibūdinančias S. V. ir jo padarytos veikos pavojingumą, nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra perpus mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad apylinkės teismas BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė ir tinkamai įgyvendino bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis), todėl paskirtoji bausmė S. V. nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui.
Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė paskirta dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal įstatymą švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas, net ir esant baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo teisė, bet ne pareiga. Pagal baudžiamąjį įstatymą taikyti BK 62 straipsnį teismas gali ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Reikalavimas atsižvelgti į visas bylos aplinkybes įtvirtintas BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Vadinasi, teismas, taikydamas BK 62 straipsnį, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį ir kitas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, teismas gali neskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, nors būtinos sąlygos tam yra (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 323/2008, 2K-435/2008).
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo S. V. apeliacinį skundą, nutartyje nurodė, kad nors ir yra formalus pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies, tačiau tai yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Teismas paskirtąją S. V. bausmę nepripažino esant aiškiai per griežta.
Pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tik tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (LAT kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264/2005). Taigi BK 54 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma tik tokiu atveju, kai byloje nustatomos išimtinės aplinkybės, ir teismai privalo jas nurodyti. Tokių aplinkybių kasatorius savo skunde nenurodė, o teismai, nagrinėję šią bylą, tokių aplinkybių nenustatė.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas S. V. BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų ir neskirdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, nepažeidė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo S. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Dalia Bajerčiūtė
Viktoras Aidukas
