Baudžiamoji byla Nr. 2K-558/2012
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-70592-2006-4
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.4.4.1; 1.2.14.5.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 180 MGL (22 500 Lt) dydžio bauda. Dėl kaltinimų pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo L. M. apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje taip pat nuteisti D. F., T. V., baudžiamoji byla UAB „Autooperatorius“ nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimo ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
L. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su D. F. ir T. V., turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2005 m. rugsėjo 27 d. neegzistuojančios įmonės BVI,,Taler Trading INC“ vardu nupirkę visas UAB,,Atsarginis ėjimas“ akcijas, pakeitę šios įmonės pavadinimą į UAB,,Autooperatorius“ ir 2006 m. kovo 17 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filiale jos direktoriumi įregistravę fiktyvų asmenį R. L., disponuodami įmonės banko sąskaita ir žinodami, kad, gavę krovinius pervežti užsakiusių įmonių pinigus, sutartinių įsipareigojimų atsiskaityti už suteiktas paslaugas nevykdys, organizavo krovinių pervežimus pagal gautus užsakymus patys ar per apie tai nieko nežinančius įmonės darbuotojus sudarydami su kitomis įmonėmis krovinio pervežimo sutartis tariamai UAB,,Autooperatorius“ atstovaujančio direktoriaus R. L. vardu, taip apgaule įgijo UAB,,Transporto Marica“ 5 468 Lt, A. J. individualios įmonės 3 200 Lt ir 7 906 Lt, UAB,,Remil“ 5310 Lt, UAB,,Dosanta“ 7 080 Lt, UAB,,Achemarida“ 2 478 Lt, R. L. įmonės LTF 5 800 Lt ir 5 500 Lt, iš viso didelės 42 742 Lt vertės šių įmonių turto.
Kasaciniu skundu nuteistasis L. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).
Kasatorius pažymi, kad buvo atiduotas teismui kaltinant jį padarius veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl kaltinimų pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nutraukė apsiribodamas tik fakto, jog suėjo baudžiamosios atsakomybės patraukimo senaties terminai, konstatavimu, t. y. neištyręs įrodymų dėl jo kaltės padarius šias nusikalstamas veikas. Kasatorius, cituodamas kasacines nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMDAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-100/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-100/2008">2K-P-100/2008</a>, 2K-7-114/2011, teigia, kad teismas esmingai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų reikalavimus. Be to, kasatorius teigia, kad teismas pripažino, jog jis sukčiavimą stambiu mastu padarė bendrininkų grupe, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, tačiau tokios teismo išvados iš esmės padarytos tik aptarus kiekvieno nuteistojo veiksmus įgyjant UAB „Atsarginis ėjimas“, pakeičiant jos pavadinimą į UAB „Autooperatorius“ ir pasirašant su klientais sutartis, pagal kurias nebuvo atsiskaityta. Nuosprendyje neaptartas būtinas bendrininkavimo požymis – bent dviejų asmenų susitarimas daryti nusikalstamą veiką ir byloje apie susitarimą daryti sukčiavimą stambiu mastu jokių objektyvių duomenų nėra. Be to, teismai turėjo atskleisti kiekvieno nuteistojo veiksmus ir priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis dėl kiekvienos UAB „Autooperatorius“ sudarytos sutarties, nustatyti tęstinės nusikalstamos veikos pabaigą bei faktą, jog visi bendrininkai veikė kartu iki nusikalstamos veikos pabaigos. Kasatorius pabrėžia, kad šioje byloje D. F. buvo kaltinamas tuo, jog 2006 m. klastojo dokumentus, pasirašydamas direktoriaus R. L. bei direktoriaus L. M., t. y. jo, vardu. Jis (kasatorius) teisme nurodė, kad įmonėje „Autooperatorius“ direktoriumi dirbo neilgą laiko tarpą, o po to iš jos išėjo. Kasatoriaus nuomone, neištyrus šių nusikalstamų veikų aplinkybių, nebuvo galima objektyviai nustatyti bendrininkavimo, jo kaltės kitų BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių.
Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad nuteistojo L. M. kaltė nustatyta teismo tiesiogiai ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais: tiek objektyviais rašytiniais įrodymais, tiek liudytojų G. M., M. T., A. D., V. B., J. P., nuteistųjų L. M., D. F., T. V. parodymais, kuriuos teismas vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Byloje nustatytos aplinkybės ir joje esantys įrodymai patvirtina, kad D. F., T. V. ir L. M., veikdami bendrininkų grupe, turėdami išankstinę tiesioginę tyčią sukčiauti, suplanavo ir sukūrė apgaulės mechanizmą – tariamai teisėtai veikiančios UAB „Autooperatorius“ veiklą, kurį panaudoję įgijo svetimą turtą. L. M. suvokė, kad ši įmonė savo veiklą vykdo neteisėtai, pažeisdama įstatymų ir kitais teisės aktais nustatytą akcinių bendrovių veiklos reglamentavimą. Jis pats pripažino, kad vykdė minėtos bendrovės direktoriaus pareigas, nors suvokė, kad jai faktiškai vadovauja asmenys, nesantys bendrovės akcininkais. Teismai teisingai konstatavo, kad L. M. neteisėtam juridiniam asmeniui vadovavo ir dalyvavo jo veikloje, siekdamas apgaule įgyti svetimą turtą, ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, veikdamas išankstine tiesiogine neapibrėžta tyčia. Byloje nustatytos aplinkybės ir esantys įrodymai patvirtina, kad D. F., T. V., L. M. apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą veikdami būtent bendrininkų grupe, būdami vykdytojai, veikdami iš anksto susitarę, turėdami bendrą nusikalstamą ketinimą, bendrus nusikalstamos veikos tikslus ir siekdami to paties nusikalstamos veikos rezultato. Kiekvienas iš jų atliko dalį veiksmų, būtinų tam, kad būtų realizuotas bendras nusikalstamas ketinimas apgaule įgyti svetimą turtą. Minėti veiksmai išsamiai aprašyti teismų sprendimuose. Dėl šių nusikalstamų veikų žalą patyrė juridiniai asmenys, kurie įvykdė sutartinius įsipareigojimus pervežti krovinį, tačiau negavo viso atlyginimo už suteiktas paslaugas. Nuteistieji gavę galimybę disponuoti UAB „Autoperatorius“ pinigais, neperdavę jų pagal sutartis pervežimus atlikusiems vežėjams, juos įgijo ir jais disponavo. Nustatyta aplinkybė dėl tiesioginės tyčios buvimo nuteistųjų veiksmuose lemia ir kito sukčiavimo požymio buvimo visų bendrininkų veiksmuose – jų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą kaip tęstinio nusikaltimo. Teismų praktikoje tęstiniu nusikaltimas pripažįstamas tada, kai kaltininkų veiksmai yra sujungti vieninga tyčia, nukreipti į vieną objektą, pasireiškia pasikartojančiais tapačias veiksmais ir atitinka vieną Baudžiamojo kodekso straipsnį. Šioje byloje nustatyta, kad D. F., T. V. ir L. M. veikė turėdami bendrą išankstinę tiesioginę tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, jų veiksmai buvo bendri ir sujungti bendra vieninga tyčia apgaule įgyti svetimą turtą, svetimas turtas buvo įgyjamas tapačiais pasikartojančiais veiksmais, bendri kaltinamųjų veiksmai buvo nukreipti į tą patį objektą ir atitiko BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytus požymius. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, iš esmės atsakė į visus jame iškeltus klausimus, todėl BPK 320 straipsnio nuostatų nepažeidė.
Prokuroras pažymi, kad kasacinio skundo nuorodos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką ir atskiras Aukščiausiojo Teismo nutartis dėl proceso nutraukimo suėjus senaties terminui ir kaltės klausimo išsprendimo yra vertintinos kaip pagrįstos. Tačiau, atsižvelgiant į BPK 367 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir į tai, kad proceso nutraukimo dėl senaties klausimas nebuvo keliamas apeliaciniame skunde ir nenagrinėtas apeliacinės instancijos teisme, šie kasacinio skundo argumentai paliktini nenagrinėti.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo ir BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatorius, teigdamas, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Toks prašymas iš esmės argumentuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas bylą dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje, nutraukė apsiribodamas tik fakto, jog suėjo baudžiamosios atsakomybės patraukimo senaties terminai, konstatavimu, t. y. netyrė jo kaltės dėl šių nusikalstamų veikų įrodymų bei pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų reikalavimus, o tai turėjo reikšmės sprendžiant BK 182 straipsnio 2 dalies taikymą; kad bendrininkavimo požymiai neatskleisti, apie susitarimą su kitais nuteistaisiais padaryti sukčiavimą stambiu mastu jokių objektyvių duomenų nėra, kad teismai savo sprendimuose turėjo aptarti kiekvieno asmens veiksmus ir atskleisti priežastinį ryšį su kilusiais padariniais dėl kiekvienos UAB „Autooperatorius“ sudarytos sutarties, tačiau tai nebuvo padaryta.
Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini. Iš bylos duomenų matyti, kad byla išnagrinėta dėl visų nuteistajam L. M. inkriminuotų kaltinimų, dėl visų jų procesas buvo baigtas teismui priėmus baigiamąjį aktą – nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 203 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Nuosprendyje visi ištirti įrodymai yra išdėstyti, jų vertinimas bei faktinės aplinkybės, kurių pagrindu teismas konstatavo senaties terminų suėjimą, yra nurodytos. Kasatoriaus teiginiai, kad kasacinio teismo nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMDAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-100/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-100/2008">2K-P-100/2008</a> nurodyta, jog, net ir pritaikius patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį, nutarties ar nuosprendžio surašymui taikytini reikalavimai, nustatyti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose, prieštarauja šios nutarties turiniui. Joje tokio išaiškinimo, kad nuosprendis, kuriuo byla nutraukiama suėjus senaties terminui, turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų reikalavimus, nėra. Pagal BPK 303 straipsnio 4 dalį teismas nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą, jeigu yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36-40, 93 straipsniuose, 114 straipsnio 3 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 4 dalyje, 259 straipsnio 3 dalyje ir 291 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Būtent tokiais atvejais nuosprendis, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, turi atitikti BPK 305 straipsnio 4 dalies reikalavimus, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti nurodomos šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos aplinkybės (įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus), nusikalstamos veikos kvalifikavimas, taip pat atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas. BK 95 straipsnis draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį suėjus senaties terminams. Taigi teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus senaties terminui apskritai negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui, t. y. jame faktinių bylos aplinkybių konstatavimas turi neperžengti asmens „įtarimo būklės“ aprašymo (kasacinė nutartis 2K-P-9/2012).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasatoriaus argumentai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų kasaciniame skunde nurodomu aspektu laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.
Be to, teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį ir į BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria dėl kasatoriaus minimų kaltinimų byla buvo nutraukta suėjus senaties terminams, nebuvo skundžiama ir šis klausimas apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas.
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teigdamas, kad jis nusikaltimo nepadarė, kad įrodymai įvertinti neteisingai, nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismas, bylą patikrinęs tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad L. M. su bendrininkų grupe padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi teisinio pagrindo.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-9/2009).
Byloje nustatyta, kad D. F., T. V. ir L. M., veikdami bendrininkų grupe, apgaule įgijo svetimą didelės vertės turtą. Pagal nustatytas aplinkybes D. F., T. V. ir L. M., veikdami kartu, turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2005 m. rugsėjo 27 d. neegzistuojančios įmonės BVI,,Taler Trading INC“ vardu nupirkę visas UAB,,Atsarginis ėjimas“ akcijas, pakeitę šios įmonės pavadinimą į UAB,,Autooperatorius“ ir 2006 m. kovo 17 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filiale jos direktoriumi įregistravę fiktyvų asmenį R. L., disponuodami įmonės banko sąskaita ir žinodami, kad, gavę krovinius pervežti užsakiusių įmonių pinigus, sutartinių įsipareigojimų atsiskaityti už suteiktas paslaugas nevykdys, organizavo krovinių pervežimus pagal gautus užsakymus patys ar per apie tai nieko nežinančius įmonės darbuotojus sudarydami su kitomis įmonėmis krovinio pervežimo sutartis tariamai UAB,,Autooperatorius“ atstovaujančio direktoriaus R. L. vardu, taip apgaule įgijo UAB,,Transporto Marica“ 5 468 Lt, A. J. individualios įmonės 3 200 Lt ir 7 906 Lt, UAB,,Remil“ 5 310 Lt, UAB,,Dosanta“ 7 080 Lt, UAB,,Achemarida“ 2 478 Lt, R. L. įmonės LTF 5 800 Lt ir 5 500 Lt, iš viso didelės 42 742 Lt vertės šių įmonių turto.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje L. M. veikoje tiek bendrininkavimo, tiek kvalifikuoto sukčiavimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai yra nustatyti, ir objektyvūs, ir subjektyvūs požymiai detaliai aptarti, pagrįsti nustatytais faktais, ištirtų įrodymų visuma bei pakankamai aiškiai atskleisti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria nuteistojo L. M. apeliacinis skundas atmestas, į nuteistojo argumentus (kurių dalis pakartota ir kasaciniame skunde) yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes L. M. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatoriaus argumentais naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo L. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Jonas Prapiestis
Aldona Rakauskienė
