Baudžiamoji byla Nr. 2K-563/2012
Teisminio proceso Nr. 1-62-1-00358-2008-6
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.8.1; 1.2.7.1.2.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir S. O. bei nuteistojo D. Z. kasacinius skundus dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo kiekvienas iš jų nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Bausmes paskirta atlikti pataisos namuose.
Priteista solidariai iš A. B. ir S. O. 10 000 Lt nukentėjusiajai M. L., o iš D. Z. 30 000 Lt nukentėjusiajai R. T. neturtinei žalai atlyginti. Priteista solidariai iš A. B., S. O., D. Z. ir R. S. 484,30 Lt valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, kuria Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos aplinkybės, kad A. B. ir S. O. nusikalstamus veiksmus atliko bendrininkų grupe su D. Z. ir kad D. Z. nusikalstamus veiksmus atliko bendrininkų grupe su A. B. ir S. O.; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria D. Z. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikaltimą padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas R. S., tačiau kasacinis skundas dėl jo nepaduotas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimo ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
A. B., S. O. ir D. Z. nuteisti už tai, kad:
2008 m. lapkričio 15 d., apie 17 val., R. S. priklausančiame name Joniškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, A. B. ir S. O., veikdami bendrininkų grupe, išžagino nepilnametę M. L., o D. Z. išžagino nepilnametę R. T., t. y.: S. O., panaudodamas fizinį smurtą prieš nepilnametę M. L., nusitemdamas ją į negyvenamą kambarį, jėga paguldęs į lovą, nurengęs rūbus ir apnuoginęs lytinius organus, lytiškai santykiavo prieš nukentėjusiosios valią, po to, panaudodamas grasinimus, su nukentėjusiąja santykiavo A. B. Tuo metu, kitame kambaryje, D. Z., panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją R. T., suduodamas jai smūgius į veidą, kitas kūno vietas (taip padarydamas nubrozdinimus lūpoje, kraujosruvas kairėje krūtyje), jėga parvertęs ant lovos, nuvilkęs drabužius ir apnuoginęs lytinius organus, lytiškai santykiavo prieš jos valią.
Kasaciniu skundu nuteistieji A. B. ir S. O. prašo Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartį pakeisti, jų padarytą nusikalstamą veiką iš BK 149 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į 149 straipsnio 1 dalį, paskirti vienerių metų laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti arba paskirti ją atlikti atvirojo tipo kolonijoje.
Kasatoriai teigia, kad taikant BK 149 straipsnio 3 dalį buvo būtina neginčijamai nustatyti, jog su M. L. buvo lytiškai santykiaujama prieš jos valią. Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nurodė, kad tiki nukentėjusiosios parodymais. Kasatorių nuomone, šis teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą, kviesti į posėdį nukentėjusiąją, kad ji papildomai paaiškintų byloje reikšmingas aplinkybes.
Kasatoriai teigia, kad su nukentėjusiąja buvo lytiškai santykiaujama, tačiau ne prieš jos valią, o jos pačios sutikimu, kad nukentėjusiosios parodymai jokiais kitais bylos duomenimis nėra pagrįsti, kad specialisto išvada patvirtina, jog smurtas, siekiant lytinių santykių, nebuvo naudojamas, o kraujosruvą ant kelio jai su grūstuve galėjo padaryti nuteistasis R. S. Kasatoriai teigia, kad byloje ne kartą nurodė, jog lytinius santykius pasiūlė pati nukentėjusioji, kad juos suklaidino jos veiksmai, tačiau teismai netyrė ir nevertino, ar jie suprato, kad atlieka lytinį aktą prieš nukentėjusios valią. Kasatoriai teigia, kad nukentėjusiosios elgesys, bendravimo maniera ir išvaizda veikos padarymo metu nekėlė abejonių ir sudarė objektyvų įspūdį, kad ji yra pilnametė. Klaida dėl nukentėjusiosios amžiaus paaiškėjo tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Vien nukentėjusiosios amžius ir teismo prielaidos, kad A. B. turėjo žinoti jos amžių, nes jo žmona gyvena tame pačiame kaime, nėra ir negali būti pakankami paneigti objektyvios klaidos dėl amžiaus suvokimo tikimybės. Pagal susiformavusią teismų praktiką, jei kaltininkas darydamas išžaginimą nesuvokė išžaginimą kvalifikuojančio požymio (nukentėjusiojo nepilnametystės požymio), šis požymis negali būti jam inkriminuojamas. Kasatorių nuomone, nukentėjusiosios amžiui įvertinti buvo būtinas įrodymų tyrimo atnaujinimas.
Kasatoriai mano, kad bausmės jiems tikslai būtų pasiekti ir neskiriant laisvės atėmimo bausmės, nes jie anksčiau neteisti, apibūdinami teigiamai, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, siekia kuo greičiau atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą, A. B. rūpinasi dviem nepilnamečiais vaikais, todėl teismai turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. Z. prašo kasacinės instancijos teisme atnaujinti įrodymų tyrimą ir skirti psichologinę-psichiatrinę ekspertizę jo socialinei brandai nustatyti, panaikinti teismų sprendimus ir jo veiką, kvalifikuotą pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba, palikus veikos kvalifikavimą pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Kasatorius nurodo, kad pagal faktines bylos aplinkybes jis negalėjo suprasti nukentėjusiosios R. T. amžiaus, todėl jo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 149 straipsnio 1 dalį. Jis teigia, kad skirdami bausmes teismai neatsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir esant išimtinėms aplinkybėms netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Kasatorius nurodo, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, yra jauno amžiaus, nuoširdžiai gailėjosi, iš dalies atlygino žalą ir susitaikė su nukentėjusiąja, dirba, nėra nusikaltęs, todėl teismas, įvertinęs visas aplinkybes, privalėjo konstatuoti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant laisvės atėmimo bausmės, o laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Jis pažymi, kad nusikalstamas veikas padarė praėjus nedaug laiko nuo pilnametystės, todėl teismai turėjo suabejoti jo socialine branda ir ją patikrinti paskirdami psichologinę-psichiatrinę ekspertizę.
Atsiliepime į nuteistųjų kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo kasacinius atmesti.
Prokurorė nurodo, kad pagal BPK 20 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, patvirtinantys bent vieną turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai aplinkybę, todėl nekyla abejonių, kad nukentėjusiosios parodymai išžaginimo byloje yra itin reikšmingi ir įrodymų sąsajumo prasme laikytini įrodymais (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-70/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-70/2011">2K-70/2011</a>). Šioje byloje teismai kasatorių teiginius, kad lytiniai santykiai su nukentėjusiąją M. L. buvo ne prievartiniai, o savanoriški, paneigė vertindami ne tik nuoseklius nukentėjusiosios parodymus, ikiteisminio tyrimo metu duotus A. B. parodymus, bet ir nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Prokurorė pažymi, kad byloje nustatyta ir patys nuteistieji neneigia, jog nukentėjusioji M. L. bandė pabėgti ir iššoko per langą, tačiau S. O. ir A. B. ją vijosi, A. B. surado ir parvedė ją į R. S. namus. Nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad ji negalėjo pabėgti iš R. S. namų, nes durys buvo užrakintos, o lytinei prievartai nesugebėjo tinkamai pasipriešinti dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir nelygių fizinių jėgų. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo vienpusiškumo ir teismų šališkumo, patikint vien tik nukentėjusiosios parodymais ir nesiimant priemonių surinkti objektyvius buvusių prievartinių lytinių santykių įrodymus, yra nepagrįsti. Teismai, įvertinę bylos duomenis, kad veikos padarymo metu M. L. buvo tik 15 metų ir pagal specialisto išvadą Nr. G 1828/08(04) ji lytiškai nesubrendusi, padarė teisingą išvadą, jog kasatoriai suprato, kad nukentėjusiosios buvo nepilnametės.
Prokurorė nurodo, kad byloje nėra nustatytų išimtinių aplinkybių, leidžiančių teismui taikyti A. B., S. O. ir D. Z. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes jie būdami apsvaigę nuo alkoholio padarė sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai priskiriamus nusikaltimus, veikė tiesiogine tyčia, pažeidė nepilnamečių nukentėjusiųjų teises ir laisves į jų seksualinį neliečiamumą. Skunduose kasatorių nurodytos aplinkybės apie jų asmenybes, šeiminę padėtį nėra išimtinės aplinkybės, į jas teismas atsižvelgė skirdamas sankcijoje nustatytą minimalią bausmę. Teismas teisingai nustatė A. B. ir S. O. paskirtas laisvės atėmimo bausmes atlikti pataisos namuose ir BK 50 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.
Prokurorė pažymi, kad, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, nuteistojo D. Z. kasacinio skundo argumentas dėl jo veikos kvalifikavimo nenagrinėtinas, nes jo apeliaciniame skunde tokie argumentai nebuvo nurodyti ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėti.
Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus D. Z. argumentai dėl netinkamai nustatytos jo socialinės brandos atmestini, nes, pagal bylos duomenis, jo socialinė branda nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo mažesnė nei statistinio vidutinio išsivystymo aštuoniolikos metų amžiaus jaunuolio ir teismams nekilo abejonių dėl šio kasatoriaus asmenybės psichinio ir fizinio brandumo.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo ir BK 149 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasaciniais skundais nuteistieji A. B., S. O. bei D. Z. prašo teismų sprendimus pakeisti, jų padarytas nusikalstamas veikas iš BK 149 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į 149 straipsnio 1 dalį. Nuteistieji A. B. bei S. O. tokį prašymą iš esmės argumentuoja tuo, kad su nukentėjusiąja M. L. jie lytiškai santykiavo ne prieš jos valią, kad teismai nepagrįstai patikėjo nukentėjusiosios parodymais, kad jie nežinojo, kokio amžiaus yra nukentėjusioji, o nuteistasis D. Z. – kad jis su nukentėjusiąja R. T. lytiškai santykiavo nežinodamas ir negalėdamas žinoti, jog ji yra nepilnametė.
Iš kasacinių skundų turinio akivaizdu, kad kasatoriai, prašydami jų padarytas nusikalstamas veikas kvalifikuoti pagal 149 straipsnio 1 dalį, ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą, teismų sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumą. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą, t. y. kad teismų sprendimuose padarytos išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kad jos padarytos nesivadovaujant įstatymu bei nėra logiškai pagrįstos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Tas, kas su bendrininkų grupe išžagino žmogų – atsako pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, o jeigu išžagino nepilnametį asmenį – pagal šio straipsnio 3 dalį.
Byloje nustatyta, kad A. B. ir S. O., veikdami bendrininkų grupe, panaudodami fizinį smurtą ir grasinimus jį panaudoti, išžagino nepilnametę M. L., o D. Z., panaudodamas fizinį smurtą, – nepilnametę R. T.
BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal šio įstatymo prasmę apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais teismas atmetė kitus įrodymus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kad tai, jog S. O. ir A. B. su nukentėjusiąja M. L. lytiškai santykiavo prieš jos valią, panaudodami fizinį smurtą ir grasinimus, pagrįsta ištirtų ir įvertintų įrodymų, t. y. ir pačių nuteistųjų duotų parodymų, ir nukentėjusiųjų, ir liudytojo V. M. parodymų, kitų nuosprendyje išdėstytų įrodymų bei nustatytų aplinkybių (nukentėjusiosios M. L. bandymo pabėgti iššokant per langą, jos suradimo ir parvedimo į R. S. namus) visuma. Tie patys, kaip ir kasaciniame skunde argumentai, teigiant, kad su nukentėjusiąja M. L. buvo lytiškai santykiaujama, tačiau jos pačios sutikimu, t. y. ne prieš jos valią, buvo nurodomi ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog A. B. ir S. O., veikdami grupe, nukentėjusiąją išžagino, t. y. lytiškai su ja santykiavo prieš jos valią, panaudodami fizinį smurtą ir grasinimus, bei, atmesdamas nuteistųjų argumentus, priimtoje nutartyje nurodė išsamius ir aiškius motyvus, paaiškinančius, kodėl jie yra atmetami. Teisėjų kolegija nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi teisinio pagrindo. Nukentėjusioji M. L. buvo išsamiai apklausta teisiamajame posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisė užduoti jai klausimus nė vienam proceso dalyviui nebuvo atimta ar suvaržyta, todėl kasatorių argumentai, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ji turėjo būti dar kartą apklausiama, atmestini.
Jeigu išžaginimo metu nukentėjusiajam nebuvo suėję aštuoniolika metų, jis laikomas nepilnamečiu ir veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra nepilnametis. Išžaginimas kvalifikuojamas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir tuo atveju, kai kaltininkas aiškina, jog nesuvokė, kad nukentėjusysis yra nepilnametis, tačiau teismas pripažįsta, jog kaltininkas pagal bylos aplinkybes turėjo ir galėjo tai suvokti. Kasaciniame skunde nuteistieji A. B. ir S. O. teigia, kad jie nežinojo, jog nukentėjusioji M. L. buvo nepilnametė. Abiejų instancijų teismai tokius nuteistųjų parodymus motyvuotai atmetė. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai įvykio metu buvo tik penkiolika metų, specialisto išvadoje nurodyta, jog sprendžiant iš antropometrinių duomenų, antrinių lytinių požymių ir vidinių lytinių organų išsivystymo, ji buvo lytiškai nesubrendusi, pati nukentėjusioji parodė, kad A. B. žmona gyvena tame pačiame kaime, jam buvo žinoma, jog ji lanko (duomenys neskelbtini) mokyklą. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, pripažinti, kad nuteistųjų A. B. ir S. O. (kurie patys už nukentėjusiąją buvo gerokai vyresni – A. B. dvidešimties, o S. O. dvidešimt penkerių metų amžiaus) gynybos versija, ginčijant veiką kvalifikuojančio požymio – nepilnamečio asmens išžaginimo buvimą jų veiksmuose, nepagrįstai atmesta, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai R. T. įvykio metu taip pat buvo tik penkiolika metų. Specialisto išvadoje nurodyta, kad jai padarytas mergystės plėvės plyšimas atitinka įvykio aplinkybėse nurodytą laiką, kad, sprendžiant iš antropometrinių duomenų, antrinių lytinių požymių ir vidinių lytinių organų išsivystymo, ji buvo lytiškai nesubrendusi. Taigi pripažinti, kad D. Z. panaudodamas fizinį smurtą su R. T. lytiškai santykiavo prieš jos valią nesuvokdamas, jog ši yra nepilnametė, taip pat nėra pagrindo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Z. veikos kvalifikavimo neginčijo, tokie klausimai, kad jis nesuvokė, jog nukentėjusioji R. T. yra nepilnametė, nebuvo keliami ir nagrinėjami.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistiesiems A. B., S. O. ir D. Z. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl kasatorių prašymai jų padarytas veikas, kvalifikuotas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 1 dalį atmestini.
Dėl paskirtų bausmių
BK 149 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų.
Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, A. B., S. O. ir D. Z. paskyrė minimalias – trejų metų laisvės atėmimo bausmes.
BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms.
Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje išsamiai ir argumentuotai pasisakė, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės nėra per griežtos, kad byloje jokių išimtinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nėra. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, neturi teisinio pagrindo.
Pagal BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatas asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, gali būti taikomos BK XI skyriaus, reglamentuojančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatos, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų BK 80 straipsnyje numatytą paskirtį.
Nuteistasis D. Z. teigia, kad byloje nenustatyta jo socialinė branda, kad sprendžiant šį klausimą buvo būtina paskirti psichologinę-psichiatrinę ekspertizę. Tai buvo nurodoma ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas konkrečiomis bylos aplinkybėmis, byloje esančiais D. Z. asmenybę apibūdinančiais duomenimis, išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kad D. Z. socialinė branda nusikalstamos veikos padarymo metu atitiko jo biologinį amžių, todėl taikyti jam baudžiamuosiuose įstatymuose numatytus bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus nėra pagrindo. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisinio pagrindo nėra.
Nuteistųjų A. B. ir S. O. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, prašant pakeisti jiems nustatytą paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą iš pataisos namų į atvirąją koloniją, apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra aptarti ir, tinkamai aiškinant BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatas, atmesti.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatorių nurodytais argumentais naikinti ar keisti skundžiamų teismų sprendimų nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasaciniai skundai negali būti tenkinami.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų A. B. ir S. O. bei nuteistojo D. Z. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Vladislovas Ranonis
Aldona Rakauskienė
