Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo ir dalyvio civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-114-378/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01250-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.6.8.4; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.5.2.17

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovui V. J. L. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo ir dalyvio civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 541 589,44 Eur (1 870 000 Lt) žalos atlyginimo.

Ieškovė nurodė, kad atsakovas per sau priklausančią ir savo vadovaujamą UAB „Sklypas“ vykdė nekilnojamojo turto projektą – statė daugiabutį namą Vilniuje. Atsakovas buvo jos buvusio sutuoktinio pažįstamas, dažnai lankydavosi ieškovės namuose, buvo įgijęs jos pasitikėjimą. Atsakovas pasiūlė ieškovei įsigyti tris UAB „Sklypas“ statomo daugiabučio namo butus, nurodydamas, kad šis sandoris bus ypač pelningas, taip pat pasiūlė investuoti į UAB „Sklypas“, įsigyjant dalį bendrovės akcijų. Ieškovė 2007 m. rugsėjo 7 d. su UAB „Sklypas“ pasirašė preliminariąsias sutartis Nr. 24 (P12), 25 (P12) ir 26 (P12) dėl trijų butų pirkimo. 2008 m. lapkričio–gruodžio mėn. atsakovas pasiūlė ieškovei nutraukti preliminariąsias sutartis, nurodęs, kad du iš ieškovės perkamų butų pageidauja įsigyti kiti pirkėjai, patikino, jog ieškovė dėl to nieko nepraras, nes UAB „Sklypas“ ieškovei parduos du analogiškus butus tame pačiame daugiabučių namų komplekse. 2008 m. gruodžio 4 d. buvo pasirašyti susitarimai dėl 2007 m. rugsėjo 7 d. sutarčių Nr. 24 (P12) ir 25 (P 12) nutraukimo ir nauja preliminarioji sutartis Nr. 34 (P12) dėl dviejų analogiškų butų pirkimo už bendrą 397 937,91 Eur kainą (2007 m. rugsėjo 7 d. preliminarioji sutartis 26 (P12) liko galioti). Preliminariosios sutarties Nr. 34 (P12) 3.2.2.1 punkte pardavėjas patvirtino, kad 359 128,82 Eur kainos dalį gavo iš ieškovės avansu prieš pasirašant šią sutartį, tiksliau, kaip avansas pagal preliminariąją sutartį Nr. 34 (P12) buvo įskaitytos anksčiau avansu sumokėtos lėšos pagal preliminariąsias sutartis Nr. 24 (P12) (avansu sumokėta 208 526,41 Eur suma) ir Nr. 25 (P12) (avansu sumokėta 150 602,41 Eur). Iš viso pagal preliminariąsias sutartis ieškovė yra sumokėjusi UAB „Sklypas“ 541 589,44 Eur (1 870 000 Lt). Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-2351-560/2012, ši suma patvirtinta kaip ieškovės finansinis reikalavimas UAB „Sklypas“, o iš viso į trečiosios eilės kreditorių sąrašą yra įtrauktas 571 368,16 Eur ieškovės reikalavimas. UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo proceso metu, nenutraukęs preliminariųjų sutarčių ir ieškovės neinformavęs, atsakovas pardavė du ieškovės apmokėtus butus lengvatinio apmokestinimo bendrovei, o ši netrukus šiuos butus pardavė ieškovei nepažįstamam asmeniui D. V. 2012 m. gegužės 17 d. nutartimi UAB „Sklypas“ buvo iškelta bankroto byla. Atsakovas elgėsi nesąžiningai, kadangi, suprasdamas savo veiksmų neteisėtumą, sąmoningai siekė padaryti žalą ieškovei. Atsakovas nesilaikė bendrosios pareigos elgtis sąžiningai. Kad ir koks būtų buvęs atsakovo statusas įmonėje preliminariųjų sutarčių su ieškove sudarymo metu (vadovas, faktinis vadovas, akcininkas), atsakovas privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą. Įgavęs ieškovės pasitikėjimą, atsakovas tikslingai siekė sudaryti su ieškove preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis ir taip išvilioti dideles pinigų sumas. Sudariusi sutartis ir apmokėjusi daugiau nei 90 procentų perkamų butų kainos, ieškovė šių butų nuosavybėn neįgijo, o sumokėtų sumų neatgavo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad tiek ieškovė, jos buvęs sutuoktinis R. S., tiek atsakovas 2007 m. rugsėjo 7 d. preliminariųjų sutarčių sudarymo metu buvo UAB „Sklypas“ akcininkai. Ši aplinkybė leido teismui daryti išvadą, kad ieškovė ir jos sutuoktinis žinojo ar turėjo žinoti įmonės finansinę padėtį, jos vykdomus projektus, turėjo visą informaciją apie įmonės būklę ir veiklą. 2008 m. gruodžio 4 d. preliminariosios sutarties Nr. 34(P12) sudarymo metu ieškovė šios bendrovės akcininke jau nebuvo, nes 2007 m. rugsėjo 20 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi ji su sutuoktiniu R. S. pardavė savo turimas UAB „Sklypas“ akcijas UAB „Sklypo servisas“. Teismas sprendė, kad aplinkybė apie šalių verslo santykius paneigia ieškovės argumentą, jog preliminariųjų sutarčių sudarymo metu ieškovė buvo suklaidinta atsakovo, nes faktiškai sudarytos sutartys negalėjo būti įvykdytos dėl įmonės finansinės padėties. Teismas nurodė, kad byloje nėra ieškovės įtarimus pagrindžiančių įrodymų, jog jau preliminariųjų sutarčių sudarymo metu atsakovas žinojo, kad šios sutartys nebus įvykdytos. Teismas pažymėjo, kad, nebūdamas įmonės vadovas, atsakovas negalėjo daryti įtakos pagrindinių turto pirkimo–pardavimo sutarčių pasirašymui, nes šių sutarčių pasirašymas nėra įmonės dalyvio kompetencija, tokias sutartis įmonės vardu turi pasirašyti įmonės vadovas ar kitas įgaliotas asmuo; byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas kaip įmonės akcininkas būtų priėmęs sprendimus dėl turto pardavimo sandorių su atsakove nesudarymo ar būtų inicijavęs tokių sprendimų priėmimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė pati nurodė, jog preliminariųjų sutarčių sudarymą inicijavo ne atsakovas, o jos sutuoktinis, tik vėliau į sutarčių sudarymo procesą, pinigų mokėjimą pagal kasos pajamų orderius įsitraukė atsakovas. Todėl ieškovės nurodytas aplinkybes apie atsakovo aktyvius veiksmus preliminariųjų sutarčių sudarymo metu teismas pripažino neįrodytomis. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad ieškovė, būdama verslininkė, nors UAB „Sklypas“ akcijas jau buvo pardavusi, negalėjo būti suklaidinta kito įmonės akcininko, kad įmonė negali įvykdyti preliminariųjų sutarčių dėl savo finansinės padėties. Ieškovės teiginius, kad iš jos atsakovas apgaulės būdu išviliojo didelę pinigų sumą, teismas pripažino neįrodytais. Teismas pažymėjo, kad preliminariosiose sutartyse nebuvo nurodyti avansiniai mokėjimai, mokėjimus ieškovė atliko perduodama pinigus atsakovui, o šis gautus iš ieškovės pinigus įnešė į UAB „Sklypas“ kasą pagal kasos pajamų orderius, kurie buvo išrašyti ieškovės vardu. Atsakovo teiginius, kad ieškovė pinigus mokėjo ne už butus, o faktiškai juos skolino įmonei avanso pagal preliminariąsias sutartis forma, turėdama tikslą ateityje gauti dalį įmonės turto, teismas pripažino neįrodytais. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo metu atsakovo kaip įmonės vadovo teisės disponuoti įmonės turtu buvo apribotos įstatymu ir restruktūrizavimu planu, todėl atsakovas neturėjo galimybės be įkaito turėtojo AB SEB banko sutikimo sudaryti su ieškove butų pirkimo–pardavimo sutarčių. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodomos aplinkybės, jog atsakovas nesiūlė kreditoriams svarstyti butų pardavimo ieškovei klausimo, negalima laikyti neteisėtu veiksmu (neveikimu) ar nesąžiningumu, nes tokiais veiksmais ieškovė nebuvo išskirta iš kitų asmenų ar kreditorių, kurių teisės yra vienodos įmonės restruktūrizavimo procese. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nedėjo pastangų, kad jai, o ne kitiems asmenims, būtų parduodami butai, kurie pagal įmonės restruktūrizavimo planą buvo numatyti parduoti; sprendė, kad nėra nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovui taikyti civilinę atsakomybę. Teismas sutiko su atsakovo pozicija dėl ieškinio senaties termino praleidimo, tačiau nurodė, kad netenkinus ieškinio kitu pagrindu, t. y. jo neįrodžius (nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ir nesąžiningo neveikimo), ieškinį atmesti dar kitu pagrindu nėra reikalo, nes tai būtų perteklinis – dvigubas – ieškinio atmetimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. liepos 7 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 512 627,43 Eur (1 770 000 Lt) žalos atlyginimo, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kolegija nustatė, kad atsakovas preliminariųjų sutarčių sudarymo metu nebuvo UAB „Sklypas“ vadovas, todėl sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo faktinį vadovavimą bendrovei jam esant tik bendrovės akcininku privalėjo įrodyti ieškovė, tačiau šios aplinkybės ji neįrodė. Kolegija sprendė, kad atsakovas tarpininkavo sudarant ieškovės ir UAB „Sklypas“ preliminariąsias sutartis, tačiau sutartis UAB „Sklypas“ vardu pasirašė direktorius A. K.; pažymėjo, jog informavimas apie bendrovės vykdomą nekilnojamojo turto projektą, galimybę įsigyti bendrovės parduodamus nekilnojamojo turto objektus ir tarpininkavimas sudarant preliminariąsias sutartis neperžengia bendrovės akcininko statuso ir negali būti prilyginami bendrovės vadovo atliekamoms funkcijoms. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovo statusas neturi reikšmės vertinant jo veiksmus preliminariųjų sutarčių pasirašymo metu, nes pats šių sutarčių pasirašymo faktas ieškovei nesukėlė žalos: ieškovė turėjo tikslą įsigyti ginčo nekilnojamojo turto objektus ir savo noru sumokėjo daug didesnę avanso dalį, nei nurodyta preliminariosiose sutartyse. Kolegijos nuomone, preliminariųjų sutarčių sudarymo metu atsakovo neteisėtų veiksmų negalima konstatuoti, nes ieškovė neįrodė, kad šių sutarčių sudarymo metu atsakovas žinojo ar turėjo žinoti, jog pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys nebus sudarytos. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nors preliminariosios sutartys pasibaigė, tačiau bylos faktinės aplinkybės leido spręsti, kad šalys buvo pasiruošusios toliau vykdyti preliminariąsias sutartis; tokią išvadą kolegija darė įvertinusi ir UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo byloje pateiktus restruktūrizavimo metmenis. Kolegija pažymėjo, kad restruktūrizavimo proceso metu UAB „Sklypas“ vadovavo atsakovas, kuris privalėjo veikti pagal patvirtintą restruktūrizavimo planą, tačiau jį pažeidė ir numatytus parduoti ieškovei butus pardavė Portugalijoje (Madeiros saloje) registruotai ribotos atsakomybės bendrovei. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad UAB „Sklypas“ negalėjo sudaryti su ieškove pagrindinių sutarčių dėl hipotekos kreditoriaus AB SEB Vilniaus banko atsisakymo leisti sudaryti tokias sutartis, kolegija pripažino nepagrįsta. Kolegija atkreipė dėmesį, jog AB SEB Vilniaus banko paaiškinimai, skirti Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, patvirtina, kad UAB „Sklypas“, atstovaujama atsakovo, 2010 m. spalio 5 d. kreipėsi į hipotekos kreditorių AB SEB Vilniaus banką, prašydama leisti parduoti bankui įkeistą turtą. Konkretus turto pirkėjas prašyme nebuvo nurodytas, tačiau nurodyti ieškovei pagal preliminariąsias sutartis ir restruktūrizavimo planą ketinti parduoti butai, taip pat atlikti mokėjimai pagal preliminariąsias sutartis, kurių datos ir sumos atitinka ieškovės pagal kasos pajamų orderius į bendrovės kasą įneštas pinigų sumas. Hipotekos kreditorius 2010 m. spalio 19 d. davė leidimą parduoti turtą. Šios aplinkybės leido kolegijai daryti išvadą, kad restruktūrizuojama UAB „Sklypas“ turėjo hipotekos kreditoriaus leidimą ginčo butus parduoti pagal restruktūrizavimo planą ieškovei, kuri buvo sumokėjusi didžiąją kainos dalį, tačiau, neatsižvelgdamas į planą, atsakovas įmonės butus pardavė kitam asmeniui. Dėl to kolegija atsakovo veiksmus parduodant ginčo butus ne pagal restruktūrizavimo plano metmenis pripažino neteisėtais. Kolegija atmetė kaip neįrodytą atsakovo argumentą, kad jis ginčo butus kitai bendrovei pardavė vykdydamas Latvijos Respublikos arbitražo teismo sprendimą, kadangi šis sprendimas Lietuvos Respublikoje nėra pripažintas ir nėra leista jį vykdyti. Kolegija sprendė, kad pagal kasos pajamų orderius ir kitus įrodymus ieškovė UAB „Sklypas“ pagal preliminariąsias sutartis yra sumokėjusi 512 627,43 Eur (1 770 000 Lt), todėl šią sumą pripažino žala. Spręsdama dėl prašymo taikyti ieškinio senatį, kolegija pažymėjo, kad ieškovės teisės buvo pažeistos 2010 m. gruodžio 17 d. ginčo objektus perleidus kitam asmeniui, tačiau ieškovės nurodytą sužinojimo momentą – 2011 m. birželio 10 d., kai advokatė patikrino duomenis Nekilnojamojo turto registre, pripažino protingu sužinojimu. Dėl to kolegija sprendė, kad ieškovė ieškinį padavė nepraleidusi trejų metų ieškinio senaties termino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 7 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą arba bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, spręsdamas, jog yra pagrindas atsakovo veiksmus, atliktus UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo procese, vertinti kaip neteisėtus ir sudarančius pagrindą jo atsakomybei atsirasti, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 4 dalies, 6.247 straipsnio, 6.263 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygas. Teismas nepaisė suformuotos kasacinio teismo praktikos, kuri reikalauja, kad tais atvejais, kai sprendžiamas įmonės vadovo atsakomybės įmonės kreditoriams klausimas, turi būti nustatoma ne tik (ne vien) skolininko (teisės pažeidėjo) kaltė, bet ir atitinkama jo kaltės forma – jo tyčia ar didelis neatsargumas. Tokios kasacinio teismo praktikoje nusistovėjusios nuostatos turi būti laikomasi ir bylose dėl įmonės restruktūrizavimo procese įmonės vadovų atliktų veiksmų, su kuriais įmonės kreditorius sieja žalos jam padarymą. Teismo išvados dėl atsakovo civilinės atsakomybės taikymo, padarytos netinkamai įvertinus bendrovės restruktūrizavimo plano nuostatas, jų turinį, taip pat teismas neteikė reikšmės aplinkybėms ir veiksmams, kurie atsirado iki bendrovės restruktūrizavimo plano patvirtinimo. Ankstesnis UAB „Sklypas“ vadovas A. K. dėl ginčo butų perleidimo ateityje buvo sudaręs du vienas paskui kitą einančius preliminarius susitarimus su skirtingais asmenimis. Nors restruktūrizavimo plane buvo nurodyta laikytis susitarimo su ieškove, tačiau dėl Latvijos Respublikos arbitražo teismo sprendimo ginčo turtas buvo parduotas kitam asmeniui. Atsakovas UAB „Sklypas“ vadovu tapo po to, kai buvo pradėtas rengti bendrovės restruktūrizavimo planas, todėl jis negalėjo daryti įtakos plano sudarymui. Restruktūrizavimo plane nebuvo nustatytas terminas sudaryti pagrindines sutartis dėl ginčo butų pardavimo, todėl laikytina, kad šios sutartys turėjo būti sudarytos per vienerius metus nuo plano patvirtinimo.

Teismas netinkamai taikė CK 6.247 straipsnyje įtvirtintas priežastinio ryšio taisykles ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Ieškovei iš atsakovo priteistas nuostolių atlyginimas nėra susijęs su atsakovo veiksmais teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu. Ieškovės nuostoliai kilo ne iš to, kad atsakovas pardavė ginčo turtą užsienio bendrovei, o dėl to, kad ankstesnio bendrovės vadovo A. K. veiksmais buvo sudaryti du preliminarieji sandoriai dėl ginčo turto perleidimo ateityje; tiek iš ieškovės, tiek ir iš užsienio bendrovės už to paties turto perleidimą ateityje buvo gautos avansinės įmokos, kurių susidūrusi su finansiniais sunkumais įmonė negalėjo grąžinti; vykdant restruktūrizavimo planą arbitražo teismas priėmė sprendimą dėl 2008 m. balandžio 16 d. UAB „Sklypas“ vardu A. K. su užsienio bendrove sudarytos preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi. Nė vienos iš nurodytų aplinkybių atsiradimo nelėmė atsakovo veiksmai.

Teismas neatsižvelgė į įmonių restruktūrizavimo procesą reglamentuojančių teisės normų ypatumus, todėl nepagrįstai sprendė, kad atsakovas nesilaikė restruktūrizavimo plano. Ieškovė negalėjo būti laikoma UAB „Sklypas“ kreditore, kadangi jos 1 770 000 Lt finansinis reikalavimas nenurodytas plane pagal Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 13 straipsnio 1 dalies 9 punkto reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kad šis ieškovės finansinis reikalavimas sietinas su UAB „Sklypas“ sumokėta suma pagal preliminariąsias sutartis. Teismas nepagrįstai pirmenybę suteikė restruktūrizavimo plano nuostatai dėl ginčo turto perleidimo ieškovei, nepaisydamas to fakto, kad ĮRĮ požiūriu ieškovė nebuvo bendrovės kreditorė. Be to, ieškovė nė karto nebuvo atvykusi apžiūrėti ginčo turto, neišreiškė valios pasirašyti aktus dėl šio turto perdavimo jai valdyti, neteikė bendrovei duomenų, patvirtinančių jos finansines galimybes atlikti likusius mokėjimus pagal preliminariąsias sutartis. Teismas netinkamai, t. y. pažeisdamas CK 6.193 straipsnio reikalavimus, interpretavo bendrovės hipotekos kreditoriaus AB SEB banko 2010 m. spalio 19 d. duotą leidimą parduoti ginčo turtą. Iš hipotekos kreditoriaus AB SEB banko 2010 m. spalio 19 d. rašto turinio matyti, kad šiame leidime išvardytos galimos ginčo turto perleidimo sąlygos, nurodyta, kad hipotekos kreditorius sutinka, jog ginčo turtas būtų perleidžiamas ne konkrečiam asmeniui, o pasirinktam pirkėjui, taigi nebūtinai ieškovei.

Teismas nepagrįstai atsisakė tirti ir vertinti 2010 m. rugsėjo 8 d. Latvijos Respublikos arbitražo teismo sprendimą, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 185 straipsnių reikalavimus, neteisingai suprato užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo kitoje valstybėje procedūros esmę, paneigė arbitražo bylos šalies pareigą savanoriškai įvykdyti arbitražo sprendimą. Aplinkybė, jog užsienio arbitražo sprendimas neturi res judicata (įsiteisėjęs teismo sprendimas) galios ir dėl to negali būti priverstinai vykdomas, per se (savaime) nereiškia, kad jis yra bevertis įrodomąja prasme ir (ar) kad jis negalėjo sukurti ir nesukūrė jokių teisinių padarinių atitinkamiems asmenims. Arbitražo teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas jį vykdyti yra aktualus, kai ginčo šalis nenori gera valia jo įvykdyti, tačiau kai šalis gera valia šį sprendimą įvykdo, reikalavimas, kad arbitražo sprendimas būtų pripažintas kitoje šalyje, prieštarauja arbitražinio susitarimo esmei ir arbitražinio ginčo šalių teisinei pareigai savanoriškai įvykdyti priimtą arbitražo sprendimą.

Teismas reikalavimui dėl žalos atlyginimo nepagrįstai netaikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto ieškinio senaties termino. Ieškovė apie savo teisių pažeidimą, sietiną su ginčo turto perleidimu užsienio bendrovei, vėliausiai turėjo sužinoti 2010 m. gruodžio 22 d., kai sandoris buvo išviešintas Nekilnojamojo turto registre. Teismas privalėjo nustatyti aplinkybę, iki kada turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis dėl ginčo turto perleidimo ieškovei, nes pagrindinės sutarties nesudarymas pagal planą apdairiam ir rūpestingam potencialiam pirkėjui turėjo reikšti jo teisės įsigyti turtą pažeidimą. Restruktūrizavimo planas nenustatė termino sudaryti pagrindines sutartis su ieškove, todėl apdairus ir rūpestingas potencialus pirkėjas turėjo suprasti, kad pagrindinės sutartys su juo turėtų būti sudaromos per vienerių metų terminą nuo plano patvirtinimo, t. y. iki 2010 m. lapkričio 13 d.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti 2016 m. liepos 7 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasatoriaus skundas yra nepagrįstas, nes jo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, žinodamas, kad tam tikru laikotarpiu jam nenaudinga būti bendrovės vadovu, veikė per statytinį direktorių A. K. ir kitus darbuotojus, kai tik ieškovė įnešė pinigus pagal preliminariąsias sutartis, sudarė sutartį su savo lengvatinio apmokestinimo bendrove, registruota Madeiros saloje, dėl 6 577 605 Lt paskolos.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad ne jis, o restruktūrizavimo administratorė yra atsakinga už restruktūrizavimo plano įgyvendinimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto ar restruktūrizavimo administratorius įmonės vadovo nepakeičia, nes restruktūrizavimo metu administratorius privalo prižiūrėti restruktūrizuojamos įmonės valdymo organų veiklą, o įmonės valdymo organai savo įgaliojimų nepraranda, jie tik ribojami. Kasatorius privalėjo bendradarbiauti su bankroto administratore bei siekti priimti tinkamiausius sprendimus dėl įmonės nemokumo.

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad ieškovė nebuvo restruktūrizuojamos UAB „Sklypas“ kreditorė. Restruktūrizavimo byloje esantis kreditorių sąrašas patvirtina, kad ieškovė yra UAB „Sklypas“ kreditorė, turinti 1 870 000 Lt finansiniu reikalavimą.

Arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas 2010 m., todėl nebuvo jokių kliūčių pateikti jį pirmosios instancijos teisme. Be to, pateiktas arbitražo teismo sprendimas yra nepripažintas Lietuvos Respublikoje ir jo nėra leista vykdyti, todėl jis negali būti kasatoriaus veiksmų teisėtumo įrodymu. Arbitražo sprendimo turinyje nutarta pripažinti ir vykdyti įskaitymą tarp užsienio lengvatinio apmokestinimo bendrovės ir restruktūrizuojamos UAB „Sklypas“, nors ĮRĮ 8 straipsnio 1 dalis tokius įskaitymus imperatyviai draudžia.

Teismas teisingai įvertino, kad pats preliminariųjų sutarčių sudarymo faktas nesukėlė ieškovei žalos, o kasatorius atsakingas už tai, kad jo vadovavimo įmonei metu ieškovei buvo negrąžinti jos sumokėti pinigai ir nesilaikyta restruktūrizavimo plano.

Kasaciniame skunde kasatorius nepagrįstai pripažįsta tik objektyvųjį ieškinio senaties termino momentą, nurodydamas, kad ieškovė turėjo pareigą sekti VĮ Registrų centro duomenis apie juridinius faktus dėl nekilnojamojo turto pardavimo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviuoju, bet subjektyviuoju momentu, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasatoriaus atsakomybės pagrindo

Šioje byloje ieškovė savo reikalavimus atlyginti žalą kildina iš preliminariųjų sutarčių dėl butų pirkimo–pardavimo, sudarytų su UAB „Sklypas“, pagal kurias ji bendrovei sumokėjo 512 627,43 Eur (1 770 000 Lt) avansą. Kaip nustatė teismai, preliminariosios sutartys nebuvo įvykdytos, ieškovės sumokėtas avansas jai negrąžintas. UAB „Sklypas“ 2009 m. gegužės 22 d. nutartimi iškelta restruktūrizavimo bylą, ji nutraukta 2012 m. vasario 9 d. nutartimi, o 2012 m. gegužės 17 d. nutartimi šiai įmonei iškelta bankroto byla. Atsakovas nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. buvo paskirtas UAB „Sklypas“ vadovu, jo vadovavimo restruktūrizuojamai įmonei metu ginčo butai parduoti trečiajam asmeniui.

Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui, todėl ji turėjo pareigą įrodyti, kad atsakovas jai padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala.

Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės valdymo organams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kasacinis teismas išaiškino, kad kreditorių teisė pareikšti tiesioginį ieškinį ribojama tik pasirinkto ieškinio pagrindo, tai reiškia, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį tik kai reiškiamas reikalavimas dėl individualios žalos atlyginimo. Kasacinis teismas suformulavo bendrą taisyklę dėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio akcininkui ir vadovui CK 6.263 straipsnio pagrindu: toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiu atveju kreditorius gali reikšti ieškinį tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Minėtoje byloje kasacinis teismas nurodė, kad neteisėtumas konkretaus kreditoriaus atžvilgiu gali pasireikšti kreditoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimu bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais.

Juridinio asmens valdymo organų (tiek vienasmenių, tiek kolegialių organų narių) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Individualaus kreditoriaus ieškinio tenkinimui taip pat turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Todėl nagrinėjamoje byloje vadovo veiksmų neteisėtumas kildintinas ne iš pareigų, nurodytų 2.87 straipsnyje, pažeidimo (kurias vykdydamas vadovas turi atsižvelgti į visų bendrovės interesų grupių, tarp jų ir kreditorių, interesus), bet iš bendrosios pareigos elgtis taip, kad nedarytum žalos kitam asmeniui, pažeidimo.

Vadovas neturi pareigos apsaugoti kreditorių nuo nuostolių, kurie galimi sąžiningai bei rūpestingai vadovaujant bendrovei, todėl ne bet kokių nuostolių atsiradimo faktas kreditoriui reiškia, kad teisiškai reikšminga žala buvo padaryta. Vadovas taip pat turi fiduciarines pareigas bendrovei, ir vertindamas, ar vadovas nepažeidė bendrosios pareigos nedaryti kitam asmeniui žalos, teismas turi nustatyti, ar pareiga nedaryti žalos individualiam kreditoriui nepaneigia vadovo pareigos pačiai bendrovei (restruktūrizuojamos bendrovės atveju – ir kreditoriams kaip interesų grupei). Pareikšdamas tiesioginį ieškinį kreditorius turi įrodyti, kad neteisėtas veiksmas buvo skirtas siekiant padaryti žalos konkrečiai jam, o ne visiems bendrovės kreditoriams, tiesiog sumažinant bendrovės turto masę. Vadovas gali nuginčyti kaltės prezumpciją, įrodydamas, kad veiksmas buvo pareigų bendrovei vykdymo rezultatas.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir sprendė, kad ieškovė įrodė esant visas būtinąsias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Teismo vertinimu, kasatoriaus, kaip įmonės vadovo, neteisėti veiksmai pasireiškė nesilaikant teismo patvirtinto restruktūrizavimo plano.

Kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai teisinės reikšmės neteikė toms aplinkybėms, kurios atsirado iki jam tampant įmonės vadovu, ir kad restruktūrizavimo plane buvo nurodyta tuos pačius butus parduoti skirtingiems asmenims dėl ankstesnio įmonės vadovo sudarytų preliminariųjų sandorių.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal byloje nustatytus duomenis kartu su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateiktuose restruktūrizavimo plano metmenyse turto pardavimo lentelėje būtent ieškovė nurodyta kaip butų pagal preliminariąsias sutartis pirkėja. Ir nors vėliau teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartimi patvirtintame restruktūrizavimo plane nurodant UAB „Sklypas“ ketinamas vykdyti pasirašytas preliminariąsias sutartis ieškovė, kaip ir kiti pirkėjai, nebuvo tiesiogiai įvardyta, tačiau sutampančios preliminariųjų sutarčių datos ir parduodamas turtas leidžia daryti išvadą, jog UAB „Sklypas“ įsipareigojo parduoti ginčo butus būtent ieškovei. Duomenų apie tai, kad restruktūrizavimo plane tų pačių butų pirkėja buvo patvirtinta ir užsienio bendrovė, kuriai vėliau parduoti ginčo butai, nėra.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus neteisėtus veiksmus, kuriais buvo pažeisti ieškovės interesai, pagrindžia ir nustatytos aplinkybės, kad UAB „Sklypas“, atstovaujama kasatoriaus, 2010 m. spalio 5 d. kreipėsi į hipotekos kreditorių AB SEB Vilniaus banką, prašydama leisti parduoti bankui įkeistą turtą. Konkretus turto pirkėjas prašyme nebuvo nurodytas, tačiau nurodyti ieškovei pagal preliminariąsias sutartis ir restruktūrizavimo planą ketinti parduoti butai bei atlikti mokėjimai pagal preliminariąsias sutartis, kurių datos ir sumos atitinka ieškovės pagal kasos pajamų orderius į bendrovės kasą įneštas pinigų sumas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad šis raštas patvirtina kasatoriaus siekį sudaryti hipotekos kreditoriui įspūdį, jog UAB „Sklypas“ veikia pagal restruktūrizavimo planą, t. y. parduoda turtą restruktūrizavimo plano nustatyta tvarka. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad, restruktūrizuojama UAB „Sklypas“ turėjo hipotekos kreditoriaus leidimą ginčo butus parduoti pagal restruktūrizavimo planą būtent ieškovei, kuri buvo sumokėjusi didžiąją kainos dalį, tačiau, neatsižvelgdamas į restruktūrizavimo planą, kasatorius ginčo butus pardavė kitam asmeniui.

Kasatoriaus argumentai, jog ginčo butų pirkimo–pardavimo sutartys su užsienio įmone buvo sudarytos vykdant Latvijos Respublikos arbitražo teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą (pagal kurį bendrovės „Damus Consultores e Servicos S.A.“ ir UAB „Sklypas“ sudarytos preliminariosios sutartys dėl butų (duomenys neskelbtini), buvo pripažintos pagrindinėmis pirkimo–pardavimo sutartimis) ir tuo grindžiamas kasatoriaus veiksmų teisėtumas, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovo teisė nuspręsti, ar vykdyti minėtą arbitražo sprendimą savanoriškai, būtų galima tik jei įmonei nebūtų iškelta restruktūrizavimo byla. Nagrinėjamu atveju, galiojant patvirtintam restruktūrizavimo planui, neinicijuodamas jo pakeitimų ir įvykdydamas arbitražo teismo sprendimą, kasatorius pažeidė restruktūrizavimo planą, taip atlikdamas neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu.

Kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir kasatoriaus argumentus dėl proceso teisės normų pažeidimo, atsisakius tirti ir vertinti arbitražo teismo sprendimą. Nors galiojantis arbitražinis susitarimas šalims yra privalomas ir jos negali vienašališkai jo keisti, šis arbitražinis susitarimas saisto tik arbitražinio susitarimo šalis. Vadovaujantis CPK 809 straipsnio 1 dalimi, užsienio arbitražų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta valstybės įgaliota teisminė institucija. Iš šios teisės normos kartu išplaukia ir tai, kad nepripažintas ir neleistas vykdyti arbitražo teismo sprendimas, net ir savanoriškai įvykdytas, nesaisto teismo, nagrinėjančio bylą, kurioje dalyvauja viena iš arbitražinio susitarimo šalių. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė tirti ir vertinti Lietuvos Respublikoje nepripažintą ir neleistą vykdyti arbitražo teismo sprendimą. Kita vertus, kaip jau minėta, arbitražo teismo sprendimo vykdymas nebuvo suderinamas su ĮRĮ nuostatomis, ir vien dėl šio sprendimo kasatorius neturėjo teisės pažeisti restruktūrizavimo plano.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kasatoriaus veiksmų neteisėtumas pasireiškė specifiškai, tik ieškovės atžvilgiu ir atitiko bendrą civilinėje atsakomybės teisės normose pripažįstamą neteisėtumo kriterijų, nes restruktūrizavimo planas buvo pažeistas ieškovės atžvilgiu, taigi teismas iš esmės tinkamai nustatė tiesioginio ieškinio sąlygas, nors ir neidentifikavo tinkamo atsakomybės pagrindo.

Dėl kaltės formos tiesioginio kreditoriaus ieškinio atveju

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė suformuotos kasacinio teismo praktikos, jog sprendžiant dėl įmonės vadovo atsakomybės įmonės kreditorių atžvilgiu, reikia nustatyti ne tik jo kaltę, bet ir atitinkamą kaltės formą – tyčią ar didelį neatsargumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas nėra atskirai pasisakęs dėl vadovo kaltės formos taikant vadovui civilinę atsakomybę tiesioginio ieškinio forma, tačiau bendra taisyklė taikant vadovo atsakomybę yra nustatyti jo tyčią arba didelį neatsargumą. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei pagal CK 6.263 straipsnį atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2013).

CK, reglamentuojančiame civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos. Remiantis Bendrųjų principų sistemos projekte (angl. Draft Common Frame of Reference, sutrumpintai – DCFR, VI.-3:101, p. 399) pateiktais išaiškinimais, asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (DCFR, VI.-3:101, p. 399). Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės pagrindžia kasatoriaus tyčią – leidimas parduoti butus iš banko gautas sudarant įspūdį, kad butą pirks ieškovė, todėl kasatorius žinojo, kad dėl jo veiksmų ieškovė tokios teisės neteks.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visus kasacinio skundo argumentus, laiko, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė kasatoriaus civilinės atsakomybės pagrindą ir sąlygas, tačiau patikslina, kad vadovo atsakomybės pagrindas šiuo atveju yra ne pareigų bendrovei (nustatytų CK 2.87 straipsnyje) ar pareigų kreditoriams (nustatytų ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje) vykdymo pažeidimas, bet deliktas CK 6.263 straipsnio pagrindu, nes kasatorius tyčiniais veiksmais padarė žalą ieškovei.

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnyje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai atskirų rūšių reikalavimams. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (būtent toks ieškinys pareikštas nagrinėjamoje byloje).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, t. y. ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Taigi, sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, nes netinkamai nustatė ieškovės sužinojimo apie savo pažeistos teisės momentą ir todėl nepagrįstai atsisakė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Kasatorius nurodo, kad apie sudarytą pirkimo–pardavimo sandorį ieškovė turėjo sužinoti 2010 m. gruodžio 22 d., t. y. šį sandorį užregistravus Nekilnojamojo turto registre.

Nagrinėjamu atveju ieškovė patirtą žalą kildina iš to, kad pagal preliminariąsias sutartis įsipareigoti jai parduoti butai 2010 m. gruodžio 17 d. buvo parduoti trečiajam asmeniui. Ieškovė teigia, kad apie šį savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik 2011 m. birželio 10 d., kai jos advokatė patikrino duomenis Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido, laikėsi nutarties 28, 29 punktuose nurodytų kriterijų ir įvertino reikšmingas aplinkybes. Nesutiktina su kasatoriumi, jog ieškovė nebuvo atidi ir rūpestinga, nes, restruktūrizavimo plane nenustačius termino sudaryti pagrindines sutartis, turėjo suprasti, jog pagrindinės sutartys turėjo būti sudarytos per vienerių metų laikotarpį. Kaip nustatė teismai, preliminariosios sutartys dėl butų pirkimo–pardavimo buvo sudarytos dar 2007 ir 2008 m., vėliau įtrauktos į restruktūrizavimo planą. Teisėjų kolegijos nuomone, ši susiklosčiusi situacija leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog šalys ketino įvykdyti preliminariąsias ir sudaryti pagrindines butų pirkimo–pardavimo sutartis, nors įstatyme nustatytas terminas, per kurį jos turėjo būti sudarytos, buvo pasibaigęs. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad, nepakeitus restruktūrizavimo plano, ieškovė pagrįstai tikėjosi, jog pagrindinės butų pirkimo–pardavimo sutartys su ja bus sudarytos, ir neturėjo pareigos tikrinti viešo registro duomenų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią (2011 m. birželio 10 d.), o kadangi ieškovė į teismą kreipėsi 2014 m. birželio 9 d., pagrįstai konstatavo, jog šiam ginčui taikytino trejų metų ieškinio senaties termino ji nepraleido. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės padarė teisiškai pagrįstą išvadą dėl kasatoriaus civilinės atsakomybės pagrindų buvimo, tinkamai nustatė neteisėtus atsakovo veiksmus, taip pat tinkamai taikė proceso teisės normas, todėl šio teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Ieškovė prašo priteisti iš kasatoriaus 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pateikti į bylą dokumentai patvirtina šias ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, netenkinus kasacinio skundo, ji priteistina iš kasatoriaus ieškovės naudai.

Kasacinis teismas patyrė 3,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, iš jo priteistina 3,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. J. L. (duomenys neskelbtini) ieškovės D. S. (duomenys neskelbtini) naudai 200 (du šimtus) Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimą.

Priteisti iš atsakovo V. J. L. (duomenys neskelbtini) 3,34 Eur (tris Eur 34 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys