Civilinė byla Nr. e3K-3-124-611/2017
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00752-2015-7
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.32
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės,,Perlo paslaugos“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės,,Perlo paslaugos“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“, dalyvaujant trečiajam asmeniui valstybės įmonei,,Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl lėšų pripažinimo ne atsakovo nuosavybe ir įpareigojimo grąžinti lėšas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių mokėjimo įstaigų lėšų, esančių banko sąskaitoje, teisinį statusą banko bankroto atveju, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė teismo pripažinti, kad banko sąskaitose esantys 517 371,37 Eur yra ne atsakovo (toliau – ir Bankas) nuosavybė ir įpareigoti šias lėšas grąžinti ieškovei.
Ieškovė nurodė, kad ji yra mokėjimo įstaiga, 2007 m. lapkričio 19 d. su Banku sudarė banko sąskaitos sutartį ir jos vardu buvo atidarytos dvi banko sąskaitos. Ieškovė, teikdama mokėjimo paslaugas, į vieną sąskaitą surinkdavo įmokas už mokesčius, GSM išankstinio apmokėjimo sąskaitos papildymo paslaugas, lėšas už GSM išankstinio apmokėjimo sąskaitos papildymus ir pervesdavo į antrąją sąskaitą. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė Bankui bankroto bylą ir ieškovė neteko galimybės disponuoti banko sąskaitose esančiomis lėšomis ir pervesti jų gavėjams (517 371,37 Eur). Pagal teisės aktus ieškovė nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į mokėjimo paslaugų vartotojų pinigus, jie laikyti vartotojų nuosavybe, todėl ieškovė negalėjo perduoti nuosavybės teisių į pinigus Bankui. Taigi sąskaitose esantys pinigai negali būti įtraukiami į bankrutavusio Banko turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad 2007 m. lapkričio 19 d. ieškovė ir Bankas sudarė Banko sąskaitos sutartį Nr. BS071119V992193515 ir ieškovei buvo atidaryta banko sąskaita, 2010 m. balandžio 6 d. ieškovei buvo atidaryta papildoma sąskaita. Taigi, ieškovė buvo Banko klientė, o Bankas, kaip finansų įstaiga, teikė ieškovei finansines paslaugas (Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnis).
Ieškovė nurodo, kad yra mokėjimo įstaiga ir teikia įmokų už mokesčius bei įvairius kitus atsiskaitymus, surinkimo ir GSM išankstinio apmokėjimo sąskaitos papildymo paslaugas. Šias paslaugas ieškovė teikia per elektroninę pardavimo įrangą prekybos vietose (terminalus, administruojamus operatorių ir tarpininkų). Surinktos mokėtojų įmokos yra pervedamos ar inkasuojamos į ieškovės specialią sąskaitą, skirtą įmokoms surinkti, vėliau šios lėšos pervedamos iš ieškovės sąskaitos į paslaugų tiekėjų ir GSM ryšio operatorių, su kuriais ieškovė yra sudariusi atitinkamas sutartis, sąskaitas. Ieškovė įvairiose kredito įstaigose yra atidariusi sąskaitas, į kurias surenkamos mokėtojų įmokos, skirtos konkretiems įmokų gavėjams.
Teismas pažymėjo, kad ieškovė patvirtino, jog dėl Banko bankroto negalėdama pervesti sąskaitose esančių lėšų jų gavėjams, su gavėjais atsiskaitė savo lėšomis.
Teismas nurodė, kad sprendžiant, ar ieškovės, kaip mokėjimo įstaigos, atidarytos sąskaitos, kuriose laikomos jos klientų lėšos, gali būti priskirtos prie depozitinių sąskaitų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.56 straipsnyje, kuriose esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai, būtina analizuoti Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintą lėšų atskyrimo principą, lemiantį mokėjimo įstaigos pareigas, susijusias su klientų lėšų laikymu.
Pagal Mokėjimo įstaigų įstatymo, suderinto su 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje (toliau – direktyva 2007/64/EB) nuostatomis, 15 straipsnį mokėjimo įstaiga privalo apsaugoti iš mokėjimo paslaugų vartotojų arba iš kito mokėjimo paslaugų teikėjo gautas lėšas mokėjimo operacijoms vykdyti vienu iš šių būdų: 1) atskirdama šias lėšas nuo kitų fizinių arba juridinių asmenų, kurie nėra mokėjimo paslaugų vartotojai, lėšų; 2) apdrausdama šias lėšas.
Teismas sprendė, kad Mokėjimo įstaigų įstatymo 15 straipsnyje įtvirtinta mokėjimo įstaigos pareiga apsaugoti iš mokėjimo paslaugų vartotojų arba iš kito mokėjimo paslaugų teikėjo gautas lėšas mokėjimo operacijoms vykdyti vienu iš nurodytų būdų (taip pat atskiriant lėšas) yra sudedamoji mokėjimo įstaigos veiklos rizikos valdymo sistemos dalis. Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 247 patvirtintų Vidaus kontrolės, rizikos valdymo ir gautų lėšų apsaugos reikalavimų mokėjimo įstaigoms 8 punkte nustatyta, kad mokėjimo įstaigoje turi būti įdiegta veiksminga rizikos valdymo sistema, apimanti visų rizikos rūšių (atsiskaitymų, likvidumo, operacinės, rinkos, sandorio šalies kredito rizikos ir kt.) valdymo strategiją, limitų sistemą, kitas rizikos valdymo priemones ir procedūras, taip pat rizikos valdymo vidaus kontrolę.
Taigi, saugodama klientams priklausančias lėšas, ieškovė privalo imtis priemonių, užtikrinančių klientų nuosavybės teisės apsaugą, ir klientų lėšas savo įstaigoje privalo laikyti patikėjimo pagrindais atskirai nuo nuosavų lėšų. Klientų lėšos, perduotos mokėjimo įstaigai sumokėti už jiems suteiktas paslaugas, ir klientų lėšos, perduotos piniginėms perlaidoms atlikti ar gautos klientams apmokėjus GSM išankstinio apmokėjimo sąskaitos papildymo paslaugas, jei jos dar nepervestos lėšų gavėjams, yra kliento nuosavybė, į jas negali būti nukreiptas išieškojimas būtent pagal pačios mokėjimo įstaigos (ieškovės) skolas. Teismas konstatavo, kad iš mokėjimo paslaugų vartotojų ieškovės surinktų lėšų ir už GSM išankstinio apmokėjimo sąskaitų papildymo paslaugas surinktų lėšų atskyrimo principas skirtas mokėjimo įstaigos ir jos klientų santykiams, kilusiems iš šių veiksmų klientams įmokėjus lėšas per ieškovės agentus (mokėjimo terminaluose), reguliuoti ir mokėjimo įstaigos klientams mokėjimo įstaigos bankroto atveju apsaugoti, o ne mokėjimo įstaigos santykiams su trečiaisiais asmenimis, tarp jų ir kredito įstaigomis, disponuojant kliento lėšomis, t. y. neskirtas apsaugoti ieškovės klientų kredito įstaigos, kurioje ieškovė laiko kliento lėšas, bankroto atveju ir nelemia CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimties.
Teismas nurodė, kad ieškovė savo klientų lėšas laiko patikėjimo pagrindais ir šios sąskaitos savo teisiniu statusu nesiskiria nuo tų banko sąskaitų, kuriose patikėtinis laiko patikėtojo lėšas. Rašytinė sutarties forma su klientais patvirtinama nustatytos formos mokėjimo patvirtinimo dokumentu. Nei teisiniu reglamentavimu, nei teisės doktrinoje, nei teismų praktikoje patikėtinių atidarytos banko sąskaitos, kuriose šie laiko patikėtojų lėšas, nėra priskiriamos prie nurodytų CK 6.56 straipsnyje, kurioms netaikoma bendroji CK 6.913 straipsnyje įtvirtinta taisyklė. Pažymėtina, kad priešinga išvada reikštų plečiamąjį CK 6.56 straipsnyje įtvirtintos išimties aiškinimą ir prieštarautų bendrajam teisės principui, kad specialiųjų teisės normų, kurios nustato išimtis iš bendrųjų teisės normų, negalima taikyti pagal analogiją arba aiškinti plečiamai.
Teismas konstatavo, kad ieškovės nurodytos sąskaitos, kuriose ši laiko klientų lėšas, nepriskirtinos prie nurodytų CK 6.56 straipsnyje, kurioms taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta apsauga banko bankroto atveju.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. liepos 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymėjo, kad, sudarydama Banko sąskaitos sutartis, ieškovė Kliento rezidento juridinio asmens anketoje patvirtino, jog ji yra tikroji lėšų įmonės banko sąskaitose savininkė. Už lėšų likutį sąskaitose Bankas kasdien jai priskaičiuodavo palūkanas.
Kolegija nurodė, kad nors, kaip teisingai skunde nurodė ieškovė, Mokėjimo įstaigų įstatyme nenustatyta jos pareiga atsakingai pasirinkti kredito įstaigą, kurioje bus laikomos vartotojų lėšos, tačiau tokia jos pareiga reglamentuota Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 247 patvirtintų Vidaus kontrolės, rizikos valdymo ir gautų lėšų apsaugos reikalavimų mokėjimo įstaigoms 8 punktu. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė, turinti ilgametę patirtį, būdama atidus ir rūpestingas verslo subjektas, galėjo ir turėjo suvokti su Banku sudaromų sutarčių esmę, jų padarinius ir prisiimti iš to kilsiančią riziką.
Kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes šios bylos rezultatas turės tiesioginės įtakos mokėjimo paslaugų vartotojų teisėms ir teisėtiems interesams, kurie nepagrįstai nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą. Kolegija nurodė, kad ieškovė paslaugų vartotojų sumokėtus pinigus grąžino paslaugų teikėjams. Šiuo atveju ieškovė reiškia reikalavimą dėl banko sąskaitoje esančių pinigų sugrąžinimo jos nuosavybėn, o ne paslaugų vartotojams, todėl, kolegijos nuomone, nėra aišku, kaip ir kokios įtakos priimtas teismo sprendimas turės jų teisėms ir teisėtiems interesams. Be to, skundžiamame teismo sprendime dėl jų teisių nėra pasisakyta.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai pripažino, kad nuosavybės teisės į kasatorės klientų lėšas perėjo Bankui nuo lėšų pervedimo į kasatorės sąskaitas, t. y. kad mokėjimo paslaugų vartotojai nuosavybės teisių į kasatorei perduotas lėšas netenka nuo jų pervedimo į kasatorės sąskaitą, o ne nuo lėšų pervedimo jų gavėjams. Toks aiškinimas prieštarauja Mokėjimo įstaigų įstatymo 15 straipsnio nuostatoms, kad mokėjimo paslaugų vartotojų ir kitų mokėjimo paslaugų teikėjų lėšos, perduotos mokėjimo įstaigai mokėjimo paslaugoms vykdyti, yra jų nuosavybė. Šios nuostatos yra skirtos ne tik apsaugoti nuo mokėjimo įstaigos nemokumo, tačiau jomis siekiama užtikrinti, kad mokėjimo paslaugų vartotojų lėšos būtų naudojamos išimtinai mokėjimo paslaugų teikimo tikslu ir pasiektų gavėją.
Pagal Mokėjimo įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, mokėjimo įstaiga, teikdama vieną ar daugiau mokėjimo paslaugų, gali turėti tik mokėjimo sąskaitas, skirtas tik mokėjimo paslaugoms teikti, o visos lėšos, kurias mokėjimo įstaiga gauna iš mokėjimo paslaugų vartotojų mokėjimo paslaugoms teikti, nelaikomos indėliu ar kitomis grąžintinomis lėšomis ir elektroniniais pinigais. Mokėjimo įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas mokėjimo įstaigai į jos sąskaitą gautas mokėjimo paslaugų vartotojų lėšas naudoti kaip mokėjimo paslaugų vartotojų indėlius CK 6.892 straipsnio prasme. Teismų išvada, kad Bankui nuosavybės teisės į lėšas perėjo nuo jų pervedimo į ginčo sąskaitas, sudaro pagrindą ginčo sąskaitose buvusias lėšas vertinti kaip indėlius šiose sąskaitose, ką imperatyviai draudžia Mokėjimo įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis. Aplinkybės, kad kasatorė Kliento rezidento juridinio asmens anketoje nurodė, jog ji yra pinigų savininkė, kad už ginčo sąskaitose buvusį lėšų likutį buvo skaičiuojamos palūkanos, nepaneigia Mokėjimo įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies taikymo.
Pinigų perlaidos atveju (Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 28 dalis) mokėtojai lėšas gavėjams sumoka ne tiesiogiai gavėjams į jų sąskaitas, tačiau per tarpininko (mokėjimo įstaigos) tuo tikslu atidarytą sąskaitą, tad pinigų perlaidos negali būti prilyginamos įprastiems banko pavedimams, įmokoms, atliekamiems mokėtojo tiesiogiai gavėjui į jo sąskaitą. Teikdama pinigų perlaidos paslaugas, kasatorė mokėjimo paslaugų vartotojo naudai neperka iš gavėjo prekių ar paslaugų, neperleidžia nuosavybės teisių į mokėjimo paslaugų vartotojų (mokėtojų) nuosavybę, o tik sudaro galimybę mokėtojui atsiskaityti su gavėju už gavėjo tiesiogiai mokėtojui teiktas paslaugas per savo sąskaitas. Teismai, konstatuodami, kad nuosavybė Bankui į lėšas perėjo nuo jų įmokėjimo į ginčo sąskaitas, iškreipė pinigų perlaidos paslaugos esmę, nes tai reiškia, kad mokėjimo paslaugų vartotojas (mokėtojas) neteka nuosavybės teisių į lėšas, skirtas atsiskaityti su gavėju, šioms lėšoms net nepasiekus gavėjo, kas atitinkamai reiškia ir mokėjimo įstaigos įsipareigojimų mokėtojui ir gavėjui pažeidimą.
Teismai neatsižvelgė į mokėjimo įstaigų ir bankų veiklos teisinio reglamentavimo skirtumus, lemiančius skirtingą klientų nuosavybės apsaugą. Mokėjimo įstaiga yra akcinė bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė, kuri, turėdama mokėjimo įstaigos licenciją, teikia mokėjimo paslaugas, tokias kaip pinigų perlaidos, išduoda mokėjimo priemones, vykdo mokėjimo pavedimus ir kt. (Mokėjimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, Mokėjimo įstaigų įstatymo 4 straipsnis). Bankai yra kredito įstaigos, kurios turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu (Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 24 dalis) ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Bankai gali teikti visas finansines paslaugas, jei ši teisė nėra apribota įstatymais. Kasatorė negali priimti indėlių ar kitų grąžintinų lėšų iš neprofesionalių rinkos dalyvių, galimybė suteikti su mokėjimo paslaugomis susijusias paskolas yra labai ribota (Mokėjimo įstaigų įstatymo 4 straipsnio 4, 5 dalys). Nurodyti veiklos skirtumai lemia ir skirtingų veiklos riziką ribojančių normatyvų taikymą mokėjimo įstaigoms ir bankams. Bankas privalo daryti atidėjimus savo veiklos rizikai sumažinti vadovaudamasis priežiūros institucijos teisės aktais ir atsižvelgdamas į kiekvieno savo sandorio dėl finansinių paslaugų teikimo rizikingumą, į kliento finansinę ir ekonominę būklę, į prievolių pagal sandorius dėl finansinių paslaugų teikimo vykdymą, į turimas šių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones bei kitas aplinkybes, turinčias įtakos banko turto vertei. Mokėjimo įstaigoms šis reikalavimas netaikomas. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymu, bankai privalomai draudžia savo veiklą, o mokėjimo įstaigos – ne. Tačiau mokėjimo įstaigos, užtikrindamos mokėjimo paslaugų vartotojų nuosavybės apsaugą, turi vykdyti Mokėjimo įstaigų įstatymo 15 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Kasatorė savo veikloje, skirtingai nei bankai, negali naudoti iš klientų gautų lėšų savo kitoje veikloje. Nurodyti mokėjimo įstaigų ir bankų veiklos skirtumai patvirtina, kad kasatorei, kaip mokėjimo įstaigai, keliami kitokie reikalavimai klientų nuosavybės teisių apsaugai užtikrinti nei bankams. Atsižvelgiant į mokėjimo įstaigų bei bankų skirtingą veiklos pobūdį, mokėjimo įstaigoms atsirandanti rizika yra mažesnė nei banko veikloje (direktyvos 2007/64/EB preambulės 11 punktas).
Teismai nepagrįstai nustatė kasatorei pareigą atidžiai ir rūpestingai pasirinkti banką, remdamiesi Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 247 nustatyta pareiga mokėjimo įstaigai įdiegti veiksmingą rizikos valdymo sistemą, apimančią visų rizikos rūšių valdymą. Kasatorė tinkamai įgyvendino Mokėjimo įstaigų įstatymo 15 straipsnyje nustatytas mokėjimo paslaugų vartotojų nuosavybės apsaugos užtikrinimo priemones. Kasatorei negali būti sukuriamos papildomos pareigos, nesant tam teisinio pagrindo. Rizikos dėl banko parinkimo perkėlimas mokėjimo įstaigai reiškia, kad nepagrįstai išplečiama mokėjimo įstaigos pareiga užtikrinti mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų apsaugą. Kasatorė neturi jokių teisių ir realių galimybių tikrinti licenciją turinčios kredito įstaigos mokumo, juo labiau kad tai atlieka priežiūros institucija – Lietuvos bankas.
Mokėjimo įstaigų ir finansų maklerio įmonių veiklos ir teisinio reglamentavimo skirtumai atitinkamai lemia ir skirtingą mokėjimo įstaigų ir finansų maklerio įmonių iš klientų surinktų lėšų statusą. Priešingai nei teigė teismai, teisės aktai mokėjimo įstaigoms neįtvirtina tokių pat pareigų, kaip finansų maklerių įmonėms, pasirenkant kredito įstaigą. Taigi teismai be pagrindo vadovavosi išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-313/2015.
Be to, teismų išvada, kad Mokėjimo įstaigų įstatymo 15 straipsnis skirtas apsaugoti tik nuo mokėjimo įstaigos nemokumo, reiškia mokėjimo paslaugų vartotojų nuosavybės apsaugos panaikinimą, nors kredito įstaigų klientų lėšoms tokia apsauga taikoma, t. y. įtvirtinama išskirtinė kredito įtaigų, teikiančių analogiškas mokėjimo paslaugas, padėtis lyginant su mokėjimo įstaigomis.
Teismai, konstatuodami, kad kasatorė, disponuodama patikėtojo lėšomis ir sudarydama banko sąskaitos sutartį su Banku, perdavė Bankui nuosavybės teises į šias lėšas, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias turto patikėjimo teisinius santykius (CK 4.106 straipsnį, 6.953 straipsnio 2 dalį). Kasatorė nėra sudariusi su mokėjimo paslaugų vartotojais jokių sutarčių, kuriomis mokėjimo paslaugų vartotojai būtų suteikę teisę perduoti Bankui nuosavybę į jų lėšas. Kasatorė net neturi duomenų apie mokėtojus, juos turi tik lėšų gavėjai. Teismai nepagrįstai laikė, kad rašytinė sutartis, kurios pagrindu neva atsirado patikėjimo teisiniai santykiai tarp kasatorės ir mokėjimo paslaugų vartotojų, yra nustatytos formos mokėjimo patvirtinimo dokumentas, nes jame nėra aptarti patikėtojo ir patikėtinio tarpusavio teisiniai santykiai bei jų turinys, kaip to reikalauja CK 4.109 straipsnio 2 dalis. Ginčo atveju, atsižvelgiant į kasatorės ir mokėjimo paslaugų vartotojų (mokėtojų) tarpusavio teisinius santykius, mokėjimo įstaigų veiklos specifiką, darytina išvada, kad kasatorė neturėjo teisės perduoti disponavimo teisių Bankui. Kita vertus, teismų išvada, kad kasatorė perleido nuosavybės teises į mokėjimo paslaugų vartotojų lėšas Bankui, pažeidžia ir CK 6.953 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad turto pardavimas kitam asmeniui patikėjimo teise nepakeičia turto nuosavybės teisės, perduoto turto savininku ir toliau lieka patikėtojas.
Teismai neatsižvelgė į faktą, kad banko sąskaitos sutartis, kurios pagrindu atidarytos ginčo sąskaitos, buvo sudaryta pagal paties Banko parengtas bei pasiūlytas standartines sąlygas, todėl turi būti aiškinama Banko nenaudai. Kasatorės veikimas ne savo, o mokėjimo paslaugų vartotojų interesais yra įtvirtintas teisės aktuose, kurie galioja ir Bankui. Be to, kaip nustatė teismai, kasatorė Bankui buvo atskleidusi, kad ji veikia kaip specifinis subjektas. Bankui, kaip savo srities profesionalui, turėjo būti žinoma kasatorės veiklos specifika, bet Bankas specialios sutarties nepasiūlė ir sudarė standartinę sutartį. Banko netinkamo veikimo, užtikrinant kasatorės veiklai tinkamų sąskaitų atidarymą, pasekmės nepagrįstai perkeliamos kasatorei.
Teismai konstatavo, kad ginčo sąskaitose laikytos lėšos yra Banko nuosavybė, o tai turės įtakos neįtrauktų į bylą mokėjimo paslaugų vartotojų pareigoms, t. y. šiuo atveju yra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalyje nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Aplinkybė, kad kasatorė po Banko veiklos apribojimo nesustabdė tų mokėjimo paslaugų vartotojų (mokėtojų) atsiskaitymų su gavėjais ir atliko atitinkamus pavedimus gavėjams iš kitų lėšų, nepanaikina kasatorės teisės reikalauti ir mokėjimo paslaugų vartotojų pareigos atlyginti atitinkamas kasatorės išlaidas. Teismas netenkino kasatorės prašymų įtraukti mokėjimo paslaugų vartotojus į bylą. Ginčas dėl nuosavybės teisių į mokėjimo paslaugų vartotojų mokėjimo įstaigai perduotas lėšas išspręstas nedalyvaujant mokėjimo paslaugų vartotojams, kurie, vadovaujantis Mokėjimo įstaigų įstatymu, yra laikomi tokių lėšų savininkais iki pat tų lėšų pervedimo jų gavėjams, kas iš esmės pažeidžia jų nuosavybės teises.
Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Teisės aktai nenustato, kad mokėjimo įstaigos paslaugos teikimo metu gautos iš mokėtojo lėšos negali tapti kredito įstaigos, kurioje mokėjimo įstaiga atidarė banko sąskaitą, nuosavybe. Mokėjimo įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos iš esmės tereiškia, jog tokių lėšų savininku negali tapti pati mokėjimo įstaiga, tačiau joks galiojantis teisės aktas nenustato tokio draudimo ir kredito įstaigai.
Sąskaitose buvo atliekama daugybė operacijų, įskaitant palūkanų už lėšų likučius mokėjimą ir su kasatorės terminuotaisiais indėliais susijusias operacijas. Ginčo sąskaitose buvo apskaitomos ne tik pinigų perlaidų sumos, bet ir kasatorei nuosavybės teise priklausančios lėšos, kas neatitinka Mokėjimo įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų ir įrodo ieškinio nepagrįstumą. Tas faktas, kad kasatorė nemokėjo Bankui už pinigų saugumą, o Bankas mokėjo palūkanas už sąskaitų likučius, reiškia, kad kasatorei kaip profesionaliai verslininkei (mokėjimo paslaugas teikiančiai finansų įstaigai) turėjo būti suprantama, kad Bankas turi teisę naudotis atidarytoje sąskaitoje esančiomis lėšomis savo komercinėje veikloje, ir žinoma, koks ginčo sąskaitų statusas ir kokia galima rizika banko bankroto atveju. Pažymėtina, kad kasatorė pagal sudarytas su įmokų gavėjais sutartis vykdydavo savo klientų mokėjimo nurodymus ilgesniais terminais, nei tai nustato Mokėjimų įstatymo 36 straipsnis, taip sukaupdama sąskaitose dideles pinigų sumas ir gaudama finansinę naudą, t. y. palūkanas už sąskaitų likučius.
Banko sąskaitos sutartyje nebuvo nustatyta sąlyga, kad Bankui nesuteikiama teisė disponuoti sąskaitose esančiomis lėšomis, todėl, Bankui iškėlus bankroto bylą, kasatorės teisės į šias lėšas turi būti įgyvendintos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015).
Tik kredito įstaigos turi išimtinę teisę verstis indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių (Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis). Taip pat skiriasi įstatymų nustatyti reikalavimai dėl mokėjimo įstaigos ir banko turto (kapitalo), rizikos valdymo, skirtinga šių verslo subjektų veiklos priežiūra. Būtent dėl šių priežasčių mokėjimo įstaigos klientai išsaugo nuosavybės teisę į savo lėšas, perduotas mokėjimo įstaigai, t. y. tokios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančios mokėjimo įstaigos turtą, iš kurio tenkinami jos kreditorių reikalavimai, ir grąžinamos mokėjimo paslaugų vartotojams ir kitiems mokėjimo paslaugų teikėjams mokėjimo įstaigos bankroto atveju (Mokėjimo įstaigų įstatymo 36 straipsnio 3 dalis). Šie skirtumai nepagrindžia, kad bankas neturi teisės disponuoti mokėjimo įstaigos klientų lėšomis.
Mokėjimo paslaugų vartotojų gautų lėšų perdavimas bankui savaime nepanaikina Mokėjimo įstaigų įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatytos mokėjimo įstaigos atsakomybės mokėtojui už tinkamą mokėjimo operacijos įvykdymą, o mokėjimo įstaiga privalo prisiimti banko, kuriame ji laiko iš mokėtojų gautas lėšas, bankroto ar nemokumo riziką.
Nustatytos formos mokėjimo patvirtinimo dokumentas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad kasatorė ir pinigų perlaidos paslaugos vartotojų sudarė rašytines vienkartinio mokėjimo sutartis (Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 18, 35 dalys, 17 straipsnio 1 dalis).
Bankas turi teisę disponuoti jam perduotomis lėšomis ir banko bankroto atveju jos negali būti pasiimtos iš banko turto (išskyrus atvejus, nustatytus CK 6.56 straipsnyje), o mokėjimo įstaigos teikiamų mokėjimo paslaugų vartotojų lėšos, perduotos mokėjimo įstaigai mokėjimo paslaugoms vykdyti, yra jų nuosavybė ir į jas negali būti nukreipiamas išieškojimas pagal mokėjimo įstaigos skolas. Taigi mokėjimo įstaigų klientai nėra diskriminuojami lyginant su kredito įstaigų klientais. Atsižvelgiant į šių mokėjimo paslaugų rinkos dalyvių veiklos specifiką, taikomos skirtingos priemonės jų klientų interesams apsaugoti.
Kadangi ieškinio dalykas yra pinigų grąžinimas kasatorei, o ne jos mokėjimo paslaugų vartotojams ir kasatorė atsiskaitė su pinigų gavėjais, mokėjimo paslaugų vartotojai jiems neskolingi, tai neaišku, kaip ir kodėl teismo sprendimas galėjo paveikti mokėjimo paslaugų vartotojų teises ir pareigas. Sutartiniuose santykiuose su kasatore mokėjimo paslaugų vartotojai laikytini kreditoriais, o ne skolininkais, nes pagal Mokėjimų įstatymo 41 straipsnio 1 dalį būtent mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas atsako mokėtojui už tinkamą mokėjimo operacijos įvykdymą.
Trečiasis asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė, kaip profesionalė, teikianti atlygintines paslaugas, prisiėmė riziką, kad praras lėšas, kurias laikė savo pasirinktoje kredito įstaigoje – Banke (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2014). Indėlių garantijų sistema yra skirta visų pirma neprofesionalių finansų rinkos dalyvių lėšoms, kurias šie neprofesionalai tiesiogiai padeda kaip indėlį ar lėšas sąskaitoje į kredito įstaigą, apsaugoti. Jeigu neprofesionalus finansų rinkos dalyvis patiki lėšas (paveda atlikti mokėjimą) profesionaliam finansų rinkos dalyviui, tai toks profesionalus finansų rinkos dalyvis (šiuo atveju – mokėjimo įstaiga) ir turėtų prisiimti riziką bei atsakomybę, kad mokėtojo pavedimas būtų įvykdytas. Kasatorės teiginiai dėl jos kaip mokėjimo įstaigos diskriminavimo lyginant su kredito įstaigomis, kurios teikia mokėjimo paslaugas, nepagrįsti, nes kredito įstaigų indėliai nėra indėlių draudimo objektas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl banko sąskaitos sutarties šalių
Banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas (CK 6.913 straipsnio 1 dalis). Bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis (CK 6.913 straipsnio 2 dalis).
Asmenų, turinčių teisę kliento vardu disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis, teisės patvirtinamos įstatyme ar kitame teisės akte ir banko sąskaitos sutartyje numatytais dokumentais, kurie nustatyta tvarka turi būti pateikti bankui (CK 6.915 straipsnio 1 dalis).
Kasacinis teismas, aiškindamas minėtas teisės normas, yra nurodęs, kad atidarant sąskaitą banke visuomet privalo būti atskleistas banko sąskaitoje esančiomis lėšomis galintis disponuoti asmuo ir tik bankui (kitai kredito įstaigai) teisės aktų ar sutarties nustatyta tvarka atskleistas asmuo gali būti laikomas banko sąskaitos sutarties šalimi, turinčia reikalavimo teisę į banką (kredito įstaigą). Asmuo, įnešantis lėšas į banko sąskaitą kito asmens pavedimu ar kaip patikėtinis, privalo atskleisti, kieno naudai įneša lėšas ir kas turi teisę jomis disponuoti. Šios pareigos neįvykdžius, banko sąskaitos turėtoju, turinčiu reikalavimo teisę į banką, bus laikomas asmuo, kurio vardu sudaryta banko sąskaitos sutartis. Asmuo, kuris nėra identifikuojamas bankui kaip įneštų į sąskaitą lėšų savininkas, neturi reikalavimo teisės į banką dėl sąskaitoje esančių lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92-611/2017, 18 punktas).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.955 straipsnio 1 dalis įpareigoja patikėtinį, sudarant savo vardu sandorius, susijusius su jam perduotu patikėjimo teise turtu, atskleisti veikimą turto patikėjimo teise. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas nuostatas, kasacinio teismo išaiškinimą, konstatuotina, kad, šio fakto neatskleidus, sudarant banko sąskaitos sutartį ar įmokant lėšas į sąskaitą banke, laikytina, kad banko sąskaitos sutartį sudarantis ar lėšas įnešantis asmuo veikia asmens, kurio vardu atidaryta sąskaita, vardu.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad asmuo, įnešęs lėšas į sąskaitą į banką ar kitą kredito įstaigą, nuosavybės teises į šias lėšas praranda, tačiau įgyja reikalavimo teisę reikalauti grąžinti šias lėšas. Klientui perdavus tam tikrą kiekį grynųjų pinigų bankui ir įrašius atitinkamą sumą į banko tvarkomą sąskaitą, tarp banko ir jo kliento susiklosto prievolinio pobūdžio teisiniai santykiai. Klientas netenka nuosavybės teisės į bankui perduotus banknotus ar monetas, vietoj to jis turi prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2014).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.928 straipsnį CK šeštosios knygos XLVI skyriaus, reglamentuojančio banko sąskaitos teisinius santykius, normos taikomos ir bankų korespondentinėms bei kitokioms sąskaitoms, jeigu įstatymai ar bankų veiklos teisės aktai nenustato ko kita. Pagal Mokėjimo įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį mokėjimo įstaiga, teikdama vieną ar daugiau mokėjimo paslaugų, gali turėti tik mokėjimo sąskaitas, skirtas tik mokėjimo paslaugoms teikti. Minėta mokėjimo sąskaita priskirtina prie kitokių sąskaitų, kurioms taikomos pirmiau aptartos CK šeštosios knygos XLVI skyriaus teisės normos, įskaitant ir CK 6.913 straipsnio normą, kadangi galiojantys teisės aktai (Mokėjimo įstaigų įstatymas, Mokėjimų įstatymas, Finansų įstaigų įstatymas, kt.) nenustato kitokio teisinio reguliavimo.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorė sudarė su Banku banko sąskaitos sutartį, atidarytas sąskaitas naudojo, teikdama mokėjimo paslaugas mokėjimo paslaugų vartotojams, už lėšų likutį sąskaitose kasatorei buvo mokamos palūkanos, be to, kasatorė juridinio asmens anketoje, užpildytoje prieš atidarant minėtas sąskaitas, nurodė Bankui, kad ji yra tikroji lėšų atidaromoje banko sąskaitoje savininkė (naudos gavėja). Taigi, kasatorė mokėjimo paslaugų vartotojų kaip banko sąskaitoje esančių (būsimų) lėšų savininkų, turinčių reikalavimo teisę į jas, nenurodė, lėšų valdymo patikėjimo teise fakto neatskleidė. Pažymėtina, kad patikėjimo teisiniai santykiai atsiranda ne tik turto patikėjimo sutarties pagrindu, bet ir kitais pagrindais, pvz., įstatymo. Kadangi kasatorė neatskleidė Bankui lėšų valdymo patikėjimo teise fakto, todėl juo negali remtis, atitinkamai kasacinio skundo argumentai dėl patikėjimo teisinių santykių neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą.
Be to, kadangi kasatorės mokėjimo paslaugų vartotojai nėra kasatorės ir Banko sudarytų banko sąskaitos teisinių santykių dalyviai, neturi reikalavimo teisių į Banką, mokėjimo įstaigų ir kredito įstaigų statusas yra skirtingas, todėl kasacinio skundo argumentai dėl mokėjimo įstaigų paslaugų vartotojų nelygiateisiškumo lyginant su kredito įstaigų klientais nėra teisiškai pagrįsti.
Dėl depozitinės sąskaitos santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo
Pagal bendrąją taisyklę bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis (toliau – ir CK 6.913 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė), kas reiškia, kad banko bankroto atveju tokie banko klientai pagal bendrąją taisyklę tampa banko kreditoriais, kurių reikalavimai tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.
CK 6.56 straipsnyje, reglamentuojančiame prievolės įvykdymą sumokant skolą į depozitinę sąskaitą, yra išskirtos notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinės sąskaitos, į kurias sumokėdamas skolą skolininkas įstatymo nustatytais atvejais turi teisę įvykdyti piniginę prievolę. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai. CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta depozitinėse sąskaitose esančių lėšų apsauga savo esme reiškia, kad bankas ar kredito įstaiga negali disponuoti CK 6.56 straipsnio 1 dalyje nurodytose depozitinėse sąskaitose esančiomis lėšomis, t. y. CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-313/2015).
Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad tik tos depozitinės sąskaitos, kurių teisinis reglamentavimas pagrindžia CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės netaikymą, gali būti priskirtos prie nurodytų CK 6.56 straipsnyje. Pažymėtina, kad CK 6.56 straipsnio 8 dalis, kaip specialioji teisės norma, kuri nustato CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios teisės normos išimtį, negali būti taikoma pagal analogiją arba aiškinama plečiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-313/2015; 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015).
Pažymėtina, kad ginčo banko sutarties sudarymo ir vykdymo metu galioję teisės aktai neapibrėžė depozitinės sąskaitos sąvokos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymuose ar jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nėra apibrėžta depozitinės sąskaitos sąvoka, tačiau depozitinė sąskaita įvardijama kai kuriuose teisės aktuose (pvz., Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 50 straipsnis, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 41 straipsnis, Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo 171 straipsnis, Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnis ir pan.). Iš nurodytų teisės aktų analizės galima daryti išvadą, kad depozitine sąskaita vadinama sąskaita, kurioje sąskaitos savininkas laiko ne jam nuosavybės teise priklausančias lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-313/2015).
Kasacinio teismo praktikoje pateiktas depozitinės sąskaitos sampratos aiškinimas atitinka šiuo metu galiojančio Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2015 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. XII-2054 redakcija) pateiktą depozitinės sąskaitos apibrėžimą, pagal kurį depozitinė sąskaita – įstatymuose nustatytais atvejais fizinio ar juridinio asmens arba kitos organizacijos vardu kredito įstaigoje atidaryta sąskaita, kurioje laikomos tik kitiems asmenims nuosavybės, patikėjimo teise ar kitais pagrindais priklausančios lėšos.
Nei Mokėjimo įstaigų įstatymas, nei Mokėjimų įstatymas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai), reglamentuodami mokėjimo įstaigos vardu atidarytą sąskaitą, neįvardija jos kaip depozitinės. Tačiau, remiantis tiek kasacinio teismo praktikoje pateiktu depozitinės sąskaitos sampratos aiškinimu, tiek teisės aktuose įtvirtintu depozitinės sąskaitos apibrėžimu, kredito įstaigoje mokėjimo įstaigos atidaryta sąskaita, kurioje atskirai saugomos mokėjimo paslaugų vartotojų gautos lėšos mokėjimo operacijoms vykdyti, kai šios lėšos yra mokėjimo paslaugų vartotojų nuosavybė ir į jas negali būti nukreiptas išieškojimas pagal mokėjimo įstaigos skolas (Mokėjimo įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas), gali būti laikoma depozitine sąskaita. Tokioje sąskaitoje mokėjimo įstaiga pagal įstatymą laiko ne sau, o kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančias lėšas, į kurias negali būti nukreiptas išieškojimas pagal mokėjimo įstaigos skolas.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankas ir klientas gali susitarti, jog sąskaita yra depozitinė, nepriklausomai nuo to, kad įstatyme tokia sąskaita expressis verbis nėra įvardyta kaip depozitinė, ir toks susitarimas šalims turės įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337-690/2015). Teisėjų kolegija, plėtodama kasacinio teismo praktiką, išaiškina, kad tam, kad tokiai depozitinei sąskaitai nebūtų taikoma CK 6.913 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, šalių susitarime dėl sąskaitos, be kita ko, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai susitarta dėl kliento mokėjimų bankui (kredito įstaigai) už lėšų saugojimo depozitinėje sąskaitoje paslaugas, dėl draudimo bankui (kredito įstaigai) disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015). Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad ginčo šalys, sudarydamos banko sąskaitos sutartį, buvo susitarusios dėl depozitinių sąskaitų atidarymo ar dėl draudimo bankui disponuoti sąskaitose esančiomis lėšomis.
Taigi, apibendrinant tai, kas išdėstyta, ne visos depozitinės sąskaitos (tokios laikomos, remiantis teisės aktais nustatytu jų statusu ir (ar) šalių sudarytu susitarimu) priskiriamos prie nurodytų CK 6.56 straipsnyje, kurioms taikoma apsauga banko bankroto atveju pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį. Sprendžiant, ar tam tikrai depozitinei sąskaitai taikoma nurodyta apsauga, atsižvelgiama į lėšų pervedimo į depozitinę sąskaitą pagrindą, asmens, atidariusio sąskaitą, teisinį statusą ir kitas aplinkybes, kurios pagrįstų CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos išimties taikymą.
Dėl mokėjimo įstaigų klientų lėšų atskyrimo principo turinio
Kasatorė CK 6.56 straipsnio 8 dalies taikymą mokėjimo įstaigos sąskaitoms iš esmės grindžia mokėjimo įstaigų klientų lėšų atskyrimo principu, be kita ko, reiškiančiu, kad mokėjimo paslaugų vartotojų lėšos, perduotos mokėjimo įstaigai mokėjimo paslaugoms vykdyti, yra jų nuosavybė, į jas negali būti nukreiptas išieškojimas pagal mokėjimo įstaigos skolas.
Pagal Mokėjimo įstaigų įstatymo, kuris taikomas kasatorei kaip mokėjimo paslaugų teikėjai, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, mokėjimo įstaiga privalo apsaugoti iš mokėjimo paslaugų vartotojų arba iš kito mokėjimo paslaugų teikėjo gautas lėšas mokėjimo operacijoms vykdyti, atskirdama šias lėšas nuo kitų fizinių arba juridinių asmenų, kurie nėra mokėjimo paslaugų vartotojai, lėšų. Jeigu gavus lėšas kitos dienos darbo pabaigoje jas vis dar turi mokėjimo įstaiga ir jos dar nėra perduotos gavėjui ar nėra pervestos kitam mokėjimo paslaugų teikėjui, jos turi būti laikomos atskiroje sąskaitoje, atidarytoje Lietuvos Respublikos kredito įstaigoje (įskaitant užsienio valstybės kredito įstaigos filialą, veikiantį Lietuvos Respublikoje) ar kitos valstybės narės kredito įstaigoje, arba investuojamos į saugų, likvidų ir mažos rizikos turtą priežiūros institucijos priimtuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Mokėjimo įstaiga, šiame punkte nustatytu būdu saugodama mokėjimo paslaugų vartotojų arba iš kito mokėjimo paslaugų teikėjo gautas lėšas mokėjimo operacijoms vykdyti, privalo imtis priemonių, užtikrinančių mokėjimo paslaugų vartotojų nuosavybės teisių apsaugą, ypač jeigu mokėjimo įstaiga yra nemoki. Mokėjimo paslaugų vartotojų ir kitų mokėjimo paslaugų teikėjų lėšos, perduotos mokėjimo įstaigai mokėjimo paslaugoms vykdyti, yra jų nuosavybė, į jas negali būti nukreiptas išieškojimas pagal mokėjimo įstaigos skolas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorė taikė būtent šį mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų apsaugos būdą.
Pagal Mokėjimo įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą mokėjimo įstaigos prievolė apsaugoti iš mokėjimo paslaugų vartotojų arba iš kito mokėjimo paslaugų teikėjo gautas lėšas mokėjimo operacijoms vykdyti gali būti įgyvendinama ir kitu būdu, konkrečiai, apdraudžiant šias lėšas draudimo sutartimi arba gaunant joms garantiją, laidavimo raštą, išduotą Lietuvos Respublikos draudimo įmonės ar kredito įstaigos (įskaitant užsienio valstybės draudimo įmonės ar kredito įstaigos filialą, veikiantį Lietuvos Respublikoje) arba kitos valstybės narės draudimo įmonės ar kredito įstaigos, nepriklausančios tai pačiai kaip ir mokėjimo įstaiga grupei, tokiai mokėjimo įstaigai negalint įvykdyti savo įsipareigojimų išmokamai sumai, kuri turėtų būti atskirta, jei būtų taikomas šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas būdas.
Taigi, mokėjimo įstaiga savo aptartą prievolę dėl mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų išsaugojimo gali įgyvendinti dviem Mokėjimo įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais: atskirdama mokėjimo paslaugų vartotojų lėšas nuo kitų mokėjimo įstaigos lėšų 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka arba jas apdrausdama Mokėjimo įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka. Minėtame Mokėjimo įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtintas mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų atskyrimo nuo mokėjimo įstaigos kitų lėšų principas. Mokėjimo įstaigų įstatyme nėra nustatyta, kad šio įstatymo normos taikomos ne tik mokėjimo įstaigos ir mokėjimo paslaugų vartotojų tarpusavio teisiniams santykiams, bet ir banko sąskaitos teisiniams santykiams tarp mokėjimo įstaigos ir banko (kredito įstaigos).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš mokėjimo paslaugų vartotojų arba iš kito mokėjimo paslaugų teikėjo gautų lėšų nuo kitų fizinių arba juridinių asmenų, kurie nėra mokėjimo paslaugų vartotojai, lėšų atskyrimo principas skirtas mokėjimo įstaigos ir mokėjimo paslaugų vartotojų santykiams reguliuoti ir mokėjimo paslaugų vartotojams mokėjimo įstaigos bankroto atveju apsaugoti, kad nebūtų nukreipti išieškojimai pagal mokėjimo įstaigos prievoles į mokėjimo paslaugų vartotojų lėšas. Tačiau šis principas nėra skirtas apsaugoti mokėjimo įstaigos mokėjimo paslaugų vartotojų lėšoms kredito įstaigos, kurioje mokėjimo įstaiga turi mokėjimo sąskaitą ir kurioje laiko mokėjimo paslaugų vartotojų lėšas, bankroto atveju ir nelemia CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimties.
Tai, kad vien tik klientų lėšų atskyrimo principas nesudaro pagrindo taikyti CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą išimtį, patvirtina kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-313/2015). Taigi, kasatorės argumentai, susiję su klientų lėšų atskyrimo principu, nepatvirtina tokio lėšų pervedimo į mokėjimo įstaigos sąskaitą pagrindo ir mokėjimo įstaigos teisinio statuso, kuris nagrinėjamu atveju pagrįstų CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės netaikymą, t. y. CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos išimties taikymą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 247 patvirtintų Vidaus kontrolės, rizikos valdymo ir gautų lėšų apsaugos reikalavimų mokėjimo įstaigoms 8 punktą mokėjimo įstaigoje turi būti įdiegta veiksminga rizikos valdymo sistema, apimanti visų rizikos rūšių (atsiskaitymų, likvidumo, operacinės, rinkos, sandorio šalies kredito rizikos ir kt.) valdymo strategiją, limitų sistemą, kitas rizikos valdymo priemones ir procedūras, taip pat rizikos valdymo vidaus kontrolę. Apie mokėjimo įstaigos rizikos valdymą, investuojant mokėjimo paslaugų vartotojų lėšas, kalbama ir minėtų reikalavimų 9 punkte. Teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusių teismų išvadai, kad nors teisės aktai expressis verbis neįtvirtina mokėjimo įstaigos pareigos rūpestingai parinkti banką (kredito įstaigą) mokėjimo sąskaitoms atidaryti, tačiau aptartų rizikų valdymas apima ir mokėjimo įstaigos pareigą rūpestingai parinkti banką (kredito įstaigą) mokėjimo sąskaitoms atidaryti, prisiimant su tuo susijusias rizikas.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad šios pareigos buvimas pagal kasacinio teismo praktiką nėra aplinkybė, lemianti šios pareigos turėtojo sąskaitų nepriskyrimą prie tų, kurioms taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta apsauga banko bankroto atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-313/2015).
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo vertinti kasatorės vardu atidarytų sąskaitų, kuriose laikomos mokėjimo paslaugų vartotojų lėšos, kaip tokių depozitinių sąskaitų, kurioms taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta apsauga. Nė vienas iš kasacinio skundo argumentų nepagrindžia, kad Bankas neįgijo teisės disponuoti mokėjimo įstaigos sąskaitose esančiomis mokėjimų paslaugų vartotojų lėšomis.
Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto, nustatančio absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, aiškinimo ir taikymo
CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, dėl kurio turi būti naikinamas teismo procesinis sprendimas, t. y. kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), konstatuojamas ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatymo sąvokos,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas kasacinio teismo praktikoje: nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; kt.).
Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2013 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2013; kt.).
Nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad, bylą nagrinėjusiems teismams netenkinus kasatorės pareikšto ieškinio, teismai pasisakė dėl kasatorės kaip mokėjimo įstaigos mokėjimo paslaugų vartotojų, kurie nebuvo įtraukti į bylą kaip tretieji asmenys, teisių ir pareigų, nes teismų procesiniai sprendimai nesukūrė šiems asmenims jokių teisių ir pareigų bei teisinių padarinių. Kasatorė neįgijo nuosavybės teisių į mokėjimo paslaugų vartotojų lėšas, todėl, mokėjimo paslaugų vartotojams inicijavus mokėjimo nurodymą, kasatorė privalėjo įvykdyti mokėjimo paslaugas nepriklausomai nuo to, ar ji pati išsaugojo mokėjimo paslaugų vartotojų lėšas (Mokėjimų įstatymo 41 straipsnio 1 dalis).
Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys
