Civilinė byla Nr. 3K-3-62/2009
Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.8 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Prano Žeimio (pranešėjas),
sekretoriaujant Aringui Kartanui,
dalyvaujant ieškovo AB „If draudimas“ atstovui advokatui Arturui Kalyčiui,
atsakovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atstovei pagal įgaliojimą D. V.,
atsakovo VĮ „Automagistralė“ atstovei advokatei Editai Bumblienei,
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „If draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „If draudimas“ ieškinį atsakovams Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, valstybės įmonei „Automagistralė“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Nagrinėjamoje byloje keliami statinio, šiuo atveju – kelio, savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės klausimai.
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų solidariai 15 094,92 Lt nuostolių ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas (draudikas) išmokėjo UAB „Veritas ana“ (draudėjui) 15 094,92 Lt draudimo išmoką dėl 2007 m. gegužės 7 d. įvykusio draudiminio įvykio, kurio metu automagistralėje Vilnius–Kaunas–Klaipėda draudėjo atstovas, siekdamas išvengti kelio pirmoje važiuojamosios juostos dalyje gulėjusių padangos atplaišų, užvažiavo ant antroje eismo juostoje buvusio akmens ir apgadino lengvąjį automobilį. Ieškovas (draudikas) atgręžtinio reikalavimo tvarka reikalauja išmokėtos draudimo išmokos dydžio žalos atlyginimo iš atsakovų, kurie yra pirmiau nurodytos automagistralės, valstybinės reikšmės kelio, valdytojai ir prižiūrėtojai, tačiau šie atsisako atlyginti žalą, nes laiko, kad jiems civilinė atsakomybė nekilo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2008 m. balandžio 2 d. sprendimu atmetė ieškinį.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 10 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2007 m. balandžio 28 d. ieškovas AB „IF draudimas“ ir UAB „Veritas ana“ sudarė šiai įmonei priklausančių transporto priemonių draudimo sutartį. 2007 m. gegužės 8 d. ieškovas buvo informuotas apie 2007 m. gegužės 7 d. 20.10 val. įvykusį eismo įvykį, kurio metu apdraustoji transporto priemonė (UAB „Veritas ana“ priklausantis automobilis Toyota Corolla (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamas S. A.) automagistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda kelio atkarpoje (179 kilometre) dėl pirmoje važiuojamosios juostos dalyje esančios kliūties – krovininio automobilio padangų atplaišų – persirikiavo į antrąją eismo juostą, tačiau dėl joje taip pat buvusios nepašalintos kliūties – akmens – buvo stipriai apgadinta. Ieškovas, pripažinęs šį eismo įvykį draudiminiu ir išmokėjęs draudėjui 15 094,92 Lt draudimo išmoką, CK 6.1015 straipsnio pagrindu reiškia ieškinį, jo manymu, atsakingiems už žalą asmenims ir prašo priteisti jam solidariai iš atsakovų – Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos bei valstybės įmonės ‚Automagistralė“ 15 094,92 Lt nuostolių atlyginimo bei 6 proc. dydžio procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis). Ieškovas reiškia ieškinį dviem atsakovams – Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, kuri yra Vyriausybės įsteigta institucija, pagal Kelių įstatymo nuostatas atliekanti valstybinės reikšmės kelių atkūrimo ir plėtros organizavimo bei koordinavimo funkcijas, ir valstybės įmonei „Automagistralė“, kuri pagal Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2006 m. sausio 4 d. įsakymą Nr. V-2 patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja ginčo valstybinės reikšmės kelią Vilniaus-Kaunas-Klaipėda, laikydamas, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą abiejų atsakovų prievolė prižiūrėti valstybinės reikšmės kelius, nepaisant to, kad vieno skolininko (Lietuvos automobilių kelių direkcijos) pareiga (valstybinės reikšmės kelių taisymo ir priežiūros darbų organizavimas) pagal jos įvykdymo sąlygas skiriasi nuo kito skolininko (VĮ „Automagistralė“) pareigos (faktinio valstybinės reikšmės kelių taisymo ir priežiūros darbų atlikimo) (CK 6.6 straipsnio 2 dalis), yra nedali (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Pagal Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ automagistralė Vilnius-Kaunas-Klaipėda, pažymėta numeriu A1, yra valstybinės reikšmės kelias.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Lietuvos kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra netinkamas atsakovas, nes kelią, kuriame įvyko eismo įvykis, ji yra perdavusi valdyti patikėjimo teise atsakovui VĮ „Automagistralė“, o pagal CK 6.266 straipsnį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės. Laikydamas, kad CK 6.266 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, jog pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas), nagrinėjamu atveju negalioja, už ginčo kelio būklę Lietuvos automobilių kelių direkcija neatsakinga, ieškinį šiam atsakovui teismas pripažino nepagrįstu. Spręsdamas dėl kito atsakovo – VĮ „Automagrinstralė“ – atsakomybės pagal pareikštą ieškinį, teismas pažymėjo, jog VĮ „Automagistralė“ veikia, vadovaudamasi Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-103 patvirtintos Kelių priežiūros vadovo I dalies Automobilių kelių priežiūros normatyvai PN-05 (toliau – normatyvai) nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos automobilių kelių direkcija yra atsakinga už kelių naudojimo priežiūrą; nuolatines (patrulines) apžiūras atlieka VĮ „Automagistralė“ struktūrinio padalinio kelių meistrai arba vyresnieji meistrai jiems priskirtuose keliuose tokia tvarka: magistralinius ir jiems prilyginamus krašto kelius apžiūri kiekvieną dieną; šių apžiūrų metu meistrai apvažiuoja kelius ir nustatytos formos akte fiksuoja atsiradusias pažaidas; užteršti dangos plotai turi būti nušluojami per dvi savaites; normatyvuose nurodytas terminas pažaidoms ištaisyti nustatomas nuo jų užfiksavimo momento. Nustatęs, kad 2007 m. gegužės 7 d., kai magistralinio kelio Nr. A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda 179 kilometre įvyko ginčo eismo įvykis, Raseinių kelių tarnybos Ariogalos meistrijoje patruliavimo metu nebuvo užfiksuota pažaidų (padangų atplaišų, akmenų), kurias kaip avarijos kilimo priežastį įvardija ieškovas, buvo tvarkoma pakrypusi kelio ženklo atrama 161 kilometre, bei pažymėjęs, kad 2007 m. gegužės 9 d. patrulinių apžiūrų akte nurodyta, jog ant kelio (179 kilometre) mėtosi padangų atplaišos, sutvarkyta 2007 m. gegužės 9 d., teismas darė išvadą, kad Kelių apžiūrų metodikoje nustatytas patrulinių apžiūrų periodiškumas bei normatyvuose nustatyti važiuojamosios dalies priežiūros darbų atlikimo terminai nebuvo pažeisti. Teismas sprendė, kad atsakovas VĮ „Automagistralė“ neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių normatyvų ir kitų teisės aktų, bei konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog žala jo draudėjui atsirado būtent dėl atsakovo kaltės, jo tinkamo pareigų neatlikimo, neveikimo. Atkreipęs dėmesį į tai, kad Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 56 punkte nurodyta, jog eismo dalyviai, sudarę ar pastebėję kliūtį kelyje, sukėlę ar pastebėję pavojų, privalo šią kliūtį ar pavojų pašalinti, o negalėdami to padaryti, pranešti policijai, kelio savininkui ar kelią prižiūrinčiai įmonei, pažymėti kliūtį ar pavojingą vietą ir visais įmanomais būdais įspėti apie kliūtį ar pavojų kitus eismo dalyvius, teismas pripažino, kad šiuo atveju nurodytų KET nuostatų nebuvo laikytasi. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad atsakovui VĮ „Automagistralė“ neatsirado civilinės atsakomybės, nes nėra visų šios atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų (atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais užtikrino kliūčių pašalinimą nuo kelio); atsakovo kaltės; priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir padarytos žalos.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laikė, kad, CK 6.266 straipsnio 1 dalyje esant įvirtintai kelių savininko (valdytojo) atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl keliuose esančių trūkumų, šiai bylai reikšminga išsiaiškinti, ar ieškovo nurodytas ieškinio pagrindas – kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda 179 kilometre antroje eismo juostoje buvusi kliūtis – akmuo, dėl kurio buvo apgadinta ieškovo draudėjui priklausanti transporto priemonė, – laikytina kelio trūkumu. Pažymėdama, kad akmuo ar padangų atplaišos galėjo atsirasti ant kelio ne dėl jo konstrukcijos ar eksploatavimo trūkumo, o dėl trečiojo asmens veikos, t. y. šią kliūtį ant kelio galėjo palikti kitos transporto priemonės valdytojas ar dar kiti asmenys, teisėjų kolegija sprendė, jog tokia kliūtis nelaikytina kelio, kaip statinio, trūkumu, kuris įvardijamas CK 6.266 straipsnio 1 dalyje. Remdamasi šia išvada, teisėjų kolegija konstatavo, kad kelio valdytojui negali atsirasti atsakomybės be kaltės už nurodytų objektų atsiradimą ant kelio. Be to, pažymėjusi, kad CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kelio savininkas (valdytojas) neprivalo atlyginti žalos tuo atveju, jeigu įrodo, kad buvo 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, t. y. jei įrodo, jog žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, teisėjų kolegija darė išvadą, kad sprogusios padangos atplaišų ir akmens atsiradimas ant važiuojamosios kelio dalies gali būti vertinamas kaip nenugalimos jėgos aplinkybė, pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį šalinanti civilinę atsakomybę, nes tai, jog ant kelio dangos gali atsirasti tokių kliūčių, kaip pašaliniai daiktai, galima numatyti, bet neįmanoma to išvengti, nes dėl nerūpestingumo ar nepakankamo atidumo eismo dalyviai gali palikti ant važiuojamosios kelio dalies daiktų, kurie gali tapti eismo įvykio priežastimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, reikalauti, kad automagistralę prižiūrinčios įmonės užtikrintų tokių kliūčių neatsiradimą ar nebuvimą, reikštų reikalauti neįmanomo. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas atsakovo VĮ „Automagistralė“ kaltę dėl atsiradusios žalos grindė nepakankamu techninės kelio priežiūros periodiškumu (įmonės meistrai kelią apvažiuodavo vieną kartą per dieną), tačiau pažymėjo, jog, taip teigdamas, ieškovas nenurodė, koks periodiškumas, jo manymu, užtikrintų kelio kliūčių pašalinimą nedelsiant. Teisėjų kolegija pagrįsta pripažino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Kelių apžiūrų metodikoje nustatytas patrulinių apžiūrų periodiškumas ir normatyvuose įtvirtinti važiuojamosios dalies priežiūros darbų atlikimo terminai nebuvo pažeisti, todėl atsakovas VĮ „Automagistralė“ neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Teisėjų kolegija taip pat laikė, kad kito atsakovo – Lietuvos automobilių kelių direkcijos – atsakomybė būtų galima tuo atveju, jei byloje būtų įrodyta, kad šios institucijos generalinio direktoriaus 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-103 patvirtintos Kelių priežiūros vadovo I dalies Automobilių kelių priežiūros normatyvai PN-05 nuostatos prieštarauja kurių nors įstatymų nuostatoms, t. y. įrodyta, jog periodiškumas buvo nustatytas netinkamai. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos medžiaga neteikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neturėjo vadovautis šiais teisės norminiais aktais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 2 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 10 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių reikalavimų, nes pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį nenugalimos jėgos faktą, nukentėjusio asmens tyčią ar didelį neatsargumą patvirtinančias aplinkybes privalėjo įrodyti atsakovai. Kasatorius turėjo įrodyti, kad draudėjas patyrė draudimo išmokos dydžio žalos ir kad ji kilo dėl netvarkingos kelio dangos, nes atsakovams kilo civilinė atsakomybė be kaltės.
2. Kasatoriaus teigimu, nepagrįstai pripažinęs, kad kasatorius neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad, remiantis generalinio delikto doktrina, žalos padarymo faktas, kaip toks, reiškia neteisėtus veiksmus, jei žala padaroma teisės saugomam gėriui, todėl kaltės prezumpcija apima ir neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Autodesk Inc. su UAB „Arginta“, bylos Nr. 3K-3-422/2006; 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T., J. A. P. su Lietuvos Respublika, V. J., bylos Nr. 3K-3-518/2006). Kasatorius nurodo, kad byloje nustatyta, jog pareiga užtikrinti saugų eismą magistraliniame kelyje, kuriame įvyko eismo įvykis, įvykdyta netinkamai.
3. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kad akmuo ant kelio yra ne kelio trūkumas, bet atsiradusi kliūtis, yra nepagrįsta, nes dėl akmens patekimo ant kelio, jis tapo nesaugus naudoti, tai kvalifikuotina kaip kelio trūkumas pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį. Šį argumentą kasatorius grindžia tuo, kad atsakovai neįvykdė jiems teisės aktų nustatytos pareigos užtikrinti saugų kelių naudojimą visą parą, nuolat stebint jų būklę, kiekvieną dieną juos apžiūrint ir surenkant atsitiktinius daiktus, esančius ant važiuojamosios dalies (Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 9, 11 punktai, 4 straipsnis; Kelių įstatymo 15 straipsnis; Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 155 „Dėl kelių priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2, 4.2 punktai; Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. V-62 patvirtintų Statybos taisyklių ST8871063.09:2004 10, 12.1–12.3, 13.1 punktai; Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-103 patvirtintos Kelių priežiūros vadovo I dalies Automobilių kelių priežiūros normatyvai PN-05 IV dalies 2 skyrius, 9.1 punktas).
4. Kasatorius nesutinka su apeliacinio teismo išvada, kad akmens patekimas ant kelio yra force majeure aplinkybė. Kasatorius teigia, kad tai nėra force majeure aplinkybė, nes ji buvo išvengiama ir skolininko kontroliuojama, pašalinama, numatoma ir galėjo būti numatyta. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad, teigdami, jog atsitiktinių daiktų surinkimas nuo kelio priklauso nuo finansavimo, atsakovai gynėsi nepagrįstai, nes pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį nenugalima jėga nelaikoma to, kad skolininkas prievolei įvykdyti neturi reikiamų finansinių išteklių.
5. Kasatorius prieštarauja apeliacinio teismo motyvui, kad yra pagrindas atleisti atsakovus nuo atsakomybės, nes akmuo galėjo patekti ant kelio dėl trečiųjų asmenų veiksmų. Kasatorius tvirtina, kad CK 6.266 straipsniui taikyti nurodyta aplinkybė neturi reikšmės. Be to, atsakovai ja nesirėmė ir bylą nagrinėję teismai jos netyrė.
6. Kasatorius nurodo, kad yra visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos, bet teismai į tai neatsižvelgė. Kasatorius pabrėžia, kad atsakovams kilo civilinė atsakomybė be kaltės. Žalos faktas nustatytas ir ginčo dėl jo nėra. Neteisėti veiksmai buvo atsakovų neteisėtas neveikimas – įstatymuose nustatytos pareigos tinkamai prižiūrėti kelius neįvykdymas. Žalą ir neteisėtą neveikimą sieja priežastinis ryšys.
7. Kasatorius teigia, kad teismai nepasisakė dėl kasatoriaus motyvų, susijusių su atsakovų solidariąja prievole. Kasatorius nurodo, kad atsakovų prievolė yra solidarioji, nes jie abu privalo vykdyti kelių priežiūrą (CK 6.6 straipsnio 2 dalis). Kelių priežiūros direkcija pakankamai nedetalizavo kelių priežiūros tvarkos, o VĮ „Automagistralė“ netinkamai laikėsi nurodytos tvarkos.
Atsiliepimais į kasacinį skundą atsakovai Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir VĮ „Automagistralė“ prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovas Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimą grindžia šiais nesutikimo su kasaciniu skundu argumentais:
1. Bylos duomenimis, valstybinės reikšmės kelią A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda nuo 10 km iki 306,3 km valdo, naudoja ir juo disponuoja atsakovas VĮ „Automagistralė“. Lietuvos automobilių kelių direkcija tiesiogiai nevykdo valstybinės reikšmės kelių ir jų statinių priežiūros darbų, o tik atlieka šių darbų organizavimo ir kontrolės funkcijas. Kadangi Lietuvos automobilių kelių direkcija nėra ginčo materialinio teisinio santykio dalyvis, tai neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį ir nėra tinkamas atsakovas šioje byloje.
2. Padangos, akmenys ar kiti daiktai, atsitiktinai atsiradę ant kelio, nėra statinio sudedamoji dalis, todėl, priešingai nei teigia kasatorius, tokių daiktų atsitiktinis patekimas ant kelio, dėl ko kelias tampa nesaugus naudoti, negali būti kvalifikuojama kaip kelio (statinio) trūkumas.
3. Lietuvos automobilių kelių direkcijos ir VĮ „Automagistralė“ 2007 m. vasario 21 d. sudarytos sutarties Nr. S-57 dėl valstybinės reikšmės kelių techninės priežiūros privalomų darbų 2007 metais priede Nr. 2 „Papildomos sutarties sąlygos“ nustatyta, kad pagal normatyvus VĮ „Automagistralė“ privalo prižiūrėti magistraliniu kelius (iš viso 296,3 km) pagal magistralinių kelių I lygį žiemą ir magistralinių kelių II lygį vasarą. Ginčo eismo įvykis įvyko vasaros metu, todėl, priešingai nei teigia kasatorius, vasaros sezono metu magistralinių kelių priežiūrai taikomas magistralinių kelių priežiūros II, o ne I lygis, ir užteršti dangos plotai turi būti nušluojami per dvi savaites; šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo pažaidų užfiksavimo momento. Iš byloje esančio Patrulinių apžiūrų žurnalo, kuriame užfiksuotos VĮ „Automagistralė“ prižiūrimame kelyje atsiradusios pažaidos ir jų pašalinimo eiga, matyti, kad VĮ „Automagistralė“ nepažeidė nei Kelių apžiūrų metodikoje nustatytų patrulinių apžiūrų periodiškumo, nei normatyvuose nustatytų važiuojamosios dalies priežiūros darbų atlikimo terminų, taip pat neatliko jokių kitų neteisėtų veiksmų, kuriais būtų pažeistos kelius prižiūrinčių įmonių vykdomą veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, todėl jokios žalos atsakovas VĮ „Automagistralė“ nepadarė ir negalėjo padaryti.
4. Ieškinyje nurodyta žala atsirado ne dėl atsakovo VĮ „Automagistralė“ kaltės, o dėl nenugalimos jėgos arba trečiojo asmens veiklos (CK 6.253 straipsnio 1 dalis). Kadangi tokiu atveju nėra nei nurodyto atsakovo kaltės, nei jo neteisėtų veiksmų, nei priežastinio žalos ir atsakovo veiksmų ryšio, tai atsakovo civilinė atsakomybė negalima.
Atsakovo VĮ „Automagistralė“ atsiliepimas grindžiamas šiais nesutikimo su kasaciniu skundu argumentais:
1. Byloje esanti medžiaga patvirtina, jog atsakovas VĮ „Automagistralė“, kuriam pavesta kelių, taip pat ir ginčo kelio, priežiūros funkcija, nepažeidė jokių įstatymų nuostatų, neatliko jokių įstatymų draudžiamų veiksmų, elgėsi atidžiai ir rūpestingai.
2. Tai, kad normatyvuose reglamentuojama kelių techninės priežiūros kokybė, darbai bei jų vertė, savaime nereiškia, jog kelius prižiūrinčios įmonės turi užtikrinti idealią kelio dangos būklę. Normatyvuose nustatyta tvarka, pagal kurią atsakovas VĮ „Automagistralė“ vykdo jam priskirtų kelių priežiūrą, ir šios tvarkos atsakovas nepažeidė. Be to, kelius prižiūrinčioms įmonėms nustatomas bedefektės priežiūros procentas, kuris reiškia, kad keliuose gali būti tam tikras kiekis pažaidų, kurios turi būti ištaisytos per normatyvuose nustatytą terminą, todėl kelio elementų pažaidos neturėtų būti traktuojamos kaip kelią prižiūrinčios įmonės nustatytų kelių priežiūros reikalavimų nevykdymas. Šiuo atveju ant kelio atsiradusi pažaida buvo ištaisyta per normatyvuose nustatytą terminą.
3. Kasaciniame skunde išvardytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos bylose, kurių aplinkybės nesutampa ir net nėra panašios į šios bylos fabulą, todėl kasatoriaus nurodytose bylose kasacinio teismo pateikti teisės normų išaiškinimai negali būti taikomi nagrinėjamos situacijos aplinkybėms.
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Byloje nenustatyta pagrindų peržengti ieškovo kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriuose keliami teisės klausimai (CPK 346 straipsnis).
Dėl CK 6.266 straipsnio aiškinimo
Žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį skolininku gali būti ne tik objekto savininkas, bet ir jo valdytojas. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Nurodyta norma nustato objekto savininko ar valdytojo atsakomybę be kaltės. Dėl to asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik įrodęs, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos (force majeure) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo.
Byloje nustatyta, kad ieškovui, išmokėjusiam draudimo išmoką trečiajam asmeniui (draudėjui), kurio atstovo vairuojamas automobilis, važiuodamas kelio Kaunas-Klaipėda antrąja eismo juosta, užvažiavo ant akmens ir dėl to buvo apgadintas, atsirado reikalavimo teisė sutarties pagrindu į asmenį, atsakingą už žalos padarymą. Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškovo reikalavimą, padarė išvadą, kad atsakovui VĮ „Automagistralė“ nekilo civilinė atsakomybė už ieškovui atsiradusią žalą, nes nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų, o civilinė atsakomybė be kaltės CK 6.266 straipsnio pagrindu negali būti taikoma, nes akmuo, dėl kurio įvyko eismo įvykis, laikytinas ne kelio trūkumu, bet atsitiktinai atsiradusia kliūtimi, todėl tai neatitinka nurodytoje teisės normoje nustatytos kelio valdytojo civilinės atsakomybės sampratos. Teisėjų kolegija su tokiu bylą nagrinėjusių teismų CK 6.266 straipsnio aiškinimu negali sutikti. Ginčo keliui yra nustatytas I aukštos priežiūros lygis turi užtikrinti gerą techninę ir estetinę kelio būklę bei saugų eismą visą parą visais metų laikais. Tokie kelio priežiūrai keliami reikalavimai nustatyti atsižvelgiant į jame leistiną maksimalų važiavimo greitį, intensyvumą ir kelio paskirtį, turint tikslą užtikrinti saugų eismą automobiliais. Tokiame kelyje bet kokios pašalinės kliūties atsiradimas gali sukelti grėsmę eismo saugumui. Tačiau ne visos iš kelio priežiūros atsiradusios kliūtys gali būti pripažintos kelio trūkumais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pašalinės kliūties, kurios pagal paskirtį jo važiuojamojoje dalyje neturi būti, yra kelio trūkumas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme. Į kitokių kelio trūkumų sąvoką gali būti įtraukiami iš kelių priežiūros trūkumų atsiradę rieduliai (akmenys) ar tam tikrų gabaritų daiktai, kurie kelia grėsmę eismo saugumui ir kurių normaliomis sąlygomis tokiame kelyje eismo dalyviai negali tikėtis.
Dėl tinkamo atsakovo
Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Tai nuginčijama prezumpcija. Dėl to, esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui. Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 14 dalį Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – Kelių direkcija) yra Vyriausybės įsteigta institucija, organizuojanti bei koordinuojanti valstybinės reikšmės kelių atkūrimą, priežiūrą bei plėtrą. To paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Juos turto patikėjimo teise įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka valdo, naudoja ir jais disponuoja Susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės ar jos įgaliota Kelių direkcija. Kelių įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1-5 punktuose nustatytos Kelių direkcijos atliekamos funkcijos. Kelių direkcija vykdo valstybinės reikšmės kelių projektavimo ir priežiūros darbų užsakovų funkcijas, nustato valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčioms valstybės įmonėms privalomus kelių priežiūros darbus ir kt. Analogiškos Kelių direkcijos funkcijos išdėstytos ir Kelių direkcijos nuostatuose. Kelių direkcija įgyvendina valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčių valstybės įmonių, tarp jų ir VĮ „Automagistralė“, savininko teises ir pareigas (8.2 punktas), taip pat nustato valstybės įmonėms privalomus valstybinės reikšmės kelių priežiūros darbus (8.3 punktas). Susisiekimo ministras 2004 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 3-447 „ Dėl įgaliojimų suteikimo Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos“ įgaliojo Kelių direkciją įgyvendinti valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčių valstybės įmonių, tarp jų ir VĮ „Automagistralė“, savininko teises ir pareigas. Kelių direkcijos generalinis direktorius 2006 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. V-2 „Dėl tik valstybei nuosavybės teise priklausančio turto priskyrimo valstybės įmonei „Automagistralė“ priskyrė šiai įmonei valstybinės reikšmės kelius, kurie pagal įstatymus gali būti tik valstybės nuosavybė, o 2005 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. V-98 valstybinės reikšmės kelias Vilnius-Kaunas-Klaipėda yra perduotas VĮ „Automagistralė“ patikėjimo teise valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Be to, Kelių direkcija 2007 m. vasario 21 d. buvo sudariusi su VĮ „Automagistralė“ sutartį dėl valstybinės reikšmės kelių techninės priežiūros privalomų darbų 2007 metais. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybinės reikšmės kelią, kuriame įvyko eismo įvykis ir ieškovo draudėjui padaryta žalos, valdo, naudoja ir juo disponuoja VĮ „Automagistralė“. Ši įmonė patikėjimo teise valdo savininko – valstybės – turtą. Kelių direkcija šių teisių neturi. Tinkamas atsakovas šioje byloje yra VĮ „Automagistralė“. Kelių direkcija negali būti atsakovas. Dėl nurodytų priežasčių atmestinas kasatoriaus argumentas, kad atsakovas šioje byloje turėtų būti Kelių direkcija ir abu atsakovai yra solidariai atsakingi už ieškovui padarytą žalą.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias žalos, patirtos dėl atsiradusio kelio trūkumo, atlyginimą (CK 6.266 straipsnis, 6.270 straipsnio 1 dalis). Šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo ir nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismai dėl atsakovo atsakomybės už ieškovui padarytą žalą svarstė kaltės apsektu. Tačiau teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos ne keturios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, o trys: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) –žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto. Teismas, nustatęs civilinės atsakomybės be kaltės sąlygas, turėtų patikrinti, ar byloje nėra CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytų atsakovo civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių. Atsakomybę šalinančių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui (CK 6.266 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant bylą, atsakovas šių aplinkybių neįrodinėjo, o teismai nepasiūlė atsakovui pateikti įrodymus, patvirtinančius jo atsakomybę šalinančias aplinkybes (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nenustatinėjo ir netyrė atsakovo atsakomybę šalinančių aplinkybių, taigi neatskleidė bylos esmės. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimas ir nutartis panaikinami ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes nurodyti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme (CPK 360 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 2 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Janina Stripeikienė
Algis Norkūnas
Pranas Žeimys
