Baudžiamoji byla Nr. 2K-546/2011
Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01220-2007-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.5.; 2.6.7.1. (S)
2011 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
nukentėjusiajam Č. S. ir jo atstovui advokatui Edgarui Dereškevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo Č. S. (Č. S.) kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo L. O. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 282 straipsnio 1 dalį; palikti nenagrinėti Valstybinės ligonių kasos pareikštas 22 262,30 Lt civilinis ieškinys, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareikštas 81 649,44 Lt civilinis ieškinys, V. L. pareikštas 265 526,80 Lt, Č. S. pareikštas 90 960,44 Lt civilinis ieškinys.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m, gegužės 6 d. nutartis, kuria atmesti Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo Č. S. apeliaciniai skundai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo Č. S. ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinių,
n u s t a t ė:
Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu L. O. išteisintas pagal BK 282 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad 2007 m. rugsėjo 20 d., apie 21.30 val., Kauno rajone, Babtų seniūnijoje, kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda 128,7 km, nepasirūpino, kad jam priklausantis vienkinkis arklio tempiamas vežimas neišvažiuotų ant kelio (automagistralės), tamsiu paros metu, be vadeliotojo, kaip to reikalaujama Kelių eismo taisyklių (toliau – KET); – dėl to į šį arklio tempiamą vežimą atsitrenkė Klaipėdos kryptimi važiavęs lengvasis automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas G. Š., ir įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo automobilio keleivis K. L., buvo nežymiai sutrikdyta automobilio vairuotojo G. Š. sveikata, nesunkiai sutrikdyta automobilių keleivių V. V. (V. V.), A. M. sveikata ir sunkiai sutrikdyta automobilio keleivio Č. S. sveikata. Eismo įvykis įvyko dėl L. O. padarytų įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių (Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 su pakeitimais ir papildymais (Žin., 2003, Nr. 7-263; 2004, Nr. 142-5197, Nr. 155-5646, Nr. 187-6980; 2006, Nr.108-4115) redakcija) 53, 116.1 punktų reikalavimų pažeidimų – būdamas arklio ir vežimo savininkas ir žinodamas, kad arklys su vežimu nuo 2007 m. rugsėjo 19 d., 20 val. yra paliktas pririštas Kauno rajone, Panevėžiuko kaime, (duomenys neskelbtini), laiku nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, nepasirūpino savo arkliu su vežimu, palikdamas jį greta kelio be priežiūros, nors kaip savininkas turėjo pareigą juo pasirūpinti, dėl to arklys dėl nenustatytos priežasties atsirišo ir išėjo į kelią. Taip L. O., nevairuodamas transporto priemonės, pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kuriame žuvo vienas žmogus, sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata, nesunkiai sutrikdyta dar dviejų asmenų sveikata.
Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu L. O. išteisino pagal BK 282 straipsnio 1 dalį, jo veikoje nesant nusikaltimo sudėties. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad L. O. nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Nuosprendyje konstatuota, kad L. O., būdamas arklio savininkas, paliko jį sodyboje, kurioje gyveno, žmonos tėvui. Arklio palikimas pievoje šalia sodybos, o vežimo palikimas kieme negali būti laikomi įstatymo uždrausta veika, numatyta Kelių eismo taisyklių 116.1 punkte, nes tokia arklio ir vežimo savininko veika laikytina įprasta bei pakankamai rūpestinga. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kaltinamasis arklį paliko nepakinkytą į vežimą, t. y. nesuformavęs transporto priemonės tokios, kokia ji buvo eismo įvykio metu. Ta aplinkybė, kad kaltinamasis apie Panevėžiuke pririštą arklį su vežimu sužinojo 2007 m. rugsėjo 20 d., apie 16 val., ir apie 19 val. išvyko jo ieškoti, negali būti vertinama kaip gyvulio palikimas ant kelio ar šalia kelio, nes L. O. dėl objektyvių priežasčių negalėjo anksčiau nuvykti į tą vietą, kurioje arklys buvo pririštas. Išteisinus L. O. dėl veikos, numatytos BK 282 straipsnio 1 dalyje, byloje pareikšti civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Nukentėjusysis Č. S. kasaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, priimti L. O. apkaltinamąjį nuosprendį bei visiškai patenkinti Č. S. civilinį ieškinį.
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą, juose išdėstytos teismų išvados pagrįstos prielaidomis, neatitinka bylos aplinkybių.
Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp L. O. padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių – Č. S. sunkaus sveikatos sutrikdymo, dėl to, išteisindamas L. O. pagal BK 282 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kaip akivaizdžiai matyti iš abiejų teismų sprendimų turinio, nė vienas teismas nesivadovavo teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės teorijoje pateikiamomis priežastinio ryšio nustatymo taisyklėmis, nors jas ir nurodė savo sprendimuose. Šioje baudžiamojoje byloje priežastinis ryšys buvo nepagrįstai nustatinėjamas ne tarp veikos (kaltininko padarytų KET pažeidimų) ir eismo įvykio metu kilusių padarinių, bet tarp L. O. kaltės ir kilusių padarinių. Pirmosios instancijos teismas objektyvia aplinkybe įvardijo tai, kad L. O. tariamai ieškojo arklio su vežimu, bet nerado, taip pat kad jis neva neturėjo pakankamai laiko tai padaryti, tačiau ši teismo išvada yra nepagrįsta bei neteisinga, nes, kaip matyti iš nuosprendžio motyvų, L. O. apie tai, kad arklys Panevėžiuke paliktas šalia automagistralės be priežiūros, sužinojo 2007 m. rugsėjo 20 d. apie 16 val., o eismo įvykis tą dieną įvyko tik apie 21.30 val., t. y. praėjus beveik šešioms valandoms. Iš bylos medžiagos (L. O. parodymų teisme, liudytojo A. B. parodymų) matyti, kad L. O. savo arklio neieškojo, tačiau Kauno apygardos teismas gyvulio ir vežimo savininko L. O. nusikalstamą neveikimą visiškai nepagrįstai bei neteisėtai įvertino jo nežinojimu ir negalėjimu žinoti, jog jam asmeninės nuosavybės teise priklausantis arklys tempiamu vežimu juda važiuojamąja kelio dalimi.
Apeliacinės instancijos teismas nepaisė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, pažeidė BPK 113 straipsnį, 115 straipsnio 1 dalį. Teismas nepasisakė dėl esminių nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentų apie tai, kad BK 282 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai nurodyti ne tik baudžiamajame įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose kelių transporto eismo saugumo bei transporto priemonių eksploatavimo taisykles, ir kad šiais teisės aktais būtina remtis kvalifikuojant asmens veiką pagal baudžiamąjį įstatymą. Kauno apygardos teismas neanalizavo Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais 2000 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. VIII-2043 2 straipsnio 34 punkto, kuriame įtvirtinta, kad transporto priemonės valdytojas šiuo atveju yra asmuo, nuosavybės pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę, ir 16 straipsnio 2 dalies, kurioje išdėstyti bendrieji reikalavimai kelių transporto priemonėms bei jų savininkams, pagal kuriuos kelių transporto priemonės, dalyvaujančios eisme, techninę būklę privalėjo užtikrinti transporto priemonės savininkas, nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nutartyje tik užsiminė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo klaidingai pasirinktas subjektas – arklio savininkas, tačiau nenurodė, dėl kokių priežasčių ar kokiais įrodymais remiantis buvo būtina gilintis ne tik į arklio savininko, bet ir kitų, neįvardytų nutartyje asmenų, veiksmus bei jų padarinius. Teismas padarė neteisėtą prielaidą, kad nusikalstamą veiką galėjo padaryti kiti asmenys, o ne L. O., tačiau baudžiamojoje byloje esantys akivaizdūs įrodymai patvirtina, kad ne kas kitas, o būtent jis, arklio su vežimu savininkas, privalėjo užtikrinti ir pasirūpinti, kad jam priklausantis vienkinkis arklio tempiamas vežimas neišvažiuotų ant kelio (automagistralės) tamsiu paros metu, be vadeliotojo, kaip to reikalaujama kelių eismo taisyklėse, tačiau to nepadarė. Nutartyje nenurodyti motyvai, kodėl išteisintajam L. O. netaikytini Kelių eismo taisyklių 53, 116.1 punktų reikalavimai, nes eismo įvykis įvyko būtent dėl šių jo padarytų KET reikalavimų pažeidimų. Teismai nevertino reikšmingų bylos įrodymų, taip pat ir specialisto išvados Nr. G 290/07 (02), taip pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalį bei 302 straipsnį.
Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai, pažeisdami BPK 109 straipsnio nuostatas, netinkamai išsprendė nukentėjusiojo Č. S. civilinio ieškinio klausimą, palikdami jį nenagrinėtą. Nukentėjusiojo manymu, jo civilinis ieškinys turėtų būti visiškai patenkintas, nes neteisėtais išteisintojo L. O. veiksmais Č. S. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas ir dėl to patirta turtinės bei neturtinės žalos.
Nukentėjusiojo Č. S. kasacinis skundas atmestinas.
Kasaciniame skunde suformuluotą prašymą skundžiamus teismų sprendimus pakeisti ir L. O. priimti apkaltinamąjį nuosprendį bei visiškai patenkinti kasatoriaus civilinį ieškinį kasatorius motyvuoja teiginiais, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas vertindami įrodymus, netinkamai taikė BK 282 straipsnį, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė dar ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Be to, kasatorius skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl priežastinio ryšio tarp L. O. nusikalstamos veikos ir jos padarinių, o apeliacinės instancijos teismas be pagrindo padarė prielaidą, jog nusikalstamą veiką galėjo padaryti kiti asmenys.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo Č. S. kasacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs, prieštaraujantys bylos medžiagai. Tvirtindamas, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kasatorius skunde nenurodo, kurie įrodymai teismų liko neįvertinti ar buvo įvertinti netinkamai. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio bei iš kitos bylos medžiagos matyti, kad teismas įvertino kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialistų išvadas, kitą rašytinę bylos medžiagą ir tik po to padarė atitinkamas išvadas, t. y. įrodymus įvertino atsižvelgdamas į jų visumą, taip įvykdydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą įvertinti visas bylos aplinkybes. Teismas nustatė, kad L. O. nepažeidė Kelių eismo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. spalio 5 d. iki 2008 m. balandžio 8 d.) 53 ir 116.1 punktų reikalavimų, nes jam priklausantį arklį jis paliko ne ant kelio ar šalia jo, o sodyboje, kurioje gyveno, jo priežiūrą pavesdamas žmonos tėvui. Todėl teismas nusprendė, kad kaltinamasis nepadarė jam inkriminuotos BK 282 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Iš prokuroro, nukentėjusiojo Č. S. apeliacinių skundų, skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išanalizavo ir paneigė visus esminius abiejų apeliacinių skundų argumentus, taip įvykdydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir pats kasatorius skunde nenurodo, kurie esminiai jo ar prokuroro apeliacinių skundų argumentai, jo nuomone, liko neišnagrinėti. Patikrinęs bylą pagal joje paduotus apeliacinius skundus apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad apskųstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl ir priėmė sprendimą abu apeliacinius skundus atmesti.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad esminių BPK reikalavimų pažeidimų byloje nepadaryta, o pagal joje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, t y. L. O. pagrįstai netaikyta BK 282 straipsnio 1 dalis. BK 282 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevairuodamas transporto priemonės pažeidė transporto eismo tvarkos ar saugumo taisykles, jeigu dėl to žuvo žmogus ar buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Šioje byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu vienas žmogus žuvo, kitas žmogus buvo sunkiai sužalotas, du asmenys buvo sužaloti nesunkiai, o vienas – nežymiai, tačiau taip pat nustatyta, kad kaltinamasis L. O. jam inkriminuotų Kelių eismo taisyklių punktų nepažeidė, t. y. nepažeidė transporto eismo tvarkos ar saugumo taisyklių; šias taisykles galėjo pažeisti kiti asmenys. Nenustačius nusikalstamos veikos nėra pagrindo kalbėti ir apie priežastinį ryšį, nes priežastinis ryšys nustatomas būtent tarp veikos ir jos padarinių. Dėl to teismo išvada, kad šioje byloje nenustatyta kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtis, yra teisinga.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nukentėjusiojo Č. S. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Nukentėjusiojo Č. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Antanas Klimavičius
Valerijus Čiučiulka
