Baudžiamoji byla Nr. 2K–501/2011
Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00115-2009-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4; 2.4.2.; 2.4.5.2.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Gintaro Godos ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
nuteistojo gynėjui advokatui Raimundui Gargasui,
nukentėjusiajai D. S.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus aštuoneriems metams laisvės atėmimo.
Iš nuteistojo V. S. Valstybinei ligonių kasai priteista 805 litai.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 13 d. nutartis, kuria atmesti nuteistojo V. S. ir nukentėjusiosios D. S. apeliaciniai skundai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 30 d., apie 18 val., Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, užrakinęs prekybinio kiosko, kurio viduje buvo ten dirbusi jo sutuoktinė D. S., duris ir išdaužęs kiosko langą bei į vidų įpylęs benzino, padegė kioską, siekdamas nužudyti sutuoktinę, sukeliant jai dideles fizines kančias, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios — D. S., kuriai dėl apsinuodijimo smalkėmis buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, atrakinęs kiosko duris, išgelbėjo jos sūnus V. S.. Tokiais veiksmais nuteistasis pasikėsino itin žiauriai nužudyti savo šeimos narį – sutuoktinę D. S..
Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatoriaus nuomone, jis turėtų būti išteisintas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, nes nagrinėdami jo bylą, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų.
Kasaciniame skunde V. S. neigia padaręs BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktuose numatytą nusikaltimą. Jo nuomone, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl teismas padarė neteisingą išvadą pripažindamas jį kaltu. Nagrinėjant bylą teisme, nebuvo gauta objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų nuteistojo kaltę, todėl nuosprendis priimtas remiantis tikimybėmis, prielaidomis ir išvedžiojimais.
Kasatorius pripažįsta siekęs sunaikinti šeimai priklausantį kioską, tačiau teigia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog jis siekė nužudyti sutuoktinę ir kad padegdamas žinojo ją esant kioske. Tokia teismo išvada nepagrįsta jokiais įrodymais, to nepatvirtino nei vienas liudytojas. Kasatoriaus nuomone, vertindamas D. S. parodymus, teismas padarė neteisingą išvadą, nes patikėjo jos ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme duotais parodymais. Pati D. S. taip pat tvirtino, kad teisme duoti jos parodymai yra teisingi, ir nurodė priežastis, kodėl teismas neturėtų atsižvelgti į jos ankstesnius parodymus. Teismas neįvertino žmogiškojo faktoriaus, – to, kad po įvykio jo sutuoktinė buvo pikta dėl kiosko padegimo ir galėjo duoti neteisingus parodymus apie nuteistojo ketinimus.
Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad, užrakinus prekybinio kiosko duris iš lauko pusės, kiosko viduje buvusi D. S. neturėjo galimybės pati iš jo išeiti. Nuteistasis nurodo, kad kioske buvo įrengtos dar vienos durys, kurios buvo užkabintos iš vidaus pusės, o iš lauko pusės ant tų durų nebuvo įrengta užrakto ir nebuvo jokių kliūčių, trukdančių jį atidaryti. D. S. žinojo, kad toks išėjimas yra ir galėjo juo pasinaudoti. Apie šias aplinkybes teisme buvo duoti parodymai, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme buvo pasiūlyta apžiūrėti nusikaltimo vietą ir įsitikinti, kad kioske buvo dar vienas išėjimas, kuris iš išorės nerakinamas ir iš lauko pusės kaip nors kitaip neblokuojamas. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai, atmesdami šį jo prašymą, kaip neturintį nieko bendro su pasikėsinimu atimti gyvybę, atėmė galimybę išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes, kurios, nuteistojo nuomone, yra labai svarbios.
V. S. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nesigilino į jo apeliacinį skundą, nepaneigė jame išdėstytų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo, neatliko procesinių veiksmų, kuriuos nuteistasis prašė atlikti, be jokių motyvų atmetė abu apeliacinius skundus.
Nuteistojo V. S. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo klausimą gali analizuoti tik teisės taikymo aspektu, t. y. spręsti, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Tačiau kasatoriaus keliami klausimai dėl įrodymų objektyvumo, jų pakankamumo, teismo padarytų išvadų neatitikties bylos aplinkybėms nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.
Kasatorius nesutinka su teismų atliktu nukentėjusiosios teisiamajame posėdyje duotų parodymų ir kitų byloje ištirtų įrodymų vertinimu bei su teismų padarytomis išvadomis dėl nuteistojo kėsinimosi objekto nustatymo, tyčios ir tikslo nužudyti nukentėjusiąją buvimo. Taip pat jis teigia, kad, teismams atmetus jo prašymus, liko neištirta ir neįvertinta reikšminga aplinkybė dėl nukentėjusiosios galimybės pasišalinti iš padegto kiosko per kitas duris.
Nagrinėjamoje byloje fakto, ar V. S., padegdamas kioską, žinojo, kad jo viduje yra nukentėjusioji D. S., nustatymas yra svarbus sprendžiant klausimą dėl nuteistojo kaltės, nustatant tikruosius jo ketinimus, t. y. ar jis, kaip tvirtina, siekė tik sunaikinti kioską, ar kėsinosi itin žiauriai – padegdamas patalpą, kurioje užrakintas negalintis iš jos ištrūkti žmogus,– atimti šeimos nario gyvybę. Kolegija pažymi, jog teismai, nepažeisdami baudžiamojo proceso įstatymo, išsamiai nagrinėjo kasatoriaus paaiškinimus, kad jis kioske savo žmonos nematė, buvo įsitikinęs, kad ji parduotuvėje, taip pat prieštaringus nukentėjusiosios parodymus ir kitus bylos duomenis, susijusius su šia aplinkybe.
Duodama parodymus teisiamajame posėdyje, nukentėjusioji D. S. nurodė, kad, prieš padegimą būdama kioske, ji pasislėpė nuo savo vyro, todėl V. S. galėjo nežinoti, jog ji yra viduje. Šiuos nukentėjusiosios parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip jos bandymą padėti sutuoktiniui išvengti atsakomybės už pasikėsinimą padaryti labai sunkų nusikaltimą. Priešingai negu teigia kasatorius, teismas nuosprendyje nustatė, kokios aplinkybės paskatino nukentėjusiąją duoti nuteistajam palankesnius parodymus, įvertino nukentėjusiosios sveikatos būklę, sąmoningumo laipsnį tuoj po įvykio rašant pareiškimą apie sutuoktinio padarytą nusikaltimą bei apklausiant D. S. kaip liudytoją. Kaip gynybinę versiją, kurios nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys, teismas vertino paties V. S. paaiškinimus, kad padegimo metu jis nežinojo viduje esant nukentėjusiąją, neturėjo tikslo jos nužudyti, o tik ketino sunaikinti kioską, kad sutuoktinė ten nedirbtų, daugiau laiko praleistų namie. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu nuteistojo ir nukentėjusiosios teisme duotų parodymų vertinimu. Tokias išvadas teismas padarė išsamiai ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius duomenis ir kaltininko bei nukentėjusiosios parodymus vertino kitų įrodymų kontekste. Teismas paaiškino, kodėl rėmėsi nukentėjusiosios D. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad prieš įvykį dėl jos inicijuotų skyrybų vyras grasino ją nužudyti, sudeginti kioską, o įvykio dieną priėjęs prie kiosko ir pasakęs, kad ji tuoj sudegs gyva, šliūkštelėjo degaus skysčio pro kiosko langą į vidų ir uždegė. Teismas konstatavo, kad netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo, jie duoti praėjus kelioms valandoms po įvykio. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, į tai, kad ir nukentėjusiosios pareiškime policijai kategoriškai teigiama, jog, jai būnant kiosko viduje, V. S. pareiškęs, kad sudegins ją gyvą, užrakino kiosko duris ir padegė kioską. Pažymėtina ir tai, kad D. S. apklausta nepažeidžiant BPK reikalavimų, įspėta pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, jai išaiškintos ir BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatos, leidžiančios neduoti parodymų prieš savo šeimos narius. Minėtuose nukentėjusiosios parodymuose nurodytas kiosko padegimo detales patvirtino liudytojų M. R., D. B., D. Č., V. J. parodymai, kuriuos teismas pripažino patikimais. M. R. nurodė, kad tuoj po padegimo sulaikius V. S., greitu žingsniu tolstantį nuo kiosko, šis padavė raktą, sakė, kad reikia atrakinti kioską, nes viduje yra žmogus. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, į tai, kad visi paminėti liudytojai tiek nuteistajam, tiek nukentėjusiajai yra svetimi žmonės, jų parodymai atitinka tarpusavyje sudarydami svarbiausių įvykio aplinkybių visumą ir netikėti šiais parodymais nėra priežasties.
Taigi, ištyręs visus byloje esančius duomenis, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs prieštaravimus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ištirtų aplinkybių visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog, darydamas nusikalstamą veiką, V. S. aiškiai žinojo, kad kiosko viduje yra D. S.. Būtent norėdamas nužudyti sutuoktinę, nuteistasis padegė kioską, prieš tai iš lauko pusės šį užrakinęs, kad moteris negalėtų išeiti.
Atsižvelgę į nusikaltimo padarymo būdą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nuteistojo elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo, abiejų instancijų teismai teisingai sprendė, kad teistojo tyčia tiesioginė, apibrėžta ir nukreipta į sutuoktinės gyvybės atėmimą. Byloje nustatyta, kad V. S., pakabinama spyna užrakindamas vieninteles naudojamas duris iš išorinės pusės ir panaudojus benziną padegdamas kiosko vidų, suvokė savo veikos pavojingumą, suprato, jog nepalieka galimybės nukentėjusiajai išvengti gaisro padarinių, tokiu būdu dėl karščio, ugnies, dūmų poveikio sukėlė pavojų artimam žmogui prarasti gyvybę, taigi tokių padarinių norėjo. Padariniai nekilo dėl aplinkybių nepriklausančių nuo kaltininko valios, nes D. S., kuriai dėl apsinuodijimo smalkėmis buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, atrakinęs duris paimtu iš sulaikyto V. S. raktu, išgelbėjo jos sūnus. Priešingai negu teigia kasatorius, nuosprendyje nustatytas ir pasikėsinimo nužudyti motyvas bei tikslas, kurie kildinami iš apsvaigusio nuo alkoholio nuteistojo iškreiptų emocijų – pykčio ir keršto už tai, kad sutuoktinė nebenorėjo su juo kartu gyventi, ruošėsi skyrybų procesui. Kasatoriaus skundo argumentai nėra pagrindas abejoti šiomis teismų išvadomis. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis tik jam palankių bylos duomenų vertinimą laikytų tinkamu ir tik tokių įrodymų pagrindu priimtus teismų sprendimus teisėtais ir pagrįstais. Tačiau įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra išskirtinė sprendimą priimančio teismo prerogatyva. Vien faktas, kad bylą nagrinėję teismai įrodymus įvertino kitaip ir padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi kasatorius, nereiškia, kad teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Dėl BPK 324 straipsnio nuostatų
Kasatorius taip pat teigia, kad buvo pažeistos BPK 324 straipsnio nuostatos, nes bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai, teismai atmetė prašymą apžiūrėti kioską ir įsitikinti, kad jame buvo ir antros durys, pro kurias nukentėjusioji galėjo išeiti iš degančio kiosko.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2009 m. gruodžio 3 d. teisiamojo posėdžio metu pats V. S. nurodė, kad pro kioske buvusias antrąsias duris niekas nevaikšto, jos užkrautos daiktais, prie sienos ir šių durų pritvirtintas praustuvas, kurį, norint atidaryti duris, reikėtų nuimti. Atsakydama į kolegijos pirmininkės klausimus D. S. taip pat patvirtino, kad kiosko koridoriuko patalpoje 1 metro aukščio ir 0,5 metro pločio durys yra nedarinėjamos, vadinamos plyšiu. Taigi ir be papildomos kiosko apžiūros teismams pakako duomenų, patvirtinančių išvadą, jog nuteistasis neturėjo jokio realaus pagrindo tikėtis, kad, iš lauko užrakinus naudojamas duris, nukentėjusioji turės galimybę iš kiosko pasišalinti kokiu nors kitu būdu. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokole neužfiksuota jokio nuteistojo ar jo gynėjo prašymo papildomai apžiūrėti kioską.
2011 m. kovo 30 d. posėdyje Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė protokolinį sprendimą netenkinti gynėjo prašymo ir neatlikti įrodymų tyrimo, nes, nagrinėjant bylą pagal nuteistojo apeliacinio skundo turinį, esminiai klausimai buvo susiję su nusikaltimo subjektyviųjų požymių nustatymu. Teismas nusprendė, kad į šį klausimą galima atsakyti įvertinus pirmosios instancijos teismo išnagrinėtus įrodymus. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme yra teismo teisė, bet ne pareiga. Priimdamas sprendimą, ar atlikti įrodymų tyrimą, teismas atsižvelgia į proceso dalyvių prašymus ir konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir prieštaringus įrodymus, jei prieštaravimų nepašalino, nepaaiškino pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo iš V. ir D. S. apklausų gautus duomenis apie antrąjį išėjimą iš kiosko, įrodymus, logiškai paaiškinančius durų užrakinimo iš lauko tikslą, nukentėjusiosios buvimą uždaroje patalpoje tol, kol buvo atrakintos durys, apeliacinės instancijos teisme pagrįstai nenustatyta būtinybė atlikti įrodymų tyrimą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolas, skundžiamos nutarties turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad visi esminiai nuteistojo apeliacinio skundo argumentai buvo aptarti ir motyvuotai paneigti.
Kasacinės instancijos teismo kolegija daro išvadą, kad Lietuvos apeliacinis teismas skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Pagal nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo V. S. kaltės ir atsakomybės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus klausimas išspręstas teisingai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Aldona Rakauskienė
Gintaras Goda
Tomas Šeškauskas
