Baudžiamoji byla Nr. 2K-457/2011
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02004-2007-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.2.1. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Masioko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. Ž. ir jos gynėjo advokato Pauliaus Bružo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo G. Ž. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį už prievolės sumokėti PVM panaikinimą 4550 Lt (35 MGL) dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už prievolės sumokėti pelno mokestį išvengimą 5200 Lt (40 MGL) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už PVM deklaracijų suklastojimą 5850 Lt (45 MGL) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už metinių pelno deklaracijų suklastojimą 6500 Lt (50 MGL) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą 9100 Lt (70 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė G. Ž. paskirta 13 000 Lt (100 MGL) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, kuria nuteistosios G. Ž. apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir J. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
G. Ž. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, būdama IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadovė, žinodama, kad sandoriai su A. M. įmone nebuvo sudaryti ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ iš šios įmonės neįgijo prekių, siekdama sumažinti mokėtinus mokesčius, 2004 m. birželio 1 d.–2005 m. sausio 24 d. į savo vadovaujamos įmonės buhalterinę apskaitą įtraukė iš J. M. gautas A. M. įmonės vardu surašytas netikras PVM sąskaitas faktūras serija GAD Nr. 1708478, 1708556, 1708551, 1708562, 1708596, 1708598, 1708570, 1708567, 1708517, 1708521, 1708522, 1708523, 1708524, 1708525, 1708528, 1708475, 1708476, kuriose buvo įrašyti duomenys, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ neva iš viso įgijo 153 164 Lt vertės prekių. G. Ž. šiuos fiktyvių sandorių duomenis įtraukė į 2004 metų birželio–gruodžio mėnesių įmonės PVM deklaracijas, sumažindama mokėtino PVM sumą, ir šias PVM deklaracijas atitinkamai 2004 m. liepos 14 d., 2004 m. rugpjūčio 23 d., 2004 m. rugsėjo 27 d., 2004 m. spalio 22 d., 2004 m. lapkričio 24 d. bei 2004 m. gruodžio 21 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) Vilniaus skyriui ir taip apgaule IĮ „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo turtinę teisę į Lietuvos valstybės biudžetui priklausiančias 23 364 Lt dydžio lėšas bei panaikino šios individualios įmonės turtinę prievolę sumokėti į biudžetą 23 364 Lt PVM už 2004 m. birželio 1 d.–2004 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.
G. Ž. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį taip pat nuteista už tai, kad, tęsdama nusikalstamą veiką, pagal minėtas netikras PVM sąskaitas faktūras užpildytus IĮ „(duomenys neskelbtini)“ suvestinių apskaitos dokumentus perdavė buhalterei A. D., kuri nežinodama, jog sandoriai su A. M. įmone nebuvo realiai sudaryti, užpildė IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2004–2007 metų metines pelno mokesčio deklaracijas, į jas įtraukdama ir šių fiktyvių sandorių duomenis ir taip sumažindama įmonės apmokestinamojo pelno bei mokėtino pelno mokesčio sumas 19 470 litų. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ šias metines pelno mokesčio deklaracijas 2005 m. gegužės 4 d., 2006 m. liepos 4 d., 2007 m. gegužės 23 d., 2008 m. gegužės 12 d. pateikus Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui, G. Ž. apgaule IĮ „(duomenys neskelbtini)“ naudai išvengė turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 19 470 Lt pelno mokesčio.
Be to, G. Ž. nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdama IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadovė, žinodama, kad sandoriai su A. M. įmone nebuvo sudaryti ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ iš šios įmonės neįgijo prekių, siekdama sumažinti mokėtinus mokesčius, 2004 m. birželio 1 d.–2005 m. sausio 24 d. į savo vadovaujamos įmonės buhalterinę apskaitą įtraukė iš J. M. gautas A. M. įmonės vardu surašytas netikras PVM sąskaitas faktūras serija GAD Nr. 1708478, 1708556, 1708551, 1708562, 1708596, 1708598, 1708570, 1708567, 1708517, 1708521, 1708522, 1708523, 1708524, 1708525, 1708528, 1708475, kuriose buvo įrašyta, jog IĮ „(duomenys neskelbtini)“ neva iš viso įgijo 15 3164 Lt vertės prekių, ir šiuos fiktyvių sandorių duomenis įtraukė į 2004 metų birželio–gruodžio mėnesių įmonės PVM deklaracijas, sumažindama mokėtino PVM sumą, šias deklaracijas pasirašė ir taip jas suklastojo.
G. Ž. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista ir už tai, kad, būdama IĮ (duomenys neskelbtini)“ vadovė, žinodama, kad sandoriai su A. M. įmone nebuvo sudaryti ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ iš šios įmonės neįgijo prekių, siekdama sumažinti mokėtinus mokesčius, į savo vadovaujamos įmonės buhalterinę apskaitą įtraukė iš J. M. gautas A. M. įmonės vardu surašytas netikras PVM sąskaitas faktūras serija GAD Nr. 1708478, 1708556, 1708551, 1708562, 1708596, 1708598, 1708570, 1708567, 1708517, 1708521, 1708522, 1708523, 1708524, 1708525, 1708528, 1708475, kuriose buvo įrašyta, jog IĮ „(duomenys neskelbtini)“ iš viso įgijo 153 164 Lt vertės prekių. Po to pagal šias netikras PVM sąskaitas faktūras užpildytus IĮ „(duomenys neskelbtini)“ suvestinius apskaitos dokumentus G. Ž. perdavė buhalterei, kuri nežinodama, kad sandoriai su A. M. įmone nebuvo sudaryti, užpildė IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2004–2007 metų metines pelno mokesčio deklaracijas, į jas įtraukdama ir minėtų fiktyvių sandorių duomenis ir taip sumažindama įmonės apmokestinamojo pelno bei mokėtino pelno mokesčių sumas.
G. Ž. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, žinodama, jog sandoriai su A. M. įmone nebuvo sudaryti ir iš šios įmonės IĮ „(duomenys neskelbtini)“ neįgijo prekių, siekdama sumažinti mokėtinus mokesčius, 2004 m. birželio 1 d.–2004 m. gruodžio 31 d. į savo vadovaujamos įmonės buhalterinę apskaitą įtraukė iš J. M. gautas A. M. įmonės vardu surašytas netikras PVM sąskaitas faktūras serija GAD Nr. 1708478, 1708556, 1708551, 1708562, 1708596, 1708598, 1708570, 1708567, 1708517, 1708521, 1708522, 1708523, 1708524, 1708525, 1708528, kuriose buvo įrašyti duomenys apie realiai nesudarytus sandorius, kurių metu IĮ „(duomenys neskelbtini)“ iš viso neva įgijo 153 164 Lt vertės prekių, ir taip pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas. Dėl tokių G. Ž. veiksmų buvo negalima iš dalies nustatyti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2004 m. birželio 1 d.–2004 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu.
Kasaciniu skundu nuteistoji G. Ž. ir jos gynėjas P. B. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir G. Ž. baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatoriai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami G. Ž. baudžiamąją bylą ir pripažindami ją kalta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20, 305 straipsnių nuostatas. Kasatorių teigimu, G. Ž. viso bylos proceso metu teigė nepadariusi jai inkriminuotų nusikaltimų, nes A. M. įmonės vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros atitinka realiai sudarytus sandorius. Pasak kasatorių, šioje baudžiamojoje byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių jos (G. Ž.) kaltę, nes įvykio niekas nematė, o, kad prekes, nurodytas PVM sąskaitose faktūrose, ji įsigijo – nepaneigta. Kasatorių tvirtinimu, jos (G. Ž.) kaltė iš esmės grindžiama tik neišsamiai, šališkai ištirtais, prieštaringais J. M. parodymais.
Kasatoriai skunde taip pat teigia, kad J. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodžius, jog PVM sąskaitų faktūrų jis IĮ „(duomenys neskelbtini)“ neišrašinėjo, o IĮ „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų bei atstovų nepažįsta, jo parodymams patikrinti nebuvo daromas parodymas atpažinti. Vėliau J. M. pakeitė parodymus ir jau nurodė, kad PVM sąskaitas faktūras IĮ „(duomenys neskelbtini)“ išrašinėjo ir kad G. Ž. pažįsta. Kasatorių teigimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šiais J. M. parodymais, nurodė, kad „pasak J. M., netikras PVM sąskaitas faktūras jis gamino pagal G. Ž., kurią atpažino akistatos metu, prašymą, kad ji galėtų pagrįsti be dokumentų įsigytas prekes“. Vadinasi, kasatorių nuomone, G. Ž. atpažinimas akistatos metu nebuvo tinkamai atliktas bei įformintas, todėl akistatos metu gauti abejotini duomenys negalėjo būti patikimu įrodymu byloje. Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad G. Ž. baudžiamoje byloje teismas nepagrįstai vadovavosi 2009 m. gruodžio 20 d. atlikto asmens atpažinimo pagal nuotrauką duomenimis, nes šis atpažinimas buvo atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kasatorių teigimu, G. Ž. atpažinti buvo pateikti gana skirtingos išvaizdos vyrai – vieni buvo su ūsais, kiti – be, vieni su akiniais, kiti – be, taip pat skyrėsi jų plaukų spalva, kūno sudėjimas.
Kasatoriai, išdėstę BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, skunde nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas G. Ž. baudžiamąją bylą pagal jos apeliacinį skundą, neišsamiai ištyrė ir įvertino įvykio aplinkybes, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad J. M. parodymai buvo nenuoseklūs, o 2009 m. gruodžio 20 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolas patvirtino G. Ž. apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, jog jie su J. M. vienas kito nepažinojo. Be to, kasatorių tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas bylos duomenų patikimumą tikrino tik vienu aspektu – lygindamas G. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus su jos parodymais, duotais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kasatorių teigimu, neatitikimai dėl prekių įsigijimo PVM sąskaitų faktūrų G. Ž. parodymuose negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti juos, nes apklausos buvo atliekamos praėjus nemažam laiko tarpui nuo šių išrašymo momento. Dėl to, kasatorių nuomone, suprantama, kad G. Ž. parodymai dėl neesminių detalių galėjo skirtis.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Regimantas Žukauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios G. Ž. ir jos gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, G. Ž. pagrįstai pripažinta kalta dėl tikrų dokumentų suklastojimo, sukčiavimo ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Pasak prokuroro, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai G. Ž. nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nustatė išsamiai bei objektyviai įvertinę byloje esančių įrodymų visetą, t. y. pačios nuteistosios, kito nuteistojo J. M., liudytojų A. M., A. M., A. D. parodymus, specialistų, tyrusių IĮ „(duomenys neskelbtini)“ finansinius ir kitus dokumentus, išvadas, rašysenos tyrimo išvadas ir kitą rašytinę bylos medžiagą. Prokuroro teigimu, teismai, vertindami įrodymus, baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidė ir vertino juos laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Prokuroras, nesutikdamas su kasatorių teiginiais dėl BPK 190 straipsnio 1 dalies, 192 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo, nurodo, kad ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu apklausiamas J. M. parodė gerai pažinojęs Gariūnų turgavietėje prekiavusią G. Ž., su ją bendravęs ir būtent jos prašymu bei jos akivaizdoje išrašęs fiktyvias PVM sąskaitas faktūras dėl prekių pardavimo G. Ž. individualiai įmonei; PVM sąskaitose faktūrose įrašydavo tokias prekes ir jų kiekius, kokius jam nurodydavo G. Ž. Pasak prokuroro, šių parodymų teisingumą patvirtina tai, kad į G. Ž. individualios įmonės buhalterinę apskaitą buvo įtraukti būtent J. M. surašyti bei pasirašyti buhalteriniai dokumentai apie fiktyvų prekių pirkimą iš jo sūnaus A. M. įmonės. Prokuroro nuomone, akivaizdu, kad J. M. parodymus davė būtent apie IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkę G. Ž., todėl nebuvo tikslo ją rodyti jam atpažinti. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad akistatos metu J. M. patvirtino, jog jis pažįsta akistatoje dalyvaujančią G. Ž., t. y. kad tai tas pats asmuo, apie kurį jis davė parodymus.
Prokuroras taip pat teigia, kad apklausų metu G. Ž. apibūdino jai A. M. įmonės vardu prekes pardavusio ir pardavimo PVM sąskaitas faktūras surašiusio vyriškio amžių, išvaizdą (su ūsais) ir teigė galinti jį atpažinti, todėl jai buvo parodyta J. M. nuotrauka, kaip to ir reikalauja BPK 192 straipsnio 1 dalies nuostatos, tarp kitų panašaus amžiaus, išvaizdos (tarp jų ir su ūsais) vyrų nuotraukų, tačiau atpažinimo metu G. Ž. ne tik neatpažino J. M., bet ir nurodė kitą asmenį, kurio išvaizda akivaizdžiai skyrėsi nuo jos apklausos metu apibūdinto vyriškio, t. y. buvo be ūsų. Dėl to, prokuroro nuomone, teismas, atsižvelgęs į akivaizdžius G. Ž. parodymų prieštaravimus, visiškai pagrįstai juos vertino kritiškai kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Be to, prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad, priešingai nei tvirtina kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo nuteistosios apeliacinį skundą ir nuosprendyje pateikė motyvus, kodėl vienais bylos įrodymais remiamasi, o kiti – atmetami.
Nuteistosios G. Ž. ir jos gynėjo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi
Kasatoriai, išdėstę BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas G. Ž. baudžiamąją bylą pagal jos apeliacinį skundą, neišsamiai ištyrė ir įvertino įvykio aplinkybes, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (žr., pvz., kasacines bylas Nr. 2K-115/2009, 2K-279/2010, 2K-4/2011).
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2011 m. vasario 7 d. nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios G. Ž. apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomones dėl įrodymų tyrimo neatlikimo, nusprendė įrodymų tyrimo neatlikti ir vertinti byloje esančius įrodymus. Iš apeliacinės instancijos 2011 m. vasario 7 d. nuosprendžio matyti, kad teismas analizavo, vertino byloje surinktų įrodymų visetą ir patikrino bylą tiek, kiek to prašoma nuteistosios G. Ž. apeliaciniame skunde.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistosios G. Ž. apeliacinį skundą, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.
Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Kasatoriai skunde nurodo, kad: pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami G. Ž. baudžiamąją bylą ir pripažindami ją kalta, pažeidė BPK 20, 305 straipsnių nuostatas; G. Ž. viso bylos proceso metu teigė nepadariusi jai inkriminuotų nusikaltimų, nes A. M. įmonės vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros atitinka realiai sudarytus sandorius; įvykio niekas nematė, o, kad prekes, nurodytas PVM sąskaitose faktūrose, įsigijo G. Ž. nepaneigta; J. M. ikiteisminio tyrimo metu teigė PVM sąskaitų faktūrų IĮ „(duomenys neskelbtini)“ neišrašinėjęs ir šios įmonės darbuotojų bei atstovų nepažįstąs; vėliau J. M. pakeitė parodymus ir jau tvirtino, kad PVM sąskaitas faktūras IĮ „(duomenys neskelbtini)“ išrašinėjo ir G. Ž. pažįsta, bei pan. Taigi kasatoriai šiais ir panašiais teiginiais iš esmės neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo, o BPK 20, 305 straipsnius nurodo tik formaliai.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tuo tarpu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų apeliacinės instancijos teismui nustatant faktines bylos aplinkybes ir gaunant bei vertinant įrodymus nenustatė.
Kasatoriai skunde taip pat teigia, kad G. Ž. atpažinimas akistatos metu nebuvo tinkamai atliktas bei įformintas, todėl akistatos metu gauti abejotini duomenys negalėjo būti patikimas įrodymas byloje. Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad G. Ž. baudžiamoje byloje teismas nepagrįstai vadovavosi 2009 m. gruodžio 20 d. atlikto asmens atpažinimo pagal nuotrauką duomenimis, nes šis atpažinimas buvo atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kasatorių tvirtinimu, G. Ž. atpažinti buvo pateikti gana skirtingos išvaizdos vyrai – vieni buvo su ūsais, kiti – be, vieni su akiniais, kiti – be, taip pat skyrėsi jų plaukų spalva, sudėjimas. Pažymėtina, kad nuteistoji G. Ž. tokių argumentų savo apeliaciniame skunde nenurodė, todėl jie apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Dėl to šie kasatorių argumentai turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Taigi minėti kasatorių skundo teiginiai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios G. Ž. ir jos gynėjo advokato P. Bružo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Vytautas Masiokas
Jonas Prapiestis
