Baudžiamoji byla Nr. 2K-517/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.2.2.; 1.2.3.2.9.; 1.2.14.5.2. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Masioko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant E. Jasionienei,
dalyvaujant prokurorei J. Zieniūtei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktus laisvės atėmimu devyneriems metams, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 9 dalimi, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir į bausmės laiką įskaityta visiškai atlikta Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu paskirta bausmė, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.
Iš nuteistųjų M. K. ir N. N. solidariai priteista 5246,40Lt gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai. Nukentėjusiajam S. J. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 19 d. nuosprendis, kuriuo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio dalis dėl subendrintų bausmių nuteistajam M. K. paskyrimo ir dėl prokuroro civilinio ieškinio išsprendimo pakeista. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 9 dalimi, nuteistajam M. K. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktus, 180 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės ir Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas ir pagal ankstesnį Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendį visiškai atliktos arešto, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, bausmės laikas nuo 2006 m. vasario 6 d. iki 2006 m. vasario 7 d. ir nuo 2006 m. kovo 16 d. iki 2007 m. sausio 19 d. Iš nuteistųjų M. K. ir N. N. priteista po 2623,20 Lt A. J. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Tais pačiais pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais nuteistas ir N. N., tačiau šių nuosprendžių dalys kasacine tvarka neapskųstos.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
M. K. ir N. N. nuteisti už plėšimą įsibrovus į patalpą ir už kvalifikuotą nužudymą. M. K. ir N. N., veikdami bendrininkų grupe ir turėdami tikslą įsibrauti į gyvenamąją patalpą bei užvaldyti svetimą turtą plėšimo būdu, 2005 m. rugpjūčio 17 d., apie 22 val., bendrais veiksmais panaudoję fizinį smurtą prieš dėl senatvės ir invalidumo bejėgiškos būklės A. J., abu suduodami nukentėjusiajam kumščiais po vieną smūgį į veidą, A. J. nugriuvus, įsibrovė į jo butą, esantį Telšiuose, Žemaitės g. 31-205. Bute reikalaudami iš A. J. pinigų jie sudavė jam rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 5 smūgius į veidą ir galvą ir ne mažiau kaip 3 smūgius į krūtinę ir pilvą, padarydami nukentėjusiajam stiprius galvos ir krūtinės ląstos sumušimus su daugybiniais kairės pusės šonkaulių lūžiais, kairiojo plaučio sumušimą ir, tokiu būdu atimdami nukentėjusiajam galimybę priešintis iš buto pagrobė A. J. 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną,,Nokia“, 395 Lt vertės televizorių,,Tauras“ ir 123,75 Lt vertės kraujo spaudimo matuoklį,,BP 3BTO-H Microlife“, iš viso svetimo turto už 818,75 Lt. Dėl galvos sumušimo įvykusio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudusio galvos smegenis bei sukėlusio cerebralinę komą, ir dėl stipraus krūtinės ląstos sumušimo padaryto kairiojo plaučio sumušimo, besikomplikavusio trauminiu hipostatiniu plaučių uždegimu ir sukėlusio kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, nukentėjusysis 2005 m. rugsėjo 11 d. ligoninėje mirė. Taigi M. K. ir N. N. bendrininkaudami padarė nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktuose ir 180 straipsnio 2 dalyje.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 29 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 19 d. nuosprendžių dalį dėl nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktus panaikinti ir dėl šios dalies priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nuosprendžių dalį dėl nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį pakeisti ir jo veiksmus perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio l dalį.
Kasatorius teigia, kad teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jo parodymai Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra iškraipyti (tai pripažino ir Lietuvos apeliacinis teismas), o vietomis aprašomojoje ir motyvuojamojoje dalyse sąmoningai nutylėti, veiksmai kvalifikuoti neteisingai ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Kartu kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės tik ištaisė Šiaulių apygardos teismo padarytas klaidas subendrinant bausmes ir atkartojo Šiaulių apygardos teismo nurodytus įrodymus dėl jo kaltumo. Be to, pasak kasatoriaus, abiejuose skundžiamuose nuosprendžiuose akivaizdi išankstinė nuostata pripažinti jį kaltu ir N. N. bendrininku nužudant A. J. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant jį pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat ir teisme, jis parodė, kad smūgius sudavė, neturėdamas jokio konkretaus tikslo ir daugiau iš solidarumo su N. N., nes pats nukentėjusysis necenzūriniais žodžiais išprovokavo konfliktą su N. N. Kasatorius tvirtina, kad nukentėjusiajam į galvą nesmūgiavo, jokių sužalojimų krūtinės srityje nepadarė ir todėl negalėjo sulaužyti šonkaulių, o jo suduoti smūgiai nukentėjusiajam į klubą ir šlaunį buvo nestiprūs ir jokio pavojaus A. J. sveikatai nesukėlė. Be to, šiuos parodymus iš esmės patvirtino ir N. N., kuris nenurodė, kad M. K. būtų sudavęs smūgius A. J. į galvą ir krūtinę. Kasatorius teigia, kad apeliacinis teismas šiuos jo parodymus, kurių paneigti negalėjo, panaudojo prieš jį, nurodydamas, jog ekspertas sužalojimų jo nurodytose kūno dalyse nenustatė.
Taip pat kasatorius mano, kad Lietuvos apeliacinis teismas neteisingai aiškina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 46) teiginius apie bejėgišką būklę ir savanaudiškas paskatas. Kasatorius nurodo, kad į A. J. butą pateko po N. N. ir A. J. konflikto, kurio metu jis tikrai negalėjo suprasti, kad A. J. šlubčioja ar turi kitą negalią, nes nukentėjusysis neturėjo nei lazdos, nei ramentų, jis šio konflikto metu stovėjo N. N. už nugaros, todėl jokios nukentėjusiojo fizinės negalios akivaizdžiai nesimatė ir negalėjo matytis. Kartu kasatorius pripažįsta matęs, kad tai pagyvenęs vyriškis, tačiau amžius, kasatoriaus nuomone, nenulemia asmens fizinės būklės ir bejėgiškumo. Suvokimas apie asmens bejėgiškumą turi būti paremtas objektyviais ir akivaizdžiais faktais, o ne prielaidomis. Kasatorius tvirtina, kad jo veiksmai niekaip negalėjo būti traktuojami kaip nužudymas dėl savanaudiškumo, nes smurtą panaudojo ne dėl siekimo nužudyti nukentėjusįjį ar palaužti pasipriešinimą, siekiant užvaldyti jo turtą, bet daugiau iš solidarumo su N. N. Kasatorius pabrėžia, kad A. J. buvo sužalotas ne plėšimo metu, o dėl konflikto su N. N. Apie N. N. ketinimus, pasak kasatoriaus, jis nežinojo, todėl jo veikos subjektyvioji pusė dėl turto užvaldymo po A. J. sužalojimo buvo nukreipta į slaptą turto vagystę, o ne plėšimą. Kasatoriaus nuomone, netiesioginė tyčia neturėtų būti būdinga keliems bendrininkams, nes jis jokių ketinimų ne tik apiplėšti, bet ir sužaloti A. J. neturėjo, taigi negalėjo ir numatyti, kad N. N. imsis smurtinių veiksmų ir sieks užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Kasatorius nurodo, kad skundžiamuose nuosprendžiuose netiesiogiai pripažįstama, jog veiksmai prieš A. J. atlikti spontaniškai ir ekspromtu, tačiau nagrinėjant bylą atkakliai buvo vengiama jo ir N. N. „veiksmus individualizuoti tiek objektyviosios, tiek ir subjektyviosios pusės požiūriu“.
Be to, kasatorius skunde tvirtina, kad teismai, vadovaudamiesi subjektyviais liudytojo M. V. parodymais, kuris jo gerai nepažįsta ir žino tik iš matymo, inkriminavo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – girtumą ir kad tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Kasatorius nurodo, kad aprašomojoje Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalyje nenurodyta, kad nusikaltimus būtų padaręs girtas.
Kartu kasatorius skunde nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu dėl įvykdyto nusikaltimo kaltu prisipažino iš dalies ir dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailėjosi. Kasatorius pabrėžia, kad jis kartu su N. N. pagrobė nukentėjusiajam A. J. priklausantį turtą, tačiau ne plėšimo, o slaptos vagystės būdu. Taigi kasatorius mano, kad jo veiksmai šioje dalyje, t. y. užvaldant nukentėjusiojo A. J. turtą, turi būti kvalifikuojami kaip veika, numatyta BK 178 straipsnio 1 dalyje.
Taip pat kasatorius tvirtina, kad jokio išankstinio susitarimo su N. N. dėl įsibrovimo į A. J. butą ir apiplėšimo nebuvo, nes buvo įsitikinęs, kad N. N. eina pirkti kontrabandinių cigarečių, kurios tame bendrabutyje buvo pardavinėjamos. Tik po to, kai tarp N. N. ir A. J. kilo konfliktas ir A. J. nuo N. N. smūgių nugriuvo, jis, sekdamas paskui N. N., pateko į kambarį ir tik tada, matydamas N. N. veiksmus, paėmė kambaryje buvusį televizorių. Mintis turtą pasisavinti kilo tik jau patekus į butą, kai smurtas prieš A. J. jau buvo panaudotas, bet ne dėl patekimo į butą, o dėl kilusio konflikto tarp A. J. ir N. N., pastarajam parkritus bei nereaguojant į aplinką. Kasatorius teigia, kad pats nukentėjusysis savo parodymuose nenurodė, kad jis matė, jog iš jo buto nešami daiktai. Taigi dėl daiktų pagrobimo ir jų kiekio jie nesitarė ir kiekvienas veikė savo nuožiūra.
Kasatoriaus nuomone, teismai vadovavosi ir nukentėjusiojo A. J. parodymais, kuris teigė, kad esą du asmenys įsibrovė į butą ir jį sumušė, tačiau šių parodymų teismo metu nebuvo galimybės patikrinti. Neįvertinta ir nukentėjusiojo būklė po patirtų sužalojimų, jo galimybė objektyviai paaiškinti įvykio aplinkybes, nes jo parodymai dėl smurtinių veiksmų visiškai nedetalizuoti.
Kasatorius teigia, kad susidaro įspūdis, jog teismai šališkai vertino byloje surinktus įrodymus, rėmėsi tik tais, kurie sunkina jo padėtį. Be to, nuosprendyje apskritai trūksta įrodymų analizės ir kritiško bei visapusiško jų vertinimo, neatsižvelgiant į įrodymų šaltinius. Dėl šių priežasčių teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir todėl neteisingai taikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai kvalifikuoti jo veiksmai, o jis yra nuteistas už nusikaltimus, kurių neįvykdė.
Nuteistojo M. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo turinio
Kasatorius tvirtina, kad jis sudavė nestiprius smūgius į nukentėjusiojo A. J. klubą, šlaunį ir tai nebuvo jo mirties priežastis, kad tai padarė iš solidarumo su N. N., neturėdamas jokio konkretaus tikslo; kad nesuprato A. J. bejėgiškos būklės; kad A. J. buvo sužalotas ne plėšimo, bet konflikto metu; kad nusikaltimo padarymo metu jis (kasatorius) buvo blaivus ir t. t. Taip pat skunde nurodoma, kad jo parodymai teismų nuosprendžiuose iškraipyti; kad neįvertinti N. N. parodymai, kuriuose nėra nurodyta, jog jis (kasatorius) būtų sudavęs smūgius A. J. į galvą ir krūtinę; kad neįvertinta nukentėjusiojo A. J. būklė po patirtų sužalojimų ir jo galimybė objektyviai paaiškinti nusikaltimo aplinkybes; kad teismai vadovavosi nukentėjusiojo A. J. parodymais, kurių patikrinti teisme nebuvo galimybės; kad jo (kasatoriaus) girtumą nusikaltimo darymo metu nulėmė subjektyvūs vieno liudytojo parodymai ir pan.
Taigi šiais ir kitais kasacinio skundo teiginiais kasatorius iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ginčija teismo nustatytas aplinkybes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą, remdamasis teismų sprendimais nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato. Kasacinės instancijos teismas taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, padaryti tiriant bylą ar ją nagrinėjant teisme. Pažymėtina, kad kasatorius nenurodo, kokias konkrečias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas pažeidė teismai nagrinėdami šią bylą. Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje M. K. ir N. N. baudžiamojoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų gaunant, tiriant, vertinant įrodymus, nustatant faktines bylos aplinkybes nepadaryta. Todėl nėra pagrindo kvestionuoti teismų išvadas dėl įrodymų vertinimo ar teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pabrėžtina ir tai, kad nuteistojo M. K. kasacinio skundo argumentai iš esmės atkartoja apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija motyvuotai, išsamiai ir įtikinamai atsakė. Atsižvelgiant į tai, kasacinės instancijos teismas nuteistojo M. K. kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu.
Dėl baudžiamojo įstatymo pritaikymo
1. Kasatorius tvirtina, kad jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus. Taip pat kasatorius tvirtina, kad kartu su N. N. pagrobė nukentėjusiajam A. J. priklausantį turtą ne plėšimo, o slaptos vagystės būdu. Kasatorius teigia, kad jokio išankstinio susitarimo su N. N. dėl įsibrovimo į A. J. butą ir jo apiplėšimo nebuvo, mintis pasisavinti nukentėjusiojo turtą kilo tik jau patekus į butą, kai smurtas prieš A. J. buvo panaudotas, dėl daiktų pagrobimo ir jų kiekio jie nesitarė ir kiekvienas veikė savo nuožiūra. Taigi ši jo veika turi būti kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.
2. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. mirė nuo stiprių galvos ir krūtinės ląstos sumušimų. A. J. mirtį sukėlę sužalojimai buvo padaryti suduodant ne mažiau kaip 8 smūgius kietais bukais daiktais. Nukentėjusysis mirė ne nuo kurio nors vieno ar kelių atskirų sužalojimų, o nuo visų padarytų kūno sužalojimų visumos. Pažymėtina, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką nužudymų bylose, nustačius, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys (Nutarimo Nr. 46 8 punktas).
Teismas konstatavo, kad mirtinus sužalojimus nukentėjusiajam A. J. padarė kasatorius M. K. ir kitas nuteistasis N. N., veikdami bendrininkų grupe. Savo išvadą teismai grindė byloje surinktais įrodymais: liudytojų, nukentėjusiojo A. J. prieš mirtį duotais parodymais, įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo ir apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, specialisto išvada bei dalinai pačių nuteistųjų M. K. ir N. N. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kolegijos nuomone, byloje nėra duomenų, kad įrodymai būtų gauti neteisėtais būdais ar įvertinti nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nustatytos tvarkos ir reikalavimų.
Teismai atmėtė kasatoriaus parodymus, kad jis nukentėjusiajam A. J. į galvą nesmūgiavo, o jo suduoti smūgiai į klubą ir šoną buvo nestiprūs ir visiškai nesusiję su nukentėjusiojo mirtimi. Nuosprendžiuose, remiantis pačių nuteistųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusiojo parodymais, parodymų patikrinimo vietos protokolu, medicinos specialisto išvada ir kitais įrodymais, paneigta nuteistojo M. K. versija, kad jis du kartus įspyrė A. J. tik į šlaunį ir į klubo sritį, nes nei A. J. kojose, nei kitose apatinės kūno dalies srityse jokių sužalojimų pėdsakų nebuvo nustatyta. Teismai konstatavo, kad ir tuos du smūgius, dėl kurių M. K. pats prisipažįsta, jis sudavė nukentėjusiajam į krūtinės arba galvos sritis (būtent šiose kūno srityse padaryti sužalojimai ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį). Be to specialisto išvados paneigia ir nukentėjusiojo pomirtinių sužalojimų galimybę arba tai, kad sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiajam griūnant ar atsitrenkiant į kokius nors daiktus.
3. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padaromas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningu leidimu padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju pripažįstamas kaltininko abejingumas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui (Nutarimo Nr. 46 5 punktas).
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad mušdami nukentėjusįjį, suduodami jam smūgius rankomis ir spardydami į gyvybiškai svarbias kūno sritis kojomis, nuteistieji M. K. ir N. N. neabejotinai suprato, kad savo veikomis kėsinasi į A. J. gyvybę, numatė, kad gali atimti jam gyvybę, ir, nors ir nenorėjo atimti nukentėjusiajam gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Kasatoriaus abejingumą padarytos veikos pasekmėms patvirtina ne tik jo elgesys (smūgiai rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbias nukentėjusiojo kūno vietas) nusikalstamos veikos metu, bet ir po nukentėjusiojo sužalojimo – nuteistieji, atėmę A. J. galimybę priešintis, pagrobė nukentėjusiajam priklausančius daiktus ir pasišalino. Taigi nuteistieji M. K. ir N. N. veikė netiesiogine tyčia. Nustačius, kad gyvybė atimta veikiant netiesiogine tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas (Nutarimo Nr. 46 6 punktas). Vadinasi, kasatoriaus argumentas, kad jis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiojo ir nesiekė jo mirties, nekeičia jo veikos kvalifikacijos, todėl, kolegijos nuomone, teismai padarė teisingą išvadą, kad veikdami bendrininkų grupe, M. K. ir N. N. nužudė A. J. netiesiogine tyčia.
4. Kasatorius M. K. teigia, kad jis nesuvokė nukentėjusiojo bejėgiškos būklės. Bejėgiška būklė konstatuojama tada, kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Asmens bejėgiška būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes, be to, kaltininkas turi suvokti nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atimti gyvybę (Nutarimo Nr. 46 13 punktas). Teismai savo sprendimuose nurodė duomenis, kuriais remiantis padarė pagrįstas išvadas, kad A. J. prieš sumušimą dėl savo amžiaus, invalidumo ir daugybės lėtinių ligų buvo bejėgiškos būklės. Teismai nustatė, kad tokią nukentėjusiojo A. J. būseną nusikaltimų darymo metu M. K. suvokė ir suprato, kad A. J. dėl fizinės būklės negalės gintis ar pasipriešinti. Kasatoriaus argumentai, kad jis nežinojęs, jog A. J. buvo invalidas, ir kad nukentėjusiojo amžius nereiškia, jog jis buvo bejėgiškas, aptarti ir paneigti teismų sprendimuose nurodytais A. J. giminaičių parodymais, specialisto išvada. Taigi teismai pagrįstai konstatavo, kad M. K. dalyvavo nužudant bejėgiškos būklės žmogų – nukentėjusįjį A. J.
5. Kasatorius nurodo ir tai, kad tikslo apiplėšti ar sužaloti A. J. neturėjo, todėl jo veiksmai negali būti traktuojami kaip nužudymas iš savanaudiškų paskatų. Teismų praktikoje susiformavo nuomonė, kad nužudymas laikomas padarytu dėl savanaudiškų paskatų tada, kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą ir pan.). Tokios paskatos kaltininkui gali būti kilę iki nužudymo pradžios arba jos gali atsirasti kėsinimosi į gyvybę metu (Nutarimo Nr. 46 17 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir pateiktu įrodymų vertinimu motyvuotai sutiko ir pripažino, kad šioje baudžiamojoje byloje neginčytinai įrodyta, jog A. J. buvo nužudytas siekiant pasisavinti jo turtą. Taigi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pagrįstai konstatuota ir kita nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė – nužudymas dėl savanaudiškų paskatų.
6. Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog visais atvejais, kai nužudymas padaromas plėšimo ar turto prievartavimo metu, veikos kvalifikuojamos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir atitinkamas BK 180 ar 181 straipsnio dalis (Nutarimo Nr. 46 20 punktas).
Iš bylos medžiagos matyti, kad M. K. ir N. N. iš anksto turėjo tikslą užvaldyti svetimą turtą plėšimo būdu įsibraunant į patalpą. Nuteistojo M. K. argumentas, kad A. J. sužalotas ne plėšimo metu, o dėl konflikto su N. N., kad mintis pagrobti svetimą turtą kilo jau esant nukentėjusiojo bute, kad jo veiksmai nebuvo bendri su N. N. ir kiekvienas veikė savo nuožiūra, paneigti byloje gautais ir įvertintais įrodymais: iš dalies pačių nuteistųjų M. K., N. N. bei nukentėjusiojo A. J. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolais. Teismai konstatavo, kad šioje byloje neginčytinai įrodyta, jog A. J. buvo nužudytas, turint tikslą įsibrauti į nukentėjusiojo butą, kad fizinio smurto panaudojimas šioje byloje prieš nukentėjusįjį buvo priemonė įsibrauti į A. J. butą ir užvaldyti jo turtą. Taigi, kolegijos nuomone, baudžiamasis įstatymas (BK 180 straipsnio 2 dalis), kasatoriaus M. K. nusikalstamą veiką pripažįstant kaip plėšimą įsibraunant į patalpas, pritaikytas tinkamai.
7. Kasatorius taip pat tvirtina, jog nepagrįsta teismų išvada, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas girtas ir kad tai yra jo atsakomybė sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Šį kasatoriaus argumentą, buvusį ir jo apeliaciniame skunde, motyvuotai paneigė apeliacinės instancijos teismas, argumentuotai nurodęs, kad ne tik liudytojo M. V., bet ir pačių nuteistųjų M. K. ir N. N. parodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog abu nuteistieji nusikaltimus padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad, „įvertinus nuteistųjų amžių ir jų padarytų nusikaltimų pobūdį, nekyla abejonės, kad jų apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui“.
8. Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas M. K. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtus įrodymus bei jų visumą, nuosprendžiuose išdėstytos teismų išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Kolegija konstatuoja, kad dėl nuteistojo M. K. teismai pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kvalifikuodami jo nusikalstamas veikas, tinkamai taikė BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktus bei 180 straipsnio 2 dalį. Pagrįstai nuosprendžiuose nurodyta ir M. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir kad tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Vytautas Masiokas
Jonas Prapiestis
