K. P. pagal BK 178 str., 62 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-508/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.7.; 1.1.8.1.2.; 1.1.8.9.1.; 1.1.8.9.2. (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Masioko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant E. Jasionienei,

dalyvaujant prokurorei J. Zieniūtei,

gynėjui advokatui I. Brazlauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. kasacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Iš nuteistojo K. P. nukentėjusiajam ir civiliam ieškovui J. P. priteista 758 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Apeliacine tvarka nuosprendis nebuvo peržiūrėtas, nes nuteistojo K. P. apeliacinis skundas buvo paduotas praleidus 20 dienų terminą, nustatytą apeliaciniam skundui paduoti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

K. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 24 d., apie 4.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas pas ūkininką A. P., kur padėjo dirbti įvairius ūkio darbus, iš jo brolio J. P. kambario vagystės būdu pagrobė piniginę su pinigais, kuri buvo ant stalo, paslėpta po staltiese. Piniginėje buvo 5 vienetai kupiūromis po 200 Lt, 1 kupiūra – 10 Lt ir 7 Lt monetomis. Taip nukentėjusiajam J. P. buvo padaryta 1017 Lt turtinė žala.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. P. prašo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Kasatorius teigia, kad nuosprendis per griežtas, nes teisme savo kaltę jis visiškai pripažino, ikiteisminio tyrimo metu, taip pat teisme parodymų nekeitė, nepainiojo, už padarytą žalą pats sutiko nukentėjusiajam grąžinti pinigus, be to, labai gailisi padaręs šį nusikaltimą. Kasatorius taip pat nurodo, kad lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas jis laisvėje prabuvo vienerius metus ir aštuonis mėnesius. Dirbo ir gyveno privačiai pas žmones, negėrė, nevalkatavo, netgi nebuvo papuolęs į policijos akiratį.

Kasatoriaus nuomone, Tauragės rajono apylinkės teismas skyrė tokią griežtą bausmę dėl to, kad anksčiau buvo teistas Rusijos Federacijoje ir teistumai neišnykę. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras netgi teisme neprašė skirti laisvės atėmimo bausmės, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, nustatė, kad jis yra valkata ir bedarbis.

Nuteistojo K. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų apie jam paskirtą bausmę

1. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad K. P. yra recidyvistas, nes jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą už ankstesnius tyčinius nusikaltimus (BK 27 straipsnio 1 dalis).

2. K. P. Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Polocko rajono teismo 2000 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 158 straipsnio 2 dalies a, b, c punktus, 162 straipsnio 2 dalies a, b, c, d punktus, 69 straipsnį septyneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Pagal Kaliningrado miesto Centro teismo 2002 m. rugsėjo 21 d. nutarimą K. P. nustatyta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose K. P. laisvės atėmimo bausmę atliko Lietuvoje (3, 50, 61 ir kiti straipsniai).

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi K. P. veikas perkvalifikavo į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį ir nustatė šešerius metus laisvės atėmimo bausmę, t. y. K. P. pripažintas kaltu, padarius sunkų nusikaltimą. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 22 d. nutartimi K. P. lygtinai atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą.

Taigi K. P., turėdamas neišnykusį teistumą už sunkaus nusikaltimo padarymą, vėl padarė tyčinį nusikaltimą, už tai Tauragės rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 6 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Todėl teismas pagrįstai, remdamasis BK 27 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad K. P. yra recidyvistas.

3. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 straipsnio 1 dalis). Taigi tik išskirtiniais atvejais ir nustačius atsakomybę lengvinančias aplinkybes recidyvistui už tyčinį nusikaltimą tikslinga skirti ne laisvės atėmimo, o švelnesnę bausmę. Jeigu pagal BK straipsnio, pagal kurį teisiamas recidyvistas, sankciją numatyta laisvės atėmimo bausmė, švelnesnę bausmę galima paskirti iš esmės remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio nuostatomis.

4. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). Tuo tarpu teismai K. P. baudžiamojoje byloje nenustatė ir nenurodė išimtinių aplinkybių, kurios suponuotų išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas teisiamajam prieštarautų teisingumo principui. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, nurodė, kad K. P. yra recidyvistas, daug kartų teistas, vagystės būdu pagrobė svetimą turtą dėl žemų paskatų, siekdamas įsigyti alkoholio. Todėl teismas pagrįstai netaikė K. P. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

5. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė gali būti skiriama tik tada, kai, be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, yra ir bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad K. P. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o ne pats savo noru atvyko ir apie padarytas nusikalstamas veikas pranešė valstybės institucijoms ar jų tarnautojams. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas K. P. baudžiamąją bylą, nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taigi, kolegijos nuomone, K. P. baudžiamojoje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas.

6. Kita vertus pirmosios instancijos teismas K. P. paskyrė bausmę mažesnę nei BK 178 straipsnio 1 dalies, pagal kurią kvalifikuotas K. P. padarytas nusikaltimas, sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Taigi, kolegijos nuomone, paskirta bausmė nėra per griežta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo K. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Vytautas Masiokas

Jonas Prapiestis