Baudžiamoji byla Nr. 2K-150/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.5.; 2.1.6.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
gynėjui advokatui Aidui Venskui,
nuteistajam A. N. Č.,
nukentėjusiajai K. Z.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. Č. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo, tenkinant Kauno miesto apylinkės prokuratūros skundą, panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 13 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis: A. N. Č. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, perkvalifikavus veiką iš 1961 m. BK 246 straipsnio 5 dalies, laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 144 straipsnį, perkvalifikavus veiką iš 1961 m. BK 128 straipsnio 2 dalies, – laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.
Pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. Įstatymo dėl amnestijos akto 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams aštuoniems mėnesiams.
Iš A. N. Č. priteista K. Z. 8088,61 Lt turtinei ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro ir nukentėjusiojo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. N. Č. nuteistas už tai, kad 1999 m. liepos 27 d., apie 23.20 val., Kaune,,,duomenys neskelbtini“, pagal įgaliojimą vairuodamas R. B. automobilį,,Mazda 626“ (valst. Nr.,,duomenys neskelbtini“) ir važiuodamas nuo miesto centro link Jonavos, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 3.8, 13.2, 14.1, 14.2, 14.3 punktų reikalavimus, t. y. vairavo transporto priemonę neblaivus, važiavo didesniu greičiu nei toje kelio atkarpoje leistinas 60 km/val. greitis, dvipusio eismo kelyje iš keturių eismo juostų su skiriamąja dviguba ištisine linija įvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę ir automobilio priekine dalimi partrenkė per kelią ėjusį M. Z., kuris nuo gautų sužalojimų mirė. A. N. Č., važiuojamojoje kelio dalyje partrenkęs pėsčiąjį M. Z. ir sudaręs pavojingą jo gyvybei padėtį, nesustojo, paliko nukentėjusįjį be pagalbos ir automobiliu iš eismo įvykio vietos pasišalino, taip žinotinai palikdamas negalintį imtis savisaugos priemonių nukentėjusįjį pavojingoje gyvybei padėtyje.
Pirmosios instancijos teismo 2007 m. balandžio 13 d. nuosprendžiu A. N. Č. buvo išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, numatytas 1961 m. BK 246 straipsnio 5 dalyje ir 128 straipsnio 2 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog būtent A. N. Č. vairavo automobilį,,Mazda 626“ (valst. Nr.,,duomenys neskelbtini“), kuris gatvėje mirtinai sužalojo pėsčiąjį ir pasišalino iš įvykio vietos.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. N. Č. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 13 d. išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius tvirtina, kad byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog būtent jis padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes vadovavosi tik prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina ištirti įrodymai, neišsiaiškino visų aplinkybių, tiesiogiai susijusių su pareikštais kaltinimais, ir nepašalino akivaizdžių prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, taip pat pažeidė procesinės teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl to skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas nei teisėtu, nei pagrįstu. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi vienais įrodymais, o kitus ignoravo, tačiau tokios savo pozicijos neargumentavo, todėl neaišku, kokius įrodymus, neginčijamai patvirtinančius jo kaltę, ignoravo apylinkės teismas ir kodėl kiti įrodymai, kuriais, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagrįstai vadovavosi apylinkės teismas, nepatvirtina, jog jis nepadarė nė vienos nusikalstamos veikos. Skundžiamame nuosprendyje išvardyti įrodymai mažai informatyvūs, nė viename iš jų nėra neginčijamų duomenų, kad būtent jis padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas, taigi teismas vadovavosi ne konkrečiais ir kategoriškais duomenimis, o samprotavimais. Nesant neginčijamų jo kaltės įrodymų, teismas galbūt surinktus įrodymus vertino ir pagal savo vidinį įsitikinimą, bet šis teismo įsitikinimas akivaizdžiai nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kasatorius nurodo, kad byloje nenustatyta nei pėsčiojo partrenkimo vieta, nei jį partrenkusio automobilio greitis, nei pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, t. y. kurio eismo dalyvio neteisėti veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiu eismo įvykiu. Nuosprendyje nurodoma, kad visi specialistai buvo vieningi, jog automobilis viršijo leistiną 60 km/val. greitį, tačiau, kiek tas greitis buvo viršytas, nenustatyta. Esant tokiems duomenims, teismas padarė išvadą, kad automobilio vairuotojas važiavo didesniu greičiu nei toje kelio atkarpoje leistinas 60 km/val. greitis ir turėjo galimybę išvengti užvažiavimo ant ištisinę skiriamąją juostą perėjusio pėsčiojo, jei būtų laiku stabdęs ir nebūtų įvažiavęs į priešingą eismo juostą. Kasatoriui neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, kad pėsčiasis buvo partrenktas būtent priešingos krypties eismo juostoje, nes nei 2006 m. balandžio 18 d. specialisto išvadoje Nr. MV 2006-08, nei E. Sokolovskio 2006 m. gruodžio 8 d. išvadoje, nei 2006 m. lapkričio 2 d. ekspertizės akte Nr. 11-2864 (06) tokių duomenų nėra. Teismas neanalizuoja ir neapibendrina šių kasatoriaus nurodytų specialistų išvadų ir ekspertizės akto. Duomenų apie tai, kad kuri nors specialisto išvada ar ekspertizės aktas būtų nepagrįstas ar neteisėtas, byloje nėra. Kasatoriaus nurodytose išvadose yra nustatyta, kad prieš pėsčiojo partrenkimą automobilis, tikėtina, važiavo antra eismo juosta. Be to, E. Sokolovskio 2006 m. gruodžio 8 d. išvadoje nurodyta, kad pateiktoje medžiagoje yra duomenų, jog prieš pėsčiojo partrenkimą, automobiliui,,Mazda 626“ važiuojant antra eismo juosta, pirma eismo juosta, tikėtina, šiek tiek priekyje važiavo kitas automobilis, kuris galėjo mažinti automobilio,,Mazda 626“ vairuotojui matomumą. Tam, kad būtų galima nustatyti, ar automobilio vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo su staiga į važiuojamąją kelio dalį tamsiu paros metu ne pėsčiųjų perėjoje išbėgusiu neblaiviu pėsčiuoju, būtina išsiaiškinti, kada automobilio vairuotojas pamatė ar galėjo pamatyti į važiuojamąją kelio dalį išbėgusį pėsčiąjį. Tai nustatyti galima tik atlikus eksperimentą analogiškomis sąlygomis, tačiau kasatoriaus prašymas tai padaryti apeliacinės instancijos teisme buvo atmestas, motyvuojant tuo, jos jis neprisipažįsta kaltu. Nenustačius šio momento, negalima nustatyti, ar vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo laiku stabdydamas. Taigi kasatorius tvirtina, kad teismo išvados dėl šios dalies ne tik nepagrįstos, bet ir prieštarauja minėtiems rašytiniams įrodymams.
Be to, teismas netinkamai aiškino ir taikė KET 14.2 punktą. Eismo įvykio metu galiojusioje KET 14.2 punkto redakcijoje numatyta, kad, atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, vairuotojas, jeigu jis gali tai pastebėti, privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šioje byloje nesiaiškinta, ar susidūrimas negalėjo įvykti automobilio vairuotojui susidariusioje situacijoje bandant apvažiuoti staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgusį pėsčiąjį, kurio vairuotojas neturėjo galimybės pamatyti anksčiau dėl pirma eismo juosta važiavusio kito automobilio ir kurio veiksmai esamoje situacijoje prieštaravo KET 5.8, 5.13.1 punktų reikalavimams. Esant tokiai situacijai kasatorius teigia, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 301 straipsnio reikalavimus ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, kuriuos, tikėtina, įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, bet kuris nepagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepašalinus visų prieštaravimų ir visas abejones vertindamas ne kasatoriaus, bet kaltinimo naudai, o tai laikytina esminiu BPK pažeidimu.
Teismo išvada, kad automobilį įvykio metu vairavo būtent jis, taip pat padaryta pažeidžiant BPK 20, 301 straipsnių reikalavimus, o tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, bei nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.
Kasatorius nurodo, kad jo prisipažinimas 1999 m. rugpjūčio 23 d. kaltinamojo papildomos apklausos metu išgautas naudojant psichologinę prievartą, dėl to šie parodymai negali būti įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Tris kartus apklaustas kaip įtariamasis jis kaltu neprisipažino ir tik 1999 m. rugpjūčio 23 d., teismui pratęsus paskirtos kardomosios priemonės suėmimo terminą dviem mėnesiams ir prokurorui M. Kuzminovui prieš apklausą panaudojus psichinę prievartą (prisipažinus jis bus paleistas iš suėmimo, o to nepadarius – išvežtas į Lukiškių tardymo izoliatorių, kur jo laukia vienas garsiausių Kauno automobilių vagių, pravarde,,Mondė“, ir kuris ten atsidūrė kasatoriaus ir jo bendradarbių parodymų dėka), prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nes suprato, jog patekimas į Lukiškių tardymo izoliatorių tiesiogiai gresia jo gyvybei. Gynėjo dalyvavimas šioje apklausoje nepaneigia byloje esančių rašytinių įrodymų, kurie patvirtina akivaizdų psichinės prievartos panaudojimo faktą, nes dėl šių aplinkybių jis negalėjo informuoti gynėjo apie neteisėtus prokuroro veiksmus, o juolab pakeisti nurodytą poziciją. Tai, kad jam nebuvo žinomos tikrosios įvykio aplinkybės, patvirtina apklausos turinys, kurios metu jis prisipažino iš dalies, jo duoti parodymai akivaizdžiai prieštarauja faktinėms įvykio aplinkybėms. Tą pačią dieną, kai buvo patenkintas prokuroro pareiškimas pratęsti kardomąją priemonę bei neteisėtu būdu buvo išgautas dalinis jo prisipažinimas, prokuroras M. Kuzminovas po apklausos priėmė nutarimą, kuriuo panaikino suėmimą ir paskyrė kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nurodydamas, jog jau nebėra pagrindo manyti, kad jis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo ir pan. Kasatorius tvirtina, kad šie du tos pačios dienos prokuroro visiškai priešingi sprendimai neginčijamai patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu jo dalinis prisipažinimas buvo išgautas naudojant psichinę prievartą, o teismas, tokiais parodymais grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
Iš kasatoriaus parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašo matyti, kad ne jis, o prokuroras M. Kuzminovas aiškina įvykių eigą ir nurodo vietas, į kurias reikia vykti. Parodymų patikrinimo vietoje metu jis (kasatorius) parodė, kad po įvykio nuvažiavo tiesiai Savanorių pr., kai tuo tarpu surinkti įrodymai patvirtina, jog automobilis pasuko į K. Petrausko gatvę ir nusileido nuo Parodos kalno į Vytauto prospektą. Be to, vaizdo įraše užfiksuota, kad jam buvo pateiktas pasirašyti neužpildytas parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolas. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs šį procesinį dokumentą bei vaizdo įrašą, padarė išvadą, kad procesinis veiksmas atliktas pažeidžiant BPK, todėl negali būti laikomas įrodymu. Apeliacinės instancijos teismas, net neištyręs procesinio dokumento ir vaizdo įrašo, padarė priešingą išvadą, nurodydamas, kad išteisinamajame nuosprendyje nurodytų reikalavimų tokiam procesiniam veiksmui BPK 196 straipsnyje nenumatyta. Tokia išvada nepagrįsta, nes tuo metu galiojusi BPK 196 straipsnio redakcija reglamentavo pašto telegrafo korespondencijos poėmį, o parodymų patikrinimo vietoje tvarką – BPK 205 straipsnis, kurio visi reikalavimai, atliekant šį procesinį veiksmą, buvo pažeisti. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nurodytą procesinį veiksmą ir jo metu gautus duomenis laikė neginčijamai patvirtinančiais jo kaltę. Be to, teismas nevertino tos aplinkybės, kad nei vienoje vėlesnėje apklausoje, t. y. išnykus realiai grėsmei, kad jis bus suimtas ir nusiųstas į Lukiškių tardymo izoliatorių, jis nepatvirtino parodymų, duotų 1999 m. rugpjūčio 23 d. ir patvirtintų parodymų patikrinimo vietoje metu 1999 m. rugpjūčio 30 d.
Teismas nepagrįstai jo kaltę patvirtinančiais įrodymais laikė liudytojų A. J. bei Ž. P. parodymus, nes šie liudytojai patvirtino tik patį faktą apie eismo įvykį, tačiau nė vienas nenurodė, jog automobilį vairavo būtent jis (kasatorius).
Kasatoriui neaišku, kuriais liudytojos D. M. parodymais vadovavosi teismas, nes ji nei 2004 m. gruodžio 1 d., nei 2006 m. vasario 15 d. neparodė, kad būtų jį mačiusi bare,,Vakaro magija“, juolab įvykio dieną. Ji tik prisiminė, kad į barą buvo atėję du vyriškiai, kurie rodė daug nuotraukų ir klausė, ar niekas iš nuotraukose esančių asmenų nebuvo bare liepos 27 d. Ji jiems parodė, kad vienoje nuotraukoje yra asmuo, panašus į vieną iš nurodytą vakarą bare buvusiųjų, tuomet tie vyrai pasakė, jog tai yra A. N. Č. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai D. M. pateikiant atpažinti kažkokius asmenis, nesilaikyta BPK 185 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs nurodytų įrodymų tyrimo, neišklausęs garso įrašo, kuriame užfiksuotas liudytojos, STT pareigūno V. Latypovo ir prokuroro Preikšo pokalbis, vadovaudamasis prielaidomis, konstatavo, jog pareigūnas V. Latypovas D. M., tikėtina, parodė kasatoriaus nuotrauką, o liudytoja, tikėtina, jį atpažino. Garso įrašas patvirtina, kad D. M. teigia nepamenanti, kas tą vakarą buvo bare, o įrašą darantys pareigūnai, kurie apie įrašinėjimą neinformavo, užduoda menamus klausimus, daro psichologinį spaudimą akcentuodami savo pareigas. Taigi šis įrašas negali būti laikomas įrodymu.
Teismas atmetė visus liudytojos R. T. parodymus ir vadovavosi tik vienais, duotais 1999 m. spalio 4 d., kuriuose ji parodė, jog suklydo ankstesniuose parodymuose teigdama, kad kasatoriaus namuose nakvojo iš liepos 27 į 28 d. Kasatoriui iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kodėl teismas nesivadovavo šios liudytojos parodymais, duotais teisme. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad liudytojos R. T. 1999 m. spalio 4 d. duotus parodymus patvirtina liudytojų H. A. ir V. S. parodymai. Tačiau susipažinus su šių liudytojų teisme duotais parodymais akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jie patvirtina liudytojos R. T. parodymus, niekuo nepagrįsta.
Liudytojų V. S., R. Z., V. B., A. B., T. B., G. B., T. V. ir R. B. parodymai taip pat nepatvirtina jo kaltės, nes nė vienas iš jų nepatvirtino, kad įvykio metu jis būtų vairavęs automobilį, Savanorių pr. mirtinai sužalojęs pėsčiąjį bei pasišalinęs iš įvykio vietos, ar tą vakarą ką nors šventęs bare,,Vakaro magija“. Priešingai, liudytojai V. S. ir R. Z. patvirtino, kad K. Petrausko gatvėje rado automobilio valstybinį numerį, o tai patvirtina, jog po nusikaltimo automobilio vairuotojas iš Savanorių pr. pasuko į K. Petrausko gatvę. Kadangi nurodyto įvykio aplinkybės kasatoriui nebuvo žinomos, tai jis, iš dalies prisipažindamas 1999 m. rugpjūčio 23 d. ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodė, kad po įvykio iš Savanorių pr. nuvažiavo į priešingą pusę, t. y. link Islandijos plento, nes jam buvo žinoma, kad automobilis po įvykio buvo surastas būtent ten.
Liudytojų A. S. ir Ž. L. parodymai neginčijamai patvirtina, kad įvykio vakarą jis nevairavo savo automobilio, tačiau teismas atmetė šių liudytojų parodymus nurodydamas, kad taip jos siekia padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes A. S. yra gera jo pažįstama, mokėsi vienoje mokykloje, o kodėl nesivadovavo kitos liudytojos parodymais, taip ir neaišku. Jeigu liudytojos davė melagingus parodymus, tai teismas privalėjo patraukti jas baudžiamojon atsakomybėn.
Specialistas A. Mitrulevičius (AB,,Kauno autoservisas“ inžinierius) teisme paaiškino, kad vairo skląsties netyrė, nes nebuvo gavęs tokios užduoties, todėl negali pasakyti, ar ji buvo pažeista, automobilio spynelę tyrė jos neišėmęs. Ekspertas trasologas R. Žičkis teisme paaiškino, kad neišėmus ir neišradžius užvedimo spynelės nėra galimybių nustatyti, ar ji pažeista persukus ją specialiu metaliniu ruošiniu, ar ne; todėl specialisto A. Mitrulevičiaus išvada, eksperto manymu, nepagrįsta. Kodėl teismas vadovavosi ne eksperto trasologo, o AB,,Kauno autoservisas“ inžinieriaus paaiškinimais, kasatoriui neaišku. Be to, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad 1999 m. gruodžio 8 d. prokuroro nutarimu buvo atmesti jo prašymai atlikti automobilio užvedimo spynelės trasologinę ekspertizę ir jos poėmį motyvuojant tuo, kad 1999 m. spalio 27 d. jam buvo duotas leidimas pasiimti automobilį ir jis galėjo spynelę sugadinti, tačiau prokuroras neatsižvelgė į tai, kad pirmas prašymas buvo pateiktas dar 1999 m. rugpjūčio 13 d., ir visą laiką automobilis buvo parengtinį tyrimą kontroliuojančio prokuroro žinioje kaip daiktinis įrodymas. Taigi apkaltinamasis nuosprendis priimtas visiškai neištyrus kasatoriaus nurodytų aplinkybių, susijusių su jo pavogimu.
UAB,,Omnitel“ technikos direktorius K. Šidlauskas teisme kategoriškai patvirtino, kad nustatyti MRT buvimo vietą ir (ar) jo judėjimo maršrutą pagal pokalbius aptarnaujančių bazinių stočių išsidėstymą yra neįmanoma. Be to, nei 2004 m. balandžio 8 d., nei 2005 m. gruodžio 7 d. teismo posėdyje specialistas nenurodė, kad jam (kasatoriui) būnant bute ir naudojantis MRT nėra galimybės, kad pokalbių paslaugas teiktų skirtingos bazinės stotys. Priešingai, specialistas parodė, kad kuo abonentas yra aukščiau nuo žemės, tuo didesnė tikimybė, kad jo pokalbiams gali būti naudojama toliau esanti bazinė stotis, nutolusi netgi daugiau kaip 5 kilometrus; kad kalbant telefonu toje pačioje patalpoje pokalbio metu gali keistis paslaugas teikiančios bazinės stotys; kad negalima daryti jokių kategoriškų išvadų pagal abonento prisijungimą pokalbio metu prie bazinių stočių, nes tam įtakos turi daugybė faktorių.
Kaip neginčijamą jo kaltės įrodymą teismas laiko skambučių skaičių, nors šie neturi nieko bendra su jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymu. Būdamas nepagrįstai apkaltintas, veikiamas psichologinio spaudimo ir nervinės įtampos, duodamas parodymus, jis galėjo netiksliai nurodyti skambučių skaičių, nes tuo metu negalėjo numatyti, kad ateityje to gali prireikti, kaip nenumatė ir negalėjo numatyti, jog minučių tikslumu turi fiksuoti, ką tą vakarą veikė. Vertindamas tokią teismo poziciją kasatorius teigia, kad ir nesant jokių jo kaltės įrodymų, teismas laiko, jog jis neįrodė, kad yra nekaltas, o tai laikytina BPK 44 straipsnio 6 dalies pažeidimu.
Tai, kad kasatorius nepagrįstai pripažintas kaltu, patvirtina ir kiti teisme ištirti rašytiniai įrodymai, kuriuos teismas skundžiamame nuosprendyje išvardijo neanalizuodamas ir iš esmės nevertindamas. 1999 m. liepos 28 d. medicininės apžiūros alkoholio vartojimo faktui ir girtumo laipsniui nustatyti protokole Nr. 1436 konstatuota, kad jokių vizualiai matomų sužalojimų jam nepadaryta. Tokia išvada sutampa ir su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. 1999 m. liepos 29 d. teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 2288 konstatuotas tik nedidelis paviršinis odos nubrozdinimas kairio delno srityje, kuris galėjo būti padarytas atidarinėjant alaus butelį. Nors papildomos automobilio apžiūros metu ant grindų buvo rastas atidarytuvas, kuriuo kasatorius susižalojo delną atidarinėdamas alaus butelį, ši aplinkybė nebuvo tikrinama ir netgi nebuvo bandoma nustatyti, ar galėjo juo susižaloti delną. 1999 m. liepos 30 d. ekspertizės akte Nr. 2349 nurodyta, kad odos nubrozdinimai kairiame dilbyje jam padaryti kietu aštriabriauniu daiktu, tai galėjo būti ir metalinės šukos. Taigi jam nebuvo nustatyta sužalojimų, būdingų eismo įvykiui, kurių jis negalėtų išvengti, jeigu įvykio metu būtų buvęs automobilyje. Nė vienas iš nurodytų ekspertų nenurodė, kad apžiūrėjus jį būtų matomos kokios nors pjautinės žaizdos kairės alkūnės projekcijoje bei kairiame dilbyje, padarytos aštriu pjaunančiu daiktu. Tokios specialistų išvados sutampa su liudytojo H. A. parodymais, kuriuose jis nurodė, kad matė kasatorių neapsirengusį ir tikrai būtų pastebėjęs sužalojimus. Pirmos apžiūros metu (1999 m. liepos 28 d.) dalyvavo Kelių policijos pareigūnai, kurie jokių pretenzijų dėl apžiūros neturėjo. Tą aplinkybę, kad pirmos apžiūros metu jis buvo apsirengęs baltiniais trumpomis rankovėmis, dėl to negalėjo nesimatyti sužalojimų, patvirtina ir 1999 m. gruodžio 13 d. ekspertizės aktas Nr. 11-5366, kuriame prašoma atsakyti, ar ant jo juodos ir baltos spalvos languotų marškinių trumpomis rankovėmis yra automobilio stiklo šukių. Jeigu būtų daroma prielaida, kad liudytoja D. M. matė jį tą vakarą bare, vadinasi, ji galėjo nurodyti ir kokiais rūbais jis buvo apsirengęs, tačiau toks klausimas nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu jai nebuvo pateiktas. Pagal STT pareigūno V. Latypovo 1999 m. rugpjūčio 11 d. tarnybinį pranešimą, kuriuo vadovavosi teismas, liudytoja J. P. pokalbio su pareigūnu metu atpažino ir bare,,Vakaro magija“ įvykio vakarą buvusius kasatoriaus bendradarbius G. B. ir V. K.; to ne tik nepatvirtino pateiktas garso įrašas, liudytoja J. P., bet ir nenuginčijamai paneigė nurodyti liudytojai, kad jie tą vakarą niekaip negalėjo būti minėtame bare. Taigi V. Latypovo tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl liudytojo J. A. ir kitų liudytojų, buvusių automobilio suradimo vietoje, parodymų, kurie patvirtino, jog į įvykio vietą atvežtas tarnybinis šuo visiškai į jį (kasatorių) nereagavo.
Taip pat kasatorius nurodo, kad teismas, nustatęs, jog jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kaltu pripažino pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, kurioje nenumatyta baudžiamosios atsakomybės už kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą, padarytą vairuotojui esant neblaiviam.
Be to, apkaltinamasis nuosprendis priimtas pasibaigus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Kasatorius nurodo, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 27 d. nutartimi paskelbus jam paiešką, senaties termino eiga sustojo. Šis terminas atsinaujino 2003 m. lapkričio 24 d., kai Kauno miesto apylinkės teismui, vadovaudamasis BPK 433 straipsniu, 246 straipsnio 1 dalimi, kasatorius pateikė prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, nurodydamas tikslų savo gyvenamosios vietos adresą JAV. Taigi, apie tikslią jo gyvenamąją vietą sužinojus visiems proceso dalyviams, nuo šio momento senaties termino eiga atsinaujino ir tęsėsi toliau. Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. kovo 15 d. priėmė nutartį nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, kartu pripažino, kad teismui žinoma jo gyvenamoji vieta, kuri yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir jis vengia atvykti į teismą. Kauno miesto apylinkės teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, 2005 m. sausio mėnesį jis grįžo į Lietuvą. Kasatorius nurodo, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo (1999 m. liepos 27 d.) iki senaties termino eigos sustojimo (2000 m. spalio 27 d.) praėjo vieneri metai ir trys mėnesiai, o nuo to momento, kai teismui ir kitiems proceso dalyviams tapo žinoma tiksli jo gyvenamoji vieta (2003 m. lapkričio 24 d.), iki skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (2007 m. gruodžio 21 d.) – ketveri metai ir 27 dienos; taigi išeina, jog apkaltinamasis nuosprendis priimtas praėjus penkeriems metams trims mėnesiams ir 27 dienoms (BK 95 straipsnio 1 dalies b punktas).
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kaip neišsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą kasatorius nurodo, kad nenustatyta nei pėsčiojo partrenkimo vieta, nei jį partrenkusio automobilio greitis bei neatliktas eksperimentas siekiant išsiaiškinti, kada automobilio vairuotojas pamatė ar galėjo pamatyti į važiuojamąją kelio dalį išbėgusį pėsčiąjį, be to, netirta jo versija, kad automobilis buvo pavogtas. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti: pėsčiojo partrenkimo vieta nustatyta liudytojų A. J. (akivaizdžiai mačiusio įvykį nuo šaligatvio ties ta vieta, kur pėsčiasis M. Z. kirto gatvę) ir Ž. P. parodymais ir šie duomenys užfiksuoti įvykio vietos plane prie autotechninės ekspertizės akto (T. 2, b. l. 1-23); apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas ekspertų, specialistų išvadas bei kitus byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pėsčiąjį M. Z. partrenkusio automobilio,,Mazda 626“ greitis viršijo leistiną 60 km/val. greitį (atkreiptinas dėmesys į tai, kad pėsčiajam įvykio metu buvo nutraukta dešinė koja ties klubu, o ekspertai L. Lazarenko ir D. Tumėnas paaiškino, kad tokios traumos padaromos tais atvejais, kai lengvojo automobilio greitis yra didesnis nei 80 km/val., o dažniausiai šis greitis būna ne mažesnis kaip 100 km/val.); prašymą atlikti eksperimentą apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė, nes galima patikrinti kaltinamojo parodymus ar versijas (BPK 197 straipsnis) tada, kai jis pripažįsta vairavęs automobilį ir duoda parodymus apie eismo įvykį. Tiesa, apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl atmeta prašymą atlikti eksperimentą, ir taip pažeidė BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatas, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šis pažeidimas nėra esminis, nes nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Kasatoriaus versija dėl automobilio vagystės buvo tiriama, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, kodėl ji atmesta.
Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, neištyręs įrodymų, negalėjo jų įvertinti priešingai nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Be to, apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą – apklausė specialistus ir ekspertus, nors išteisintasis ir jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo.
Kita įrodymų vertinimo sąlyga – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai įrodymų reikalavimai yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Kasaciniame skunde neteigiama, kad nuosprendis pagrįstas įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys – laikantis procesinio įstatymo nustatytos tvarkos – kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Jei gaunant duomenis pažeidžiama nustatyta tvarka, tada teismas privalo įvertinti, ar tai nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Kasatorius nurodo, kad jo dalinis prisipažinimas 1999 m. rugpjūčio 23 d. buvo išgautas naudojant psichinę prievartą (žadant paleisti iš suėmimo ir pažadas buvo ištesėtas), o parodymų patikrinimas vietoje padarytas pažeidžiant 1961 m. BPK 205 straipsnio nuostatas, todėl šie duomenys buvo gauti neteisėtais būdais.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. N. Č. dalinį prisipažinimą, nurodė, kad tokius parodymus jis davė dalyvaujant gynėjui, be to, šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat šiuos duomenis patvirtina ir kiti byloje ištirti įrodymai, todėl nerado pagrindo jais abejoti. Be to, šis teismas nurodė, kad parodymų patikrinimas vietoje su A. N. Č. padarytas nepažeidžiant BPK 196 straipsnio reikalavimų. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad šio procesinio veiksmo metu parodymų patikrinimas vietoje buvo numatytas ne BPK 196 straipsnyje, o tuo metu galiojusio – 1961 m. BPK 205 straipsnyje. Šią teismo klaidą teisėjų kolegija vertina kaip techninę, nes teismas nurodė naujojo – 2002 m. BPK 196 straipsnį, kuriame numatytas parodymų patikrinimas vietoje. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašą ir protokolą, nuosprendyje konstatavo, kad šis veiksmas atliktas pažeidžiant BPK normas, tačiau teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jog minėto procesinio veiksmo metu buvo padaryti esminiai pažeidimai, nes tik tokie pažeidimai leidžia daryti išvadą apie to veiksmo metu gautų duomenų neteisėtumą. Be to, kasatorius taip pat neteigia, kad parodymų patikrinimo vietoje metu buvo padarytas esminis proceso įstatymo pažeidimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinamasis 1999 m. rugpjūčio 23 d. buvo apklaustas prokuroro, dalyvaujant jo gynėjui ir vadovaujantis tuo metu galiojusio 1961 m. BPK nuostatoms (įtariamojo apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją nustatyta tik 2002 m. BPK); jo teisė į gynybą nebuvo pažeista, jis suvokė tokių parodymų reikšmę byloje, be to, šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ne apklausos dieną, o 1999 m. rugsėjo 2 d. (iš suėmimo buvo paleistas prieš 10 dienų); taigi šie duomenys buvo gauti teisėtu būdu, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai juos vertino kartu su kitais ištirtais įrodymais. Liudytojas V. Latypovas parodė, kad tikrino operatyvinę informaciją ir liudytoja D. M. (J.) iš pateiktų nuotraukų atpažino A. N. Č., kuris įvykio vakarą su kompanija buvo bare, apmokėjo sąskaitą ir iš baro išvyko apie 23.00 val. Liudytoja D. M. (J) šias aplinkybes patvirtino teisme. Remiantis šiais įrodymais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tikrinant operatyvinę informaciją liudytojai D. M. (J) buvo parodytos 23 nuotraukos (jos byloje yra), iš kurių ji atpažino A. N. Č., todėl daryti oficialaus atpažinimo nebuvo prasmės. A. N. Č. versija, kad jis įvykio metu nuo 22.00 val. buvo savo namuose, paneigta ne tik liudytojų V. Latypovo, D. M. (J) parodymais, bet ir A. N. Č. mobiliojo ryšio telefono pokalbiams (po įvykio intensyviai bendravo – skambino pats ar jam buvo skambinta 10 kartų) teikusių paslaugas 6 GSM ryšio bazinių stočių duomenimis, kurie išsamiai išanalizuoti apeliaciniame nuosprendyje, ir padaryta pagrįsta išvada, kad šie duomenys patvirtina A. N. Č. važiavimo automobiliu,,Mazda 626“ maršrutą po eismo įvykio iki šio automobilio palikimo ir suradimo vietos.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos, apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tinkamai įvertintais įrodymais, taigi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų šis teismas nepažeidė. Vadinasi, A. N. Č. kaltė pagrįsta ne prielaidomis, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visuma, šio teismo išvados išsamiai motyvuotos. Nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 331 straipsnio reikalavimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui surašyti. Taigi apeliacinės instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadarė.
BK 281 straipsnio 5 dalies taikymas
BK 281 straipsnio 5 dalyje (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, vairavusio kelių transporto priemonę, pažeidusio kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus.
Kasatorius nuteistas už veiką, padarytą 1999 m. liepos 27 d., t. y. galiojant 1961 m. BK bei KET, galiojusių iki 2003 m. balandžio 1 d., reikalavimų pažeidimus, todėl toliau nutartyje vartojama 1961 m. BK ir KET, galiojusių iki 2003 m. balandžio 1 d., terminologija.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad, A. N. Č. vairuodamas automobilį,,Mazda 626“ pažeidė KET 3.8, 13.2, 14.1, 14.2, 14.3 punktuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 883 redakcija) numatytus reikalavimus, ir dėl to žuvo žmogus.
Nuteistojo kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ginčijami visi šios nusikalstamos veikos požymiai. Pirmiausia, kasaciniame skunde ginčijamas priežastinis ryšys tarp A. N. Č. veikos ir kilusių padarinių bei A. N. Č. kaltė.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad tarp A. N. Č. padarytų KET 3.8, 13.2, 14.1, 14.2, 14.3 punktuose numatytų reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl už padarytą veiką A. N. Č. turi atsakyti. Šio teismo išvados dėl priežastinio ryšio tarp A. N. Č. veikos ir kilusių padarinių yra teisingos, o kasacinio skundo argumentai dėl to, kad šio ryšio nėra, nepagrįsti.
Nuteistojo kasaciniame skunde, neigiant priežastinį ryšį tarp A. N. Č. veikos ir kilusių padarinių, tvirtinama, kad vairuotojas išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir taip pažeidė KET 13.2 punkto reikalavimą todėl, kad siekė išvengti susidūrimo su staiga į gatvę išbėgusiu pėsčiuoju, kuris taip pat pažeidė KET reikalavimus, nes ėjo ne pėsčiųjų perėja, be to, pėsčiąjį laiku pastebėti trukdė pirma eismo juosta važiuojantis automobilis.
Kasacinės instancijos teismas nusikalstamos veikos aplinkybių nenustatinėja ir netikrina nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimo bylos aplinkybėms, todėl teismas vadovaujasi apeliacinės instancijos teismo nustatytomis įvykio aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad žuvusysis pažeidė KET reikalavimą – ėjo per gatvę ne pėsčiųjų perėja – tačiau šis pažeidimas nebuvo kilusių padarinių priežastis, nes nustatyta, kad gatvė buvo apšviesta, žuvusysis pradėjo eiti per gatvę, kai automobiliai dar buvo pakankamai toli. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad pėsčiasis staiga išbėgo į gatvę ir šios aplinkybės jis negalėjo numatyti. Akivaizdu, kad, jeigu nuteistojo A. N. Č. vairuojamas automobilis nebūtų partrenkęs pėsčiojo M. Z., šis nebūtų žuvęs. Taigi nuteistojo A. N. Č. veiksmai buvo kilusių padarinių būtina sąlyga. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis, t. y. reiškinys, dėl kurio vyksta kitas reiškinys (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius, 2000, p. 603).
Eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, autoavarijos priežastis yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad susidariusioje eismo situacijoje tuo atveju, jeigu A. N. Č. būtų laikęsis KET reikalavimų, jis būtų galėjęs išvengti susidūrimo; vadinasi, A. N. Č. veika buvo autoavarijos metu kilusių padarinių pagrindinė priežastis.
Nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 5 dalyje, yra neatsargus. Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad A. N. Č. padarytas nusikaltimas yra neatsargus, tiesiogiai nenurodė, kuria neatsargumo rūšimi pasireiškė jo kaltė. Ši aplinkybė, nors ir yra teismo sprendimo trūkumas, neturi reikšmės baudžiamojo įstatymo – BK 281 straipsnio 5 dalies – taikymui, nes nepriklausomai nuo neatsargumo rūšies veika kvalifikuojama pagal vieną ir tą patį baudžiamąjį įstatymą.
Apeliacinės instancijos teismo nustatytų įvykio aplinkybių ir jo nuosprendyje išdėstytų veikos kvalifikavimo motyvų analizė duoda pagrindą išvadai, kad A. N. Č. jam inkriminuotą veiką padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatytų padarinių, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad įvykio metu A. N. Č. vairavo automobilį neblaivus ir prie šviesoforo prieš sankryžą buvo sustoję dėl draudžiamo jiems važiuoti – raudono šviesoforo signalo – du automobiliai (I eismo juostoje Ford, o II eismo juostoje A. N. Č. vairuojama,,Mazda 626“) ir, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, jie ėmė lenktyniauti staiga didindami greitį. Toks nuteistojo sprendimas – vairavimas neblaiviam, staigus greičio didinimas bei lenktyniavimas su kitu automobiliu ir aiškus leidžiamo mieste greičio viršijamas – susidariusioje eismo situacijoje buvo aiškiai netinkamas. Tokiu atveju A. N. Č. privalėjo vadovautis KET 3.8, 13.2, 14.1, 14.2, 14.3 punktuose numatytais reikalavimais: vairuoti automobilį blaivus ir neviršyti 60 km/val. greičio, važiuoti taip, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, o atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, sulėtinti transporto priemonės greitį, net visiškai ją sustabdyti arba apvažiuoti kliūtį, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Įvertinus nurodytą įvykio situaciją, taip pat tai, kad A. N. Č. vairuodamas neblaivus žymiai viršijo greitį, darytina išvada, kad jis numatė, jog dėl tokio jo veikimo gali kelyje atsirasti kliūtis ir kad nesilaikant KET reikalavimų gali įvykti autoavarija, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jos išvengti.
Pažeisdamas KET reikalavimus A. N. Č. numatė, kad dėl tokios jo veikos gali įvykti autoavarija – eismo įvykis, kurio metu, dalyvaujant važiuojančiai motorinei transporto priemonei, žus ar bus sužeisti žmonės arba bus sugadintos transporto priemonės, krovinys, kelias, kelio statiniai, koks nors kitas turtas (KET 1.26 punktas), o ne konkrečius padarinius, nurodytus BK 281 straipsnyje (žmonių mirtį, sužalojimus ir pan.).
Kasatorius pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog veiką jis padarė būdamas neblaivus, tačiau pripažino kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, kurioje numatyta atsakomybė už veiką, kurią kaltininkas padarė būdamas blaivus. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą patikrina neviršijant apeliacinių skundų ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį skundė prokuroras. Taigi išteisintojo padėtį apeliacinės instancijos teismas galėjo pabloginti tik tais pagrindais, kurie nurodyti prokuroro apeliaciniame skunde, be to, išteisintojo padėties negalima pabloginti labiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde. Prokuroras, apskundęs pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, prašė jį panaikinti ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį A. N. Č. veiką iš 1961 m. BK 246 straipsnio 5 dalies, remiantis 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, perkvalifikuoti į 2000 m. BK 281 straipsnio 5 dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismas buvo suvaržytas prokuroro apeliacinio skundo ribų, todėl A. N. Č. veika, kurią jis padarė neblaivus, buvo kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 5 dalį.
Dėl BK 95 straipsnio 3 dalies taikymo
BK 95 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislepia nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kai asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Taigi šioje normoje aiškiai nustatyti du senaties atsinaujinimo pagrindai. Bylos medžiaga patvirtina, kad A. N. Č. 2000 m. spalio 27 d. pirmosios instancijos teismo nutartimi paskirta kardomoji priemonė buvo pakeista į suėmimą, nes kaltinamasis neatvyko į teismą, o 2000 m. lapkričio 6 d. paskelbta paieška. A. N. Č. buvo sulaikytas 2005 m. sausio 25 d. Vilniuje, taigi nuo šios dienos atsinaujino senaties termino eiga. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį senaties terminas (penkeri metai BK 95 straipsnio 1 dalies 1b punktas) nebuvo pasibaigęs, o kasatoriaus argumentai, kad, pirmosios instancijos teismui 2000 m. spalio 27 d. nutartimi paskelbus jo paiešką, senaties eiga sustojo ir šis terminas atsinaujino 2003 m. lapkričio 24 d., informavus teismą apie jo gyvenamąją vietą JAV, bei kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas suėjus senaties terminui, nepagrįsti.
Nenustačius apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o šio teismo nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. N. Č. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Valerijus Čiučiulka
Vytautas Masiokas
