0Civilinė byla Nr. 3K-3-398/2008
Procesinio sprendimo kategorija 30.6 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Virgilijaus Grabinsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. J. ieškinį atsakovams A. K., akcinei bendrovei,,Grigiškės“, uždarajai akcinei bendrovei,,Grigiškių komunalinis ūkis“ dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teisinės registracijos panaikinimo, buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta ir ieškinio senaties termino atnaujinimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja VĮ Registrų centras ir notarė D. M. U.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė: 1) atnaujinti ieškinio senaties terminą; 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1993 m. kovo 24 d. A. K. ir AB,,Grigiškės” sudarytą buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį, teisinę buto registraciją; 3) patvirtinti, kad ieškovės duktė L. J. ir AB,,Grigiškės“ sudarė buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį.
Ieškovė nurodė, kad jos duktė L. J. nuomininkės teisėmis gyveno vieno kambario bute (duomenys neskelbtini), todėl įgijo teisę šį butą privatizuoti. 1991 m. spalio mėnesį duktė privatizavimo komisijai padavė pareiškimą, susitarimą dėl buto privatizavimo, pažymą apie šeimos sudėtį, buvo surašytas buto įkainojimo aktas. 1992 m. pradžioje L. J. sumokėjo pinigus už buto privatizavimą. Užbaigti buto privatizavimo L. J. nespėjo, nes 1992 m. vasario 14 d. mirė. L. J., sunkiai sirgdama ir būdama ligoninėje, parašė įgaliojimą savo tėvui, kad jis dukters vardu sudarytų buto pirkimo–pardavimo notarinę sutartį. Buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nes atsakovas nepadėjo sunkiai sergančiai ieškovės dukteriai įforminti notarinio patvirtinimo. Taigi sandoris nebuvo patvirtintas dėl atsakovo neveikimo. Butą privatizavo atsakovė A. K., nors tokios teisės neturėjo. Ieškovė senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių: po dukters mirties ji patyrė sunkius išgyvenimus, susirgo sunkia liga, tapo antros grupės invalide; pagerėjus sveikatai, ieškovė kreipėsi į teismą, bet dėl sunkios materialinės padėties negalėjo sumokėti žyminio mokesčio; ieškovė nesupranta lietuvių kalbos ir jai sunku ginti savo interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2006 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad ji pagal įstatymą arba testamentą būtų paveldėjusi savo mirusios dukters turtą ar turtines teises. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė priėmė palikimą, t. y. pradėjo faktiškai jį valdyti. Ieškovė ir jos sutuoktinis V. J. (V. J.) 1992 m. rugpjūčio 7 d. ir 1992 m. rugpjūčio 10 d. pateikė prašymus Trakų notarų biurui dėl paveldėjimo pagal įstatymą priėmimo ir papildomus dokumentus. Atsakovui AB,,Grigiškės“ 1992 m. gruodžio 2 d. raštu pareikalavus grąžinti buto, kuriuo naudojosi ieškovės duktė, raktus, ieškovė šį reikalavimą įvykdė, taip pripažindama, kad neturi pretenzijų į ginčo butą. 1992 m. gruodžio 28 d. Trakų rajono notarė raštu pranešė ieškovei apie atsisakymą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Teismui nepateikta įrodymų, kad šis notaro atsisakymas buvo skundžiamas teismui ir kad toks atsisakymas būtų pripažintas nepagrįstu (1964 m. Civilinio kodekso 567 straipsnio 1 dalis, 587 straipsnis). Ieškovė, nebūdama L. J. teisių perėmėja ir įstatyminė atstovė, neturi subjektinės teisės reikalauti patvirtinti, kad L. J. ir atsakovas AB,,Grigiškės“ sudarė ginčo buto sutartį.
Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas AB,,Grigiškės“, atsisakydamas ieškovei leisti privatizuoti ginčo butą Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, būtent tuo pagrindu, kad lengvatine tvarka gali būti privatizuotas tik vienas butas, o ieškovė jau buvo pasinaudojusi įstatymo suteikta lengvata, būtų pažeidęs ieškovės interesus.
Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji, nebūdama L. J. teisių perėmėja, turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo iš atsakovo.
Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo 1993 m. kovo 24 d. A. K. ir AB,,Grigiškės” sudarytą ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį ir buto teisinę registraciją teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių nagrinėti ginčą iš esmės dėl šio materialinio–teisinio santykio.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 13 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 1993 m. kovo 24 d. A. K. ir AB,,Grigiškės“ sudarytą ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį, taikė restituciją ir nusprendė išieškoti iš AB,,Grigiškės“ A. K. 97,60 Lt; pripažino, kad 1992 m. vasario 14 d. L. J. ir AB,,Grigiškės“ sudarė ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 13 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2008 m. vasario 1 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovės atsakovui AB,,Grigiškės“ 686,52 Lt žyminio mokesčio išlaidų, o atsakovei A. K. – 686,52 Lt žyminio mokesčio ir 650 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Teisėjų kolegija nurodė, kad tai, jog ieškovė yra jos dukters L. J. įstatyminė paveldėtoja, konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje. L. J. buto kainą – 3660,09 rub. – sumokėjo 1992 m. vasario 14 d., mokestį už dokumentų rengimą ir įforminimą (196 rub.) – 1992 m. sausio 15 d., o valstybinį mokestį (48,80 rub.) – 1992 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 20 punkte nustatyta, kad, pirkėjui įmokėjus pradinę įmoką, mokestį už dokumentų rengimą ir įforminimą ir 0,5 procento buto kainos valstybinį mokestį, pirkimo–pardavimo sutartis patvirtinama notariškai ir teisiškai įregistruojama.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas AB,,Grigiškės“ vengė sudaryti su ieškove buto pirkimo–pardavimo sutartį ir šią įregistruoti notarine tvarka. Byloje nėra įrodymų, kad L. J. ar jos tėvai iki L. J. mirties būtų reikalavę atsakovą paspartinti buto privatizavimo užbaigimą.
Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2004, kurioje konstatuota, jog tuo atveju, kai asmuo, turintis teisę privatizuoti butą Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis, nebaigia privatizavimo proceso dėl savo mirties, t. y. nesudaro pirkimo–pardavimo sutarties ir ji notariškai nepatvirtinama, laikytina, kad asmuo nėra įgijęs nuosavybės teisės į butą ir kaip nekilnojamasis daiktas šis butas negali būti paveldėjimo dalykas. Pagal Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimą Nr. 249 mirusiojo asmens, nebaigusio buto privatizacijos proceso, paveldėtojas įgydavo subjektinę teisę užbaigti buto privatizavimą ir taip įgyvendinti mirusio asmens įstatyminę teisę tik tuo atveju, jeigu pats paveldėtojas neįgyvendino Butų privatizavimo įstatymo nustatytos teisės įgyti nuosavybėn nuomojamą butą. Sutuoktiniai E. J. ir V. J. 1992 m. gegužės 21 d. privatizavo butą (duomenys neskelbtini) Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovės nurodytos priežastys negali būti pateisinamomis ieškinio senaties terminui atnaujinti.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 1 d. nutartį. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Ieškovės duktė įvykdė visas sąlygas butui privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Atsakovas, žinodamas apie sunkią dukters ligą, nepadėjo paspartinti sudaryti sutartį, nors ieškovė kreipėsi į privatizavimo komisiją. AB,,Grigiškės“ vengė užbaigti buto privatizavimo procedūrą. Privatizavimo procese, be specialiųjų teisės normų, būtina vadovautis bendrųjų teisės normų reikalavimais. Teismas turėjo vadovautis 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalimi, CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, 6.309 straipsnio 3 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002).
Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį pirkti butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai arba jų šeimos nariai arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Privatizuojant ginčo butą, A. K. AB,,Grigiškės“ nedirbo. Jos pareiškimas, susitarimas privatizuoti butą, buto įkainojimo aktas yra be datos, buto pirkėjo pavardė nenurodyta, aktą pasirašė ne visi komisijos nariai. Šių aplinkybių teismas netyrė.
2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš viso nesprendė ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo.
Apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje. Teismas be pagrindo netaikė 1964 m. CK 83 straipsnio, 90 straipsnio 2 dalies, CK 1.124 straipsnio, 1.131 straipsnio 2 dalies.
3. Pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio reikalavimų ribas, sprendė klausimą dėl teisių perėmimo ir paveldėjimo. Be to, teismas nepasisakė dėl visų pareikštų reikalavimų, pažeidė Civilinio proceso kodekso 141, 265 straipsnių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė šių pažeidimų.
IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB,,Grigiškės“ prašė kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintose privatizavimo taisyklėse nebuvo nustatyta pareigos, kad įmonė, atliekanti valstybinių butų privatizavimą, privalo vykti į ligoninę pas ligonį. Pagal šiuo nutarimu patvirtintų taisyklių 20 punktą ir Butų privatizavimo įstatymo 10 ir 11 straipsnius atsakovas turėjo teisę sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovės dukteria tik po to, kai ji sumokėjo už butą, tačiau tą pačią dieną ji mirė, todėl jos mirties momentu pasibaigė ir jos išduotas įgaliojimas tėvui sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas vengė sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį ir kad ieškovė būtų reikalavusi atsakovą paspartinti buto privatizavimo užbaigimą.
Jeigu atsakovas būtų sudaręs pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovės sutuoktiniu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės dukters išduotas įgaliojimas pasibaigė jos mirties dieną, tokia privatizavimo sutartis būtų niekinė ir jos nebūtų galima patvirtinti notariškai.
Ieškovė teigia, kad A. K. butą privatizavo neteisėtai. Ieškovė nenurodė materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimo.
2. Teismas pagrįstai nurodė, kad ambulatorinis gydymas negali būti pateisinama priežastimi ieškinio senaties terminui atnaujinti. Teismo nutartis atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 suformuluotas ieškinio senaties termino taikymo taisykles.
3. Tai, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ieškovės teisių ir pareigų perėmimo ir paveldėjimo, negali būti laikoma ieškinio ribų peržengimu.
Ieškovė nenurodė, dėl kokių jos reikalavimų teismas nepasisakė.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė A. K. prašė kasacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistus; priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Pagal Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų taisyklių 20 punktą buto pirkimo–pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir teisiškai registruojama sumokėjus visas įmokas. AB,,Grigiškės“ pareiga sudaryti su L. J. pirkimo–pardavimo sutartį ir ją notariškai patvirtinti atsirado tik 1992 m. vasario 14 d., tačiau tą dieną ji mirė. Mirus L. J., nebeliko subjekto, galinčio sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, ir pasibaigė L. J. išduotas įgaliojimas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas AB,,Grigiškės“ vengė sudaryti su L. J. buto pirkimo–pardavimo sutartį.
2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl ieškinio senaties termino ir padarė pagrįstą išvadą.
3. Ieškovė nenurodė, dėl kokių jos ieškinio reikalavimų nepasisakė teismas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad visi pareikšti reikalavimai buvo išnagrinėti.
k o n s t a t u o j a :
Kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, yra saistomas žemesnės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pasisako tik dėl materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Atsakovai A. K. ir AB,,Grigiškės“ buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį sudarė 1993 m. kovo 24 d. Tuo metu galiojo 1964 m. CK. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė praleido 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą šiai sutarčiai ginčyti, nes ieškinys teisme pareikštas tik 2005 m. sausio 26 d. Pagal šio kodekso 90 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti. CK 90 straipsnio 2 dalyje buvo nustatytas pažeistos teisės gynimas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Panašios normos, reglamentuojančios ieškinio senaties termino teisines pasekmes, yra ir 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Taigi pagal šias įstatymo normas yra svarbu nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, o jeigu ieškinio senaties terminas yra praleistas, jo praleidimo priežasties svarbą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-630/2003; 2004 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2004; 2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–7–372/2005; 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, ir kt.). Prašydama atnaujinti ieškinio senaties terminą, ieškovė pripažįsta, kad jį yra praleidusi, tačiau teigia, jog šis praleistas dėl svarbių priežasčių. CK ir kituose įstatymuose neišvardytos aplinkybės, sudarančios pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Įstatymuose taip pat nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima spręsti, kokios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Apeliacinės instancijos teismas vertino šio termino praleidimo priežastis ir jų svarbą. Kasacinis teismas negali paneigti šio teismo išvadų, nes būtų kitaip įvertinti nustatyti faktai bei pateiktas kitoks jų vertinimas. Minėta, kad kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi šia įstatymo norma, teisėjų kolegija patikrino senaties termino taikymą teisės aspektu ir konstatuoja, kad teismai įstatymų normas taikė tinkamai.
Atmetus ieškinį dėl ieškinio senaties termino praleidimo, ieškovo kasacinio skundo argumentai tampa nereikšmingi. Tačiau teisėjų kolegija mano, kad būtina pasisakyti ir dėl aplinkybės, kuri turi teisinės reikšmės šioje byloje ir formuojant teismų praktiką.
Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamoji namo, buto. Ši įstatymo norma reikšminga ta prasme, kad ja ribojamas lengvatinėmis sąlygomis įsigyjamų butų kiekis. Teismai nustatė, kad ieškovė ir jos sutuoktinis pagal šį įstatymą 1992 m. gegužės 21 d. privatizavo butą, esantį Grigiškėse. Teismai konstatavo, kad ieškovės duktė pradėjo buto privatizavimo procesą, tačiau jo neužbaigė dėl mirties. Tokiu atveju, svarstant, ar ieškovė turi teisę tęsti pradėtą buto privatizavimo procesą, yra reikšmingi ir kiti teisės aktai, priimti vykdant Butų privatizavimo įstatymą ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gegužės 30 d. nutarimą Nr. I-1394 „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“. Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 249 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 33 papildymo“ šis nutarimas buvo papildytas 4 punktu. Jame buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai nuomininkas iki 1992 m. kovo 1 d. pareiškė norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas, kuriose, be jo, nebuvo kitų nuomininkų, tačiau iki pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo notariškai dienos jis mirė, teisė įsigyti privatizuojamas gyvenamąsias patalpas pereina jo testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams, jeigu šie pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą nėra pasinaudoję teise įsigyti kitų gyvenamųjų patalpų. Minėta, kad teismai konstatavo, jog ieškovė pasinaudojo teise įsigyti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, todėl pagal buvusį teisinį reglamentavimą neturėjo teisės po dukters mirties privatizuoti jos nuomotą butą. Tokią išdėstytų teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2004).
Teisės normos pritaikytos ir išaiškintos tinkamai. Ieškovės reikalavimai atmesti remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktini galioti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
