Civilinė byla Nr. 3K-3-395/2008
Procesinio sprendimo kategorija 30.6 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. liepos 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Virgilijaus Grabinsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. M. kasacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 24 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovui Palangos miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis sutartį; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Palangos butų ūkis“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių butų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis tvarką, aiškinimo ir taikymo. Ieškovė nurodė, kad nuo 1993 metų gyveno Palangos miesto savivaldybės nuomojamame bute (duomenys neskelbtini); šis butas buvo paskirtas jos motinai, ieškovė gyvenamąją vietą šiame bute deklaravo nuo 1996 metų, 1999 metų rudenį išvyko studijuoti į Vilnių, 2002 metais, grįžusi po studijų, toliau gyveno minėtame bute. Ieškovei grįžus iš studijų, motina išvyko gyventi atskirai, 2006 m. gegužės 12 d. su ieškove buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Ieškovės teigimu, ji 1997 metais kreipėsi į UAB „Palangos butų ūkis“ su rašytiniu prašymu leisti jai privatizuoti ginčo butą, tačiau dėl ieškovei nežinomų priežasčių prašymas nebuvo užregistruotas. UAB „Palangos butų ūkis“ atstovas ieškovei pateikė ginčo buto kainos apskaičiavimo aktą, pagal kurį ji sumokėjo dalį kainos už norėtą privatizuoti ginčo butą. Pateikus apmokėjimo kvitus tarnybai, buvo perskaičiuota buto kaina, tačiau ieškovė šios kainos dėl sunkios turtinės padėties nebesumokėjo. 2002 metais grįžusi iš studijų, ieškovė ne kartą kreipėsi į tarnybą dėl buto privatizavimo, tačiau prašymai buvo atmesti, nurodant, kad neišliko dokumentų, patvirtinusių ieškovės teisę privatizuoti ginčo butą, ir kad tokia teisė buvo suteikta ne ieškovei, o jos motinai. Ieškovės teigimu, motina sutiko, kad ginčo butas būtų buvęs privatizuotas ieškovės vardu. Ieškovė manė, kad buto privatizavimo procesą pradėjo, tačiau neužbaigė dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių, todėl prašė teismo atnaujinti terminą butui (duomenys neskelbtini) privatizuoti, pripažinti jai teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nurodytą nuomojamą butą, įpareigoti Palangos miesto savivaldybę sudaryti su ieškove buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo (privatizavimo) lengvatinėmis sąlygomis sutartį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Palangos miesto apylinkės teismas 2007 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, remdamasis byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimu, rašytine bylos medžiaga, nustatė, kad ginčo butas nuosavybės teise priklausė Palangos miesto savivaldybės tarybai, 1993 metais jis buvo suteiktas naudotis ieškovės motinai, kuri ginčo bute gyveno su dukteria – ieškove; pagal ieškovės prašymą 2006 m. gegužės 13 d. ieškovė ir Palangos miesto savivaldybės taryba sudarė ginčo buto nuomos sutartį. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, jog ji kreipėsi su prašymu dėl turto privatizavimo, nes privatizavimo procesą vykdančioje įmonėje UAB „Palangos butų ūkis“ nebuvo duomenų, kad toks prašymas su ieškovės motinos sutikimu būtų užregistruotas. Nors ieškovė valios išreiškimą įgyti nuosavybės teisę į ginčo butą privatizavimo būdu grindė UAB „Palangos butų ūkis“ atstovo atliktu ginčo buto kainos apskaičiavimo aktu, tačiau teismas nepripažino šio įrodymo oficialiu, nes jis neatitiko įstatyme reikalaujamos formos – nebuvo patvirtintas butų privatizavimo komisijos pirmininko, buvo be antspaudo; juolab kad pati ieškovė pripažino, jog buto kainos apskaičiavimas buvo atliktas jos prašymu kaip preliminarus ketinamo įgyti ginčo buto kainos apskaičiavimas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė sumokėjo tik dalį apskaičiuotos buto kainos, vėliau savo valia atsisakė tęsti ginčo buto privatizavimo procesą dėl turtinės padėties, t. y. pati nusprendė dėl buto privatizavimo proceso eigos. Be to, teismas nenustatė kitų aplinkybių, kad dėl kitų asmenų, institucijų, įstaigų, sprendžiančių turto privatizavimo klausimus, ieškovė nebūtų galėjusi užbaigti turto privatizavimo proceso, ir nurodė, kad ieškovė pati privalėjo rūpintis savo teisių gynimu bei domėtis įstatyme suteiktos teisės įgyvendinimo galimybėmis. Teismas nepripažino svarbia aplinkybės, kad ieškovė sumokėjo dalį kainos už privatizuojamą butą pagal neoficialų apskaičiavimą; motyvavo, jog nepateikus prašymo privatizuoti butą, negalima daryti išvados, jog ieškovė tinkamai, laiku, įstatymo nustatyta tvarka pradėjo ginčo buto privatizavimo procesą ir negalėjo proceso pabaigti dėl kitų asmenų kaltės. Asmuo, ketinantis privatizuoti turtą savo vardu, privalėjo pateikti notarinį susitarimą su kitais bute gyvenusiais šeimos nariais, kas taps perkamo turto savininku. Teismas nustatė, kad tokio susitarimo nebuvo, ieškovė pateikė tik kartu gyvenusios jos motinos 2006 m. sausio 25 d. surašytą sutikimą, kurio pagrindu buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Teismas pripažino, kad ieškovė atitiko privatizavimo subjektui keliamus reikalavimus, butas buvo tinkamas privatizavimo objektas, tačiau ieškovė teisę privatizuoti butą privalėjo įgyvendinti Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu (nuo 1991 m. birželio 30 d. iki 1998 m. liepos 1 d.).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2008 m. vasario 6 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad Butų privatizavimo įstatyme buvo nurodytas teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas įgyvendinimo terminas. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad prašymą ir notariškai patvirtintą jos ir motinos susitarimą, jog ginčo butas bus perkamas ieškovės vardu, pateikė atsakovui dar 1997 metais, tačiau dėl jai nežinomų priežasčių šie dokumentai nebuvo išsaugoti, tačiau kolegija nustatė, kad byloje buvo tik ieškovės motinos 2006 m. sausio 25 d. sutikimas, jog butas būtų perrašytas ieškovės vardu. Dėl to kolegija, byloje nesant duomenų, kad ieškovė ar jos motina iki 1998 m. liepos 1 d. įstatyme nustatyta tvarka ir terminais būtų kreipusios į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, padarė išvadą, kad nebuvo tinkamai išreikšta valia įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Neišreiškus valios įstatyme nustatytoms institucijoms dėl buto privatizavimo, ginčo buto privatizavimas ir ieškovės teisės privatizuoti ginčo butą įgijimas ir jos tolesnis įgyvendinimas apskritai negalimas, todėl kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė tinkamai nepradėjo privatizavimo proceso 1997 metų birželio mėnesį, nes neįvykdė turto privatizavimo sąlygų. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad nebuvo įvertinta 1997 m. birželio 13 d. sudaryta ginčo buto inventorinė byla, nes šis dokumentas patvirtino aplinkybę, jog ieškovė 1997 m. birželio 26 d. kreipėsi į Palangos butų privatizavimo tarnybą su prašymu privatizuoti butą; motyvavo, kad faktas, jog buvo sudaryta ginčo buto kadastrinė byla, neįrodė, jog ieškovė buvo pateikusi prašymą privatizuoti butą. Be to, kolegijos teigimu, ieškovei tinkamai neišreiškus savo valios privatizuoti ginčo butą, neteko reikšmės ir ta aplinkybė, kad 1997 m. birželio 26 d. buvo atliktas preliminarus ginčo buto kainos paskaičiavimas; juolab kad šis dokumentas neatitiko oficialiajam dokumentui keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė savo valia atsisakė tęsti privatizavimo procesą dėl turtinės padėties, nes ji ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad neturėjo lėšų sumokėti reikalaujamą pinigų sumą už ginčo butą, dėl turtinės padėties nebetęsė ginčo buto privatizavimo proceso.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 24 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimu, nes, kasatorės teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nesiaiškino, ar iki 1997 m. gruodžio 31 d. ji kreipėsi į institucijas dėl ginčo buto privatizavimo, t. y. teismai netyrė UAB „Palangos butų ūkis“ ir Palangos miesto savivaldybės kasatorei rašytų atsakymų dėl negauto Valstybinės komisijos leidimo baigti privatizuoti ginčo butą. Teismai nesiaiškino, iš kur ir kokiu pagrindu tose institucijose buvo duomenų apie kasatorės pradėtą privatizavimo procesą. Be to, teismai neteisingai įvertino UAB „Palangos butų ūkis“ privatizavimo komisijos 1997 m. birželio 26 d. ginčo buto kainos apskaičiavimo aktą, neatsižvelgė į tai, kad, nesant pareiškimo su visais reikiamais dokumentais, privatizavimo komisija neturėjo teisės sudaryti ginčo buto įkainojimo akto, nes pagal Butų privatizavimo įstatymą ir Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles šis aktas galėjo būti sudaromas tik dėl asmens, nuomojusio gyvenamąsias patalpas, priklausiusias valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui. Kasatorės teigimu, teismai neįvertino tos aplinkybės, kad ji privatizavimo komisijai pateikė prašymo privatizuoti nuomojamas patalpas ir kartu gyvenusio šeimos nario sutikimo originalus, atsakovas privalėjo šiuos dokumentus užregistruoti ir išsaugoti, o to nepadarius, pripažintina, kad privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta dėl atsakovo darbuotojų kaltės. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai atmetė kaip įrodymą trečiojo asmens UAB „Palangos butų ūkis“ atstovės parodymus apie tai, jog butų privatizavimo dokumentai buvo įforminami tik tada, kai pagal buto kainos apskaičiavimo aktą būdavo sumokama jame nurodyta pinigų suma, ir tik sumokėjus pinigų sumą, buto įkainojimo aktą pasirašydavo privatizavimo komisijos primininkas, ir tokiu atveju dokumentas tapdavo oficialiuoju. Kasatorės teigimu, šios liudytojos parodymai patvirtino aplinkybę, kad kasatorė buvo tinkamai pradėjusi ginčo buto privatizavimo procedūrą. Be to, teismai neįvertino aplinkybės, kad kasatorė į butų privatizavimo komisiją kreipėsi po to, kai buvo sudaryta ginčo buto inventorinė byla, o tai įrodė, kad į šią komisiją kasatorė kreipėsi paduodama prašymą privatizuoti ginčo butą, nes buto inventorizacija atliekama tik siekiant pirkti butą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nevertino pačios kasatorės paaiškinimų, kad ji būtų laiku baigusi privatizavimo procedūrą, jeigu privatizavimo komisija būtų sumažinusi ginčo buto kainą ir jeigu kasatorei būtų buvę leista pasinaudoti įstatymuose įtvirtinta sąlyga sumokėti 10 procentų dydžio pradinį įnašą (šią sumą kasatorė buvo sumokėjusi), tačiau UAB „Palangos butų ūkis“ nepateikė kasatorei motyvuoto atsakymo apie tai, kad trūko tam tikrų dokumentų. Be to, pagal Butų privatizavimo įstatymo 9 straipsnį atsiskaityti už privatizuojamus butus pirkėjams buvo leidžiama per dešimt metų ir tik pirkėjui pageidaujant buvo galima už privatizuotus butus sumokėti iš karto.
Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai taikė butų privatizavimą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu, nenustatė juridinių faktų visumos, kuri būtų leidusi teismams padaryti išvadą leisti kasatorei privatizuoti ginčo butą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias butų privatizavimo tvarką, ar nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų įvertinimo, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Butų privatizavimo įstatyme, galiojusiame iki 1998 m. liepos 1 d., buvo nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo tvarka, taip pat jų įsigijimo nuosavybėn sąlygos. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šis įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas. 1993 m. balandžio 1 d. įstatymu Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis buvo papildytas nauja antrąja dalimi (su vėlesniais pakeitimais), kurioje asmenims, ne dėl savo kaltės laiku nepadavusiems pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, buvo suteikta galimybė prašymus dėl butų privatizavimo pateikti ir vėliau, tačiau su išlyga, kad tokie prašymai bus pateikiami Seimo sudarytai Valstybinei komisijai, turėjusiai teisę leisti tokius prašymus paduoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 5 punkte buvo nustatyta, kad pilietis, pageidavęs pirkti savivaldybei priklausantį butą, turėjo raštu kreiptis į miesto ar rajono valdybos sudarytą tarnybą arba komisiją. Pagal Taisyklių 18 punktą prie pareiškimo turėjo būti pridėtas susitarimas pirkti butą, t. y. turėjo būti pridėtas nuomininko ir jo šeimos narių susitarimas pirkti nuomojamą butą. Gyvenamosios patalpos nuomininkas ir jo šeimos nariai turėjo susitarti dėl buto pirkimo: kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps buto savininku (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad, nuomininkui ir jo šeimos nariams nesutarus pirkti gyvenamojo namo ar buto, pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma.
Bylą nagrinėję teismai, įvertinę įrodymus pagal CPK taisykles, nurodė, kad byloje nebuvo duomenų, patvirtinusių, jog ieškovė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu būtų kreipusis į savivaldybės sudarytą tarnybą dėl ginčo buto privatizavimo. Kasacinis teismas remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnis), todėl tik vertina, ar teismai tinkamai taikė Butų privatizavimo įstatymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, pripažįsta nepagrįstu kasacinio skundo argumentą, jog prašymas privatizavimo komisijai buvo pateiktas, tačiau nebuvo užregistruotas ir išsaugotas; motyvuoja, kad pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 179 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymus teismui pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Teismas įvertina pateiktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kurie leistų teismui padaryti išvadą, kad ji 1997 metais kreipėsi su pareiškimu į atsakovą dėl ginčo buto privatizavimo. Be to, vien tik prašymo pateikimas nelaikytinas subjektinės teisės privatizuoti butą įgyvendinimu, nes be šios sąlygos esminis Butų privatizavimo įstatymo reikalavimas buvo pateikti tinkamai įformintą susitarimą dėl ginčo buto privatizavimo. Nesant susitarimo pirkti nuomojamą butą, kaip vienos iš būtinų buto privatizavimo sutarčiai sudaryti sąlygų, nustatytų Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, ieškovė neįgijo subjektinės teisės, galiojant šiam įstatymui, privatizuoti ginčo butą, todėl teisinis santykis dėl buto privatizavimo tarp ieškovės ir atsakovo galiojant Butų privatizavimo įstatymui neatsirado. Teisėjų kolegija pažymi, kad kai subjektinės teisės nėra, tai negali būti ir šios teisės pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai taikė Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, jų nepažeidė, nenukrypo nuo teismų praktikos dėl šių įstatymų straipsnių taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. nutartis V. M. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1025; skelbta Teismų praktika 14, p. 214; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnija, bylos Nr. 3K-3-394/2002; skelbta Teismų praktika 18, p. 13).
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes teisingai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo normas, reglamentuojančias buto privatizavimo subjektų teisę privatizuoti butą, nepažeidė įrodymų įvertinimo taisyklių, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Ieškovės kasacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
