Civilinė byla Nr. e3K-3-58-1120/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00655-2022-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4; 3.1.7.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. sausio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Agnės Tikniūtės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Rinvest“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Facija“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Grinda“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Sostinės valdos“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymą, ieškinį patenkinus iš dalies, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovių 66 584,24 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad UAB „Grinda“, kuri yra atsakinga už Vilniaus miesto teritorijoje esančių magistralinių lietaus nuotekų inžinerinių tinklų plėtrą, eksploatavimą, remontą ir kt., informavo apie savavališkai įrengtus paviršinių nuotekų tinklus Kašubų gatvėje. Sprendiniai nebuvo suderinti su UAB „Grinda“, savivaldybe ar kitomis institucijomis ir visiškai skyrėsi nuo statybos techniniuose projektuose deklaruotų sprendinių, kuriems buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai. Minėtų tinklų įrengimas padarė didelę įtaką esamų paviršinių nuotekų tinklų pralaidumui, todėl dėl neteisėtų atsakovių veiksmų buvo užliejami ne tik privačių asmenų sklypai ir namai, bet ir bendro naudojimo gatvė. Dėl susidariusios situacijos, atsižvelgdama į gautus gyventojų skundus ir į tai, kad statytojai nustatytų pažeidimų neištaisė, ieškovė užsakė asfalto dangos remonto darbus Ašmenėlės g. ruože nuo Juodupio g. iki Kašubų g. Darbais praplatinta esama asfalto danga, įrengti lietaus nuotekų šuliniai. Darbus finansavo ieškovė ir patyrė 66 584,24 Eur žalą, šios atlyginimą prašo priteisti iš atsakingų asmenų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių 66 584,24 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė valstybei lygiomis dalimis iš atsakovių 1224 Eur žyminį mokestį.
5. Teismas nustatė, kad atsakovėms buvo išduotos lietaus vandens, statybinio drenažo nuvedimo (prijungimo) Vilniaus mieste techninės sąlygos. Techniniuose projektuose, kuriems buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai, paviršinių nuotekų tvarkymas buvo suprojektuotas sklypų ribose, paviršines nuotekas infiltruojant į gruntą ir nuvedant į Ašmenėlės gatvėje suprojektuotą lietaus nuotekų tinklą. Byloje nustatyta, kad faktiškai pastatyti namai yra tiesiogiai prijungti prie Kašubų g. paviršinių nuotekų tinklo ir tai neatitinka techniniuose projektuose deklaruotų sprendinių, kuriais remiantis buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai.
6. Teismo vertinimu, tokie atsakovių savavališki veiksmai, kai vykdant statybos darbus nesilaikoma iš anksto suderintų techninių sąlygų, savarankiškai (nesuderinus su atitinkamomis institucijomis ar jų įgaliotais asmenimis) pakeičiami nustatyti sprendiniai, laikytini statinių projektų sprendinių pažeidimu, neteisėtais, pažeidžiančiais tiek viešąjį interesą, tiek trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus. Savavališkas prisijungimas prie Vilniaus miesto centralizuotų paviršinių nuotekų tinklų daro didelę neigiamą įtaką esamų paviršinių nuotekų tinklų pralaidumui bei gretimuose sklypuose esančių trečiųjų asmenų turtui. Atsakovai neįvykdė įstatymuose nustatytų pareigų, atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
7. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovių teiginį, kad jos neatliko neteisėtų veiksmų, nes prisijungė prie UAB „Sostinės valdos“ inžinerinių tinklų pastarajai leidus. Teismas pažymėjo, kad atsakovės UAB „Rinvest“ susitarimas su UAB „Sostinės valdos“ dėl inžinerinių tinklų sudarytas iki trečiajam asmeniui UAB „Grinda“ išduodant technines sąlygas, todėl tai paneigia atsakovės teiginius, kad, gavusi sutikimą iš UAB „Sostinės valdos“, atsakovė galėjo nesilaikyti techninėse sąlygose nurodytų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovės gavo UAB „Sostinės valdos“ leidimą prisijungti prie nuotekų tinklų, tai nereiškia, kad atsakovės prie tinklų galėjo prisijungti bet kaip, nesilaikydamos teisės aktų reikalavimų ir (ar) savavališkai nesilaikydamos anksčiau UAB „Grinda“ išduotų techninių sąlygų. UAB „Rinvest“ nesivadovavo UAB „Grinda“ išduotomis techninėmis sąlygomis dėl lietaus vandens nuvedimo Vilniaus mieste objektui Kašubų g. Jose nustatyta projektuojant paviršinių nuotekų nuvedimo sistemą būtinai įrengti debito reguliavimo (infiltracinį) įrenginį, apribojant į tinklus išleidžiamą momentinį lietaus vandens debitą iki 5 l/s. Atsakovei UAB „Rinvest“ buvo žinoma apie būtinybę riboti į tinklus išleidžiamą momentinį lietaus vandens debitą, tačiau atsakovė pasirinko to nedaryti.
8. Teismas nurodė, kad atsakovėms, kaip statytojoms, kilo pareiga statinį statyti ir pastatyti taip, kad nenukentėtų trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalis). Atsakovės šios pareigos turėjo laikytis, nors ir buvo gavusios UAB „Sostinės valdos“ leidimą prisijungti prie tinklų, kadangi joms buvo išduoti konkretūs statybą leidžiantys dokumentai.
9. Teismas nustatė, kad dėl atsakovių veiksmų buvo užliejami ne tik privačių asmenų sklypai ir namai, bet ir bendro naudojimo gatvė, gyventojai negalėjo naudotis ne tik bendra gatve, bet ir nuosavais kiemais. Ieškovė, siekdama užtikrinti eismo saugumą ir kad eismas gatve galėtų vykti, buvo priversta pagal savo kompetenciją imtis gatvės remonto ir naujų lietaus šulinių įrengimo priemonių, kurių nebūtų turėjusi imtis, jeigu nebūtų buvę atlikti neteisėti atsakovių veiksmai (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas). Ieškovė užsakė ir apmokėjo asfalto dangos remonto darbus, tarp jų įrengė 8 naujus lietaus šulinius. Už šiuos darbus sumokėjo 66 584,24 Eur. Atsakovių neteisėti veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su ieškovės patirta žala. Jeigu atsakovės būtų laikiusiosi nustatytų reikalavimų ir nebūtų atlikusios neteisėtų veiksmų, paviršines nuotekas būtų tvarkiusios suprojektuotų sklypų ribose, gatvės nebūtų užliejamos.
10. Teismas nesutiko su atsakovių argumentais, kad bendra žalos suma neturėtų viršyti 5997,84 Eur, nes ne visi darbai yra susiję su ieškovės įrodinėjamų atsakovių veiksmų neteisėtumu ir jų priežastiniu ryšiu. Teismo įsitikinimu, ieškovė, siekdama pašalinti atsakovių neteisėtais veiksmais padarytą žalą ir užkirsti kelią kilti didesnei žalai ateityje, atliko būtinus gatvės remonto darbus, kurie, kaip ir kiti statybos darbai, turėjo atitikti visus teisės aktų reikalavimus. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į darbų apimtį, 66 584,24 Eur nelaikytina per didele suma.
11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių apeliacinius skundus, 2023 m. gegužės 11 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 2 d. sprendimą – ieškovės ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių 7257,38 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (7257,38 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. gegužės 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė valstybei iš atsakovių po 66,65 Eur žyminio mokesčio už ieškinį. Priteisė atsakovėms iš ieškovės po 3503,80 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, po 545,35 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir po 2156,46 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
12. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad byloje įrodytos visos atsakovių civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. atsakovės savavališkai, nesilaikydamos techniniuose projektuose nurodytų sprendinių ir nederindamos naujų sprendinių su atitinkamomis institucijomis, neteisėtai prisijungė prie paviršinių nuotekų tinklo, tuo padarydamos ieškovei žalos. Nepaisant techniniuose projektuose deklaruotų sprendinių, kuriais remiantis buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai, abiejų atsakovių statyti namai buvo tiesiogiai prijungti prie Kašubų g. paviršinių nuotekų tinklo, joms nesilaikant techniniuose projektuose nurodytų lietaus nuotekų tvarkymo sprendinių.
13. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad, nepaisant sudarytų susitarimų su UAB „Sostinės valdos“, atsakovės negalėjo prie tinklų prisijungti bet kaip, nesilaikydamos teisės aktų reikalavimų ir UAB „Grinda“ išduotų techninių sąlygų. Kolegija nurodė, kad jei atsakovės būtų laikiusiosi nuotekų įrengimo techninių sąlygų ir nebūtų atlikusios neteisėtų veiksmų, t. y. paviršines nuotekas būtų tvarkiusios sklypų ribose, kaip tai buvo nustatyta UAB „Grinda“ joms išduotuose techniniuose projektuose, gatvės nebūtų užliejamos, o ieškovė nebūtų patyrusi papildomų išlaidų, siekdama išspręsti gatvės užliejimo problemą. Atsižvelgdama į tai, kolegija sutiko, kad atsakovės, savavališkai ir neteisėtai prisijungusios prie lietaus nuotekų tinklų, turi atlyginti ieškovei jos patirtas išlaidas, sprendžiant gatvės užtvindymo problemą.
14. Kolegija iš 2021 m. spalio 29 d. darbų perdavimo–priėmimo akto nustatė, kad, be naujų šulinių įrengimo ir kitų su šulinių įrengimu susijusių darbų, buvo nurodyti ir tokie darbai kaip kelio bortelių įrengimas ant betono pagrindo, kelio bortelių remontas ant betono pagrindo, naujo šaligatvio iš betoninių plytelių įrengimas, vejos įrengimas, žvyrkelių ir gruntkelių lyginimas. Kolegija konstatavo, kad ginčo atveju galima spręsti tik dėl tų remonto darbų ir jų priežastinio ryšio su neteisėtais veiksmais, kurie susiję su lietaus nuotekų surinkimu, t. y. 8 papildomų šulinių įrengimu, todėl už kitus darbus ieškovės patirtų išlaidų kolegija nepripažino priežastiniu ryšiu susijusiomis su atsakovių neteisėtais veiksmais.
15. Kolegija nusprendė, kad teismas, neįvertinęs, ar iš tiesų visi ieškovės darbai yra susiję ir tikrai buvo būtini, sprendžiant gatvės užtvindymo problemą, nepagrįstai priteisė iš atsakovių visą ieškovės reikalautą sumą, todėl priteisė ieškovei iš atsakovių tik su papildomų šulinių įrengimu, siekiant išspręsti užliejamos gatvės problemą, susijusių darbų išlaidų atlyginimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 11 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Kolegija nevertino teisės aktų reikalavimų, keliamų gatvių ir lietaus nuotekų tinklų įrengimui, todėl padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, kad priežastiniu ryšiu su atsakovių neteisėtais veiksmais yra susijęs tik 8 papildomų šulinių įrengimas. Kolegija nei faktiniu, nei teisiniu požiūriu nevertino, ar ieškovė turėjo galimybę, spręsdama atsakovių sukeltą problemą, įrengti tik papildomus šulinius, neatlikdama kitų darbų ir neįrengdama kitų gatvės elementų.
16.1.1. Remiantis aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ (toliau – Gatvės reglamentas), ieškovė turėjo platinti gatvę, kad jos įrengimas atitiktų reglamente keliamus reikalavimus, kelias turėjo būti įrengtas taip, kad lietaus nuotekos būtų nukreipiamos į įrengtus šulinius, o tiesiog vidury laukų įrengti šuliniai neveiktų tinkamai – lietaus nuotekos nebūtų surenkamos.
16.1.2. Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 31 d. direktoriaus įsakymu Nr. V-476 patvirtintos Automobilių kelių vandens nuleidimo sistemų projektavimo taisyklės (toliau – Taisyklės) išdėsto rekonstruojamų ir remontuojamų valstybinės reikšmės kelių ir gatvių, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsos, vandens nuleidimo sistemų iš kelio konstrukcijų sudarančių sluoksnių ir pakelės zonų projektavimo techninius reikalavimus, taikomus ir vietinės reikšmės keliams, gatvėms ir kitoms eismo zonoms. Taisyklės skatina vejos įrengimą, kadangi tokiu būdu paviršinis vanduo infiltruojamas į gruntą, vanduo išvalomas (filtruojamas). Atsižvelgiant į Gatvės reglamentą, Taisykles, akivaizdu, kad ieškovė, dėl atsakovių neteisėtų veiksmų įrengdama vandens surinkimo šulinius, privalėjo įrengti ir pačią gatvę su jos elementais, kurie turi esminę reikšmę surenkant vandens nuotekas.
16.2. Kolegija, spręsdama dėl priežastinio ryšio, nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnio nuostatomis ir kasacinio teismo išaiškinimais – savo išvados dėl priežastinio ryšio nebuvimo nepagrindė, nenurodė, kokiu būdu buvo galima įrengti tik papildomus šulinius, neatliekant kitų statybos darbų – nesutvarkant ir neįrengiant kelio, atitinkančio teisės aktų reikalavimus.
16.2.1. CK 6.247 straipsnis nustato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta nukentėjusiam asmeniui grąžinti į tokią padėtį, kuri būtų nesant teisės pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-378/2020). Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013). Bet kokiu atveju, nustatant prievolės atlyginti žalą apimtį, reikia vadovautis protingumo kriterijumi (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-313/2019).
16.2.2. Kasacinio teismo praktikoje priežastinio ryšio nustatymo procesas civilinėje byloje sąlygiškai išskiriamas į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-381/2023). Conditio sine qua non testas lemia būtinumą nustatyti, ar neteisėti veiksmai buvo būtina žalos atsiradimo priežastis (būtina priežastis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-1075/2021). Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019).
16.3. Nesant atsakovių neteisėtų veiksmų, ieškovei nebūtų atsiradusi žala. Žalos dydžiui pagrįsti ieškovė pateikė 2021 m. spalio 29 d. darbų perdavimo–priėmimo aktą. Atsakovės nepateikė lygiaverčių įrodymų, kad akte nurodyti darbai nebūtų buvę būtini. Tokių nebūtinų (konkrečių) darbų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
16.4. Kolegija neteisingai nustatė žalos dydį. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Ieškovė, veikdama ir bendruomenės interesais, siekdama sustabdyti ar sumažinti tolimesnį žalos didėjimą, užsakė ir apmokėjo asfalto dangos remonto darbus, įrengė 8 naujus lietaus šulinius. Už šiuos darbus sumokėjo 66 584,24 Eur, šie laikytina ieškovės patirta žala.
16.5. Iš nutarties turinio negalima suprasti, kokiu būdu teismas nusprendė, kad tik maža dalis šių ieškovės išlaidų yra žala, susijusi su atsakovių neteisėtais veiksmais. Kolegija pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270, 331 straipsniai).
16.6. Kolegija priteisė atsakovėms po 3503,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo, po 545,35 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir po 2156,46 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra neteisingas, pažeidžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo civiliniame procese taisykles, CPK 93 straipsnį ir nukrypsta nuo kasacinio teismo praktikos. Teismas pripažino atsakovių neteisėtus kaltus veiksmus, konstatavo buvus visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir iš nukentėjusios (iš šiuo atveju bylą laimėjusios) šalies priteisė kalto asmens (atsakovių) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kuris viršija priteisto žalos atlyginimo dydį. Tokia teismo nutartimi buvo paneigti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.
16.7. Kolegija nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022).
16.8. Kolegija taip pat nukrypo ir nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos, kad neprotingo dydžio bylinėjimosi išlaidos gali kelti problemų pirmiausiai tais atvejais, kai šalies civilinis ieškinys buvo patenkintas bent iš dalies. Tokiais atvejais labai didelės bylinėjimosi išlaidos gali „uzurpuoti“ didelę dalį ar net visą šaliai priteistą piniginį atlyginimą. Nepateikus svarių priežasčių, pateisinančių tokį rezultatą, bylinėjimasis tampa beprasmis, o teisė į teismą – teorinė ir iliuzinė (EŽTT 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Čolic prieš Kroatiją, peticijos Nr. 49083/18). Nacionaliniai teismai, skirstydami šalių procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, turi atsižvelgti ne tik į galutinį bylos rezultatą, bet įvertinti ir tai, ar konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra sąžiningas – neatima šalims pagrįstai priklausančių piniginių kompensacijų. Tuo atveju, kai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas nulemtų visišką šaliai pagrįstai priklausančios piniginės kompensacijos netekimą, teismai turi taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią nukrypti nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymo ir užtikrinti sąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-943/2022).
16.9. Kolegija neįvertino Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisinto užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodytų kriterijų, reikšmingų sprendžiant dėl priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio, apsiribojo įvertinimu, kad atsakovių patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Kolegija neįvertino, kad byloje vykę teismo posėdžiai buvo trumpi ir nesudėtingi: 2022 m. rugsėjo 22 d. posėdis truko 34 min., 2023 m. spalio 24 d. posėdis truko 1 val. 19 min., 2022 m. gruodžio 12 d. posėdis truko 19 min., pats ginčas nėra sudėtingas, sprendžiami teisiniai klausimai nebuvo nauji, ieškovės procesinis elgesys buvo sąžiningas ir tinkamas. Atsakovių bylinėjimosi išlaidos buvo dirbtinai padidintos du kartus, nors atsakovių atsiliepimas, kiti procesiniai dokumentai buvo bendri, vyko bendri posėdžiai. Kadangi išrašytos atskiros sąskaitos už tas pačias paslaugas skirtingoms atsakovėms, už tas paslaugas buvo sumokėta dviguba suma. Tai sudaro pagrindą atsakovėms priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą mažinti per pusę.
17. Atsakovės atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
17.1. Kolegijos sprendimas priteisti žalos atlyginimą tik už su gatvės užliejimo problemos išsprendimu susijusius darbus yra priimtas įvertinus faktinę ginčo situaciją, bylos medžiagą ir atsižvelgus į atsakovių išdėstytus teisinius motyvus. Atsakovės nuosekliai įrodinėjo, kad ieškovė, kaip Ašmenėlės gatvės savininkė, turėjo pareigą tinkamai ją įrengti, kad gatvė būtų suplanuoto dydžio. Atsakovės niekada neturėjo pareigos įrengti (pastatyti) Ašmenėlės gatvės, jos praplatinti, kad ji atitiktų techninius reikalavimus, kuriuos įtvirtino ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės bendruoju planu. Ieškovės argumentai apie kelių įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus yra aktualūs ieškovei, kaip gatvės savininkei, vykdant pareigas. Papildomų šulinių įrengimas susijęs su gatvės liejimo problemos išsprendimu, tačiau gatvės remontas ir praplatinimas taip, kad jos įrengimas atitiktų teisės aktuose keliamus reikalavimus, yra savivaldybės pareiga, dėl to teismas pagrįstai nusprendė, kad šie darbai nesusiję priežastiniu ryšiu su įrodinėtais atsakovių neteisėtais veiksmais. Esant pačios ieškovės patvirtintam bendrajam planui, nustatančiam gatvės parametrus, kurių iki remonto darbų ginčo gatvė neatitiko, įvertinus aplinkybę, kad gatvės sėmimo problemų atsirado tik po aplinkinių teritorijų išvystymo ir pačiai savivaldybei iki tol tinkamai neįrengus suplanuotos gatvės, toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir ieškovės teisių nepažeidė. Priešingai, visų gatvės įrengimo išlaidų priskyrimas atsakovėms, kai jų sąskaita būtų pagal teisės aktų reikalavimus pastatyta ieškovės gatvė, ieškovei pasinaudojus ir prisidengus atsakovių veiksmais sukelta gatvės liejimo problema, būtų neteisingas ir neproporcingas. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Ašmenėlės gatvė yra ieškovės nuosavybė ir būtent jai kyla pareiga tvarkyti, prižiūrėti ir tinkamai eksploatuoti gatvę.
17.2. Ieškovės pateiktas darbų perdavimo–priėmimo aktas, iš kurio kildinama žala, patvirtina, kad Ašmenėlės gatvės darbai priskirtini prie kelių priežiūros darbų. Akte nurodomos 23 pozicijos, tarp kurių tokios kaip kelio lovio, smėlio pasluoksnio, naujo šaligatvio iš betoninių plytelių, vejos įrengimas ir kt. Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelio elementai yra šie: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai ir kitos vandens nuleidimo sistemos, sankryžos, autobusų stovėjimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių elementų užimama žeme. Iki Akte nurodomų remonto darbų Ašmenėlės gatvę (pagal faktinę būklę) sudarė siauras (nesiekiantis nei 3 m pločio) asfaltuotas ruožas, kuris įrengtas prieš daugelį metų, asfalto būklės danga buvo prasta, nebuvo nei sankasų, nei vandens nuleidimo (surinkimo) sistemų (tinklų), nei pėsčiųjų takų, nei kelkraščių.
17.3. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą (toliau – Bendrasis planas), yra nustatyta, kad Ašmenėlės gatvė yra C kategorijos gatvė (esama / planuojama). C kategorijos gatvė turi būti mažiausiai 2 eismo juostų, kurių plotis – ne mažesnis kaip 3 m; šioje gatvėje privalomai turi būti įrengtas šaligatvis. Iki ieškovės atliktų Ašmenėlės gatvės tvarkymo darbų ši gatvė neatitiko ieškovės suplanuotos C kategorijos gatvės reikalavimų – nebuvo nei reikiamo eismo juostų skaičiaus, nei privalomų kelio elementų, nei šaligatvių, aptariamas gatvės ruožas ties Kašubų gatve ir Bendrajame plane yra pažymėtas kaip planuojamas. Pagal to paties Bendrojo plano sprendinius išvysčius aplinkines teritorijas, įrengus Kašubų gatvę, Ašmenėlės gatvėje ir kilo vandens nuotekų surinkimo problema, nes šio gatvės ruožo ieškovė nebuvo įrengusi ir jo įrengimą tik planavo. Ieškovė buvo priversta sutvarkyti šią gatvę taip, kad ji atitiktų Gatvės reglamente nustatytus reikalavimus ir Bendrojo plano sprendinius dėl C kategorijos gatvės įrengimo. Ieškovės išlaidos yra sietinos su savivaldybės, kaip viešojo administravimo subjekto ir gatvės savininkės, pareigų ir funkcijų vykdymu ir nesusijusios priežastiniu ryšiu su įrodinėtais atsakovių neteisėtais veiksmais. Ieškovė turėjo prievolę įrengti Ašmenėlės gatvę taip, kad ji atitiktų C kategorijos gatvei keliamus reikalavimus, tai reiškia, kad ieškovės įrodinėtos išlaidos visais atvejais būtų patirtos.
17.4. Ieškovė, reikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo, turėjo žinoti, kad būtent jai tenka pareiga įrodyti patirtos žalos dydį bei jos pagrįstumą, kaip būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą. Kolegija pagrįstai nurodė, kad liko neaišku, ką bendro su lietaus nuotekų surinkimo problemos išsprendimu turi gatvės asfaltavimo, siekiant praplatinti gatvę, darbai, šaligatvių, bortelių, vejos įrengimas, žvyrkelių lyginimas ir kt. Akto 1–18 punktuose nustatyti darbai visiškai nesusiję su ieškovės įrodinėtomis aplinkybėmis apie žalos priežastis ir jos pašalinimo būdą. Iš Akto matyti, kad su lietaus nuotekų tinklo įrengimu yra susijęs tik vienas darbas – 8 naujų lietaus šulinių įrengimas ir papildomi darbai, susiję su šių šulinių įrengimu.
17.5. Ieškovės argumentai, kad „ar šuliniai su vamzdžiais tiesiog turėjo būti įkasti į žemę“, yra teisiškai nekorektiški – į šulinių įkainį yra įskaičiuota visa šulinių įrengimo kaina, tą pagrįstai ir nustatė apeliacinės instancijos teismas. Net ir laikant, kad atsakovėms taikytina civilinė atsakomybė, bendra žalos suma neturėtų viršyti 5997,84 Eur, nes kiti darbai yra nesusiję su šioje byloje ieškovės įrodinėtų atsakovių veiksmų neteisėtumu ir jų priežastiniu ryšiu. Kolegijos sprendimas kaip žalos atlyginimą ieškovei priteisti būtent šią sumą yra pagrįstas ir teisėtas, nes ieškovė neturi teisės reikalauti priteisti atlyginti išlaidas, patirtas įrengiant savo pačios suplanuotą kelią.
17.6. Ieškovė neteisingai aiškina bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles ir CPK 93 straipsnio nuostatas. Pati ieškovė pasirinko prašyti 66 584,24 Eur žalos atlyginimo, kurį daugiausiai (apie 90 proc. nuo prašomos sumos) sudarė išlaidos už gatvės įrengimo darbus, nors jos priskirtinos ieškovės, kaip Vilniaus miesto gatvių savininkės, pareigų, susijusių su gatvių ir jų elementų įrengimu, vykdymu. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi apeliacinės instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies, todėl bylinėjimosi išlaidos pagrįstai buvo paskirstytos pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją. Pagal ginčo išsprendimo rezultatą buvo patenkinta tik labai maža dalis ieškinio reikalavimo, todėl atsakovės turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o ieškovės teiginiai, kad atsakovės pasipelnė iš šios situacijos, yra nepagrįsti.
17.7. Nors ieškovė vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022 pateiktais išaiškinimais, tačiau nenurodo argumentų, kaip minimoje nutartyje pateikti išaiškinimai turėtų būti taikomi šiuo konkrečiu atveju, kadangi minimos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios. Šioje byloje CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo pagrindų nėra ir ieškovė tokių aplinkybių neįrodinėja. Pagal kasacinio teismo praktiką, tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Šios teisės normos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020).
17.8. Ieškovė nurodo, kad atsakovės už procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose ir kitus veiksmus advokatui mokėjo po du kartus, kadangi atsakovėms buvo išrašytos atskiros sąskaitos už tas pačias paslaugas. Priešingai nei tvirtina ieškovė, atsakovės mokėjo ne po du kartus, bet kiekviena šalis mokėjo už jai suteiktą paslaugų dalį pagal jai išrašytą sąskaitą. Atsakovėms buvo išrašomos atskiros sąskaitos už paslaugas, šias sąskaitas kiekviena šalis apmokėjo atskirai. Šioje byloje atsakovėmis buvo patrauktos dvi šalys, kaip solidariosios atsakovės, ir nagrinėjant bylą buvo atstovaujami kiekvienos jų interesai, todėl kiekviena šalis patyrė tam tikro dydžio bylinėjimosi išlaidas. Tai, kad atsakovėms buvo išrašomos atskiros sąskaitos, nėra nesąžiningas elgesys ar dirbtinis teisinių paslaugų kainos dvigubinimas. Atsakovių patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų priteistinų atstovavimo išlaidų advokato pagalbai apmokėti išlaidų dydžių. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, ieškovės pareikštų reikalavimų dydį, atsakovėms suteiktų teisinių paslaugų apimtį, darbo ir laiko sąnaudas, šių išlaidų suma atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus, todėl ieškovės argumentai, kad šios išlaidos buvo paskirstytos neteisingai ir nesąžiningai, yra nepagrįsti.
18. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CK 6.249 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios žalos sampratą, ir CK 6.247 straipsnio, reglamentuojančio priežastinį ryšį tarp skolininko neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, aiškinimo ir taikymo
19. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi, žalą patyrusiam asmeniui atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su neteisėtais atsakingo už žalą asmens veiksmais priežastiniu ryšiu.
20. Priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, reglamentuoja CK 6.247 straipsnis, kuriame nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
21. Civilinė atsakomybė taikoma tik jei ieškovas įrodo, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys (CPK 178 straipsnis), išskyrus atvejus, kai priežastinis ryšys yra preziumuojamas. Priežastinis ryšys preziumuojamas subjektyviojo bendrininkavimo atveju bei alternatyviųjų priežasčių atveju (CK 6.279 straipsnio 4 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021 27 punktą).
22. CK 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys civilinėje byloje nustatomas dviem etapais. Pirmame etape nustatomas faktinis priežastinis ryšys – nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Faktinis priežastinis ryšys gali būti įvairaus pobūdžio – gali būti akivaizdu, kad žalingi padariniai kilo tik dėl skolininko veiksmų, bet galimi ir atvejai, kai skolininko veiksmai esmingai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tačiau nebuvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Jei žalą nulėmė kelios priežastys, teismas turi nustatyti, ar nesant skolininko veiksmų žala vis tiek būtų atsiradusi, ir tik tuo atveju, jei nustatoma, kad be skolininko veiksmų, nors ir ne vienintelės žalos atsiradimo priežasties, žala nekiltų, teismas gali daryti pagrįstą išvadą, kad faktinis priežastinis ryšys byloje įrodytas. Nustačius faktinį priežastinį ryšį, antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą (plg. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-823/2023 52 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
23. Nagrinėjamoje byloje nustatyti atsakovių neteisėti veiksmai šioms nesilaikant techniniuose projektuose nurodytų sprendinių, prisijungus prie paviršinių nuotekų tinklo. Dėl atsakovių neteisėtų veiksmų padidėjo lietaus nuotekų kiekis ir per liūtis buvo užliejama Ašmenėlės gatvės dalis ir gyventojų kiemai. Ieškovė, siekdama išspręsti susidariusią situaciją, įrengė papildomus lietaus nuotekų šulinius, o kartu užsakė asfalto dangos remonto darbus Ašmenėlės g. ruože nuo Juodupio g. iki Kašubų g. Už atliktus darbus ieškovė sumokėjo 66 584,24 Eur.
24. Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovė turėjo įrodyti priežastinį ryšį tarp atsakovių neteisėtų veiksmų ir savo patirtos žalos. Kaip minėta, pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, ieškovės patirta žala yra tik tos išlaidos, kurių nebūtų buvę, jei nebūtų atsakovių neteisėto prisijungimo prie privačių nuotekų tinklų.
25. Teismai skirtingai vertino, kuri ieškovės patirtų išlaidų dalis yra susijusi su atsakovių neteisėtais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo esant priežastinį ryšį tarp atsakovių neteisėto prisijungimo prie paviršinių nuotekų tinklo ir visų ieškovės patirtų išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su šia pirmosios instancijos išvada, nes nusprendė, kad ne visos ieškovės patirtos kelio remonto darbų išlaidos yra susijusios su atsakovių neteisėtais veiksmais. Teismas nustatė, kad ieškovė žalos dydžiui pagrįsti pateikė 2021 m. spalio 29 d. darbų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame išvardyti 23 punktai ieškovės užsakytų ir atliktų darbų. Be naujų šulinių įrengimo ir kitų su šulinių įrengimu susijusių darbų, atliktų darbų perdavimo–priėmimo akte taip pat buvo nurodyti ir tokie darbai kaip kelio bortelių įrengimas ant betono pagrindo, kelio bortelių remontas ant betono pagrindo, naujo šaligatvio iš betoninių plytelių, vejos įrengimas, žvyrkelių ir gruntkelių lyginimas ir kt. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad galima spręsti tik dėl tų remonto darbų ir jų priežastinio ryšio su neteisėtais atsakovių veiksmais, kurie susiję su pačių lietaus nuotekų surinkimu, t. y. 8 papildomų šulinių įrengimu, nes kiti darbai nėra susiję su lietaus nuotekų surinkimo problemos išsprendimu.
26. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė ieškovės patirtos žalos dydį ir nepagrįstai nusprendė, jog ieškovės turėtos išlaidos kelio įrengimo darbams apmokėti nėra priežastiniu ryšiu susijusios su atsakovių neteisėtais veiksmais, nes neįvertino, jog ieškovė turėjo platinti gatvę, kad šios įrengimas atitiktų Gatvės reglamente nustatytus reikalavimus.
27. Teisėjų kolegija sutinka, kad keliui įrengti teisės aktai nustato tam tikrus reikalavimus ir jų ieškovė privalėjo laikytis, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad visos su kelio įrengimu susijusios išlaidos buvo priežastiniu ryšiu susijusios su atsakovių neteisėtais veiksmais.
28. Atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą ir kituose savo procesiniuose dokumentuose, atskirsdamos į ieškovės reikalavimą atlyginti visas turėtas išlaidas, susijusias tiek su naujų lietaus nuotekų šulinių įrengimu, tiek su kelio ir jo elementų įrengimu, nurodė, kad ieškovė patyrė gatvės rekonstravimo išlaidų dėl to, jog, pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo tvirtinimo“ patvirtintus Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius, Ašmenėlės gatvė priskirta prie C kategorijos gatvių.
29. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad ieškovė turėjo platinti gatvę ir patyrė gatvės atnaujinimo išlaidų ne tik dėl atsakovių neteisėtų veiksmų, bet ir dėl savo pačios bei trečiųjų asmenų (Vilniaus miesto savivaldybės) veiksmų. Ieškovė žinojo apie savavališkai įrengtus paviršinių nuotekų tinklus Kašubų gatvėje (apie tai ji dviem UAB „Grinda“ raštais informuota jau 2021 m. kovo 30 d.). Pagal 2021 m. birželio 2 d. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą tą pačią dieną (2021m. birželio 2 d.) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-972, buvo nustatyta, kad Ašmenėlės gatvė yra C kategorijos gatvė (esama / planuojama). Ieškovė 2021 m. rugsėjo mėnesį, jau galiojant Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajam planui, užsakė asfalto dangos remonto darbus Ašmenėlės g. ruože nuo Juodupio g. iki Kašubų g. Šie darbai buvo atlikti iki 2021 m. spalio mėnesio.
30. Pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų yra savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Ašmenėlės gatvė, kurios dalyje buvo atlikti ginčo darbai, nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Įrengiant papildomus šulinius ir atliekant gatvės remonto darbus jau galiojo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas, pagal kurio sprendinius Ašmenėlės gatvė priskirta prie C kategorijos gatvių. Pagal Gatvės reglamento 33, 35 punktus, C kategorijos gatvės kelias turi būti mažiausiai dviejų eismo juostų, kurių plotis ne mažesnis nei 3 metrai, šios kategorijos gatvėje privalo būti įrengtas šaligatvis.
31. Įvertinusi aptartą reglamentavimą, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad praplatinti kelią ir jį įrengti pagal teisės aktų reikalavimus ieškovė turėjo ne dėl atsakovių neteisėtų veiksmų, o dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo priskirti Ašmenėlės gatvę C gatvių kategorijai. Be to, ieškovei įstatymas įtvirtina prievolę gatvę prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą, o esant patvirtintam Bendrajam planui, atliekant gatvės remonto darbus, ieškovei kilo pareiga vadovautis Gatvės reglamentu, pagal Bendrojo plano sprendinius įrengti Ašmenėlės gatvę taip, kad ji atitiktų C kategorijos gatvei keliamus reikalavimus. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo sutikti su ieškovės kasacinio skundo argumentais, kad visi jos su kelio praplatinimu ir įrengimu susiję darbai turi būti pripažinti susijusiais su atsakovių neteisėtais veiksmais. Tiesiogiai su kelio užliejimo problemos išsprendimu susiję darbai buvo papildomų šulinių įrengimas ir šiems darbams finansuoti patirtos ieškovės išlaidos – tą pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas.
32. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė ieškovės patirtos žalos dydį ir tinkamai taikė CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir 6.247 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias žalos sampratą ir priežastinį ryšį, todėl kasacinio skundo argumentai dėl šių nuostatų netinkamo taikymo pripažintini teisiškai nepagrįstais ir nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl CPK 93 straipsnio, reglamentuojančio bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, aiškinimo ir taikymo
33. Ieškovė kasaciniame skunde kelia netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, nurodydama, kad ji, būdama sąžininga ir nukentėjusi šalis, nors ir pripažinus visas atsakovių civilinės atsakomybės sąlygas, ne tik negavo realaus žalos atlyginimo, bet ir turi atsakovėms, sukėlusioms žalą, sumokėti. Ieškovės nuomone, teismas neužtikrino sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, nepagrįstai netaikė CPK 93 straipsnio 4 dalies ir nukrypo nuo EŽTT bei kasacinio teismo praktikos šiuo aspektu.
34. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka yra reglamentuota CPK 93 straipsnyje. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnio 4 dalyje reglamentuotas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nukrypstant nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Joje nurodyta, kad teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
35. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) požiūriu EŽTT yra nurodęs, kad taisyklė „pralaimėtojas moka“ ir atitinkama taisyklė, pagal kurią reikalaujama atlyginti kitos šalies patirtas proceso išlaidas (įskaitant advokato atlyginimą), proporcingas sėkmei procese ir priklausančias nuo ieškinio vertės, viena vertus, atgraso potencialius bylininkus nuo išpūstų ieškinių teismuose pateikimo, kita vertus, ji kartu gali būti laikoma teisės kreiptis į teismą apsunkinimu (žr. EŽTT 2013 m. liepos 18 d. sprendimą byloje Klauz prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28963/10). Neprotingo dydžio bylinėjimosi išlaidos gali kelti problemų pirmiausiai tais atvejais, kai šalies civilinis ieškinys buvo patenkintas bent iš dalies. Tokiais atvejais labai didelės bylinėjimosi išlaidos gali „uzurpuoti“ didelę dalį ar net visą šaliai priteistą piniginį atlyginimą. Nepateikus svarių priežasčių, pateisinančių tokį rezultatą, bylinėjimasis tampa beprasmis, o teisė į teismą – teorinė ir iliuzinė (žr. EŽTT 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Čolic prieš Kroatiją, peticijos Nr. 49083/18).
36. Taigi, EŽTT praktikoje nėra suformuluotos nuostatos, kad, visais atvejais bylinėjimosi išlaidoms viršijant šaliai priteistą sumą, yra konstatuojamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas. EŽTT praktikoje tik pabrėžiama, kad toks teisės į teisingą teismą ribojimas turi atitikti teisėtą tikslą ir būti proporcingas taikomų priemonių ir ribojimu siekiamo tikslo atžvilgiu, todėl turi būti pateikiamos svarios priežastys tokiam rezultatui pateisinti.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismui priteisus ieškovei iš atsakovių 7257,38 Eur žalos atlyginimo, o atsakovėms iš ieškovės – 12 411,22 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nėra pagrindo konstatuoti nesąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo dėl toliau nurodomų priežasčių. Pirmiausia įvertintina tai, kad ieškovė pareiškė turtinį solidarųjį reikalavimą dėl žalos atlyginimo būtent dviem atsakovėms. Pasirinkti, kokio dydžio reikalavimą pareikšti ir keliems solidariesiems atsakovams, yra ieškovo teisė. Ieškovas taip pat prisiima riziką, kad tuo atveju, jeigu neįrodys savo reikalavimo pagrįstumo arba bus pripažinta pagrįsta ir įrodyta tik nedidelė reikalavimo dalis, jam teks atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, t. y. proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Nors byloje buvo konstatuoti atsakovių neteisėti veiksmai, tačiau buvo patenkinta tik nedidelė ieškovės turtinio reikalavimo dalis – 10,89 proc. (atmesta 89,11 proc.). Didelės reikalavimo dalies pagrįstumo ieškovė neįrodė, todėl, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi buvo patenkinti tik 10,89 proc. ieškovės reikalavimų, atsakovės įgijo teisę į 89,11 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinys pareikštas dviem atsakovėms, todėl ir atlygintinų išlaidų dydis yra didesnis nei reikalavimą reiškiant vienam atsakovui ir esant prievolei atlyginti vieno atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Be to, netinkamas atsakovių procesinis elgesys byloje nebuvo konstatuotas. Ieškovė taip pat neįrodinėjo, kad jos finansinė padėtis nesudaro galimybių atlyginti šių išlaidų ar kad jai tai būtų pernelyg didelė finansinė našta.
38. Ieškovė taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo suformuota kasacinio teismo praktika dėl išlaidų paskirstymo analogiškais atvejais. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje jis buvo sukurtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022, 70 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Ieškovės nurodytos kasacinio teismo bylos negali būti pripažįstamos precedentu nagrinėjamai bylai, nes šios bylos ir ieškovės nurodytų bylų faktinis ieškinio pagrindas nesutampa.
39. Ieškovės minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-943/2022 buvo nagrinėjamas ginčas, susijęs su nekilnojamojo turto atidalijimu išmokant piniginę kompensaciją. Ieškovė ieškiniu prašė atidalyti žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakovais valdomo žemės sklypo, priteisiant ieškovei atsakovams priklausančias žemės sklypo dalis natūra, o atsakovams iš ieškovės – pinigines kompensacijas. Teismams patenkinus ieškinį ir atidalijus žemės sklypo dalis natūra, ieškovei priteistos iš atsakovų bylinėjimosi išlaidos viršijo atsakovams paskirtą kompensaciją už turėtą žemės sklypą. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį, konstatavo, kad yra pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl iš atsakovų priteistos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumos, taip užtikrinant ieškovės teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimą ir atsakovų teisės į kompensaciją proporcingumą, ir sumažino iš atsakovų ieškovei priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą.
40. Kitoje ieškovės cituojamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022) ieškovas pareiškė reikalavimą gindamas savo, kaip asociacijos nario, teises. Ieškinys buvo patenkintas visiškai ir ieškovui atlygintos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis, nusprendė, kad buvo pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės, priteisiant atlyginti ieškovui iš atsakovo 70 proc. jo bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad visų ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas iš atsakovo, kai bylos nagrinėjimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose vyko tris kartus iš dalies ir dėl ieškovo kaltės, laiku ir tinkamai nesuformulavus ieškinio reikalavimų, reikštų nesąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą.
41. Taigi, nė vienoje iš bylų susiklosčiusios faktinės aplinkybės nėra panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes nei pagal ginčo objektą, nei pagal aplinkybes, nei pagal šalis, kurioms taikyta CPK 93 straipsnio 4 dalis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą kasacinio teismo praktiką, neturi pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis minėtomis kasacinio teismo nutartimis ir taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, sumažindamas atsakovėms iš ieškovės priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
42. Tačiau teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Rekomendacijas ir nepagrįstai nusprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sumažinti atsakovių prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo advokato pagalbai apmokėti.
43. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovių pirmosios instancijos teisme patirtos advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į ieškinį, tripliko parengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose sudarė po 3932 Eur, apeliacinės instancijos teisme – po 2420 Eur. Teismas, atskirai įvertinęs atsakovių prašomus priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžius, nusprendė, kad jie neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumų ir, atmetęs 89,11 proc. ieškinio reikalavimų, priteisė atsakovėms iš ieškovės po 3503,80 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų advokato pagalbos išlaidų atlyginimo ir po 2156,46 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
44. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
45. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).
46. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamą išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015).
47. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad aplinkybė, jog tas pats advokatas visų instancijų teismuose atstovavo abiem atsakovams, nors ir reikšminga sprendžiant dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, savaime negali būti vertinama kaip pagrindas abiejų atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas sumažinti kaip vienos šalies išlaidas ir jas padalijus per pusę priteisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022 51 punktą). Taigi negalima pritarti ieškovės kasacinio skundo argumentams, kad, atsižvelgiant į tai, jog atsakovėms atstovavo vienas advokatas ir teikė bendrus abiejų šalių vardu procesinius dokumentus, atsakovėms priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėtų būti sumažintas per pusę, tačiau sutiktina su ieškove, kad ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant dėl pagrindo sumažinti prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą advokato paslaugoms sumokėti, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punktą ir visas bylos aplinkybes.
48. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad atsakovės teikė bendrą atsiliepimą į ieškinį, tripliką, apeliacinį skundą, kuriuose buvo dėstoma bendra atsakovių pozicija, atsakovės buvo atstovaujamos to paties advokato ir vykusiuose teismo posėdžiuose, sudaro pagrindą spręsti dėl atsakovėms priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumažinimo, kadangi vieno procesinio dokumento parengimas, kuriame abiejų šalių gynybinė pozicija sutampa, darbo trukmės požiūriu negali būti prilyginamas dviem atskiriems skirtingos teisinės pozicijos procesiniams dokumentams. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į advokato faktiškai sugaištą darbo laiką, atsakovių prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis už procesinių dokumentų parengimą, pasiruošimą teismo posėdžiams ir atstovavimą teisme sumažintinas 15 procentų.
49. Minėta, kad atsakovių pirmosios instancijos teisme patirtos advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į ieškinį, tripliko parengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose sudarė po 3932 Eur. Už apeliacinio skundo parengimą – po 2420 Eur. Sumažinus 15 procentų atsakovėms priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pirmosios instancijos teisme priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma sudarytų po 3342,2 Eur, o apeliacinės instancijos teisme – po 2057 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad buvo atmesta 89,11 proc. ieškovės reikalavimų, atsakovėms priteistina 89,11 proc. nuo nurodytų sumų ir tai atitinkamai sudarytų po 2978,23 Eur už procesinių dokumentų parengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme bei po 1832,99 Eur už apeliacinio skundo parengimą.
50. Remdamasi išdėstytais argumentais ir pateiktais skaičiavimais, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Rekomendacijas ir nepagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sumažinti atsakovių prašomą priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teismo padarytos proceso teisės normų dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aiškinimo ir taikymo klaidos gali būti ištaisytos pagal kasacinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus patikslinant nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas yra iš esmės procesinio pobūdžio, nedarantis įtakos teismo procesinio sprendimo dalies, kuria išspręsti materialiniai teisiniai reikalavimai, galiojimui, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama iš esmės nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
51. Pagal kasacinio teismo praktiką, reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimą yra procesinis prašymas ir jis nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022 68 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kadangi kasacinio skundo argumentai dėl materialiųjų ieškovės reikalavimų iš esmės atmesti kaip nesudarantys pagrindo pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis dėl šių reikalavimų palikta nepakeista, o apeliacinės instancijos teismo nutartis patikslinta tik dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, laikytina, kad kasacinis skundas yra atmestas, todėl atsakovėms iš ieškovės priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
52. Nagrinėjant bylą kasaciniame teisme atsakovės pateikė prašymą priteisti po 3146 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Nors atsakovių prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neviršija Rekomendacijų pagrindu už tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimą galimos priteisti didžiausios sumos, tačiau, atsižvelgiant į šios nutarties 48 punkte nurodytus argumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat yra pagrindas 15 procentų sumažinti prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą kasaciniame teisme iki 2674,10 Eur kiekvienai atsakovei.
53. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 3 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje patirta 4,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodyta suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią 8 Eur valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl nurodytų išlaidų atlyginimas valstybei nepriteistinas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 11 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą.
Patikslinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 11 d. nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriomis atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Rinvest“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Facija“ priteista iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos po 3503,80 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus tris Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme ir po 2156,46 Eur (du tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt šešis Eur 46 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme, ir šią nutarties dalį išdėstyti taip:
„Priteisti atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Rinvest“ (j. a. k. 302842911) ir uždarajai akcinei bendrovei „Facija“ (j. a. k. 302687005) iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061) po 2978,23 Eur (du tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt aštuonis Eur 23 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme ir po 1832,99 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus trisdešimt du Eur 99 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme“.
Priteisti atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Rinvest“ (j. a. k. 302842911) ir uždarajai akcinei bendrovei „Facija“ (j. a. k. 302687005) iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061) po 2674,10 Eur (du tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt keturis Eur 10 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė
Agnė Tikniūtė
