Dėl teisės normų, reglamentuojančių terminą ieškiniui dėl statybos leidimo panaikinimo pareikšti, projektavimo sąlygų sąvado išdavimo ir statybos leidimo išdavimo procedūras, neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones ir jų parinkimą, neteisėtos statybos padarinių pašalinimą, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, teismo nutarties motyvavimą aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-62-701/2024

Teisminio proceso Nr.2-52-3-03032-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.10; 3.1.10.2; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir atsakovo A. B. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos patikslintą ieškinį atsakovams A. B. ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo ir atsakovo A. B. priešieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir uždaroji akcinė bendrovė „Tiksli forma“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių terminą ieškiniui dėl statybos leidimo panaikinimo pareikšti, projektavimo sąlygų sąvado išdavimo ir statybos leidimo išdavimo procedūras, neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones ir jų parinkimą, neteisėtos statybos padarinių pašalinimą, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, teismo nutarties motyvavimą aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (toliau – ir Inspekcija)

3. Ieškovė nurodė, kad atliko atsakovui A. B. 2008 m. gegužės 16 d. išduoto Vilniaus rajono savivaldybės administracijos leidimo Nr. 0429 (toliau – Statybos leidimas) išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi teisėtumo patikrinimą. Atlikto patikrinimo rezultatai užfiksuoti 2017 m. gegužės 11 d. surašytame Statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo akte Nr. (23.5)-PS1-67 (toliau – Patikrinimo aktas), jame nustatyta, kad 2008 m. gegužės 16 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos statybos leidimas išduotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, 2006 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas A. B. įgijo nuosavybės teisę į 1,3600 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą (be statinių), kurio miško žemės plotas yra 1,3600 ha, (duomenys neskelbtini). Šio Žemės sklypo buvusiam savininkui Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyrius dar 2004 m. balandžio 20 d. išdavė specialiąsias projektavimo sąlygas statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti Nr. SA-473. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyrius 2005 m. balandžio 20 d. parengė išvadą „Dėl projekto rengimo ir projektavimo sąlygų“ buvusiam miškų ūkio paskirties Žemės sklypo savininkui, kurioje nusprendė, kad galima rengti techninį sodybos atstatymo projektą Žemės sklype, prieš tai nustačius nurodytas projektavimo sąlygas ir jas įrašius į projektavimo sąlygų sąvadą. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyrius 2005 m. balandžio 20 d. parengė ir patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. SA-473 sodybos atstatymo (dviejų galų gyvenamasis namas, klėtis, pirtis) (duomenys neskelbtini) techniniam projektui rengti (toliau – Projektavimo sąlygų sąvadas), su kuriuo raštiškai susipažino buvęs Žemės sklypo savininkas. Vilniaus rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos nariai patikrino statytojo pateiktą statinio projektą ir 2008 m. balandžio 30 d. posėdžio protokolu Nr. 569 nusprendė statytojui A. B. išduoti Statybos leidimą sodybai atstatyti (dviejų galų gyvenamajam namui, klėčiai, pirčiai). Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Statybos skyrius A. B. 2008 m. gegužės 16 d. išdavė Statybos leidimą, kuriuo buvo leidžiama statyti gyvenamąjį namą, klėtį (68 kv. m) ir pirtį (43,24 kv. m) pagal 2008 m. parengtą projektą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Statinio projektas) Žemės sklype. Pagal ginčo materialiųjų teisinių santykių metu galiojusį Lietuvos Respublikos žemės įstatyme bei Lietuvos Respublikos miškų įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, miškų ūkio paskirties žemėje galėjo būti tik medienos sandėliai bei kiti su mišku susiję įrenginiai; nuostatų, įtvirtinančių kitų pastatų ar statinių buvimą miško žemėje, be kita ko, galimybę statyti gyvenamuosius namus ar jų priklausinius, pirmiau nurodytuose įstatymuose nebuvo.

4. Ieškovė pažymėjo, kad Inspekcijos vyriausioji specialistė atliko atsakovo A. B. statybvietės patikrinimą ir 2017 m. birželio 23 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-1714 (toliau – ir Patikrinimo vietoje aktas). Šiuo Patikrinimo vietoje aktu nustatė, kad Žemės sklype statybos darbai vykdomi pagal 2008 m. suderintą projektą „Sodybos atstatymas (dviejų galų gyvenamasis namas, klėtis, pirtis)“ ir turint Administracijos 2008 m. gegužės 16 d. išduotą statybos leidimą, nurodyti atlikti statybos darbai. Ieškovė nurodė, kad pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkto (Miškų įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. liepos 1 d.) nuostatą atsakovui A. B. nebuvo suteikta galimybė paversti miško žemę kitomis naudmenomis ir atstatyti sodybą, nes atsakovas nepatenka į minėtoje teisės normoje išvardytų asmenų ratą. Statytojas A. B. ir Administracija įpareigotini nugriauti statinius savo lėšomis lygiomis dalimis. Administracija (2008 m. balandžio 30 d. Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolu statybos leidimo išdavimui pritarusi ir ginčo 2008 m. gegužės 16 d. Statybos leidimą išdavusi institucija) pažeidė imperatyvias Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies (Miškų įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2018 m. sausio 1 d., 2 straipsnio 19 dalis), Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 punktų, 26 straipsnio 1 dalies (Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 punktai, 26 straipsnio 1 dalies (Žemės įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2018 m. gegužės 1 d.)) nuostatas. Statybos leidimą išdavusiai institucijai kilo pareiga patikrinti pateiktus dokumentus, kad būtų užtikrintas teisėtumas civiliniuose teisiniuose santykiuose. Nekilnojamojo turto išraše, 2006 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartyje ((duomenys neskelbtini)) (toliau – Pirkimo–pardavimo sutartis) aiškiai buvo ir yra įvardyta Žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis (miškų ūkio), taip pat nurodytos visos specialiosios naudojimo sąlygos, todėl turi būti laikoma, kad atsakovui A. B. buvo žinomi apribojimai, kurių žemės sklypo savininkas privalo laikytis.

5. Atsakovas A. B. priešieškiniu prašė: 1) jo naudai priteisti solidariai iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Inspekcijos, 758 394,12 Eur dydžio turtinės ir 50 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą; 2) įpareigoti Administraciją ir Inspekciją proporcingai pagal nustatytą kaltės laipsnį kompensuoti statybos Žemės sklype pagal neteisėtai išduotą Statybos leidimą padarinių šalinimo išlaidas; 3) jo naudai priteisti solidariai iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Inspekcijos, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Atsakovo A. B. priešieškinyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, jog egzistuoja pagrindas panaikinti Statybos leidimą, įpareigojant pašalinti statybos padarinius Žemės sklype, būtų konstatuotos visos būtinos sąlygos atsakovės Administracijos, išdavusios tariamai neteisėtą Statybos leidimą, ir Inspekcijos, savo neveikimu pritarusios statybų pagal išduotą Statybos leidimą vykdymui, viešajai civilinei atsakomybei kilti. Administracijos neteisėtais veiksmais laikytinas elgesys, nesilaikant Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje (redakcija, galiojusi Statybos leidimo išdavimo metu) įtvirtintos pareigos užtikrinti, kad jos priimami sprendimai dėl statybos leidimo išdavimo neprieštarautų teisės aktams, nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Inspekcijos neteisėtais veiksmais pripažintinas elgesys, netinkamai vykdant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) 8 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą pareigą vykdyti statybos teisėtumo tikrinimą bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos nuostatose įtvirtintą pareigą vykdyti teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą. Atsakovas A. B., prieš pradėdamas statybos darbus pagal ginčijamą Statybos leidimą, pasinaudodamas informacine sistema „Infostatyba“, 2016 m. lapkričio 22 d. pateikė Inspekcijai pranešimą apie statybos darbų pradžią. Ši, gavusi pranešimą dėl statybos darbų pradžios, privalėjo vertinti planuojamos statybos teisėtumą, remdamasi pateiktais duomenimis apie Statybos leidimą, jame nurodytus statinius ir žemės sklypą, kuriame jie planuojami statyti, ir, nustačiusi jos deklaruojamą statybą leidžiančio dokumento neatitiktį teisės aktams, informuoti apie tai statytoją, taip užkirsdama kelią materialinių padarinių atsiradimui. Tačiau Inspekcija buvo pasyvi ir nesiėmė jokių veiksmų, siekdama ištirti statybų galimumo ir teisėtumo aplinkybes, o Statybos leidimą pradėjo ginčyti statiniams jau esant pastatytiems. Šiuo atveju žala atsakovui A. B. atsirado dėl bendrų Administracijos ir Inspekcijos neteisėtų veiksmų, todėl dėl žalos atlyginimo jos abi turi atsakyti solidariai. Žemės sklype suprojektuoti statiniai šią dieną yra beveik baigti statyti ir nuo bylos nagrinėjimo teisme pradžios užkonservuoti. Remiantis eksperto T. M. (toliau – Teismo ekspertas) atlikta 2022 m. sausio 11 d. Gyvenamojo namo, pirties, garažo ir priklausinių skaičiuojamosios statybos kainos nustatymo ataskaita Nr. 220110 (toliau – Statybos kainos ataskaita), žemės sklype pastatyto gyvenamojo namo, pirties, garažo ir priklausinių skaičiuojamoji statybos kaina 2021 m. spalio mėn. kainų lygiu sudaro 486 190,10 Eur. Teismui panaikinus Statybos leidimą ir įpareigojus pašalinti statybos Žemės sklype padarinius, atsakovas A. B. dėl Administracijos ir Inspekcijos neteisėtų veiksmų patirtų 486 190,10 Eur žalos, susidariusios statant ginčo statinius. Žinodamas, kad žemės sklype nebus galima Projektavimo sąlygų sąvade nurodyto pobūdžio pastatų statyba, jis nebūtų mokėjęs tokio dydžio žemės sklypo kainos. Dėl Administracijos ir Inspekcijos neteisėtų veiksmų jis patyrė iš viso 270 504,02 Eur žalą, kurią sudaro skirtumas tarp jo sumokėtos žemės sklypo įsigijimo kainos ir 2006 m. gegužės 25 d. buvusios žemės sklypo rinkos vertės, nesant išduoto Projektavimo sąlygų sąvado. Dėl Administracijos ir Inspekcijos neteisėtų veiksmų jis taip pat patyrė 1700 Eur išlaidas, susijusias su ginčo turto vertinimu. Atsižvelgiant į tai, jog žemės sklype nebaigti statyti statiniai šią dieną yra laikytini jo nuosavybe, prasidėjus bylos nagrinėjimui teisme, jis patyrė sunkius dvasinius ir emocinius išgyvenimus bei nepatogumus. Vykstant teisminiam procesui jis nebuvo užtikrintas dėl savo teisių, negalėjo naudotis sukurtu turtu ir juo laisvai disponuoti, nebuvo tikras, kiek laiko truks byla ir kiek papildomų lėšų teisminei gynybai privalės skirti, patyrė neigiamų išgyvenimų dėl teisinio neapibrėžtumo ir pastatytų statinių tolimesnio likimo. Jo vertimu, suma, kuri bent iš dalies kompensuotų dėl Administracijos ir Inspekcijos neteisėtų veiksmų patirtus dvasinius išgyvenimus, sudaro 50 000 Eur. Administracijai ir Inspekcijai tinkamai vykdant joms teisės aktais paskirtas funkcijas, žala jam nebūtų padaryta.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. kovo 20 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė: panaikino Administracijos išduotą Statybos leidimą ir įpareigojo atsakovą A. B. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo Administracijos lėšomis (90 procentų), savo lėšomis (10 procentų) pašalinti statybos, atliktos Žemės sklype pagal Administracijos išduotą Statybos leidimą, padarinius – nugriauti statomą gyvenamąjį namą, pirtį, klėtį bei inžinerinius tinklus ir sutvarkyti statybvietę; per nustatytą terminą neįvykdžius teismo sprendimo, suteikė teisę ieškovei Inspekcijai pašalinti statybos padarinius – nugriauti gyvenamąjį namą, pirtį, klėtį bei inžinerinius tinklus, esančius Žemės sklype, ir sutvarkyti statybvietę, išieškoti jos patirtų išlaidų atlyginimą iš atsakovo A. B.; kitą patikslinto ieškinio dalį atmetė.

8. Teismas nurodė, kad Patikrinimo aktą, kuriame konstatuotas (galimas) pažeidimas, ieškovė priėmė 2017 m. gegužės 11 d., taigi nuo šio akto priėmimo skaičiuotina termino kreiptis į teismą pradžia. Kadangi ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2017 m. liepos 10 d., ji nepraleido Priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto 2 mėnesių termino.

9. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai. Byloje pateiktas Valstybinės miškų tarnybos 2018 m. rugsėjo 19 d. ginčo Žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija, 2018 m. rugsėjo 19 d. pažyma Nr. 88602 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai), taksoraščio ištrauka ir 2018 m. rugsėjo 19 d. pažyma Nr. 88603 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (miškų žemėlapio fragmentas). Ginčo sklypui 2005–2014 m. ir 2016–2025 m. buvo patvirtinti miškotvarkos projektai, juose nebuvo nustatyta ginčo objektų statyba.

10. Teismas padarė išvadą, kad, pagal Miškų įstatymo nuostatas (redakcija, galiojusi projektavimo sąlygų išdavimo metu), miškų ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių, inter alia (be kita ko), sodybų statyba, nebuvo leidžiama. Šiuo metu galiojančio Miškų įstatymo 11 straipsnio („Miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis“) 1 dalies 7 punktas (Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis papildyta 7 punktu nuo 2013 m. sausio 1 d.) įtvirtina, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka; teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, statyti statinius miško žemėje galima tik Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais ir tik teisės aktų nustatyta tvarka pavertus miško žemę kitomis naudmenomis. Įstatymo nuostatos nesuteikia atsakovui A. B. galimybės paversti miško žemę kitomis naudmenomis ir atstatyti sodybą, kadangi byloje nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių apie tai, kad atsakovas A. B. patenka į minėtoje teisės normoje išvardytų asmenų ratą.

11. Vertindamas atsakovų argumentus, kad Statybos leidimo išdavimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas (toliau – ir Reglamentas), kurio 3 punkte buvo nustatyta galimybė statyti naujus gyvenamuosius statinius (vietoje buvusių), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus, o 6 punkte buvo nustatyta, kad visuose žemės sklypuose, nurodytuose šiame reglamente, statybą galima pradėti tik pagal nustatytąją tvarką parengus projektus ir gavus atitinkamą leidimą, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra konstatavęs, jog Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai, Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Konstitucinis Teismas nurodė, kad Reglamento 2 punkto sąvoka „pastatai“ yra platesnė už Miškų įstatymo sąvoką „medienos sandėliai bei kiti su mišku susiję įrengimai (įrenginiai)“, todėl, pagal Reglamento 2 punktą, miško ūkio paskirties žemėje galima statyti ir tokius pastatus, kurių negalima statyti pagal Miškų įstatymą. Taigi, buvo konstatuota, kad Reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytu Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 3 punkte, taip pat konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytu Miškų įstatymo 3 straipsnio (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 1 dalyje ir 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 dalyje. Teismas nurodė, kad Vyriausybės Reglamento 2–6 punktų nuostatos galiojo iki 2007 m. vasario 3 d., kai Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106 buvo panaikintos (pripažintos netekusiomis galios). 2008 m. liepos 4 d. nustojo galioti Reglamento 1 punktas, kuris laikytinas neaktualiu nagrinėjamam ginčui.

12. Nustatęs, kad Statybos leidimas buvo išduotas pažeidžiant Žemės ir Miškų įstatymų nuostatas, tiek Statybos leidimo išdavimo metu, tiek šiuo metu galiojantys teisės aktai neįtvirtina Žemės sklype statinių, kurie nustatyti Statybos leidimu, statybos, teismas nusprendė tenkinti ieškovės reikalavimą panaikinti Statybos leidimą. Pažymėjęs, kad atsakovui A. B. priklausančiame Žemės sklype ginčo statinių statybos nėra galimos ir pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, todėl, nenustačius pareigos nugriauti statinius, jie negalės būti įteisinti, teismas, atsakovo A. B. argumentus dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, teisinio tikrumo principų pažeidimo įvertinęs kaip nepagrįstus, nusprendė, kad ieškovės reikalavimas taikyti kraštutinę neteisėtų statybos padarinių šalinimo priemonę yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas.

13. Teismas nurodė, kad statytojo per informacinę sistemą „Infostatyba“ pateiktas pranešimas apie statybų pradžią nereiškia, kad Inspekcija tuo pagrindu turi atlikti statybą leidžiančio dokumento teisėtumo tikrinimą, nes statybą leidžiančio dokumento tikrinimas atliekamas Priežiūros įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka, o ne tuo atveju, kai statytojas pateikia pranešimą apie statybos darbų pradžią. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė Administracija, pagal kompetenciją turėjusi užtikrinti, jog su statyba susiję administraciniai aktai nepažeistų aukštesnės galios teisės aktų, pažeidė įstatymų reikalavimus, neteisėtai priimdama administracinį aktą, lėmusį neteisėtą statybą, todėl ji Statybos įstatymo 33 straipsnio prasme laikytina kaltu asmeniu, kurio lėšomis turi būti nugriauti neteisėtai pastatyti statiniai. Teismas nusprendė, kad dėl susiklosčiusios padėties iš dalies kaltė tenka ir pačiam statytojui A. B., kuris nagrinėjamu atveju nesielgė sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai, jo kaltė vertinama 10 procentų. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad atsakovas A. B. dalyvavo minėtos Konstitucinio Teismo bylos nagrinėjime kaip (duomenys neskelbtini), o ją rengiant teisminiam nagrinėjimui buvo gauti A. B. rašytiniai paaiškinimai. Teismas vertino, kad atsakovui A. B. buvo žinoma apie Konstitucinio Teismo išaiškinimus nutarime, be to, sudarant Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (jau po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo), atsakovui A. B. turėjo būti žinoma, jog jo įsigyjamas Žemės sklypas yra miškų ūkio paskirties, Žemės sklypui nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos – jam taikomi miško naudojimo apribojimai.

14. Teismas nurodė, kad Statybos leidimu buvo leista statyti gyvenamąjį namą, klėtį ir pirtį. Iš atsakovo A. B. pateiktos skaičiuojamosios statybos kainos nustatymo ataskaitos matyti, kad atlikti ir objektų, kurie Statybos leidimu nebuvo leisti statyti, skaičiavimai. Tai išimtinai statytojo asmenine rizika atlikti statybos ir kiti darbai. Teismo vertinimu, 2021 m. spalio mėnesio kainų lygis neatspindi ir nepagrindžia, kokios buvo statybos medžiagų, darbų kainos statant ginčo statinius, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 22 d. (kai statytojas pranešė apie statybos darbų pradžią). Nuo bylos dėl statybos leidimo panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo iškėlimo teisme dienos atsakovas veikė savo rizika, todėl tokio žalos atlyginimo priteisimas negali būti laikomas pagrįstu ir protingu. Atsakovas A. B. byloje nėra pateikęs aiškių įrodymų, pagrindžiančių tai, kada statybos darbai buvo sustabdyti, o tai yra reikšminga nustatant priteistino žalos atlyginimo dydį. Teismas padarė išvadą, kad statinių skaičiuojamosios statybos kainos ir ardymo skaičiuojamosios statybos kainos nustatymo ataskaitos nelaikytinos tinkamais, patikimais ir pakankamais įrodymais, patvirtinančiais konkretų žalos dydį. Teismas nurodė, kad negali įvertinti būsimos žalos, taikydamas CK 6.249 straipsnio 3 dalį, pripažindamas realią žalos atsiradimo tikimybę.

15. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo A. B. reikalavimas priteisti 270 504,02 Eur žalos atlyginimo dydį, kurį sudaro skirtumas tarp sumokėtos Žemės sklypo įsigijimo kainos ir įsigijimo metu buvusios Žemės sklypo rinkos vertės, yra nepagrįstas. Statytojas, būdamas protingas ir atidus, jau tuo metu turėjo suvokti prisiimamą riziką dėl statinių statybos.

16. Teismas atmetė atsakovo A. B. reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, motyvuodamas tuo, kad pats A. B. savo veiksmais prisidėjo prie savo išgyvenimų, byloje nėra pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, jog būtent teisminis ginčo nagrinėjimas turėjo įtakos statytojo neigiamiems išgyvenimams, taip pat įrodymai, kad dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų jis patyrė išgyvenimų, kurie pagal savo pobūdį ir intensyvumą patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą.

17. Teismas nurodė, kad statytojas, nugriovęs statinius, patirs žalą, kurią privalės atlyginti kalti asmenys, tačiau byloje nėra pateikta patikimų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, koks tikslus žalos dydis bus, todėl jos įvertinimas atidėtinas iki teismo sprendimo įvykdymo, kad paaiškėtų būtinas civilinės atsakomybės elementas – žala, kurios atlyginimo priteisimo turės teisę prašyti statytojas.

18. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų A. B. ir Administracijos apeliacinius skundus, 2023 m. liepos 11 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės Inspekcijos ieškinys, paliko nepakeistą, sprendimo dalį dėl atsakovo A. B. priešieškinio reikalavimų priteisti iš atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, 486 190,10 Eur išlaidų, patirtų statant statinius pagal išduotą Statybos leidimą, ir 1700 Eur išlaidų, susijusių su statinių statybos išlaidų vertinimu, atlyginimo, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą sprendimo dalį dėl priešieškinio atmetimo paliko nepakeistą.

19. Kolegija nesutiko su atsakovės Administracijos apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) įtvirtintą dešimties metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, nes terminas, pasak atsakovės, skaičiuotinas nuo Projektavimo sąlygų sąvado parengimo. Kolegija padarė išvadą, kad Projektavimo sąlygų sąvadas yra tik tarpinis dokumentas projektavimo etape ir tik vienas iš dokumentų, reikalingų išduodant statybos leidimą. Šis dokumentas pats savaime nesuteikia statytojui teisės vykdyti statybos darbus, tokią teisę statytojas įgijo ir galėjo įgyvendinti tik gavęs Statybos leidimą ir būtent šis administracinis aktas sukėlė teisines pasekmes, todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovė ieškinį dėl 2008 m. gegužės 16 d. išduoto Statybos leidimo panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo pareiškė nepraleidusi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje ir Priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų terminų.

20. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Statybos leidimas išduotas neteisėtai, pažeidžiant Statybos leidimo išdavimo metu galiojusį imperatyvų Žemės įstatyme ir Miškų įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pagal kurį tokia statyba atsakovui A. B. draudžiama.

21. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas atsakovų atsakomybę šalinant savavališkos statybos padarinius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Būtent Administracija turėjo užtikrinti savo išduodamų aktų teisėtumą ir pagrįstumą. Kitų subjektų (projektuotojo UAB „Tiksli forma“) atlikti veiksmai tik netiesiogiai lėmė neteisėtai išduoto statybos leidimo priėmimo procesą, nes Administracija, prieš išduodama leidimą, privalėjo patikrinti projektuotojo parengtus ir statytojo pateiktus dokumentus, jų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Kolegija sutiko ir su atsakovo A. B. atsakomybės dalimi, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams. Kolegija nurodė ir tai, kad svarstyti Valstybės atsakomybės klausimo šioje byloje nėra pagrindo, nes Žemės ir Miškų įstatymų nuostatos, kaip ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo išaiškinimai, yra imperatyvios ir privalomos taikyti statybos leidimo išdavimo metu be papildomų Vyriausybės veiksmų.

22. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė visiškai atmesti atsakovo A. B. priešieškinį. Pagal bylos aplinkybes priešieškinis gali būti tenkinamas tik Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, o ne Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Inspekcijos, atžvilgiu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šią priešieškinio dalį atmesti laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovas A. B. turi teisę reikalauti iš Vilniaus rajono savivaldybės atlyginti jam turtinę žalą, kurią jis patirs nugriovus pagal neteisėtą Statybos leidimą pastatytus statinius, pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsamaus ir teisingo bylos išnagrinėjimo, turėjo priimti atsakovo A. B. 2023 m. sausio 30 d. pateiktus papildomus įrodymus ir, juos vertindamas kartu su Statybos kainos ataskaita, nustatyti, kokias išlaidas patyrė atsakovas A. B., statydamas statinius pagal neteisėtai išduotą leidimą. Kolegija pažymėjo, kad net ir pavėluotas didelės apimties įrodymų pateikimas šiuo atveju negali paneigti teismo pareigos išnagrinėti iš esmės visus byloje keliamus reikalavimus. Kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 486 190,10 Eur išlaidų, patirtų statant statinius pagal Statybos leidimą, ir 1700 Eur išlaidų, susijusių su statinių statybos išlaidų vertinimu, atlyginimo ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo.

23. Kolegija nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas minėtus priešieškinio reikalavimus iš naujo, turi vertinti tik tuos statybos išlaidų įrodymus, kurie susiję su statinių, nurodytų Statybos leidime (gyvenamojo namo, klėties ir pirties), statyba, ir gali būti sprendžiamas klausimas tik dėl šių statinių statybos išlaidų atlyginimo priteisimo. Visi kiti statiniai, kurie statybos leidime nenurodyti, buvo pastatyti asmeniniu atsakovo pasirinkimu ir rizika ir nėra tiesiogiai susiję su statybos leidime nurodytais statiniais. Be to, gali būti priteisiamos atlyginti tik tos Statybos leidime nurodytų ir pastatytų statinių statybos išlaidos, kurios buvo patirtos iki ieškovei surašant 2017 m. birželio 23 d. Patikrinimo vietoje aktą, nes nuo šios dienos atsakovui A. B. tapo žinoma apie surašytą Patikrinimo aktą. Iš Patikrinimo vietoje akte esančių nuotraukų matyti, jog, ieškovei 2017 m. birželio 23 d. fiksuojant neteisėtas statybas, Žemės sklype tuo metu dirbo atsakovo A. B. samdyti statybininkai, taigi nuo šio momento atsakovas privalėjo nutraukti visus Statybos leidime nurodytus statybos darbus, o to nepadaręs veikė savo rizika, todėl neturi teisės reikalauti po 2017 m. birželio 23 d. patirtų statinių statybos išlaidų atlyginimo.

24. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą priteisti 101 212,87 Eur savavališkos statybos padarinių šalinimo išlaidų atlyginimą. Kolegija pažymėjo, kad tik įvykdęs teismo įpareigojimą pašalinti statybos, atliktos Žemės sklype pagal neteisėtai išduotą Statybos leidimą, padarinius, atsakovas A. B. įgis teisę pareikalauti iš Administracijos 90 proc. patirtų savavališkos statybos padarinių šalinimo išlaidų atlyginimo.

25. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimus dėl 270 504,02 Eur žalos, kurią sudaro skirtumas tarp sumokėtos žemės sklypo įsigijimo kainos ir 2006 m. gegužės 25 d. buvusios žemės sklypo rinkos vertės, nesant išduoto Projektavimo sąlygų sąvado, ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

26. Kasaciniu skundu atsakovė Administracija prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 11 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistas, ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo; priteisti Administracijai visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Teismai nepagrįstai nusprendė, kad šioje byloje turi būti taikoma griežčiausia statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonė – statinių griovimas. Tam, kad padarytų tokią išvadą, teismai turėjo: (i) įvertinti, ar egzistuoja visos įstatyme įtvirtintos aplinkybės, leidžiančios neteisėtos statybos padarinius pašalinti statinio negriaunant; ir (ii) įsitikinti, ar parinkta ribojanti teisinė priemonė nustatys pusiausvyrą tarp interesų derinimo ir siekiamo tikslo. Teismai išvadą dėl poreikio griauti ginčo statinius padarė nesivadovaudami kasacinio teismo praktika, kuri jau yra suformuota analogiškose bylose, ir neįvertinę, ar egzistuoja visos įstatyme įtvirtintos aplinkybės, leidžiančios neteisėtos statybos padarinius pašalinti statinio negriaunant.

26.2. Teismai padarė klaidingą išvadą, kad Žemės sklype yra miškas, kuriam, kaip saugotinai vertybei, statant statinius buvo padaryta žala. To priežastis – Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnyje ir 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimai. Iš byloje pateiktų įrodymų akivaizdu, kad sodybvietėje buvusių statinių vietose pagal Statybos leidimą atstatyti pastatai jokios žalos miškui, kaip saugotinai konstitucinei vertybei, padaryti negalėjo. Ši Žemės sklypo dalis jau projektuojant nebuvo apaugusi mišku, medžių kirtimas statant pastatus nenustatytas.

26.3. Teismai netinkamai taikė ABTĮ 29 straipsnyje ir Priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas normas dėl administracinio akto apskundimo terminų. Teismai formaliai pritaikė kreipimosi į teismą dėl administracinio sprendimo panaikinimo terminą, nenagrinėjo faktinių aplinkybių, įrodančių, kad Inspekcijai žymiai anksčiau tapo žinoma dėl statybos darbų, pradėtų vykdyti Žemės sklype pagal Administracijos išduotą Statybos leidimą. Teismai taip pat nesiaiškino, kokias aplinkybes Inspekcija tyrė daugiau nei pusę metų. Teismai nukrypo nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią, ginant viešąjį interesą, nustatant kreipimosi į teismą terminą svarbu vertinti ne tai, kada apie viešojo intereso pažeidimą buvo pakankamai surinkta duomenų, bet kada kompetentingai institucijai apie tai tapo žinoma. Teismai nevertino ginčo teisiniams santykiams aktualaus naikinamojo 10 metų apskundimo termino, nustatyto ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju naikinamasis 10 metų terminas skaičiuotinas nuo Projektavimo sąlygų sąvado išdavimo, nes, pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, projektavimo sąlygų sąvadas ir statybos leidimas visada ginčijami kartu. Šis terminas yra praleistas, todėl teisminis procesas ir termino atnaujinimas nėra galimi.

26.4. Teismai, spręsdami dėl Statybos leidimo teisėtumo, nepagrįstai vertino Statybos leidimo išdavimo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Statybos leidimo teisėtumas vertintinas taikant Projektavimo sąlygų sąvado išdavimo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, nurodančios, kad pasikeitęs teisinis reguliavimas nelemia administracinių aktų, priimtų pagal tuo metu galiojusias teisės normas, negaliojimo.

26.5. Teismai netinkamai įvertino Administracijos ir kitų asmenų indėlį ginčijamo Statybos leidimo išdavimo procese bei priežastinį ryšį tarp jų veiksmų ir kilusių pasekmių. Tokiu būdu buvo nukrypta nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nagrinėjamu atveju Statybos leidimo išdavimą lėmė vienas tęstinis procesas, kuriame, be Administracijos ir statytojo, dalyvavo ir kiti asmenys, kurie savo veiksmais prisidėjo prie Statybos leidimo išdavimo. Statytojo atsakomybė negali būti vertinama tik 10 procentų, nes statytojui buvo žinomi imperatyvaus reglamentavimo pokyčiai.

27. Ieškovė Inspekcija atsiliepimu į atsakovės Administracijos kasacinį skundą prašo Administracijos kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

27.1. Teismai pagrįstai neaptarė statinių įteisinimo galimybių, nes ginčo statinių statyba miškų ūkio paskirties žemės sklype yra draudžiama ir statybos leidimas negalėjo būti išduotas. Atsakovai nepateikė jokių realių ginčo statinius įteisinančių veiksmų pagrindimo. Teismas negali nurodyti proceso šalims, kokius veiksmus jos turi atlikti siekdamos sau palankaus varianto, nes būtų pažeistas interesų pusiausvyros ir rungtyniškumo principas.

27.2. Teismai pagrįstai padarė išvadą, kad nėra praleistas 2 mėnesių terminas ieškiniui pareikšti. Teisės aktuose nėra įtvirtintų nuostatų apie pareigą tikrinti statybą leidžiančio dokumento teisėtumą, gavus statytojo pranešimą apie statybos pradžią. Statybos leidimo teisėtumo tikrinimas ir pranešimas apie statybos pradžią yra skirtingos ir tarpusavyje nesusijusios procedūros. Be kita ko, ieškovės įsitikinimu, projektavimo sąlygų sąvadas negalėjo sukelti statytojui teisėtų lūkesčių ir neturi būti ginčijamas kartu su Statybos leidimu, nes tik Statybos leidimas yra administracinis aktas, kuriuo suteikiama teisė statyti ir kuris gali būti ginčo objektu.

27.3. Teismai pagrįstai konstatavo, kad miškų ūkio paskirties žemėje ir miško žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių ir visų kitų statinių statyba, inter alia, gyvenamųjų namų statyba nėra leidžiama, todėl, ieškovės vertinimu, nereikšminga atsakovės nurodoma aplinkybė, kad buvusios sodybos statinių atstatymas Žemės sklype negalėjo daryti jokios žalos miškui, kaip saugotinai konstitucinei vertybei, nes statiniai statyti buvusios sodybos liekanų vietose, mišku neapaugusioje teritorijoje. Tačiau sodyba statytojui nepriklausė, todėl ginčijamas Statybos leidimas išduotas naujo statinio statybai nesiejant jos su sodybos atstatymu. Be kita ko, Žemės sklypas priskirtinas miškų ūkio paskirties žemei, kuriai pagal Konstitucinio Teismo doktriną taikoma ypatinga apsauga.

27.4. Teismai išsamiai įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai išsprendė neteisėto Statybos leidimo pagrindu atsiradusių padarinių šalinimo klausimą. Vien tai, kad Apskrities viršininko administracija, kurios teisių perėmėja yra Inspekcija, 2008 m. balandžio 28 d. išdavė sutikimą tiesti inžinerinius tinklus pagal projektą, nereiškia, kad Inspekcija pritarė Statybos leidimo išdavimui.

28. Atsakovas A. B. atsiliepimu į Administracijos kasacinį skundą prašo atmesti kasacinio skundo argumentų dalį dėl jo kaltės ir konstatuotino atsakomybės laipsnio. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

28.1. Vien aplinkybė, kad atsakovas A. B. žinojo apie Žemės sklypo tikslinę naudojimo paskirtį, savaime nesudaro pagrindo atsakovo pripažinti nesąžiningu ir kaltu dėl neteisėtai išduoto Statybos leidimo. 2005 m. balandžio 20 d. parengtas ir patvirtintas Projektavimo sąlygų sąvadas buvo išduotas vadovaujantis tuo metu galiojusio Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktu, pagal kurį miško žemėje gyvenamųjų pastatų statyba buvusioje vietoje buvo leidžiama. Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas praėjus vieneriems metams nuo Projektavimo sąlygų išdavimo. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2005 7 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. sausio 12 d. iki 2005 m. spalio 6 d.), statinio projektavimo pradžia laikoma statinio projektavimo sąlygų sąvado patvirtinimo diena. Taigi, statinio projektavimo procedūrų pradžioje galiojęs teisinis reglamentavimas suteikė institucijoms teisę išduoti, o asmenims – gauti statybą leidžiančius dokumentus dėl buvusių sodybų atstatymo miško žemėje, todėl, net ir žinodamas apie Konstitucinio Teismo nutarimą, atsakovas A. B. neturėjo pagrindo kvestionuoti Statybos leidimo teisėtumo.

28.2. Atsakovo vertinimu, jo kaltė dėl kilusios situacijos apskritai neturėjo būti konstatuojama, kadangi sprendimus dėl atsakovo planuojamos statybos įteisinimo priėmė ir atitinkamus leidimus bei suderinimus išdavė valstybės institucijų pareigūnai, turintys kompetenciją, atsakovas jais pasitikėjo, todėl teismai nepagrįstai valdžios institucijų padarytas klaidas nutarė taisyti atsakovo A. B. sąskaita.

29. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė), atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepimu į Administracijos kasacinį skundą prašo Administracijos kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

29.1. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, nustatė visas teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes ir tinkamai jas įvertino, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, nenukrypo nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

29.2. Teismai pagrįstai konstatavo, kad Vyriausybė neturėjo įtakos Statybų leidimo išdavimui. Remiantis Teisės aktų registro duomenimis, Statybos leidimo išdavimo metu Reglamento 3 ir 6 punktai negaliojo. Reglamento 2–6 punktų nuostatos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu buvo pripažintos netekusiomis galios. Po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo jokio papildomo Vyriausybės patvirtinto reguliavimo dėl statybų miško žemėje negalimumo nereikėjo, nes Konstitucinio Teismo nutarimas po jo paskelbimo tapo privalomas ir vykdytinas.

29.3. Vyriausybės įsitikinimu, statybos leidimą išduodanti ir jai pritarianti institucija privalėjo įvertinti, ar numatoma statyba neprieštarauja įstatymų ir poįstatyminių aktų reikalavimams ir, nustačiusi tokį prieštaravimą, atsisakyti išduoti statybos leidimą, nepritarti jo išdavimui.

30. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Tiksli forma“ (toliau – ir Projektuotojas) atsiliepimu į Administracijos kasacinį skundą prašo atmesti Administracijos kasacinio skundo argumentus dėl Projektuotojo atsakomybės, o kitą kasacinio skundo dalį nagrinėti teismo nuožiūra; priteisti Projektuotojo naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

30.1. Projektuotojas įsitikinęs, kad jis neatliko neteisėtų veiksmų, nes, remiantis įstatymais, Projektuotojas turėjo teisę parengti Projektą pagal išduotą Projektavimo sąlygų sąvadą, kurio teisėtumo neturėjo pareigos kvestionuoti. Papildomai pažymėjo, kad veikė sutarties su Statytoju pagrindu, todėl negali būti keliamas klausimas dėl Projektuotojo deliktinės atsakomybės, kadangi deliktinės ir sutartinės atsakomybės konkurencijos atveju taikoma sutartinė civilinė atsakomybė. Projekto parengimas pats savaime niekaip nesuteikia statytojui nei teisių, nei galimybių pradėti statybas Žemės sklype, Projektas yra tik prielaida statytojui kreiptis dėl Statybos leidimo išdavimo ir įgyti statytojo teises.

30.2. Teismai pagrįstai nenustatė Projektuotojo atsakomybės už kilusius padarinius statant ginčo statinius. Projektuotojas vertina, kad bet kuriuo atveju jo veiksmai priežastiniu ryšiu yra pernelyg nutolę nuo kilusių padarinių, nes Projektuotojas neatliko jokių veiksmų, tiesiogiai lėmusių ginčo pastatų statybą Žemės sklype, todėl faktinis priežastinis ryšys tarp Projektuotojo veiksmų ir kilusių padarinių neegzistuoja.

31. Kasaciniu skundu atsakovas A. B. prašo: panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 11 d. nutarties dalį, kuria buvo nuspręsta pripažinti atsakovą A. B. 10 proc. apimtimi atsakingu dėl neteisėto Statybos leidimo išdavimo ir dėl to kilusių padarinių, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pripažinti Vilniaus rajono savivaldybę, atstovaujamą Administracijos, 100 proc. atsakinga dėl neteisėto Statybos leidimo išdavimo ir dėl to kilusių padarinių; panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 11 d. nutarties dalį dėl atsakovo A. B. 2022 m. sausio 17 d. priešieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo reikalavimo dėl 270 504,02 Eur žalos, kurią sudaro skirtumas tarp atsakovo sumokėtos žemės sklypo įsigijimo kainos ir 2006 m. gegužės 25 d. buvusios žemės sklypo rinkos vertės, nesant išduoto Projektavimo sąlygų sąvado, bei 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetimo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo reikalavimus tenkinti; panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 11 d. nutarties motyvuojamąją dalį, kurioje konstatuota, jog atsakovui A. B. gali būti atlyginamos tik tos išlaidos, kurios buvo patirtos 2008 m. gegužės 16 d. Statybos leidime nurodytų statinių statybai, ir nutarties motyvuojamąją dalį, kurioje konstatuota, jog atsakovui A. B. gali būti atlyginamos tik tos išlaidos, kurios buvo patirtos 2008 m. gegužės 16 d. Statybos leidime nurodytų statinių statybai iki 2017 m. birželio 23 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. FAK-1714 surašymo momento; priteisti atsakovo A. B. naudai kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurių dydis bus patikslintas, atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

31.1. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos, nustatančios, kad valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturi būti taisomos susijusių asmenų sąskaita. Teismai nepagrįstai konstatavo atsakovo, kaip statytojo, atsakomybę dėl neteisėto statybos leidimo išdavimo ir dėl to kilusių padarinių. Teismams nenustačius, kad atsakovas A. B., Statybos leidimo pagrindu vykdęs statybos darbus, sąmoningai padarė akivaizdų teisės aktų pažeidimą, jo kaltė dėl susiklosčiusios situacijos negalėjo būti konstatuota.

31.2. Teismams pripažinus, kad Statybos leidimas, išduotas Projektavimo sąlygų sąvado pagrindu, buvo išduotas neteisėtai, atitinkamai laikytina, jog Projektavimo sąlygų sąvadas taip pat buvo išduotas neteisėtai. Dėl neteisėtai išduoto Projektavimo sąlygų sąvado A. B. Žemės sklypą įsigijo už žymiai didesnę nei vidutinę rinkos kainą, todėl skirtumas laikytinas žala, kuri privalo būti atlyginama. Tokiu atveju teismai, nusprendę atmesti priešieškinio reikalavimą dėl 270 504,02 Eur žalos atlyginimo, kurią sudaro skirtumas tarp A. B. sumokėtos žemės sklypo įsigijimo kainos ir 2006 m. gegužės 25 d. buvusios jo rinkos vertės, nesant išduoto Projektavimo sąlygų sąvado, pažeidė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nustatančios prievolę neteisėtus veiksmus atlikusiai valdžios institucijai visiškai atlyginti nukentėjusio asmens patirtus nuostolius.

31.3. Teismai, nuspręsdami atmesti priešieškinio reikalavimą dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, pažeidė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl žalos, patirtos dėl emocinių išgyvenimų ir nepatogumų, atlyginimo, taip pat Konstitucinio Teismo išaiškinimų ir teisės aktų, ginančių teisę į nuosavybę.

31.4. Apeliacinės instancijos teismas, nutarties motyvuojamojoje dalyje padaręs išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas priešieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, gali priteisti tik tų išlaidų, kurios buvo patirtos Statybos leidime nurodytiems statiniams statyti, atlyginimą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nustatančios, jog priežastiniu ryšiu su neteisėtais veiksmais susijusi žala nukentėjusiam asmeniui turi būti atlyginta visiškai. Jei nebūtų buvęs išduotas Statybos leidimas, Statybos leidime nenurodyti objektai Žemės sklype nebūtų atsiradę, t. y. A. B. Žemės sklype jų nebūtų pastatęs. Be to, Statybos leidime nenustatytiems objektams, t. y. tvenkiniui, aptvėrimams, aikštelei, stoginei, inžinerijos darbams, statybos leidimas nėra reikalingas, todėl suprantama, kad šių objektų statyba į Statybos leidimą ir nebuvo įtraukta. Net ir konstatavus, kad šie objektai nėra susiję su Statybos leidime nurodytais statiniais, neginčytinas faktas, kad šių objektų atsiradimas Žemės sklype yra susijęs išimtinai su neteisėtai išduotu Statybos leidimu.

31.5. Apeliacinės instancijos teismas, nutarties motyvuojamojoje dalyje konstatuodamas momentą, iki kurio pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas iš naujo priešieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos, gali priteisti žalos atlyginimą, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, taip pat pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti nutartį. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad prie Patikrinimo vietoje akto pridėtose fotofiksacijose matomi Žemės sklype dirbantys asmenys sudaro pagrindą laikyti, jog būtent nuo fotofiksacijų atlikimo momento A. B. tapo žinoma apie Patikrinimo aktą. Svarbu ir tai, kad tokia faktinė aplinkybė bylos nagrinėjimo metu proceso šalių apskritai nebuvo įrodinėjama ir byloje nagrinėta. Atsakovas A. B. pirmą kartą apie Patikrinimo aktą sužinojo tik 2017 m. spalio 2 d., kai jo atstovai buvo įtraukti į nagrinėtiną civilinę bylą, nuo to momento nedelsdamas sustabdė ginčo statinio statybą ir ėmėsi konservavimo darbų.

31.6. Apeliacinės instancijos teismas apskritai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovo A. B. argumentų, susijusių su ginčo statinių konservavimo darbais, kuriuos atsakovas, sustabdęs statybos darbus, privalėjo atlikti, ir su tam patirtomis išlaidomis ir jų atlyginimu. Kadangi statybos darbų sustabdymą lėmė išimtinai neteisėtas Statybos leidimo išdavimas, iki statybos darbų sustabdymo Žemės sklype pastatytiems statiniams konservuoti patirtos išlaidos neabejotinai buvo patirtos dėl neteisėtus veiksmus atlikusio asmens – Administracijos kaltės ir turi būti atlyginamos.

32. Trečiasis asmuo Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepimu į atsakovo A. B. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

32.1. Teismai pagrįstai konstatavo, kad tiek Statybos leidimo išdavimo metu, tiek šiuo metu galiojantys teisės aktai nenustato ginčo Žemės sklype statinių, kurie nurodyti ginčijamame Statybos leidime, statybos, todėl Statybos leidimą pripažino neteisėtu ir jį panaikino.

32.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nėra priežastinio ryšio tarp priešieškinyje nurodytos žalos ir Vyriausybės veiksmų. Papildomai Vyriausybė nurodė, kad jos įtraukimas kaip atsakovės, kaip ir reiškiamas reikalavimas, yra nepagrįstas. Bylose dėl išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo atsakovais įprastai laikomi asmenys, pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui, ir šiuos dokumentus išdavę subjektai, statytojai.

32.3. Teismų išsamiai įvertintos visos bylos aplinkybės (atsižvelgiant ir į tai, kad statybos darbai buvo vykdomi ir po faktinių aplinkybių patikrinimo atsakovui A. B. neabejotinai žinant, kad statyba negalima), pagrįstai remiantis aktualiomis teisės normomis bei aktualia teismų praktika analogiško pobūdžio bylose išspręstas neteisėto Statybos leidimo išdavimo pagrindu atsiradusių padarinių šalinimo klausimas.

33. Atsakovė Administracija atsiliepimu į atsakovo A. B. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

33.1. Atsakovui A. B. įsigyjant Žemės sklypą imperatyvaus reglamentavimo pokyčiai, draudžiantys Žemės sklype vykdyti planuojamus statybos darbus, buvo aiškiai žinomi, todėl jo atsakomybė negali būti vertinama tik 10 procentų. Toks vertinimas nesuderinamas su EŽTT ir kasacinio teismo praktika.

33.2. Jei teismas konstatuotų, kad statytojui buvo padaryta žala, ir būtų nustatytos visos Administracijos atsakomybės sąlygos, turėtų būti sprendžiama tik dėl Administracijos dalinės atsakomybės ir konkrečių veiksmų. Statytojas turi įrodyti dalinę atsakovų atsakomybę, o ne lakoniškais teiginiais siekti solidariosios atsakomybės.

33.3. Po Inspekcijos kreipimosi į teismą statytojas savo iniciatyva ir rizika, žinodamas apie pradėtą procesą, ir toliau vykdė darbus. Tokiu atveju statybos darbai, kurie buvo atlikti išimtinai statytojo iniciatyva, negali būti įtraukiami į žalos dydį. Administracija neturi prisiimti atsakomybės už statytojo atliktus veiksmus, kuriuos jis atliko po bylos inicijavimo, todėl turi būti skaičiuojama žala tik dėl tų išlaidų, kurios buvo patirtos griaunant Statybos leidimu leistą statyti gyvenamąjį namą ir pirtį (primintina, kad klėties nebeliko ir vietoje to pastatytas garažas, dėl to Administracija negali atsakyti, nes tokio statinio leidimu nebuvo leista statyti), ir tokios būklės, kokios statiniai buvo Inspekcijos kreipimosi į teismą metu.

34. Ieškovė Inspekcija atsiliepimu į atsakovo A. B. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

34.1. Teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovas A. B. turėjo ir privalėjo žinoti, jog Žemės ir Miškų įstatymų nuostatos draudžia statyti statinius miškų ūkio paskirties žemėje. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose nustatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų nevykdymo.

34.2. Nėra pagrindo teigti, kad statytojui žala kilo dėl Inspekcijos neveikimo, nes teisės aktai neįtvirtina Inspekcijai pareigos be išimties tikrinti visus išduodamus statybą leidžiančius dokumentus. Statybos leidimų teisėtumo tikrinimas atliekamas Priežiūros įstatyme nustatyta tvarka, o ne tuo atveju, kai statytojas pateikia pranešimą apie statybų pradžią.

34.3. Priešieškinio reikalavimo pagrindimas iš esmės nėra nurodytas, dėl to jo išnagrinėti negalima. Nėra aišku, kas sudaro nekilnojamojo turto vertę: 1) ar tai pinigų suma, už kurią galėtų būti parduodamas turtas, sudarius sandorį (negautos pajamos), tačiau tokiu atveju turi būti pagrindžiama, kodėl galima pretenduoti į tokio pobūdžio žalos atlyginimą. Negautų pajamų priteisimas už statinius, kurie statomi neteisėto leidimo pagrindu, nėra galimas; 2) ar tai lėšų suma, panaudota statiniams statyti, tačiau tokiu atveju statytojas tokių išlaidų nepagrindė prekių ir darbų įsigijimą patvirtinančiais įrodymais. Be to, statybinės medžiagos, likusios nugriovus statinius, yra statytojo nuosavybė.

34.4. Nustatant, kokias išlaidas patyrė atsakovas A. B., statydamas statinius pagal neteisėtai išduotą Statybos leidimą, turi būti sprendžiama tik dėl statybos išlaidų, nurodytų Statybos leidime. Atkreiptinas dėmesys, kad garažas negali būti vertinamas kaip klėtis, nes šių statinių paskirtis skirtinga.

35. Kitų atsiliepimų į kasacinius skundus CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl termino ieškiniui dėl statybą leidžiančio dokumento ginčijimo pareikšti

36. Byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovė, kreipdamasi į teismą su nagrinėjamu ieškiniu dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, nepraleido termino, per kurį ieškinys gali būti pareikštas.

37. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad terminas kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo skaičiuotinas nuo 2017 m. gegužės 11 d., kai buvo surašytas Statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktas Nr. (23.5)-PS1-67. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2017 m. liepos 10 d., t. y. nepraleidusi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje ir Priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų terminų.

38. Atsakovė, nesutikdama su šios nutarties 37 punkte nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada, kasaciniame skunde nurodo, kad ieškovei žymiai anksčiau tapo žinoma dėl statybos darbų, pradėtų vykdyti Žemės sklype pagal išduotą Statybos leidimą, be kita ko, teismai nevertino ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto naikinamojo 10 metų apskundimo termino, kuris skaičiuotinas nuo 2005 m. balandžio 20 d. išduoto Projektavimo sąlygų sąvado, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią, ginant viešąjį interesą, svarbu įvertinti, kada institucijai apie pažeidimą turėjo tapti žinoma. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

39. ABTĮ (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2718 redakcija) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

40. Priežiūros įstatymo (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2578 redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais kreiptis į teismą; prašymas dėl administracinio sprendimo panaikinimo pateikiamas teismui per 2 mėnesius nuo institucijos, kuri kreipėsi, dokumento, kuriame konstatuojami nustatyti pažeidimai (pvz., patikrinimo akto arba kt.), priėmimo dienos, išskyrus atvejus, kai prieš kreipimąsi į teismą pateikiamas privalomasis nurodymas neteisėtą administracinį aktą išdavusiai institucijai; praleistas kreipimosi į teismą terminas gali būti atnaujinamas ABTĮ nustatyta tvarka.

41. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad Priežiūros įstatymas ir jo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktas reglamentuoja ne tik terminą (jo trukmę – 2 mėnesiai), per kurį Inspekcija turi teisę kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo patikrinimo, bet nustato ir šio termino pradžią – per 2 mėnesius nuo institucijos, kuri kreipėsi, dokumento, kuriame konstatuojami nustatyti pažeidimai (pvz., patikrinimo akto arba kt.), priėmimo dienos, išskyrus atvejus, kai prieš kreipimąsi į teismą pateikiamas privalomasis nurodymas neteisėtą administracinį aktą išdavusiai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2018, 44 punktas). Tuo tarpu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovės kasaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-1120/2023 yra neaktuali nagrinėjamu atveju, nes minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl terminų administraciniams aktams ginčyti taikymo, kai ieškinį pareiškia prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kuriam taikomos ABTĮ nuostatos, o nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė specialus subjektas – Inspekcija, dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentai, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pripažinti nepagrįstais.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad statybą leidžiantis dokumentas yra administracinis aktas, išduotas viešojo administravimo subjekto, vykdant viešojo administravimo veiklą. Dėl šios priežasties terminą šiam aktui ginčyti reglamentuoja specialieji teisės aktai. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija yra specialusis subjektas, be kita ko, vykdantis statybos valstybinę priežiūrą, apimančią ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumo tikrinimą, o šio subjekto veikla vykdant minėtą priežiūrą yra reglamentuojama specialaus teisės akto – Priežiūros įstatymo (Priežiūros įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnis).

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė nagrinėjamą ieškinį dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo pareiškė vykdydama jai Priežiūros įstatymo pavestas funkcijas, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias specialiam subjektui – Inspekcijai įtvirtintus terminus kreiptis į teismą dėl administracinio akto panaikinimo, ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl, sprendžiant dėl termino nagrinėjamam ieškiniui pareikšti, pagrįstai taikytinas Priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas 2 mėnesių terminas, kurio ieškovė nėra praleidusi.

Dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo (ne)teisėtumo

44. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad teismai, spręsdami dėl Statybos leidimo išdavimo teisėtumo, nepagrįstai vertino ne Projektavimo sąlygų sąvado, o Statybos leidimo išdavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Projektavimo sąlygų sąvado išdavimas ir Statybos leidimo išdavimas yra neatskiriami statybos įteisinimo proceso etapai. Atsakovai nurodo, kad pasikeitęs teisinis reglamentavimas nelemia administracinių aktų, priimtų pagal Projektavimo sąlygų sąvado metu galiojusias teisės normas, negaliojimo, Projektavimo sąlygų sąvadas ir Statybų leidimas turi būti ginčijami kartu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinių skundų argumentais.

45. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Siekdama užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas byloje Nr. 11/97). Taigi, tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai galimi ir teisės aktais ribojant statybą miško žemėje.

46. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2006 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas A. B. įsigijo nuosavybės teisę į miškų ūkio pagrindinės naudojimo paskirties Žemės sklypą. Kartu su nekilnojamuoju turtu buvęs Žemės sklypo savininkas atsakovui perleido institucijų išduotus dokumentus, įskaitant ir 2005 m. balandžio 20 d. išduotą Projektavimo sąlygų sąvadą. 2008 m. gegužės 16 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracija išdavė atsakovui A. B. leidimą statyti gyvenamąjį namą, klėtį ir pirtį. Byloje nėra ginčo, jog Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai. Taigi, atsakovui turėjo būti žinoma, jog jo įsigyjamas Žemės sklypas yra miškų ūkio paskirties, o Žemės sklypui nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos – jam taikomi miško naudojimo apribojimai. Teismai nusprendė, kad Statybos leidimas išduotas neteisėtai, nes pagal Statybos leidimo išdavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą miškų ūkio paskirties žemėje galėjo būti statomi tik medienos sandėliai bei kiti su mišku susiję įrenginiai. Nuostatų, įtvirtinančių kitų pastatų ar statinių buvimą miško žemėje, be kita ko, galimybę statyti gyvenamuosius namus ar jų priklausinius, įstatymuose nebuvo. Pažymėtina, kad pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas yra Statybos įstatymas, tačiau statybos miško žemėje reikalavimus taip pat nustato Miškų ir Žemės įstatymai.

47. Pagal Statybos leidimo išdavimo metu galiojusio Miškų įstatymo (2007 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. X-1208 redakcija) 2 straipsnio 3 dalį, miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas; miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Tuo metu galiojusiame Miškų įstatyme nebuvo įtvirtinta kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie kiti statiniai dar gali būti miško žemėje. Pagal nurodytą Miškų įstatymo redakciją, miško žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba, visų kitų statinių statyba, inter alia, pastatų atstatymas esamose ar buvusiose sodybose, nėra leidžiama.

48. Statybos leidimo išdavimo metu galiojusio Žemės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1242 redakcija) 26 straipsnio 1 dalyje, beveik analogiškai kaip ir Miškų įstatyme, apibrėžiama miškų ūkio paskirties žemė, kuriai pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriama: mišku apaugęs plotas (medynai); neapaugęs mišku plotas: kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos; žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės; žemė, kurioje numatyta įveisti mišką; miško valdose įsiterpusios kitos žemės naudmenos, tarp jų atskirais žemės sklypais nesuformuotos žemės ūkio naudmenos. Pagal šį teisės aktą, miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama tik specializuotų statinių statyba, o teisė statyti (atstatyti) sodybas miško ūkio paskirties žemėje pagal Žemės įstatymą nebuvo nustatyta.

49. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, aiškindamas būtent Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog šiuose įstatymuose nebuvo ir nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia, pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog aptartieji Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nustatyti ribojimai, – ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai, – draudimai yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau, negu leidžia Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04).

50. Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta kasacinio skundo argumentą, kad, Projektavimo sąlygų sąvado išdavimui ir vėlesniam Statybos leidimo išdavimui esant neatskiriamiems statybos leidimo išdavimo proceso etapams, Statybos leidimo teisėtumas turi būti vertinamas pagal Projektavimo sąlygų sąvado išdavimo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus.

51. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus, taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis, reiškiantis, kad turi būti tiriama ir vertinama ta faktinė situacija, kuri buvo statybos pradžios ar statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentais, taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo būtent pirmiau įvardytais momentais. Kitoks aiškinimas suponuotų lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 65 punktas).

52. Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad projektavimo sąlygų sąvado išdavimas, projekto derinimas ir statybos leidimo išdavimas yra atskiros statybos dokumentų rengimo ir tvirtinimo procedūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2010; 2013 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2013). Taigi, sprendžiant ginčus, kylančius iš šių santykių, svarbu tinkamai nustatyti konkrečiam etapui taikytinas teisės normas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria teismų padarytoms išvadoms, kad vertinant Statybos leidimo teisėtumą turi būti taikomas jo išdavimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas. Statinio projektavimo sąlygų sąvadas yra kompetentingo subjekto patvirtintas vienas iš privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų, kuriame nustatytos projektavimo sąlygos konkrečiam statiniui, tuo tarpu Statybos leidimas – specialia tvarka kompetentingo subjekto išduodamas dokumentas, suteikiantis teisę atlikti jame nurodytus statybos darbus. Statinio projektavimo sąlygų sąvado patvirtinimas ir statybos leidimo išdavimas sukelia skirtingus teisinius padarinius. Dokumentas, kuriuo statytojui suteikiamos teisės statyti statinius, yra statybos leidimas, o statinio projektavimo sąlygų sąvadas yra tik tarpinis dokumentas, priskirtinas kitam etapui, todėl tuo atveju, kai statybos leidimo neteisėtumas nėra siejamas su statinio projektavimo sąlygų sąvado neteisėtumu, nėra būtina šį tarpinį dokumentą ginčyti kartu su pagrindiniu administraciniu aktu – statybos leidimu. Dėl šios priežasties atmestini kaip nepagrįsti ir kiti kasacinio skundo argumentai, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, vertindami tik Statybos leidimo išdavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, o ne Projektavimo sąlygų sąvado metu galiojusį teisinį reglamentavimą.

53. Nagrinėjamoje byloje Statybos leidimas išduotas 2008 m. gegužės 16 d. tuo metu galiojusio Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybos privačioje žemėje reglamento, leidusio statybas miško žemėje, pagrindu. Šiuo nutarimu patvirtinto Reglamento 2 punkto nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, kuriuo konstatuota, kad Vyriausybė, Statybų privačioje žemėje reglamente nustatydama galimybę miško žemėje ir kitose ypač vertingose teritorijose statyti naujus, taip pat ir buvusiose sodybvietėse, gyvenamuosius namus, viršijo savo kompetenciją. Konstitucinio Teismo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai Statybos privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata, kaip ir to paties reglamento 3–6 punktai, Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106 buvo pripažinta netekusia galios. Taigi, šio Reglamento 3 punktas, kaip ir 2 punktas, kuriuo suteikiama teisė žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus, po Konstitucinio Teismo nutarimo Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106, įsigaliojusiu nuo 2007 m. vasario 4 d., neteko galios. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir kurie nebegali būti vykdomi tuo metu, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo šie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi, sutiktina su teismų padarytomis išvadomis, kad 2008 m. gegužės 16 d. išduodant Statybos leidimą buvo privalu paisyti šio Konstitucinio Teismo nutarimo ir vadovautis pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu, o įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimui, nebegalėjo būti išduodamas ginčijamas statybą miško žemėje leidžiantis dokumentas atsakovui A. B.. Tokios pozicijos laikomasi ir ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje iš esmės analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2013).

54. Taigi, įvertinusi teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju pripažįsta pagrįstomis teismų padarytas išvadas, kad statybos miško žemėje santykius reglamentuojantys Miškų ir Žemės įstatymai Statybos leidimo išdavimo metu nenustatė išimčių dėl ginčo statinių, inter alia, sodybų (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose) statybos (atstatymo), todėl negalėjo būti sudarytos teisinės prielaidos ginčijamai statybai miško žemėje, t. y. teisinio pagrindo išduoti Statybos leidimą atsakovui A. B. pagal Miškų ir Žemės įstatymus nebuvo.

Dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonių, jų proporcingumo siekiamam tikslui

55. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pagal Statybos leidimo išdavimo metu galiojusį Žemės bei Miškų įstatymuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą Statybos leidimas atsakovui A. B. buvo išduotas neteisėtai, toliau spręstina dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su neteisėtos statybos padarinių šalinimo proporcingumu.

56. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai nusprendė, jog šioje byloje turi būti taikoma griežčiausia statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonė – statinių nugriovimas, nes teismai neįvertino, ar egzistuoja visos įstatyme įtvirtintos aplinkybės, leidžiančios neteisėtos statybos padarinius pašalinti statinio negriaunant. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus.

57. Jeigu neteisėta statyba kvalifikuojama kaip vykdyta pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, tai jos padarinių šalinimas vykdomas pagal Statybos įstatymo (2017 m. gegužės 2 d. įstatymas Nr. XIII-336 redakcija) įtvirtintas nuostatas. Pagal Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas, pripažinęs statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis. Šio straipsnio 3 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, taip pat administracinių aktų pagrindu įvertina turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą.

58. Vienas iš konstituciškai svarbių tikslų yra saugomų teritorijų steigimas ir įstatyme apibrėžtos veiklos saugomose teritorijose reglamentavimas bei proporcingas tokių teritorijų apsaugai būtinas savininko nuosavybės teisių ribojimas. Pažymėtina, kad proporcingumas yra vertinamoji kategorija, priklausoma nuo kiekvienu atveju nustatytų individualių aplinkybių. Teismai, vertindami, ar nuosavybės ribojimas proporcingas siekiamam tikslui, kiekvienu atveju patikrina, ar ribojimas nustatytas įstatyme, ar konstituciškai pateisinamas siekiamam tikslui, ar nėra galimybių suderinti ginamas vertybes. Statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civiliniai teisiniai padariniai nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnyje ir Statybos įstatymo 33 straipsnyje. Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime yra pažymėjęs, kad sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.

59. Vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste taip pat būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl kai kuriais atvejais sprendimas statinį nugriauti gali būti laikomas tinkamu ir proporcingu padarytam teisės pažeidimui. Tokia priemonė ir EŽTT laikoma atitinkančia bendrąjį visuomenės interesą, t. y. turinčia teisėtą tikslą, jei šiomis priemonėmis siekiama atkurti teisės viršenybę (pašalinant neleistiną ir neteisėtą statinį), užtikrinti statybos normų laikymąsi, tvarkingą teritorijų planavimą, aplinkos apsaugą ir jei nepažeidžiamas proporcingumo aspektas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimai dažniausiai konstatuojami dėl nuosavybės ribojimo proporcingumo aspekto pažeidimo. Nuosavybės teisę ribojanti priemonė turėtų nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą, kuri nebus nustatyta, jei asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą (EŽTT 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Hamer prieš Belgiją, peticijos Nr. 21861/03).

60. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių; savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011).

61. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant, ar Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas statinio nugriovimas yra proporcinga padarytam pažeidimui priemonė, reikšminga yra tai, kad tiek 2008 m. gegužės 16 d. išduodant Statybos leidimą, tiek 2016 m. lapkričio 22 d., kai atsakovas pranešė apie statybų darbų pradžią, galiojo ir tebegalioja Miškų įstatymas, kuriame nustatytas teisinis reglamentavimas neleidžia ginčo statinių statybos atsakovui A. B. miškų ūkio paskirties Žemės sklype, taigi statybų procesas prieštaravo Miškų įstatymo nuostatoms.

62. Be kita ko, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais atsakovės kasacinio skundo argumentus, kad pagal Statybos leidimą atstatyti pastatai jokios žalos miškui daryti negalėjo, nes Žemės sklypo dalis tuo metu nebuvo apaugusi mišku. Teisėjų kolegija pažymi, kad Žemės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1242 redakcija) 21 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad žemės savininkai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį bei laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Negana to, Konstitucinis Teismas ne kartą jau yra konstatavęs, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai ir tai lemia tam tikrus miško savininko teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimas byloje Nr. 16/07-17/07-20/08). Taigi, ginčo Žemės sklypas priskirtinas miškų ūkio paskirties žemei, kuriai taikoma ypatinga apsauga ir kuri turi būti naudojama pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, ir, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, ši apsauga išlieka, nepriklausomai nuo to, ar žemės sklypas vis dar yra apaugęs mišku.

63. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su atsakovės kasacinio skundo argumentais, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nustatančios teismų pareigą, sprendžiant dėl proporcingos padarinių šalinimo priemonės pritaikymo, įvertinti teisines ir faktines aplinkybes, lėmusias statinių Žemės sklype atsiradimą ir realias statinių įteisinimo galimybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant neteisėtos statybos padarinių pašalinimo statinio negriaunant galimybę, aktuali Miškų įstatymo (2017 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. XIII-424 redakcija) 11 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte pažymima, kad teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą.

64. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Miškų įstatymo nuostatos nesuteikia atsakovui A. B. galimybės paversti miško žemę kitomis naudmenomis ir atstatyti sodybą, nes atsakovas nepatenka į minėtoje teisės normoje išvardytų asmenų ratą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, nes, kaip minėta pirmiau, Miškų įstatyme imperatyviai nurodoma, jog miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis nėra galimas, išskyrus šiame įstatyme įtvirtintas išimtis. Taigi, Miškų įstatyme įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kai miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, o atsakovas A. B. nepatenka tarp išimčių, nurodytų Miško įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės atsakovui A. B. įteisinti statinių ginčo Žemės sklype.

65. Įvertinusi tai, kad Statybos leidimas išduotas neteisėtai, o teisinis reglamentavimas nesuteikia atsakovui A. B. galimybės ginčo Žemės sklypo paversti kitomis naudmenomis, be kita ko, ir tai, kad nagrinėjamoje byloje tik atsakovė Administracija kasaciniu skundu kvestionuoja neteisėtų statybos padarinių šalinimo proporcingumo klausimą, o pats atsakovas A. B. kasaciniame skunde šio klausimo nekelia, nors dėl atitinkamų neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonių ir jų proporcingumo siekiamam tikslui pirmiausia suinteresuoti turi būti patys Žemės sklypo savininkai, kurių nuosavybės teisės yra apribojamos, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad nagrinėjamu atveju teismų taikyta neteisėtų statybų šalinimo priemonė – statinių griovimas yra laikytina proporcinga priemone, todėl konstatuoja, kad teismai pagrįstai nusprendė, jog statinių griovimas yra proporcinga neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonė.

66. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad atsakovo A. B. nuosavybės teisių ribojimas teismų procesiniais sprendimais atliktas pagal įstatymą, turi teisėtą tikslą ir yra proporcingas, teismai pagrįstai nusprendė, jog šioje byloje turi būti taikoma griežčiausia statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonė – statinių nugriovimas.

Dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo naštos paskirstymo

67. Statyba, vykdoma (įvykdyta) pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, yra neteisėta; jos rezultatas – pastatytas statinys taip pat laikomas neteisėtai pastatytu statiniu. Statyba pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą sukelia civilinius ir kitus teisinius padarinius. Jei statiniai pastatyti pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, yra pagrindas riboti savininko nuosavybės teisę, įpareigojant jį susilaikyti nuo aktyvių nuosavybės teisės įgyvendinimo veiksmų – draudžiant savininkui disponuoti ir naudotis tokiu nekilnojamojo turto objektu (CK 4.103 straipsnio 1 dalis).

68. Statybos įstatymo 33 straipsnyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu teismas savo sprendimu panaikina statybą leidžiančio dokumento galiojimą, teismas įpareigoja statytoją (užsakovą), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininką, valdytoją, naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją ar naudotoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę.

69. Kasacinio teismo konstatuota, kad statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai šalinami kaltų asmenų, t. y. tų asmenų, kurie yra atsakingi už statybą leidžiančio dokumento išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, lėšomis (Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Vadinasi, statytojas tokiais atvejais nebūtinai yra tas asmuo (ar vienintelis asmuo), kurio lėšomis šalinami statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 86 punktas).

70. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad byloje panaikinus statybos leidimą ir taikant teisinius padarinius turi būti nustatomi dėl neteisėto statybos leidimo išdavimo kalti asmenys, kurių neteisėti veiksmai lėmė ir statybos neteisėtumą bei sudarė pagrindą nugriauti tokius statinius. Tuo atveju, jei būtų nustatyti kelių asmenų (statytojų, valstybės institucijų) neteisėti veiksmai, teismas turėtų analizuoti asmenų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018, 34 punktas).

71. Taigi, spręsdamas išlaidų už neteisėtos statybos padarinių pašalinimo paskirstymo klausimą teismas turi nustatyti kaltus asmenis, kurių sąskaita turės būti šalinami padariniai. Asmuo laikomas kaltu, kai jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek buvo būtina, atsižvelgiant į tam asmeniui tenkančias pareigas, nepriklausomai nuo to, ar tam tikrus veiksmus jis padarė tyčia, ar dėl neatsargumo. Civilinėje teisėje subjektyvūs asmens ketinimai darant pažeidimą yra mažiau reikšmingi nei asmens elgesio atitiktis bendram rūpestingumo standartui, o jei pagal CK normas reikalaujama nustatyti tam tikrą kaltės laipsnį, tai tyčios ir didelio neatsargumo padariniai paprastai būna tapatūs (pvz., CK 6.270 straipsnio 1 dalis, 6.634 straipsnio 1 dalis, 6.665 straipsnio 4 dalis, 6.755 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324-684/2018, 48 punktas).

72. Visų pirma, statytojas (užsakovas), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininkas, valdytojas, naudotojas, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininkas, valdytojas ar naudotojas gali būti įpareigotas nugriauti statinį, pastatytą pagal neteisėtą statybą leidžiantį dokumentą. Ši pareiga nurodytiems asmenims kyla nepriklausomai nuo to, ar ir kokiu laipsniu bus nustatyta paties statytojo (užsakovo), o jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininko, valdytojo, naudotojo, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininko, valdytojo ar naudotojo kaltė dėl neteisėtos statybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020, 46 punktas).

73. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareiga kompensuoti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo išlaidas ar jų dalį kyla kompetentingoms institucijoms, pagal įstatymą statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese turinčioms tiek pritarimo funkciją, tiek ir konkretaus dokumento išdavimo funkciją. Ši pareiga yra apibrėžta specialiu įstatymu ir ji nukreipta į tą patį neteisėtos statybos padarinių šalinimo tikslo pasiekimą – atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį, t. y. nugriauti neteisėtai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę. Šios pareigos našta, tenkanti konkrečiam leidimą išdavusiam ar jam pritarusiam subjektui, gali skirtis priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių to subjekto kaltės laipsnį, t. y. jo veiksmų įtakos mastą išduodant statybos leidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020, 51 punktas).

74. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl teisės į statinį praradimo padarinių, kai teismine tvarka pripažįstama, jog asmuo prarado teisę statyti statybą leidžiančiame dokumente nurodytus statinius, esminę reikšmę turi subjektų, dėl kurių kaltės prarasta tokia teisė, ir jų atsakomybės laipsnio nustatymas, nuo kurio priklauso teisės į statinius praradimo padarinių šalinimo naštos paskirstymas. Tokiais atvejais atsižvelgtina į EŽTT jurisprudenciją, kurioje laikomasi principo, kad valstybė už savo institucijų ir pareigūnų veiksmus negali perkelti atsakomybės privatiems asmenims. Šie asmenys neprivalo užtikrinti, kad valdžios institucijos tvirtai laikytųsi visuomenei neprieinamų vidinių taisyklių ir procedūrų, pirmiausia skirtų atsakingumui ir veiksmingumui valdžios institucijos viduje užtikrinti. Valstybei, kurios valdžios institucijos nesilaikė savo vidinių taisyklių ir procedūrų, neturėtų būti leista gauti naudos dėl netinkamo savo institucijų elgesio ir išvengti pareigų vykdymo. Kitaip tariant, bet kokios valdžios institucijų klaidos padarymo riziką turi prisiimti valstybė ir klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita, ypač kai nėra kito konfliktuojančio privataus intereso (EŽTT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Lelas prieš Kroatiją, peticijos Nr. 55555/08; 2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Trgo prieš Kroatiją, peticijos Nr. 35298/04).

75. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir netinkamai įvertino jos ir kitų asmenų indėlį Statybos leidimo išdavimo procese ir priežastinį ryšį tarp jų veiksmų bei kilusių pasekmių. Atsakovės įsitikinimu, statytojo atsakomybė negali būti vertinama tik 10 procentų. Tuo tarpu atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturi būti taisomos susijusių asmenų sąskaita, todėl teismai nepagrįstai konstatavo atsakovo atsakomybę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinių skundų argumentais.

76. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d.) 23 straipsnio 23 dalyje įtvirtinta, jog už statybos leidimo išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako Nuolatinės statybos komisijos nariai ar statybos leidimą išdavęs asmuo. Byloje nustatyta, kad 2008 m. balandžio 30 d. Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolu statybos leidimui pritarusi ir ginčo 2008 m. gegužės 16 d. Statybos leidimą išdavusi institucija yra Vilniaus rajono savivaldybės administracija, kuri, kaip teisingai nusprendė bylą nagrinėję teismai, ir yra atsakinga už Statybos leidimo išdavimo teisėtumo patikrinimą ir kuriai teko pareiga įvertinti, ar numatoma statyba neprieštarauja Statybos leidimo išdavimo metu galiojusiems teisės aktų reikalavimams. Teisėjų kolegija taip pat pritaria bylą nagrinėjusių teismų padarytoms išvadoms, kad kiti subjektai (Inspekcija, Projektuotojas ir Vyriausybė) nėra atsakingi už neteisėtai išduotą Statybos leidimą, todėl jų atsakomybė nagrinėjamoje byloje nekyla.

77. Atkreiptinas dėmesys, kad statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese susiklosto teisiniai santykiai tarp statytojo (užsakovo) ir konkrečių kompetentingų institucijų, pagal įstatymą statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese turinčių tiek pritarimo funkciją, tiek ir konkretaus dokumento išdavimo funkciją. Būtent šios institucijos ir yra atsakingos už išankstinę statybos priežiūrą ir statybą leidžiančio dokumento atitiktį teisės aktų reikalavimams, taigi ir šio dokumento teisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020, 51 punktas). Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nustatydami kitų asmenų indėlį Statybos leidimo išdavimo procese, nes, kaip nurodyta pirmiau, Vilniaus rajono savivaldybės administracija yra tas subjektas, kuris dalyvavo pritariant ir išduodant Statybos leidimą ir kuris yra atsakingas už neteisėtą Statybos leidimo išdavimą. Kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėję teismai, kitų subjektų neteisėtų veiksmų išduodant Statybos leidimą nėra nustatyta, nes nei Projektuotojas, nei Vyriausybė, nei Inspekcija nedalyvavo pritariant ir (ar) išduodant ginčijamą Statybos leidimą. Teismai pagrįstai nusprendė, kad Projektuotojas nesuteikė atsakovui A. B. nei teisių, nei galimybių pradėti statybas ginčo Žemės sklype, o būtent Administracija turėjo patikrinti Projektuotojo parengtus ir statytojo pateiktus dokumentus, jų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Spręsdami dėl Inspekcijos atsakomybės, teismai taip pat pagrįstai nustatė, kad Inspekcija laiku kreipėsi į teismą, reaguodama į neteisėtai išduotą Statybos leidimą, todėl jos neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta. Tuo tarpu svarstyti Vyriausybės atsakomybės klausimą nagrinėjamoje byloje apskritai nėra pagrindo, ir kaip teisingai atkreipė dėmesį bylą nagrinėję teismai, Miškų ir Žemės įstatymai, kaip ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 16 d. nutarimas, yra imperatyvūs ir privalomai taikytini Statybos leidimo išdavimo metu be papildomų Vyriausybės veiksmų.

78. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad subjektas, atsakingas už neteisėtą Statybos leidimo išdavimą, yra būtent Administracija, kuri šiuo atveju nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, todėl priėmė neteisėtą sprendimą išduoti Statybos leidimą, tiesiogiai nulėmusį neteisėtų statybų atsiradimą, ir kuriai tenka pareiga atlyginti neteisėtos statybos padarinių šalinimo išlaidas.

79. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su atsakovo A. B. kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT praktikos, nustatydami šiam atsakovui tenkančią atsakomybės dalį. EŽTT yra nurodęs ir tai, kad sąžiningai besielgiantis asmuo iš principo turi teisę pasikliauti valstybės ar viešų pareigūnų, kurie, panašu, turi reikiamus įgaliojimus, tvirtinimais ir tuo, kad buvo laikytasi vidinių taisyklių ir procedūrų, nebent iš viešai prieinamų dokumentų (įstatymų ar įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų) aiškiai išplaukia arba asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad atitinkamas pareigūnas stokojo įgaliojimų „teisiškai susaistyti valstybę“ (EŽTT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Lelas prieš Kroatiją, peticijos Nr. 55555/08, 74 punktas). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas A. B., jau įsigydamas Žemės sklypą, žinojo, jog šio sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra miškų ūkio ir jam taikomos specialiosios naudojimo sąlygos bei tam tikri apribojimai, kurių Žemės sklypo savininkas privalo laikytis. Be to, atsakovas A. B., būdamas atidus ir rūpestingas ginčo Žemės sklypo savininkas, turėjo ir privalėjo žinoti, kad Žemės ir Miškų įstatymų nuostatos draudžia statyti atitinkamus statinius miškų ūkio paskirties žemėje. Atsižvelgdama į šias byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų padaryta išvada, kad iš dalies, t. y. 10 procentų, atsakomybės tenka ir pačiam atsakovui A. B., nes jis ne tik turėjo ir privalėjo žinoti apie jo Žemės sklypui taikomus ribojimus, bet ir dalyvavo ginčui aktualios Konstitucinio Teismo bylos nagrinėjime kaip (duomenys neskelbtini) bei teikė rašytinius paaiškinimus nagrinėjant bylą Konstituciniame Teisme. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas anksčiau, nei atsakovas 2006 m. gegužės. 25 d. įsigijo Žemės sklypą ir 2008 m. gegužės 16 d. gavo Statybos leidimą. Tai suteikia pagrindą padaryti išvadą, kad atsakovui A. B. buvo žinoma apie Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus dėl draudimo miškų ūkio paskirties žemėje statyti kitus atitinkamus statinius, kreipdamasis dėl Statybos leidimo išdavimo atsakovas elgėsi nesąžiningai. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, padaro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatė atsakovui A. B. tenkančią atsakomybės dalį, t. y. 10 procentų.

80. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT praktikos, spręsdami klausimą dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo naštos paskirstymo, teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad dėl neteisėto Statybą leidžiančio dokumento išdavimo atsakinga yra atsakovė Administracija, kuriai tenka didžioji atsakomybės dalis, t. y. 90 procentų, ir atsakovas A. B., kuriam tenka 10 procentų atsakomybės dalis.

Dėl 270 504,02 Eur žalos atlyginimo

81. Atsakovas A. B. kasaciniame skunde teigia, kad teismai, atmesdami priešieškinio reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro skirtumas tarp atsakovo sumokėtos Žemės sklypo įsigijimo kainos ir 2006 m. gegužės 25 d. buvusios jo rinkos vertės, nesant išduoto Projektavimo sąlygų sąvado, atlyginimo, pažeidė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nustatančios prievolę neteisėtus veiksmus atlikusiai valdžios institucijai visiškai atlyginti nukentėjusio asmens patirtus nuostolius. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

82. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

83. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

84. Pagal kasacinio teismo praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, taikant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai. Jis gali būti netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Taigi netiesioginis priežastinis ryšys reiškia, kad neteisėti veiksmai (neveikimas) nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2008 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

85. Šioje byloje atsakovas A. B. prašomą priteisti žalą – 270 504, 02 Eur kildina iš atsakovės neteisėtų veiksmų (neteisėtai išduoto Projektavimo sąlygų sąvado, kurio pagrindu išduotas neteisėtas Statybos leidimas), dėl kurių, kaip pats atsakovas teigia, jis, atsižvelgdamas į Projektavimo sąlygų sąvado išdavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, įsigijo Žemės sklypą už didesnę nei vidutinė rinkos kainą, dėl to 270 504,02 Eur skirtumas tarp jo sumokėtos Žemės sklypo įsigijimo kainos ir 2006 m. gegužės 25 d. buvusios Žemės sklypo rinkos vertės, nesant išduoto Projektavimo sąlygų sąvado, laikytinas žala, kurią jam turi atlyginti neteisėtus veiksmus atlikusi atsakovė.

86. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad atsakovas A. B., pirkdamas Žemės sklypą, žinojo, jog šis sklypas yra miškų ūkio pagrindinės naudojimo paskirties ir jam taikomi miško naudojimo apribojimai. Atsakovas taip pat žinojo ir teisinį reglamentavimą, nes Žemės sklypą įsigijo po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo priėmimo, ir, kaip minėta pirmiau, atsakovas dalyvavo Konstitucinio Teismo bylos nagrinėjime kaip (duomenys neskelbtini) bei teikė rašytinius paaiškinimus nagrinėjant bylą Konstituciniame Teisme. Teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusių teismų padarytoms išvadoms, kad atsakovas neturi teisės reikalauti priteisti 270 504,02 Eur žalos atlyginimą, nes, žinodamas Žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį, veikė savo rizika, sutikdamas pradiniam Žemės sklypo savininkui mokėti didesnę nei tuometinė rinkos vertė Žemės sklypo kainą, ir negali reikalauti iš atsakovės atlyginti su tuo susijusios žalos. Atsižvelgdama į byloje teismų nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nėra pagrindo konstatuoti teisinio priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovės veiksmų išduodant Statybos leidimą ir atsakovo nurodomų nuostolių, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai netenkino aptariamo atsakovo reikalavimo, nes atsakovo nurodomi nuostoliai dėl jo paties veiksmų (prisiimtos rizikos) yra pernelyg nutolę nuo atsakovės neteisėtų veiksmų ir šie nelėmė atsakovo nurodytos žalos atsiradimo.

87. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, nuspręsdami atmesti aptariamą priešieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nenukrypo nuo įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo principo, įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, jog atsakovas, įsigydamas Žemės sklypą už atitinkamai didesnę kainą, veikė savo rizika. Dėl to nėra pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovo kasacinio skundo argumentų, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami aptariamą priešieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pažeidė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

88. Atsakovas A. B. kasaciniame skunde teigia, kad teismai, atmesdami priešieškinio reikalavimą priteisti jam 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, pažeidė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos bei Konstitucinio Teismo išaiškinimų, taip pat teisės aktų, ginančių teisę į nuosavybę. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

89. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais; neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais; teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

90. Vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

91. Kasacinio teismo praktika dėl CK 6.250 straipsnio nuostatų taikymo bei aiškinimo yra nuosekliai išplėtota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vien nusikaltimo padarymas, pakenkimas asmens sveikatai ar kitų neteisėtų veiksmų padarymas savaime nepreziumuoja neturtinės žalos fakto. Esant nusikaltimo, sveikatos sužalojimo ar kitiems įstatymo nustatytiems faktams neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta – asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinių išgyvenimų, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

92. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustatant neturtinės žalos dydį nukentėjusio asmens kaltė kvalifikuotina kaip vienas tokios žalos nustatymo kriterijų, mažinančių nustatytinos žalos dydį (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Ji turi būti vertinama drauge su visais kriterijais ir tik tada nustatomas kompensuotinos neturtinės žalos dydis, kaip visų reikšmingų kriterijų šiai žalai įvertinti sintezės rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2011). Taigi, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybės, susijusios su paties nukentėjusio asmens kaltu elgesiu, be kita ko, turi įtakos nustatant neturtinės žalos dydį (CK 6.250 straipsnis), o tam tikrais atvejais nukentėjusio asmens kaltė gali būti pagrindas asmenį visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013). Tai reiškia, kad, nustatant neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgiama į žalą padariusio asmens kaltę.

93. Jau minėta, kad byloje buvo nustatyta atsakovo kaltė, pasireiškusi nerūpestingumu ir neapdairumu vykdant statybas Žemės sklype, kuriame taikomi tam tikri ribojimai. Taigi, šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad, be atsakovės neteisėtų veiksmų, taip pat buvo nustatyta ir paties atsakovo kaltė ir neteisėti veiksmai, o tai sudaro pagrindą padaryti išvadą, jog ir pats atsakovas prisidėjo prie galimai patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų. Kaip ir minėta pirmiau, teismai pagrįstai padarė išvadą, kad A. B., jau įsigydamas Žemės sklypą, žinojo, jog šio sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra miškų ūkio, kad jam taikomos specialiosios naudojimo sąlygos ir tam tikri apribojimai, kurių Žemės sklypo savininkas privalo laikytis. Be to, atsakovas, būdamas atidus ir rūpestingas ginčo Žemės sklypo savininkas, turėjo ir privalėjo žinoti, kad Žemės ir Miškų įstatymų nuostatos draudžia statyti atitinkamus statinius miškų ūkio paskirties žemėje. Svarbu ir tai, kad atsakovas ne tik turėjo ir privalėjo žinoti apie jo Žemės sklypui taikomus ribojimus, bet atsakovas ir dalyvavo ginčui aktualios Konstitucinio Teismo bylos nagrinėjime kaip (duomenys neskelbtini) bei teikė rašytinius paaiškinimus nagrinėjant bylą Konstituciniame Teisme. Kaip minėta pirmiau, Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas anksčiau, nei atsakovas 2006 m. gegužės. 25 d. įsigijo Žemės sklypą ir 2008 m. gegužės 16 d. gavo Statybos leidimą, tiek Žemės sklypo įsigijimo, tiek ir Statybos leidimo gavimo metu atsakovui buvo žinoma apie Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus dėl draudimo miškų ūkio paskirties žemėje statyti kitus atitinkamus statinius, kreipdamasis dėl Statybos leidimo išdavimo atsakovas elgėsi nesąžiningai. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgdami į tokias aplinkybes teismai padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovui sukelti nepatogumai ir išgyvenimai dėl statybos pagal neteisėtą Statybos leidimą padarinių šalinimo buvo nulemti paties atsakovo nerūpestingo ir neatidaus elgesio, ir atsakovas pats prisidėjo prie šių galimai patirtų išgyvenimų, todėl neturi teisės reikalauti šioje byloje neturtinės žalos atlyginimo.

94. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nuosavybė yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Konstitucijos, CK ir kitų civilinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų saugoma bei ginama vertybė ir, kaip teisingai kasaciniame skunde nurodoma, yra neliečiama. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip teisingai akcentavo bylą nagrinėję teismai, vykstantis teisminis procesas dėl Statybos leidimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo niekaip neriboja atsakovo galimybių naudotis jam priklausančiu Žemės sklypu pagal tiesioginę jo paskirtį, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad teismai nukrypo nuo Konstitucinio Teismo išaiškinimų bei teisės aktų, ginančių teisę į nuosavybę.

95. Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė teisėtai, tinkamai taikydami materialiosios teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies, kuria nustatyta atlygintina išlaidų apimtis

96. Atsakovas A. B. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, motyvuojamojoje nutarties dalyje nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, gali priteisti atsakovui tik tų išlaidų, kurios patirtos Statybos leidime nurodytų statinių statybai, atlyginimą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią priežastiniu ryšiu su neteisėtais veiksmais susijusi žala turi būti visiškai atlyginama.

97. Nagrinėjamoje byloje atsakovas A. B. priešieškiniu, be kita ko, reiškė reikalavimą dėl žalos – 486 190,10 Eur išlaidų, patirtų statant statinius Žemės sklype, tiek tiesiogiai nurodytus Statybos leidime, tiek ir jame nenurodytus, atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas šį priešieškinio reikalavimą atmetė motyvuodamas, be kita ko, tuo, kad priešieškinio reikalavime nurodytas turtinės žalos dydis yra nepagrįstas ir neįrodytas, o žala, kildinama iš statinių, kurie neminimi Statybos leidime, statybos, nelaikytina priežastiniu ryšiu susijusia su šioje byloje ginčijamu valdžios institucijos aktu (Statybos leidimu), iš kurio atsakovas kildina valdžios institucijų neteisėtus veiksmus. Atsakovas A. B. apeliaciniu skundu ginčijo tokias pirmosios instancijos teismo išvadas, be kita ko, teigdamas, kad Statybos leidime nenurodytų objektų statyba yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su Statybos leidimu, šie statiniai, nesant išduoto Statybos leidimo, Žemės sklype nebūtų atsiradę.

98. Apeliacinės instancijos teismas apskųsta nutartimi, be kita ko, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atsakovo A. B. priešieškinio reikalavimo priteisti 486 190,10 Eur išlaidų, patirtų statant statinius pagal Statybos leidimą, atlyginimo ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas turi teisę reikalauti atlyginti jam turtinę žalą, kurią jis patirs nugriovus pagal neteisėtą Statybos leidimą pastatytus statinius, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo 2023 m. sausio 30 d. pateiktus papildomus statybos darbų kainų įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo priimti atsakovo pateiktus papildomus įrodymus ir, juos vertindamas kartu su 2022 m. sausio 11 d. gyvenamojo namo, pirties ir garažo bei priklausinių skaičiuojamosios statybos kainos nustatymo ataskaita Nr. 220110, nustatyti, kokias išlaidas patyrė atsakovas, statydamas statinius pagal neteisėtai išduotą Statybos leidimą.

99. Konstatavęs, kad yra pagrindas perduoti nurodytą bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas apskųstos nutarties 58 punkte nurodė, jog: „teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant, kokias išlaidas patyrė atsakovas A. B. statydamas statinius pagal neteisėtą statybos leidimą, pirmosios instancijos teismas turi vertinti įrodymus dėl statybos išlaidų, susijusius tik su statinių, kurie nurodyti statybos leidime (352,74 kv. m gyvenamasis namas, 68 kv. m klėtis ir 43,24 kv. m pirtis) statyba ir gali būti sprendžiamas klausimas tik šių statinių statybos išlaidų priteisimo. Visi kiti statiniai, kurie statybos leidime nenurodyti – garažas, tvenkinys, aikštelės, aptvėrimas, stoginė, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, buvo pastatyti asmeniniu atsakovo pasirinkimu ir rizika bei, priešingai nei teigia atsakovas, nėra tiesiogiai susiję su statybos leidime nurodytais statiniais. Garažas, tvenkinys, aikštelės, aptvėrimas, stoginė nėra pripažintini gyvenamojo namo, klėties ar pirties priklausiniais, nes nėra būtini šių statinių naudojimui ir funkcionavimui. Tuo pačiu, priešingai nei teigia atsakovas, garažas negali būti vertinamas kaip klėtis, nes šių statinių paskirtis skirtinga. Klėtis – tai pastatas javams bei drabužių atsargoms laikyti, miegoti. Tuo tarpu pagal statybos techninio reglamento STR „Statinių klasifikavimas“ 4.3 papunktį garažas – tai patalpa ar atskiras pastatas, skirtas transporto priemonėms laikyti ir (ar) remontuoti. Statybos įstatymo 27 straipsnyje yra numatyta, kad keičiant pastato ar jo dalies paskirtį reikalingas naujas statybos leidimas, kurio atsakovas šiuo atveju negavo. Jeigu byloje būtų nustatyta, kad statybos leidime nurodytos klėties atsakovas A. B. nepastatė, tai negali būti priteisiamas ir dėl šio nesančio statinio statybos išlaidų atlyginimas.“

100. CPK 331 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui. Sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje teismas turi pagrįsti išvadas, išdėstytas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje, t. y. CPK įtvirtinta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai dėl statybos išlaidų apimties yra prieštaringi. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui priešieškinio reikalavimo dalį dėl 486 190,10 Eur išlaidų, patirtų statant statinius pagal išduotą Statybos leidimą (skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 70 punktas), konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio dalį dėl 486 190,10 Eur išlaidų, patirtų statant statinius Žemės sklype, ir rezoliucinėje nutarties dalyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas dėl 486 190,10 Eur išlaidų, patirtų statant statinius pagal išduotą Statybos leidimą, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, apskųstoje nutartyje nesant išdėstytos išvados ir ją pagrindžiančių argumentų dėl palikimo iš dalies nepakeistos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies visiškai atmesti aptariamą priešieškinio reikalavimą, leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas apskųsta nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 486 190,10 Eur išlaidų, patirtų statant statinius, atlyginimo priteisimo panaikino visa apimtimi, t. y. dėl visų statybos išlaidų, patirtų tiek dėl statinių, nurodytų Statybos leidime, tiek dėl statinių, nenurodytų Statybos leidime. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas (apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties 58 punktas) pirmosios instancijos teismui nurodė, kad šis teismas, nagrinėdamas iš naujo priešieškinio reikalavimą dėl 486 190,10 Eur, neturi tirti ir vertinti tų statinių statybos išlaidų, kurie nėra nurodytos Statybos leidime.

101. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra pateikta vertinimo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados ir ją ginčijančių atsakovo apeliacinio skundo argumentų dėl priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos (ne)buvimo, tarp atsakovo nurodytos žalos, kildinamos iš Statybos leidime nenurodytų statinių statybos, ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų.

102. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę, be kita ko, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir tą bylos dalį, dėl kurios sprendimas panaikinamas, perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Perduodamas bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas savo procesiniame sprendime gali nurodyti, kaip aiškinti atitinkamą teisės normą, nurodyti papildomai ar naujai tirtinas aplinkybes, įrodymus, atliktinus procesinius veiksmus ir pan., tačiau negali pirmosios instancijos teismui nurodyti, kaip šis turi išnagrinėti bylą ir kokį sprendimą (pilnai ar iš dalies) priimti, nes tai galėtų vertinama kaip teisingumo vykdymo pirmosios instancijos teisme suvaržymas, o teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalys, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnis, CPK 21 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą nustatęs, kad yra pagrindas atmesti kurį nors iš byloje pareikštų reikalavimų, įeinančių į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, turi net ir tuo atveju, kai byla dėl kitų reikalavimų perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pats priimti procesinį sprendimą dėl tokio reikalavimo atmetimo, o ne jį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

103. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nepalikęs iš dalies nepakeistos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies visiškai atmesti aptariamą priešieškinio reikalavimą, apskųstos nutarties 58 punkte nepagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismui vertinti tik tuos įrodymus, kurie susiję su statiniais, nurodytais Statybos leidime. Toks apeliacinės instancijos teismo nurodymas iš esmės reiškia, kad juo pirmosios instancijos teismui nurodoma apeliacinės instancijos teismo pozicija, jog atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl žalos, patirtos statant Statybos leidime nenurodytus statinius, turi būti atmestas. Aptariamas apeliacinės instancijos teismo nurodymas duotas apskųstoje nutartyje šiam teismui nepateikus išvadų dėl priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, būtinos aptariamo reikalavimo (ne)pagrįstumui nustatyti, (ne)egzistavimo ir, jeigu apeliacinės instancijos teismas vertino esant tam pagrindui, nepriimant sprendimo palikti dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl aptariamo reikalavimo atmetimo nepakeistą.

104. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas tenkinti atsakovo kasacinio skundo reikalavimą dėl apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies atitinkamos dalies panaikinimo – jį tenkinti iš apskųstos nutarties motyvuojamosios dalies pašalinant jos 58 punktą.

105. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui neįvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados ir ją ginčijančių atsakovo apeliacinio skundo argumentų dėl priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos (ne)buvimo, tarp atsakovo nurodytos žalos, kildinamos iš Statybos leidime nenurodytų statinių statybos, ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei bylos dalį dėl aptariamo atsakovo priešieškinio reikalavimo grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija detaliau nepasisako dėl atsakovo kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią priežastiniu ryšiu su neteisėtais veiksmais susijusi žala turi būti visiškai atlyginama. Teisėjų kolegija tik pažymi, kad nustatant priežastinio ryšio (ne)egzistavimą, be kita ko, vertintina, ar pagal teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą ribojimai vykdyti statybas miško ūkio paskirties žemės sklype taikytini pagal objektą ar pagal subjektą.

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (ne)pažeidimo

106. Atsakovas A. B. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas momentą, iki kurio pirmosios instancijos teismas gali priteisti atsakovui žalos atlyginimą, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, taip pat pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti nutartį. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta iš dalies pagrįstais.

107. CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

108. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

109. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Teismas, vertindamas įrodymų visetą, turi įsitikinti, jog pakanka duomenų išvadai, kad tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).

110. CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Kasacinio teismo konstatuota, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 37 punktas).

111. Nagrinėjamoje byloje priimtos apeliacinės instancijos teismo nutarties 59 punkte nurodyta, kad: atsakovui gali būti priteisiamos tik tos statybos leidime nurodytų ir pastatytų statinių statybos išlaidos, kurios buvo patirtos iki ieškovei surašant 2017 m. birželio 23 d. Patikrinimo vietoje aktą; kaip matyti iš šiame akte esančių nuotraukų, ieškovei fiksuojant neteisėtas statybas žemės sklype 2017 m. birželio 23 d., tuo metu jame dirbo atsakovo A. B. samdyti statybininkai, todėl teisėjų kolegija nusprendžia, kad būtent nuo šios dienos atsakovui ir tapo žinoma apie 2017 m. gegužės 11 d. surašytą Patikrinimo aktą, kuriame nustatyta, kad statybos leidimas išduotas pažeidžiant Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatas dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties; nuo šio momento, t. y. 2017 m. birželio 23 d., atsakovas privalėjo nutraukti visus statybos leidime nurodytus statybos darbus, o to nepadaręs veikė savo rizika, dėl to neturi teisės reikalauti po 2017 m. birželio 23 d. patirtų statinių statybos išlaidų atlyginimo.

112. Taigi apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje, grąžindamas pakartotinai spręsti žalos dėl 486 190,10 Eur išlaidų, patirtų statant statinius žemės sklype, atlyginimo klausimą pirmosios instancijos teismui, nurodė momentą, iki kurio atsakovui A. B. gali būti priteisiamas patirtos žalos atlyginimas, t. y. iki ieškovei surašant 2017 m. birželio 23 d. Patikrinimo vietoje aktą. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas momentą, kada atsakovui turėjo tapti žinoma apie ieškovės 2017 m. gegužės 11 d. surašytą Patikrinimo aktą, rėmėsi tik 2017 m. birželio 23 d. ieškovės surašytu Patikrinimo vietoje aktu, kuriame užfiksuotos neteisėtos statybos atsakovo Žemės sklype ir tuo metu jame dirbantys atsakovo samdyti statybininkai. Remdamasis Patikrinimo vietoje akto surašymo diena ir šiame akte esančiomis nuotraukomis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad būtent nuo šios dienos atsakovui tapo žinoma apie ieškovės 2017 m. gegužės 11 d. surašytą Patikrinimo aktą, t. y. būtent nuo 2017 m. birželio 23 d. (Patikrinimo vietoje akto surašymo diena) atsakovas privalėjo nutraukti visus statybos darbus, o to nepadaręs veikė savo rizika, dėl to neturi teisės reikalauti po 2017 m. birželio 23 d. patirtų statinių statybos išlaidų atlyginimo. Teisėjų kolegija tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą vertina kaip nepagrįstą.

113. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės 2017 m. birželio 23 d. surašytame Patikrinimo vietoje akte nėra užfiksuota duomenų apie tai, kad jo surašymo dieną kuris nors iš atsakovo darbuotojų ar pats atsakovas būtų supažindintas su šiuo aktu ir (arba) ieškovės 2017 m. gegužės 11 d. surašytu Patikrinimo aktu, kuriame konstatuota, jog Statybos leidimas išduotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Vien tik aplinkybė, kad Patikrinimo vietoje akte esančiose nuotraukose matyti tuo metu Žemės sklype dirbę atsakovo A. B. samdyti statybininkai, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo padaryti pagrįstą išvadą, jog šio akto surašymo dieną atsakovui tapo žinoma apie ieškovės 2017 m. gegužės 11 d. surašytą Patikrinimo aktą ir jame konstatuotas aplinkybes. Kadangi apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad apie ieškovės 2017 m. gegužės 11 d. surašytą Patikrinimo aktą atsakovui tapo žinoma būtent nuo 2017 m. birželio 23 d. ir tai sukėlė teisinius padarinius, t. y. nuo šios dienos atsakovas privalėjo nutraukti visus statybos darbus, o to nepadaręs veikė savo rizika, dėl to neturi teisės reikalauti po 2017 m. birželio 23 d. patirtų statinių statybos išlaidų atlyginimo, padarė remdamasis vien tik minėta aplinkybe, kad Patikrinimo vietoje akte esančiose nuotraukose matyti tuo metu Žemės sklype dirbę atsakovo A. B. samdyti statybininkai, tai ši apeliacinės instancijos teismo išvada vertintina kaip nepagrįsta. Pažymėtina ir tai, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta neištyrus ir neįvertinus kitų jos aspektu reikšmingų bylos aplinkybių ir įrodymų, taip pat neištyrus ir nenustačius, kada atsakovui tapo žinoma apie Inspekcijos nustatytą Statybos leidimo išdavimo ir vykdomų statybų neteisėtumą, kada atsakovas, turėdamas pareigą susilaikyti nuo žalą didinančių veiksmų, turėjo nutraukti statybas Žemės sklype.

114. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies 59 punkte nurodytos nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados yra nustatytos bei padarytos netinkamai pritaikius įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir nukrypus nuo kasacinio teismo suformuotos jų aiškinimo ir taikymo praktikos. Šis nustatytas netinkamas teisės normų taikymas ir nukrypimas nuo kasacinio teismo praktikos yra pagrindas tenkinti atsakovo kasacinio skundo reikalavimą dėl apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies atitinkamos dalies panaikinimo – jį tenkinant iš apskųstos nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti jos 59 punktą.

115. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje yra nurodyti argumentai, kodėl teismas daro vieną ar kitą išvadą, taip pat nurodyta, kokiais įrodymais teismas rėmėsi padarydamas savo išvadas. Teisėjų kolegija, apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį įvertinusi jos (ne)motyvuotumo aspektu, konstatuoja, kad atsakovo kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo padaryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą motyvuoti nutartį, todėl šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

116. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko, neturintys įtakos skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

117. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina iš esmės nepakeista, tik iš jos motyvuojamosios dalies pašalintini motyvai, išdėstyti jos 58, 59 punktuose.

118. Palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria nuspręsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atsakovo A. B. priešieškinio reikalavimo dėl 486 190,10 Eur išlaidų, patirtų statant statinius pagal 2008 m. gegužės 16 d. išduotą Statybos leidimą, ir 1700 Eur išlaidų, susijusių su statinių statybos išlaidų vertinimu, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidas remdamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi. Šis klausimas išspręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022, 48 punktas)).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 11 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.

Pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 11 d. nutarties motyvuojamosios dalies motyvų dalį, išdėstytą nutarties 58, 59 punktuose.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

Egidija Tamošiūnienė