Civilinė byla Nr. e3K-3-55-403/2024
Teisminio proceso Nr. 2-49-3-01553-2021-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.5; 2.6.39.2.6.1; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. sausio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Globay Logistics“ dėl draudimo įmokų, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „GrECo Sagauta“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ofertą ir akceptą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo sprendžiant dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 17 336,79 Eur nesumokėtų draudimo įmokų, 18,15 Eur nuostolių, patirtų dėl išlaidų advokato teisinei pagalbai rengiant pareiškimą dėl šios skolos priteisimo civilinėje byloje Nr. eL2-12766-1104/2021, atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad ji, veikdama per tarpininkę trečiąjį asmenį draudimo brokerę UADBB „GrECo Sagauta“, sudarė su atsakove šias sutartis:
3.1. 2021 m. birželio 14 d. – 2021 m. birželio 15 d. sudarė 29 įprastines transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (toliau – sutartys Nr. 1) ir 2021 m. birželio 18 d. išdavė draudimo sutarčių liudijimus, pagal kuriuos ieškovė įsipareigojo taikyti transporto priemonėms draudimo sutartyse Nr. 1 nurodytą draudimo apsaugą; sutarčių Nr. 1 1.3.2 punktuose nustatytas terminas vienkartinei įmokai iki 2021 m. birželio 18 d. sumokėti. Kadangi atsakovė iki 2021 m. birželio 18 d. nesumokėjo įmokų pagal sutartis Nr. 1, tai atsakovė 2021 m. rugpjūčio 8 d. draudimo liudijimo nutraukimo aktuose nurodė, jog sutartys Nr. 1 yra nutraukiamos nuo 2021 m. liepos 31 d., o atsakovė už laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 18 d. iki 2021 m. liepos 30 d. teiktą draudimo apsaugą yra skolinga 9907,56 Eur (341,64 Eur × 29 nutraukimo aktai).
3.2. 2021 m. rugpjūčio 3 d. sudarė 21 įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – sutartys Nr. 2) ir išdavė draudimo sutarčių liudijimus, pagal kuriuos ieškovė taikė transporto priemonėms draudimo sutartyse Nr. 2 nurodytą draudimo apsaugą. Sutarčių Nr. 2 1.3.2 punktuose nustatyta, kad vienkartinė įmoka sumokėtina iki 2021 m. rugpjūčio 3 d. Atsakovė iki 2021 m. rugpjūčio 3 d. nesumokėjo įmokų, todėl ieškovė 2021 m. rugsėjo 23 d. draudimo liudijimo nutraukimo aktuose nurodė, jog sutartys Nr. 2 yra nutraukiamos nuo 2021 m. rugsėjo 15 d., o atsakovė už laikotarpį nuo 2021 m. rugpjūčio 3 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d. yra skolinga ieškovei 7174,44 Eur (341,64 Eur × 21 nutraukimo aktas).
3.3. 2021 m. liepos 30 d. sudarė 2 įprastines transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (toliau – sutartys Nr. 3) ir išdavė draudimo sutarčių liudijimus, pagal kuriuos ieškovė taikė draudimo sutartyse Nr. 3 nurodytą draudimo apsaugą transporto priemonėms. Sutarčių Nr. 3 1.3.2 punktuose nustatyta, kad vienkartinė įmoka sumokėtina iki 2021 m. liepos 30 d. Atsakovė nesumokėjo įmokų iki 2021 m. liepos 30 d., todėl 2021 m. rugpjūčio 9 d. jai buvo išsiųsti priminimai. Atsakovė nesumokėjo draudimo įmokų ir po priminimo, todėl ji yra ieškovei skolinga 254,79 Eur (8,49 Eur pagal polisą Nr. 719947808 ir 246,30 Eur pagal polisą Nr. 719948073).
4. Ieškovė pažymėjo, kad visų sutarčių 1.2 punktuose aiškiai nurodyta, jog sutartys įsigalioja ne nuo momento, kai yra atliekamos įmokos, o būtent nuo sutartyje nurodytos ir apibrėžtos datos, t. y. sutartys Nr. 1 įsigalioja nuo 2021 m. birželio 18 d., sutartys Nr. 2 – nuo 2021 m. rugpjūčio 3 d. ir sutartys Nr. 3 – nuo 2021 m. liepos 30 d. Be to, ieškovę ir atsakovę siejo ilgalaikiai tęstiniai draudimo sutartiniai santykiai, draudimo sutartys buvo sudaromos nuo 2011 m., iki 2020 metų atsakovė laiku apmokėdavo sąskaitas, o vėliau išrašytas sąskaitas apmokėdavo po išsiųstų priminimų. Dėl to draudimo teisiniai santykiai buvo nepertraukiami ir draudimo sutarčių įsigaliojimas neturi būti siejamas su draudimo įmokų mokėjimu.
5. Kadangi atsakovė nesumokėjo 17 336,79 Eur įmokų pagal visas ieškinyje nurodytas šalių sudarytas draudimo sutartis, tai ieškovė prašė teismo jas priteisti. Sutartys neįvykdytos dėl atsakovės neveikimo ir kaltės. Konstatavus, kad egzistuoja visos būtinos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti, ieškovė prašė priteisti iš atsakovės atlyginti išlaidas advokato pagalbai, rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo civilinėje byloje Nr. eL2-12766-1104/2021.
6. 2022 m. balandžio 5 d. pareiškimu ieškovė atsisakė dalies ieškinio reikalavimų, t. y. atsisakė 212,52 Eur sumos ieškinio reikalavimo už polisą Nr. 719948073.
7. 2022 m. spalio 19 d. pareiškimu ieškovė atsisakė reikalavimo dėl 9949,83 Eur priteisimo, t. y. prašė nutraukti civilinės bylos Nr. e2-2211-1104/2022 dalį dėl 2021 m. birželio 18 d. ir 2021 m. liepos 30 d. sudarytų 9949,83 Eur vertės sutarčių, grąžinti ieškovei AB „Lietuvos Draudimas“ 75 proc. ieškovės teismui sumokėto žyminio mokesčio dalį.
8. 2022 m. spalio 19 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismas tenkino ieškovės pareiškimą dėl ieškinio dalies atsisakymo ir civilinės bylos Nr. e2-2211-1104/2022 dalį dėl 9949,83 Eur reikalavimo nutraukė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
9. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. vasario 7 d. sprendimu tenkino ieškinį, priteisė ieškovei iš atsakovės 7174,44 Eur nesumokėtų draudimo įmokų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 7174,44 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. gruodžio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1006,26 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; civilinės bylos dalį dėl 212,52 Eur priteisimo nutraukė.
10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar buvo sudarytos transporto priemonių draudimo sutartys. Ieškovė ir trečiasis asmuo teigė, kad akceptas buvo išreikštas, nenurodant transporto priemonių valstybinių numerių, kurių drausti nereikia, – tokia buvo susiklosčiusi trečiojo asmens ir atsakovės bendravimo praktika. Šią aplinkybę ieškovė ir trečiasis asmuo įrodinėjo elektroninių laiškų kopijomis, liudytojo K. P. ir atsakovės vadovo R. N. paaiškinimais. Draudimo apsauga buvo pasinaudota, nes tam tikroms transporto priemonėms buvo nupirkta kelių vinjetė, atliekama techninė apžiūra. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad nebuvo išreikštas akceptas, nes ji nedavė sutikimo. Tokią poziciją atsakovė įrodinėjo paaiškinimais, kad sutikimą sudaryti naujas sutartis galėjo duoti tik vadovas, bet tokio sutikimo nebuvo; transporto priemonės nevažiavo, todėl apsaugos nereikėjo; ankstesnės sutartys negalėjo būti pratęsiamos.
11. Kadangi aiškaus akcepto nebuvo išreikšta, tai teismas, siekdamas nustatyti akceptą, vertino susiklosčiusių tarp ieškovės ir trečiojo asmens santykių ypatumus ir praktiką. Atsakovė sudarinėjo draudimo sutartis su ieškove per trečiąjį asmenį. Sutartys buvo sudaromos bendraujant el. paštu ir telefonu (K. P. parodymai). Dėl sutarčių sudarymo bendravo trečiojo asmens darbuotojas ir atsakovės atstovai: vadovas R. N., kuris teisme pripažino, kad „[email protected]“ yra jo elektroninio pašto adresas, kartais L. P. ir vadybininkas A. R.. Tokias aplinkybes patvirtina byloje pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas K. P. nurodė, kad sutartys buvo sudaromos tokia tvarka – išsiunčiamas sąrašas klientui, paklausiama, ar tęsiamos draudimo sutartys dėl transporto priemonių su tam tikrais valstybiniais numeriais, jei pasakoma, kad sutartys tęsiamos, tada siunčiama sąskaita; nebuvo nė vieno atvejo, kad sutartis būtų buvusi pratęsta be kliento žinios; sutartys sudaromos, kai gaunamas atsakymas elektroniniu paštu arba telefonu, kad sutartis tęsiama. Teismas bylos duomenų pagrindu pripažino, kad įprastai trečiasis asmuo, sudarydamas sutartis ieškovės vardu, ir atsakovė draudimo sutartis sudarydavo tokia tvarka: trečiojo asmens atstovas išsiunčia valstybinių numerių (sutarčių) sąrašą atsakovei, jei ši pasako, kad pratęsia sutartis dėl automobilių su tam tikrais valstybiniais numeriais, tai sutartys sudaromos, atsakymus dėl sudarymo gaudavo tiek el. paštu, tiek telefonu.
12. Remdamasis liudytojo parodymais teismas nurodė, kad, prieš sudarant rugpjūčio 3 d. sutartis, šalių bendravimas vyko ta pačia tvarka, sutarčių kopijos buvo siųstos el. paštu [email protected]. Atsakovės atstovas A. R., 2021 m. rugpjūčio 3 d. 10.25 val. atsakydamas į el. laišką „TPVCA polisai“ (laiško pavadinime matoma žyma „Re:“ reiškia anglų kalbos žodžio „reply“ – atsakyti – trumpinį), nurodė transporto priemonių valstybinių numerių, kuriems nereikalingas draudimas, sąrašą. 2021 m. rugpjūčio 3 d. 10.44 val. trečiojo asmens atstovė J. P., dalyvaudama tame pačiame susirašinėjime „TPVCA polisai“, atsakė elektroniniu laišku ir nurodė, kad anuliavo tuos, kurie buvo pratęsti tarp „Jūsų [reikia suprasti – A. R.] išvardintų“, kartu nurodė sąrašą sutarčių numerių ir nusiuntė sąskaitą. Pažymėta, kad abiejuose el. laiškuose nurodytas ir adresatas „Globay/Administracija, kurio el. paštas yra [email protected]“. Atsižvelgdamas į tokias nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad 2021 m. rugpjūčio 1 d. draudimo sutartys buvo sudarytos įprasta tarp atsakovės ir trečiojo asmens susiklosčiusia tvarka.
13. Teismas nustatė, kad atsakovė, gavusi sąskaitą, iš kurios matoma, dėl kokių transporto priemonių buvo sudarytos sutartys ir kokia pinigų suma apskaičiuota už šių sutarčių sudarymą, taip pat kokią sumą atsakovė turi sumokėti, į tai nereagavo, nepateikė prieštaravimų. Trečiasis asmuo sąskaitą nusiuntė net trimis elektroninio pašto adresais: A. R., atsakovės vadovui ([email protected]) ir [email protected]. Ši aplinkybė netiesiogiai patvirtina, kad atsakovė turėjo valią patvirtinti ofertą ir sudaryti transporto draudimo sutartis.
14. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė, nepripažindama ieškinio, vienu argumentų nurodė aplinkybę, jog transporto priemonės buvo nenaudojamos, joms nebuvo reikalingos sutartys. Teismas pripažino, kad šią aplinkybę paneigia du byloje nustatyti faktai: pirmas, kad trečiasis asmuo negavo pranešimų apie tai, jog nereikalingos 2021 m. rugpjūčio 3 d. nurodytoje sąskaitoje sutartys, nes transporto priemonės nenaudojamos (liudytojo K. P. parodymais, įprastai atsakovės atstovas visada informuodavo trečiąjį asmenį apie tai, kad sutartis nereikalinga dėl to, jog transporto priemonė nenaudojama); antras, kad bent jau trys transporto priemonės, dėl kurių 2021 m. rugpjūčio 3 d. buvo sudarytos draudimo sutartys, buvo naudojamos. (Ieškovė pateikė Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos Transeksta raštą, kuriuo patvirtinama, kad dvi transporto priemonės (jų identifikavimo kodai sutampa su transporto priemonėmis, apdraustomis 2021 m. rugpjūčio 3 d. sutartimis) 2021 m. rugpjūčio 21 ir 17 d. perėjo techninę apžiūrą Vokietijoje. Taigi, jos, bent jau važiuodamos iš stovėjimo aikštelės iki techninės apžiūros stoties ir atgal, naudojosi draudimo apsauga, kurią suteikė minėtos sutartys; taip pat pateikė VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijos raštą, kuriame nurodyta, jog transporto priemonė, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apdrausta polisu Nr. 720756161, išduotu pagal 2021 m. rugpjūčio 3 d. sudarytą sutartį, nuo 2021 m. rugpjūčio 3 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d. turėjo elektroninę vinjetę).
15. Nors atsakovė teigė, kad jo atstovas vadybininkas A. R., bendravęs su trečiojo asmens atstove sudarant draudimo sutartis, nebuvo įgaliotas ir neturėjo teisės sudaryti tokių sutarčių, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad pagal įprastą praktiką A. R. dalyvaudavo sudarant draudimo sutartis: siųsdavo sąrašą klientui, paklausdavo, ar tęsiami draudimo teisiniai santykiai dėl automobilių su tam tikrais valstybiniais numeriais, atsakius teigiamai, siųsdavo sąskaitą; į susirašinėjimą buvo įtrauktas ir atsakovės vadovo el. pašto adresas. Dėl to trečiasis asmuo turėjo pagrindą manyti, kad vadovas matė visą susirašinėjimą, ir pagrįstai galėjo tikėtis, jog A. R. turi teisę duoti nurodymus dėl sutarčių sudarymo. Taigi draudimo sutartys, sudarytos dalyvaujant A. R., atsakovui yra privalomos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.133 straipsnio 2 ir 9 dalys).
16. Ieškovė 2022 m. balandžio 6 d. pateikė teismui prašymą, kuriame nurodė, kad atsisako ieškinio dalies dėl 212,52 Eur, ir prašė nurodytą bylos dalį nutraukti. Teismas šį reikalavimą patenkino.
17. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2023 m. gegužės 2 d. sprendimu panaikino Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, ir ieškinio dalį dėl draudimo įmokų, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmetė, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
18. Kolegija vertino, kad nagrinėjamoje byloje atsakovei buvo priskirta pareiga įrodyti sutarčių nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimais, elektroniniu susirašinėjimu, kurie patvirtino, kad akceptas buvo išreikštas, nenurodant nedraustinų transporto priemonių valstybinių numerių.
19. Kolegija nusprendė, kad įprasta sutarčių sudarymo tvarka buvo tokia: brokeris išsiunčia automobilių sąrašą klientui, užklausia, ar sutartis dėl automobilių su tais valstybiniais numeriais tęsiama, o gavus atsakymą, kad tęsiama, išsiųsdavo klientui sutartį su sąskaita. Šioje byloje nėra įrodytas pritarimas sutartims, nes nėra brokerio išsiųsto rašto su 2021 m. rugpjūčio 3 d. sutartyse nurodytais automobiliais, atsakovės atstovų pritarimo tokioms sutartims. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovė nėra akceptavusi ieškovės pasiūlymo sudaryti 2021 m. rugpjūčio 3 d. sutartis. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas, kad šios sutartys buvo sudarytos, yra nepagrįstas.
20. Kolegija pažymėjo, kad 2021 m. rugpjūčio 3 d. draudimo sutartys yra be atsakovės atstovo parašų ir kitų atsakovės rekvizitų (antspaudo). Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 6 straipsnio 11 dalies nuostatas draudimo sutartis turi būti rašytinė (jos tekstas turi būti spausdintas) ir pasirašyta visų sandorio šalių (CK 1.73 straipsnio 2 dalis). Kadangi šių ir CK 1.76 straipsnyje, be kita ko, jo 2 dalyje, kurioje nurodyta, kaip turi būti patvirtinti sandoriai, sudaryti panaudojus telekomunikacijų galinius įrenginius, taisyklių nebuvo paisoma, kolegija padarė išvadą, kad 2021 m. rugpjūčio 3 d. draudimo sutartys nebuvo sudarytos. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas priešingą išvadą, netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, todėl teisėjų kolegija šį teismo sprendimą pakeitė, atitinkamai perskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
21. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnyje, 183 straipsnio 1 dalyje, 185 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013, kurioje nurodyta, kad rašytiniai įrodymai paprastai yra aiškesni ir patikimesni nei kitos įrodinėjimo priemonės, jie yra atsparūs laiko poveikiui, skirtingai nei liudytojų parodymai, kuriems neišvengiamai daro įtaką tiek laiko veiksnys, tiek liudytojo požiūris į aplinkybes, apie kurias jis duoda parodymus. Ieškovė nagrinėjamoje byloje pateikė aiškius rašytinius įrodymus, kuriuos pagrindė tiek savo, tiek trečiojo asmens paaiškinimais (aiškiai išreikšta atsakovės valia, kurias transporto priemones būtina apdrausti, taip pat kad draudimo polisu buvo naudojamasi bent trims transporto priemonėms). Pirmosios instancijos teismas juos pripažino nuosekliais ir vienas kitą papildančiais. Atsakovė nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, kuriais bent iš dalies būtų paneigti rašytiniai ieškovės įrodymai, t. y. visi atsakovės įrodymai yra išvestiniai, pateikiami duomenys nepagrįsti faktais.
21.2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos sutarčių sudarymo (CK 6.162–6.187 straipsniai) bei sutarčių aiškinimo (CK 6.193 straipsnis) klausimais. Sprendžiant, ar šalys konkliudentiniais veiksmais sudarė sandorį, aktualios ofertą ir akceptą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.167 straipsnio 1 dalis, 6.173 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad sutarties sudarymui pripažinti, būtinas aiškus ir besąlygiškas akceptanto sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011). Sutarties sudarymo faktą galima pripažinti ir nesant aiškiai išreikštos ofertos ar akcepto, tačiau šalių veiksmais pakankamai patvirtinant, kad jos turėjo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-1075/2022). Nagrinėjamu atveju galima spręsti, kad ofertą sudaryti sutartis Nr. 2 pateikė pati atsakovė, nurodydama, kurių transporto priemonių drausti nereikia, išreikšdama savo valią dėl draudžiamų transporto priemonių, o šiuo atveju akceptas buvo išreikštas ieškovės, kuri per trečiąjį asmenį atsiuntė transporto priemonių draudimo sutartis. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad atsakovė naudojosi ieškovės teikiama draudimo apsauga visa apimtimi, o atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad buvo sudariusi kitas transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sutartis, tai tik patvirtina faktą, kad ji naudojosi ieškovės suteikta draudimo apsauga. Nagrinėjamu atveju atsakovė įrodinėjo, kad ji nesudarė sutarčių Nr. 2, tačiau iš pateiktų į bylą įrodymų yra aišku, kad ji neįrodė, kad buvo pareiškusi prieštaravimus dėl jai net keliais elektroninio pašto adresais išsiųstos sutarčių Nr. 2 ir PVM sąskaitų faktūrų. Atsakovė nepareiškė jokių prieštaravimų trečiajam asmeniui dėl suteikiamos paslaugos ir draudimo apsaugos toms transporto priemonėms, kurias ji pati pageidavo apdrausti, aiškiai ir nedviprasmiškai elektroniniu laišku nurodydama transporto priemones, kurių drausti nereikia. Taigi atsakovė prisijungė prie sutarčių Nr. 2, nepareikšdama dėl jų sudarymo prieštaravimų. Atkreiptas dėmesys į tai, kad buvo susiklosčiusi tokia praktika, jog trečiojo asmens atstovas išsiųsdavo valstybinių numerių (sutarčių) sąrašą atsakovei, ši pasakydavo, ar pratęsia sutartis, ir tuomet gaudavo sutartis ir sąskaitą. Trečiasis asmuo gavo nagrinėjamu atveju aiškius nurodymus, kurių transporto priemonių drausti nereikia, todėl parengė ir išsiuntė atsakovei sutartis Nr. 2, tačiau už šias atsakovė nesumokėjo įmokos. Taigi apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, neištyrė ir neįvertino aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, todėl padarė nepagrįstą išvadą apie sutarčių sudarymo aplinkybes.
21.3. Apeliacinės instancijos teismas pasirėmė vienintele aplinkybe ir klaidingai sutapatino draudimo sutarties rašytinę formą su parašu, kaip būtinu draudimo sutarties rekvizitu. Teismas ignoravo kitus rašytinės sutarties patvirtinimo būdus, nevertino nei tikrųjų šalių ketinimų, nei faktų apie transporto priemonių naudojimą ar draudimo santykių specifikos, kai draudiko patvirtintas draudimo liudijimas ne tik suteikia teises draudikui reikalauti užmokesčio už suteiktas paslaugas, bet ir patvirtina draudiko pareigas draudimo poliso galiojimo laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią teismas tokiu atveju turi nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir sąžiningai aiškinti sutartį, šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2013).
22. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
22.1. Apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, tiesiog nevertino ieškovės pateiktų įrodymų ir paaiškinimų taip, kaip ji tikėjosi, ir nustatė kitas faktines aplinkybes, nei įrodinėjo ieškovė. Atsakovė proceso metu neprivalėjo pateikti jokių (nei tiesioginių, nei netiesioginių) įrodymų. Būtent pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas, t. y. neteisingai nustatė, kad atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, turėjo įrodyti, jog sutartis nebuvo sudaryta. Teismo procesas yra grindžiamas rungimosi principu, kurio esmę išreiškia kiekvienos šalies pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovė, neigdama sutarčių egzistavimo faktą, neturi pareigos įrodinėti to, ko nebuvo.
22.2. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė kažkur pasinaudojo draudimo polisais. Tai yra tik asmeninis situacijos vertinimas. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovė prašė sudaryti ginčo sutartis: išsiųstame el. laiške nebuvo prašoma sudaryti ginčijamų sutarčių, nebuvo nurodyti transporto priemonių numeriai, o ankstesnės draudimo sutartys dėl tų pačių transporto priemonių nebuvo apmokėtos, t. y. buvo skola. Be to, nebuvo prašoma atlikti jokių veiksmų, susijusių su sutartyse nurodytomis transporto priemonėmis (jas apdrausti). Pagal kasacinio teismo praktiką sutarties sudarymui būtinas aiškus ir besąlygiškas akceptanto sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui. Nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta veiksmų pagal susiklosčiusią tarp šalių praktiką dėl draustino transporto priemonių sąrašo siuntimo, t. y. nei atsakovės direktorius, nei kiti darbuotojai nesiuntė ieškovei jokio sąrašo dėl transporto priemonių apdraudimo. Atsakovė sudarytoms sutartims nepritarė ir nesiuntė jokio sąrašo su nurodytais transporto priemonių numeriais. Ieškovė pati su ieškiniu pateikė ankstesnių sutarčių nutraukimo aktus, nes atsakovė neapmokėjo draudimo įmokų. Nepaisydama to, ieškovė savavališkai pratęsė (iš naujo sudarė) draudimo sutartis dėl tų pačių transporto priemonių, dėl kurių ankstesni polisai nebuvo apmokėti. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad draudimo sutartys buvo sudaromos vadovo lygmeniu.
22.3. Ieškovė neteisėtai savavališkai pratęsė draudimo sutartis, pažeisdama imperatyvias draudimo įstatymų nuostatas. TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įprastinė draudimo sutartis gali būti nutraukiama draudiko iniciatyva, jei draudėjas sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir jei tai yra esminis draudimo sutarties pažeidimas. Pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 5 dalį pasibaigus įprastinės draudimo sutarties terminui, draudimo sutarties terminas pratęsiamas draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka; pagal šio straipsnio 6 dalies 1 punktą, įprastinės draudimo sutarties terminas nepratęsiamas, kai nesumokėta priklausanti už praėjusius laikotarpius mokėti draudimo įmoka pagal galiojančią draudimo sutartį. Ieškovė (veikdama per trečiąjį asmenį) surašė su atsakove 2021 m. birželio 14 d. – 2021 m. birželio 15 d. sudarytų 29 įprastines transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių nutraukimo aktus, nes iki 2021 m. birželio 18 d. nebuvo įvykdyta pareiga sumokėti draudimo įmoką pagal pirmiau minėtus aktus. Pagal ieškovės pateiktus duomenis, dar faktiškai galiojant 2021 m. birželio 14–15 d. sudarytoms draudimo sutartims (nutraukimo aktai surašyti tik 2021 m. rugpjūčio 8 d.) bei atsakovei nevykdžius pareigos iki 2021 m. birželio 18 d. sumokėti draudimo įmoką pagal šias sutartis, 2021 m. rugpjūčio 3 d. sudarytos naujos draudimo sutartys (šios bylos ginčo sutartys) dėl iš esmės tų pačių transporto priemonių apdraudimo. Ieškovė nei teismo proceso metu, nei pateiktuose procesiniuose dokumentuose nepaaiškino, kodėl sudarė naujas transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kai nesumokėtos įmokos pagal ankstesnes draudimo sutartis. Ieškovė nutraukė senas neapmokėtas sutartis ir lyg niekur nieko sudarė naujas, ir tai pagal ieškovę yra naujų sutarčių sudarymas, kuris neva nepažeidžia teisės aktų nuostatų.
22.4. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų pagrindinių ieškovės teiktų įrodymų, jo pusėje dalyvavusio liudytojo parodymų bei pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai sprendė dėl pirmosios instancijos teismo padaryto įrodinėjimo naštos paskirstymo pareigos pažeidimo, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo pateikti įrodymus, pagrindžiančius sandorių nebuvimą. Ieškovė daugiau įrodinėjo ieškinio pagrįstumą liudytojų parodymais ir paaiškinimais, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismų praktika ir rėmėsi rašytiniais įrodymais, kurie yra aiškesni ir patikimesni. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo ieškovės pateiktas el. laiškų kopijas, aptarė liudytojo K. P. paaiškinimus. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad draudimo sutartys nepatvirtintos parašais.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ofertos ir akcepto įrodinėjimo, sprendžiant dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymo
23. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas, ar tarp šalių 2021 m. rugpjūčio 3 d. buvo sudarytos 21 transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys, ar atsakovė buvo išreiškusi valią dėl šių sutarčių sudarymo.
24. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2012).
25. Kasacinio teismo išaiškinta, jog tam, kad būtų konstatuota, jog sutartis sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas akceptanto sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011). Nors galioja bendra taisyklė, kad šalių susitarimas pasiekiamas šalims apsikeičiant oferta ir akceptu, tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra, nes CK 6.162 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė šalių susitarimą pasiekti ir kitokiais veiksmais. Ši aplinkybė ypač reikšminga tais atvejais, kai šalys dėl sutarties sudarymo derasi. Vykstant deryboms, riba tarp ofertos ir akcepto dažnai išnyksta, nes šalys ne kartą apsikeičia savo pasiūlymais, juos operatyviai modifikuoja ir t. t. Šalių susitarimas tokiais atvejais pasiekiamas palaipsniui, žingsnis po žingsnio derantis ir ieškant konsensuso dėl atskirų sutarties sąlygų. Todėl tokiais atvejais sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, klasikinė ofertos–akcepto taisyklė nėra pakankama, nes sunku atriboti, kur buvo oferta, o kur – akceptas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2005).
26. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutarties sudarymo faktą galima pripažinti ir nesant aiškiai išreikštos ofertos ar akcepto, tačiau šalių veiksmais pakankamai patvirtinant, kad jos turėjo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Taigi esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2020 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020 41 punktą).
27. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė nėra priėmusi ieškovės pasiūlymo sudaryti 2021 m. rugpjūčio 3 d. sutartis. Teismas šią išvadą grindė, be kita ko, tuo, kad 2021 m. rugpjūčio 3 d. draudimo sutartyse nėra atsakovės atstovo parašų ir kitų atsakovės rekvizitų (antspaudo). Teismas nurodė, kad, pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 11 dalies nuostatas, draudimo sutartis turi būti rašytinė (jos tekstas turi būti spausdintas) ir pasirašyta visų sandorio šalių (CK 1.73 straipsnio 2 dalis). Kadangi šių ir CK 1.76 straipsnyje, be kita ko, jo 2 dalyje, kurioje nurodyta, kaip turi būti patvirtinti sandoriai, sudaryti panaudojus telekomunikacijų galinius įrenginius, taisyklių nebuvo paisoma, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad 2021 m. rugpjūčio 3 d. draudimo sutartys nebuvo sudarytos.
28. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai sutapatino draudimo sutarties rašytinę formą su parašu, kaip būtinu draudimo sutarties rekvizitu.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio, reglamentuojančio draudimo sutarties sudarymą, 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, įprastinė ir pasienio draudimo sutartys sudaromos vadovaujantis šiuo įstatymu, CK, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymu, Lietuvos banko patvirtintomis standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis ir kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip. TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, prieš sudarydamas draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui jo prašomą teisingą informaciją ir pateikti dokumentus, būtinus draudimo sutarčiai sudaryti. Draudikas turi teisę tikrinti, ar pateikta informacija teisinga. Pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 9 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, su draudimo sutartimi susiję draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti pateikiami raštu. TPVCAPDĮ 6 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad draudimo sutarties tekstas ir draudimo liudijime nurodomi CK 6.991 straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose nustatyti duomenys turi būti spausdinti. Draudimo liudijimai užpildomi remiantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų baze. Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 15 punkte nustatyta, kad draudimo sutartis sudaroma rašytine forma. Bet kokie šalių susitarimai ir draudimo sutarties pakeitimai, taip pat su draudimo sutartimi susiję draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti rašytinės formos. Jei pasikeitė draudėjo gyvenamosios vietos ar buveinės adresas ir draudėjas nepranešė apie tai draudikui, tai draudėjui paskutiniu draudikui žinomu gyvenamosios vietos ar buveinės adresu registruotu laišku išsiųsti draudiko pareiškimai ir pranešimai laikomi įteiktais draudėjui. Sudarius draudimo sutartį draudikas privalo išduoti draudėjui draudimo sutarties sudarymą ir suteikiamą draudimo apsaugą patvirtinantį draudimo liudijimą, atitinkantį Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus.
30. Vadinasi, pagal pirmiau minėtą teisinį reguliavimą, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis turi būti sudaroma rašytine forma, ji, taip pat draudimo liudijime nurodomi CK 6.991 straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose nustatyti duomenys turi būti spausdinti; draudimo sutartis sudaroma vadovaujantis, be kita ko, CK.
31. CK 6.989 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimo sutarties formą, nustatyta, kad draudimo sutartis turi būti rašytinė (1 dalis). Draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (2 dalis). Pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, draudimo sutartys sudaromos paprasta rašytine forma. CK 6.192 straipsnyje, reglamentuojančiame sutarties formą, nustatyta, kad sutarties formai yra taikomos šio kodekso 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą (1 dalis). Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais ar telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą (2 dalis). CK 1.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.
32. Vadinasi, kad draudimo sutartis, sudaroma perduodant informaciją telekomunikacijų galiniais įrenginiais, atitiktų paprastos rašytinės formos sutartims nustatytus reikalavimus, kiekvienos šalies kitai šaliai telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama sutartis turi būti pasirašyta ir turi būti galimybė identifikuoti parašą.
33. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad 2021 m. rugpjūčio 3 d. draudimo sutartys buvo rašytinės, tačiau jose nėra rašytinėms sutartims būdingo rekvizito – draudėjo parašo.
34. Pagal CK 1.76 straipsnio, reglamentuojančio rašytinės formos sandorio pasirašymą, 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, tai visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų sandorio šalims nustatyti. Jeigu tokių duomenų nėra, šalys, kilus ginčui, negali remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo faktui įrodyti.
35. Įvertinusi tai, kad byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų, jog 2021 m. rugpjūčio 3 d. draudimo sutartys elektroniniu paštu buvo sudarinėjamos su atsakove, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė turėjo teisę remtis ir liudytojų parodymais draudimo sutarčių sudarymo faktui įrodyti.
36. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai nusprendė, kad nėra įrodymų, jog 2021 m. rugpjūčio 3 d. draudimo sutartys buvo sudarytos. Ieškovė teigia, kad ji nagrinėjamoje byloje pateikė aiškius rašytinius įrodymus, juos pagrindė tiek savo, tiek trečiojo asmens paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas juos pripažino nuosekliais ir vienas kitą papildančiais. Atsakovė nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, kuriais bent iš dalies būtų paneigti rašytiniai ieškovės įrodymai.
37. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti jų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-146-701/2016 22 punktą ir šiose nutartyse nurodytą kasacinio teismo praktiką; kt.). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009).
38. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl to, ar buvo išreikšta atsakovės valia dėl 2021 m. rugpjūčio 3 d. sutarčių sudarymo, vertino šalių susiklosčiusių santykių ypatumus, bendravimą ir susiformavusią šalių bendradarbiavimo praktiką, sudarant draudimo sutartis: sutartys buvo sudaromos bendraujant elektroniniu paštu ir telefonu; dėl sutarčių sudarymo bendravo trečiojo asmens darbuotojas ir atsakovės atstovai; sutartinių santykių praktika buvo tęstinio pobūdžio, trečiasis asmuo jau turėjo anksčiau atsakovės pateiktus duomenis, reikalingus draudimo sutartims dėl konkrečių transporto priemonių sudaryti; informacija atsakovei buvo siunčiama trimis elektroninio pašto adresais, tarp jų ir atsakovės vadovui; įprastai trečiasis asmuo, sudarydamas sutartis ieškovės vardu, išsiųsdavo valstybinių numerių (sutarčių) sąrašą atsakovei, jei ši pasakydavo, kad pratęsia sutartis dėl automobilių su tam tikrais valstybiniais numeriais, tai draudimo sutartys būdavo sudaromos ir išduodami draudimo sutarčių liudijimai.
39. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatytų faktų pagrindu nusprendė, kad 2021 m. rugpjūčio 3 d. sutartys buvo sudarytos pagal susiformavusią šalių bendradarbiavimo praktiką: sutarčių projektai buvo siųsti atsakovei trimis elektroninio pašto adresais, tarp jų ir atsakovės vadovui; atsakovės atstovas A. R., 2021 m. rugpjūčio 3 d. 10.25 val. atsakydamas į trečiojo asmens elektroninį laišką „TPVCA polisai“, nurodė sąrašą transporto priemonių valstybinių numerių, kuriems nereikalingas draudimas; tą pačią 2021 m. rugpjūčio 3 dieną ir to paties elektroninio susirašinėjimo metu 10.44 val. trečiojo asmens atstovė J. P. elektroniniu laišku nurodė anuliavusi sutartis dėl atsakovės nurodytų transporto priemonių, kartu nurodė sutarčių numerių sąrašą bei nusiuntė sąskaitą. Minėtoje trečiojo asmens siųstoje sąskaitoje buvo aiškiai nurodytos transporto priemonės, dėl kurių sudaromos draudimo sutartys, pinigų suma, apskaičiuota už jų sudarymą, bei suma, kurią atsakovė turi sumokėti. Atsakovė, gavusi tokius duomenis, niekaip į tai nereagavo, neteikė prieštaravimų.
40. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad įprasta sutarčių sudarymo tvarka buvo tokia: brokeris išsiunčia automobilių sąrašą klientui, užklausia, ar sutartis dėl automobilių su tais valstybiniais numeriais tęsiama, o gavęs atsakymą, kad tęsiama, išsiųsdavo klientui sutartį su sąskaita. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra brokerio išsiųsto rašto su 2021 m. rugpjūčio 3 d. sutartyse nurodytais automobiliais, atsakovės atstovų pritarimo sudaryti tokias sutartis, todėl nėra įrodytas pritarimas sudaryti sutartis. Tokios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad atsakovė nėra priėmusi ieškovės pasiūlymo sudaryti 2021 m. rugpjūčio 3 d. sutartis.
41. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad dėl 2021 m. rugpjūčio 3 d. sutarčių sudarymo buvo išreikšta atsakovės valia, taip pat nurodė, kad nors atsakovė savo valios sudaryti 2021 m. rugpjūčio 3 d. sutartis nebuvimą grindė aplinkybe, jog transporto priemonės buvo nenaudojamos, taigi draudimo apsauga joms nebuvo reikalinga, ieškovės pateikti byloje rašytiniai įrodymai patvirtino, kad vis dėlto atsakovė naudojo transporto priemones, taigi naudojosi šalių sudarytų draudimo sutarčių transporto priemonėms suteikta civilinės atsakomybės privalomojo draudimo apsauga. Atsakovė į bylą nepateikė šias aplinkybes paneigiančių įrodymų.
42. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad 2021 m. rugpjūčio 3 d. sutarčių sudarymo faktą patvirtina ir jos pateikti į bylą rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad atsakovė naudojosi ieškovės teikiama draudimo apsauga visa apimtimi, o atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad buvo sudariusi kitas transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis.
43. Vertindama šį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar buvo sudaryta sutartis, gali būti reikšmingas ir šalių elgesys po veiksmų, kuriuos ginčo šalis įvardija kaip įrodančius sutarties sudarymą, atlikimo. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai sprendžiama, ar buvo sudaryta sutartis, kuri pagal imperatyviai nustatytą teisinį reguliavimą turėjo būti sudaryta, kad šalis galėtų pasinaudoti subjektine teise, t. y. kai šalies elgesys patvirtina naudojimąsi subjektine teise, kuria ji galėjo naudotis tik sudariusi sutartį.
44. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis).
45. Įvertinusi visa, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog 2021 m. rugpjūčio 3 d. sutartys nebuvo sudarytos. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad nebuvo suderinta šalių valia dėl 2021 m. rugpjūčio 3 d. sutarčių sudarymo, padarė netinkamai taikydamas sutarties sudarymą reglamentuojančias teisės normas ir remdamasis iš esmės vienintele aplinkybe, kad nėra aiškiai išreikšto atsakovės atstovų pritarimo dėl sutarčių sudarymo, ir visiškai nevertino kitų aplinkybių, kurias nustatė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas (žr. nutarties 38–39 punktus), nepasisakė dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų ir įvertintų aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju šalių valios išraiška neatitiko klasikinės ofertos–akcepto taisyklės, nes šalys jau anksčiau bendradarbiavo dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių sudarymo, draudikė jau turėjo draudėjos anksčiau pateiktą informaciją apie draustinas transporto priemones ir dokumentus, būtinus draudimo sutartims sudaryti. Dėl to draudėjos atsakymas į draudimo brokerės laišką dėl sudarytinų draudimo sutarčių, kuriame atsakovės atstovas nurodė, kurioms transporto priemonės draudimo nereikia, pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertintas kaip atsakovės išreikštas pritarimas dėl kitų konkrečiai nurodytų transporto priemonių draudimo sutarčių sudarymo, juolab kai byloje esančių įrodymų visuma patvirtina tokią teismo išvadą.
Dėl bylos procesinės baigties
46. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padarytas teisės normų pažeidimas, netinkamai aiškinant ir taikant pirmiau nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
47. Kiti kasacinio skundo argumentai laikytini teisiškai nereikšmingais byloje priimamo procesinio sprendimo rezultatui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
48. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė, pasisakydama dėl 2021 m. rugpjūčio 3 d. sudarytų draudimo sutarčių, nepagrįstai remiasi TPVCAPDĮ normomis, reglamentuojančiomis draudimo sutarties pratęsimą, o pirmosios instancijos teismo konstatavimą, kad atsakovė nepaneigė ieškovės į bylą pateiktų įrodymų dėl aplinkybių, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, atsakovė nepagrįstai vertino kaip pirmosios instancijos teismo padarytą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių pažeidimą. Byloje nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 3 d. draudimo sutartys buvo sudarytos naujai, jomis buvo apdraustas mažesnis skaičius transporto priemonių nei 2021 m. birželio 14 d. – 2021 m. birželio 15 d. sudarytomis draudimo sutartimis, todėl 2021 m. rugpjūčio 3 d. draudimo sutarčių sudarymas negali būti vertinamas kaip 2021 m. birželio 14 d. – 2021 m. birželio 15 d. sudarytų sutarčių pratęsimas. Kiti atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai iš esmės yra vertinamojo pobūdžio, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
49. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
50. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 338 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą iš atsakovės ieškovės naudai priteistinas 338 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Kadangi nebuvo pagrindo tenkinti atsakovės apeliacinio skundo, tai jos patirtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
51. Ieškovė už kasacinį skundą sumokėjo 161 Eur žyminį mokestį bei patyrė 1452 Eur išlaidų už kasacinio skundo parengimą. Ieškovė pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Nurodytos išlaidos advokatui neviršija pagal teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių, todėl ieškovei priteistinas jos patirtų išlaidų atlyginimas.
52. Sudėjus nutarties 50–51 punktuose nurodytas priteistinas išlaidas, iš viso iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 1951 Eur išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimo.
53. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. sprendimą.
Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Globay Logistics“ (j. a. k. 302567924) 1951 (vieną tūkstantį devynis šimtus vieną) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Algirdas Taminskas
Egidija Tamošiūnienė
