Baudžiamoji byla Nr. 2K-75/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
1.2.14.3.1, 2.1.7.4, 2.6.4.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. sausio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, teisėjo Albino Sirvydžio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,
nuteistiesiems K. Š. ir A. R.,
gynėjams Kęstučiui Rudzikai, Aurimui Mieželaičiui,
nukentėjusiesiems V. R., A. S.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. Š. ir A. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo K. Š. ir A. R. abu nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, K. Š. ir A. R. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant juos iki 2009 m. spalio 25 d. nukentėjusiesiems atlyginti žalą bei be bausmės vykdymo atidėjimą prižiūrinčios institucijos žinios neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu K. Š. ir A. R. buvo išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistuosius ir jų gynėjus, prašiusius kasacinį skundą patenkinti, prokurorą ir nukentėjusiuosius, prašiusius kasacinį skundą atmesti,
n u s t a t ė :
Nuteistieji K. Š. ir A. R. nuteisti už tai, kad 2006 m. gruodžio 26 d., apie 01.00 val., veikdami kartu, pramogų centro „Forum Palace“, Vilniuje, Konstitucijos per. 26, hole, kilus konfliktui su nukentėjusiaisiais V. R., A. S., I. D. bei liudytoju J. V., K. Š. nukentėjusiajam V. R. ranka sudavė smūgį į veidą, užlaužė ranką, o A. R. papurškė dujomis į veidą ir abu kartu pargriovė V. R. ant grindų, uždėjo nukentėjusiajam antrankius, nuvedė surakintą V. R. į tarnybines patalpas, sumušė jį, suduodami nemažiau 11 smūgių į įvairias kūno vietas ir padarydami jam kraujosruvas veide, kakle, peties srityje, rankose, nugaroje, nubrozdinimą dešiniame kelyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei iš jo kelnių kairės kišenės ištraukė ir pagrobė nukentėjusiajam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson K750i“ su „Bitės“ kortele, iš viso pagrobdami 800 Lt vertės turto. Pramogų centro „Forum Palace“ hole, nukentėjusiajai I. D. bandant atitraukti K. Š. nuo mušamo V. R., pastarasis užlaužė jai kairę ranką, o iš rankos iškritusius 70 Lt ir mobilaus ryšio telefoną „Nokia 6510“ su SIM kortele, kurių vartė 150 Lt, koja pastūmė ir perdavė A. R., kuris šiuos daiktus pasiėmė. Tuo metu K. Š., užlaužęs I. D. kairę ranką, nutempė ją į tarnybines patalpas, taip padarydamas nukentėjusiajai kairio žastikaulio išorinio krumplio lūžį, t. y. nesunkiai sutrikdė I. D. sveikatą. Po to K. Š. kartu su A. R. užlaužė nukentėjusiajam A. S. rankas už nugaros ir, vedant jį į tarnybines patalpas, K. Š. sudavė ranka į veidą, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą bei atimdamas galimybę priešintis, nuo kairės rankos nusegė ir pagrobė A. S. priklausantį 800 Lt vertės auksinį laikrodį „Poliot“.
Kasaciniu skundu nuteistieji prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatoriai skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo priimtame nuosprendyje yra materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, turinčių esminės reikšmės teisės aiškinimui ir taikymui, ir šie pažeidimai turėjo įtakos šio neteisėto nuosprendžio priėmimui.
Šiuos skundo teiginius kasatoriai grindžia tokiais argumentais:
Pirma, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog kaltinimai kasatoriams buvo grindžiami nukentėjusiųjų ir liudytojo J. V. prieštaringais parodymais, nes tokių prieštaravimų apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė. Tačiau, kasatorių nuomone, nukentėjusiųjų ir liudytojo J. V. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nes jie skirtingai nurodo smurtavusius asmenis, daiktų dingimo aplinkybes ir net skirtingai apibūdina kaltinamuosius, todėl prieštarauja vieni kitiems ir faktinėms bylos aplinkybėms. Toliau skunde analizuojama šių nukentėjusiųjų ir liudytojo įvairiu bylos tyrimo bei nagrinėjimo metu duoti parodymai.
Antra, apeliacinės instancijos teismas, kasatorių manymu, pažeidė objektyvaus įrodymų vertinimo principą, nepagrįstai suteikdamas vieniems įrodymams didesnę įrodomąją galią kitų atžvilgiu. Nukentėjusieji yra suinteresuoti baudžiamosios bylos baigtimi, nes pareiškė civilinius ieškinius, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad jų parodymai yra visiškai nešališki, be to, teismas apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje rėmėsi tik tomis nukentėjusiųjų ir liudytojo parodymų dalimis, kuriose galima įžvelgti kasatorius kaltinančias aplinkybes, ir visiškai nevertino šių asmenų parodymuose esančių aplinkybių, kurios paneigia kasatorių kaltę, taip pat verčia abejoti pačių parodymų pagrįstumu.
Trečia, kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra prieštaravimų, nes, nustatydamas, kad nukentėjusiuosius tarnybinėse patalpose mušė ne tik kasatoriai, vis tiek jiems inkriminavo visus nukentėjusiajam V. R. padarytus sužalojimus, nors jis pats taip neparodo.
Ketvirta, skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė, jog kasatoriai viršijo savo tarnybines funkcijas ir be jokio pagrindo panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusieji elgėsi agresyviai, keikėsi, naudojo prievartą, jiems buvo paaiškinta, kodėl jie negali patekti į klubą, buvo prašoma tokius veiksmus nutraukti, tačiau šie tokių veiksmų nenutraukė, todėl kasatoriai turėjo teisę panaudoti fizinę prievartą ir specialiąsias priemones, nes tai įėjo į jų pareigas, todėl mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktus (Asmens ir turto saugos įstatymą), reglamentuojančius apsaugos darbuotojų veiksmus. Be to, byloje tiksliai nenustatyta, kokiu metu nukentėjusiesiems buvo padaryta fizinė žala, ar prieš juos naudojant fizinę prievartą ir specialiąsias priemones, ar juos nenustatytiems asmenims sumušant tarnybinėse patalpose.
Penkta, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nes nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje aprašė kasatorių veiką, kurios objektas – tinkamas tarnybinių funkcijų vykdymas, tačiau kasatorių veiksmus kvalifikavo kaip plėšimą. Teismas nustatė jų veiksmuose neproporcingą prievartos taikymą užtikrinant viešąją tvarką, bet nenustatė jokių objektyvių duomenų, kad kaltinamieji pasisavino nukentėjusiųjų daiktus, taip pat mano, jei fizinė žala nukentėjusiesiems atsirado taikant fizinę prievartą ir specialiąsias priemones, byloje nenustatyti subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai – tyčia ar neatsargumas.
Šešta, apeliacinės instancijos teismas kasatorius turėjo priskirti valstybės tarnautojams prilygintų asmenų kategorijai, nes jie dirbo apsaugos darbuotojais ir vykdė savo profesines pareigas, tokia yra teismų praktika, todėl atsakyti jie turėjo pagal BK XXXIII skyriaus, numatančio atsakomybę už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus valstybės tarnybai, bet teismas juos nuteisė pagal BK 180 straipsnio normas, taip netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą.
Nuteistųjų K. Š. ir A. R. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 376 straipsnio taikymo
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos nustato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat, kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Nuteistųjų K. Š. ir A. R. kasaciniame skunde yra teiginių, kad apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl jų kaltės; skunde jie smulkiai dėsto, kad nukentėjusiųjų ir liudytojo J. V. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl prieštarauja vieni kitiems ir faktinėms bylos aplinkybėms. Didesnėje skundo dalyje analizuojami šių nukentėjusiųjų ir liudytojo įvairiu bylos tyrimo bei nagrinėjimo metu duoti parodymai.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, kaip jau minėta, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo įrodymų netiria, liudytojų nekviečia ir neapklausinėja, taigi neturi galimybių pervertinti žemesnių teismų padarytų įrodymų vertinimų, todėl ir iš naujo surinktų įrodymų nevertina, taip pat ir naujų bylos aplinkybių nenustatinėja. Dėl minėtų aplinkybių kasacinės instancijos teisėjų kolegija nesprendžia, ar teismai tinkamai įvertino įrodymus, ir spręsdama teisės taikymo klausimus remiasi teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis. Bylos medžiaga rodo, kad apeliacinės instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė įvertindamas kitaip nei pirmosios instancijos teismas, pagal nuteistųjų K. Š. ir A. R., nukentėjusiųjų V. R., A. S., I. D., liudytojų J. V., J. K., P. J., P. V. ir kt. parodymus (T. 5, b. l. 41-46) padarė kitokias išvadas, todėl teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.
Dėl įrodymų vertinimo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo
Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytu įrodymų vertinimu ir didelę dalį kasacinio skundo skiria įrodymų vertinimo klausimams, teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino nukentėjusiųjų parodymus ir nepagrįstai rėmėsi liudytojo J. V. parodymais.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo jų padarytą veiką, o netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą sieja su BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais apeliacinės instancijos teisme vertinant įrodymus.
Kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, todėl pagrįstai konstatavo, kad kasatoriai padarė BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Teismas nuosekliai, detaliai, atskleisdamas jų turinį, išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas dėl kasatorių dalyvavimo padarant BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, bei detaliai atskleidė jų turinį, taip pat nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis šis teismas atmetė ir kitaip įvertino bylos įrodymus bei pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų prieštaringumo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymus teisėjai privalo įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliacinės instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis kasatorių K. Š. ir A. R. atžvilgiu pagrįstas ikiteisminio tyrimo duomenimis ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtais, patikimais ir leistinais, kruopščiai įvertintais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.
Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju kaltininkams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo (kaip minėta skunde, kasatorių nuomone, dėl vienpusiško, neišsamaus, neobjektyvaus įrodymų vertinimo) savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė ar kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, išdėstyti, be kita ko, jame nurodytos ir visos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netinkamai įvertintos aplinkybės, taip pat nurodyta, kuriuos įrodymus apeliacinės instancijos teismas vertino kitaip nei pirmosios instancijos eismas ir kokie tokio vertinimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 331 straipsnio 1 ir 2 dalys). O apeliacinės instancijos teismo išvados apie smurto panaudojimo pagrindą, laiką, turto pagrobimą padarytos byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais – nukentėjusiųjų ir liudytojo J. V. parodymais, taip pat jos dėl K. Š. ir A. R. kaltumo padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą išsamiai motyvuotos.
Dėl BK 180 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatoriai skunde nurodo, kad, jų nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nuteisdamas juos pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nes byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kad jie pasisavino nukentėjusiųjų daiktus, be to, jie vykdė tarnybines funkcijas ir naudojo prievartos priemones prieš netinkamai besielgiančius nukentėjusiuosius, o BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas gali būti tik fizinis asmuo.
Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.
Apeliacinės instancijos teismas, visapusiškai išanalizavęs bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, nuosprendyje konstatavo, kad nuteistieji K. Š. ir A. R. bendrininkų grupe, panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą, nukentėjusiųjų V. R., A. S., I. D., turtą. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai laikė nepagrįsta pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad nukentėjusiųjų ir liudytojo J. V. parodymai prieštaringi, nes detaliai išanalizavęs jų parodymus ir ikiteisminio tyrimo metu, ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, juos sugretinęs su kitais bylos duomenimis, kad visi nukentėjusieji besąlygiškai atpažino ne tik pagal nuotraukas, bet ir asmens parodymo atpažinti metu būtent kasatorius prieš juos smurtaujant, o vėliau ir pagrobiant jų turtą, nurodė kiekvieno nuteistojo atskirus veiksmus prieš juos, kad tai patvirtino ir liudytojas J. V. Nukentėjusysis V. R. parodė, kad kai buvo pargriautas ir jam, gulinčiam ant žemės, buvo uždėti antrankiai, vėliau vedant į kitą patalpą, kaip jis pavadino – garažą, K. Š. patikrino jo kišenes ir išėmė telefoną, kurį perdavė A. R. Telefono jam negrąžino. Nukentėjusysis A. S. parodė, kad jam taip pat buvo užlaužtos rankos ir jis buvo tempiamas į garažą, kur jau buvo V. R., o betempiant jį žemyn laiptais, K. Š. nuo jo rankos nusegė laikrodį. Nukentėjusioji I. D. parodė, kad ir jai K. Š. užlaužė ranką, dėl to alkūnės sąnario srityje ši lūžo, tuo metu iš jos rankos iškrito telefonas ir pinigai, kuriuos K. Š. paspyrė A. R., o pastarasis juos paėmė. Kad tai matė, parodė ir nukentėjusysis A. S., o nukentėjusioji I. D. parodė, kad matė, kaip K. Š. sudavė A. S. ir V. R. Iš parodymų atpažinti protokolų matyti, kad nukentėjusieji kiekvieno atpažinimo metu tik detaliau apibūdindavo nuteistuosius, patikslindavo savo parodymus; medicinos specialistų išvados patvirtino, kad nukentėjusiesiems buvo padaryti sveikatos sutrikdymai. Taigi byloje nustatyta, kad nuteistieji K. Š. ir A. R. prieš nukentėjusiuosius panaudojo smurtą, nors kaip patys teigia, tai padarė vykdydami savo tarnybines pareigas ar jas viršydami, tačiau toks smurto panaudojimas atėmė galimybę nukentėjusiesiems priešintis, nes jie vieni buvo surakinti antrankiais, kitiems užlaužtos rankos ir dėl to negalint jiems priešintis, tuo pasinaudoję, nuteistieji pagrobė jų turtą, visas nukentėjusiųjų turtas buvo pagrobtas jau panaudojus prieš juos prievartą. Be to, net jų pareigos, kaip jie patys teigia, nesuteikia jiems teisės apžiūrėti surakintų antrankiais asmenų kišenes bei nusegti laikrodžius. Vadinasi, K. Š. ir A. R., panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, numatė tokių savo veiksmų padarinius ir jų siekė.
Pažymėtina, kad pagrįsti kasatorių teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas jų nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nenurodė jų kaltės formos, rūšies. Tai vertintina kaip BK 14, 15 straipsnių, 54 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų, iš esmės įtvirtinančių ir reikalavimą procesiniuose dokumentuose konstatuoti konkrečią kaltės formą, rūšį, nesilaikymas. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo pateiktų K. Š. ir A. R. veikos objektyviųjų požymių aprašymo bei vertinimo matyti, kad teismui nekilo abejonių, jog jie veikė tiesiogine tyčia, nes pagal teismų praktiką pagrobimo sąvoka yra suprantama kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimant iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti savu turtu.
Taigi, kolegijos nuomone, nuteistojo K. Š. ir A. R. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė jų kaltės formos, rūšies, atskirai neatskleidė kaltės turinio šioje baudžiamojoje byloje, negali būti laikoma tokiu netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kurie nulemtų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pakeitimą ar panaikinimą.
Teisėjų kolegija laiko, kad baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, todėl tenkinti kasatorių skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r ė :
Nuteistųjų K. Š. ir A. R. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai: Albinas Sirvydis
Alvydas Pikelis
Rimantas Baumilas
