Baudžiamoji byla Nr. 2K-76/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
2.4.7; 2.3.6.4.4.1; 2.1.7.4; 2.4.6.4.1;
1.2.17.12; 1.1.5.7 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
išteisintajam N. V.,
išteisintojo gynėjui advokatui Raimundui Lideikai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. apkaltinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: N. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 2 dalį išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu N. V. pagal BK 208 straipsnio 2 dalį išteisintas, panaikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jis pagal šį baudžiamąjį įstatymą buvo nuteistas už tai, kad iki 2005 m. gruodžio 20 d., dirbdamas bendrovės „A“ (registracijos vieta – duomenys neskelbtini) generaliniu direktoriumi ir kaip bendrovės vadovas vienvaldiškai veikiantis jos vardu, atsakantis už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (2003 m. gruodžio 11 d. Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalis, 37 straipsnio 1 dalis), taip pat organizuojantis kasdienę bendrovės veiklą (2004 m. spalio 11 d. UAB „A“ įstatų 9.5 punktas), dėl UAB „A“ nemokumo akivaizdžiai gresiant bankrotui (2005 m. lapkričio 23 d. sustabdyta veikla, 2005 m. gruodžio 31 d. buvo 24 453 064 Lt kreditorinis įsiskolinimas), patvirtino savo parašu Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini) 2005 m. rugsėjo 23 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 5850 EUR sumai už rezervavimo sistemos, kurios bendrovė nepirko, parengimą, kurioje nenurodytas paslaugų gavėjas – mokėtojas, ir nurodė buhalterijos darbuotojoms šią sąskaitą apmokėti; tą pačią dieną iš UAB „A“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) „Nordea“ banke Švedijoje pavedimu Nr. 430 buvo pervesta 5850 EUR (20 198,88 Lt) į H.–W. P. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) „Enkhuizen“ banke. Taip pat N. V. pasirašė 2005 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo pavedimą dėl 4000 EUR valdybos nario skolinio įsipareigojimo ir nurodė vyriausiajai finansininkei jį apmokėti; tą pačią dieną mokėjimo pavedimu Nr. 116/1 iš bendrovės „A“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Vareins–und Vetbank AG“ skubiu pavedimu 4000 EUR (13 811,20 Lt) buvo pervesti į H.–W. P. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) „Latvijan Business Bank“ ir iki 2006 m. sausio 16 d. negrąžinti. Taip N. V. iššvaistė 34 010,08 Lt vertės UAB „A“ turto, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė 34 010,08 Lt turtinės žalos kreditoriams.
Panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių N. V. pripažinti kaltu pagal BK 208 straipsnio 2 dalį, o Lietuvos Respublikos įstatymai pateisina profesinę ar ūkinę riziką (nurodomas BPK 34 straipsnis, tikėtina, turėtų būti BK 34 straipsnis). N. V. išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu).
Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 25 d. N. V. išteisinantį nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių BPK pažeidimų.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu N. V. buvo UAB „A“ generalinis direktorius. Pagal šios bendrovės įstatus (įregistruotus 1999 m. balandžio 14 d.) generalinio direktoriaus kompetencija, be kita ko, buvo ir sandorių sudarymas bendrovės vardu. Nuo 2004 m. UAB „A“ buvo nemoki, turėjo kreditorinių įsiskolinimų, kurių vis daugėjo, ir baigiantis 2005 m. bendrovės finansinė padėtis tapo dar blogesnė; šias aplinkybes patvirtina byloje esantys finansiniai dokumentai, specialisto išvados (2006 m. rugsėjo 29 d. ir 2007 m. vasario 27 d.). Pats N. V. 2005 m. gruodžio mėn. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartimi UAB „A“ buvo iškelta bankroto byla. Taigi 2005 m. rugsėjo mėn. bendrovės vadovas N. V. gerai žinojo, kad bendrovė atsidūrė sunkioje ekonominėje padėtyje, yra nemoki, jai gresia bankrotas. Esant tokiai situacijai, atsakomybė pagal BK 208 straipsnio 2 dalį atsiranda, kai kaltininkas paslepia, iššvaisto, perleidžia, perveda į užsienį ar nepateisinamai pigiai parduoda turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padaro turtinės žalos kreditoriams. Šiame BK straipsnyje numatytos veikos objektyvieji požymiai atitinka N. V. veiką (iššvaistymą bendrovės turto, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarant turtinę žalą kreditoriams), t. y. išteisintasis skubiai pervedė į užsienio bankuose esančias privataus asmens – užsienio piliečio H.–W. P. – sąskaitas 5850 EUR ir 4000 EUR (atitinkamai – 20 198,88 Lt ir 13 811,20 Lt). Šių piniginių sumų pervedimas nebuvo pateisintas, pinigai bendrovei negrąžinti.
Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnį bei kitus buhalterinę apskaitą reguliuojančius norminius aktus visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o to negalint padaryti grindžiami su ūkinėmis operacijomis ar įvykiais susijusiais apskaitos dokumentais. Byloje nenustatyta, kokiam realiam tikslui buvo pervesta 5850 EUR, ir tam nebuvo jokio teisinio pagrindo. Nors 2005 m. antroje pusėje vyko UAB „A“ konsultaciniai–derybiniai darbai su rezervavimo sistemos (duomenys neskelbtini) darbuotojais dėl naujos rezervavimo sistemos įdiegimo, tačiau, kaip parodė liudytojas V. K., analizuojant šią sistemą, pagrindinį darbą atliko jis – UAB „A“ darbuotojas V. K., ir tai buvo nemokamos paslaugos; pačiam V. K. nėra žinoma, kad kam nors už tai būtų reikėję iš anksto sumokėti, taip pat jam nieko nežinoma apie (duomenys neskelbtini) įmonę. Nėra jokių dokumentų – sutarties ar (pro formos) sąskaitos–faktūros, pateisinančių išankstinį apmokėjimą už paslaugas ar prekes. Minėta rezervavimo sistema bendrovėje „A“ nebuvo įdiegta. Tačiau N. V., prisidengdamas (duomenys neskelbtini) rezervavimo sistemos mokesčiu, savo parašu patvirtino Vokietijos įmonės „(duomenys neskelbtini) vardu 2005 m. rugsėjo 23 d. išrašytą sąskaitą (in voice) Nr. 0208–1001, kurioje net nenurodytas paslaugų gavėjas – mokėtojas ir pagal kurią jo nurodymu buvo pervesta 5850 EUR į H.–W. P. asmeninę sąskaitą. Pagal N. V. pasirašytą mokėjimo pavedimą tam pačiam asmeniui pervesti 4000 EUR. Nors H.–W. P. 2005 m. rugsėjo 30 d. buvo parašęs skolinį įsipareigojimą, tačiau, jam negrąžinus minėtos pinigų sumos, N. V. nesikreipė į teismą dėl jų išieškojimo (teisindamasis tuo, kad manęs, jog tokia procedūra ilga ir neproporcingai brangi).
Kasaciniame skunde nurodoma, kad esant išdėstytoms aplinkybėms N. V. veiksmai visiškai atitinka BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, jie negali būti pateisinami kaip ūkinė rizika, todėl išteisinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 34 straipsnio nuostatas. Visų pirma pagal šios BK bendrosios dalies normos nuostatas asmuo neatsako už veiksmus, dėl kurių nors ir atsiranda baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių, bet jie atlikti pateisinama profesine ar ūkine rizika visuomenei naudingam tikslui; rizika laikoma pateisinama, kai nurodyto tikslo nebuvo galima pasiekti nesusijusiais su rizika veiksmais ir jei rizikavęs asmuo būtų ėmęsis būtinų saugumo priemonių, kad apsaugotų nuo žalos įstatymų saugomus interesus. Tuo tarpu N. V. jokių būtinų saugumo priemonių nesiėmė, lėšas panaudojo ne bendrovės interesais. Atmestini apeliacinės instancijos teismo argumentai (dėl BK 34 straipsnio taikymo) ir tuo aspektu, kad esą N. V. sudarė ir vykdė kaltinime nurodytus sandorius ne tam, kad pablogintų įmonės finansinę padėtį ar savanaudiškais tikslais. Kasatorius pabrėžia, jog BK 208 straipsnio 2 dalies dispozicijoje tokie tikslai nenurodyti, todėl atsakomybei kilti jų nereikia. Taip pat nėra būtina sąlyga, kad minėtame BK straipsnyje nurodyti veiksmai būtų padaryti po bankroto bylos iškėlimo (tuo nepagrįstai rėmėsi teismas), nes dispozicijoje ši aplinkybė nenurodyta (kalbama apie gresiantį bankrotą).
Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal UAB „A“ įstatus N. V., būdamas bendrovės vadovas, veikė vienvaldiškai, jos vardu ir buvo atsakingas už bendrovės finansinę būklę. Dėl to skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, remdamasis Buhalterinės apskaitos įstatymo 11, 21 straipsniais, nepagrįstai neįžiūrėjo N. V. atsakomybės dėl neteisėto pinigų pervedimo.
N. V. kaltinime inkriminuotos veikos subjektyviuosius požymius (kaltės formą, rūšį) atskleidžia objektyvieji požymiai, t. y. jo valiniai sprendimai, kai, bendrovei patekus į sunkią ekonominę padėtį, esant nemokiai ir akivaizdžiai gresiant bankrotui, o šią situaciją kaltininkui žinant, be teisinio pagrindo buvo iššvaistytos lėšos, kurios galėjo būti panaudotos kreditoriniams įsiskolinimams padengti. Taigi veika padaryta tiesiogine tyčia. Tačiau vertindamas veikos subjektyviuosius požymius, apeliacinės instancijos teismas minėtų aplinkybių tinkamai neįvertino.
Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinio proceso paskirtis neapsiriboja vien tik pirmosios instancijos teismo sprendimų patikrinimu. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų, siekiant, kad pagrįsti ir teisėti nuosprendžiai nebūtų naikinami ar keičiami, privalo užtikrinti ir BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatų įgyvendinimą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Išteisinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas nesilaikė šių nuostatų, pažeidė BPK 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, apibrėžiančius įrodymų sąvoką baudžiamajame procese, o bylos įrodymus vertino ne pagal BPK nustatytas taisykles. Šis teismas pirmenybę suteikė N. V. parodymams, patikėdamas jo versija (aiškinant pinigų pervedimą trumpalaike paskola ir avansiniu mokėjimu už rezervavimo sistemos parengimą), kaltininko veiksmus nepagrįstai pateisino tuo, kad jis turėjęs ieškoti būdų bendrovės veiklai pagerinti. Liudytojo V. K. parodymus apie sutartis su kompanija „W“ neteisingai siejo su šio liudytojo parodymais apie (duomenys neskelbtini) kompaniją ir taip nepagrįstai priskyrė avansinio mokėjimo galimybę kitai (čia paminėtai) kompanijai. Liudytojų J. B., V. K., L. L. parodymų teismas be pagrindo nepripažino visaverčiais įrodymais ir traktavo daugiau kaip informacinio pobūdžio duomenis, o specialistės L. J. rašytinę išvadą laikė tik įvykių konstatavimu, tuo tarpu besąlygiškai rėmėsi N. V. versija, kad jo veiksmai nesą nusikalstami.
Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismo padarytas netinkamas nusikalstamos veikos aplinkybių vertinimas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir taip pat esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kasacinis skundas tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, jame nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio motyvus. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Priimant išteisinamąjį nuosprendį, be kita ko, jo aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų įvertinimo motyvai, išvados dėl išteisinimo, taip pat – kitos svarbios aplinkybės bei sprendimo argumentai (BPK 305 straipsnio 3, 6 dalys). Įrodymų analizė bei vertinimas turi atitikti BPK 20 straipsnio reikalavimus. Spręsdamas N. V. kaltės ir atsakomybės pagal BK 208 straipsnio 2 dalį klausimus, apeliacinės instancijos teismas bylos duomenis vertino ir savo sprendimą grindė pažeisdamas minėtus BPK reikalavimus.
BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad N. V. – bendrovės „A“ generalinis direktorius – pagal savo kompetenciją, vienvaldiškai, veikiantis jos vardu, organizuojantis bendrovės veiklą ir būdamas už tai atsakingas, taip pat būdamas atsakingas už bendrovės tikslų įgyvendinimą, tuo metu, kai ši bendrovė buvo nemoki ir kai jai akivaizdžiai grėsė bankrotas (vėliau teismo nutartimi bankroto byla buvo iškelta), žinodamas minėtas aplinkybes, neteisėtai ir nepagrįstai už neatliktas (tariamas) paslaugas ir padengiant ne savo išlaidas pervedė UAB „A“ pinigines lėšas – 5850 ir 4000 EUR (iš viso 34 010,08 Lt) į asmenines H.–W. P. sąskaitas užsienio šalių bankuose; šios iššvaistytos lėšos galėjo būti pateiktos skoloms padengti, todėl padaryta atitinkama žala UAB „A“ kreditoriams. Taigi šios nustatytos faktinės aplinkybės atitinka BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Naują išteisinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad atlikdamas minėtus veiksmus N. V. neveikė savanaudiškai, neturėjo tikslo pakenkti bendrovei ar jos kreditoriams, o ieškojo būdų UAB „A“ veiklai pagerinti: ėmėsi diegti pažangesnę bilietų rezervavimo sistemą bei suteikė trumpalaikę paskolą (4000 EUR) bendrovės interesais veikusiam H.–W. P., nemanydamas, jog šis paskolos negrąžins. Dėl to teismas rėmėsi BK 34 straipsniu (nuosprendyje klaidingai nurodoma – BPK), numatančiu baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes – pateisinamą profesinę ar ūkinę riziką. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtų apeliacinės instancijos teismo išvadų pagrindimas nėra išsamus, didele dalimi – deklaratyvus, o kai kuriais svarbiais aspektais – ir prieštaringas.
Šioje byloje sprendžiant, ar skolininkas nesąžiningas, visų pirma būtina atsakyti į klausimą, ar N. V. padaryti veiksmai yra draudžiami baudžiamojo įstatymo. Pirmosios instancijos teismo išvadų ir reikšmingų argumentų apie tai apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nustatant ar paneigiant, kad susidariusioje situacijoje (UAB „A“ esant nemokiai ir akivaizdžiai gresiant jos bankrotui) yra neteisėtas ir nepagrįstas naujos (duomenys neskelbtini) rezervavimo sistemos įdiegimas bei pirkimas, yra svarbūs keli aspektai: tiek formalus, dokumentinis 5850 EUR pervedimo į privataus asmens sąskaitą pateisinimas, tiek realus faktinis pagrindimas, tiek ir ekonominis pagrįstumas (atsižvelgiant į bendrovės ūkinę–finansinę būklę). Išteisinamajame nuosprendyje iš esmės remtasi tik N. V. pateikiama versija, tačiau nevertintos byloje esančios 2006 m. rugsėjo 29 d. ir 2007 m. vasario 27 d. ūkinės–finansinės veiklos tyrimo specialisto išvados, specialistės L. J. paaiškinimai, o pasisakant apie minėtus įrodymus apsiribota nieko nepaaiškinančiu teiginiu, kad juose esą konstatuota tai, kas yra ištirta ir įvykę. Liudytojų J. B., L. L., V. K. (dirbusių UAB „A“) parodymai dėl bendrovės ekonominės finansinės padėties ir tikslingumo bei galimybių diegti naują bilietų rezervavimo sistemą, taip pat realaus faktinio pagrindo pervesti pinigus, išteisinamajame nuosprendyje taip pat neanalizuoti, tik nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas šių liudytojų parodymų vertinimas nėra visiškai pagrįstas, nes jie bylos medžiagos kontekste yra daugiau informaciniai. Sunku spręsti, ką galėtų reikšti tokie teismo teiginiai, tačiau pažymėtina, kad įrodymais baudžiamajame procese yra tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Kitaip tariant, tai reiškia ir informaciją apie nagrinėtinas bylos aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje paneigiant apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo išvadas, kad UAB „A“ apmokėjo ne savo išlaidas ir 5850 EUR pervedė ne tik kad nepateisinamai, bet ir ne įmonei (duomenys neskelbtini) remiamasi vertėjos G. B. pateiktu žodžių vertimu, tačiau dokumentuose panaudotų žodžių reikšmė nesiejama su objektyviais bylos duomenimis apie tai, kam ir už ką (kokias paslaugas, darbus, kieno atliktus ar neatliktus, pagal kokį sandorį) buvo pervesti pinigai. Šiuo atveju kasaciniame skunde teisingai atkreiptas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados apie tai neatitinka liudytojo V. K. parodymų turinio. Nors iš kitos išteisinamojo nuosprendžio dalies galima manyti, kad teismas pripažino, jog pinigų pervedimas nebuvo dokumentais tinkamai pateisintas (ar pagrįstas), tačiau remiantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsniu atsakomybė už tai netiesiogiai perkeliama bendrovės vyriausiajai buhalterei. Tuo tarpu to paties įstatymo 21, 23 straipsnių nuostatos, Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalies, 37 straipsnio 1 dalies bei UAB „A“ įstatų 9.5 punkto nuostatos, reglamentuojančios bendrovės vadovo (N. V.) kompetenciją ir atsakomybės ribas, bei konkretūs su šių teisės aktų reikalavimų vykdymu susiję išteisintojo veiksmai neįvertinti. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimai visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais (sutartimis, sąskaitomis–faktūromis), kuriais remiamasi apkaltinamajame nuosprendyje, apeliacinės instancijos teismo traktuojami kaip nepakankami įrodinėjant N. V. kaltę, tačiau ar minėtu aspektu teisės pažeidimai buvo padaryti, ar dėl to išteisintasis yra (ar nėra) atsakingas – išteisinamajame nuosprendyje aiškių išvadų taip ir nepateikta.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepateikė išsamių, objektyviais bylos duomenimis (o ne tik N. V. paaiškinimais) grindžiamų argumentų apie UAB „A“ priklausančių 4000 EUR pervedimą į asmeninę H.–W. P. sąskaitą, t. y. ar šios lėšos naudotos bendrovės interesais, ar bendrovė turėjo teisę teikti trumpalaikes paskolas (taip buvo įformintas šių pinigų pervedimas). Be to, išteisinamajame nuosprendyje nepagrįstai remiamasi tuo, kad 4000 EUR suma neturėjo esminės įtakos bankroto procesui ar kreditorių reikalavimų tenkinimui, nes ši aplinkybė (kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde) neturi reikšmės atsakomybei pagal BK 208 straipsnio 2 dalį kilti.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tik atsakius į šioje nutartyje išdėstytus klausimus, o išvadas apie tai pagrindus įrodymais, įvertintais išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), galima spręsti, ar N. V. iššvaistė bendrovės turtą, kuris galėjo būti pateiktas kreditorinėms skoloms padengti, ir kartu – ar buvo padaryta BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyta veika.
Priimdamas sprendimą apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nesurinkta pakankamai N. V. kaltę pagrindžiančių įrodymų, todėl jis išteisintas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 329 straipsnio 1 punkte numatyta, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis dviem atvejais (pagrindais): 1) kai padaroma išvada, kad neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; 2) arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl išteisinimo pagrindo yra prieštaringos.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis prieštaringas ir dėl to, kad jo aprašomojoje dalyje, grindžiant N. V. išteisinimą, remiamasi BK 34 straipsniu, kuriame numatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės (pateisinama profesinė ar ūkinė rizika). Tai reiškia, kad nustačius tokias aplinkybes baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu; apeliaciniame procese šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, vadovaudamasis BPK 327 straipsnio 1 punktu.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad svarstant BK 34 straipsnio taikymo klausimą taip pat svarbu teisingai aiškinti šios baudžiamojo įstatymo normos esmę. BK 34 straipsnis numato, kad asmuo neatsako pagal šį Kodeksą už veiksmus, dėl kurių nors ir atsiranda baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių, bet jie atlikti pateisinama profesine ar ūkine rizika visuomenei naudingam tikslui. Rizika laikoma pateisinama, jeigu padaryta veika atitinka šiuolaikinį mokslą ir techniką, o nurodyto tikslo nebuvo galima pasiekti nesusijusiais su rizika veiksmais ir rizikavęs asmuo ėmėsi būtinų saugumo priemonių, kad apsaugotų nuo žalos įstatymų saugomus interesus. Taigi pagal šio BK straipsnio prasmę ūkinė rizika siekiant ekonominės naudos galima situacijoje, kai veikiama nesivadovaujant aprobuotais metodais ar kai jų toje srityje apskritai nėra, tačiau rizika leistina tik atsižvelgus į visas galimybes imtis priemonių, kad žalos būtų išvengta, ir kai tikslo – visuomenei naudingo rezultato – negalima pasiekti kitu būdu, nerizikuojant. Negali būti pateisinama rizika, susijusi su žalos įstatymų saugomiems interesams padarymu, kai rizikingi veiksmai nebūtini ir kai jie nėra nukreipti visuomenei (daugeliui žmonių, valstybei ir pan.) naudingam tikslui pasiekti. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad peržengti ūkinės (ar profesinės) rizikos ribas asmuo gali tik elgdamasis neatsargiai. Tuo atveju, jei žala teisės saugomiems interesams padaryta tyčia, baudžiamoji atsakomybė kyla bendrais pagrindais. Vertinant kaltininko veiksmus turi būti atsižvelgiama į minėtus kriterijus ir remiamasi byloje nustatytomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Jonas Prapiestis
Dalia Bajerčiūtė
