Civilinė byla Nr. 3K-7-67/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
29.1; 30.8; 33
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Klaipėdos miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi įgijimo sąlygų į valstybei priklausantį ir įregistruotą kito asmens vardu turtą.
Klaipėdos miesto valdyba 1993 m. rusėjo 17 d. sutartimi pardavė pareiškėjui 64,65 kv. m ploto kūrybines dirbtuves bei rūsį, esančius (duomenys neskelbtini). Po dirbtuvių pardavimo buvo suformuotas žemės sklypas; 1993 m. lapkričio 19 d. Klaipėdos miesto valdyba ir pareiškėjas sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pareiškėjas įsigijo tuo pačiu adresu esantį 881 kv. m ploto žemės sklypą. Pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą dėl daiktinių teisių įregistravimo į šiame žemės sklype esančius nekilnojamuosius daiktus – ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 2I1p, ir medinį sandėlį, plane pažymėtą indeksu 3I1m. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo, nurodydamas, kad nepateikti dokumentai, nustatantys nuosavybės teises į minėtus objektus: Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ūkinis pastatas yra įregistruotas kaip valstybės nuosavybė, patikėjimo teise valdoma Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybos (toliau – DŽDT), duomenų apie šio objekto pardavimą nėra, o sandėlis niekada nebuvo suformuotas kaip priklausinys prie pareiškėjo įsigyto žemės sklypo bei kūrybinių dirbtuvių.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jo nuosavybės teises į kūrybinių dirbtuvių priklausinius – ūkinį pastatą ir medinį sandėlį. Nagrinėjant bylą jis tikslino savo reikalavimus ir pateikė teismui pareiškimą nustatyti nuosavybės teisės įgijimo į minėtus pagalbinius statinius pagal įgyjamąją senatį faktą. Pareiškėjo teigimu, nuo 1993 m. rusėjo 17 d. sudarytos kūrybinių dirbtuvių pirkimo–pardavimo sutarties jis daugiau kaip dešimt metų, atvirai, teisėtai, nepertraukiamai ir neginčijamai valdo šių dirbtuvių priklausinius. Suinteresuoti asmenys Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė nesutiko su pareiškimu, nurodydami, kad, VĮ Registrų centro duomenimis, ūkinis pastatas nuosavybės teise priklauso valstybei, šie nenuginčyti, todėl pareiškėjas negali įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisės į valstybei priklausančius daiktus (CK 4.69 straipsnio 2 dalis). Suinteresuotų asmenų teigimu, nuosavybės teisės į medinį sandėlį neįregistruotos, jo statyba neįteisinta įstatymų nustatyta tvarka, todėl šis statinys negali būti nuosavybės teisės objektas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu tenkino pareiškimą ir nustatė faktą, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į ūkinį pastatą ir medinį sandėlį. Teismas sprendė, kad yra visos sąlygos, leidžiančios nustatyti tokį faktą, nes pareiškėjas neįgijęs nuosavybės teisės į ginčo objektus, objektų valdymas prasidėjo sąžiningai, pareiškėjas ginčo turto objektus nuo 1993 m. rugsėjo 17 d. valdo teisėtai, kaip savo, nemanydamas, kad daiktų savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68, 4.71 straipsniai). Teismas nustatė, kad, VĮ Registrų centro duomenimis, ginčo ūkinis pastatas nuo 1960 m. DŽDT vykdomojo komiteto sprendimu įregistruotas Klaipėdos miesto DŽDT vardu, tačiau neįtrauktas į savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą, Klaipėdos miesto savivaldybė nėra pradėjusi jokių procesų dėl ginčo pastatų perdavimo jai nuosavybės teise ir neketina tokių veiksmų imtis, jai ginčo pastatai nereikalingi. Vyriausybės atstovas taip pat negalėjo nurodyti, ką darė ar ką ketina daryti su ginčo objektais, kurie yra pareiškėjui priklausančiame žemės sklype. Teismas konstatavo, kad ūkinis pastatas įregistruotas kaip valstybės nuosavybė ir neperduotas nei Klaipėdos miesto savivaldybei, nei Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, be to, ir VĮ Valstybės turto fondas patikėjimo teise jo nevaldo ir neturi informacijos, kad būtų perduotas kitam subjektui patikėjimo teise valdyti, naudoti ar disponuoti. Teismas taip pat nustatė, kad medinis sandėlis Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas, tačiau namų valdos techninės apskaitos byloje nurodytas kaip pagalbinis pastatas bei pažymėtas plane. Atsižvelgdamas į tokias aplinkybes, teismas sprendė, kad nebuvo įrodyta, jog ginčo pastatai priklauso valstybei, nes neįrodyta, kad jie būtų perduoti kitam subjektui patikėjimo teise valdyti, naudoti ar disponuoti, o Klaipėdos miesto savivaldybė pripažino, kad ginčo objektų nuosavybės teisė nėra aiški. Teismo teigimu, aplinkybė, kad ginčo turto objektų valdymas nebuvo įregistruotas viešame registre (CK 4.27 straipsnio 2 dalis), nėra pagrindas netenkinti pareiškimo, nes pareiškėjas norimus įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti pastatus valdo nuo 1993 m. rugsėjo 17 d., t. y. kai dar atitinkamos CK nuostatos negaliojo.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sprendė, kad teismas pagrįstai nustatė nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą, nes yra tam reikalingų CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų visuma.
Pirma, daikto valdymas prasidėjo sąžiningai ir visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas (CK 4.22, 4.68 straipsniai). Pareiškėjas, įsigydamas žemės sklypą bei kūrybines dirbtuves, buvo įsitikinęs, kad kartu su šiais objektais įsigijo ir pagalbinius pastatus – mūrinį pastatą bei medinį sandėlį. CK 6.395 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Dėl šių priežasčių pareiškėjas valdė minėtus pastatus kaip savo nuosavybę ir tik kilus būtinybei nugriauti statinius išsiaiškino, jog šie nepriklauso jam nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmetė teiginius, kad ginčo turtas yra valstybės nuosavybė, nurodydama, jog nagrinėjamu atveju nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė, kad, vadovaujantis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 4 punktu, minėtas turtas Klaipėdos miesto savivaldybei galėjo būti perduodamas pagal perdavimo–priėmimo aktus, kuriuose nurodomas objekto pavadinimas, adresas (vieta), nekilnojamojo turto techninės inventorizacijos data, balansinė ir likutinė vertė, tačiau byloje nėra jokių dokumentų, kad turtas buvo perduotas savivaldybei valdyti. Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad suinteresuoti asmenys neginčijo pareiškėjo ginčo objektų valdymo sąžiningumo bei teisėtumo, Klaipėdos miesto savivaldybei šie pastatai nereikalingi, o pastatų valdymo teisė neperduota nei Klaipėdos miesto savivaldybei, nei Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, nei VĮ Valstybės turto fondui.
Antra, daiktai nėra įregistruoti viešame registre kito asmens vardu, t. y. pareiškėjo kreipimasis dėl daiktinių teisių įregistravimo į nekilnojamuosius daiktus atmestas, Klaipėdos miesto savivaldybė ūkinio pastato nėra įtraukusi į savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą, taip pat pradėjusi jokių procesų dėl ginčo pastatų perdavimo jai nuosavybės teise ir neketina tokių veiksmų imtis. Medinis sandėlis neįregistruotas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, tačiau namų valdos techninės apskaitos byloje nurodytas kaip pagalbinis pastatas, nuosavybės teisė į šį objektą niekam neįregistruota. Teisėjų kolegija sprendė, kad aplinkybė, jog nuosavybės teisės į medinį sandėlį nėra įregistruotos, neduoda pagrindo sutikti su suinteresuotų asmenų teiginiais, kad šis statinys negali būti nuosavybės teisės objektas. Medinis sandėlis yra be pamato, todėl turi būti pripažintas laikinu statiniu, o, vadovaujantis Statybos įstatymo normomis, laikinas statinys ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Dėl to, kolegijos nuomone, medinis sandėlis neturėjo būti registruotas Nekilnojamojo turto registre, o nuosavybės teisės į jį priskirtinos pareiškėjui, nes jis viešai valdė šį turtą kaip savo nuo 1993 metų.
III. Kasacinio skundo ir prisidėjimo prie kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir pareiškimo netenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo įrodyta, jog ginčo turto objektai perduoti kitam subjektui. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo ūkinis pastatas yra valstybės nuosavybė, patikėjimo teise valdoma Klaipėdos miesto DŽDT. Šie duomenys nenuginčyti, todėl teisingi ir jais reikia vadovautis (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Teismai neatsižvelgė į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įvirtinta imperatyvioji nuostata, draudžianti įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo.
2. Teismų sprendimai pažeidžia savivaldybės teises ir teisėtus interesus, nes Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldybių nuosavybėn perduodamas turtas, kurį jos valdo patikėjimo teise, yra neprivatizuotos savivaldybių gyvenamosios patalpos su joms priklausančiais inžineriniais tinklais ir įrenginiais, gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys. Taigi, vadovaudamasi šiomis nuostatomis, savivaldybė patikėjimo teise valdo ginčo ūkinį pastatą.
3. Teismai neteisėtai pripažino pareiškėjo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į medinį sandėlį, nes nepagrįstai nesiaiškino ir netyrė šio sandėlio statybos teisėtumo fakto. Daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jei gali būti privačios nuosavybės teisės objektu, t. y. atsiradęs teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka. Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas nepateikė statybos dokumentų, patvirtinančių sandėlio statybos teisėtumą, todėl yra pagrindas manyti, kad sandėlio statybos gali būti neteisėtos. Nesant duomenų apie tai, jog iki ginčo statinių užvaldymo jie buvo sukurti ir įteisinti įstatymo nustatyta tvarka, statiniai nuo jų sukūrimo pradžios yra savavališki ir negali būti laikomi daiktinių teisių objektais, o jų užvaldymas negali būti laikomas sąžiningu ir teisėtu. Kiek besitęstų tokio daikto valdymas, jo valdytojui negalima pripažinti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu.
4. Teismai skundžiamus sprendimus priėmė nustatę, kad 1993 m. lapkričio 19 d. Klaipėdos miesto valdybos ir pareiškėjo buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis. Tačiau teismai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui negalėjo būti parduotas valstybinės žemės sklypas, nes jame buvo ir yra ne pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis statinys.
Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo, papildomai nurodydamas tokius argumentus:
1. Ginčo turtas Nekilnojamojo turto registre yra registruotas Lietuvos valstybės vardu, todėl nėra pagrindo pareiškėjui pripažinti nuosavybė teisės į šį turtą remiantis įgyjamąja senatimi. Dėl to teismų sprendimai pažeidė tiek Klaipėdos miesto savivaldybės, kaip turto patikėtinės, tiek Lietuvos valstybės, kaip turto savininkės, teises.
2. Nepagrįsti teismo teiginiai, kad nebuvo įrodyta, jog ginčo objektai būtų perduoti kitam subjektui patikėjimo teise valdyti, naudoti ar disponuoti. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo matyti, kad ūkinį pastatą patikėjimo teise priskirta valdyti Klaipėdos miesto savivaldybei, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo perėmusiai buvusios Klaipėdos miesto DŽDT funkcijas. Tai atitinka Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Be to, net ir neperdavus (nepriskyrus) minėto turto savivaldybės nuosavybėn (valdymui) nuosavybės teisės į turtą yra registruotos valstybės vardu. Išviešinus valstybės daiktines teises, kiti asmenys neturi teisinio pagrindo reikalauti nuosavybės teisių įgyjamosios senaties būdu. Tokiu atveju nesvarbi aplinkybė, kad Klaipėdos miesto savivaldybė neįgyvendina šios valdymo teisės (įgyvendina ją netinkamai – neįtraukė į apskaitą, nėra pradėjusi procesų dėl šių daiktų perdavimo, jų grąžinimo iš neteisėto pareiškėjo valdymo ir kt.), nes valstybės turto savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija – Vyriausybė – įstatymo nustatyta tvarka ir būdais gali nuspręsti pati tinkamai ir visiškai įgyvendinti daiktines teises į šį turtą (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis). Teismo nurodyta aplinkybė, kad savivaldybė – ūkinio pastato patikėtinė – nepagrindė valdymo teisės, negali turėti įtakos valstybės kaip savininkės teisei valdyti, naudoti ir disponuoti minėtu turtu, o valstybei (Vyriausybei) nekyla pareigos įrodinėti pareiškėjo valdymo nesąžiningumo ar neteisėtumo.
3. Teismai, nustatydami sąžiningą ginčo turto objektų valdymo pradžią, rėmėsi tik pareiškėjo teiginiais, kad, sudarydamas kūrybinių dirbtuvių pirkimo–pardavimo sandorį, jis manė, jog jo nuosavybėn pereina ir pagalbiniai pastatai. Byloje nėra rašytinių ar kitokių oficialių dokumentų, kurie neginčijamai patvirtintų tokį pareiškėjo manymą, o remtis bylos baigtimi suinteresuoto asmens nuomone nepakanka.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.396 straipsniu, nes ši teisės norma negaliojo sudarant kūrybinių dirbtuvių pirkimo–pardavimo sutartį. Atitinkami teisiniai santykiai atsirado iki 2000 m. CK įsigaliojimo, ginčas yra ne dėl pirkimo–pardavimo sutarties, o dėl įgyjamosios senaties, todėl, sprendžiant dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, ši norma negali būti taikoma.
5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, kodėl medinis sandėlis turi būti laikomas laikinu statiniu. Statybos įstatymas laikino statinio nereikalauja registruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau kelia reikalavimus dėl tokio statinio galiojimo terminų, leidimų išdavimo sąlygų, statinys (taip pat ir laikinas) gali tapti nuosavybės ar valdymo objektu tik tada, kai jo statyba įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Teismai nepagrįstai šių aplinkybių netyrė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų –yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
Nagrinėjamoje byloje aktualūs klausimai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į valstybei ar savivaldybei priklausantį turtą bei valdymo registravimo viešajame registre kaip būtinos sąlygos valdymui dėl įgyjamosios senaties. Dėl šių klausimų išplėstinė teisėjų kolegija pasisako.
Dėl daikto atviro valdymo kaip nuosavybės teisės pripažinimo
pagal įgyjamąją senatį sąlygos aiškinimo
Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išskirtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos bei atskleistas jų turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje A. L. C. v. VĮ Registrų centro Utenos filialas, bylos Nr. 3K-3-379/2004; 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje V. M., T. M. v. V. G., M. Š., R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje AB „Vilijampolės autotransportas“ v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-498/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Stoties turgus“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. spalio 2 d. nutartis P. J. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., civilinė byla Nr. 3K-3-363/2007; 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje O. L. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2008; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje S. M. v. G. K., VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-176/2009; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal R. V. įmonės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-202/2009; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Narėpų metaliniai garažai“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. U. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje pagal UAB „Terekas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-156/2010; kt.). Taigi nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma:
1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas.
2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).
3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).
4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas.
5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas.
6. Daiktas valdomas nepertraukiamai.
7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas).
8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
Viena iš sąlygų, reikalingų tam, kad būtų pripažinta nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu, yra atviras daikto valdymas (CK 4.68 straipsnis), t. y. asmuo daiktą turi valdyti kaip savą nesislapstydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje V. M., T. M. v. V. G., M. Š., R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Stoties turgus“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje O. L. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2008; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008).
Pasisakydamas dėl daikto atviro valdymo sąlygos kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neišviešintas daikto valdymas negali sukurti nuosavybės teisės į jį, nes pagal CK 4.23 straipsnio 3 dalį slaptas įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. VĮ Registrų centras, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, K. M., bylos Nr. 3K-3-363/2007) ir kad pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalį nustatytas reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad po 2003 m. liepos 1 d. daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas prasidėjo – iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus. Daikto valdymo registracijos pagrindas yra teismo sprendimas, kuriuo patvirtintas daikto valdymo faktas (CPK 529 straipsnis). Jeigu nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, o CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai, po šios datos daikto valdymo neįregistravus viešame registre, turi būti laikoma, kad neįvykdyta įstatyme nustatyta sąlyga – daiktą dešimt metų valdyti atvirai. Tokiu atveju daikto valdymas, neįregistravus jo viešame registre, negali būti pagrindas nustatyti faktą, kad nuosavybės teisės įgytos pagal įgyjamąją senatį. Po 2003 m. liepos 1 d., įregistravus daikto valdymą, prasidėjusį iki 2000 m. CK įsigaliojimo, šis terminas įskaitomas į dešimties metų terminą, skaičiuojamą nuo daikto valdymo įregistravimo viešame registre momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. U. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-113/2010).
Atsižvelgdama į teisinių santykių raidą, teisiniam reguliavimui keliamus uždavinius, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad toks daikto atviro valdymo sąlygos išaiškinimas ne visais atvejais atitinka valdymą, įgyjamąją senatį ir daiktų bei teisių į juos registravimą reglamentuojančių teisės normų turinį, susiaurina CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą atviro valdymo reikalavimą atitinkančių situacijų apimtį, todėl nepagrįstai pasunkina įgyjamosios senaties instituto taikymą.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011). Šia prasme daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Be to, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Antada“ pareiškimą dėl valdymo fakto patvirtinimo, bylos Nr. 3K-3-32/2008). Atsižvelgiant į tai, kad, siekiant taikyti įgyjamąją senatį, turi būti nustatyta, jog faktinis daikto turėjimas atsirado tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kad faktinis daikto valdymas turi tęstis ilgą laiką ir išlikti sąžiningu, teisėtu, atviru, laikytina, jog nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu instituto paskirtis yra,,įteisinti“ realiai esančią nuosavybės teisę; taikant šį institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos.
Pagal CK 4.22 straipsnio 1 dalį daikto valdymu, kaip pagrindu įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti jį kaip savą, nekeliant reikalavimo valdymą registruoti. CK 4.27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kokiu pagrindu atsiranda nekilnojamojo daikto valdymas. Joje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas gali atsirasti fiziškai užvaldžius daiktą, taip pat daikto fiziškai neužvaldžius, bet kai perduodantis valdyti daiktą asmuo nurodo, kad daiktas perduotas, jei nėra jokių kliūčių patekti į tą daiktą ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti. Taigi abi šios įstatymo nuostatos nekilnojamojo daikto valdymą reglamentuoja kaip faktinę padėtį, kurią nustačius teismas turi pagrindą spręsti dėl valdymo teisės.
Nekilnojamojo daikto valdymo įregistravimas nustatytas CK 4.27 straipsnio 2 dalyje, kuri reglamentuoja nekilnojamojo daikto valdymo atsiradimo momentą.
Kaip jau minėta, nekilnojamojo daikto valdymo samprata ir atsiradimo pagrindai nenustato, kad nekilnojamojo daikto valdymo registravimas būtų būtinas šio daikto valdymo teisės atsiradimo pagrindas. Be to, Lietuvos teisėje įtvirtinant įgyjamosios senaties instituto reglamentavimą remiamasi nuostata, jog valdymo atsiradimas nesiejamas su valdymo teisiniu įregistravimu (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 33 straipsnis).
Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės. Šiuo atveju reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai apie tai, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. G. v. VĮ Valstybės turto fondas, VĮ „Varėnos miškų urėdija“, bylos Nr. 3K-3-399/2010). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija savaime negali pažeisti kito suinteresuoto asmens teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Prienų turgus“, Kauno apskrities viršininko administracija, Prienų rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-291/2010). Be to, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria teisinį nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. VĮ Registrų centras, A. P., B. N., D. A., bylos Nr. 3K-3-412/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos prašymą dėl leidimo įgyvendinti teismo pripažintą teisę, bylos Nr. 3K-3-364/2009).
Teisinė registracija, minėta, yra išvestinio pobūdžio veiksmas. Jo tikslas ir paskirtis neatitinka įstatymu apibrėžto nekilnojamojo daikto valdymo esmės ir pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas teisinė registracija nenurodyta kaip valdymo sampratos elementas ar valdymo atsiradimo pagrindas. Pagal savo teisinę reikšmę ji nesukuria teisės ir negali paneigti kitais pagrindais atsirandančios teisės.
Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę. Asmeniui turi būti suteikiama galimybė įrodyti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atitiko įstatyme tiesiogiai įtvirtintas sąlygas, kurioms esant gali būti pripažįstama jo nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu.
Tuo tarpu iki šiol formuota teismų praktika, pagal kurią valdymo įregistravimas viešajame registre vertintas kaip privaloma sąlyga nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį pripažinti, teisinei registracijai nepagrįstai suteikė teises į daiktą nustatančią galią ir neatitiko valdymo teisės kaip faktinės prigimties reiškinio pobūdžiui, esmei ir pagrindams. Aiškinimas, kad tik viešajame registre įregistruotas valdymas gali būti laikomas tinkamu pripažinti nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi, neatitinka sisteminio įgyjamosios senaties institutą bei valdymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo. Specialiosios įgyjamosios senaties institutą reglamentuojančios teisės normos nenustato reikalavimo registruoti daikto valdymą, kaip būtinos sąlygos siekiant pripažinti nuosavybės teisę į daiktą įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.68–4.71 straipsniai). Aplinkybę, kad faktinis, sąžiningas bei teisėtas valdymas gali būti pagrindas įgyjamajai senačiai taikyti nepriklausomai nuo jo įregistravimo viešame registre, patvirtina ir kitos įstatymo normos, nustatančios tam tikrą sąžiningo valdytojo teisėtų interesų gynimą. Pavyzdžiui, CK 4.57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas (tokia nuostata yra ginamas sąžiningas daikto valdytojas, kuris nėra ir dar netapo savininku, tačiau daiktą valdo kaip savo).
Pažymėtina, kad CK 4.27 straipsnio 2 dalis nepaneigia galimybės, jog nekilnojamojo daikto valdymas, kaip pagrindas įgyjamajai senačiai taikyti, gali atsirasti ne tik jį įregistravus. Ši nuostata skirta visiems atvejams, kai siekiama įregistruoti daikto valdymą, taip pat kai nėra tikslo įgyti daiktą įgyjamąja senatimi. Šioje normoje nustatyta galimybė registruoti valdymą viešajame registre reikalinga valdytojo teisių apsaugai, tačiau įgyjamoji senatis ir valdymas, kaip savarankiška teisė, yra atskiri teisiniai institutai, todėl valdymas nebūtinai turi būti siejamas su tikslu įgyti valdomą daiktą įgyjamosios senaties pagrindu.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai valdytojas siekia įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą įgyjamosios senaties pagrindu, nepriklausomai nuo valdymo įregistravimo ar neįregistravimo, privalo būti nustatomos specialiosiose įgyjamąją senatį reglamentuojančiose teisės normose įtvirtintos nuosavybės teisės įgijimo šiuo pagrindu sąlygos. Dėl to sisteminė valdymo ir įgyjamosios senaties institutus reglamentuojančių teisės normų analizė leidžia teigti, kad taikant įgyjamąją senatį turėtų būti vadovaujamasi CK 4.22 straipsnio 1 dalyje pateikiamais valdymo pagrindais ir specialiosiomis įgyjamąją senatį reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 4.68–4.71 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad specialiosios įgyjamosios senaties institutą reglamentuojančios teisės normos nenustato imperatyviojo reikalavimo registruoti valdymą, tokio reikalavimo taikymas neatitiktų sisteminio teisės normų aiškinimo, nepagrįstai pasunkintų įgyjamosios senaties instituto taikymą ar iš viso jį paneigtų, paversdamas neveikiančiu ir neefektyviu.
Išdėstyti motyvai ir jų pagrindu padarytos išvados, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, lemia objektyvią būtinybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai) pakeisti iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią pripažįstant nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi daikto atviro valdymo sąlygos dalimi buvo reikalavimas įregistruoti daikto valdymą viešajame registre. Išplėstinė teisėjų kolegija pasisako, kad atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre.
Teisme nustačius visas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjui gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68–4.71 straipsniai). Pareiškėjas nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo datos gali nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.
Dėl CK 4.69 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo
Nagrinėjamoje byloje buvo spręsta dėl nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamąja senatimi daiktams, vienas iš kurių yra teisiškai įregistruotas valstybės nuosavybe kaip valdomas DŽDT, o kitas - teisiškai neįregistruotas, bet dėl jų abiejų nėra tiesioginių dokumentų dėl privatizavimo. Byloje turi būti sprendžiama, ar taikomos CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurios nustato draudimą tam tikrą turtą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu, todėl kolegija dėl šių nuostatų aiškinimo ir taikymo pasisako.
CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.
Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. M. ir T. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje pagal UAB,,Stoties turgus“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje pagal UAB „Tomis“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011; kt.).
Imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008) ir paaiškinamas atsižvelgiant į šia norma siekiamus tikslus. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011). Taigi sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, ypač kai turtas yra registruotas buvusių sovietinių organizacijų vardu, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija.
Tokia skirtinga viešąja ir privačiąja nuosavybe esančių daiktų savininko apsauga nuo nuosavybės teisės praradimo kitam asmeniui sąžiningai įgijus daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdant jį visą įgyjamosios senaties terminą išryškina draudimo įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausantį turtą griežtumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Atsižvelgiant į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma – imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į ūkinį pastatą ir medinį sandėlį, remdamiesi tuo, jog nebuvo įrodyta ginčo pastatų priklausomybė valstybei. Šią išvadą teismai grindė nustatytomis aplinkybėmis, kad ginčo ūkiniai pastatai nebuvo perduoti savivaldybei, apskrities viršininko administracijai, VĮ Valstybės turto fondui ar kitam subjektui patikėjimo teise valdyti, naudoti ar disponuoti ir kad savivaldybė nėra pradėjusi jokių procesų dėl ginčo pastatų perdavimo jai ir neketina tokių veiksmų imtis, kad jai ginčo pastatai nereikalingi, o po privatizavimo formuojant žemės sklypą prie neabejotinai privatizuoto daikto jis apima ir žemę po ginčo pastatais.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą CK 4.69 straipsnio 3 dalies aiškinimą, sprendžia, kad teismai, pripažindami pareiškėjo nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu į ginčo statinius, nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, susijusiomis su valstybės ir savivaldybės institucijų netinkamai atliekamomis pareigomis apskaityti ir valdyti valstybei priklausantį turtą, pažeidė imperatyvųjį CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą. Be to, teismai nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis byloje pagal pareiškėjo A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007).
Byloje nustatyta, kad ūkinis pastatas registruotas viešajame registre kaip valstybės nuosavybė DŽDT vardu. Byloje dėl šio ir dėl teisiškai neregistruoto pastato sutartyje nėra tiesioginių duomenų, kad jie būtų parduoti pareiškėjui kaip privatizavimo objektai, jo dalys ar priklausiniai kartu su kūrybinėmis dirbtuvėmis. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas aiškino, kad pastatų jis savo reikmėms nenaudojo, netvarkė, taip pat neįrodinėjo, kad juos įgijo nuosavybės teise kaip privatizavimo objektus. Kitų aplinkybių, dėl ko būtų pasibaigusi subjektinė valstybės nuosavybės teisė į ginčo statinius, byloje nėra. Sudarytos sutartys dėl kūrybinių dirbtuvių ir vėliau dėl žemės sklypo pardavimo rodo, kad pirmiausia buvo parduotas statinys, esantis didesniame žemės sklype, o paskui žemės sklypas prie pareiškėjui privatizavimo būdu parduoto pastato buvo sumažintas, bet jis apėmė ir ginčo pastatus. Žemės sklypo formavimo eiga ir padariniai gali būti viena iš aplinkybių sprendžiant, ar ginčo ūkiniai pastatai buvo privatizuoti. Ji turi būti vertinama kartu su kitų aplinkybių visuma. Teisiškai kvalifikuodama byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad iki pareiškėjo nurodyto valdymo pradžios ginčo objektai priklausė valstybei nuosavybės teise, o vėlesnis šios subjektinės nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindas nenurodytas, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, neatsižvelgdami į pirmiau nurodytas sutarčių aiškinimo taisykles ir teismų praktiką, padarė išvadą, kad ginčo pastatai nustojo būti valstybės nuosavybe po privatizavimo. Minėta, CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Dėl to taikytinas CK 4.69 straipsnio 3 dalies draudimas dėl valstybės turto įgijimo nuosavybės teise įgyjamąja senatimi, o skundžiami Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartis naikintini. Taikant CK 4.69 straipsnio 3 dalį priimtinas naujas sprendimas ir pareiškėjo prašymas nustatyti nuosavybės teisės į ūkinį pastatą ir medinį sandėlį įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinės instancijos teismas patyrė 38,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus kasacinį skundą, panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują sprendimą atmesti pareiškimą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš pareiškėjo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. B. pareiškimą nustatyti nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 2I1p, ir medinį sandėlį, plane pažymėtą indeksu 3I1m, esančius (duomenys neskelbtini), įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą atmesti.
Priteisti iš pareiškėjo A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 38,40 Lt (trisdešimt aštuonis litus 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Birutė Janavičiūtė
Janina Januškienė
Česlovas Jokūbauskas
Zigmas Levickis
Algis Norkūnas
Janina Stripeikienė
