Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-62/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.3; 44.5.2.5;

114.8.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ieškinį, atsakovui J. L. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamos bylos ginčo esmė yra sąlygų, kurioms esant valstybė gali įgyvendinti atgręžtinį reikalavimą į pareigūną, dėl kurio procesinių veiksmų buvo atlyginta žala CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu, aiškinimo ir taikymo klausimas.

Ieškovas prašė teismo iš atsakovo regreso tvarka priteisti 9242,74 Lt nuostolių. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas nurodyto dydžio žalą atlygino J. K. kitoje civilinėje byloje pagal šio ieškinį valstybei dėl žalos, padarytos prokuroro neteisėtais veiksmais, atlyginimo priimtos Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutarties pagrindu (civilinė byla Nr. 2A-539/2007).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo regreso tvarka 9242,74 Lt nuostolių atlyginimo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitoje civilinėje byloje dėl žalos J. K. iš valstybės atlyginimo nustatyta, kad prokuroras J. L., atlikdamas ikiteisminio tyrimo veiksmus, buvo šališkas ieškovui J. K., ir tai lėmė žalos šiam asmeniui atsiradimą, kurią kompensavo Lietuvos valstybė. Teismai, nagrinėję J. K. ieškinį dėl žalos atlyginimo, nustatė, kad prokuroras, skirdamas kardomąją priemonę, žinojo apie įtariamajam J. K. kilsiančią turtinę žalą, susijusią su iš anksto nupirktos kelionės su šeima atsisakymu, ir motyvavo savo sprendimą būtinybe atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, bet jokių veiksmų šiuo laikotarpiu neatliko, ir kardomosios priemonės nepanaikino. Teismo nuomone, šios aplinkybės patvirtina tai, kad atsakovo veiksmai, nepagrįstai skiriant tokią kardomąją priemonę – įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje, neįvertinus pareiškėjo motyvų dėl kardomosios priemonės skyrimo atidėjimo ar jos pakeitimo kita ir nenurodžius kardomosios priemonės skyrimo tikslų, atlikti sąmoningai siekiant padaryti žalos, t. y. atlikti tyčia, todėl yra pagrindas regreso tvarka iš prokuroro priteisti valstybės atlygintą žalą (CK 6.272 straipsnio 4 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu patenkino atsakovo apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas prokuroro tyčią, nepagrįstai rėmėsi įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-5392007, nes nurodytoje byloje spręstas klausimas dėl žalos, kuri įtariamajam padaryta pritaikius procesines prievartos priemones, ir įrodinėjimo dalykas buvo CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės – procesinių teisės aktų neteisėtumas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėto procesinio teisės akto ir atsiradusios žalos, bet byloje nespręsta klausimo dėl prokuroro kaltės formos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įtariamajam taikyta kardomoji priemonė – periodiškai registruotis policijos įstaigoje – baudžiamojoje byloje dėl nusikalstamo susivienijimo, sukurto cigarečių kontrabandai daryti, veikusio 2000–2002 metais Lietuvos Respublikoje, Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje, VFR ir Latvijos Respublikoje dėl BK 249 straipsnio l dalies, 199 straipsnio l dalies ir kitų nusikaltimų. Kartu su J. K. įtariamaisiais patraukti dvidešimt trys asmenys. Baigus ikiteisminį tyrimą, Vilniaus apygardos teismui perduoti penkiasdešimt devyni bylos tomai. Pagal nusikalstamų veikų epizodų, įtariamųjų kiekį, bylos apimtį byla priskirtina prie itin didelės apimties ir sudėtingų bylų. Visą ikiteisminį tyrimą šioje byloje atliko Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras J. L.. Įteikus pranešimą apie įtarimą J. K., šis 2008 m. balandžio 10 d. apklausos metu atsisakė komentuoti savo telefono pokalbius bei atsakinėti į prokuroro klausimus, t. y. dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose. Prokuroras, pateikęs įtarimą, turi spręsti dėl kardomosios priemonės skyrimo įtariamajam tikslingumo. Kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio vykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis). Baudžiamojoje byloje J. K. įtarimai pateikti dėl poveikio liudytojams, kontrabandą padariusių asmenų slėpimo, intelektualio padėjimo kontrabandai, t. y. nusikaltimais, kuriais siekiama trukdyti bylos procesui. Taigi, atsižvelgiant į J. K. pateiktus įtarimus, jo poziciją ikiteisminio tyrimo metu, skirta kardomoji priemonė – numatanti nebendrauti, vengti ryšių su tam tikrais asmenimis, dėl kurių yra rizika, jog įtariamasis gali juos paveikti. Tokį įpareigojimą numato rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir namų areštas (BK 136 straipsnis). Patikrinus prokuroro J. L. procesinius veiksmus, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. S. nutarime, konstatuota, kad įtariamajam skirtina kardomoji priemonė, bet ji (periodiškai registruotis policijos įstaigoje) nepasieks reikiamų tikslų, todėl pasiūlyta prokurorui J. L. skirti kitą kardomąją priemonę. Taigi, pagrindas taikyti kardomąją priemonę buvo, bet ji parinkta neteisingai. Atsižvelgęs į vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006 m. gegužės 21 d. nutarimo motyvus, prokuroras J. L. įtariamajam skyrė kitą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Įvertinęs baudžiamosios bylos apimtį, įtariamųjų ir nusikalstamų veikų epizodų skaičių, J. K. pateiktus įtarimus, BPK 176 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytus ikiteisminio tyrimo tikslus – ikiteisminį tyrimą atlikti per kuo trumpesnius terminus ir siekiant nepaleisti įtariamojo iš akiračio, teismas padarė išvadą, kad skirta kardomoji priemonė, buvo logiška ir laiku. Taigi, teismo vertinimo, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas, skirdamas įtariamajam kardomąją priemonę, sąmoningai siekė padaryti žalos įtariamajam ar dėl įtariamojo veikė tyčia. Priešingai, teismas konstatavo, kad skiriant kardomąją priemonę, siekta BPK 176 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytų tikslų (ikiteisminį tyrimą atlikti per kuo trumpesnius terminus). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, nenustačius pareigūno tyčios, nėra pagrindo regreso tvarka priteisti iš prokuroro J. L. valstybei šios J. K. išmokėtos žalos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl prejudicinių faktų. Apeliacinio teismo išvada, kad kitoje civilinėje byloje dėl J. K. padarytos žalos atlyginimo prokuroro kaltės klausimas nebuvo įrodinėjimo dalykas, nepagrįsta, nes prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, ar kaltės klausimas keltas ankstesnėje civilinėje byloje. Priešingai negu atsakovas teigia procesiniuose dokumentuose, o Vilniaus apygardos teismas dėl to nepasisako, iš buvusios civilinės bylos teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad ieškovas J. K. ieškinyje akcentavo, kad jam žala kilo dėl prokuroro veiksmų, kurie buvo ne tik neteisėti, bet ir kalti (tyčiniai). Ieškovas J. K. įtraukė prokurorą J. L. į bylą dėl žalos atlyginimo turėdamas tikslą įrodyti ne tik neteisėtus, bet ir kaltus (t. y. tyčinius) pareigūno veiksmus, vadinasi, kaltė buvo civilinės bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimo dalykas, t. y. jo dalis, ir jos reikšmingumas abiejose bylose nekvestionuotinas.

2. Dėl šališkumo ir tyčios. Vilniaus apygardos teismas ginčijamame sprendime visiškai neanalizavo šališkumo kaip kalto elgesio formos, t. y. neanalizavo pagrindinio ieškovo motyvo, kuriuo šis grindė savo reikalavimą, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnį, reguliuojantį įrodinėjimo procesą, ir CPK 270 straipsnį, kuriame nustatyti reikalavimai teismo sprendimo turiniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra pasisakęs dėl CK 6.272 straipsnio 4 dalies turinio bei civilinės teisės aspektu nėra analizavęs prokuroro kaltės, atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus, klausimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija yra labai reikšminga praktikai šios kategorijos bylose formuoti. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamu atveju prokuroro šališkumas reiškia jo tyčią ir šio pareigūno atlikti kalti veiksmai atitinka tyčios apibrėžtį civilinėje teisėje – asmuo ne tik veikė pažeisdamas profesinio elgesio ir etikos standartus, bet ir veikė aiškiai siekdamas padaryti žalos kitam asmeniui, o jei to nesiekė, jo elgesys sukėlė aiškiai numatomą grėsmę tokiai žalai atsirasti.

3. Dėl teismo sprendimo res judicata galios. Vilniaus apygardos teismas, iš naujo įvertinęs pasibaigusioje civilinėje byloje nustatytas aplinkybes dėl paskirtos kardomosios priemonės teisėtumo, pažeidė CPK 279 straipsnio 4 dalį ir išėjo už ieškinio ribų, motyvus dėl kardomosios priemonės skyrimo teisėtumo pateikė net neturėdamas baudžiamosios bylos duomenų, t. y. be jokių įrodymų, todėl pažeidė CPK 270 straipsnį, reglamentuojantį reikalavimus, keliamus teismo sprendimo turiniui. Kasatorius nurodo, kad kardomosios priemonės paskyrimo teisėtumas (neteisėtumas) buvo kitos civilinės bylos dėl valstybės civilinės atsakomybės nagrinėjimo dalykas, o šios bylos pagal regresinį valstybės reikalavimą neteisėtą kardomąją priemonę paskyrusiam prokurorui nagrinėjimo dalykas yra tik prokuroro kaltės formos nustatymo klausimas.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl šališkumo ir tyčios. Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentu, kad įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytas prokuroro šališkumas yra laikytinas tyčia CK 6.272 straipsnio 4 dalies prasme. Remdamasis Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsakovas nurodo, kad nešališkumas suprantamas dviem aspektais – subjektyviuoju (nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas) ir objektyviuoju (bet kokių prielaidų, sukeliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas). Subjektyvusis nešališkumas preziumuojamas (Žmogaus Teisių Teismo 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt v. Danija, pareiškimo Nr. 154; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2010; 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2004). Kitoje civilinėje byloje dėl žalos, padarytos neteisėtai paskyrus kardomąją priemonę, atlyginimo priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose, kurių išvadų pagrindu iškelta regreso byla, nenurodyta jokių aplinkybių dėl prokuroro J. L. šališkumo subjektyviąja prasme skiriant kardomąją priemonę.

2. Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde teisingai teigiama, kad prokuroro šališkumą baudžiamajame procese reguliuoja BPK normos. Tačiau prokuroro J. L. šališkumo įtariamojo dėl J. K. (nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme) nekonstatuota. Dėl prokuroro veiksmų nepradėta tarnybinio patikrinimo, nes nebuvo piktnaudžiavimo tarnyba, profesinės etikos ar tarnybinio pažeidimo požymių. Taip pat nekonstatuota asmeninio prokuroro J. L. suinteresuotumo, priimant 2006 m. balandžio 10, 11 ir 14 d. nutarimus, ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjos T. K. 2008 m. vasario 4 d. nutartyje, kuria atmestas kaltinamojo J. K. nušalinimas, pareikštas prokurorui J. L.

3. Atsiliepime prieštaraujama kasacinio skundo argumentams, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kasatoriaus argumento, jog prokuroro šališkumas laikytinas tyčia. Atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas aptarė šį kasatoriaus argumentą, nes prokuroro šališkumo nelaikė tyčia. Tokią išvadą atsakovas grindžia apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-539/2007 nespręsta dėl prokuroro kaltės formos – tyčios ir kaltės forma nebuvo šios bylos įrodinėjimo dalykas.

4. Atsakovas nurodo, kad kasaciniame skunde be pagrindo teigiama, jog atsakovo 2006 m. balandžio 11 ir 14 d. nutarimais skirtingais motyvais taikyta kardomoji priemonė. Atsiliepime akcentuojama tai, kad šiais nutarimais BK 63 straipsnio tvarka atsakovas sprendė procesinius įtariamojo J. K. prašymus, bet netaikė kardomosios priemonės.

5. Iš Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-539/2007 turinio atsakovas sprendžia, kad, teismas, įvertinęs šiuos prokuroro J. L. nutarimus, įžvelgė tik šio šališkumą objektyviąja prasme. Ši išvada patvirtina tai, kad atsakovas nepateikė pakankamų garantijų, pašalinančių bet kokias su galimu prokuroro šališkumu susijusias abejones. Tačiau šis šališkumas objektyviąja prasme nepatvirtina to, kad, skirdamas procesinę prievartos priemonę, atsakovas veikė kaltai ir atliko tyčinius veiksmus.

6. Dėl prejudicinių faktų ir teismo sprendimo res judicata galios. Atsiliepime remiamasi kasacinio teismo praktika, formuojama aiškinant CPK 182 straipsnio 2 punktą, ir nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-539/2007, esančios aplinkybės dėl prokuroro J. L. šališkumo, negali būti pripažintos prejudicinėmis nagrinėjamoje byloje dėl žalos, padarytos tyčiniais veiksmais, atlyginimo regreso tvarka, nes Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis, kurioje padaryta išvada dėl atsakovo šališkumo taikant kardomąją priemonę spręstas žalos, padarytos neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymu, atlyginimo be kaltės klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2009; 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2006). Aplinkybės dėl atsakovo kaltės ir tyčios nebuvo nurodytos civilinės bylos įrodinėjimo dalykas. Prokuroro J. L. tyčinių veiksmų fakto, skiriant procesinę prievartos priemonę įtariamajam, nekonstatuota Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutarties aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse.

7. Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus teiginiu, kad išvadą dėl atsakovo veiksmų apeliacinės instancijos teismas padarė nesusipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga. Atsakovas nurodo, kad išvadas teismas padarė remdamasis su atsakovo atsiliepimu į ieškinį pateiktais baudžiamosios bylos Nr. 01-2-00051-05 procesiniais dokumentais ir kitais rašytiniais įrodymais

8. Atsakovas teigia, kad valstybė turi įrodyti, jog pareigūnas, atlikdamas neteisėtus veiksmus, veikė tyčia. Šis teiginys atsiliepime grindžiamas tuo, kad, esant požymių, jog žala, kurią nukentėjusiam asmeniui atlygina valstybė, atsirado dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ar teismo pareigūnų ar teisėjų tyčinių veiksmų, ji įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę. Suteikus valstybei privilegiją išvengti įrodinėjimo prievolės, pareigūnui būtų sukliudoma gintis nuo pareikšto reikalavimo.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tada, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Šioje byloje esminiai kasacinio skundo argumentai susiję su valstybės atgręžtinio reikalavimo teisę reglamentuojančios materialiosios teisės normos – CK 6.272 straipsnio 4 dalies – ir proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, aiškinimu ir taikymu. Nurodyti teisės klausimai yra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Dėl žalą pagal CK 6.272 straipsnį atlyginusios valstybės atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimo sąlygų

Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Vadovaujantis CK 6.272 straipsnio 4 dalimi, jeigu žala atsirado dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ar teismo pareigūnų ar teisėjų tyčinių veiksmų, tai valstybė, atlyginusi žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę iš atitinkamų pareigūnų įstatymų nustatyta tvarka išieškoti įstatymų nustatyto dydžio sumas. Taigi įstatymų leidėjas valstybei regreso teisę suteikia tik tuo atveju, kai konstatuojama teisėsaugos ar teismo pareigūnų, dėl kurių veiksmų padaryta žalos, tyčia. Jeigu jų kaltė – neatsargumas, valstybė regreso teisės neįgyja. Toks reglamentavimas grindžiamas būtinybe garantuoti teisėsaugos institucijų ir teismų pareigūnų savarankiškumą ir nepriklausomumą. Dėl to bylos, kurioje valstybės vardu pareikštas ieškinys regreso tvarka priteisti dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo valstybės atlygintą žalą iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ar teismo pareigūnų ar teisėjų, nagrinėjimo dalykas yra šių asmenų tyčios nustatymo klausimas. Tokį šios kategorijos bylų nagrinėjimo dalyką lemia CK 6.272 straipsnio 4 dalyje nustatyta išvardytų pareigūnų ir teisėjų civilinės atsakomybės privaloma taikymo sąlyga – jų tyčinių veiksmų fakto konstatavimas. Civilinės atsakomybės atveju galioja principas, kad kaltė, skirtingai negu kitos civilinės atsakomybės sąlygos, preziumuojama, todėl ieškovas šios sąlygos neprivalo įrodyti. Nesant kaltės privalo įrodyti atsakovas (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tačiau įstatyme gali būti nustatytos šios bendrosios taisyklės išimtys. Viena tokių išimčių, aktualių nagrinėjamos bylos kontekste, laikytinas CK 6.272 straipsnio 4 dalyje nustatytas atvejis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nurodytą teisės normą ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ar teismo pareigūnų ar tyčia nepreziumuojama, todėl ieškovas, remdamasis šia aplinkybe, privalo ją įrodyti. Taigi nagrinėjamoje byloje kasatoriui teko procesinė pareiga įrodyti atsakovo tyčią, t. y. kad atitinkamas pareigūnas, atlikdamas neteisėtus veiksmus, veikė tyčia.

Dėl prejudicinių faktų pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą sampratos

Kasaciniame skunde teigiama, kad viso šios bylos proceso kasatorius atsakovo tyčią grindė kitoje civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl prokuroro J. L. neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo teismų nustatytais prejudiciniais faktais, t. y. jog prokuroro J. L. įtariamajam J. K. paskirta kardomoji priemonė neteisėtai ir esant prokuroro tyčiai – šališkumui, bet apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas. Ši išvada grindžiama tokiais toliau šioje nutartyje išdėstytais motyvais.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Aiškindamas ir taikydamas nurodytą proceso teisės normą, kasacinis teismas yra suformulavęs tokias esmines nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose; tam, kad prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, dėl faktų ir teisinių santykių turi būti pasisakyta teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Z. A. v. Varėnos 1-asis notarų biuras, byla Nr. 3K-3-627/2006; 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, byla Nr. 3K-3-120/2008; 2008 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. G. D., byla Nr. 3K-3-191/2008; 2010 m. liepos 2 d. civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., byla Nr. 3K-3-306/2010).

Nagrinėjamo ginčo atveju svarbu pasisakyti dėl to, kokios aplinkybės buvo įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl prokuroro J. L. neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo. Pirmiau nurodyta, kad įvardytoje byloje spręstas viešosios civilinės atsakomybės taikymo klausimas CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šioje teisės normoje nustatyta griežtoji arba objektyvioji valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo. Taigi už išvardytus neteisėtus pareigūnų ir teismo veiksmus valstybė atsako be kaltės. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo dalykas yra tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir jas siejantis priežastinis ryšys. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, byla Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje M. T. ir kt. v. Lietuvos valstybė, byla Nr. 3K-3-5/2009). Dėl to civilinės bylos, kuria remiasi kasatorius (civilinės bylos pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl prokuroro J. L. neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo), įrodinėjimo dalykas ar jo dalis nebuvo prokuroro J. L. tyčinis elgesys ir apskritai kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios nuostatos laikymąsi, nagrinėjant aptariamą civilinę bylą, patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutarties, priimtos bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nutarties, priimtos bylą išnagrinėjus kasacine tvarka, turinys. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagal CK 6.272 straipsnį nereikalaujama, jog žalos patyręs asmuo įrodytų neteisėtus veiksmus atlikusio pareigūno veikimo motyvus, nes žalai atsirasti pakanka to, kad būtų nustatytos procesinės prievartos priemonės taikymo neteisėtumas, tai nagrinėjamu atveju ir buvo įrodyta. Šias išvadas kasacinis teismas pripažino pagrįstomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. Lietuvos Respublika, byla Nr. 3K-3-506/2007). Pažymėtina, kad tai, jog ieškovo J. K. iniciatyva prokuroras J. L. buvo įtrauktas į bylą dėl žalos atlyginimo, kad šis ieškovas siekė įrodyti ne tik neteisėtus, bet ir kaltus (t. y. tyčinius) pareigūno veiksmus, nurodytos civilinės bylos įrodinėjimo dalyko nepakeitė (neturėjo įtakos bylos įrodinėjimo dalykui). Be to, nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad prokuroras buvo šališkas įtariamajam, bet ši išvada padaryta tik kardomosios priemonės paskyrimo neteisėtumo kontekste, o byloje nespręsta klausimo dėl prokuroro kaltės formos – tyčios, ir tai nebuvo įrodinėjimo dalykas. Nagrinėjamos bylos dalykas yra kitos aplinkybės, t. y. aplinkybės, susijusios su neteisėtai kardomąją priemonę paskyrusio prokuroro J. L. kalte. Taigi nagrinėjamos bylos dėl valstybės atgręžtinio reikalavimo ir pirmiau aptartos civilinės bylos įrodinėjimo dalykas yra netapatus. Dėl to, šioje civilinėje byloje įrodinėjant prokuroro J. L. tyčią, prejudicinių faktų taisyklė netaikytina. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai prokuroro tyčios aspektu tyrė ir vertino prokuroro veiksmus, priimtus nutarimus ir su jais susijusias aplinkybes, įtariamajam taikant kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

Dėl prokuroro kaltės ir jos santykio su šališkumu (nešališkumu)

Kasaciniame skunde nurodoma, kad kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytas prokuroro šališkumas yra laikytinas tyčia CK 6.272 straipsnio 4 dalies prasme, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai dėl šio argumento nepasisakė. Taigi kasaciniame skunde keliamas šališkumo ir tyčios santykio klausimas, dėl kurio teisėjų kolegija pasisako.

CK 6.248 straipsnyje išskiriamos kaltės formos (tyčia ir atsargumas), pateikiama kaltės samprata, bet CK apibrėžta tyčios, kuri šiuo atveju yra reikšminga sprendžiant dėl CK 6.272 straipsnio 4 dalyje nustatytos valstybės atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tyčia laikomas toks asmens elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalos arba sąmoningai leidžiama jai atsirasti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje B. V.–F. v. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir kt., bylos Nr. 3K-3-353/2007). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo nurodoma teismo nešališkumo samprata, atsižvelgiant į prokuroro procesinį vaidmenį nėra tiesiogiai taikytina sprendžiant prokuroro nešališkumo klausimą. Iš tiesų Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nešališkumo bei nepriklausomumo reikalavimai, įtvirtinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, šioje nuostatoje siejami tik su teismu, kuris turi išspręsti asmeniui pareikštų baudžiamųjų kaltinimų klausimą, bei netaikomi baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms ir pareigūnams, būtent, prokurorui, kuris yra viena iš baudžiamojo proceso šalių (Craxi c. Italie, no. 63226/00, decision du 14 juin 2001; Zarb v. Malta, no. 16631/04, decision of 27 Septembre 2005). Kita vertus, į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje plėtojamus teismo nešališkumo vertinimo kriterijus gali būti mutatis mutandis atsižvelgiama vertinant prokuroro nešališkumą, turint omenyje jo procesines funkcijas ir jam keliamus reikalavimus. Šia prasme nagrinėjamos kasacinės bylos kontekste aktualu tai, kad išvadą dėl pareigūno šališkumo gali nulemti ne tik jo tyčinis elgesys, kurį sąlygoja nusistatymas prieš atitinkamą asmenį (įtariamąjį), bet ir objektyvios priežastys, kurios gali būti nesusijusios su pareigūno kalte (mutatis mutandis Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000). Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad šališkumo ir tyčinių prokuroro veiksmų negalima tapatinti. Dėl to kiekvienu atveju, sprendžiant dėl CK 6.272 straipsnio 4 dalies pagrindu pareikšto atgręžtinio reikalavimo, būtina nustatyti pareigūnų tyčinių veiksmų faktą.

Nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos padarė teisingą ir teismo tinkamai įvertintomis aplinkybėmis pagrįstą išvadą, jog prokuroras J. L., skirdamas įtariamajam J. K. kardomąją priemonę, neveikė tyčia. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į baudžiamosios bylos, kurioje J. K. pareikšti kaltinimai, pobūdį, sudėtingumą, bylos apimtį, įtariamųjų skaičių, į tai, kad byla priskirtina prie itin didelės apimties ir sudėtingų bylų kategorijos, į įtariamajam J. K. pareikštų įtarimų pobūdį, į šio elgesį ikiteisminio tyrimo metu. Vilniaus apygardos teismas taip pat įvertino prokuroro J. L. nutarimą dėl kardomosios priemonės panaikinusio vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. S. motyvus, iš kurių matyti, kad pagrindas taikyti kardomąją priemonę buvo, bet ji tik parinkta neteisingai. Pabrėžtina, kad panaikinus neteisėtai paskirtą kardomąją priemonę prokuroras J. L. įtariamajam skyrė kitą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, kurio procesinis teisinis padarinys iš esmės toks pat kaip ir pirmiau taikytos kardomosios priemonės, t. y. apribota J. K. judėjimo laisvė tik lengvesne (švelnesne) forma. Įvertinusi nurodytus apeliacinės instancijos teismo argumentus ir išvadas teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti prokuroro J. L. tyčios ir suinteresuotumo, taikant įtariamajam J. K. šiuo metu jau panaikintą kardomąją priemonę. Tyčią suponuoja savo veiksmų ir dėl jų atsirandančių padarinių suvokimas ir noras, kad jie kiltų. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad prokuroras veikė vykdydamas pareigą, nustatytą BPK 2 straipsnyje, ir kardomoji priemonė iš esmės atitiko BPK 119 straipsnyje nustatytą jos paskirtį. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.248 straipsnį, 6.272 straipsnio 4 dalį ir pagrįstai nenustatė atsakovo tyčinių veiksmų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad negalima pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumento, kuriuo teigiama, jog Vilniaus apygardos teismas pažeidė CPK 270 straipsnį, nes aplinkybes dėl kardomosios priemonės skyrimo teisėtumo įvertino neturėdamas baudžiamosios bylos duomenų, t. y. be jokių įrodymų. Pirmiausia nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas vertino ne kardomosios priemonės teisėtumą patvirtinančias ar paneigiančias aplinkybes bei įrodymus, bet aplinkybes, susijusias su prokuroro J. L. elgesiu atliekant procesinius veiksmus, iš kurio būtų galima spręsti apie jo kaltės formą. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus, susijusius prokuroro elgesiu, paskiriant kardomąją priemonę, vertino ir atitinkamas išvadas padarė remdamasis byloje pateiktais rašytinais įrodymais, taip pat ir tais baudžiamosios bylos Nr. 01-2-00051-05 procesiniais dokumentais, kurie pateikti kartu su atsakovo 2009 m. sausio 28 d. atsiliepimu į ieškovo ieškinį. Dėl to kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad išvadą dėl prokuroro J. L. veiksmų apeliacinės instancijos teismas padarė nesusipažinęs su baudžiamosios bylos duomenimis ir teismo išvada nepagrįsta įrodymais.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas, apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, nepažeidė nei materialiosios, nei proceso teisės normų, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Byloje nepasitvirtinus CPK 346 straipsnyje nustatytiems kasacijos pagrindams, apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas