Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-49/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.5; 42.7; 44.8; 60 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. Galkio individualios įmonės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Intercity Logistic“ ieškinį atsakovui D. Galkio individualiai įmonei dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl žalos, atsiradusios vykdant tarptautinį krovinio vežimą, atlyginimo.

Ieškovas UAB „Intercity Logistic“ iš Latvijos tiekėjo „MB logistic“ SIA įsigijo daržovių (paprikų) už 92 535,04 Lt ir pagal sudarytą su Rusijos bendrove OOO „Femida“ sutartį įsipareigojo jas parduoti šiai bendrovei už 96 848,45 Lt. 2009 m. birželio 16 d. ieškovas faksu pateikė vežėjui – atsakovui D. Galkio individualiai įmonei sutartį-užsakymą Nr. 08-2009, pagal kurią atsakovas turėjo pervežti daržoves iš Olandijos į Rusiją (Maskvą), pakeliui atlikdamas muitinės procedūras Kaune. 2009 m. birželio 18 d. atsakovas Olandijoje priėmė vežti krovinį, kurį turėjo 2009 m. birželio 22 d. pristatyti gavėjui – Rusijos bendrovei OOO „Femida“. Nustatytu laiku krovinys nebuvo pristatytas gavėjui. 2009 m. birželio 22 d. ieškovas pateikė atsakovui pretenziją, prašydamas nurodyti krovinio buvimo vietą. Atsakovas atsakė, kad nėra sudaręs su ieškovu krovinio vežimo sutarties, kad jo darbuotojas krovinį vežti priėmė per klaidą, kad krovinys buvo pristatytas CMR važtaraštyje nurodytu adresu: Drircirma 59-103, Ryga, Latvija, bet, neradus ten gavėjo, 2009 m. birželio 20 d. atvežtas į Lietuvą ir saugomas atsakovo įmonėje. 2009 m. liepos 2 d. atsakovas raštu prašė ieškovo duoti nurodymus, kokiu adresu pristatyti krovinį, 2009 m. liepos 3 d. informavo ieškovą, kad priėmė sprendimą krovinį parduoti ir ieško pirkėjų, 2009 m. liepos 15 d. pranešė, kad krovinys sugedo ir nutarta jį utilizuoti.

Ieškovas teigia, kad atsakovas netinkamai vykdė vežimo sutartį, nes krovinys nebuvo pristatytas gavėjui – Rusijos bendrovei OOO „Femida“, daržovės sugedo, dėl to ieškovas patyrė žalos, kurią sudaro daržovių vertė ir ieškovo negautos pajamos už jų perpardavimą, iš viso 96 848,45 Lt. Pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR) vežėjo atsakomybė už krovinį prasideda nuo to momento, kai jis priėmė jį vežti. Nors atsakovas teigia, kad krovinys jam buvo pakrautas per klaidą, tačiau jis bendradarbiavo su ieškovu sprendžiant krovinio pakrovimo ir dokumentų pildymo klausimus, todėl laikytina, jog faktiškai vykdė sutartį dėl krovinio vežimo. Atsakovas netinkamai įvykdė sutartį, todėl privalo atlyginti padarytą žalą. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 96 848,45 Lt žalos atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas nustatė, kad ieškovas UAB „Intercity Logistic“ (pardavėjas) ir trečiasis asmuo OOO „Femida“ (pirkėjas) sudarė sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti trečiajam asmeniui daržoves. Pagal 2009 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 12/2009/LT Rygoje esantis tiekėjas „MB logistic“ SIA pardavė ieškovui UAB „Intercity Logistic“ daržoves (paprikas) už 26 800 eurų (92 535,04 Lt). 2009 m. birželio 21 d. sąskaitoje Nr. ILO 45/09 nurodyta, kad ieškovas pateikia parduoti trečiajam asmeniui 26 paletes paprikų (17 420 kg) už 39 156 JAV dolerius (96 848,45 Lt). 2009 m. birželio 16 d. ieškovas pateikė atsakovui D. Galkio individualiai įmonei užsakymą kroviniui (paprikoms) pervežti. Užsakyme pasikrovimo vieta nurodyta: Greenery Herenlaand 27 3155 DC Maasland Holland, laikas: 2009 m. birželio 18 d., išsikrovimo vieta: Maskva (Rusija) pagal CMR, laikas: 2009 m. birželio 22 d.; pastabose nurodyta, kad muitinės procedūra turi būtų atlikta Kaune. Atsakovas pateikė teismui faksu jo įmonėje gauto šio užsakymo kopiją, kurioje nėra duomenų apie vežėją, t. y. atsakovą. 2009 m. birželio 18 d. krovinys buvo pakrautas į atsakovui priklausantį automobilį, krovinio pakrovimo dokumente nurodyta transportavimo vieta – Maskva (Rusija), adresas bus nurodytas Kaune. Fitosanitarinio sertifikato kopijoje nurodyta, kad krovinio eksportuotojas yra ieškovas UAB „Intercity Logistic“, gavėjas – OOO „Femida“, adresas: 111401 Rusija, Maskva, Vladimirskajos g. 15, transporto rūšis – automobilis DRH 753/ OV 426. Tarptautiniame krovinių transportavimo CMR važtaraštyje gavėjo adresas nurodytas Drircirma 59-103, Ryga, Latvija. 2009 m. birželio 22 d. trečiasis asmuo OOO „Femida“ pranešė ieškovui, kad sutartu laiku krovinys nepristatytas. 2009 m. birželio 22 d. ieškovas pateikė atsakovui pretenziją dėl krovinio praradimo ir žalos atlyginimo. 2009 m. birželio 29 d. atsakovas pranešė ieškovui, kad su ieškovu nebuvo sudaręs sutarties kroviniui pervežti, ieškovo krovinys per klaidą buvo pakrautas į atsakovo automobilį, kurį atsakovas bandė pristatyti CMR važtaraštyje nurodytu adresu Rygoje, tačiau šiuo adresu krovinio gavėjo nerado, todėl 2009 m. birželio 20 d. krovinys buvo atvežtas į Lietuvą ir saugomas atsakovo įmonės teritorijoje. Atsakovas prašė ieškovo sumokėti už krovinio pervežimą, saugojimą ir transporto prastovą. 2009 m. liepos 13 d. atsakovas pranešė ieškovui, kad krovinys sugedęs ir bus utilizuotas. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių aplinkybę, kad krovinys buvo utilizuotas.

Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų R. Š. (dirbusio ieškovo įmonėje), E. N. (atsakovo įmonės darbuotojo) paaiškinimai patvirtina, kad abi šalys suprato, jog ginčo krovinys turi būti pristatytas į Maskvą. Teismas padarė išvadą, kad abiem sutarties šalims buvo aiški priešingos šalies valia, t. y. ieškovas prašė, kad atsakovas nuvežtų krovinį iš Olandijos į Maskvą, o atsakovas suprato, kad už tam tikrą užmokestį turi vykdyti šį užsakymą. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.825 straipsnio 1 dalį krovinių ekspedicijos sutartis sudaroma raštu arba pateikiant užsakymą tam tikromis ryšio priemonėmis. Ieškovas atsakovui krovinio pervežimo sutartį-užsakymą pateikė faksu, atsakovas šios aplinkybės neneigė. Apklaustas kaip liudytojas ieškovo įmonėje dirbęs R. Š. patvirtino, kad užsakymus pervežti krovinius ieškovas išsiųsdavo faksu ir nereikalaudavo, kad vežėjas patvirtintų sutartį raštu, ieškovui pakakdavo, kad vežėjas savo veiksmais patvirtina, jog imasi vykdyti užsakymą. Teismas sprendė, kad jau nuo užsakymo gavimo faksu momento atsakovui tapo aišku, kokiomis sąlygomis prašoma pervežti krovinį. Teismas nurodė, kad iš atsakovo tolesnių veiksmų matyti, jog jis ėmėsi vykdyti faksu gautą sutartį, nes derino su ieškovo darbuotoju krovinio pakrovimo metu kilusius neaiškumus, laikėsi krovinio pasikrovimo terminų, todėl teismas sprendė, kad atsakovas savo veiksmais patvirtino krovinio pervežimo sutartį-užsakymą. Atsakovas, kaip asmuo užsiimantis komercine (krovinių pervežimo) veikla, ne tik galėjo, bet ir privalėjo suprasti, jog savo veiksmais patvirtina ieškovo jam pateiktą krovinio pervežimo sutartį-užsakymą. Krovinių ekspedicijos sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai ekspeditorius patvirtina gautą užsakymą (CK 6.824 straipsnio 4 dalis). Šioje normoje nenurodyta, kad ekspeditorius (šiuo atveju atsakovas) sutartį privalo patvirtinti raštu, taip pat kad sutarties nepatvirtinimas raštu daro krovinių ekspedicijos sutartį negaliojančią. Teismas konstatavo, kad ieškinys yra pagrįstas, įrodytas byloje esančiais įrodymais, todėl tenkintinas ir iš atsakovo ieškovui priteistinas 96 848,45 Lt padarytos žalos atlyginimas, t. y. 92 535,04 Lt krovinio vertė ir 4313,41 Lt negautos pajamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl to, buvo šalių sudaryta krovinio pervežimo sutartis ar ne, ir ar atsakovas atsakingas už per klaidą atliekamą pervežimo paslaugą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ 12 punkte išaiškinta, kad CMR konvencija nereglamentuoja vežimo sutarties turinio ir formos, o tik nurodo važtaraštį, kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantį dokumentą, kuris yra prima facie įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, nebent bus įrodyta priešingai. Tai reiškia, kad dėl vežimo gali būti susitarta ne tik surašant šalių pasirašomą dokumentą, bet apsikeičiant raštais, užsakymais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų įrenginiais perduodama informacija, taip pat žodžiu. Teisėjų kolegija sprendė, kad pagal byloje esančius įrodymus (krovinio pervežimo sutartį-užsakymą Nr. 08-2009, krovinio važtaraštį (CMR), telefoninio susirašinėjimo duomenis, liudytojų R. Š. ir E. N. parodymus) pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šalys susitarė dėl krovinio pervežimo, ir šis susitarimas buvo vykdytas. Vežėjo atsakomybė už krovinį prasideda nuo to momento, kai jis priėmė krovinį vežti, ir pasibaigia krovinio perdavimo gavėjui momentu, o vežėjo kaltė dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo pagal CMR konvenciją yra preziumuojama. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo argumentai, kad ginčo krovinys buvo per klaidą pakrautas į jo automobilį, kad važtaraštyje buvo nurodyta netinkama iškrovimo vieta, nepašalina jo atsakomybės dėl prarasto krovinio. Tokie atsakovo veiksmai, kaip nesiėmimas priemonių skubiai spręsti ieškovo pretenzijos, iki 2009 m. birželio 26 d. tvirtinimas, kad atsakovas krovinio nesikrovė ir apie jį nieko nežino, atsisakymas vežti krovinį ieškovo nurodomu adresu ir negrąžinimas jo ieškovui, kol nebus sumokėtos atsakovo prašomos sumos (žinant, kad tai greitai gendantis produktas) – tik patvirtina jo kaltę dėl prarasto (sugadinto) krovinio. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį, nes nepateikta įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ieškovo veiksmai lėmė atsiradusius nuostolius.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai aiškino ir taikė Tarptautinio krovinių vežimo kelias (CMR) konvencijos normas, pažeidė proceso teisės normas, dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl CMR konvencijos 4, 9 straipsnių netinkamo aiškinimo ir taikymo. CMR konvencijos 4 straipsnyje nustatyta, kad krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas yra važtaraštis; 9 straipsnyje – kad važtaraštis yra vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai; 5 straipsnio 1 dalyje – kad važtaraštis rašomas trimis egzemplioriais, pirmasis egzempliorius perduodamas siuntėjui, antrasis – lydi krovinį, trečiasis – vežėjui. Teismai sprendė, kad CMR važtaraštis patvirtina pervežimo sutarties-užsakymo Nr. 08-2009 sudarymo su ieškovu faktą, ir padarė išvadą, jog kasatorius turėjo laikytis ne CMR važtaraštyje nurodytų vežimo sąlygų (t. y. vykdyti krovinio siuntėjo Olandijos bendrovės nurodymus ir pristatyti krovinį į Latviją), bet vežimo sutarties-užsakymo Nr. 08-2009 sąlygų (t. y. vykdyti ieškovo nurodymus ir pristatyti krovinį į Rusiją). Kasatoriaus nuomone, tokia teismų išvada neatitinka CMR konvencijos normų. Pirmiausia teismai turėjo nustatyti CMR važtaraščio ir sutarties-užsakymo Nr. 08-2009 (kurio kasatorius nepasirašė) santykį, ir tik po to spręsti, ar jis pažeidė vežimo sutartį. Iš CMR važtaraščio matyti, kad jį užpildė krovinio siuntėjas – Olandijos bendrovė THE GREENERY B. V., krovinio gavėjas nurodytas – Latvijos bendrovė MB Logistic SIA, krovinio iškrovimo vieta – Latvija. Tai reiškia, kad vežimo sutartis buvo sudaryta ne su ieškovu, o su Olandijos bendrove THE GREENERY B. V. ir kasatorius turėjo vykdyti CMR važtaraštyje nurodytas vežimo sąlygas. Teismai nepagrįstai vadovavosi sutartimi-užsakymu Nr. 08-2009, nors sutarties sudarymo patvirtinimu laikė CMR važtaraštį.

2. Dėl CMR konvencijos 12 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu – pareikalauti vežėją nutraukti jo vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovini kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje. Pagal CMR konvencijos 12 straipsnio 5 dalį kroviniu disponuojama laikantis šių sąlygų: a) siuntėjas - arba šio straipsnio 3 punkte nurodytu atveju - gavėjas, norintis pasinaudoti šia teise, privalo pateikti vežėjui pirmą važtaraščio egzempliorių, kuriame turi būti įrašytos naujos instrukcijos, taip pat kompensuoti vežėjui išlaidas ir nuostolius, susijusius su šių instrukcijų vykdymu; b) instrukcijų vykdymas turi būti įmanomas, kai jas gauna asmuo, kuris privalo jas vykdyti. Jų vykdymas neturi pažeisti normalios vežėjo įmonės darbo eigos, taip pat padaryti nuostolių kitų krovinių siuntėjams ir gavėjams; c) pagal nurodytas instrukcijas siuntos negalima dalyti dalimis. Pagal CMR konvencijos 12 straipsnio 7 dalį vežėjas, neįvykdęs instrukcijų, kurios jam buvo duotos šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis, arba jas vykdydamas, bet nepareikalavęs pateikti jam pirmojo važtaraščio egzemplioriaus, atsako prieš asmenį, turintį teisę pateikti pretenzijas už padarytus nuostolius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 18 punkte išaiškinta, kad iki važtaraščio antrojo egzemplioriaus perdavimo gavėjui vežėjas privalo vadovautis krovinio siuntėjo instrukcijomis, nebent važtaraštyje būtų įrašyta, kad krovinio disponavimo teisė priklauso gavėjui nuo važtaraščio surašymo ar kito nurodyto momento. CMR konvencijos 12 straipsnio taikymas šioje byloje yra aktualus tuo aspektu, kad CMR važtaraštyje siuntėju nurodyta Olandijos bendrovė, kuri ir galėjo duoti nurodymus dėl krovinio pristatymo vietos pakeitimų. Byloje nėra duomenų apie siuntėjo instrukciją pristatyti krovinį kitu, negu nurodyta CMR važtaraštyje, adresu. Teismai, padarydami išvadą, kad kasatorius turėjo laikytis ieškovo nurodymų, netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos 12 straipsnį.

3. Dėl CMR konvencijos 17 straipsnio nepagrįsto netaikymo; CK normų, reglamentuojančių deliktinę atsakomybę nepagrįsto taikymo. CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų padarinys. Ginčo krovinio disponuojantis asmuo yra siuntėjas Olandijos bendrovė THE GREENERY B.V., kuris kasatoriui nurodė pristatyti krovinį į Latvija. Teismai nepagrįstai nenagrinėjo siuntėjo veiksmų ir jo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnį, nors privalėjo tai padaryti. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas kasatoriaus atsakomybės klausimą, nepagrįstai taikė Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias deliktinę atsakomybę. CMR konvencija yra specialus aktas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso atžvilgiu. Joje nustatytos ypatingos taisyklės, kurios taikomos pervežant krovinius tarptautiniais maršrutais kelių transportu. CMR konvencija turi būti taikoma visais atvejais, kai vežimo sutartis atitinka jos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius: vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės. Teismai nepagrįstai netaikė CMR konvencijos 17 straipsnio normų, reglamentuojančių vežėjo atsakomybę ir atvejus, kuriais jis atleidžiamas nuo atsakomybės dėl siuntėjo atliktų veiksmų.

4. Dėl teismų procesinių sprendimų absoliutaus negaliojimo. Ginčo krovinio siuntėjas yra Olandijos bendrovė THE GREENERY B.V. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis klausimas byloje yra tai, ar kasatorius (vežėjas) pagrįstai pristatė krovinį CMR važtaraštyje nurodytu adresu ir nepaisė ieškovo nurodymų, vadovaudamasis CMR nuostatomis, kad vežėjas privalo vykdyti siuntėjo instrukcijas, taip pat atsižvelgiant į siuntėjui priskiriamą atsakomybę už CMR važtaraščio tinkamą užpildymą bei dokumentų vežėjui pateikimą, darytina išvada, kad krovinio siuntėjas Olandijos bendrovė THE GREENERY B.V. turėjo būti įtraukta į bylą dalyvauti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Kadangi pagal CMR konvenciją siuntėjas atsako vežėjui už dėl jo veiksmų atsiradusią žalą prieš trečiuosius asmenis, tai byloje priimti teismų procesiniai sprendimai turi tiesioginę įtaką Olandijos bendrovės THE GREENERY B.V. teisėms ir pareigoms. Neįtraukus šios bendrovės į bylą dalyvauti trečiuoju asmeniu, teismai priėmė neteisėtus sprendimus, kurie naikintini dėl absoliutaus sprendimų negaliojimo pagrindo, nustatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

5. Dėl CMR konvencijos 23 straipsnio netinkamo taikymo. CMR konvencijoje įtvirtinta tik tiesioginių nuostolių atlyginimo galimybė. CMR konvencijos 23 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tiesioginiai nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarime Nr. 31 išaiškinta, kad atsakomybė už krovinio praradimą ar jo sugadinimą ribojama tiesioginiais nuostoliais; negautų pajamų ir kitų su vežimu nesusijusių nuostolių vežėjas neatlygina (nutarimo 33, 35 punktai). Tuo tarpu teismai ieškovui priteisė 91 568,25 Lt tiesioginių nuostolių (įsigytų daržovių kaina) ir 5280,20 Lt netiesioginių nuostolių (negautos pajamos už daržovių perpardavimą).

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jame nurodoma, kad teismai pagrįstai pripažino, jog CMR važtaraštis patvirtina pervežimo sutarties-užsakymo sudarymą. Kasatoriaus argumentas, kad teismai turėjo aiškinti sutarties-užsakymo ir CMR važtaraščio santykį yra nepagrįstas, be to, šiuo argumentu kasatorius negrindė apeliacinio skundo. CMR konvencijos 7 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad vežėjas, neįvykdęs instrukcijų, kurios jam buvo duotos arba jas vykdydamas, bet nepareikalavęs pateikti jam pirmojo važtaraščio egzemplioriaus, atsako prieš asmenį, turintį teisę pateikti pretenzijas už padarytus nuostolius. Teismai nustatė, kad kasatorius neįvykdė duotų instrukcijų, todėl pagrįstai, taikydami CMR konvencijos normas, sprendė, jog kasatorius atsakingas už ieškovo patirtus nuostolius. Teismai neturėjo pagrindo taikyti CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies, nes ji taikytina sistemiškai su CMR konvencijos 18 straipsniu, kuriame nustatyta, kad vežėjas turi įrodyti, jog krovinys prarastas, jo trūksta ar pristatytas ne laiku dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Kasatorius neįrodė, kad krovinys prarastas dėl ieškovo kaltės. CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai šaliai, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Teismai nustatė, kad žala kilo dėl kasatoriaus kaltės. Ieškovo nuostolius sudarė ir negautos pajamos, nes kasatorius žinojo, kad daržovės turi būti perparduotos Rusijos bendrovei, todėl dėl kasatoriaus kaltų veiksmų ieškovas negavo planuotų pajamų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CMR konvencijos 4 straipsnio, 9 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo nustatant vežimo sutarties šalis ir turinį

Ženevos 1956 metų Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – CMR Konvencija) 4 straipsnyje nustatyta, kad krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas yra važtaraštis. Važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Šiuo atveju taip pat taikomos CMR Konvencijos nuostatos.

CMR Konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta kad važtaraštis yra vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs tol, kol bus įrodyta priešingai.

Remdamasis pirmiau nurodytomis CMR Konvencijos nuostatomis kasatorius teigia, kad byloje esantis važtaraštis galėtų būti kasatoriaus sutarties su jame nurodytu siuntėju – Olandijos bendrove THE GREENERY B.V. patvirtinimu. Kasatoriaus nuomone, vežimo sutartis sudaryta ne su ieškovu 2009 m. birželio 16 d. krovinio pervežimo sutarties-užsakymo Nr. 08-2009 sąlygomis, bet su Olandijos bendrove THE GREENERY B.V. ir atsakovas vykdė CMR važtaraštyje, kuriame nurodytas maršrutas Olandija – Latvija, siuntėjo nustatytus nurodymus.

Teisėjų kolegija su tokiais kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka.

CMR Konvencijoje siuntėjas ir vežėjas įvardijami kaip krovinio vežimo sutarties šalys, joje reglamentuojamos jų teisės ir pareigos. Tačiau konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo įvertinti konkrečius faktinius santykius ir kvalifikuoti teisinį sutartinį santykį nustatydamas sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR Konvencijos nuostatomis (pvz., 4 ir 9 straipsniais). Nagrinėjamoje byloje, tiek kiek šalių santykių nereglamentuoja CMR Konvencija, taikoma Lietuvos teisė (CK 1.13 straipsnis).

Paprastai krovinio vežimo sutarties šalys yra krovinio faktinis siuntėjas ir vežėjas. Tačiau faktinis krovinio siuntėjas, nurodomas CMR važtaraštyje, ir siuntėjas, kaip vežimo sutarties šalis, ne visada gali sutapti. Tai priklauso nuo to, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį, ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (CK 6.808 straipsnio 1 dalis).

Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nei CMR konvencija, nei nacionalinė teisė nenustato krovinio vežimo sutarčiai privalomos rašytinės formos, o tik nurodo važtaraštį kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantį dokumentą (CMR Konvencijos 4, 9 straipsniai, CK 6.808 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad sutartis gali būti sudaroma surašant vieną abiejų šalių pasirašytą dokumentą, apsikeičiant rašytiniais dokumentais (užsakymais ir pan.), žodžiu, atliekant veiksmus ar kitokia šalies valios sudaryti sutartį išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas UAB „Intercity Logistic“ 2009 m. birželio 16 d. krovinio pervežimo sutartį-užsakymą Nr. 08-2009 atsakovui D. Galkio individualiai įmonei pateikė faksimiliniu ryšiu, atsakovas ėmėsi vykdyti sutartį, derino krovinio pakrovimo metu kilusius neaiškumus su ieškovo įmonės nurodytu asmeniu, laikėsi krovinio pakrovimo terminų, bei tokius atsakovo veiksmus vertino kaip patvirtinančius ieškovo ir atsakovo krovinio vežimo sutarties sudarymą. Su tokia teismų išvada teisėjų kolegija sutinka. Ieškovo UAB „Intercity Logistic“ pateiktas pasiūlymas – 2009 m. birželio 16 d. krovinio pervežimo sutartis-užsakymas Nr. 08-2009 –buvo atsakovo priimtas priimant krovinį vežti, tai patvirtina CMR važtaraštis (CMR Konvencijos 4, 9 straipsniai). Toks atsakovo elgesys laikomas akceptu (CK 6.173 straipsnio 1 dalis). Nustatę, kad krovinio vežimo sutartis sudaryta ieškovo ir atsakovo, teismai pagrįstai siuntėju (CMR Konvencijos prasme), kaip kroviniu disponuojančiu asmeniu, kurio nurodymus privalo vykdyti vežėjas, laikė ieškovą (CMR Konvencijos 12 straipsnis). Pripažinus krovinio vežimo sutartį sudarytą pagal 2009 m. birželio 16 d. krovinio pervežimo sutartį-užsakymą Nr. 08-2009, CMR važtaraštyje nurodytos vežimo sąlygos, įskaitant ir važtaraštyje nurodytą maršrutą Olandija – Latvija, galėjo būti vertinamos kaip papildančios, detalizuojančios ar keičiančios sudarytos sutarties turinį. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas krovinio vežimo sutartį, tinkamai taikė CMR Konvencijos 4 ir 9 straipsnius, todėl pagrindo naikinti teismo nutartį nėra.

Pripažinus, kad kasatoriaus argumentai dėl Olandijos bendrovės THE GREENERY B.V., kaip krovinio vežimo sutarties šalies – siuntėjo, yra nepagrįsti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepagrįsti yra ir kasatoriaus argumentai dėl CMR Konvencijos 12 straipsnio ir 17 straipsnio 2 dalies taikymo, nes šių normų pažeidimus kasatorius sieja su Olandijos bendrovės kaip sutarties šalies (krovinio siuntėjo) statusu.

Dėl vežėjo civilinės atsakomybės (CMR Konvencijos 23 straipsnis)

Vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą (CMR Konvencijos 17 straipsnio 1 dalis).

Kai, remiantis Konvencijos nuostatomis, vežėjas, praradus dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti (CMR Konvencijos 23 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas šią CMR Konvencijos nuostatą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ribojama tiesioginiais nuostoliais. Praradus dalį ar visą krovinį, žala apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai krovinys buvo priimtas vežti. Krovinio vertė nustatoma pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos kainas, o jei nėra ir tokių, – pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę. Jei teismui nepateikta įrodymų apie prekių biržos ar rinkos vertę, teismas gali vadovautis ta krovinio verte, kuri yra nurodyta sąskaitoje-faktūroje, lydinčioje krovinį ir pateikiamoje muitinei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendra įmonė ribota akcinė bendrovė „Tair-novyje tecnologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“, UAB „Jūrtransa“, UAB „Haidaja“, bylos Nr. 3K-3-64/2008).

Nustatydami atsakovo atsakomybės dydį bylą nagrinėję teismai vadovavosi ieškovo 2009 m. birželio 18 d. atliktu 26 800 eurų mokėjimu SIA „MB logistics“, tačiau teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka, nes neišanalizuoti CMR Konvencijos 23 straipsnio tinkamam taikymui reikšmingi duomenys, o mokėjimas, neįvertinus jo santykio su kitais byloje esančiais įrodymais, nepatvirtina krovinio vertės toje vietoje ir tuo metu, kai jis buvo priimtas vežti (CMR Konvencijos 23 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad byloje nėra krovinį lydinčios sąskaitos Nr. 772273, kuri nurodyta CMR važtaraštyje bei krovinio siuntėjo Olandijos bendrovės THE GREENERY B.V. 2009 m. birželio 29 d. rašte (b. l. 34-38), o duomenys apie gabento krovinio vertę byloje esančiose įrodinėjimo priemonėse yra įvairūs. 2009 m. birželio 29 d. pretenzijoje atsakovui ieškovas nurodo prekių pirkimo vertę (17 952 eurus) kaip tiesioginius nuostolius (b. l. 45). Tuo tarpu teismas vadovavosi ieškovo atliktu 2009 m. birželio 18 d. 26 800 eurų mokėjimu SIA „MB logistic“, nors mokėjime nenurodyta mokėjimo paskirtis (b. l. 25), todėl neaišku, ar šis mokėjimas buvo būtent už atsakovo gabentą krovinį, sumokėta suma neatitinka SIA „MB logistic“ sąskaitoje Nr. 12/2009/LT nurodomos sumos (26 520 eurų) ir yra atliktas dar iki sąskaitos išrašymo (b. l. 22-23). Minėta, mokėjimo dokumentų, nurodyto susirašinėjimo tarp šalių ir sąskaitų ištyrimas yra reikšmingas CMR Konvencijos 23 straipsnio taikymui, tuo tarpu bylą nagrinėję teismai jo neatliko.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasatoriaus argumentą, kad, nustatydamas nuostolių dydį, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CMR Konvencijos 23 straipsnį. Pažymėtina, kad, reikalaudamas nuostolių atlyginimo, jų dydį, kaip ir sutarties pažeidimo faktą bei priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir nuostolių, privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Nuostolių dydžio nustatymas yra fakto klausimas, todėl teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo nutartį iš dalies panaikina ir bylos dalį dėl nuostolių dydžio nustatymo perduoda nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Teisėjų kolegija atmeta atsiliepime į kasacinį skundą nurodytus argumentus, kad, priteisdami negautas pajamas, teismai tinkamai taikė CMR Konvenciją, nes jos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai šaliai, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams, nes šio straipsnio taikymui reikšmingos aplinkybės nebuvo tirtos nagrinėjamoje byloje.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kaip nesudarančių kasacijos pagrindo (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 32,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl šių išlaidų priteisimo turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 1 d. nutarties dalį dėl nuostolių dydžio nustatymo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kitą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Gražina Davidonienė

Juozas Šerkšnas