A. D. pagal BK 260 str. 3 d., 76 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-221-976/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-65225-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.2.1;

1.2.23.2.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. gynėjos advokatės Ingridos Botyrienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme vienuolikai metų.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 13 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. D. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti, tokiomis aplinkybėmis: garaže, esančiame Kaune, neteisėtai laikė plastikinį maišelį, kuriame buvo geltonos spalvos milteliai, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurio masė – 1,869 g, tris plastikinius maišelius, kuriuose buvo violetinės spalvos tabletės, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – MDMA, kurio bendra masė – 103,116 g, penkis plastikinius maišelius, plastikinį paketą ir juodos spalvos svarstykles, kuriuose buvo žalios spalvos, sausos, iš dalies smulkintos augalinės kilmės narkotinės medžiagos – kanapės (antžeminės dalys), kurių bendra masė – 674,815 g, iki 2017 m. gruodžio 14 d., kol jas rado ir paėmė policijos pareigūnai, be to, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, automobilyje neteisėtai laikė plastikinį maišelį, kuriame buvo žalios spalvos augalinės kilmės narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurių masė – 0,807 g, iki 2017 m. gruodžio 14 d., kol jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. D. gynėja advokatė I. Botyrienė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 13 d. nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, A. D. skirti bausmę, švelnesnę nei BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta minimali bausmė. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, susijusius su įrodymų vertinimu, nuosprendį ir nutartį grįsdami prielaidomis bei nepašalintomis abejonėmis. Pažeidimai, dėl kurių nebuvo tinkamai nustatytos esminės faktinės bylos aplinkybės, susijusios su nusikalstamos veikos dalyku, taip pat su nuteistojo sveikatos būkle, sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus. Dėl padarytų esminių BPK pažeidimų buvo netinkamai pritaikytos BK nuostatos, reglamentuojančios asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jo sveikatos būklės ir bausmės skyrimo taisykles.

2.2. Nebuvo tinkamai išspręstas esminis klausimas, ar nuteistajam diagnozuota liga – (duomenys neskelbtini) – atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247 patvirtintame Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos apraše nustatytus kriterijus, kad būtų laikoma sunkia nepagydoma liga BK 76 straipsnio prasme, o abejonės dėl nuteistojo sveikatos būklės buvo įvertintos jo nenaudai. Apeliacinės instancijos teismas 2021 m. liepos 14 d. nutartimi paskyrė kompleksinę komisinę sveikatos būklės nustatymo (deontologinę) ekspertizę, kuria teismo ekspertizės įstaiga įpareigota į gydytojų komisiją įtraukti, be kita ko, gydytoją neurologą epileptologą. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs teismo medicinos eksperto J. V. paaiškinimų, nutarė, kokios kvalifikacijos gydytojai, įskaitant neurologą epileptologą, turi būti įtraukti į komisijos sudėtį. Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje atliekant teismo ekspertizę, neurologas epileptologas į komisijos sudėtį nebuvo įtrauktas, tačiau savavališkai buvo įtrauktas kitas ekspertas, kuris specializuojasi lavonų ir gyvų asmenų sužalojimų tyrimuose. Taigi teismo ekspertizė buvo atlikta sąmoningai pasirenkant asmenį, į kurio praktikos sritį nepatenka specialios žinios apie neurologines ligas, įskaitant epilepsiją. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ekspertizės aktą įrodymu, ignoravo savo paties procesinį sprendimą dėl neurologo epileptologo įtraukimo į komisijos sudėtį, nors tokio procesinio sprendimo tikslas buvo kvalifikuotai pašalinti kilusias abejones dėl nuteistojo sveikatos būklės. Nagrinėjamu atveju nuteistojo sveikatos būklės neįvertino ir dėl jos kvalifikuotai nepasisakė joks A. D. diagnozuotos ligos srityje specialių žinių turintis specialistas.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ekspertizės aktą, padarė esminį BPK nuostatų pažeidimą, nes neįvertino to, kad ekspertų komisija negalėjo pateikti kategoriško ir konkretaus atsakymo dėl nuteistojo sveikatos būklės. Ekspertizės akte nurodyta, kad negalima pagrįstai patvirtinti sąlygos, jog A. D. diagnozuota epilepsija yra kartu su išreikštais ir didėjančiais psichikos pakitimais, tačiau tokia išvados formuluotė prilygsta formuluotei „negalima pagrįstai paneigti“. Pagrįstai paneigti negalima nei konsultacinės komisijos pateiktos išvados, kad A. D. serga sunkia nepagydoma liga – epilepsija, kai adekvataus gydymo metu stebimas epilepsinių priepuolių sunkėjimas su išreikštais didėjančiais psichikos sutrikimais, nei konsultacinėje išvadoje suformuluotos išvados apie diagnozuotos ligos kategoriją ir pobūdį. A. D. psichikos sveikatos būklei sunkėjant, jis per pastaruosius tris mėnesius du kartus buvo gydytas psichiatrijos klinikoje, o tai paneigia vieną iš trijų ekspertizės akto argumentų, kodėl, komisijos nuomone, didėjančių A. D. psichikos pakitimų pagrįstai patvirtinti negalima, nes nėra duomenų, kad dėl depresijos A. D. bent vieną kartą buvo gydomas stacionaro sąlygomis. Be to, iš epikrizių matyti, kad A. D. yra diagnozuota tokia depresijos forma, kuri yra neišgydoma, kuri lemia ligos paūmėjimus ir kuriai esant yra taikomas išimtinai tik medikamentinis gydymas. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas gautų papildomų medicininių duomenų apie nuteistojo sveikatos būklę, konstatavo, kad nuteistojo ligų pobūdis išlieka nepakitęs. Apeliacinės instancijos teismas, gavęs akivaizdžiai neišsamų ir neaiškų ekspertizės aktą, prieštaraujantį bylos medžiagoje esančių medicininių dokumentų turiniui bei konsultacinėms specialisto išvadoms, privalėjo imtis BPK nustatytų veiksmų tokiems prieštaravimams bei neaiškumams pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas ne tik besąlygiškai vadovavosi nekategorišku ekspertizės aktu, bet ir suteikė jam išskirtinę, įrodomąją reikšmę, taip ignoruodamas byloje esančių įrodymų, susijusių su nuteistojo sveikatos būkle ir jos vertinimu, visetą. Vien tik tokia ekspertizės akto išvada grindžiant skundžiamą nutartį, o vėlesnius duomenis, susijusius su nuteistojo sveikatos būkle, ignoruojant, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

2.4. Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. B., kuris yra miręs, egzistavo ir galėjo kartu su A. D. naudotis garažu, kuriame buvo rastos narkotinės medžiagos, tačiau padarė prielaidą, jog visos narkotinės ir psichotropinės medžiagos priklauso tik A. D.. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis išsamiais ir logiškais A. D. parodymais apie jo disponuotos narkotinės medžiagos apimtį ir nepašalino pagrįstų abejonių, jog garaže laikytos psichotropinės medžiagos priklausė kartu garažu besinaudojusiam V. B.. Be to, biologinių pėdsakų, kurių atsiradimo laikas ir būdas nėra nustatyti, radimas ant kelių maišelių, rastų garaže, kuriuo naudojosi ir, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, dar vienas asmuo, nėra pakankamas neabejotinai išvadai, kad A. D. žinojo apie psichotropines medžiagas ir (ar) jas tyčia laikė. Atsižvelgiant į tai, kad galimas psichotropinių medžiagų savininkas V. B. yra miręs, procese yra išnaudotos visos galimybės pašalinti kilusias abejones, jos privalėjo būti vertinamos nuteistojo naudai.

2.5. Skundžiamoje nutartyje teismo nurodomas duomenų šaltinis – asmens sulaikymo metu neva A. D. duoti paaiškinimai – objektyviai nėra ir negali būti pripažintas įrodymu. A. D. tariamai duotas paaiškinimas, kuriame jis „nemini“, kad dalis narkotinių medžiagų priklauso ne jam, kad jis tariamai pareigūnams nurodė pats įsigijęs narkotines ir psichotropines medžiagas Olandijoje, yra žinomas tik iš pareigūnų parodymų, tačiau tokie tariamai duoti paaiškinimai nebuvo fiksuoti, todėl pareigūnų nurodomų aplinkybių nepatvirtina jokia kita byloje esanti įrodomoji medžiaga.

2.6. Tikslą platinti nuteistajam inkriminuotas narkotines ir psichotropines medžiagas teismai grindė ne tik rastų medžiagų kiekiu, bet ir garaže rastų mobiliųjų telefonų skaičiumi, jų apžiūros metu nustatytu telefonuose išlikusių SMS žinučių turiniu. Vienas iš esminių A. D. apeliacinio skundo argumentų buvo tas, kad nebuvo apklaustas nė vienas tariamas pirkėjas, tačiau teismas atsisakė imtis BPK nustatytų priemonių, kad byloje būtų pašalintos abejonės, iš anksto preziumuodamas duomenų galimą nepatikimumą. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė vadovautis faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir jo priedu, nors antstolis nustatė visų asmenų, kurių paaiškinimai yra užfiksuoti oficialiame rašytiniame įrodyme, asmenybes.

2.7. A. D. buvo pripažintas kaltu padaręs vieną labai sunkų nusikaltimą, veika neišsiskyrė organizuotumu, nebuvo nustatyta ir kitų aplinkybių, rodančių jos didelį pavojingumą, rastų atskirų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis, nors formaliai viršijo atitinkamai didelio ir labai didelio kiekio ribą, itin minimaliai viršytas. Nenustatyta jokių nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nė vieno narkotinių ar psichotropinių medžiagų išplatinimo tretiesiems asmenims fakto, taigi reali žala įstatymo saugomoms vertybėms padaryta nebuvo. Panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose, ypač sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, tai, kad narkotinės ar psichotropinės medžiagos nebuvo išplatintos, yra viena esminių aplinkybių, į kurias atsižvelgia teismai, spręsdami dėl veikos pavojingumo, taip pat ir dėl tinkamo bausmės individualizavimo (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-436-489/2016, 2K-179-693/2019, 2K-312-222/2019). Aptartos aplinkybės ir teismų praktika neabejotinai leidžia konstatuoti mažesnį padarytos veikos pavojingumą, t. y. kaip aplinkybę, suponuojančią būtinybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

2.8. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, susiję su nuteistojo asmenybės pavojingumu, atskleidžia vien tik skundžiamos teismo nutarties formalumą, nes A. D. buvo teistas daugiau nei prieš 20 metų, iki nagrinėjamoje byloje aptariamo įvykio ir po jo jis nėra įvykdęs jokios nusikalstamos veikos, administraciniai baustumai nerodo jo antivisuomeniškų nuostatų. Nusikalstamų veikų darymas nėra A. D. gyvenimo būdas ir pajamų šaltinis, veika buvo atsitiktinio pobūdžio, o pasekmių jis deramai neįvertino. Vis dėlto nuteistojo procesinė pozicija – dar ikiteisminio tyrimo metu jis prisipažino dėl savo padarytų nusikalstamų veiksmų – aiškiai rodo jo kritišką savo elgesio vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad aplinkybės, susijusios su nuteistojo šeimine padėtimi, jo paties sveikatos būkle, nėra išskirtinės ir nesuponuoja BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Vis dėlto šių aplinkybių svarba buvo nepagrįstai nuvertinta, nes teismai, nuteisdami asmenį pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, suprasdami ilgalaikio įkalinimo neigiamą poveikį nuteistojo socialiniams ryšiams ir resocializacijos perspektyvai, paprastai vertina ir galimybę paskirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta įstatymo (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-788/2019). Paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo ar net minimali BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta laisvės atėmimo bausmė sukeltų neproporcingai neigiamas pasekmes ne tik nuteistajam, bet ir jo šeimai.

2.9. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, gynyba kėlė klausimą dėl proceso trukmės, kaip aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau teismas nusprendė, kad proceso trukmė yra pagrįsta. Bylos apimtis, kaltinamųjų skaičius leidžia daryti išvadą, kad ši baudžiamoji byla objektyviai negali būti vertinama kaip sudėtinga ir didelės apimties, nes tiriama ir nagrinėjama vieno asmens padaryta viena nesudėtinga nusikalstama veika, neegzistuojant užsienio elementui, A. D. neveikė prieš greitą šios baudžiamosios bylos išnagrinėjimą, beveik devynis mėnesius jam buvo taikyta pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, o vėliau (ketverius metus tris mėnesius) – intensyvi priežiūra, proceso trukmei neabejotiną įtaką turėjo valstybės institucijų veiksmai organizuojant procesą: ikiteisminis tyrimas vyko iš esmės vienerius metus, pirmosios instancijos teismas laiku nesiėmė veiksmų pagrįstoms abejonėms dėl A. D. sveikatos būklės pašalinti, teismo medicinos ekspertizė buvo paskirta tik apeliacinės instancijos teisme, o atlikta ekspertizė yra neišsami ir nepašalino abejonių dėl A. D. sveikatos būklės, kas sudaro pagrindą nagrinėti bylą kasacine tvarka, o tai reiškia, kad procesas dar užtruks. Esminiai apeliacinės instancijos teismo argumentai, pateisinantys trukmę, yra susiję su dėl nuteistojo ligos atidėtais posėdžiais ir gynybos prašymu atliktų proceso veiksmų, kuriuos teismas pripažino būtinais, trukme. Vis dėlto nė viena šių aplinkybių negali pateisinti proceso trukmės, nes pirmoji buvo objektyviai pagrįsta ir nepriklausanti nuo nuteistojo valios, o antroji apskritai nepagrįsta. Byloje turi būti pripažinta, kad procesas dėl A. D. truko nepateisinamai ilgai, taip suvaržant nuteistojo teisę į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Atsižvelgiant į tai ir kitas išdėstytas aplinkybes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę, nei nustatyta minimali, bausmę.

2.10. Be to, vienas iš teisingos bausmės paskyrimo elementų – bausmė turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-303/2018). Iš Lietuvos apeliacinio teismo ir kasacinės instancijos teismo praktikos analizės matyti, kad, net esant kur kas nepalankesnėms aplinkybėms, apibūdinančioms veikos ir kaltininko pavojingumą, paprastai yra taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aptarė tik tas selektyviai pasirinktų A. D. apeliaciniame skunde nurodytų bylų aplinkybes, kurios yra palankesnės nei nuteistojo A. D. atveju (pavyzdžiui, savanorystė, ankstesnių teistumų nebuvimas, paskyrimas senų tėvų rūpintoju), tačiau sąmoningai ignoravo pateiktus teismų praktikos pavyzdžius, kai disponuota dešimtimis kilogramų narkotinių medžiagų, kurių kiekis šimtais kartų viršija minimalią labai didelio kiekio ribą, kai veikos įvykdytos bendrininkaujant, kai kartu vykdytos ir kitos veikos, kai praeityje asmenys yra teisti už panašaus pobūdžio veikas. Iš teismų praktikos pavyzdžių matyti, kad dėl nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, susijusių su kaltininko asmenybe ar veikos padarymo aplinkybėmis, tačiau tinkamai įvertinus veikos pavojingumą, ypač tuo atveju, kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos yra paimamos ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir nepatenka į rinką, taip pat įvertinus kaltininko pavojingumą, kuris dažnu atveju yra kur kas didesnis nei A. D., pripažįstama, kad net minimali BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir nedera su bausmės tikslais, jos paskirtimi bei neatitinka teisingumo principo reikalavimų, dėl ko yra taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nuosprendžiai ir nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-339-1020/2022, 1A-382-1076/2018; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316-788/2019, 2K-312-222/2019, 2K-179-693/2019, 2K-436-489/2016, 2K-479-222/2015).

3. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroras Donatas Jačiauskas atsiliepimu į nuteistojo A. D. gynėjos advokatės I. Botyrienės kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Abiejų instancijų teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Išvadą dėl A. D. kaltės, disponuojant labai dideliu kiekiu psichotropinių ir narkotinių medžiagų, turint tikslą jas platinti, teismai pagrindė įrodymų visuma, o ne prielaidomis.

3.2. Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, susijusias su BK 76 straipsnio nuostatų taikymu, motyvuotai pasisakė dėl nuteistojo A. D. gynėjos keltų abejonių, susijusių su ekspertizės atlikimu ir ekspertizės akte pateiktomis išvadomis. Kaip matyti iš ekspertizės akto, jame motyvuotai pasisakyta, kodėl gydytojas neurologas epileptologas nedalyvavo atliekant ekspertizę (nebuvo spręstinų prieštaringų neurologijos srities klausimų), o siekiant nustatyti, ar galima epilepsija daro įtaką tiriamojo psichikai, pasitelkta gydytoja psichiatrė. Nustatęs, kad ekspertizės akto išvada sutapo su teismo medicinos eksperto J. V. duotais paaiškinimais, teismas neturėjo pareigos skirti pakartotinę komisinę ekspertizę.

3.3. Tai, kad narkotinės ar psichotropinės medžiagos nepateko į apyvartą, negali būti pagrindas A. D. veiksmus vertinti kaip mažiau pavojingus, nes tai yra teisėsaugos institucijų veiklos rezultatas. Gynybos pabrėžiamos aplinkybės, teigiamai apibūdinančios nuteistąjį, lėmė sprendimą skirti artimą minimaliai bausmę, todėl teismai pagrįstai šių aplinkybių nevertino kaip išskirtinių ir sudarančių pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Be to, A. D., priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, pripažino tik tai, kad neteisėtai laikė nedidelį kiekį kanapių.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. D. gynėjos advokatės I. Botyrienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo

5. Kasatorė teigia, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis bei tikslas jas platinti nustatyti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir dėl to teismai netinkamai pritaikė BK 260 straipsnio 3 dalį. Šie argumentai nepagrįsti.

6. Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-10-628/2023).

7. Kasatorė nurodo, kad teismai nepagrįstai nustatė, jog visos garaže rastos psichiką veikiančios medžiagos priklausė nuteistajam, teigdama, jog šios psichotropinės medžiagos priklausė kartu su nuteistuoju garažu besinaudojusiam V. B., kuris yra miręs. Kasaciniame skunde ginčijamas įrodymų pakankamumas, taip pat informacijos apie narkotines medžiagas iš A. D. gavimo teisėtumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir nepalikdamas nepašalintų abejonių paneigė šią gynybinę versiją ir pagrįstai konstatavo, kad medžiagos priklauso nuteistajam A. D.. Skundžiamos nutarties 12–17 punktuose yra itin detaliai, susiejant į logišką grandinę, atskleistas visetas įrodymų, grindžiančių nuteistojo kaltę dėl disponavimo visomis (tiek garaže, tiek automobilyje) rastomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis.

7.1. Byloje nustatyta, kad A. D. 2017 m. gruodžio 14 d., t. y. praėjus kiek daugiau nei dviem mėnesiams po V. B. mirties (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas garaže sveriantis narkotinę medžiagą – kanapes, kurių garaže rasta daugiau nei 0,5 kg ir kurių taip pat rasta jo automobilyje, be to, tuo pačiu metu garaže buvo rastos ir supakuotos į maišelius psichotropinės medžiagos, o ant dviejų maišelių buvo rasta A. D. biologinių pėdsakų.

7.2. Be to, nuteistojo kaltė grindžiama įvykio vietos apžiūrą atlikusių pareigūnų parodymais, kad A. D. jiems nurodęs, jog rastas medžiagas jis atsivežė iš Olandijos. Teismai turėjo pagrindą jais vadovautis, nes šiuos parodymus tvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., b. l. 19–23), kuriame išdėstyti paties A. D. paaiškinimai (A. D. pareiškė, kad garaže rastas narkotines medžiagas parsivežė iš Olandijos) ir kuris yra šio pasirašytas (A. D. parašu patvirtino, kad protokolą perskaitė, jis surašytas teisingai), be to, juos tvirtina ir viename iš A. D. gyvenamojoje vietoje rastų telefonų esanti trumpoji žinutė, kuria sveikinama atvykus į Olandiją. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 14 punkte išsamiai aptarė tokių pareigūnų parodymų panaudojimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu pagrįstai pažymėdamas, kad nors sulaikyto asmens paaiškinimas, užfiksuotas įvykio vietos apžiūros protokole, nėra laikomas savarankišku įrodymų šaltiniu, tačiau pareigūnų parodymai apie tokius asmens paaiškinimus, įvertinus šios bylos aplinkybes, gali būti įrodymai baudžiamojoje byloje. Toks teismų vertinimas iš esmės atitinka teismų praktiką. Visų pirma, pabrėžtina, kad teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad faktiškai sulaikyto ar faktiškai įtariamo padarius nusikaltimą asmens parodymai, be kita ko, ir,,atviri prisipažinimai“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2013) arba tokio asmens,,neformalių pokalbių“ su pareigūnais įrašai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-788/2016), kurie buvo gauti pažeidus draudimą versti duoti parodymus prieš save, nepripažįstami įrodymais ir jais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Vertimas duoti parodymus neretai yra susijęs su faktiniu asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, sulaikymu ir jo faktine apklausa kaip įtariamojo, šių veiksmų tinkamai procesiškai neįforminant ir taip pažeidžiant BPK 140, 187, 188 straipsnių, nustatančių įtariamojo sulaikymo ir apklausos taisykles (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-350/2013, 2K-233-788/2016), reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120-976/2019, 2K-6-976/2022). Kita vertus, kaip nurodoma kasacinės instancijos teismo praktikoje, kai asmenys sulaikomi nusikaltimo vietoje, jiems paprastai užduodami ir pirminiai klausimai. Vertinimas, kad visais atvejais tai jau yra faktinė įtariamo asmens apklausa, nėra teisingas. Kiekvienu atveju svarbu išsamiai išanalizuoti visą susidariusią situaciją, klausimų pobūdį, bendravimo trukmę ir apimtį, pareigūnų elgesį sulaikymo metu ir kitus kiekvienoje konkrečioje situacijoje reikšmingus veiksnius. Svarbu nustatyti ir tai, ar asmuo nebuvo kokiu nors būdu verčiamas duoti parodymų, ar nebuvo klaidinamas dėl savo teisinės padėties ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170-628/2022). Apeliacinės instancijos teismas atidžiai tikrino nurodytas aplinkybes ir konstatavo, kad pareigūnų bendravimo su sulaikytuoju A. D. trukmė buvo epizodiška, pareigūnai teiravosi, kam priklauso rastos draudžiamos medžiagos ir garažas, kuriame jos buvo rastos, nėra jokių duomenų apie tai, jog nuteistajam sulaikymo metu buvo daromas koks nors neteisėtas poveikis, jis buvo verčiamas kalbėti, atsakinėti į klausimus, klaidinamas dėl savo teisinės padėties. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai pagrįstai vertino atitinkamus pareigūnų parodymus apie bendravimą su A. D. kaip įrodymus. Nuteistojo A. D. parašu patvirtintas jo paaiškinimas įvykio vietos apžiūros protokole, nenustačius aplinkybių, rodančių tokio paaiškinimo gavimo neteisėtumą, nors ir nelaikytinas savarankišku įrodymu, tačiau taip pat pagrįstai aptartas ir vertintas tikrinant kitų įrodymų patikimumą nepažeidžiant BPK reikalavimų.

8. Kasaciniame skunde ginčijamas tikslas platinti narkotines ir psichotropines medžiagas. Kasatorė nurodė, kad tikslas nepagrįstai buvo įrodinėjamas rastų mobiliųjų telefonų skaičiumi, jų apžiūros metu nustatytu SMS žinučių turiniu. Kartu ginčijamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas neapklausti tariamų psichiką veikiančių medžiagų pirkėjų.

9. BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Byloje nuteistajam A. D. buvo inkriminuotas tikslas platinti garaže rastas psichotropines ir narkotines medžiagas, taip pat tikslas parduoti ar kitaip platinti automobilyje rastą narkotinę medžiagą. Abiejų instancijų teismai teisingai nurodė, kad, asmenį traukiant baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nusikalstamos veikos padarymo tikslas nėra būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis, nes nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį lemia nusikalstamos veikos dalykas – labai didelis narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų kiekis, nepaisant to, ar buvo tikslas šias medžiagas platinti. Tačiau teismai konstatavo, kad šis kaltinime suformuluotas nusikalstamos veikos padarymo tikslas buvo įrodytas ir turi įtakos sprendžiant individualizuotos baudžiamosios atsakomybės ir teisingos bausmės paskyrimo klausimą.

10. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 18–21 punktuose detaliai pagrindė nuteistojo tikslą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, ir paneigė jo keltą gynybinę versiją, jog narkotinę medžiagą – kanapes, jis įgijo asmeniškai vartoti. Teismas aptarė mobiliųjų telefonų skaičių (du turėjo su savimi, po tris buvo automobilyje ir gyvenamojoje vietoje), tai, kad buvo rasti popieriaus lapeliai su telefonų numeriais, kuriais buvo bendraujama rastais mobiliojo ryšio telefonais, taip pat rastų SMS žinučių turinį. Be to, nutarties 20 punkte motyvuotai nurodyta, kodėl nėra pagrindo apklausti asmenų, su kuriais vyko bendravimas telefonais dėl psichiką veikiančių medžiagų įsigijimo iš nuteistojo, ir kodėl nesivadovaujama antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu su jame nurodytais asmenų paaiškinimais apie tai, jog iš nuteistojo nėra įgiję narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Be to, teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad byloje nėra pakankamai duomenų, jog nuteistasis vartoja narkotines medžiagas. Taigi, susiejęs pirmiau išdėstytų įrodymų visetą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo A. D. veiksmuose buvus tikslą platinti kaltinime nurodytas narkotines ir psichotropines medžiagas.

11. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog būtų pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, toks pažeidimas būtų esminis ir dėl to būtų netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Dėl BK 76 straipsnio taikymo

12. Kasatorės skundo argumentai dėl nepagrįsto BK 76 straipsnio netaikymo, savaip interpretuojant specialiomis žiniomis grįstą teismo ekspertizės akto išvadą, yra nepagrįsti.

13. BK 76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Šiuo atveju teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, paskiria tokiam asmeniui bausmę ir atleidžia jį nuo bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį.

14. Sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia nustatyti, kad liga yra įtraukta į sunkių nepagydomų ligų, dėl kurių bausmę atlikti būtų per sunku, sąrašą. Be to, taikant BK 76 straipsnį, būtina nustatyti, kad dėl nuteistojo ligos pobūdžio atlikti bausmę yra per sunku. Šio atleidimo nuo bausmės pagrindo – dėl sunkios nepagydomos ligos bausmę atlikti yra per sunku – konstatavimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Išvadą, ar nuteistajam atlikti bausmę bus per sunku, teismas padaro vertindamas visus įrodymus bei atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytą bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas. Teismas turi teisę, tačiau neprivalo, sunkia nepagydoma liga sergantį asmenį atleisti nuo bausmės įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, ligos gydymo galimybes bausmės atlikimo metu ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant, ar liga suderinama su bausmės atlikimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-1073/2021), taip pat atsižvelgia į atliktos bausmės (jeigu ji atliekama) dalį, bausmės atlikimo įtaką sunkios nepagydomos ligos dinamikai, galimą poveikį kitiems kartu kalintiems nuteistiesiems, taip pat ir jų sveikatai. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, spręsdamas BK 76 straipsnio taikymo klausimą, atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai. Jeigu šia liga nuteistasis jau sirgo darydamas nusikalstamą veiką ir tai nesutrukdė jam padaryti veikos, tokia liga teismų praktikoje paprastai nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264/2013, 2K-524/2013, 2K-221/2014, 2K-123-697/2015, 2K-38-942/2017, 2K-7-70-895/2018, 2K-175-942/2021). BPK 305 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, atleidžiant asmenį nuo bausmės atlikimo, turi būti nurodoma, kokia sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, nuteistasis serga, o ši liga turi būti patvirtinta sveikatos priežiūros įstaigos pažyma arba ekspertų komisijos išvada.

15. Kasaciniame skunde ginčijamas nuteistojo sveikatos būklės nustatymo pagrįstumas, nurodant, kad į ekspertų komisiją nebuvo įtrauktas gydytojas neurologas epileptologas, netinkamai vertinta konsultacinė išvada.

16. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teismo medicinos eksperto J. V. paaiškinimų ir P. P. pateiktos konsultacinės išvados prieštaravimus ir siekdamas pašalinti abejones dėl A. D. galimybės, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, atlikti laisvės atėmimo bausmę, paskyrė teismo medicinos ekspertizę (ją netiksliai įvardydamas sveikatos būklės nustatymo (deontologine) ekspertize). Šią ekspertizę pavesta atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertams, įtraukiant gydytoją neurologą epileptologą ir psichiatrą. Ekspertų komisijos nuomone, į komisijos sudėtį įtraukti gydytoją neurologą nebuvo tikslinga, nes nėra spręstinų prieštaringų neurologijos srities klausimų, todėl atliekant teismo medicinos ekspertizę gydytojas neurologas epileptologas nebuvo pasitelktas. Kasatorė tokio gydytojo neįtraukimą į ekspertų komisiją nurodo kaip esminį proceso pažeidimą, kuris galimai nulėmė nepagrįstą ekspertinio tyrimo išvadą. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad, tiriant ir vertinant ekspertizės akto išvadas, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų.

16.1. Teismo medicinos ekspertas J. V. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad nemato pagrindo skirti ekspertizę (10 t., b. l. 112), apeliacinės instancijos teisme duodamas paaiškinimus jis taip pat iš esmės laikėsi šios pozicijos, išsakydamas nuomonę, kad jei teismas nuspręstų skirti ekspertinį tyrimą, ekspertų komisijoje turėtų dalyvauti teismo medicinos ekspertas, psichiatras ir neurologas, turintis epileptologo specializaciją (12 t., b. l. 36). Taigi teismas, skirdamas teismo medicinos ekspertizę ir a priori (iš anksto) nurodydamas įtraukti į ekspertų komisiją gydytoją neurologą epileptologą, vadovavosi vieno apklausto dėl teismo medicinos ekspertizės būtinumo eksperto, kuris preliminariai vertino ekspertizės būtinumą, nuomone. Tačiau vėliau ekspertų komisija, sudaryta iš dviejų teismo medicinos ekspertų ir gydytojos psichiatrės, konstatavo, kad ekspertizei atlikti nebūtinas gydytojas neurologas epileptologas, ir, atlikusi ekspertinį tyrimą, pateikė atsakymus į teismo užduotus klausimus. Teisme ekspertizės aktas buvo ištirtas ir jo rezultatais teismas pagrįstai grindė savo išvadas. Svarbu pažymėti, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 31 punkte motyvuotai atsakė į šį gynybos klausimą, nurodydamas, kad neturi pagrindo abejoti ekspertų sprendimu dėl komisijos sudėties, taip pat nėra pagrindo skirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę.

16.2. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad A. D. neserga tokia liga, kuri įtraukta į sunkių nepagydomų ligų, dėl kurių bausmę atlikti būtų per sunku, sąrašą, grindė ne tik teismo ekspertizės aktu, kurį ginčija kasatorė, bet ir medicininiais dokumentais, patvirtintais neurochirurgo ir neurologo.

16.3. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje teismo ekspertizės pavadinimas – sveikatos būklės nustatymo (deontologinė) – nurodytas netinkamai. Sveikatos būklės nustatymo ekspertizė nėra įtraukta į Teismo ekspertizės rūšių sąrašą, o deontologinio ekspertinio tyrimo metu sprendžiami gydymo, diagnozės nustatymo teisingumo ir su tuo susiję klausimai, o ne tai, ar asmuo serga sunkia nepagydoma liga. Tačiau toks netikslumas nepripažintinas įrodymų rinkimo trūkumu.

17. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pakankamai motyvuotai pasisakė dėl konsultacinės išvados įrodomosios vertės. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad teismo ekspertizę atliko ne tik du teismo medicinos ekspertai, bet ir gydytoja psichiatrė, o konsultacinę išvadą parengė privatus teismo medicinos ekspertas, neturintis specialių psichiatrijos žinių. Nors kasatorė ginčija Valstybinės teismo medicinos tarnybos teismo ekspertų kompetenciją, pabrėždama jų teisę atlikti mirusių žmonių kūnų ir jų dalių ekspertizę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad iš viešai skelbiamo Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo matyti, jog tiek Valstybinės teismo medicinos tarnybos teismo ekspertai V. K. (V. K.) ir J. R., tiek konsultacines išvadas pateikęs teismo ekspertas P. P. turi teisę atlikti tas pačias teismo ekspertizes (mirusių žmonių kūnų ir jų dalių ekspertizę, gyvų asmenų ekspertizę, deontologinę ekspertizę). Taigi kasatorės teiginiai, ginčijant Valstybinės teismo medicinos tarnybos teismo ekspertų kompetenciją, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismo ekspertas P. P., teikęs konsultacinę išvadą, turi tokių specialių žinių, susijusių su neurologinėmis ligomis, kurių neturi pirmiau nurodyti teismo ekspertai.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai vertino ir nuteistojo sveikatos būklės eigą. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 32 punkte atliko išsamią susiklosčiusios situacijos analizę ir pagrįstai vertino tai, kad epilepsijos ir organinės depresijos diagnozės nuteistajam A. D. buvo nustatytos tik 2019 m., t. y. jau vykstant baudžiamajam procesui, be to, nuteistojo gydymasis ypač suintensyvėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Kartu pažymėtina ir tai, kad nuteistajam kardomasis kalinimas – suėmimas buvo taikomas kiek daugiau nei aštuonis mėnesius, tačiau, kaip teisingai nurodė ir apeliacinės instancijos teismas, gynyba kardomosios priemonės taikymo metu nekėlė klausimo dėl suimtojo sveikatos būklės. Nuteistasis A. D. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę (Pravieniškių 2-ojo kalėjimo 2023 m. birželio 19 d. pateiktais duomenimis), tačiau jokių duomenų iš kalėjimo, kad dėl sveikatos būklės nuteistajam atlikti paskirtą bausmę būtų per sunku, nėra gauta. Nenustatyta ir tai, kad teisme būtų buvęs gautas teikimas dėl nuteistojo atleidimo nuo bausmės dėl ligos, kaip tai nustatyta BPK 359 straipsnyje.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistieji turi teisę gauti reikalingą medicinos pagalbą, todėl, pasikeitus bausmę atliekančio nuteistojo sveikatos būklei, atleidimo nuo bausmės klausimas sprendžiamas nuosprendžio vykdymo stadijoje BPK 359, 362 straipsniuose nustatyta tvarka. Jeigu bausmės atlikimo vietoje nuteistojo sveikatos būklė blogėtų, ligos progresuotų ir įkalinimo įstaigoje nebūtų galimybės nuteistajam užtikrinti tinkamą gydymą, bausmę vykdančios institucijos teikimu, remiantis gydytojų komisijos išvada, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistojo atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-1073/2021).

20. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas teismo ekspertizės aktą, konsultacinę išvadą ir specialistų paaiškinimus, padarė esminį BPK nuostatų pažeidimą ir dėl to netinkamai pritaikė BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

21. Kasatorė itin didelį dėmesį kasaciniame skunde skiria argumentams, susijusiems su, jos vertinimu, neteisingai paskirta bausme nuteistajam ir galimybe taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Su kasatorės argumentais nesutiktina.

22. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nurodytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-179-719/2022). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012, 2K-348/2013). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-P-89/2014, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021). BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti taip pat labai svarbi yra kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas; vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas tiesiogiai susijęs su vidiniu teismo įsitikinimu dėl kaltinamojo asmenybės pavojingumo, o šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis teisiamojo elgesio ir laikysenos stebėjimas, jo parodymų ir atsakymų į patikslinančius klausimus išklausymas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316-788/2019, 2K-187-976/2023).

23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas išanalizavo ir įvertino visas BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti reikšmingas aplinkybes. Teismas vertino ir pasisakė dėl nuteistojo A. D. asmenybės, dėl šeiminių aplinkybių, dėl nusikaltimo pavojingumo, dėl neatsitiktinio jo pobūdžio, aiškiai išdėstydamas, kodėl A. D. asmenybė ir padarytas nusikaltimas nėra mažiau pavojingi ir kodėl už BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymą skiriama bausmė, patenkanti į sankcijos ribas, nėra neteisinga.

24. Kartu teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, įvertino reikšmingas aplinkybes dėl baudžiamojo proceso trukmės (tiek ikiteisminio tyrimo, trukusio vienerius metus, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, trukusio vienerius metus penkis mėnesius, tiek bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, trukusio kiek daugiau nei dvejus metus penkis mėnesius, iš viso – apie penkerius metus), įskaitant procesinių prievartos priemonių taikymo trukmę. Teismų praktikoje viena iš išimtinių aplinkybių, leidžiančių įgyvendinti bausmės paskirtį ir suteikiančių pagrindą švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), yra pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas. Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tokia teismų praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-503/2010, 2K-7-109/2013, 2K-150/2014, 2K-281-746/2016, 2K-107-489/2017, 2K-179-719/2022, 2K-47-697/2023). Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamasis procesas apeliacinės instancijos teisme išties užtruko, tačiau daugiausia tai lėmė nuteistojo ir jo gynėjos, nors ir pateisinamas, negalėjimas dalyvauti teismo posėdžiuose bei teismo ekspertizės atlikimas. Gynyba abiejų instancijų teismuose siekė įrodyti, kad A. D. serga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios jį reikia atleisti nuo bausmės dėl ligos, todėl teismai ne kartą apklausė specialių žinių turinčius asmenis (specialistus, ekspertus, atitinkamų kvalifikacijų gydytojus), reikalavo medicininių dokumentų, aiškinosi, ar, nustatant nedarbingumo lygį, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, galiausiai paskyrė teismo ekspertizę, o į jos atlikimą buvo įtraukta teismo ekspertizės įstaigoje nedirbanti gydytoja. Visa tai rodo, kad pagrindo konstatuoti pernelyg ilgą proceso trukmę ir dėl šios priežasties taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra.

25. Nors kasatorė cituoja tiek kasacinės instancijos teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, nurodydama, kad teismai, netaikydami BK 54 straipsnio 3 dalies, nukrypo nuo formuojamos tokio pobūdžio bylose praktikos, tačiau su tokiais teiginiais nesutiktina. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 44 punkte aptarė nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus iš esmės visus teismų sprendimus, išskyrus kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-436-489/2016, kurioje nenustatytas tikslas platinti narkotines medžiagas, ir nurodė, kad cituojamuose sprendimuose aptariamos situacijos nėra analogiškos situacijai, nagrinėjamai šioje byloje, o Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-339-1020/2022 apeliaciniame skunde nurodytas nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo dėl jo pasisakyti (teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje asmuo ne tik prisipažino padaręs nusikaltimą, bet ir aktyviai padėjo tyrimui bei bendradarbiavo su pareigūnais). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad A. D. nuosekliai neigia, jog jam priklausė visos rastos psichotropinės medžiagos, iškėlė gynybinę versiją, kad jos priklauso mirusiam asmeniui, aiškiai suvokdamas, jog to patikrinti neįmanoma, be to, iškėlė versiją dėl tokios sveikatos būklės, dėl kurios negali atlikti bausmės, galiausiai, apeliacinės instancijos teismui priėmus nepalankią nutartį, 2022 m. gruodžio 14 d. pabėgo, dėl to buvo paskelbta jo paieška, o visa tai rodo, kad A. D. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota ir ja bus pasiekti visi bausmės tikslai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. D. gynėjos advokatės Ingridos Botyrienės kasacinį skundą.

Teisėjai Artūras Ridikas

Eligijus Gladutis

Rima Ažubalytė