Baudžiamoji byla Nr. 2K-136/2015
Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01374-2012-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.6.2;
1.2.14.1.2.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Rimos Ažubalytės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį (dėl D. G. turto vagystės) laisvės atėmimu trejiems metams, 178 straipsnio 3 dalį (dėl D. Š. turto vagystės) – laisvės atėmimu trejiems metams, 178 straipsnio 3 dalį (dėl L. V. turto vagystės) – laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams, 178 straipsnio 3 dalį (dėl R. ir V. G. turto vagystės) – laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams, 178 straipsnio 3 dalį (dėl A. B. turto vagystės) – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 178 straipsnio 3 dalį (dėl S. B. turto vagystės) – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 178 straipsnio 3 dalį (dėl K. B. turto vagystės) – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė iš dalies sudėta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė D. J. nustatyta laisvės atėmimas septyneriems metams (šią bausmę atliekant pataisos namuose) ir 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda. Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį (nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki gruodžio 19 d.), bei sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. sausio 8 d. ir nuo 2013 m. kovo 13 d. iki rugsėjo 2 d.
D. J. pagal BK 254 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Civiliniai ieškiniai patenkinti visiškai: solidariai iš nuteistųjų R. V., M. Ž. ir D. J. nukentėjusiajam D. Š. priteista 973,11 Lt turtinės žalos atlyginimo, civiliniam ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“ – 3520 Lt turtinės žalos atlyginimo dėl L. V. išmokėtos draudiminės išmokos, nukentėjusiajai R. G. – 1548,88 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, V. G. – 6500 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, iš nuteistojo D. J. išieškoti iš nusikalstamos veikos gauti 100 Lt.
Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 6 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo D. J. apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje priimti nuosprendžiai dėl R. V., M. Ž. ir S. L. kasacine tvarka neapskųsti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
D. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su R. V. ir M. Ž., įsibrovę į gyvenamąjį namą, įvykdė septynias svetimo turto vagystes:
2012 m. rugsėjo 28 d., dienos metu, tikslesnis laikas nenustatytas, iš anksto apžiūrėję gyvenamąjį namą, D. J. vairuojamu automobiliu „Ford Galaxy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo prie D. G. priklausančio gyvenamojo namo, esančio Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), kur D. J. likus automobilyje stebėti aplinką, kad kilus pavojui galėtų įspėti nusikalstamos veikos bendrininkus, R. V. ir M. Ž., atsineštais įrankiais išlaužę gyvenamojo namo langą, įsibrovė į šį namą, iš kurio pagrobė D. G. priklausantį 210 Lt vertės rankinį laikrodį; taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam D. G. 210 Lt turtinės žalos.
2012 m. spalio 26 d., dienos metu, tikslesnis laikas nenustatytas, iš anksto apžiūrėję gyvenamąjį namą, D. J. vairuojamu automobiliu „Ford Galaxy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo prie D. Š. priklausančio gyvenamojo namo, esančio Druskininkuose, (duomenys neskelbtini), kur D. J. likus automobilyje, kad kilus pavojui galėtų įspėti nusikalstamos veikos bendrininkus, R. V. ir M. Ž., atsineštais įrankiais išlaužę gyvenamojo namo langą, įsibrovė į šį namą, iš kurio pagrobė D. Š. priklausantį turtą: 1550 Lt vertės nešiojamąjį kompiuterį „Asus“, 800 Lt, 40 eurų (atitinka 138,11 Lt) bei 35 Lt vertės odinę rudos spalvos piniginę; taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam D. Š. 2523,11 Lt turtinės žalos.
2012 m. spalio 31 d., apie 12.05 val., iš anksto apžiūrėję gyvenamąjį namą, D. J. vairuojamu automobiliu „Ford Galaxy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo prie L. V. priklausančio gyvenamojo namo, esančio Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), kur D. J. likus automobilyje, kad kilus pavojui galėtų įspėti nusikalstamos veikos bendrininkus, R. V. ir M. Ž., atsineštais įrankiais išlaužę gyvenamojo namo langą, įsibrovė į šį namą, iš kurio pagrobė L. V. priklausantį turtą: 250 Lt vertės sidabrinį vėrinį su pakabuku, bendros 140 Lt vertės dvi sujungtas sidabrines grandinėles, 150 Lt vertės sidabrinę grandinėlę, 70 Lt, 120 Lt ir 50 Lt vertės sidabrines grandinėles, nešiojamas ant rankos, 70 Lt vertės sidabrinį pakabuką, 70 Lt vertės ovalo formos sidabrinius auskarus, 70 Lt vertės gėlytės formos sidabrinius auskarus, bendros 50 Lt vertės du sidabrinius pakabukus, 40 Lt vertės stačiakampio formos sidabrinius auskarus, 40 Lt vertės ovalo formos sidabrinius auskarus, 100 Lt rutuliuko formos sidabrinius auskarus, 80 Lt vertės sidabrinius auskarus, sudarytus iš dviejų rinkučių, 80 Lt vertės stačiakampio formos sidabrinius auskarus, 60 Lt vertės sidabrinius auskarus, 130 Lt vertės jūros kriauklės formos sidabrinį pakabuką, 70 Lt vertės grojančią ovalo formos dėžutę bei joje buvusius papuošalus – 1800 Lt vertės vyrišką auksinį žiedą su inkrustuota keturkampio formos plokštele, 900 Lt, 600 Lt ir 400 Lt vertės auksines grandinėles ant kaklo, 800 Lt vertės grandinėlę iš geltonojo ir baltojo aukso, 200 Lt vertės auksinę apyrankę, 300 Lt vertės auksinį pakabuką su jaučio zodiako ženklu, 300 Lt vertės lapelio formos auksinį pakabuką, 300 Lt vertės auksinius auskarus, 300 Lt vertės auksinius auskarus, 400 Lt vertės moterišką žiedą iš geltonojo ir baltojo aukso, 500 Lt vertės auksinį moterišką žiedą su ovalo formos raudona akimi, 100 Lt vertės komplektą, susidedantį iš gintaro karolių ir auskarų, 400 Lt vertės nutrūkusią auksinę apyrankę, 100 Lt vertės auskarą persukto lapelio formos, 100 Lt vertės gėlytės formos auskarą; taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai L. V. 9140 Lt turtinės žalos.
2012 m. lapkričio 1 d., dienos metu, tikslesnis laikas nenustatytas, iš anksto apžiūrėję gyvenamąjį namą, D. J. vairuojamu automobiliu „Ford Galaxy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo prie R. G. priklausančio gyvenamojo namo, esančio Prienuose, (duomenys neskelbtini), kur D. J. likus automobilyje, kad kilus pavojui galėtų įspėti nusikalstamos veikos bendrininkus, R. V. ir M. Ž., atsineštais įrankiais išlaužę gyvenamojo namo langą, įsibrovė į šį namą, iš kurio pagrobė R. ir V. G. priklausantį turtą: 500 Lt vertės auksinį vestuvinį žiedą, 500 Lt vertės auksinį žiedą su akimi, 500 Lt vertės auskarus, 500 Lt vertės seifą su jame buvusiais daiktais – 2500 Lt vertės pistoletu MP 446 Viking Nr. 0544600275 su dėklu, dvi apkabas su jose buvusiais iš viso 49 šoviniais, kurių vertė 25 Lt, 1500 Lt vertės vyrišką auksinį žiedą su liūto galvų forma, 500 Lt vertės auksinį vestuvinį žiedą; taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiesiems R. G. ir V. G. 6525 Lt turtinės žalos.
2012 m. lapkričio 9 d., dienos metu, tikslesnis laikas nenustatytas, iš anksto apžiūrėję gyvenamąjį namą, D. J. vairuojamu automobiliu „Ford Galaxy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo prie A. B. priklausančio gyvenamojo namo, esančio Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), kur D. J. likus automobilyje, kad kilus pavojui galėtų įspėti nusikalstamos veikos bendrininkus, R. V. ir M. Ž., atsineštais įrankiais išlaužę gyvenamojo namo langą, įsibrovė į šį namą, iš kurio pagrobė A. B. priklausantį turtą: 160 vertės pledą, bendros 120 Lt vertės 1,75 l talpos du butelius degtinės „Lituanica“, 30 Lt vertės 1 l talpos butelį degtinės, 50 Lt vertės 1 l talpos butelį spirito, bendros 115 Lt vertės 0,7 l talpos penkis butelius konjako „Akropilis, 24 Lt vertės 0,5 l talpos brendžio „Alita“ butelį, 30 Lt vertės 0,7 l talpos brendžio „Alita“ butelį, 70 Lt vertės 2,7 kg rūkyto kumpio, 50 Lt vertės kelioninį krepšį, 10 Lt vertės 0,5 kg kavos „Markus“ pakelį, 20 Lt vertės 0,5 kg kavos „Jacobs“ pakelį, 20 Lt vertės 0,25 kg kavos „Lavaza“ pakelį, 150 Lt vertės „Hugo Boss“ kvepalus bei 1500 Lt; taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai A. B. 2349 Lt turtinės žalos.
2012 m. gruodžio 17 d., apie 14.30 val., iš anksto apžiūrėję gyvenamąjį namą, D. J. vairuojamu automobiliu „Opel Zafira“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo prie S. B. priklausančio gyvenamojo namo, esančio Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), kur D. J. likus automobilyje, kad kilus pavojui galėtų įspėti nusikalstamos veikos bendrininkus, R. V. ir M. Ž., atsineštais įrankiais išlaužę gyvenamojo namo balkono duris, įsibrovė į šį namą, iš kurio pagrobė S. B. priklausantį turtą: 800 Lt vertės nešiojamąjį kompiuterį „HP“, 200 Lt metalinėmis monetomis, 150 Lt vertės pneumatinį šautuvą su optiniu taikikliu; taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam S. B. 1150 Lt turtinės žalos.
2012 m. gruodžio mėn., tikslesnis laikas nenustatytas, iš anksto apžiūrėję gyvenamąjį namą, D. J. vairuojamu automobiliu „Opel Zafira“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo prie K. B. priklausančio gyvenamojo namo, esančio Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), kur D. J. likus automobilyje, kad kilus pavojui galėtų įspėti nusikalstamos veikos bendrininkus, R. V. ir M. Ž., atsineštais įrankiais išlaužę gyvenamojo namo langą, įsibrovė į šį namą, iš kurio pagrobė K. B. priklausančius daiktus: 500 Lt vertės „Kermi“ firmos radiatorių, 400 Lt vertės teleskopą „Maxunite“ su laikikliu, 500 Lt vertės radijo imtuvą „Bosch“, 280 Lt vertės 4 kv. m. ąžuolinio parketo; taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai K. B. 2080 Lt turtinės žalos.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. J. ir jo gynėjas advokatas R. Uckus prašo pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 6 d. nuosprendį ir D. J. veiką, kvalifikuotą pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti pagal 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį; pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir atsižvelgiant į tai paskirti švelnesnę bausmę.
Kasatoriai nurodo, kad teismai pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, neteisingai vertino svarbias bylai faktines aplinkybes ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Kasatoriai teigia, kad teismai neišsamiai ir šališkai įvertino bylos įrodymus ir rėmėsi tik kaltinančiais duomenimis, dėl to padarė klaidingas išvadas. Antai, D. J. parodymai atmesti motyvuojant jo gynybine pozicija, o kitų nuteistųjų parodymai – kaip siekiančių išvengti atsakomybės, tačiau nemotyvuota, kodėl jie negali būti laikomi turinčiais reikšmės veikos kvalifikavimui. Kasatorių manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti kiti šalutiniai įrodymai kelia pagrįstų abejonių dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių buvimo D. J. veiksmuose. Byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, neginčytinai patvirtinančių D. J. kaltę padarius vagystes organizuota grupe. Atsižvelgiant į teisminio nagrinėjimo metu duotus D. J., kitų nuteistųjų parodymus ir kitus faktinius bylos duomenis, D. J. nedalyvavo organizuotoje grupėje ir nesuprato esantis tokios grupės narys, todėl teismai jo veiką turėjo perkvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį.
Kasatoriai nesutinka su teismų išvadomis, kad byloje įrodyta, jog 2012 m. rugsėjo mėn. R. V. susitarė su M. Ž., o vėliau ir su D. J. bei S. L. nuolat daryti svetimo turto vagystes įsibraunant į patalpas, palaikyti nuolatinius ryšius, dalytis iš nusikalstamos veikos gaunamomis lėšomis, kartu ieškoti gyvenamųjų namų (nors tai daugiausia darė tik R. V. ir M. Ž.), kuriuos būtų galima apvogti, naudoti vagystėms daryti reikalingas priemones, t. y. įvairius laužimo įrankius bei ryšio priemones, surasti vietas vogtiems daiktams paslėpti ir realizuoti ir šį susitarimą grupės nariai bendromis pastangomis įgyvendino. Kasatoriai neprieštarauja, kad R. V. ir M. Ž. atliko veiksmus, būdingus organizuotai grupei, tačiau teismų išvados, jog ir D. J. atlikto tokius veiksmus, nėra pagrįstos. Kasatoriai pažymi, kad D. J. neieškojo priemonių vagystėms įvykdyti ar namų, kuriuos būtų galima apvogti, neslėpė pagrobto turto ir juo nesidalijo. Jis, kaip R. V. giminaitis, tik epizodiškai būdavo įtraukiamas į nusikaltimų darymą. D. J. kaltė dalyvavus organizuotoje grupėje grindžiama vien 2013 m. sausio 8 d. vykusios jo apklausos metu duotais parodymais apie tai, kad 2012 m. spalio mėnesį R. V. paprašius padėti, nuo to laiko jam (D. J.) tapo žinoma, kuo jie nuolatos užsiima. Kasaciniame skunde nurodoma, kad R. V. ir M. Ž. vagystes pradėjo daryti dar 2012 m. rugsėjo mėn., kai D. J. apie tai nieko nežinojo ir jose nedalyvavo, pirmoji vagystė, kurioje jis dalyvavo, įvykdyta tik 2012 m. rugsėjo 28 d., kitą kartą – spalio 26 d., todėl negalima teigti, kad nuo R. V. ir M. Ž. neteisėtų veiksmų pradžios jis žinojo apie jų daromus nusikaltimus ar buvo iš anksto susitaręs dalyvauti juos darant. Paminėtos aplinkybės taip pat rodo, kad D. J. R. V. pasitelkė atsitiktinai, atskiroms nusikalstamoms veikoms daryti ir iš anksto su juo dėl kelių veikų darymo nesitarė. Kaip pirmoje įtariamojo apklausoje 2013 m. sausio 7 d. yra nurodęs D. J., jis pats ne iš karto susivokė, kuo užsiima R. V. ir M. Ž. Kasaciniame skunde pažymima, kad šios ir vėlesnių apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu D. J. nebuvo užduotas klausimas, kada, kokiu laiku jis tai suprato. Į tokį klausimą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis atsakė, kad tai suprato po to, kai buvo sudalyvavęs keliose nusikalstamose veikose ir pirmą kartą pamatęs vogtus daiktus. Taigi šie parodymai neturėtų būti vertinami kaip prieštaringi. Be to, galima teigti, kad iš teisiamojo posėdžio protokolo nėra aišku, kokius parodymus D. J. anksčiau davė ir kokius paneigė, juolab kad bylą nagrinėjęs teisėjas po keleto užduotų klausimų D. J. apklausą nutraukė (nes jis negalėjo prisiminti visų septynių vagysčių). Taip teismas apribojo D. J. galimybę duoti išsamius parodymus bei pažeidė jo teisę į teisingą ir nešališką bylos nagrinėjimą. Be to, prokuroras, užduodamas klausimus, nuolat lenkė D. J. pripažinti tai, kad jis suprato dalyvavęs organizuotos grupės veikloje. Antai 2013 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdžio metu D. J. neteisingai suprato prokuroro klausimą (iš jo formuluotės buvo galima manyti, kad jeigu D. J. neprisipažįsta padaręs veikas organizuota grupe, tai iš viso dėl nieko neprisipažįsta). Kasaciniame skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu D. J. nesuprato jam inkriminuojamos veikos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį pobūdžio, šio kaltinimo esmės jam niekas nepaaiškino, o prokuroras bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme primygtinai teigė, kad D. J., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, prisipažino veiką padaręs organizuota grupe, dėl to atsirado D. J. atsakymas, kad „pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo melagingi parodymai“, tačiau taip jis ne apskritai neigė visus ikiteisminio tyrimo metus duotus parodymus, o tik nepripažino dalyvavimo organizuotoje grupėje. Dėl šių priežasčių teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, kad D. J. parodymai pirmosios instancijos teisme iš esmės pasikeitė ir sutrukdė teisingai išnagrinėti bylą teisme.
Taigi D. J. visiškai prisipažino dalyvavęs visose jam inkriminuotose vagystėse ir neigė tik tai, kad suprato veikiantis kaip organizuotos grupės narys. Kasatoriaus manymu, vien tai, kad atskirų vagysčių atvejais D. J. pasaugodavo įvykio vietą, o už nuvežimą į jas kelis kartus gavo pinigų tam, kad papildytų svetimo automobilio degalų atsargas, negali būti vienareikšmiškai traktuojama kaip nuolatinė jo veikla organizuotoje grupėje tyčia siekiant su kitais nuteistaisiais daryti nusikaltimus. Kitokių duomenų, rodančių apie organizuotos grupės buvimą (pvz., kad iš kitų nuteistųjų gavo nors vieną pagrobtą daiktą, rūpinosi nusikaltimo įrankiais ar priemonėmis, ieškojo objektų, iš kurių galima pavogti turtą, žinojo, kokie daiktai pavogti, kur ir kaip jie realizuojami, pats juos slėpė realizavo ir pan.), byloje nenustatyta. Priešingai, nustatyta, kad R. V. ir M. Ž., nepasitikėdami D. J., stengėsi jo pernelyg neįtraukti į savo grupės daromas nusikalstamas veikas, todėl apie vagystes nieko neaiškino. D. J. iš anksto nedalyvavo planuojant nusikalstamas veikas, jam nebuvo žinomos su jomis susijusios detalės, konkrečios aplinkybės, kada ir kokiu būdu buvo pasirenkami namai, kur ir per ką realizuojami vogti daiktai, be to, jis nėra įsibrovęs į patalpas, nedalyvavo dalijantis pagrobtus daiktus, negavo jokio atlygio už dalyvavimą vagystėse ar realizavus pagrobtus daiktus. Kasatorių teigimu, nėra įrodytas D. J. išankstinis susitarimas su R. V. ir M. Ž. dėl visų ar bent kelių veikų padarymo, jis tik atskirais atvejais ir tik prieš pat važiuojant į įvykių vietas iš R. V. gaudavo prašymą pavežti ir net ne iš karto suprato darantis nusikaltimus ir iš anksto nuolat jų daryti nebuvo apsisprendęs. D. J., kaip transporto priemonės vairuotojas, prisijungdavo tik tais atvejais, kai važiuoti negalėdavo S. L. Už nuvežimus į M. V. nurodytas vietas jam duodavo pinigų tik degalams, tačiau automobilis priklausė M. V. arba buvo pasiskolintas iš liudytojo A. V. D. J. nebuvo iš anksto žinomas jo vaidmuo, nes jis nebuvo informuojamas, kur ir kokiu tikslu reikės važiuoti. Taip pat, pagal D. J. ir kitų kaltinamųjų parodymus, D. J. neturėjo tiesioginės tyčios dalyvauti organizuotoje grupėje, jo vaidmuo padarant nusikalstamas veikas buvo antraeilis, kaip padėjėjo. Taigi byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, patvirtinančios D. J. bendrininkavimo su kitais nuteistaisiais organizuota grupe požymius – išankstinis susitarimas daryti kelis nusikaltimus, vaidmenų arba užduočių pasiskirstymas ir suvokimas, kad jis veikė tokioje grupėje.
Toliau kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai nepripažino D. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Kasatoriai pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausos pirmosios instancijos teisme pradžioje D. J. teigė, jog dėl visų veikų prisipažįsta ir gailisi, tik nesuprato dalyvaujantis organizuotoje grupėje. D. J. jau pirmųjų apklausų ikiteisminio tyrimo metu (2013 m. sausio 7, 8 d.), kai kiti įtariamieji (nuteistieji) dar nebuvo apklausti, pasakė tiek, kiek prisiminė, ir davė pakankamai išsamius parodymus apie savo ir R. V. bei M. Ž. padarytas nusikalstamas veikas. Duoti parodymų apie S. L. veiksmus jis negalėjo, nes kartu su juo nusikaltimuose nedalyvavo. Būtent dėl šių D. J. parodymų buvo atskleistos R. V. ir M. Ž. padarytos veikos, nes byloje dar nebuvo surinkta jokių įrodymų, pagrindžiančių paties D. J. ar kitų nuteistųjų kaltę, jo prisipažinimas buvo savanoriškas. Be to, teisme D. J. ne tik gailėjosi, bet ir atsiprašė nukentėjusiųjų. Taigi nuteistasis D. J. neneigė įvykdytų vagysčių, nesutiko tik su veikos kvalifikavimu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo parodymus vertino kaip dalinį prisipažinimą. Kasatoriai teigia, kad duoti tokius parodymus – kaip kaltininkas pats supranta savo veiką – yra jo teisė, bet ne pareiga. Tai, kad D. J. ikiteisminio tyrimo metu nesuprato jam inkriminuotos veikos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį esmės, o teisme teigė nedalyvavęs organizuotos grupės veikloje, neturėjo būti kliūtis pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Be to, kasatoriai pastebi, kad, sprendžiant šį klausimą, apeliacinės instancijos teismas skirtingai vertino D. J. ir kito nuteistojo S. L. situacijas, kurios buvo labai panašios (pastarajam pripažino ginčijamą atsakomybę lengvinančią aplinkybę).
Be to, kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismas D. J. paskyrė aiškiai per griežtą – gerokai bausmės vidurkį viršijančią laisvės atėmimo bausmę. Kasatorių nuomone, skiriant bausmę, turėjo būti atsižvelgta į jauną D. J. amžių, jo antraeilį padėjėjo vaidmenį darant nusikalstamas veikas, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat kitas aplinkybes, rodančias, kad jis nedalyvavo organizuotos grupės veikloje. Perkvalifikavus D. J. veikas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis protingumo bei teisingumo principais, turėjo būti paskirta mažesnė bausmė, nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo nuteistojo D. J. ir jo gynėjo advokato R. Uckaus kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad kasacinis skundas nepagrįstas, teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Prokuroro nuomone, teismai tinkamai vadovavosi BK 25 straipsnio dalimi (redakcija, galiojusi nusikalstamų veikų padarymo metu) ir teisingai kvalifikavo nuteistojo D. J. padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Byloje nustatyta, kad D. J. veikė ne vienas, 2012 m. rugsėjo mėn. R. V. ir M. Ž. subūrė organizuotą grupę daugiau nei dviem svetimo turto vagystėms, įsibraunant į gyvenamas patalpas, daryti, į kurios sudėtį nusikalstamoms veikoms daryti vėliau įtraukė D. J. ir S. L., kurie vykdė organizuotos grupės narių R. V. ir M. Ž. nurodymus, t. y. laukdavo jų automobilyje, kol R. V. ir M. Ž., įsibrovę į patalpas, darė svetimo turto vagystes, stebėjo aplinką ir saugojo, kad šių kas nors neužkluptų, be to, naudojosi iš anksto R. V. ir M. Ž. paruoštomis ryšio priemonėmis (dvejomis racijomis), per kurias palaikydavo ryšį su kitais bendrininkais, turėjo įspėti apie galimą iškilusį pavojų, taip pat jų nurodymu D. J. ir S. L. turėjo atvažiuoti ir paimti R. V. bei M. Ž. su pagrobtais daiktais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai ir motyvuotai nurodyta, kad organizuotai grupei inkriminuoti svarbūs faktai atitinka įstatymo nuostatas dėl minimalaus tokios grupės dalyvių skaičiaus, jų susitarimo, nusikaltimų sunkumo ir tam tikros užduoties ar vaidmens atlikimo. Kiekvieno bendrininko, iš jų ir D. J., elgesys aprašytas ir įvertintas atsižvelgiant į tai, kaip buvo įgyvendintas kiekvieno vaidmuo bendroje veikloje su kitais nusikalstamas veikas dariusiais asmenimis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, atsakant į analogiškus nuteistojo D. J. apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo ginčijamas organizuotos grupės buvimas, šiuo klausimu išsamiai pasisakyta, pripažįstant, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino įstatymo nuostatas ir tinkamai įvertino nustatytas faktines bylos aplinkybes.
Prokuroras teigia, kad abiejų instancijų teismai, išsamiai išanalizavę bylos įrodymus (iš jų – ir visų nuteistųjų parodymus) bei įvertinę juos kaip visetą, iš esmės išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus (tie patys nurodyti ir kasaciniame skunde), t. y. kad nusikaltimų detalės D. J. (pasak jo) nebuvo žinomos, R. V. ir M. Ž. juo nepasitikėjo ir apie vagystes nieko neaiškindavo, nusikalstamų veikų pradžioje net slėpė, iš kur ir kokius daiktus vagia, stengdavosi, kad jis kuo mažiau suprastų, o jo veiksmai apsiribojo tik pasaugojimu įvykio vietoje ir kt. Teismai pagrįstai pripažino, kad tokiais argumentais D. J. mėgina išvengti gresiančios griežtos baudžiamosios atsakomybės už svetimo turto vagystes, padarytas veikiant organizuota grupe.
Prokuroras nurodo, kad taip pat nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, jog teismas neteisingai konstatavo buvus organizuotą grupę, nes nuteistasis padarė apysunkius nusikaltimus, o BK 25 straipsnio 3 dalies redakcija, kai į šią normą buvo įtraukta aplinkybė „arba vieną apysunkį nusikaltimą“, dar negaliojo. Nagrinėjamu atveju nuteistajam D. J. organizuotos grupės požymis inkriminuotas dėl kelių nusikaltimų darymo, o ne dėl vieno apysunkio.
Atsiliepime pažymima, kad, priešingai nei nurodo kasatoriai, teismai, spręsdami klausimą dėl D. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pripažinimo, įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Anot prokuroro, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad, paneigdamas savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir juos keisdamas, D. J. siekė padėti sau ir bendrininkams išvengti baudžiamosios atsakomybės bei suklaidinti teismą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu formalus D. J. prisipažinimas dėl įvykdytų vagysčių buvo paneigtas – jis pats pripažino tik tas aplinkybes, kurios yra nenusikalstamos, t. y. mašinos vairavimą, laukimą joje (kol ateis M. Ž. ir R. V.), tuo tarpu neva nieko nežinant ir nesuprantant, kur išeina kiti nuteistieji. Iš tokių parodymų turinio teismas neturėjo galimybės nustatyti nei D. J., nei kitų nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų. Taigi, esant šioms aplinkybėms, teismai pagrįstai konstatavo, kad D. J. parodymai negali būti vertinami kaip nuoširdus kaltės pripažinimas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.
Taip pat prokuroras daro išvadą, kad, nesant pagrindo pripažinti, jog teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl paskirtos D. J. bausmės, nes prašymas skirti švelnesnę bausmę kasaciniame skunde siejamas su netinkamu nusikalstamų veikų kvalifikavimu ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymu. Prokuroro nuomone, nuteistajam D. J. paskirtos bausmės už atskiras nuskalstamas veikas ir galutinė subendrinta bausmė (jos dydis) neprieštarauja BK straipsnių, reglamentuojančių bausmių skyrimą, nuostatoms.
Nuteistojo D. J. ir jo gynėjo advokato R. Uckaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl D. J. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį
Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, jame nurodyti teiginiai apie BPK 20 straipsnio, t. y. įrodymų vertinimo nuostatų, pažeidimą argumentuojami iš esmės ne konkrečiais šių nuostatų pažeidimais, o tiesiog pateikiant savą įrodymų vertinimo versiją ir neigiant teismų nustatytas faktines aplinkybes, kad D. J. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Dėl to, pasak kasatorių, nuteistojo D. J. veikos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kvalifikuotos netinkamai, nes, pašalinus organizuotos grupės požymį, jos kvalifikuotinos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindai – netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir (ar) esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnis), taip pat kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribos – teismų sprendimų patikrinimas teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) suponuoja, jog kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja. Šie klausimai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taigi kasacinės instancijos teismas patikrina tai, ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, ar pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Vien tai, kad teismai bylos įrodymus įvertino ir tuo pagrindu nustatė faktus ne taip ir ne tokius, kaip to norėtų nuteistasis (ar kiti proceso dalyviai), dar nereiškia teisės pažeidimo.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tie argumentai, kurie yra išdėstyti kasaciniame skunde, buvo nurodyti ir nuteistojo D. J. apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas visus juos išnagrinėjo. Tikrindamas, ar pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas, įrodymais paremtas išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo, ar pagal jas teisingai kvalifikavo nuteistojo D. J. veikas, apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertino įrodymus, iš jų ir jo paties parodymus, duotus teisme bei ikiteisminio tyrimo metu apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl nuteistojo D. J. versija atmetama, ir pateiktos argumentuotos išvados apie tai, kad jo kaltė dalyvavus vagystėse organizuota grupe, jam pačiam suprantant ir žinant daromų nusikalstamų veikų (už kurias nuteistas) esmę, pobūdį, yra įrodyta. Išnagrinėjęs bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam sprendimui priimti, apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad pakankamai ilgą laiką darytoms vagystėms buvo iš anksto pasirengiama, kaltininkai turėjo specialius įrankius, skirtus įsilaužti (įsibrauti) į namus, ryšio priemones (racijas) tam, kad vieni bendrininkai – įsibraunantys į patalpas – palaikytų ryšį su kitais, atvežusiais šiuos į iš anksto apžiūrėtas ir surastas vagystės vietas bei saugančiais, kad esant reikalui per raciją įspėtų apie pavojų būti pastebėtiems. Taip pat nustatyta, kad nuteistieji R. V., M. Ž., subūrę organizuotą grupę nusikaltimams daryti bei pasitelkę D. J. (taip pat nuteistą šioje byloje S. L.), buvo pasiskirstę vaidmenimis, kiekvienas iš jų atlikdavo konkrečią užduotį, pavyzdžiui, D. J. atveždavo R. V. ir M. Ž. į vagystės vietas, iš jų parveždavo su pagrobtu turtu, o vagysčių metu, turėdamas ryšio priemones, saugodavo stebėdamas aplinką ir pan. Taip D. J. dalyvavo padarant septynias svetimo turto vagystes iš gyvenamųjų patalpų. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas ir konstatuoja, kad nustatant šioje byloje įrodinėtinas faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio skundo teiginiai dėl D. J. apklausos teisiamajame posėdyje (esą apribojant jo galimybę duoti išsamius parodymus ir kartu pažeidžiant jo teisę į teisingą ir nešališką teismą) tėra paremti kasatorių samprotavimais, kurie prieštarauja bylos medžiagai, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal byloje nustatytas ir teismų nuosprendžiuose nurodytas aplinkybes, atskleidžiančias sistemingą nusikaltimų darymą, vieningus bendrininkų veiksmus ir vaidmenį realizuojant objektyviuosius nusikaltimų požymius, jų, taip pat – D. J., tyčią dalyvauti organizuota grupe darant vagystes įsibrovus į patalpas, konstatuotina, kad D. J. veikos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, kaip padarytos dalyvaujant organizuotoje grupėje, kvalifikuotos teisingai. Nagrinėjamu atveju yra būtinieji BK 25 straipsnio 3 dalyje numatyti bendrininkavimo formos – organizuotos grupės – požymiai, t. y. dalyvavimas dviejų ar daugiau asmenų, susitarusių daryti kelis nusikaltimus ir kiekvienam grupės nariui atlikus tam tikrą užduotį, turint skirtingą vaidmenį. Taigi baudžiamasis įstatymas D. J. veikoms taikytas tinkamai.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir paskirtos bausmės
Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai be pagrindo nepripažino esant nuteistojo D. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, padėjo išaiškinti šias veikas ir jose dalyvavusius asmenis ir nuoširdžiai gailisi. Šie teiginiai prieštarauja bylos medžiagai ir teismų nuosprendžių turiniui. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nuteistojo D. J. argumentus, susijusius su BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymu, ir pateikė šiuo klausimu motyvuotas išvadas. Teisėjų kolegija šių išvadų nekartoja ir atkreipia dėmesį į tai, kad D. J. parodymų, be kita ko, išanalizuotų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, turinys, kiti bylos duomenys rodo, jog teismo padarytos išvados atitinka bylos medžiagą ir kad šio nuteistojo parodymų negalima vertinti kaip prisipažinimo arba padėjimo išaiškinti nusikalstamas veikas; priešingai – jis keitė parodymus, neigė dalies svarbių kaltinančių aplinkybių (ir ne tik dėl organizuotos grupės) buvimą ir pan. Teismas teisingai aiškino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasmę, tinkamai teisiškai įvertino bylos aplinkybes, dėl kurių pagrindo pripažinti minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę D. J. nėra.
Kasatorių prašymas sušvelninti D. J. paskirtą bausmę (sumažinti laisvės atėmimo bausmės dydį) taip pat atmestinas. Pirmiausia pažymėtina, kad šis prašymas siejamas su nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) pripažinimu bei veikų perkvalifikavimu į BK 178 straipsnio 2 dalį, kurios sankcijoje numatyta švelnesnė bausmė nei BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Kaip jau nurodyta šioje nutartyje, baudžiamojo įstatymo klaidų (dėl veikos kvalifikavimo ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo) teismai nepadarė. Kitos kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės (D. J. amžius, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas) nesuteikia pagrindo teigti, kad nuteistajam paskirta bausmė prieštarauja įstatymui. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nagrinėjamu atveju BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, nepažeistos, o ir kasaciniame skunde su jų taikymu susijusių teisinių argumentų nenurodyta. Taigi teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sušvelninti nuteistajam D. J. paskirtą bausmę (sumažinti jos dydį).
Nenustačiusi BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų keisti ar naikinti skundžiamus teismų nuosprendžius, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti kasacinį skundą nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo D. J. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Rima Ažubalytė
Dalia Bajerčiūtė
