P. G. pagal BK 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-161/2015

Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00051-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant nuteistajam P. G.,

gynėjui advokatui Vaidotui Sviderskiui,

nukentėjusiajam (privačiam kaltintojui) J. K. B.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Mindaugui Dovidauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. G. ir jo gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu P. G. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) J. K. B. civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, prašymas priteisti išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti – atmestas.

Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendis panaikintas, P. G. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį trijų mėnesių viešųjų drabų bausme, įpareigojant jį kas mėnesį neatlygintinai dirbti po 20 val. visuomenės labui. Priteista iš nuteistojo P. G. nukentėjusiajam (privačiam kaltintojui) J. K. B. 1000 Lt neturtinei žalai ir 3000 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) ir jo atstovo paaiškinimų,

n u s t a t ė :

P. G. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2012 m. rugpjūčio 7 d., apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini) daugiabučių namų savininkų bendrijos (toliau – ir DNSB) (duomenys neskelbtini) valdybos administracijos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), tyčia abiem rankomis pastūmė J. K. B. į krūtinę, sudavė alkūne į veidą, taip padarydamas J. K. B. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl minkštųjų audinių sumušimo veido dešinėje pusėje.

Kasaciniu skundu nuteistasis P. G. ir jo gynėjas advokatas V. Sviderskis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. išteisinamąjį nuosprendį dėl P. G.. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą, t. y. nesant P. G. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, būtinųjų sudėties požymių, paskyrė neteisingą bausmę, taip pat padarė esminių BPK pažeidimų: netinkamai vertindamas bylos duomenis (BPK 20 straipsnio 5 dalies), nuosprendį pagrįsdamas prielaidomis ir spėlionėmis, iškirtinai abejotinais, nenuosekliais konfliktiško nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) J. K. B. parodymais, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpciją. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamajame nuosprendyje nepateikta jokių argumentuotų motyvų, jog P. G. veiksmuose yra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.

Pirma, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis – materialioji, t. y. mušimo, kankinimo atveju nukentėjusiajam turi būti sukeliamas fizinis skausmas arba padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nagrinėjamu atveju, anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pagrįstai ir argumentuotai konstatavo, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad dėl P. G. veiksmų nukentėjusiajam iš tiesų buvo sukeltas fizinis skausmas. Byloje nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad matė, kaip P. G. sudavė alkūne nukentėjusiajam į veidą, kad J. K. B. būtų dėl to sušukęs ar kitaip išreiškęs skausmo pojūtį, kad ant J. K. B. veido būtų matęsi kokių nors smurto žymių. Baudžiamajai atsakomybei kilti nepakanka vien fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad nukentėjusysis pajustų skausmą, kurį išreikštų, o aplinkiniai tai suprastų (kasacinė nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Kasatoriaus nuomone, VšĮ Karoliniškių poliklinikos 2012 m. rugpjūčio 7 d. išrašas iš medicininių dokumentų, kuriuo rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes jis buvo vėliau pakoreguotas nukentėjusiojo prašymu (VšĮ Karoliniškių poliklinikos 2012 m. lapkričio 30 d. raštas „Dėl klaidos ištaisymo“). 2012 m. rugpjūčio 8 d. specialisto išvada Nr. G1838/12(01) kasatoriui taip pat kelia abejonių, nes joje nurodyta, kad „veide ir alkūnėse aiškių išorinių sužalojimo žymių nematyti. Veidas simetriškas. Kitur sužalojimų nenurodo“, nors ji pagrįsta būtent prieštaringu VšĮ Karoliniškių poliklinikos išrašu. Specialistas nurodė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas įvykio aplinkybėmis nurodytu laiku nuo trauminio poveikio kietu buku daiktu, nors abejotina, kad alkūnė gali būti laikoma „kietu buku daiktu“. Be to, kasatoriaus teigimu, nukentėjusysis tik 2013 m. sausio 2 d. kreipėsi į teismą, o tai kelia abejonių dėl nukentėjusiojo pretenzijų kaltinamajam pagrįstumo ir jam padarytos neturtinės žalos apskirtai. Esant konfliktiškiems nukentėjusiojo ir kaltinamojo tarpusavio santykiams, J. K. B. kreipimasis į teismą turėjo būti įvertintas ir sprendžiant dėl to, ar tai nebuvo siekis apšmeižti ir pasipelnyti, nesant jokio teisinio pagrindo ir žalos.

Antra, apkaltinamajame nuosprendyje visiškai nepasisakyta dėl P. G. kaltės formos, kodėl jo veiksmai įvertinti kaip tyčiniai (BK 140 straipsnio 1 dalis), taip pažeidžiant ir BK 2 straipsnio 3 dalį, kad atsakomybė kyla tik už kaltai padarytą veiką. Kasatorius nurodo, kad kaltės – tiesioginės tyčios – turinys nustatomas ne vien išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos juos lėmė ir kokių padarinių siekta, bet ir atsižvelgiant į subjektyvius (vidinius–psichinius) nusikalstamos veikos požymius, taip pat tiriant, vertinant išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius (atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas, padėtį, kuri buvo juos padarant), kaltininko elgesį. Apeliacinės instancijos teismas neginčijamai nenustatė, kad P. G. atliko kokius nors sąmoningus, tyčinius veiksmus, siekdamas sukelti fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti sveikatą J. K. B.. Priešingai, nustatyta, kad P. G. atvyko į J. K. B. darbovietę siekdamas įteikti dokumentus dėl namo stogo remonto, kuriuos šis atsisakė priimti ir dėl to pats sukėlė konfliktą (liudytojai, policijos pareigūnai patvirtino ir garso įvykio stenogramoje užfiksuota kaip J. K. B. užsipuolė P. G.). P. G. siekio sutrikdyti nukentėjusiajam (privačiam kaltintojui) sveikatą nenustatyta.

Trečia, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 20 straipsnio 5 dalis), nes nuosprendis pagrįstas tik kaltinimui palankiais įrodymais, atmetant ir nepasisakant dėl teisinančių, nevertinant įrodymų visumos, padarius neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl P. G. atsakomybės. Kasatorius pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>); taip pat tik patikimais įrodymais, kurių patikimumas patikrinamas BPK numatytais veiksmais, palyginus su kitais bylos įrodymais. Abejotini duomenys negali būti patikimais įrodymais, pagrindžiančiais nuteistojo kaltę ir paneigiančiais jo alibi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006). Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo skunde nurodytų argumentų galimo melagingumo ir prieštaringumo, nukentėjusiajam nurodant, kad P. G. atvyko pas jį sąmoningai turėdamas tikslą jį užpulti, tačiau ir patvirtinęs, kad tik P. G. įėjus į kabinetą jis pradėjo šį varyti laukan, vadinti necenzūriniais žodžiais (tai patvirtina ir garso įrašo stenograma), nors būtent nukentėjusysis pagal nustatytą tvarką DNSB turėjo registruoti pateikiamus dokumentus. Neįvertina, kad sumušimo žymių po įvykio niekas nepastebėjo, nebuvo girdėta riksmų, reakcijos į neva sukeltą skausmą. Kasatoriaus teigia, kad nebuvo įvertintas ir specialisto išvados Nr. G-1838/12(01) liečiamumas ir leistinumas, specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas, teisingumas, jos ištyrimo visapusiškumas, nors pirminis VšĮ Karoliniškių poliklinikos išrašas iš medicininių nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) dokumentų buvo netikslus ir neatitiko įvykio aplinkybių, todėl pirmiau nurodyta išvada turėjo būti vertinama kartu su kitais byloje surinktais duomenimis. Be to, apkaltinamuoju nuosprendžiu priteisiant J. K. B. neturtinės žalos atlyginimą remtasi vien deklaratyviais teiginiais, kurių nepatvirtino jokie kiti bylos įrodymai. Priešingai, bylos duomenys patvirtino, kad po įvykio jokių sužalojimų ant nukentėjusiojo veido nebuvo matyti.

Ketvirta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinus P. G. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai netaikytas BK 37 straipsnis, kuriame nustatyta, jog padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos veikos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų ši veika pripažįstama mažareikšme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 15 punktą tam tikrais atvejais, atsižvelgdamas į padarytos veikos tikslus ir motyvus, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikaltimo padarymo būdą, intensyvumą bei kitus šio nutarimo 4 punkte įvardytus požymius, teismas veiką, kuria kitam asmeniui padarytas lengvas kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, gali pripažinti mažareikšme. Byloje nustačius, kad prieš pat įvykį kilo šalių konfliktas, kuris paveikė P. G. elgesį, galbūt ir nebevaldomą pykčio būseną, kasatoriaus nuomone, patvirtina, kad būtent nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) veiksmai turėjo lemiamos reikšmės konfliktui kilti. Nukentėjusiajam (privačiam kaltintojui) J. K. B. rimtesnių sužalojimų nebuvo padaryta, konfliktas truko labai trumpai, sužalojimas sunkesnių padarinių nesukėlė, todėl teisingumo požiūriu, anot kasatoriaus, įvertinus abiejų šalių interesus, nes dėl J. K. B. sukelto konflikto nukentėjo abi pusės, jis taip pat neneigė siekęs panaudoti fizinę jėgą (grasino nuteistajam kėde), nenustačius nuteistojo ketinimų sužaloti nukentėjusįjį, pagrįsta taikyti BK 37 straipsnį, byla turėtų būti nutraukta remiantis BPK 382 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

Nuteistojo P. G. ir jo gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimumais ir pakankamais įrodymais. Abejonės nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, pripažinęs, kad byloje neįrodyta, jog P. G. padarė nukentėjusiajam (privačiam kaltintojui) J. K. B. nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 140 straipsnio 1 dalis). Šis teismas, ištyręs ir įvertinęs visus bylos duomenis, įvertinęs tiek kiekvieną jų atskirai, tiek visumą, juos palyginęs tarpusavyje, pagrįstai nustatė, jog neginčijamų, patikimų ir pakankamų įrodymų, kad P. G. padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, byloje nesurinkta. Pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje padarytai išvadai ir nurodytiems argumentams pritartina.

Pažymėtina, kad kaltinimas P. G. buvo grindžiamas nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) parodymais, taip pat jo paaiškinimų pagrindu surašytais medicininiais dokumentais. Tuo tarpu byloje apklausti liudytojai (DNSB (duomenys neskelbtini) administracijos patalpose buvusi M. N., į įvykio vietą iškviesti policijos pareigūnai) nepaliudijo buvus kokių nors ant veido matomų nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) patirto sužalojimo pėdsakų. Taip pat niekas, išskyrus patį nukentėjusįjį (privatų kaltintoją) ir kaltinamąjį, įvykio J. K. B. kabinete nematė, liudytoja M. N. girdėjo tik stumdomų baldų garsą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad P. G. buvo kaltintas padaręs J. K. B. nežymų sveikatos sutrikdymą – minkštųjų audinių sumušimą dešinėje veido pusėje, tačiau tokio sužalojimų pėdsakų niekas nematęs, o medicininių duomenų išraše iš VšĮ Karoliniškių poliklinikos aprašytas (nurodytas) tik nedidelis patinimas J. K. B. skruoste. Tik nurodyto medicinos dokumento pagrindu specialisto išvadoje konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kita vertus, pats medicinos specialistas jokių smurto pėdsakų ant J. K. B. veido nepamatė, nors apžiūrą atliko kitą dieną po įvykio (T. 1, b. l. 24). Be to, iš kaltinamojo pateikto garso įrašo byloje nustatyta, kad pats nukentėjusysis (privatus kaltintojas) J. K. B., kaltinamajam atvykus į jo darbovietę pateikti dokumentų, atsisakė juos priimti ir žeidžiančiais žodžiais („lauk šunie“, „von iš čia“ ir pan.) vijo P. G. laukan. Nors nukentėjusysis (privatus kaltintojas) ginčija pateikto garso įrašo teisėtumą, tačiau neneigia, kad iš tiesų įžeidinėjo P. G. (tą jis patvirtino ir kasacinio bylos nagrinėjimo posėdyje). Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai dėl neetiško ir provokuojančio J. K. B., kaip bendrijos vadovo, elgesio ir kad ši aplinkybė yra svarbi vertinant jo parodymų patikimumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nustatyta, jog pats privatus kaltintojas grasino panaudoti kėdę prieš kaltinamąjį. Atsižvelgtina ir į tai, kad byloje apklausti nukentėjusįjį (privatų kaltintoją) bei kaltinamąjį pažįstantys asmenys akivaizdžiai buvo pasiskirstę į dvi grupes ir labai skirtingai kalbėjo apie tai, kas buvo konflikto iniciatorius ir kas kam grasino.

Šios ir kitos bylos aplinkybės rodo, kad tarp P. G. ir J. K. B. yra įsivyravę ilgalaikiai konfliktiški santykiai dėl DNSB (duomenys neskelbtini) reikalų tvarkymo ir asmeninės neapykantos. Konfliktai kyla jau nebe pirmą kartą, jie yra provokuojami tai vieno, tai kito iš jų, abu linkę mesti vienas kitam įvairius kaltinimus ir inicijuoti vienas prieš kitą baudžiamuosius procesus. Tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismo išvada dėl P. G. inkriminuoto nusikaltimo neįrodytumo vertintina kaip pagrįsta.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas ir surašytas laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 303 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas visų abejonių ir įrodymų prieštaravimų, kurių pašalinti byloje BPK priemonėmis neįmanoma, kaltinamojo naudai, nesilaikė reikalavimo įrodymus vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), dėl to nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė P. G. apkaltinamąjį nuosprendį.

Minėtas BPK pažeidimas laikytinas esminiu, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Dėl prašymo išieškoti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti

Tiek J. K. B., tiek P. G. prašo teismo išieškoti vienam iš kito turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį P. G., nukentėjusiojo (privataus kaltintojo J. K. B.) prašymas negali būti tenkinamas. Kita vertus, yra pagrindas (BPK 105 straipsnio 6 dalis) svarstyti analogišką išteisintojo P. G. prašymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis prašymas taip pat netenkintinas. Pirma, P. G. išteisinimo pagrindas šiuo atveju yra jam inkriminuotos smurtinės nusikalstamos veikos neįrodytumas; antra, iš bylos medžiagos matyti, kad pats konfliktas tarp P. G. ir J. K. B. realiai įvyko, tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusysis jame aktyviai dalyvavo, buvo piktai nusiteikę, įžeidinėjo vienas kitą. Taigi konfliktas įvyko dėl abipusės kaltės. Tokiomis aplinkybėmis nėra teisinga kuriai nors konflikto pusei priteisti privataus kaltinimo proceso metu turėtas išlaidas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Viktoras Aidukas

Olegas Fedosiukas