Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. e2A-103-940/2024

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01952-2023-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.1;

2.6.1.3.6; 2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.8.5; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 21 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Benglita“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5357-1137/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Benglita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Multimeda“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Benglita“ prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Multimeda“ ieškovės naudai 93 223,20 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2022 m. spalio 4 d. – 2022 m. spalio 6 d. vykusio elektroninio susirašinėjimo pasėkoje, 2022 m. spalio 6 d. ieškovė ir atsakovė sudarė pirkimo - pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovė užsakė iš ieškovės 20 sunkvežimių sutartos produkcijos – klijuojamos plokštės, ir įsipareigojo šalių sutartu grafiku priimti užsakytą produkciją bei sumokėti už ją nustatytą 787,60 Eur/m3 kainą, o ieškovė įsipareigojo užsakytą produkciją perduoti atsakovei. Sutartimi atsakovė taip pat išreiškė savo pageidavimą dėl tęstinio produkcijos pristatymo. Šalių sutarimu bendradarbiavimo sąlygos buvo pakoreguotos ir sutartos produkcijos kaina paskutiniams aštuoniems sunkvežimiams nuo 2022 m. lapkričio 25 d. buvo sumažinta iki 716 Eur/m3.

3. Pažymėjo, kad ieškovė atsakovės užsakytą produkciją užsakė pagaminti pas Švedijos gamintoją ESS-ENN Timber AB. Atsakovei pateiktos 2022 m. gruodžio 20 d. išankstinės sąskaitos faktūros Nr. 11007; 11008; 11009. Apie atsiėmimui paruoštą užsakytą produkciją (viso 3 sunkvežimius) ieškovė informavo atsakovę 2022 m. gruodžio 15 d. el. laišku. Tačiau atsakovė 3 sunkvežimių (130,20 m3) produkcijos neatsiėmė ir vengia ieškovei sumokėti šalių sutartą kainą 93 223,20 Eur (130,20 m3 x 716 Eur/m3). Ieškovė 2023 m. kovo 9 d. atsakovei teikė pretenziją, tačiau atsakovė per ieškovės nustatytą terminą pretenzijoje išdėstyto prašymo neįvykdė ir jokio atsakymo ieškovei nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2023 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovės atsakovei priteisė 4 050 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nustatė, kad šalys 2022 m. liepos mėnesio elektroniniais laiškais derino 2022 m. gegužės 6 d. sutarties sąlygas, bet sutartis abiejų šalių pasirašyta nebuvo. Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovė produkciją visada pristatydavo atsakovei. Taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad nors 2022 m. lapkričio 18 d. šalys patvirtino likusios pristatyti produkcijos pristatymo terminus: 2022 metų 49 savaitę (gruodžio 5-9 d.) – 3 kroviniai; 2022 metų 50 savaitę (gruodžio 12-16 d.) – 2 kroviniai, tačiau ieškovė pristatė tik 2 sunkvežimius produkcijos. Likę 3 sunkvežimiai produkcijos (130,20 m3) iki šiol nėra pristatyti atsakovei. Nuo 2022 m. rugpjūčio 2 d. ieškovė ne kartą siuntė įspėjimus atsakovei apie savo sutartinių prievolių įvykdymo sustabdymą jei atsakovė neatsiskaitys su ieškove. Atsakovė 2022 m. liepos 7 d. 9 val. 54 min. el. laišku informavo ieškovę, kad užsakytų prekių pristatymas turi būti nutrauktas sunkvežimiais 49-50 savaitėmis, nes klijuotos plokštės turi būti perdirbtos į lentynas ir pristatytos į IKEA.

6. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog 2022 m. gegužės 6 d. sutartis buvo pasirašyta tik atsakovės, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, jog po 2022 m. gegužės 6 d. sutarties atsakovės pasirašymo šalys toliau derino sutarties sąlygas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.181 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad 2022 m. gegužės 6 d. sutarties projektas netapo šalių sudaryta sutartimi ir šalims netapo privalomas. Teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai 2022 m. spalio 4 - 6 d. vykusio elektroninio susirašinėjimo pasėkoje sudarytų sutarimų pagrindu, kur buvo aptartos prekės, jų kiekiai, pristatymo terminai ir kainos, kuriuos šalys ir vykdė iki 2022 m. gruodžio 15 d.

7. Teismas, pasisakydamas dėl prievolės vykdymo sustabdymo pagrįstumo, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytomis prievolės vykdymo sustabdymo sąlygomis: 1) sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės; 2) prievolės turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos; 3) prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu, arba pirmiau prievolę turinti įvykdyti kita šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos; 4) dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip pat nėra kitų nuo prievolės neįvykdžiusios šalies nepriklausančių aplinkybių; 5) prievolės neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo; 6) prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų. Teismas vertino, kad tarp šalių nėra ginčo dėl pirmųjų 4 sąlygų. Pasisakydamas dėl penktosios sąlygos, teismas nurodė, kad ne ieškovė turėjo reikalauti pateikti prievolės įvykdymo užtikrinimo, o atsakovė, būdama įspėta dėl susidariusių įsiskolinimų, taip pat ir dėl ieškovės ketinimų stabdyti savo prievolės vykdymą, tol kol atsakovė neatsiskaitys, pateikti minėtą dokumentą. Teismas, įvertinęs šalių pateiktus procesinius dokumentus, sprendė, kad ieškovė akivaizdžiai klaidingai interpretavo atsakovės atsakymą dėl susidariusių skolų mokėjimo. Teismas pažymėjo, kad nepaisant ne kartą ieškovės siųstų el. laiškų atsakovei, kuriuose nurodė apie savo ketinimus sustabdyti produkcijos pristatymą, ieškovė tiekimo nestabdė ir produkciją toliau sutartu laiku tiekė atsakovei, tas tęsėsi ilgą laiką. Teismas vertino, jog ieškovei iš šalių susirašinėjimo turėjo būti visiškai aišku, kad atsakovei buvo itin svarbus ginčo prekių pristatymo terminas, dėl laike ribotos galimybės jas parduoti savo kontrahentui IKEA. Teismas sprendė, jog aplinkybė, kad ieškovė kitaip vertino atsakovės kontrahento IKEA reikalavimus, keliamus atsakovės parduodamoms prekėms, nesudaro pagrindo ieškovei spręsti už atsakovę, kokias prekes ir kada ji gali tiekti savo kontrahentui IKEA. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo atveju nebuvo šeštosios privalomos sąlygos ieškovei siekiant sustabdyti savo prievolės vykdymą atsakovei, todėl konstatavo, jog ieškovė nepagrįstai sustabdė savo prievolių vykdymą atsakovei 2022 m. gruodžio 15 d.

8. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad perdavė ginčo produkciją atsakovei, ar kad atsakovė atsisakė tokią produkciją priimti. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, jog nei šalių sutartu 2022 m. gruodžio 16 d. terminu, nei vėliau pratęstu 2022 m. gruodžio 23 d. terminu, produkcija atsakovei nebuvo pristatyta, darė išvadą, kad ieškovė pažeidė 2022 m. spalio 4 - 6 d. vykusio elektroninio susirašinėjimo pasėkoje sudarytą sutartį, o tuo pačiu ir CK 6.305 straipsnį, nes sutartu terminu ir per atsakovės nurodytą papildomą laiką neperdavė atsakovei ginčo produkcijos, todėl atsakovei nekilo pareiga sumokėti už ją nustatytą pinigų sumą.

9. Teismas, vadovaudamasis Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 dėl patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, sprendė, kad atsakovės patirtos 1 525 Eur išlaidos už atsiliepimo parengimą, 2 000 Eur išlaidos už tripliko parengimą, 300 Eur išlaidos už kitų procesinių dokumentų parengimą, 100 Eur ir 125 Eur išlaidos už teisinę konsultaciją yra pagrįstos.

10. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog atstovo gaunamas atlygis už rengiamo procesinio dokumento parengimą apima ir kliento interesų išsiaiškinimą, susipažinimą su bylos medžiaga – ginčo situacija, pateiktais įrodymais bei teismų praktika, atsakovės patirtas atstovavimo išlaidas už informacijos / dokumentų peržiūrą, sutarties vykdymo vertinimą; el. laiškų UAB „Benglita“ dengimą; už informacijos / dokumentų peržiūrą, sutarties šalių susirašinėjimo analizę, vertinimą; už teismų praktiką dėl sutarties galiojimo, prievolės vykdymo sustabdymo sąlygų bei tvarkos; už UAB „Benglita“ ieškinio peržiūrą; e-susitikimą su klientu, ieškinio argumentų ir nurodomų faktinių aplinkybių aptarimą teismas vertino kaip nepagrįstas ir jas atmetė. Teismas taip pat atmetė atsakovės prašymą priteisti jos patirtas 479,40 Eur išlaidas už bendrąsias biuro išlaidas, kadangi jos nėra bylinėjimosi išlaidos. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra pateikti įrodymai apie tai, kad 1 074 Eur sąskaitą vertimų biurui UAB „Adjutor“ apmokėjo atsakovė arba jos atstovai, prašymą atlyginti vertimo išlaidas atmetė kaip neįrodytas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Benglita“ prašo Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-5357-1137/2023, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės UAB „Multimeda“ ieškovės naudai 93 223,20 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme.

12. Apeliantės manymu, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, netinkamai interpretavo/neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2010, nurodytus išaiškinimus, neatsižvelgė į ieškovės nurodytas svarbias faktines aplinkybes, dėl ko nepagrįstai netenkino ieškinio.

13. Nurodo, kad teismas, spręsdamas, jog nebuvo vienos iš privalomų prievolių vykdymo sustabdymo sąlygų, nevertino į bylą pateiktų įrodymų visumos ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, numatančios, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą.

14. Pažymi, kad teismui nebuvo pagrindo vertinti, jog ieškovė akivaizdžiai klaidingai interpretavo atsakovės 2022 m. gruodžio 15 d. atsakymą dėl susidariusių skolų apmokėjimo. Byloje pateiktų dokumentų visuma, taip pat ir 2022 m. gruodžio 15 d. 8:21 val., 10:41 val. ieškovės el. laiškai, 2022 m. gruodžio 15 d. 9:43 val. atsakovės el. laiškas, 2022 m. gruodžio 15 d. 13:07 val. ieškovės gamintojo el. laiškas, pagrindžia, kad ieškovė pagrįstai galėjo daryti išvadą dėl atsakovės pozicijos nemokėti esamų įsiskolinimų ieškovei. Šis susirašinėjimas pagrindžia faktą, kad ieškovei pareikalavus apmokėti daugiau kaip 14 kalendorinių dienų pradelstas keturias PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma sudaro 178 346,01 Eur, iki 2022 m. 50-os savaitės pabaigos, ir perspėjus, jog ieškovė pradės siųsti produkciją tik tada, kai atsakovė neturės įsiskolinimų, pradelstų daugiau kaip 14 dienų, atsakovė į tokį raginimą ir įspėjimą visiškai nereagavo ir jokių mokėjimų neatliko, dėl ko prisiėmė atsakomybę už ginčo produkcijos nepristatymą laiku. Šie atsakovės veiksmai ir išreikšta pozicija rodo jos nesąžiningumą ir neteisėtus veiksmus – įsipareigojimų nevykdymą.

15. Nurodo, kad atsakovė net ir žadėtą 2022 m. 51 savaitę nepadengė visų ieškovės 2022 m. gruodžio 15 d. 8:21 val. el. laiške minimų PVM sąskaitų faktūrų. Iš keturių PVM sąskaitų atsakovė 2022 m. gruodžio 19 d. ir 2022 m. gruodžio 22 d. apmokėjo tik dvi, pervesdama viso tik 90 279,99 Eur.

16. Apeliantės teigimu, teismo išvada, jog nepaisant ne kartą ieškovės siųstų el. laiškų atsakovei, kuriuose nurodė apie savo ketinimus sustabdyti produkcijos pristatymą, ieškovė tiekimo nestabdė ir produkciją toliau sutartu laiku tiekė atsakovei ir tas tęsėsi ilgą laiką, prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams. Byloje pateikti 2022 m. rugpjūčio 3 d., 2022 m. rugpjūčio 8 d., 2022 m. rugsėjo 21 d. ieškovės el. laiškai, patvirtina, kad ieškovė ir anksčiau, atsakovei vėluojant atsiskaityti su ieškove, stabdydavo produkcijos pristatymus. Pažymi, kad atsakovė šalių praktiką, kai dėl vėlavimo atsiskaityti buvo stabdomas ieškovės prievolės vykdymas, žinojo, su ja sutiko ir ji buvo taikoma viso bendradarbiavimo metu.

17. Pažymi, kad, atsakovei vėluojant apmokėti už pristatytas prekes, tam tikrais atvejais ieškovė elgėsi geranoriškai ir, patikėjusi atsakovės pažadais atsiskaityti už pristatytas prekes, toliau tiekdavo prekes atsakovei, nepagrindžia, kad ieškovė turėjo ir toliau toleruoti atsakovės neatsiskaitymus, ypač vertinant naujai ieškovei paaiškėjusias aplinkybes: (1) pačios atsakovės pripažinimas, kad ji nepajėgi atsiskaityti su ieškove (2022 m. gruodžio 15 d. 9:43 val. atsakovės laiškas); (2) remiantis viešai prieinamais duomenimis, atsakovės įsiskolinimas Sodrai siekė beveik 85 000 Eur; (3) 2021 metus atsakovės įmonė užbaigė patirdama 41 898 Eur nuostolį.

18. Tvirtina, kad teismui nebuvo pagrindo prioretizuoti atsakovės interesus ir vertinti, kad būtent dėl atsakovei buvusio itin svarbaus ginčo prekių pristatymo termino, dėl laike ribotos galimybės jas parduoti savo kontrahentui IKEA, ieškovė turėjo toliau toleruoti atsakovės vėlavimus. Pažymi, kad ieškovė sutartinius santykius turėjo su atsakove, o ne su atsakovės užsakovu, ir atsakovės užsakovo atžvilgiu jokių įsipareigojimų nebuvo prisiėmusi. Taigi užsakovo IKEA sąlygą dėl pristatymo termino turėjo įvykdyti būtent atsakovė. IKEA išimtis iki 2022 m. gruodžio 31 d. dėl atitinkamų klijų panaudojimo gamyboje buvo taikoma būtent ginčo produkcijos gamybai iki 2022 m. gruodžio 31 d., o ne pagamintos ginčo produkcijos pagrindu sukurto produkto (lentynų) prekybai, o šiuo atveju ginčo produkcija buvo pagaminta dar gerokai iki minėto termino, t. y. iki 2022 m. gruodžio 15 d. Pati atsakovė nedėjo pastangų ginčo produkciją priimti sutartu laiku bei ginčo produkcijos pagrindu pagamintą galutinį produktą pateikti užsakovui IKEA iki 2022 m. gruodžio 31 d., todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo vertinti, kad atsakovei buvo itin svarbus ginčo prekių pristatymo terminas.

19. Nurodo, kad teismas visiškai nevertino ieškovės pateiktos išrašytų ir neapmokėtų PVM sąskaitų faktūrų ataskaitos 2022 m. gruodžio 15 d., iš kurios matyti, kad 2022 m. gruodžio 15 d. ieškovė atsakovei jau buvo pateikusi produkcijos iš viso už 644 981,00 Eur ir visa ši suma nebuvo apmokėta, visai šiai sumai buvo suteikiamas 30 dienų mokėjimo atidėjimas ir iš šios sumos 178 436,01 Eur buvo vėluojama sumokėti ilgiau nei 14 kalendorinių dienų.

20. Apeliantės teigimu, teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į ieškovės nurodytą aplinkybę apie viso bendradarbiavimo metu buvusį nuolatinį atsakovės vėlavimą apmokėti už pristatytą produkciją, kas ieškovei kėlė didelius nepatogumus bei uždėjo didžiulę finansinę naštą.

21. Pažymi, kad teismas visiškai nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių, kad atsakovė pilnai su ieškove už pateiktą produkciją atsiskaitė tik po to, kai ieškovė du kartus kreipėsi su ieškiniais į teismą – 2022 m. gruodžio 20 d. ir 2023 m. sausio 25 d. ieškiniais. Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad ginčo produkcijos pristatymo atveju šalių bendradarbiavimo praktikos pokyčius lėmė būtent atsakovės įsipareigojimų netinkamas vykdymas, t. y. ženklus vėlavimas atsiskaityti už jau pristatytą produkciją, kas vienareikšmiškai reiškia sutarties pažeidimą.

22. Teigia, kad ieškovė laiku paruošė ir dar 2023 m. kovo 9 d. pretenzija pareikalavo atsakovę atsiimti ginčo produkciją ir už ją sumokėti, tačiau atsakovė elgėsi pasyviai, pinigų už ginčo produkciją nesumokėjo, į ieškovės pretenziją neatsakė ir jokių reikalavimų taikyti įstatymo nustatytus teisių gynimo būdus, kurie atsakovei leistų sustabdyti ar panaikinti vykdymo prievolę, nepareiškė. Pažymi, kad ieškovė ir šiuo metu nevengia vykdyti savo pareigos pristatyti ginčo produkciją atsakovei ir yra pasirengusi ją perduoti.

23. Akcentuoja, kad ginčo produkcija buvo gaminama pagal specialius atsakovės reikalavimus, dėl ko negali būti lengvai realizuojama kitam pirkėjui.

24. Nurodo, kad atsakovė neįrodinėjo ir byloje nėra jokio įrodymo, kad ginčo prekių pagrindu pagaminta produkcija negalėtų būti pateikta užsakovui IKEA po minėto 2022 m. gruodžio 31 d. termino.

25. Apeliantės vertinimu, teismo motyvai, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė apmokėjo gamintojo išrašytas išankstines sąskaitas ir įgijo nuosavybės teisę į ginčo prekes ar valdė jas patikėjimo teise bei, kad atsigabeno jas į Lietuvą, taip pat, kad gamintojas ieškovei išrašė išankstines sąskaitas tik 2022 m. gruodžio 20 d., t. y. po šalių sutarto pristatymo termino pabaigos, neturi visiškai jokios teisinės reikšmės ir peržengia ginčo ribas, kadangi ieškovės santykiai su gamintoju nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

26. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė UAB „Multimeda“ prašo ieškovės apeliacinio skundo dėl Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5357-1137/2023 netenkinti bei priteisti iš ieškovės visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

27. Nurodo, kad nors atsakovė sutinka su sprendimo rezoliucine dalimi, kuria ieškovės ieškinys atmestas, tačiau negali sutikti su teismo nurodytu ieškovės ir atsakovės sutartinių santykių vertinimu, kadangi 2022 m. gegužės 6 d. Tiekimo sutartimi (toliau – ir Tiekimo sutartis) nustatytos ieškovės pareigos turi įtakos jos sutartinių įsipareigojimų vykdymo vertinimui.

28. Atsakovės vertinimu, ieškovė pateikė atsakovei ofertą (atsiuntė pasirašymui sutartį) ir gavo atsakovės akceptą (atsakovė išsiuntė ieškovei pasirašytą sutartį). Tokiu būdu šalys sudarė Tiekimo sutartį ir vadovavosi jos nuostatomis ieškovei tiekiant produkciją atsakovei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020 išaiškinta, kad faktas, jog šalis nepasirašė sutartyje ar nenustatytomis aplinkybėmis ją pasirašė tokių įgaliojimų neturėjęs asmuo, nesudaro pakankamo pagrindo tvirtinti, jog sutartis negalioja, jeigu yra duomenų, kad ši sutartis nepasirašiusios šalies buvo vykdoma, taip pritariant jos sąlygoms. Ieškovė nedelsiant po Tiekimo sutarties sudarymo pradėjo vykdyti Tiekimo sutartį, tarp šalių nebuvo sudaryto kito susitarimo / užsakymo dėl Tiekimo sutartyje numatytos produkcijos pristatymo, kurią, vykdydama Tiekimo sutartį, pristatė ieškovė. Šias aplinkybes patvirtina 2022 m. rugpjūčio 3 d., 2022 m. rugpjūčio 28 d., 2022 m. rugsėjo 2 d., 2022 m. spalio 4 d., 2022 m. spalio 6 d. ieškovės el. laiškai, 2022 m. rugpjūčio 9 d. atsakovės el. laiškas.

29. Atsakovės tvirtinimu, liepos mėnesį (2022 m. liepos 5-7 d.) nebuvo derinamos 2022 m. gegužės 6 d. tiekimo sutarties sąlygos, o buvo derinama dėl atnaujintos sutarties pasirašymo, tačiau atnaujinta sutartis nebuvo nei iš atsakovės, nei iš ieškovės pusės pasirašyta.

30. Nurodo, kad ieškovė šalių sutartu terminu (iki 2023 m. gruodžio 16 d.) nepristatė atsakovei skydų (3 sunkvežimių produkcijos), o nagrinėjamoje byloje teigia, kad 2023 m. gruodžio 15 d. sustabdė savo prievolių vykdymą dėl atsakovės vėluojamų apmokėti sąskaitų. Atsakovės teigimu, prievolės vykdymo sustabdymas būtų laikytinas neprotingu ir nesąžiningu, nes ieškovė tariamai sustabdė prievolės vykdymą likus vienai dienai iki šalių suderinto produkcijos pristatymo termino, nors atsakovės vėlavimus apmokėti sąskaitas iki tol ieškovė toleravo, šalys netgi buvo sutarusios dėl tam tikros protingos tolerancijos nepertraukiamam tiekimui, jei mokėjimo terminai šiek tiek nukryptų. Be to, ieškovei buvo žinoma, kad po 2022 m. gruodžio 31 d. atsakovė negalės priimti iš ieškovės ginčo produkcijos dėl jai naudojamų klijų, todėl pristatymo terminas atsakovei buvo esminė sąlyga.

31. Pažymi, kad atsakovė niekada neatsisakė atsiskaityti su ieškove ir niekada nenurodė, kad neketina atsiskaityti. Atvirkščiai, atsakovė aiškiai ieškovei nurodė, kad siunčia paskutinio, 2022 m. gruodžio 12 d. atliko mokėjimo kopiją bei nurodė sekančio planuojamo atlikti mokėjimo laiką.

32. Tvirtina, kad ieškovė, prisiėmusi įsipareigojimus pristatyti atitinkamos kokybės produkciją, veikė nesąžiningai ir nuolat tiekė produkciją, kurios dalis būdavo netinkamos kokybės, kurią atsakovė iki šiol sandėliuoja.

33. Nurodo, kad ieškovė savo įsipareigojimo pristatyti prekes iki šalių suderinto termino neįvykdė ne dėl prievolės vykdymo sustabdymo, o dėl to, kad buvo nepajėgi įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, dėl ko imitavo prievolės vykdymo sustabdymą. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad praėjus daugiau nei trims mėnesiams po prekių pristatymo termino ieškovė vis dar neturėjo produkcijos savo žinioje – 2023 m. kovo 9 d. pretenzijoje ieškovė aiškiai nurodė, kad ginčo produkcija yra Švedijoje. Atsakovė niekada nebuvo atsisakiusi priimti iš ieškovės užsakytos produkcijos, tačiau ieškovė nei sutartu terminu, nei vėliau produkcijos atsakovei nepristatė, t. y. neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų.

34. Pažymi, kad nors ieškovė ne kartą atsakovei priminė apie vėlavimą apmokėti sąskaitas ir (ar) pristatymų stabdymą, bet visą sutarties vykdymo laikotarpį ieškovė toleravo atsakovės vėlavimus apmokėti pristatytą produkciją ir nei karto nesustabdė produkcijos tiekimo.

35. Atsakovės teigimu, ieškovės nurodomos tariamai naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių ieškovė galėjo sustabdyti prievolės vykdymą, vertintinos kritiškai. Atsakovė 2022 m. gruodžio 15 d. el. laiške nebuvo pareiškusi, kad ji nepajėgi atsiskaityti su ieškove, priešingai, nurodė planuojamą mokėjimo laikotarpį. Informacija apie atsakovės įsiskolinimą Sodrai matoma viešojoje erdvėje, nes atsakovės Sodrai mokėti mokesčiai yra dengiami su atsakovės mokėtinu pridėtinės vertės mokesčiu, todėl kiekvieną mėnesį yra rodoma atsakovės skola Sodrai, kurią kiekvieną mėnesį Valstybinė mokesčių inspekcija sudengia. Nurodytas atsakovės nuostolis nereiškia jos negalėjimo atsiskaityti, nes minėtu laikotarpiu atsakovės patirtą nuostolį įtakojo Covid pandemija, be to, ši aplinkybė ieškovei galėjo būti žinoma jau nuo 2021 m. finansinės atskaitomybės pateikimo valstybės įmonei Registrų centrui 2022 m. birželio 7 d., o ne nuo 2023 m. gruodžio 15 d.

36. Nurodo, kad ieškovė turėjo įsipareigojimus atsakovės atžvilgiu pristatyti produkciją atsakovei iki 2022 m. gruodžio 16 d., kad atsakovei būtų pakankamai laiko įvykdyti įsipareigojimus savo užsakovo atžvilgiu, t. y. pagaminant ir perduodant galutinį gaminį (lentyną). Atsakovė, sutartu terminu negavusi iš ieškovės produkcijos, sutiko pratęsti ieškovei produkcijos pristatymo terminą iki 2022 m. gruodžio 23 d. Pabrėžia, kad su produkcijos apdirbimu ir gamyba dirbantys atsakovės darbuotojai (medienos gaminių surinkėja, medienos apdirbimo staklių operatorius, medienos rūšiuotoja, pagalbiniai darbininkai, vairuotojai ir kt.) dirbo 2022 m. gruodžio 27-30 d.

37. Pažymi, kad atsakovės mokėjimai ieškovei visą Tiekimo sutarties vykdymo laikotarpį vėlavo, tačiau jie buvo vykdomi. 2022 m. gruodžio 15 d. buvęs atsakovės pradelstas įsiskolinimas 178 436,01 Eur sumai sudarė vos 11 proc. visos atsakovės pagal Tiekimo sutartį įsigytos produkcijos kainos (1 587 066,41 Eur), iki 2022 m. gruodžio 15 d.

38. Atsakovės tvirtinimu, šalys nebuvo sudariusios jokio susitarimo, kuriuo pirkėja (atsakovė) būtų įsipareigojusi pati atsiimti krovinius iš ieškovės sandėlio, gamintojo Švedijoje ar kitos vietos, taip pat iš anksto atsiskaityti už prekes. Skydų gamintojo ieškovei 2022 m. gruodžio 20 d. išrašyta išankstinio apmokėjimo sąskaita patvirtina, kad iki šalių sutarto produkcijos pristatymo termino 2022 m. gruodžio 15 d. ieškovė minėtos produkcijos ne tik kad nebuvo įsigijusi iš gamintojo, bet ir gamintojas dar nebuvo jos paruošęs.

39. Atsakovė nesutinka su apeliantės argumentu, kad ginčo produkcija buvo gaminama pagal specialius atsakovės reikalavimus, dėl ko negali būti lengvai realizuojama kitam pirkėjui, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovė negalėjo laisvai rinktis pristatomų skydų matmenų.

40. Atsakovės teigimu, ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2010, pateiktais išaiškinimais, kadangi minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa – nagrinėjamu atveju ieškovė nėra įvykdžiusi savo sutartinių įsipareigojimų pristatyti atsakovei prekes, dėl ko ieškovė neturi teisės reikalauti sumokėti už nepristatytą produkciją.

41. Pažymi, kad ieškovė yra 12 mėnesių praleidusi savo prievolės įvykdymo terminą, sutarties įvykdymas atsakovei yra praradęs prasmę, todėl atsakovė neturi jokios prievolės iš ieškovės priimti pavėluotą pristatyti produkciją.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

42. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

43. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys dėl skolos priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos sumokėti ieškovei už užsakytą produkciją. Ginčo dėl produkcijos kainos ir nepristatytos produkcijos kiekio tarp šalių nėra.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

44. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė papildomą dokumentą – 2022 m. gruodžio 12 d. mokėjimo nurodymą. Atsakovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus – UAB „Multimeda“ 2022 m. gruodžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį.

45. CPK 314 straipsnyje tiesiogiai įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

46. Aiškindamas šią normą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – patikrinti, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Tokio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Kasacinis teismas yra nustatęs ir kriterijus, kurie turi būti įvertinti nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, t. y.: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

47. Nagrinėjamu atveju atsakovės teikiami nauji įrodymai egzistavo dar iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iš esmės pradžios, todėl jie galėjo būti teikiami šiam teismui. Atsakovė nenurodė jokių objektyvių ir pateisinamų priežasčių, kurios būtų ribojusios jos galimybę pasinaudoti tokia procesine teise. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad naujo įrodymo būtinybė jį pateikti atsirado tik ieškovei pateikus apeliacinį skundą, kuriame teigiama, jog atsakovė nebūtų pagaminusi lentynų savo užsakovui, todėl jai tariamai nebuvo svarbus prekių pristatymo terminas, nelaikytina pateisinama priežastimi teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, atitinkamai nesuponuoja šio teismo pareigos taikyti CPK 314 straipsnyje nurodytą išimtį ir juos priimti. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė savo atsikirtimus į atsakovės atsiliepimą, be kita ko, grindė ir tuo, jog visiškai neaišku kokiu būdu atsakovė planavo įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus užsakovui (IKEA) iki 2022 m. gruodžio 31 d. pagaminti lentynas, kai pratęsė ieškovei ginčo produkcijos pristatymo terminą iki 2022 m. gruodžio 23 d. ir tą pačią dieną baigė darbą (užsidarė žiemos atostogoms). Taigi, tokio pobūdžio ieškovės atsikirtimai atsakovei buvo žinomi jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Vadinasi, atsakovės naujo įrodymo teikimo priežastis yra nulemta vien siekio papildomai pagrįsti (sustiprinti) byloje įrodinėjamą savo poziciją, tačiau toks atsakovės siekis nėra suderinamas su apeliacinio proceso paskirtimi ir jam nustatytų ribojimų taikymo išimtimis. Todėl naujas įrodymas, kaip netenkinantis jo priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, nepriimamas.

48. Ieškovės su apeliaciniu skundu teikiamas 2022 m. gruodžio 12 d. mokėjimo nurodymas byloje jau buvo pateiktas, todėl taip pat nepriimamas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

49. Nagrinėjamoje byloje ieškovė teigė, kad 2022 m. spalio 4 d. – 2022 m. spalio 6 d. vykusio elektroninio susirašinėjimo su atsakove pagrindu 2022 m. spalio 6 d. buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, kurios atsakovė tinkamai nevykdė. Byloje nustatyta, kad 2022 m. lapkričio 18 d. šalys patvirtino likusios pristatyti produkcijos pristatymo terminus: 2022 metų 49 savaitę (gruodžio 5-9 d.) – 3 kroviniai; 2022 metų 50 savaitę (gruodžio 12-16 d.) – 2 kroviniai, tačiau ieškovė pristatė tik 2 sunkvežimius produkcijos. Likę 3 sunkvežimiai produkcijos (130,20 m3) iki šiol nėra pristatyti atsakovei. Šalių pozicijos išsiskyrė dėl atsakovės pareigos sumokėti ieškovei už nepristatytą produkciją – 130,20 m3 klijuojamos plokštės (716 Eur/m3), iš viso 93 223,20 Eur produkcijos kainos.

50. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovė nepagrįstai sustabdė savo prievolių vykdymą atsakovei 2022 m. gruodžio 15 d., atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, jog nei šalių sutartu 2022 m. gruodžio 16 d. terminu, nei vėliau pratęstu 2022 m. gruodžio 23 d. terminu, produkcija atsakovei nebuvo pristatyta, sprendė, kad ieškovė pažeidė 2022 m. spalio 4 - 6 d. vykusio elektroninio susirašinėjimo pasėkoje sudarytą sutartį, nes sutartu terminu ir per atsakovės nurodytą papildomą laiką neperdavė atsakovei ginčo produkcijos, todėl atsakovei nekilo pareiga sumokėti už ją nustatytą pinigų sumą.

51. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad produkcijos tiekimą sustabdė pagrįstai, kadangi atsakovė turėjo nemažus įsiskolinimus už anksčiau pristatytą produkciją, apmokėjimas už pristatytą produkciją nuolat vėlavo. Apeliantės teigimu, teismas be pagrindo vertino, kad dėl atsakovei buvusio itin svarbaus ginčo prekių pristatymo termino, dėl laike ribotos galimybės jas parduoti savo kontrahentui IKEA, ieškovė turėjo toliau toleruoti atsakovės vėlavimus. Apeliantės vertinimu, aplinkybės, jog ieškovė apmokėjo gamintojo išrašytas išankstines sąskaitas ir įgijo nuosavybės teisę į ginčo prekes ar valdė jas patikėjimo teise bei, kad atsigabeno jas į Lietuvą, taip pat, kad gamintojas ieškovei išrašė išankstines sąskaitas tik 2022 m. gruodžio 20 d., t. y. po šalių sutarto pristatymo termino pabaigos, neturi visiškai jokios teisinės reikšmės ir peržengia ginčo ribas, kadangi ieškovė santykiai su gamintoju nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo atmestas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad apeliantė turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ar kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

53. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo - pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).

54. Pirkimo - pardavimo sutartis yra dvišalė, nes abi sutarties šalys (pardavėjas ir pirkėjas) turi priešpriešines teises ir pareigas, t. y. abi šalys yra ir kreditoriai, ir skolininkai. Pardavėjas turi pareigą perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį pirkėjui, o pirkėjas turi priešpriešines pareigas – priimti daiktą ir sumokėti už jį kainą; pirkėjas turi teisę reikalauti perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį, o pardavėjas turi teisę reikalauti sumokėti kainą ir priimti parduodamą daiktą. Pirkimo - pardavimo sutartis taip pat yra konsensualinė. Ji laikoma sudaryta nuo šalių valios dėl sutarties sudarymo išreiškimo ir jos įsigaliojimas nesiejamas su daikto perdavimu pirkėjui. Daikto perdavimas pirkėjui yra sudarytos pirkimo - pardavimo sutarties vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021).

55. Nagrinėjamu atveju dėl aplinkybių, kad šalis siejo prekybos sutartiniai santykiai, byloje ginčo nėra. Tačiau šalys tarpusavio prekybos sutartinius santykius kildina iš skirtingų sutarčių.

56. Ieškovė teigia, kad 2022 m. gegužės 6 d. Tiekimo sutartis nebuvo sudaryta, nes nebuvo ieškovės pasirašyta, šalių bendradarbiavimas vyko atskirų užsakymų, pateikiamų elektroniniu paštu, pagrindu, o ginčo reikalavimas yra kildinamas iš 2022 m. spalio 4 d. – 2022 m. spalio 6 d. vykusio elektroninio susirašinėjimo pagrindu 2022 m. spalio 6 d. sudarytos pirkimo - pardavimo sutarties. Atsakovės tvirtinimu ginčo šalys 2022 m. gegužės 6 d. sudarė Tiekimo sutartį (toliau – ir Tiekimo sutartis), kurios pagrindu tarp šalių susiklostė pirkimo – pardavimo santykiai.

57. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog Tiekimo sutarties 1 punkte buvo numatyta, kad sutartis įsigalioja ją pasirašius abiem šalims, o 2022 m. gegužės 6 d. sutartis buvo pasirašyta tik atsakovės, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, jog po 2022 m. gegužės 6 d. sutarties atsakovės pasirašymo šalys toliau derino sutarties sąlygas, sprendė, kad 2022 m. gegužės 6 d. sutarties projektas netapo šalių sudaryta sutartimi ir šalims netapo privalomas. Teismas vertino, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai 2022 m. spalio 4 - 6 d. vykusio elektroninio susirašinėjimo pasėkoje sudarytų sutarimų pagrindu, kur buvo aptartos prekės, jų kiekiai, pristatymo terminai ir kainos, kuriuos šalys ir vykdė iki 2022 m. gruodžio 15 d. Atsakovė su tokiu pirmosios instancijos teismo šalių sutartinių santykių vertinimu nesutinka.

58. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiami ir fakto klausimai, t. y. nustatomos faktinės bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016; 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017).

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pateiktų šalių susirašinėjimo elektroniniais laiškais turinį, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai nustatė faktines aplinkybes dėl šalių sutartinių santykių.

60. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis).

61. CK 6.162 – 6.187 straipsniuose reglamentuojama sutarties sudarymo procedūra. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas), taip pat kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju (CK 6.167 straipsnio 1 dalis). Akceptu laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu. Akceptas sukelia teisinių padarinių nuo to momento, kai jį gauna oferentas (CK 6.173 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinio teismo išaiškinta, jog tam, kad būtų konstatuota, jog sutartis sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas akceptanto sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011). Nors galioja bendroji taisyklė, kad šalių susitarimas pasiekiamas šalims apsikeičiant oferta ir akceptu, tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.162 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad sutarties sudarymo faktą galima pripažinti ir nesant aiškiai išreikštos ofertos ar akcepto, tačiau šalių veiksmais pakankamai patvirtinant, kad jos turėjo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Taigi esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2012; 2020 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020, 41 punktas).

62. Pažymėtina, jog asmens valia sudaryti sandorį gali būti išreikšta ne tik raštu, bet ir žodžiu ar kitokia valios išraiškos forma, taip pat gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes (CK 1.64 straipsnio 1, 2 dalys). Paprastai visi rašytiniai dokumentai yra patvirtinami sandorius sudarančių asmenų parašais. CK 1.76 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog sandorį turi pasirašyti jį sudaręs asmuo. Parašas tarsi galutinai patvirtina sandorį sudarančio asmens valią ir reiškia asmens įsipareigojimą vykdyti sandorį. Be to, jo buvimas turi ir didelę psichologinę reikšmę sandorio šalims – suteikia tam tikrą pasitikėjimą kita sandorio šalimi ir teisinių santykių stabilumu. Asmens parašas atlieka šias funkcijas: 1) patvirtina pasirašiusio asmens tapatybę; 2) patvirtina asmens valios išraišką; 3) susieja pasirašiusį asmenį su dokumento turiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020).

63. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tiek rašytinė sutartis, tiek tokią sutartį pasirašiusių asmenų parašai laikytini išorine sutartinių santykių įforminimo, t. y. valios sudaryti sandorį, išraiškos forma. Tačiau dėl kokių nors priežasčių sutarties nepatvirtinus abiejų šalių parašais, šalių valią sudaryti sutartį galima įrodinėti faktais ir duomenimis, iš kurių galima spręsti apie susitarimo buvimą. Vienas tokių faktų yra sutarties vykdymas, leidžiantis padaryti išvadą, kad šalys sutiko su tokios sutarties sąlygomis. Kai sutartyje nėra sutartinių santykių šalies parašo (kaip susiklostė nagrinėjamoje civilinėje byloje) ši aplinkybė savaime nelemia tokio sandorio negaliojimo. Konstatuojama, kad faktas, jog šalis nepasirašė sutartyje nesudaro pakankamo pagrindo tvirtinti, jog sutartis negalioja, jeigu yra duomenų, kad ši sutartis nepasirašiusios šalies buvo vykdoma, taip pritariant jos sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020).

64. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktiškai susiklosčiusius šalių santykius, byloje pateiktų susirašinėjimo elektroniniais laiškais turinį, sprendžia, jog atsakovės pasirašyta 2022 m. gegužės 6 d. Tiekimo sutartis yra galiojanti. Byloje nustatyta, kad Tiekimo sutarties projektą rengė ieškovė. Iš pateiktų susirašinėjimų taip pat matyti, jog ieškovė 2022 m. gegužės 6 d. siuntė Tiekimo sutartį atsakovei, o atsakovė tą pačią dieną ją persiuntė ieškovei pasirašytą. Byloje pateikti susirašinėjimai be kita ko patvirtina, kad po Tiekimo sutarties pasirašymo šalys bendradarbiavo, ieškovė tiekė produkciją atsakovei. Taigi nors ieškovė teigia, jog pirkimo - pardavimo sutartį sudarė tik 2022 m. spalio 6 d., 2022 m. spalio 4 d. – 2022 m. spalio 6 d. vykusio elektroninio susirašinėjimo pagrindu, tačiau, remiantis byloje pateiktais susirašinėjimais, yra pagrindas spręsti, jog ir nepasirašiusi, ieškovė Tiekimo sutartį vykdė. 2022 m. rugsėjo 2 d. ieškovės atsakovei siųsto elektroninio laiško, kuriame teigiama, jog „pasižiūrėkite sutartį, kurią pasirašėte. Kainos sąlyga buvo moduliais pagrįstas skaičiavimas, siekiant geros išeigos <...>“, turinys suponuoja išvadą, jog ieškovė pripažino, vykdė ir vadovavosi 2022 m. gegužės 6 d. Tiekimo sutartimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, visais paskesniais, po Tiekimo sutarties pasirašymo, susirašinėjimais šalys tik tikslino minėtą Tiekimo sutartį ir jos sąlygas, tai yra pristatomos produkcijos kainą, kiekius ir terminus (CK 6.192 straipsnis). Pažymėtina, jog iš 2022 m. liepos 5 - 7 d. šalių susirašinėjimo, kuriuo buvo derintos Tiekimo sutarties atnaujinimo sąlygos, taip pat iš 2022 m. rugpjūčio 28 d. ieškovės elektroninio laiško, kuriame teigiama, jog „kaip suprantu, Jūs nenorite atnaujinti sutarties ir vietoje to pakeitėte jau sutartas ir pasirašytas sąlygas. Mums nekyla problemų, jei turėsime seniau pasirašytą versiją <...>. Tuomet palikime jau pasirašytas sąlygas“, galima pagrįstai spręsti, jog ieškovė pripažino Tiekimo sutartį galiojančia ir vykdė joje šalių sutartas sąlygas.

65. Vien tik ta aplinkybė, kad Tiekimo sutartyje nėra ieškovės parašo, nagrinėjamos bylos kontekste (nutarties 60 – 64 punktai), nesudaro pakankamo pagrindo tvirtinti, jog sutartis negalioja. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs pateiktus įrodymus byloje neteisingai nustatė aplinkybę, jog šalių sutartiniai santykiai susiklostė tik 2022 m. spalio 4 - 6 d. vykusio elektroninio susirašinėjimo pasėkoje sudarytų sutarimų pagrindu. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, jog klaidingas nurodytų faktinių aplinkybių nustatymas šiuo atveju neteikia pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingo pirmosios instancijos teismo sprendimo.

66. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl šalių tinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Atsakovė teigia, jog už produkciją ieškovei nesumokėjo, kadangi ji nebuvo pristatyta sutartu terminu iki 2022 m. gruodžio 16 d. (vėliausias pristatymo terminas pratęstas iki 2022 m. gruodžio 23 d.), o ieškovė nurodo, kad dėl atsakovės įsiskolinimų produkcijos pristatymas buvo pagrįstai sustabdytas.

67. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog viena iš prievolių vykdymo sustabdymo sąlygų, t. y. kad prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų, neįrodyta, konstatavo, jog ieškovė nepagrįstai sustabdė savo prievolių vykdymą atsakovei 2022 m. gruodžio 15 d.

68. Apeliantė, nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad jos prievolių vykdymas buvo sustabdytas pagrįstai ir teisėtai, kadangi už ankstesnius užsakymus buvo neapmokėta didelė suma, atsakovė nuolat vėluodavo apmokėti už pristatytą produkciją. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

69. CK 6.46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, kai kreditorius nevykdo savo priešpriešinės pareigos, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą. CK 6.58 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu sutartinės prievolės įvykdymas yra priešpriešinis, o prievolės šalis, kuri pirma turi atlikti veiksmus prievolei vykdyti, prievolės nevykdo arba yra aišku, jog nustatytu terminu jos neįvykdys, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą; jeigu sutartinę prievolę viena jos šalis įvykdė nevisiškai, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą tiek, kiek prievolės neįvykdė kita šalis (CK 6.58 straipsnio 3 dalis). Sutartinių prievolių vykdymo sustabdymą taip pat reglamentuoja CK 6.207 straipsnis, kurio 2 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą, tai turinti sutartį įvykdyti vėliau šalis gali sustabdyti vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdo savo prievolių.

70. Taigi nurodytose prievolių vykdymo sustabdymo pagrindus reglamentuojančios teisės normose nustatyta, kad, pirma, prievolės vykdymas gali būti sustabdytas, kai prievolė yra dvišalė, t. y. skolininkas ir kreditorius turi priešpriešinių reikalavimų; antra, skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad prievolės vykdymo sustabdymą galima pateisinti; trečia, prievolės įvykdymo sustabdymas turi būti adekvatus kitos šalies neįvykdytai (netinkamai įvykdytai) sutarties daliai; ketvirta, teise sustabdyti prievolės vykdymą šalys privalo naudotis sąžiningai ir protingai (CK 6.58 straipsnio 7 dalis, 6.207 straipsnio 3 dalis). Kai pardavėjas pagal sutartį turi perduoti pirkėjui ne tik daiktus, už kuriuos pirkėjas dar nesumokėjo, bet ir kitus daiktus, šių daiktų perdavimą pardavėjas gali sustabdyti, kol pirkėjas visiškai sumokės už anksčiau perduotus daiktus, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.314 straipsnio 7 dalis).

71. Pagrindų stabdyti prievolės vykdymą buvimas yra fakto klausimas, todėl, kilus skolininko ir kreditoriaus teisminiam ginčui dėl prievolės vykdymo sustabdymo pagrįstumo, teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal pateiktus įrodymus sprendžia, ar pagrįstai kreditorius stabdė prievolės skolininkui vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517-219/2015).

72. Įvertinus bylos medžiagą, pateiktą šalių susirašinėjimą teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog šalys buvo sutarusios dėl konkretaus likusių trijų sunkvežimių produkcijos pristatymo termino – 2022 m. gruodžio 16 d., kuris buvo atsakovės pratęstas iki 2022 m. gruodžio 23 d. (CK 6.319 straipsnis). Pažymėtina, kad daiktų perdavimo termino praleidimas yra sutarties pažeidimas (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.205 straipsnis), tačiau nebūtinai lemia šalies teisę atsisakyti sutarties, nes įstatyme nustatyti ir kiti pirkėjo interesų gynimo būdai. Jeigu dėl to, kad pardavėjas praleido įvykdymo terminą, pirkėjas nesuinteresuotas, kad daiktai būtų perduoti, tai pirkėjas turi teisę atsisakyti priimti daiktus ir reikalauti atlyginti nuostolius.

73. Ieškovė teigia, kad 2022 m. gruodžio 15 d. (likus dienai iki sutarto produkcijos pristatymo termino) sustabdė produkcijos tiekimą dėl atsakovės turėtų įsiskolinimų. Byloje ieškovės pateikta UAB „Multimeda“ apmokėjimų lentelė, šalių susirašinėjimas elektroniniais laiškais patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 27 d. iki 2022 m. gruodžio 14 d. atsakovė vėluodavo apmokėti ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras už pristatytą produkciją. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, 2022 m. gruodžio 28 d. Panevėžio apygardos teismo preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-424-589/2022 iš atsakovės ieškovei priteista 177 958,88 Eur skola, 2023 m. sausio 30 d. Panevėžio apygardos teismo preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-189-828/2023 – 286 495,80 Eur skola, kylanti iš šalių prekybos sutartinių santykių (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Byloje pateikti 2022 m. rugpjūčio 2 d., 2022 m. rugpjūčio 8 d., 2022 m. rugsėjo 21 d., 2022 m. gruodžio 2 d. ieškovės elektroniniai laiškai patvirtina, jog ieškovė, laiku negavusi mokėjimų, nurodydavo atsakovei stabdysianti produkcijos tiekimą. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad 2022 m. gruodžio 15 d., t. y. ieškovės prievolių sustabdymo dieną, atsakovės pradelstas įsiskolinimas, kai sąskaitas už parduotą produkciją buvo vėluojama apmokėti ilgiau nei 14 dienų, ieškovei sudarė 178 436,01 Eur.

74. Nagrinėjamu atveju šalys neaptarė sutarties neįvykdymo ar netinkamo vykdymo teisinių pasekmių. Tiekimo sutarties 6 punkte numatyta, kad mokėjimai turi būti atliekami per 30 dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo dienos. Iš pateikto šalių susirašinėjimo elektroniniais laiškais galima spręsti, kad ieškovė kaip netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą laikė 14 dienų vėlavimą apmokėti sąskaitas faktūras. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliantė savaip ir sau palankiu būdu, interpretuoja 2022 m. gruodžio 15 d. tarp šalių vykusį susirašinėjimą. Atkreiptinas dėmesys, kad 2022 m. gruodžio 15 d. ieškovės elektroniniame laiške išsiųstame atsakovei 08:21 val. yra nurodoma, kad atsakovė vėluoja apmokėti keturias sąskaitas, taip pat nurodoma, kad atsakovei nesumokėjus trijų didžiausių sumų iki rytojaus (tai yra iki 2022 m. gruodžio 16 d.) ieškovė kreipsis dėl jų išieškojimo (ką bylos duomenimis ieškovė ir įvykdė (nutarties 73 punktas)), tačiau nėra duomenų, kad tuo pagrindu (neapmokėjus sąskaitų) ir dėl atsakovės galimai sudėtingos finansinės padėties, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, ieškovė būtų aiškiai ir nedviprasmiškai informavusi atsakovę, kad sustabdo likusios produkcijos tiekimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad faktiškai per visą sutartinių įsipareigojimų vykdymą ieškovė būtų sustabdžiusi produkcijos tiekimą dėl atsakovės vėlavimų apmokėti sąskaitas. Apeliantė teigia, kad gavusi atsakovės 2022 m. gruodžio 15 d. 09.43 val. elektroninį laišką (ieškinio priedas Nr. 8) suprato, kad atsakovė neketina vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, todėl teisėtai priėmė sprendimą stabdyti paruoštos produkcijos tiekimą, tačiau atsakovė šiuo laišku neatsisakė vykdyti sutartinių įsipareigojimų, o pripažino apmokėjimo vėlavimus ir nurodė galimą apmokėjimo datą. Be kita ko, 2022 m. gruodžio 15 d. 10:41 val. ieškovės elektroniniame laiške yra nurodoma, kad „<...> kai neturėsite senesnių nei 14 kalendorinių dienų sąskaitų faktūrų, pradedame jas siųsti iš naujo“, tačiau laiške nėra rašoma apie produkcijos atsakovei (ne)siuntimą, kaip pažymi apeliantė.

75. Vadovaujantis išdėstytu (nutarties 68 – 74 punktai) teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vertinti faktinių bylos aplinkybių dėl prievolės vykdymo sustabdymo kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Ieškovė neįrodė, kad jos veiksmai sustabdant produkcijos tiekimą buvo teisėti ir adekvatūs atsakovės netinkamai įvykdytų sutartinių įsipareigojimų daliai (CK 6.58, 6.207 straipsniai).

76. CK 6.346 straipsnis nustato pirkėjo pareigą priimti daiktus, o jei jų, pažeisdamas savo pareigą, nepriima ar atsisako priimti, pardavėjas turi teisę reikalauti, kad pirkėjas priimtų daiktus, arba atsisakyti vykdyti sutartį. CK 6.314 straipsnio 5 dalyje numatyta pardavėjo teisė reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus. Kai pirkėjas atsisako priimti daiktus ir už juos sumokėti, pardavėjas gali savo nuožiūra reikalauti sumokėti kainą arba atsisakyti vykdyti sutartį (CK 6.314 straipsnio 6 dalis).

77. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su ginčo ribų peržengimu pirmosios instancijos teisme nėra pagrįsti ir priešingai nei nurodo apeliantė, reikšminga aplinkybė šio ginčo sprendimui yra ta, jog byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, kad produkcija, už kurią prašoma priteisti skolą, būtų buvusi pas ieškovę ir kad už ją ieškovė būtų apmokėjusi. Taip pat teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės – prekės, už kurias nagrinėjamoje byloje prašoma priteisti skolą, nėra pristatytos ir perduotos atsakovei. Byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovės prievolę apmokėti skolą kildina iš Ess-Enn Timber AB 2022 m. gruodžio 20 d. išrašytų išankstinių sąskaitų faktūrų Nr. 11007, 11008, 11009, tačiau pažymėtina, jog minėtos išankstinės sąskaitos faktūros yra išrašytos ne atsakovei, o ieškovei UAB „Benglita“, be to, išrašytos vėlesne data nei buvo šalių sutartas prekių pristatymas (2022 m. gruodžio 16 d.). Byloje nėra jokių duomenų, kad šios ieškovei išrašytos išankstinės sąskaitos faktūros ieškovės būtų apmokėtos, nors jose yra nurodytas 30 dienų apmokėjimo terminas nuo sąskaitų išrašymo, ir kad ieškovė įgijo nuosavybės tiesę į šią ginčo produkciją.

78. Iš byloje pateiktų šalių susirašinėjimų ir 2022 m. birželio 17 d. – 2022 m. gruodžio 14 d. laikotarpio ieškovės atsakovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų galima spręsti, jog tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika apmokėti už pristatytas prekes pagal tiesiogiai ieškovės atsakovei išrašomas PVM sąskaitas faktūras. Nors iš pateiktų 2022 m. lapkričio 23 – 25 d. elektroninių laiškų matyti, jog ieškovė atsakovei siūlė, kad iki metų pabaigos sąskaitas faktūras išrašytų „Glommers Timber“, tačiau galima spręsti, kad atsakovė su šiuo pasiūlymu nesutiko, siūlydama „palikti taip, kaip yra, nes iki metų pabaigos likęs nedidelis laiko tarpas“. Jokių kitų duomenų, jog tarp šalių būtų pasiektas susitarimas dėl to, jog sąskaitas faktūras atsakovei išrašytų ne ieškovė ar kad atsakovė turėtų apmokėti už prekes pagal išankstines sąskaitas faktūras, tai yra iki prekių perdavimo, nėra (CK 6.314 straipsnis, 6.315 straipsnis).

79. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, jog ginčo produkcija, už kurią prašoma priteisti skolą pagal išankstines sąskaitas faktūras, tiek jos pristatymo termino dieną, t. y. 2022 m. gruodžio 16 d., tiek 2023 m. kovo 9 d. Pretenzijos atsakovei pateikimo dieną, būtų buvusi ieškovės dispozicijoje. Minėtoje 2023 m. kovo 9 d. Pretenzijoje ieškovė nurodė, kad ji patiria įvairius nuostolius, susijusius su produkcijos saugojimu ir laikymu Švedijoje, tačiau jokių konkrečių įrodymų patvirtinančių šias aplinkybes byloje nėra pateikta. Be kita ko, ieškovės atstovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodė, kad atsakovei sumokėjus įsiskolinimą ieškovė 2023 m. kovo 9 d. Pretenzija atnaujino sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Ir nors ieškovė teigia, kad atsakovė nepagrįstai neatsiima produkcijos, tačiau iš bylos faktinių aplinkybių ir byloje esančių šalių susirašinėjimų bei Tiekimo sutarties nuostatų, matyti jog tarp sutarties šalių buvo susiklosčiusi sutartinė praktika, kad produkciją atsakovei pristato pati ieškovė ir tik tada už jas atsakovė pagal ieškovės pateiktas sąskaitas sumokėdavo. Taigi, atsakovė neturėjo sutartinės pareigos už produkciją atsiskaityti iš anksto iki jų perdavimo ir prekes iš ieškovės, tuo labiau iš ieškovės tiekėjo Švedijoje, atsiimti pati (CK 6.314 straipsnis, 6.315 straipsnis).

80. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantėse (ieškovės) pasirinktas civilinių teisių gynybos būdas – priteisti atsakovei neperduotų ir atsakovės neatsiimtų prekių kainą – netaikytinas (CK 6.314 straipsnio 6 dalis). Taikyti kitus civilinių teisių gynybos būdus nagrinėjamoje byloje ieškovė neprašo, o teismas neturi pagrindo peržengti ieškinio ribų (CPK 135 straipsnis, 179 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, kad ieškovei neįrodžius, jog ji perdavė ginčo produkciją atsakovei, atsakovei nekilo pareiga sumokėti už ją nustatytą pinigų sumą.

81. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantės nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-512/2010 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2010 buvo sprendžiamas klausimas dėl pirkėjo prievolės atsiskaityti su pardavėju už gautą ir pirkėjui perduotą prekę, o šioje nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovės prievolės sumokėti ieškovei už jai (atsakovei) dar nepristatytą ir neperduotą prekę. Todėl nepagrįsti ieškovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

82. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės UAB „Benglita“ apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

83. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023, 74 punktas). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

84. Ieškovės UAB „Benglita“ apeliacinį skundą atmetus, jai apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

85. Atsakovė UAB „Multimeda“ pateikė prašymą dėl 3 523,52 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, priteisimo bei pridėjo bylinėjimosi išlaidų dydį ir pagrįstumą pagrindžiančius įrodymus, atliktų darbų detalizaciją. Tačiau teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktu, sprendžia, jog prašomos priteisti išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius. Nors iš ieškovės pateiktos atliktų darbų detalizacijos matyti, kad išlaidos už teisines paslaugas yra paskaičiuotos pagal suteiktų teisinių paslaugų trukmę, t. y. valandų skaičių, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytas užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą maksimalus dydis apima visų papildomų teisinių paslaugų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, išlaidas. Atsižvelgiant į tai, jog išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą apmokėtos 2022 m. vasario 5 d., t. y. 2024 m. I ketvirtį, o, remiantis Rekomendacijų 8.11 punktu, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo už praėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris, remiantis Statistikos departamento viešai skelbiama informacija, 2023 m. III ketvirtį sudarė 2 018,20 Eur, atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažinama iki Rekomendacijose nurodyto dydžio – 2 623,66 Eur (2 018,20 x 1,3). Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovei priteistina 2 623,66 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų iš ieškovės UAB „Benglita“.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Benglita“, juridinio asmens kodas 111748843, 2 623,66 Eur (dviejų tūkstančių šešių šimtų dvidešimt trijų eurų ir 66 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovės UAB „Multimeda“, juridinio asmens kodas 147863452, naudai.

Teisėjai Ramunė Čeknienė

Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė

Laimantas Misiūnas