R. L. pagal BK 153 str., 138 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-6-334/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22097-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 20 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Valdo Ciesiūno, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,

sekretoriaujant Vilmai Daukšienei,

dalyvaujant

prokurorams Sandrai Povilonienei, Ričardui Juozainiui,

nuteistajam R. L. ir jo gynėjui advokatui Andriejui Melkovui,

nukentėjusiosios įstatyminiam atstovui V. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. gynėjo advokato Andriejaus Melkovo apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2023 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu:

- pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bei 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir R. L. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 8 punktu R. L. paskirtos 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams be intensyvios priežiūros ir nustatyta jam pareiga – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, BK 71 straipsniu, paskirta R. L. baudžiamojo poveikio priemonė - 20 MGL (1000 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią jis per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos privalo sumokėti į šio fondo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš R. L. nuspręsta išieškoti valstybės naudai 977,32 Eur (devyni šimtai septyniasdešimt septyni eurai 32 ct) už Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas dėl nukentėjusios atstovo dalyvavimo teisme.

R. L. paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. L. nuteistas už tai, kad jis, laikotarpiu nuo 2020 metų, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2021-06-27, gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), žinodamas, jog nukentėjusioji D. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodamas bejėgiška jos būkle dėl mažametystės, tiksliai nenustatytą skaičių kartų, atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus, o būtent: vertė nukentėjusiąją šlapintis kambaryje ant puoduko jam matant, kviesdavo miegoti kartu su juo vienoje lovoje, nuogas gulėdavo lovoje ir miegodavo kartu su nukentėjusiąja, demonstravo jai savo apnuogintą užpakalį, lietė jos krūtinę, ranką kišo už drabužių, glostė, lietė lytinius organus, užpakalį, lietėsi savo lytiniu organu prie nukentėjusios kūno dalių, tokiu būdu tyčia atliko veiksmus, keliančius asmens lytinį susijaudinimą, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis ir sutrikdančius jaunesnio nei šešiolikos metų asmens fizinį bei psichologinį vystymąsi.

2. Be to, jis laikotarpiu nuo 2020 metų, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2021-06-27, gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), žinodamas, jog nukentėjusioji D. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, dėl ko nukentėjusioji negalėjo visiškai suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės bei tiems veiksmams pasipriešinti, tyčia vertė nukentėjusiąją šlapintis kambaryje ant puoduko jam matant, kviesdavo miegoti kartu su juo vienoje lovoje, nuogas gulėdavo lovoje ir miegodavo kartu su nukentėjusiąja, demonstravo jai savo apnuogintą užpakalį, lietė jos krūtinę, ranką kišo už drabužių, glostė, lietė lytinius organus, užpakalį, lietėsi savo lytiniu organu prie nukentėjusios kūno dalių, tokiais savo veiksmais atliko mažametės nukentėjusiosios D. S. atžvilgiu tvirkinamuosius veiksmus, galinčius sukelti lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi, ko pasekoje nukentėjusiajai mažametei D. S. išsivystė potrauminio streso sindromas ir tokiu būdu jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. L. gynėjas advokatas A. Melkovas prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2023 m. birželio 20 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas neteisingai nustatė bylos aplinkybes ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl R. L. kaltės.

3.2. Skunde cituojami nukentėjusiosios D. S., liudytojos R. G. parodymai, taip pat analizuojama ekspertizės išvada ir teigiama, kad šiuo atveju nebuvo nustatyti visi nusikalstamos veikos požymiai: nebuvo nustatyta kokiu būdu R. L. vertė nukentėjusiąją šlapintis kambaryje ant puoduko jam matant; nebuvo nustatyta kada ir kokia kvietimo išraiška R. L. kviesdavo miegoti kartu su juo vienoje lovoje; bylos medžiaga nepatvirtina, kad R. L. nuogas gulėdavo lovoje ir miegodavo kartu su nukentėjusiąją, be to, teismas neišsiaiškino, ką nukentėjusioji turėjo omenyje sakydama „nuogas“.

3.3. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ekspertizės išvada, kuri iš esmės nėra aktuali, nes teisme apklaustos ekspertės paneigė ekspertų teiginius. Be to, ekspertizės akto išvados pagrįstos vienkartiniu bendravimu su nukentėjusiąją ir tik dalimi bylos medžiaga, kuri buvo pateikta ekspertizei atlikti, todėl išvados, kad nukentėjusiajai nebūdingas padidėjęs polinkis fantazuoti ar padidintas įtaigumas, negali būti laikomos neginčijamu įrodymu, pagrindžiančiu nukentėjusiosios D. S. parodymų patikimumą, ir neleidžia neginčijamai spręsti, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu sakė tik tiesą ar, kad jai nebūdingas polinkis meluoti, juo labiau, kad pačios nukentėjusiosios D. S. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Kadangi aplinkybių, kaip pasireiškė R. L. bandymai paliesti D. S. lytinius organus, nukentėjusioji nedetalizavo, kitų byloje esančių įrodymų, patvirtinančių tokias aplinkybės, byloje nėra, todėl nenustačius, kad R. L. apskritai lietė lytinius organus, ši faktinė aplinkybė iš kaltinimo šalintina.

3.4. Apelianto teigimu, šiuo atveju ekspertai netinkamai nustatė ir priežastinį ryšį tarp nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo ir kaltinamojo veiksmų. Nurodo, kad nukentėjusioji buvo nepatenkinta savo aplinka, ją tai itin gniuždė, ji net nemokėjo kalbėti lietuviškai, o kalbėjo anglų kalba, jautė ypatingą vienišumą, jai trūko motinos dėmesio, būdavo paliekama namie viena. Visa tai rodo, kad nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymas atsirado ne dėl R. L. veiksmų, o dėl kitų jos patirtų traumų – motinos veiksmų jos atžvilgiu, ką patvirtina ir ekspertų išvada. Šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp R. L. elgesio ir D. S. nustatyto psichikos sveikatos sutrikimo, todėl taip pat nėra pagrindo pripažinti jį kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

3.5. Apeliantas nurodo, kad šiuo atveju buvo padaryti ir procesiniai pažeidimai, kadangi buvo suvaržyta gynybos teisė užduoti klausimus nukentėjusiajai. Tokia teisė buvo suvaržyta tiek apklausiant nukentėjusiąją pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teismas taip pat netinkamai taikė poveikio priemonę, jos taikymo nepagrindė.

3.6. Apeliantas pažymi, kad tiek ekspertizės akto išvados, tiek ir nukentėjusiosios parodymai negali būti savarankiški įrodymai ir turi būti vertinami visų byloje esančių įrodymų visumoje. Kadangi byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių R. L. kaltę, todėl jis turi būti išteisintas.

4. Teismo posėdyje nuteistasis R. L. ir jo gynėjas advokatas A. Melkovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios įstatyminis atstovas V. S. prašė R. L. gynėjo advokato A. Melkovo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

R. L. gynėjo advokato A. Melkovo apeliacinis skundas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija R. L. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nesutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu dėl šių veikų, teigia, kad teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, rėmėsi vien tik nenuosekliais nepilnametės nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, ir prašo dėl šių nusikalstamų veikų jį išteisinti.

6. Pirmiausia pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Būtent bylą nagrinėjantis teismas turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo, sąsajumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie patikimi, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo R. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, taip pat pati atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad apylinkės teismas bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino išsamiai ir nešališkai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apylinkės teismo atliktas įrodymų vertinimas trūkumų, kuriuos nurodo apeliantai, neturi.

8. BK 153 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio negu šešiolikos metų asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013). Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116-942/2016, 2K-191-697/2018). Tvirkinamaisiais veiksmais taip pat pripažįstami atvejai, kuomet mažamečiui susirašinėjimo metu siunčiamos seksualinio pobūdžio žinutės, pornografinio pobūdžio nuotrauka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-87/2014). Objektyviai tvirkinimo veiksmai reiškia veiksmus, galinčius sukelti jaunesnio negu 16 metų amžiaus asmens lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi.

9. Skundžiamu nuosprendžiu R. L. nuteistas dėl to, kad atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens – nukentėjusiosios D. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) tvirkinamuosius veiksmus, o būtent: vertė nukentėjusiąją šlapintis kambaryje ant puoduko jam matant, kviesdavo miegoti kartu su juo vienoje lovoje, nuogas gulėdavo lovoje ir miegodavo kartu su nukentėjusiąja, demonstravo jai savo apnuogintą užpakalį, lietė jos krūtinę, ranką kišo už drabužių, glostė, lietė lytinius organus, užpakalį, lietėsi savo lytiniu organu prie nukentėjusios kūno dalių.

10. Nagrinėjamu atveju nuteistasis R. L.apklaustas pirmosios instancijos teisme, taip pat ikiteisminio tyrimo metu, kaltės nepripažino ir neigė atlikęs tvirkinamuosius veiksmus nukentėjusiosios D. S. atžvilgiu. Nuteistasis R. L. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad D. S. nelietė, su ja negulėjo, nebuvo tokių atvejų, kad gulėtų su mažamete vienoje lovoje. Taip pat nėra buvę taip, kad atsibustų lovoje trise, miegotų lovoje trise, ar prabudus D. S. miegotų kartu. Ji turi atskirą kambarį ir savo lovą. Namuose nėra tualeto. Koridoriuje stovi kibiras, o D. S. kambaryje buvo biotualetas. Nebuvo tokio atvejo, kad D. S. šlapintųsi ant puoduko. Nėra matęs, kad ji ant jo darytų gamtinius reikalus. Neversdavo jos daryti gamtinius reikalus jam matant. Nebuvo nederamų lietimų, nelietė po jos drabužiais. Galėjo netyčia užkabinti už krūtinės, kai jis, sugyventinė ir D. S. dūko, t. y. slėgdavo sūrį iš jo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. L. parodė iš esmės tokias pačias aplinkybes. Išsamiau R. L. parodė, kad jis yra matęs D. S. sėdinčią savo kambaryje ant biotualeto, nes sugyventinės namuose nėra nei dušo, nei tualeto. Tuo metu, kai ją matė sėdinčią ant tualeto, tai ji atlikinėjo gamtinius reikalus. Jos lytinių organų matęs nėra. Žaisdamas su D. S. galėjo ją apkabinti, galėjo paliesti ir krūtinę, tačiau tai tikrai buvo ne piktavališkai ar siekiant seksualiai priekabiauti prie jos, o tiesiog dūkstant netyčia užkabino. Tikrai prie jos seksualiai nepriekabiavo (2 t., b. l. 113-114). Taigi, nors R. L.viso proceso metu savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo neigia, tačiau jo kaltę atlikus tvirkinamuosius veiksmus nukentėjusiosios D. S. atžvilgiu patvirtina byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (iš dalies paties nuteistojo, nukentėjusiosios parodymai, specialistų išvados, ekspertizės aktas, liudytojų parodymai ir kt.).

11. Nukentėjusioji D. S. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad R. lietė jos krūtinę, glostė ją, ji norėjo myžti, bet negalėjo išeiti laukan, turėjo tokį puoduką myžti, bet R. neišėjo iš kambario, kai sakė jam išeiti, ir matė. Jai nebuvo patogu dėl tų dalykų. Mama susipažino su R., kai jai buvo gal 10 metų. R. su ja žaidė taip, kaip tarsi ją puldavo, jie stumdydavosi ant lovos. Būdavo linksma, juokinga, bet būdavo ir pikta, kai lįsdavo per daug, tada susinervindavo ir pradėdavo verkti, kai jis neatstodavo. Mama sakydavo R., kad jis nelįstų prie jos ir jis <...> „biški“ atstojo. Jis sakydavo, kad ji ateitų pas jį miegoti, bet nėjo. Jai nepatikdavo kaip R. orą bučiuodavo į ją. Jis kviesdavo ją miegoti pas save. Jis sakydavo „ateik pas mane miegoti“. Jis ateidavo pas ją nuogas miegoti, ji to nežinodavo. Ji atsikeldavo, o jis jau būdavo išėjęs. Kai nuogas ateidavo miegoti pas ją į lovą, tai ji atsisukdavo nuo sienos ir jį atstumdavo. Ji jautė, kad jis būdavo nuogas. Kai ji atsikeldavo ir jis iš karto išeidavo iš jos kambario. Kartą, kai jis atsikėlė iš jos lovos, ji matė jo „šikną“. Kartą jautė jo „daikčiuką“. Ji R. nelabai mėgdavo, ji nežinojo, kad jis pas ją miegodavo. Daug kartų taip buvo. Jis toje pačioje lovoje po „kaldra“, atsisukęs į ją, su ja miegodavo. Ne nuo jos nusisukęs, bet į ją atsisukęs. R. jai lietė krūtinę. Ji norėjo išeiti iš kambario. Mama atėjo iš lauko ir pamatė, tada R. atstojo nuo jos. Buvo vienas kartas, kai krūtinę jai lietė. Tuo metu ji buvo apsirengus. Jis rankomis lietė ją, glostė. R. ranka buvo po jos drabužiais. Jai buvo nepatogu, kai jis lietė tą vietą - nepatogu jai pasakyti - kai lietė šortų vietą. Ji ta vieta „sisioja“. Jis lietė ją po drabužiais. Ji nevisiškai prisimena, kaip buvo. Jis pradėjo šitaip ją glostyti (parodė). Ji ne visiškai prisimena. Po drabužiais lietė, jai buvo neramu ir nepatogu, kai jis pasiekė „šitą“ vietą (parodo tarpkojį). Jai labai nepatiko. Ji bandė reaguoti taip, kaip nieko neatsitiko. Bandė galvoti, kad jis tyčia taip padarė. Buvo daug kartų, kai R. taip darė. Buvo taip, kad ji bandė išeiti, o jis palietė jos „šikną“ ir pradėjo juoktis, jai nebuvo juokinga. Apie tokį R. elgesį gal tik mama,,biški“ žinojo, bet nelabai ką ji galėjo padaryti. Mamai trūko pinigų. Ji pati sakė, kad neturi pinigų ją išlaikyti. Kai mama pamatė, kad jis liečia jos krūtinę sakė R., kad jis to nedarytų, rėkė ant jo. Ji sakė, kad R. išeitų. Ji pradėjo verkti. Ji rėkė ant jo. Mama sakydavo, kad jis toks yra. Buvo pas tėtį atostogų, gal metų pradžioje mirė jos močiutė. Jos brolis paklausė, kodėl ji nemėgsta R.. Tada ji jam viską papasakojo. Jos brolis G., dar tėčiui apie R. papasakojo ir seseriai V., o tėtis papasakojo kitiems. <...> R. ir mama kitame kambaryje miega. Jos kambarys šalia. <...> Kai R. pas ją ateidavo nuogas, kur mama tuo metu būdavo, nežino, ji jos nematydavo. <...> Kai jis nuogas ateidavo pas ją į lovą, ji sakydavo, kad jis nemiegotų pas ją, arba nieko nepasakydavo, bet jis vis tiek miegojo pas ją. Kai ją R. liesdavo, gal sakydavo ką, bet ji nelabai prisimena. Pirmas kartas, kai lietė, nežino datos. Gal šitais metais pradėjo, o gal ir praeitais metais lindo prie jos. Nežino nuo ko prasidėjo. Praeitais jis lįsdavo, sakė kad ji eitų pas jį miegoti - ji nežino nuo ko prasidėjo. Yra prisiminimai ką jai darė ir viskas. Buvo, kad ji, mama ir R. miegojo kartu. Tada ji jautė jo pimpalą čia (rodo prie savo šlaunies), ji negalėjo visą naktį miegoti. Mama prie R. miegojo, ne prie jos, ir ji prie R.. Ji nežino kas taip nusprendė, kad ji ne prie mamos. Su mama kartais šneka apie gyvenimą, ji pasakoja jai apie savo senelius, brolius, tėvus. Kartais mama apkabina, paguodžia, pasako, ko ji nežino apie namų darbus, ko nesupranta. Kartais ji rėkdavo ant jos. Nelabai dažnai, bet kartais. Su tėčiu daug kalba, su juo valgo, kai jis savo valgio nenusineša į savo kambarį prie televizoriaus, abu dviračiais važinėdavo. Kartais, kai R. puldavo, būdavo linksma, bet jai tai nelabai patinka. Jis ateidavo pas ją nuogas, matydavo, kai išeidavo. Kai ji atsibusdavo, norėdavo atstumti jį nuo savęs, ji jautė pimpalą ir matė jo nuogą „šikną“. R. pimpalo niekada nematė, tik jusdavo. Ji galvojo, kad ranka jo nepatogiai padėta, ji bandė atstumti, bet ten buvo jo pimpalas. Ji galvojo, kad tai pirštas. Atstumdama jautė. Jo ranką, kai jis nepatogiai padėjo, ji bandė atstumti. Pimpalas jautėsi kitaip negu pirštas - jai nepatogu pasakyti. Pimpalas didesnis negu pirštas. Kai sakė, kad R. nuogas, gali būti, kad jis su,,maike“ buvo. Kai matė šikną, jis „maikę“ turėjo. Kai jautė pimpalą, tai pajuto maikę. Kartais su „maike“ būdavo, kartais be, bet visada būdavo be „triusikų“, nebent neprisimena. Tuo metu, kai lietė jai krūtinę, ji liemenėlę vilkėjo ir „maikę“. Liemenėlę, „triusikus“, „maikę“ ir gal džemperį gali būti ir kažką kitą. Glostė po džemperiu, po „maike“, po „triusikais“, jai buvo nepatogu. Kiek ilgai truko lietimas nežino, gal porą sekundžių truko lietimas. Jautėsi, kad trumpai lietė. Gal kelias sekundes, nes mama atėjo. Kai lietė jis krūtinę, mama atėjo, ji pamatė. Verkti pradėdavo - jis lysdavo ant tiek daug. Ji nelabai žino kaip pasakyti. Žino apie lytinius santykius kai bučiuojasi, eina į pasimatymus ir pan. Gyvena kartu, nežino, kas vyksta konkrečiai. Tai seksas. Nelabai patogu sakyti. Nesinori sakyti. Nepaskatino. Jaučiasi jauna. Dar ne tas amžius, to nedarytų. Šie R. prisilietimai - ji pradėjo pykti ant jo. Kai per daug liesdavo, jai buvo nepatogu, todėl ji verkė. Dar sukėlė baimę jai, kai buvo pas gydytoją baisu buvo, kai norėjo apžiūrėti. Kodėl, nenori sakyti. Ji nežino, kaip pasakyti. Kai ji išėjo iš kambario, o R. buvo ant lovos, jis pradėjo ją pulti. Jeigu ji stovėtų, tai jis jos nebepultų. Kai lietė jai krūtinę, tada atėjo jos mama (1 t., b. l. 94-97, 98, 101-104).

12. Atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusiosios D. S. parodymai yra nepatikimi. Mažametė apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepažeidžiant BPK reikalavimų, ją apklausiant dalyvavo visi proceso dalyviai, įskaitant ir įtariamojo gynėją, apklausa truko 3 valandas, mažametei buvo pateikta daug klausimų ir į esminius klausimus nukentėjusioji atsakė. Pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, peržiūrėjo jos apklausos vaizdo įrašą. Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kurios rodytų nukentėjusiosios siekį nepagrįstai apkaltinti R. L.nusikalstamos veikos padarymu. Todėl nuteistojo gynėjo prašymą mažametę nukentėjusiąją papildomai apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, teisėjų kolegija atmetė.

13. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad bylų, kuriose nagrinėjami nusikaltimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, specifika yra ta, kad paprastai tiesioginių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, nebūna, ir pagrindinis įrodymų šaltinis yra nukentėjusiojo parodymai. Darydamas išvadas, be jų teismas remiasi specialistų išvadomis, daiktiniais įrodymais, išvestiniais įrodymais – asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiuoju ir kuriems jis pasakojo apie tokio pobūdžio veiksmus, parodymai. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šių jos parodymų nepripažinti įrodymu vien dėl to, kad jos parodymai nesutampa su nuteistojo pasirinkta pozicija, kad jis nusikalstamos veikos nepadarė. Tokio pobūdžio kaip ši bylose nepilnamečio ar mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip yra vertinami pilnamečių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Neesminiai netikslumai, nesutapimai nepilnamečio asmens parodymuose paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl jo amžiaus, socialinės brandos, fizinio ar psichinio išsivystymo, patirto gėdos jausmo, tačiau tai negali būti pagrindas šiais parodymais netikėti ir vertinti juos kaip nepatikimus įrodymus byloje. Svarbu tai, kad byloje būtų ir kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus apie prieš jį atliktas nusikalstamas veikas. Tokių įrodymų R. L.kaltei pagrįsti šioje byloje pakanka.

14. Vertinant D. S. parodymų patikimumą, svarbu pabrėžti, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodytas esmines patirto tvirkinimo aplinkybes nukentėjusioji D. S.papasakojo ir Anykščių rajono Psichikos sveikatos centro psichologei, taip pat globos namuose „Užuovėja“ psichologinio įvertinimo dėl galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos metu bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. A. D. parodė, kad 2021-08-12 atvykusi į Psichikos sveikatos centrą, nukentėjusioji D. S., be kita ko, nurodė, kad mamos sugyventinis R. du kartus buvo nuogas užėjęs pas ją į kambarį, miegojo kartu su ja lovoje, kad tuomet jis lindo prie jos ir klausė, ar ji nori kartu su juo miegoti, kad neva jis žino, kad ji nori, lietė jos krūtinę. D. parodė, kaip jo ranka nuo krūtinės slinko žemyn, D. minėjo, kad dėl to labai pyko ant R., kad už tai jo nekentė. D. minėjo, kad gyvendama pas mamą vieną kartą miegodama savo kambaryje nubudusi lovoje rado R. nuogą miegantį kartu, jautė jo penį įbestą į koją po sėdmeniu, todėl bijojo pajudėti ir miegoti visą naktį, užmigo tik paryčiais kai suskambus apie 4.00 val. žadintuvui R. atsikėlęs išėjo į medžioklę. Kaip psichologė ir specialistė mano, jog D. yra patyrusi seksualinį tvirkinimą iš aukščiau jos nurodytų aplinkybių, sprendžiant iš to, kaip ji dalinasi savo prisiminimais, elgesio jų metu, stebint emocinį foną, gebėjimą atkartoti tą patį pasakojimą vėl po kurio laiko, nemano, jog mergaitė tai galėtų pati išsigalvoti (1 t., b. l. 187-188). Iš vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados matyti, kad globos namuose „Užuovėja“ 2021-08-16 - 2021-08-18 buvo atliktas D. S.psichologinis įvertinimas dėl galimai patirto seksualinio smurto bei teikta psichologinė pagalba. Išvadoje nurodyta, kad D. S. turi pagrindinių, jos amžių atitinkančių žinių apie brendimą, lytiškumą, skiria intymias ir atviras kūno vietas, gerus ir blogus prisilietimus. Intymioms kūno vietoms priskiria krūtinės bei lyties organų sritį. Nurodo, kad be motinos sugyventinio, daugiau iš jokių asmenų nėra patyrusi negatyvių intymių prisilietimų. Be kita ko, išvadoje nurodoma, kad mergaitė pasakoja, jog motinos sugyventinis R. lietė jos krūtinę, su ranka rodo, kad ją glostė po rūbais, lietė jos lyties organų sritį. Vertinimo metu surinkti duomenys leidžia kelti pagrįstą prielaidą apie galimai patirtą seksualinę prievartą (1 t., b. l. 43-45). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad D. S., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus (tame tarpe ir socialinį brandumą), protinį išsivystymą, galėjo suprasti konkrečias faktines byloje tiriamų įvykių (įvykio dalyviai, jų veiksmai, įvykio vieta) aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. D. S. nenustatytas nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis įtaigumui (1 t., b. l. 125-135). Ekspertizės akte užfiksuotus duomenis ir išvadas patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklaustos ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę D. S.atlikusios teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė S. S. ir psichologė ekspertė A. Š..

15. Be to, iš liudytojos V. P. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio bei ikiteisminio tyrimo metu, taip pat liudytojo G. S. (miręs (duomenys neskelbtini)), apklausto ikiteisminio tyrimo metu, parodymų matyti, kad analogiškas seksualinės prievartos aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir jiems. Liudytojas G. S. parodė, kad 2021 m. birželio mėnesio pabaigoje, tiksliai dienos nepamena, automobiliu, kurio modelio nepamena, iš matymo matytas R. G. sugyventinis, kurio vardo ir pavardės nežino, atvežė pas tėvą pavasaroti jo nepilnametę seserį D. S.. Būdama pas juos namuose sesuo D. pokalbio metu jam pasakė, kad dabartinis mamos R. sugyventinis jai nepatinka. Paklausus kodėl, sesuo D. jam papasakojo, kad mamos sugyventinis mamai R. nebūnant namuose dažnai gulasi pas ją į lovą, neaišku ar apsirengęs ar neapsirengęs, vieną kartą matė jo nuogą užpakalį, jis bandė liesti jai už krūtinės, klausė jos, ar jai tas patinka. Jis jos tuomet paklausė, ką į tai sako jos mama R. D. atsakė, kad ji dažniausiai uogauja, grybauja, dažnai nebūna namuose, kartą mama buvo užtikusi sugyventinį gulintį kartu su ja lovoje, tai pamačiusi R. šaukė ant sugyventinio, kad jis lenda prie mergaitės, kad daugiau nelystų. Pokalbio metu šalimais kambaryje sėdėjo jo tėvas V. S., kuris šį pokalbį girdėjo (2 t., b. l. 58-59). Liudytoja V. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji yra D. S. sesuo iš tėvo pusės. Viskas prasidėjo nuo to, kad sesę vasaros atostogų laikotarpiui R. G. su sugyventiniu atvežė pas tėvą. Nuo pirmos dienos kilo įtarimas, kad kažkas yra negerai. Sesuo bijojo prisilietimų, buvo įsibauginusi. Po poros savaičių D. S. pradėjo kalbėti. Pasakojo, kad R. L. padeda mamai, bet jai nepatinka, kad randa savo lovoje nuogą ir jis išeina. Ji jo neliečia, bet kai prabunda jis išeina nuogas. Sakė, kad ne mažiau kaip tris kartus yra taip prabudusi su juo. Mamos nebūna, nes tuo metu ji grybauja, uogauja. Pasakojo, kad jis lietė jos krūtinę, pilvą, užėjus mamai – susipyko, jie išėjo, o kai grįžo mama, jai pasakė, kad R. L. juokavo. Paaiškėjus šiems faktams iš karto kreipėsi į policiją. Analogiškus parodymus davė ir nukentėjusiosios įstatyminis atstovas V. S., nurodydamas, kad apie įvykio aplinkybes jis sužinojo tada, kai jo sūnus G. S. kalbėjosi su jo dukra D. S. ir ji jam papasakojo apie savo patėvį R. L., apie jo nederamą elgesį. Jis tuo metu buvo šalia jų, girdėjo ką jie kalbėjo, tačiau negirdėjo visų aplinkybių, įvykio esmę suprato. Vėliau, kaip jis suprato, sūnus G. S. papasakojo ką girdėjo seseriai V. P., o ji po to kalbėjosi su D. S., todėl V. P. žinojo daugiau įvykio aplinkybių, t. y. kad R. L. vaikšto nuogas, kažkaip ateina nuogas, prabunda ir randą jį, išbėga iš kambario, nes lietė už krūtinės. Dukra sakė, kad motina viską žinojo, kad motina užtiko nuogą R. L. su D. S..

16. Nors byloje liudytoja apklausta R. G. (nukentėjusiosios D. S. motina) konkrečių D. S.patirtos seksualinės prievartos aplinkybių ir nepatvirtino, tačiau įvertinus jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos ji teisme tvirtino kaip teisingus, matyti, jog būdavo atvejų, kuomet dukra D. ateidavo į jų miegamąjį ir jie visi trys kartu miegodavo, kad buvo keletas kartų, kai ji išeidavo į lauką ar būdavo namo kituose kambariuose, o R. L. su jos dukra D. S. likdavo miegoti jų miegamajame kambaryje, tačiau išeidama matydavo, kad abu miega skirtingose lovos pusėse. Sutiktina, kad liudytojos R. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, dėl prieštaringumo ir nenuoseklumo, taip pat galimo finansinio priklausomumo nuo nuteistojo, vertintini kritiškai ir jais remtis nėra pagrindo, tačiau, vėlgi, vertinant nukentėjusiosios D. S. parodymų patikimumą, akivaizdu, kad jos nurodytos aplinkybės neprieštarauja D. S. parodymams, duotiems pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusiosios D. S.parodymai apie patirtą R. L.seksualinę prievartą, jo atliktus veiksmus bei su tuo susijusius nukentėjusiosios išgyvenimus, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausos metu, konsultacijų pas psichologe metu, globos namų „Užuovėja“ psichologei psichologinio įvertinimo dėl galimai patirto seksualinio smurto metu, ekspertėms teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu, taip pat savo broliui ir sesei iš tėvo pusės, iš esmės nesikeitė ir buvo nuoseklūs. Byloje nustatyta, kad R. L. gyvendamas kartu su sugyventine R. G. ir mažamete nukentėjusiąja D. S., pastarąją vadindavo eiti kartu gulti į vieną lovą, pats ateidavo į jos kambarį ir miegodavo jos lovoje, miegant ji jausdavo jo lytinį organą prie savo sėdmenų, dėl ko bijodavo pajudėti, ryte matydavo, kaip jis išeina apnuogintu užpakaliu iš jos kambario, liesdavo jos krūtinę, ranką kišo už drabužių, glostė, jo ranka slinko link lytinių organų, lietė vietą, kuria ji „sisioja“, kai šlapindavosi savo kambaryje ant puoduko, jis atėjo ir žiūrėjo, nors prašė, kad išeitų. Taigi, pirmosios instancijos teisme ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai, neabejotinai patvirtina, kad R. L.atliko mažametės D. S. tvirkinimo veiksmus, t. y. tiksliai nenustatytą skaičių kartų, žinodamas, kad nukentėjusioji D. S. yra mažametė, vertė nukentėjusiąją šlapintis kambaryje ant puoduko jam matant, kviesdavo miegoti kartu su juo vienoje lovoje, nuogas gulėdavo lovoje ir miegodavo kartu su nukentėjusiąja, demonstravo jai savo apnuogintą užpakalį, lietė jos krūtinę, ranką kišo už drabužių, glostė, lietė lytinius organus, užpakalį, lietėsi savo lytiniu organu prie nukentėjusios kūno dalių.

18. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad šiuo atveju nebuvo nustatytas kiekvienas iš nusikalstamos veikos objektyvusis požymis. Teisėjų kolegija, pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Aptariamu atveju, nukentėjusioji D. S. tiek žodžiais, tiek verbaliniais veiksmais, kiek tai įmanoma pagal jos amžių, socialinį brandumą, protinį išsivystymą, detaliai ir nuosekliai nurodė bei paaiškino kaip pasireiškė R. L. neteisėti veiksmai, todėl neesminiai netikslumai, nesutapimai jos parodymuose nesudaro pagrindo tvirtinti, jog šiuo atveju nebuvo nustatyti visi nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai. Tais pačiais argumentais atmetami ir gynėjo skundo argumentais, kad šiuo atveju nebuvo išsiaiškinta, ką mažametė turėjo omeny nurodydama „R. nuogas“. Mergaitė aiškiai nurodė, kad nuteistasis buvo su maike, bet visada buvo be triusikų, matė nuogą užpakalį, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu ir reiškia „nuogas“. Jokių prieštaravimų nukentėjusiosios D. S. parodymuose, teisėjų kolegija neįžvelgia.

19. Apygardos teismo vertinimu, aukščiau aptarti R. L.veiksmai neabejotinai galėjo sukelti mažametei nukentėjusiajai lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, todėl pagrįstai ir teisingai pirmosios instancijos teismo įvertinti kaip mažametės tvirkinimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiesioginė tyčia BK 153 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties atveju pasireiškia kaltininko suvokimu, kad jis prieš mažametį asmenį atlieka veiksmus, galinčius sukelti jo lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį ir psichologinį vystymąsi bei norą taip veikti. Aptariama nusikalstama veika laikoma baigta nuo tvirkinimo veiksmų atlikimo ir nepriklauso nuo jų poveikio mažamečiui. Šios bylos faktinės aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad R. L. mažametės D. S. atžvilgiu atliko tvirkinimo veiksmus ir suvokė, jog gali sukelti mažametėms nukentėjusiosioms lytinį susijaudinimą ir per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis bei norėjo taip veikti.

20. Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytas ir aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios D. S. parodymus pripažino įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Nukentėjusiosios D. S.parodymai apie patirtą seksualinę prievartą pagal jos amžių, raidą buvo detalūs, logiški, realistiški, dėl esminių aplinkybių – nuoseklūs, esminėmis aplinkybėmis vienodi. Be to, mažametės mergaitės parodymų turinys, tiek apibūdinant nuteistojo veiksmus jos atžvilgiu, tiek ir įvardinant konkrečias kūno vietas, atitinka būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus bei turimas žinias. Byloje ištirti įrodymai leidžia neabejotinai teigti, kad nukentėjusioji D. S.davė parodymus apie savo pačios išgyventas aplinkybes, šios aplinkybės yra patvirtintos ir kitais objektyviais įrodymais (teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, įvertinimo išvada) bei liudytojų parodymais, kurie neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog R. L., pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, atliko D. S. tvirkinamuosius veiksmus. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių D. S. galėtų nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį R. L.ir duoti apie jį melagingus paaiškinimus.

21. Nors bylos nagrinėjimo metu gynyba kėlė versiją dėl galimo V. S. poveikio D. S., nulėmusio nuteistąjį melagingai kaltinantį parodymų turinį, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad tai deklaratyvūs, niekuo neparemti gynybos teiginiai. Pastebėtina, kad nukentėjusioji apie nederamus R. L. veiksmus pasisakė broliui (G. S.), o jų pokalbį girdėjo tėtis (V. S.), tačiau visų aplinkybių nesuprato. Vėliau nukentėjusioji pasipasakojo sesei, kuri pasakė tėčiui ir tik tada jie kreipėsi į policiją. Taigi, V. S. nebuvo pirmasis, sužinojęs apie nederamus R. L. veiksmus nukentėjusios atžvilgiu, todėl nėra pagrindo teigti, kad V. S. galėjo įtakoti nukentėjusios parodymus, nurodydamas ką ir kaip sakyti. Be to, iš nurodytų liudytojų parodymų turinio, matyti, kad D. S. visuomet laikėsi tos pačios versijos, nurodydama iš esmės analogiškus R. L. atliktus tvirkinimo veiksmus jos atžvilgiu, kuriuos ji vėliau nurodė ir teismo ekspertizės metu, psichologei, teikiant jai psichologinę pagalba ir t. t. Taigi, šių aplinkybių kontekste spręstina, jog nukentėjusioji davė parodymus apie tikrus įvykius, taip, kaip juos pati suprato ir išgyveno.

22. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijama R. L. kaltė dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymo, teigiant, kad ekspertai netinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp nukentėjusios sveikatos sutrikdymo ir nuteistojo veiksmų. Apeliantų manymu, nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymas atsirado ne dėl nuteistojo veiksmų, o dėl kitų jos patirtų traumų – motinos veiksmų jos atžvilgiu (ankstyvoje vaikystėje patirtas prieraišumo prie nuoseklaus, patikimo, gebančio pasirūpinti ir atliepti vaiko poreikius suaugusiojo stygius, biologinės motinos aplinką D. patiria kaip frustruojančią, stokojančią saugumo, artumo, dėmesio - didelis mamos užimtumas, vienišumo jausmas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

23. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą už nesunkų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas sužalojo ar susargdino mažametį, jeigu dėl to jis prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkto rėmėsi 2022 m. vasario 25 d. – 2022 m. kovo 31 d. VTPT prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo nustatyta, kad D. S.nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kilęs sąsajoje su byloje tiriamais R. L. veiksmais. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad objektyvių duomenų, jog D. S. iki nusikalstamos veikos jos atžvilgiu padarymo būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, negauta, ji nebuvo konsultuota vaikų ir paauglių psichiatro ar medicinos psichologo, nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų ar jai daromo poveikio dėl duodamų parodymų turinio, dėl kurių ji negalėtų įsiminti bylai reikšmingų aplinkybių. Ekspertizės akte nurodoma, kad prisimenant ir kalbant apie R. L. veiksmus, D. S. emocinėje būsenoje atsiskleidžia pyktis nuteistajam, gėda, gynybiškumas. Be to, iš ekspertizės akto matyti, kad D. S. įvardija nevienkartinį R. L. elgesį kaip nuolat peržengiantį jos asmenines ribas, nepaisantį jos poreikių ir privatumo, kėlusias (ir iki dabar keliančias) jai intensyvias liūdesio, pykčio, baimės reakcijas. Palaipsniui po įvykio pradėjo formuotis potrauminio streso sutrikimui būdinga simptomatika (invazija, vengimo ir padidinto dirglumo simptomai) bei iki dabar išliekančios įtampos, kaltės, gėdos, baimės reakcijos, depresinė nuotaika. Ekspertizės akte taip pat nustatyta, kad nepalankūs, traumuojantys gyvenimo faktoriai (nutolęs, stokojantis saugumo, artumo, dėmesio santykis su motina, mokyklos pasikeitimas ir nutrūkę santykiai su buvusiais draugais) turėjo įtakos tiriamosios didesniam pažeidžiamumui, vienišumui, tačiau tai neturėjo įtakos tokio psichikos sutrikimo susiformavimui. Remiantis tuo bei sveikatos apsaugos, teisingumo ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis“ D. S.sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, tai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo punktą 7.1, nes po byloje nagrinėjamo įvykio jos sveikata yra sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų (1 t., b. l. 125-135). Ekspertizės akto išvadas patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos šią išvadą surašiusios ekspertės S. S. ir A. Š.. Teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė S. S. pažymėjo, kad, D. S. konstatuotas potrauminis streso sutrikimas kilęs sąsajoje su tiriamais R. L. veiksmais. Potrauminio streso sutrikimas – sutrikimas, kuris pasireiškia kaip pavėluota arba užsitęsusi reakcija į stresogeninį įvykį, dažniausiai pasireiškiantys šios sutrikimo požymiai yra traumuojančio įvykio prisiminimai sapnuose arba įkyrūs atsiminimai, vengiantis elgesys, stimulų, įvykių vengimas. Vaikas negali fantazuoti apie tai, ko nebuvo. Taigi, ekspertizės akte vienareikšmiškai nustatyta, kad D. S. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas yra kilęs sąsajoje su byloje tiriamais R. L. veiksmais. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo abejoti pateikto ekspertizės akto teisingumu ar jas atlikusių eksperčių objektyvumu ir kompetencija.

24. Apeliantai nesutinka su ekspertizės aktu, todėl apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė prašymą pateikti užduotį atlikti tyrimą vaikų ir paauglių psichologui specialistui A. S., atsakant į užduotyje pateiktus klausimus. Šis prašymas teisėjų kolegijos sprendimu buvo tenkintas. 2023-12-13 Panevėžio apygardos teisme buvo gauta Teisės psichologijos specialisto išvada, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikiamos informacijos patikimumas yra abejotinas dėl neegzistuojančios galimybės atkartoti surinktų duomenų analizių ir dėl galimų šališkumų susijusi su duomenų rinkimo ir susipažinimo eiliškumu. 2024-02-08 teismo posėdyje buvo apklausti teisės psichologijos specialistas A. S., kuris parengė teisės psichologijos specialisto išvadą, bei teismo vaikų ir paauglių psichologė ir psichiatrė S. S. bei A. Š., kurios pateikė ekspertizės aktą. Teismo posėdžio metu specialistas A. S.nurodė, kad ekspertizės akte nurodyti ne visi tyrimo metodai, tie metodai, kurie aprašyti, yra skurdžiai aprašyti, nėra nurodyta instrukcija. Tyrimo eiga nėra aprašyta, nėra pateikti gauti rezultatai. Taikant stebėjimo metodą, fiksuojama, kiek kartu stebėti tam tikri reiškiniai, turi būti daromos išvados. Jeigu nėra protokolo, išvados negali būti laikomos ekspertinėmis. Be to, jeigu vertinimas neatliekamas iš karto, jeigu duomenys nebuvo surinkti ir išsaugoti tinkamu būdu, kaip reikalauja pati metodika, tai jau pats vertinimas kelia klausimų. Specialisto teigimu, ekspertės mini, kad mergaitei stebimi autizmo bruožai, tiksliau aspergerio sindromas ir nurodo, kad tai neturi jokios įtakos ir toliau jo neanalizuoja, jo supratimu, nėra įsigilinta į šį aspektą. Specialistas nurodo, kad ekspertai turi naudotis moksliniais metodais, kiekviena metodika reikalauja aprašymo, duomenų rinkimo, rezultatų įvardijimo, išsamumo. Šiuo atveju išvada nepatikima, aprašymas pakankamai neobjektyvus, metodikos neįvardintos, kelia klausimų apie objektyvumą. Specialisto vertinimu, dokumentas netinkamai surašytas, t. y. ekspertinis darbas surašytas nesilaikant reikalavimų, todėl netinkamas dokumento surašymas paneigia ekspertizės akto išvadas. Ekspertė S. S. apeliacinės instancijos teismo posėdyje tvirtino ekspertizės akto išvadas ir paaiškino, kad mergaitei psichiatrinio įvertinimo metu buvo stebėti keli aspergerio sindromui būdingi bruožai, kurie apėmė kalbos ir kalbėjimo sritį, tačiau šis sutrikimas jai nebuvo nustatytas, nes nepakako duomenų šio sutrikimo diagnozės nustatymui. Ekspertizės metu nebuvo nustatyti tokie psichikos sutrikimai, dėl kurių negalėtų mergaitė suprasti faktinių su ja atliekamų veiksmų turinio. D. S. nebuvo nustatyti tokie psichikos sutrikimai, dėl kurių ji negalėtų suprasti konkrečių faktinių bylos aplinkybių, nenustatytas protinis atsilikimas, dėl ko ji negalėtų suprasti. Ekspertė A. Š. taip pat tvirtino ekspertizės akto išvadas ir paaiškino, kad ekspertizės akto išvada yra kompleksinė, ji yra bendra. Vidinė tvarka, tai ką atlieka ekspertizės atlikimo metu ir deklaruoja ekspertizės akte, kiekvienas ekspertas renkasi savo, jo manymu, reikalingas metodikas kiekvienu konkrečiu atveju, tai jo atsakomybė ir teisė. Metodikos visiems psichologams prieinamos, visoje Lietuvoje jos yra vienodai taikomos, pripažįstamos ir žinomos kiekvieno psichologo. Jei ekspertizės akto išvados ar neįtikinančios, ar prieštaringos, tuomet skiriama pakartotinė ekspertizė, tai yra vienintelis kelias patikrinti arba pašalinti abejones. Tuo tarpu paimti atskirą metodiką, analizuoti eksperto konspektus, kurie yra žaliava iki ekspertizės akto, tai būtų didelė klaida. O dėl duomenų apsaugos yra nurodymas naikinti konspektus, išlieka tik galutinis produktas - ekspertizės aktas. Dėl aspergerio sindromo - kiekvienas psichologas ar psichiatras, tiriantis asmenį, turintį autizmo spektrą, naudoja skirtingus ir unikalius būdus. Šiuo atveju nenustatyta priežasčių netikėti nei mergaitės parodymais, nei reagavimu, jis neturėjo įtakos. Ekspertė A. Š. taip pat paaiškino, kad duomenų fiksavimą atliko fiksavimo būdu, t.y. fiksuoja tiriamojo žodžius, kad jų neiškraipytų ir vėliau perkeliami iš protokolų į ekspertizės aktą. Akte frazės yra paimtos iš tiriamojo asmens tiesioginio pasakymo – kabutėse yra užfiksuoti tiriamojo žodžiai. Tai, kas daroma ekspertizės metu detaliai atsispindi ekspertizės akte, ir pagal tuos reikalavimus yra saugoma. Dar ekspertė nurodė, kad vertinimo metu išryškėjo sutrikimo simptomai, kurie leido diagnozuoti remiantis tarptautinės ligų kvalifikacijos 10 variantu, kuris naudojamas Lietuvoje ligų diagnostikai. Potrauminio streso sutrikimas kyla po konkretaus stresogeninio įvykio. Pagrindiniai potrauminio streso sutrikimo simptomai: įvykį primenantys sapnai, prisiminimai ir kiti dalykai, tai yra specialiosios žinios, kuriomis ir vadovautasi nustatant sutrikimą. Atsakant į klausimą ar tėvų skyrybos mergaitės būsenai turėjo įtakos, ekspertė atsakė, kad ne. Ekspertės teigimu, nepalankūs gyvenimo faktoriai: išsiskyrimas, saugumo stoka, dėmesio su motina stoka, mokyklos pasikeitimas, nutrūkę santykiai, padarė ją pažeidžiamesnę, o kiti faktoriai neturi įtakos, jie gali pažeminti šio sutrikimo atsiradimo slenkstį arba pasunkinti jo eigą. Šiuo atveju mergaitės turėti kiti neigiami gyvenimo įvykiai iki stresinio šio įvykio tiesiog sumažino sutrikimo atsiradimo slenkstį.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi ekspertizės akto išvadas, specialisto pateiktą išvadą bei eksperčių ir specialisto paaiškinimus konstatuoja, kad pagrindo abejoti 2022 m. vasario 25 d. – 2022 m. kovo 31 d. VTPT prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, nėra. Kaip matyti, specialistas analizavo ekspertizės akto surašymą ir išreiškė abejones jo patikimu, grindžiant išskirtinai tik duomenų fiksavimo ir šio dokumento surašymo trūkumais, tačiau, pabrėžtina tai, kad jis nepaneigė D. S. nustatytos diagnozės, nurodydamas, kad jis nekvestionuoja diagnozės, nes tai nėra jo kompetencija. Aptariamu atveju ekspertės pagal savo kompetenciją, moksliškai pagrįstais, pripažintais ir akredituotais tyrimo metodais nustatė, kad D. S. nebuvo nustatyti tokie psichikos sutrikimai, dėl kurių ji negalėtų suprasti konkrečių faktinių bylos aplinkybių, kad aspergerio sindromui būdingi sutrikimai – tarimo, kalbos ir kalbėjimo savitumas, neturi įtakos netikėti mergaitės parodymais, kad mergaitei nustatytas potrauminio streso sutrikimas, kilęs sąsajoje su byloje tiriamais R. L. veiksmais, t. y. po konkretaus stresogeninio įvykio, o kiti neigiami gyvenimo įvykiai turėti iki stresinio šio įvykio, įtakos neturi, tiesiog sumažino sutrikimo atsiradimo slenkstį. Be to, ekspertės išsamiai paaiškino, kodėl neišliko ekspertizės metu fiksuoti duomenys, t. y. vidinė tvarka, kuomet po ekspertizės akto išvadų surašymo, visi protokolai yra sunaikinami. Šią ekspertizę atliko ekspertai, įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, jokių duomenų, suteikiančių abejoti jų kompetencija taip pat nenustatyta. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad abejoti ekspertizės aktu, kuriame aiškiai išdėstytos išvados bei nurodyta kuo remiantis nustatyti D. S.sutrikimai tiek su įvykiu nesusiję (nepalankūs gyvenimo faktoriai), tiek su įvykiu susiję, nėra pagrindo. Vien tai, kad ekspertės buvo susipažinusios su ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, nesudaro pagrindo spręsti, kad ekspertizės aktas buvo parengtas peržengiant ekspertų kompetencijos ribas ar kaip kitaip paneigia eksperčių pateiktas išvadas. Nustačius, kad potrauminio streso sutrikimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilęs dėl R. L. veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu, konstatuojama, kad R. L. pagrįstai pripažintas kaltu dėl D. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

26. Nors gynėjas išimtinai akcentuoja Panevėžio apygardos teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-73-334/2021, siekiant paneigti ekspertės A. Š. paaiškinimus, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minimoje byloje ir aptariamu atveju nėra nustatytos analogiškos aplinkybės, t. y. skirtingi subjektai, skirtingos įvykių aplinkybės. Be to, priešingai nei nustatyta akcentuojamoje byloje, šiuo atveju nėra jokių objektyvių duomenų, jog D. S. iki nusikalstamos veikos jos atžvilgiu būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, būtų konsultuota vaikų ir paauglių psichiatro ar medicinos psichologo. Taigi, vadovautis gynėjo nurodyta nutartimi, kaip precedentu, negalima.

27. Atsižvelgus į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kas pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistojo kaltę dėl veikų, numatytų BK 153 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, tinkamai įvertino visas faktines bylos aplinkybes ir teisingai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, nenustatė jokio pagrindo išteisinti R. L., todėl naikinti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2023 m. birželio 20 d. nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo R. L.gynėjo advokato Andriejaus Melkovo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valdas Ciesiūnas

Danutė Švitinienė

Daina Vaidachavičienė