Dėl skolos priteisimo ir iškeldinimo iš užimamų patalpų atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lorinda“

Civilinė byla Nr. e2A-111-589/2024

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00558-2023-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.1; 2.6.16.4; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 20 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Pranckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. K. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2768-1166/2023 pagal ieškovės V. K. ieškinį dėl skolos priteisimo ir iškeldinimo iš užimamų patalpų atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lorinda“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, G. K., G. K., D. B., D. B..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė V. K. (toliau – ir ieškovė), patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Lorinda“ (toliau – ir atsakovė) 800 Eur skolą, kuri paskaičiuota iki ieškinio padavimo teismui; iškeldinti atsakovę su visu jai priklausančiu turtu iš žemės sklypo (aikštelės su pastatu), unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovės kas mėnesį po 200 Eur nuomos mokesčio nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; priteisti iš atsakovės baudą po 50 Eur už kiekvieną teismo sprendimo, dalyje dėl iškeldinimo, neįvykdymo dieną; priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad su atsakove 2021 m. gruodžio 1 d. sudarė terminuotą aikštelės su pastatu nuomos sutartį Nr. 2021/12/01-1 (toliau – ir nuomos sutartis). Nuomos sutartimi atsakovei nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. buvo perduotas naudotis 16 arų bendro ploto sklypas (aikštelė su pastatu), esantis (duomenys neskelbtini), kuriame atsakovė turėjo teisę vykdyti komercinę veiklą. Nuomos sutartyje buvo padaryta klaida, nurodant, kad žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nors faktiškai perduoto žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šalys nėra pasirašę jokių priedų prie nuomos sutarties. Atsakovė įsipareigojo kiekvieną mėnesį ieškovei mokėti nuomos mokestį po 200 Eur. Atsakovė nesumokėjo nuomos mokesčio už du mėnesius, t. y. 2022 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius. 2022 m. gruodžio 13 d. atsakovei buvo išsiųstas pranešimas, jog nemokant nuomos mokesčio, nuomos sutartis bus nutraukta nuo 2022 m. gruodžio 31 d. Nuomos sutarties 17 punkto d papunktyje numatyta, jog nuomininkas įsipareigoja pasibaigus nuomos sutarties galiojimo terminui, grąžinti aikštelę, tai fiksuojant patalpų perdavimo – priėmimo akte. Pasibaigus nuomos sutarties terminui, atsakovei neliko jokio teisėto pagrindo toliau naudotis aikštele su pastatu, todėl ji privalėjo juos atlaisvinti ir perduoti ieškovei, pasirašant patalpų priėmimo – perdavimo aktą. Iki ieškinio pateikimo dienos atsakovė aikštelės su pastatu ieškovei neperdavė, savo daiktų neišsivežė ir toliau savavališkai naudojasi aikštele su pastatu. Ieškovė, siekdama apginti savo, kaip turto savininkės teises, pakeitė įvažiavimo į aikštelę spyną, tačiau atsakovės atstovas nupjovė spyną, kad galėtų savavališkai patekti į svetimą teritoriją ir naudotis aikštele su pastatu. Už šią veiką atsakovės vadovui D. Č. 2023 m. sausio 16 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas už savavaldžiavimą. Ieškovė turi teisinį pagrindą reikalauti priteisti iš atsakovės ne tik nuomos mokesčio įsiskolinimą, skaičiuojamą iki nuomos sutarties termino pabaigos, t. y. 2022 m. gruodžio 31 d., bet ir už mėnesius, kol atsakovė savavališkai negrąžino aikštelės su pastatu ieškovei. Atsakovei geranoriškai neatlaisvinant aikštelės su pastatu, yra pagrindas iškeldinti atsakovę su visu jai priklausančiu turtu, o atsakovei neįvykdžius teismo sprendimo, priteisti iš atsakovės 50 Eur baudą už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną ieškovės naudai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2023 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės UAB „Lorinda“ 800 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (800 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2023 m. kovo 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei V. K., o kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės 329,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei ir 23,24 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei; priteisė iš atsakovės 9,96 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

4. Teismas iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2023 m. gegužės 15 d. išrašų nustatė, kad žemės sklypas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovei V. K. ir trečiajam asmeniui G. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), tretiesiems asmenims D. B. ir D. B. bei trečiajam asmeniui G. K. (gim. (duomenys neskelbtini)). Naudojimosi minėtu turtu tvarka tarp bendraturčių teisės aktų nustatyta tvarka nenustatyta, neįregistruota, turtas valdomas bendraturčių žodiniu susitarimu, ką bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Ieškovė ir atsakovė 2021 m. gruodžio 1 d. sudarė terminuotą aikštelės su pastatu nuomos sutartį Nr. 2021/12/01-1, kuria atsakovei nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. buvo perduotas naudotis 16 arų bendro ploto sklypas (aikštelė su pastatu), esantis (duomenys neskelbtini), kuriame atsakovė turėjo teisę vykdyti komercinę veiklą. Nors nuomos sutartyje nurodyta, kad žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau faktiškai perduoto žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ginčo dėl to byloje nėra.

5. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad nuomos sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nes ieškovė išnuomojo ne tik jai, bet ir kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantį turtą, neturėdama kitų bendraturčių sutikimo, ar kad nuomos sutartis sudaryta pažeidžianti imperatyvias įstatymo nuostatas.

6. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje atsakovės atstovas D. Č. paaiškino, jog jis žemės sklypą ir pastatus nuomojasi jau 2,5 metų. Anksčiau jis buvo sudaręs nuomos sutartį su ieškovės sutuoktiniu G. K., vėliau nuomos sutartį sudarė su ieškove. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. B. (bendraturtė) atsiliepime į ieškinį nurodė, kad visus klausimus su turima nuosavybe (naudojimu) tvarko jos vyras D. B.. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. B. tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdyje patvirtino, kad kyla konfliktai su ieškove ir jos vyru dėl turto naudojimo, tačiau patvirtino ir tai, kad klausimai tarp bendraturčių sprendžiami žodžiu, t. y. bendraturčiai žodžiu susitarę, kas ir kokiomis turto dalimis naudosis. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) teismo posėdyje paaiškino, kad apie nuomos sutarties sudarymą jam yra žinoma; jis savo sūnui G. K. ir ieškovei žodžiu yra pavedęs bet kokius klausimus dėl turto spręsti pagal jų valią. Teismas pažymėjo, kad teismo į bylą įtraukti tretieji asmenys (bendraturčiai) savarankiškų reikalavimų dėl nuomos sutarties nuginčijimo nereiškė. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad sudarant nuomos sutartį tarp bendraturčių buvo nusistovėjusi turto naudojimosi ir disponavimo juo tvarka pagal žodinius susitarimus, t. y. bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas buvo valdomas žodiniu bendraturčių susitarimu. Teismas taip pat konstatavo, kad nuomos sutartis nuo jos sudarymo momento buvo galiojanti ir sukurianti šalims iš jos kylančias visas teises ir pareigas. Teismas pritarė ieškovės argumentams, kad net ir neturint ieškovei kitų bendraturčių sutikimo sudaryti nuomos sutartį, tai niekaip neįtakoja atsakovės prievolių pagal nuomos sutartį vykdymo, nes pretenzijas dėl be bendraturčių sutikimo išnuomoto turto ieškovei gali reikšti tik patys bendraturčiai.

7. Teismas sutiko, kad kiti bendraturčiai turi teisę į atsakovės mokėtą nuomos mokestį, tačiau tai yra vidiniai bendraturčių santykiai, taip pat niekaip neįtakojantys atsakovės prievolių pagal nuomos sutartį vykdymo, nes pretenzijas dėl bendro daikto duodamų pajamų ieškovei gali reikšti tik patys bendraturčiai. Teismas pažymėjo, kad teismo į bylą įtraukti tretieji asmenys (bendraturčiai) savarankiškų reikalavimų dėl jų teisės į nuomos mokestį taip pat nereiškė. Atsižvelgęs į išdėstytą, atsakovės nesutikimo su ieškiniu argumentą, kad nuompinigius gauna tik viena ieškovė, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad nesutikdama su reikalavimu dėl nuomos mokesčio priteisimo, atsakovė nurodė, jog nuomos mokesčio nebemokėjo, nes turtu nebegalėjo naudotis nuo 2022 m. balandžio 22 d., kuomet pastate buvo atjungta elektra. Teismas taip pat nustatė, kad byloje nekyla ginčo dėl tos aplinkybės, kad nuo 2022 m. balandžio 22 d. pastate, kurį nuomojosi atsakovė, elektros nebuvo, tačiau byloje kyla ginčas dėl to, kas gi kaltas dėl elektros atjungimo ir ar atsakovė, nesant elektros, galėjo naudotis išsinuomotu turtu pagal paskirtį. Teismas pažymėjo, kad byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai bei liudytojo parodymai dėl šios aplinkybės yra prieštaringi: atsakovė teigia, kad elektrą atjungė ieškovė, ieškovė šią aplinkybę neigia; atsakovė teigia, kad be elektros negalėjo naudotis patalpomis, kas yra esminis nuomos sutarties pažeidimas, todėl reikalavimas priteisti nuomos mokestį nepagrįstas; ieškovė tvirtina, kad atsakovė ne tik galėjo naudotis patalpomis, bet ir jomis naudojosi, ieškovei dėl to pretenzijų nereiškė.

9. Teismas sprendė, kad ieškovė privalėjo užtikrinti elektros tiekimą į atsakovei išnuomotas patalpas. Teismas vertino, kad aplinkybė, kas iš tiesų atjungė elektrą (ieškovė ar kiti asmenys), šio ginčo sprendimui esminės reikšmės neturi, todėl nusprendė dėl šios aplinkybės plačiau nepasisakyti, šalių nurodytų aplinkybių dėl elektros atjungimo neanalizuoti ir nevertinti, nes garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, buvo ieškovės pareiga.

10. Teismas nustatė, jog, ieškovės tvirtinimu, atsakovė patalpomis naudojosi, vykdė veiklą ir po 2022 m. balandžio 22 d. Teismo posėdyje atsakovės atstovas D. Č. paaiškino, kad po 2022 m. balandžio 22 d. dėl elektros atjungimo jis ieškovei reiškė pretenziją žodžiu, vėliau, nesant elektros, buvo naudojamas benzininis elektros generatorius. Liudytojas V. V. teismo posėdyje taip pat parodė, kad įmonėje darbai po 2022 m. balandžio 22 d. buvo atliekami, buvo naudojamas atsakovės benzininis elektros generatorius. Nurodytos aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad po 2022 m. balandžio 22 d. atsakovė, nors ir esant išsinuomoto daikto trūkumams, galėjo pastatus naudoti pagal paskirtį ir naudojo, pasitelkdama savo elektros generatorių. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė būtų reikalavusi ieškovės už nepašalintus daikto naudojimosi trūkumus (elektros tiekimo į patalpas užtikrinimą) atitinkamai sumažinti nuomos mokestį arba išskaičiuoti iš nuomos mokesčio trūkumų pašalinimo išlaidas ar reikalavusi nutraukti nuomos sutartį prieš terminą. Taigi, teismas darė išvadą, kad atsakovė išsinuomotu turtu dėl 2022 m. balandžio 22 d. atjungtos elektros energijos naudotis galėjo ir naudojosi, nuomininko teisių savo pasirinkimu neįgyvendino, šioje byloje priešieškinio dėl patirtų nuostolių atlyginimo nereiškė. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovės argumentus, kad nuomos mokesčio ji nebemokėjo, nes turtu nebegalėjo naudotis nuo 2022 m. balandžio 22 d., kuomet pastate buvo atjungta elektra.

11. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju byloje neginčijama, kad atsakovei turtas buvo perduotas faktiškai, atsakovė žemės sklypu ir pastatais naudojosi, vykdė joje komercinę veiklą, todėl teismas laikė, kad nuomotojo (ieškovės) pareiga perduoti pastatą, statinį ar įrenginį nuomininkui (atsakovei) faktiškai buvo įvykdyta ir atmetė kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, kad turtas jai apskritai nebuvo perduotas.

12. Tuo pačiu teismas atmetė kaip nepagrįstą ir ieškovės argumentą, kad atsakovė laikytina neišsikrausčiusi, nes nepasirašė turto priėmimo – perdavimo akto. Teismas sprendė, kad šiuo atveju svarbus ir šalių bendradarbiavimo principas vertinant, kaip prievolės šalys keitėsi informacija apie būsimą patalpų perdavimą, kaip sprendė kilusius nesutarimus ar neaiškumus, kokių ėmėsi priemonių, kad įstatyme įtvirtinta prievolė būtų įvykdyta tinkamai. Teismas konstatavo, kad nuomotojo vengimas priimti nuomininko faktiškai atlaisvintas ir nuomotojui grąžinamas patalpas vien dėl to, kad nuomininkas nesutinka pasirašyti tai patvirtinantį perdavimo – priėmimo aktą negali būti interpretuojamas kaip pagrindas nuomininko atsakomybei dėl pavėluoto patalpų grąžinimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.499 straipsnio 2 dalį kilti.

13. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad ieškovė, reikalaudama iškeldinti atsakovę, neįrodė aplinkybės, kad atsakovė šiuo metu yra užėmusi ieškovės patalpas. Jokių įrodymų apie tai, išskyrus ieškovės atstovo paaiškinimus teismo posėdyje, ieškovė nepateikė. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo D. Č. paaiškinimais, kad ieškovės turtas yra atlaisvintas, ką patvirtina ir trečiojo asmens D. B. paaiškinimai, kad apskritai patalpos nuo 2023 m. pavasario yra naudojamos jo paties. Teismas pažymėjo, kad šią aplinkybę tretieji asmenys D. B. ir D. B. nurodė jau atsiliepime į ieškinį, t. y. tokia nurodoma aplinkybė ieškovei buvo žinoma, tačiau nei pati ieškovė, nei jos atstovas teismo posėdyje šią aplinkybę paneigiančių įrodymų nepateikė, apskritai šios aplinkybės nebandė net paneigti. Aplinkybė, kad bendraturčių žodiniu sutarimu (kaip nurodo trečiasis asmuo D. B.) atsakovės nuomotos patalpos nuo 2023 m. pavasario buvo perduotos naudotis D. B., šioje byloje yra itin reikšminga. Tokia aplinkybė patvirtina, kad atsakovė patalpas faktiškai yra atlaisvinusi, taip pat patvirtina ir patalpų atlaisvinimo momentą.

14. Teismas pažymėjo, kad dėl turto atlaisvinimo momento šalių paaiškinimai yra prieštaringi. Ieškovė teigia, kad atsakovė apskritai nėra išsikrausčiusi, atsakovė tvirtina, kad iš esmės išsikraustė 2023 m. pradžioje, vėliau vykdavo pasiimti likusių daiktų. Teismas taip pat pažymėjo, kad šalių paaiškinimai dėl trukdymo atsakovei pasiimti daiktus taip pat yra prieštaringi. Prieštaringi jie ne tik tarp šalių, bet ir lyginant juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Esant prieštaringiems šalių paaiškinimas, byloje nesant kitų objektyvių įrodymų, teismas neturi pagrindo netikėti trečiojo asmens D. B. tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdyje duotais paaiškinimais (kurių nebuvo bandoma paneigti), kad atsakovės nuomotos patalpos nuo 2023 m. pavasario buvo perduotos naudotis jam. Teismas nevertino šalių gausiai nurodytų aplinkybių, susijusių su trukdymais atsakovei atsiimti turtą, nes iš byloje esančių duomenų teismas sprendė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl turto (pvz., gaterio) nuosavybės, tačiau ginčo objekte buvusių daiktų nuosavybės klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

15. Teismas nustatė, kad ieškovė prašo priteisti 800 Eur skolą už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio mėnesio iki ieškinio pateikimo teismui dienos (kaip teismo posėdyje nurodė ieškovės atstovas), t. y. 2023 m. kovo 17 d. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra galimybės objektyviai nustatyti konkrečios atsakovės išsikraustymo dienos, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais, teismas konstatavo, kad atsakovė patalpas atlaisvino 2023 m. pavasarį, todėl ieškinį dalyje dėl nuomos mokesčio skolos priteisimo tenkino, priteisiant iš atsakovės 800 Eur numos mokesčio skolą už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio mėnesio iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2023 m. kovo 17 d.). Kita ieškinio dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą, neįrodytą.

16. Teismas sprendė, kad ieškovė yra fizinis asmuo, ieškovė nepateikė byloje įrodymų, kad turto nuoma ji verčiasi versliškai, juolab, kad ir pačioje nuomos sutartyje (6 punktas) įtvirtinta, kad nuomininkas (atsakovė) įsipareigoja sumokėti ir deklaruoti ieškovei tenkanti gyventojų pajamų mokestį. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas. Atsižvelgęs į tai, kad patenkintas tik ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo, teismas vertino, kad patenkinta 30 proc., o atmesta – 70 proc. ieškinio reikalavimų, todėl proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai teismas paskirstė šalių ir valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

17. Ieškovė V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2023 m. spalio 26 d. sprendimo dalį, kuria netenkinti ieškinio reikalavimai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilna apimtimi, taip pat prašo priteisti iš atsakovės UAB „Lorinda“ bylinėjimosi išlaidas.

18. Nurodo, kad teismas objektyviai neįvertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų, neįvertino įrodymų viseto, o suabsoliutino atsakovės ir trečiojo asmens D. B. žodinius paaiškinimus, todėl nepagrįstai netenkino dalies ieškinio reikalavimų. Teismui ieškovė pateikė vaizdo įrašus, darytus 2023 m. gegužės 10 d. ir 2023 m. rugpjūčio 23 d., ir atsakovės advokatės 2023 m. rugpjūčio 16 d. raštą, kurie patvirtina ieškovės nurodomas aplinkybes, kad atsakovė neatlaisvino ir neperdavė nuomojamų patalpų.

19. Pažymi, kad teismas ydingai taikė kasacinio teismo praktiką, suformuotą civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2007, nes iš esmės skiriasi bylos faktinės aplinkybės. Kasacinis teismas pateikė išaiškinimą minėtoje byloje, kurioje nuomotojas atsisakė pasirašyti priėmimo – perdavimo aktą, nors patalpos faktiškai buvo perduotos. Nagrinėjamoje byloje nuomininkas neperdavė patalpų nuomotojui ir nuomininkas atsisako pasirašyti patalpų – priėmimo perdavimo aktą, nes išsinuomotame turte yra jo kilnojamųjų daiktų. Byloje nėra jokių faktinį patalpų perdavimą pagrindžiančių įrodymų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

20. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės V. K. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

21. Apeliacijos dalyką pagal apeliacinio skundo ribas sudaro teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkinti ieškovės V. K. ieškinio reikalavimai iškeldinti atsakovę UAB „Lorinda“ su visu jai priklausančiu turtu iš žemės sklypo (aikštelės su pastatu), unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti iš atsakovės kas mėnesį po 200 Eur nuomos mokesčio nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir baudą po 50 Eur už kiekvieną teismo sprendimo, dalyje dėl iškeldinimo, neįvykdymo dieną.

22. Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovės ieškinio reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė, reikalaudama iškeldinti atsakovę, neįrodė aplinkybės, kad atsakovė šiuo metu yra užėmusi ieškovės patalpas. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad byloje nėra galimybės objektyviai nustatyti konkrečios atsakovės išsikraustymo dienos dėl šalių paaiškinimų prieštaringumo, todėl vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, remdamasis trečiojo asmens D. B. ir atsakovės atstovo D. Č. paaiškinimais teisme, konstatavo, kad atsakovė patalpas atlaisvino 2023 m. pavasarį. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą ieškinį dalyje dėl nuomos mokesčio skolos priteisimo tenkinti, priteisiant iš atsakovės 800 Eur nuomos mokesčio skolą už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio mėnesio iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2023 m. kovo 17 d.), o ieškinio dalį dėl nuomos mokesčio nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisimo atmesti.

23. Ieškovė V. K. nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo teisiniu vertinimu ir apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentuodama tuo, kad skundžiama teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, priimta pažeidžiant procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, neteisingai taikant materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuomos teisinius santykius bei įdingai taikant kasacinio teismo praktiką.

Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo

24. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai neįvertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų, neįvertino įrodymų viseto, o suabsoliutino atsakovės ir trečiojo asmens D. B. žodinius paaiškinimus, todėl nepagrįstai netenkino dalies ieškinio reikalavimų. Ieškovės įsitikinimu, jos byloje pateikti vaizdo įrašai, daryti 2023 m. gegužės 10 d. ir 2023 m. rugpjūčio 23 d., atsakovės advokatės 2023 m. rugpjūčio 16 d. raštas patvirtina ieškovės nurodomas aplinkybes, kad atsakovė neatlaisvino ir neperdavė nuomojamų patalpų.

25. Atmesdama kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, anot kurios, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-823/2022). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo teismo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2016). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.).

26. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013).

27. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad šalių paaiškinimai (duoti tiesiogiai ar per atstovus) yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Šalies buvimas suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu neteikia pagrindo nevertinti jos duotų paaiškinimų kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų. Vertinant vienos iš šalių paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus kaip įrodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Įrodymai, kurie yra fizinių asmenų – civilinės bylos šalių – paaiškinimuose, gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, faktinius duomenis gaunant tiesiogiai (stebint, skaitant, klausant ar kitokiu būdu tiesiogiai surenkant informaciją), turint normalius gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Jeigu šių reikalavimų asmens gebėjimai ar teikiama informacija neatitinka, tai įrodymai vertinami pagal konkrečias aplinkybes kaip mažiau patikimi, abejotini ar nepatikimi (CPK 185, 186 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2009).

28. Įvertinusi skundžiamą sprendimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakove, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes dėl patalpų atlaisvinimo fakto ir momento, tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų viseto ir šalių bei trečiųjų asmenų paaiškinimus vertino pažeisdamas teisės aktų nuostatas ar nukrypdamas nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo suformuluotos teisės aiškinimo praktikos. Bylos duomenims dėl patalpų atlaisvinimo fakto ir momento, trukdymo atsakovei pasiimti daiktus esant prieštaringiems, pirmosios instancijos teismas turėjo šį prieštaravimą išspręsti ir pagrįstai, nepažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimų, jį išsprendė, nutaręs vadovautis tarpusavyje neprieštaraujančiais, nuosekliais, logiškai aplinkybių visumą patvirtinančiais, pakankamais duomenimis, gautais iš trečiojo asmens D. B. ir atsakovės atstovo D. Č. paaiškinimų teisme.

29. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas trečiasis asmuo D. B. tiek teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus, tiek atsiliepime į ieškinį nurodė, kad atsakovės nuomotos patalpos bendraturčių žodiniu sutarimu nuo 2023 m. pavasario buvo perduotos naudotis D. B. ir jo sutuoktinei, jis faktiškai naudojasi šiuo pastatu, pakeitė pastato spyną ir vienintelis turi šio pastato raktus. Ieškovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme to neginčijo ir šią aplinkybę paneigiančių įrodymų neteikė. Nors ieškovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovė, kaip nuomininkė, pagal nuomos sutartį privalo perduoti patalpas ieškovei, o ne trečiajam asmeniui D. B., teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino itin reikšminga, sprendžiant byloje dėl atsakovės pareigos grąžinti nuomotojui išsinuomotą daiktą pasibaigus nuomos sutarčiai tinkamo vykdymo. Kartu sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokie trečiojo asmens D. B. paaiškinimai patvirtina atsakovės ir jos atstovo D. Č. paaiškinimus teisme, kad atsakovė iš esmės išsikraustė 2023 m. sausio mėnesį ir išsinuomotas turtas yra atlaisvintas.

30. Ieškovės apeliaciniame skunde akcentuojami įrodymai – vaizdo įrašai, ieškovės daryti 2023 m. gegužės 10 d. ir 2023 m. rugpjūčio 23 d., ir atsakovės advokatės 2023 m. rugpjūčio 16 d. raštas, įvertinus juos byloje surinktų įrodymų visumoje, neteikia teisėjų kolegijai pagrindo padaryti kitokią, nei ginčijama, išvadą. Iš byloje esančių duomenų pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl turto nuosavybės. Iš 2023 m. gegužės 10 d. vaizdo įrašo matyti, kaip atsakovės atstovas D. Č. vaikšto po teritoriją kažko ieškodamas ir klausia ieškovės „kur yra perforatorius“. Atsakovės ir jos atstovų, trečiojo asmens D. B. paaiškinimai, liudytojo V. V. parodymai patvirtina, kad 2023 m. gegužės 10 d. ieškovė ir jos šeimos nariai buvo iškvietę policiją, atsakovo atstovui D. Č. bandant išsivežti iš teritorijos, kaip jis tvirtino, jam priklausantį gaterį, tuomet policija, ieškovei ir jos šeimos nariams paprieštaravus, įpareigojo grąžinti gaterį atgal į teritoriją, o 2023 m. rugpjūčio 23 d. atsakovo atstovui D. Č. taip ir nepavyko pasiimti gaterio, nes jo ten neberado. Iš 2023 m. rugpjūčio 23 d. vaizdo įrašo girdėti, kaip atsakovės atstovas D. Č. klausia ieškovės „kur dingo gateris“. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė (kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl turto nuosavybės) ir byloje pateiktas šalių ir jų atstovų susirašinėjimas, tarp jų ir atsakovės advokatės ieškovei siųstas 2023 m. rugpjūčio 16 d. raštas, kuriuo šalys, be kita ko, viena kitai reiškė pretenzijas dėl patalpų priėmimo – perdavimo akto nepasirašymo ir galimybės patekti į teritoriją bei patalpas nesudarymo, negali būti vertinami atsietai. Ieškovei siųstame 2023 m. rugpjūčio 16 d. rašte atsakovės advokatės nurodomas teiginys, kad „iki dabar UAB „Lorinda“ negali pasiimti jai priklausančių daiktų“, savaime nelemia išvados, kad atsakovė neatlaisvino ir neperdavė nuomojamų patalpų, kaip tvirtina ieškovė apeliaciniame skunde.

Dėl kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos tinkamo taikymo

31. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas ydingai taikė kasacinio teismo praktiką, suformuotą civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2007, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Atsakovės įsitikinimu, šioje byloje nėra jokių faktinį patalpų perdavimą pagrindžiančių įrodymų, be to, šalys aiškiai pasirinko ir nuomos sutartyje nurodė tai, kokiu būdu patalpos turi būti grąžintos nuomotojui pasibaigus nuomos sutarties terminui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ir šiems apeliacinio skundo argumentams.

32. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 61 punktas; 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021, 58 punktas). Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (liet. sprendimo pagrindas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022, 62 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas konkretų tarp šalių kilusį ginčą, gali vadovautis savo paties ar aukštesnės instancijos teismų pateiktais išaiškinimais, susijusiais su bylai aktualios teisės normos dispozicijos aiškinimu, t. y. kiek tai nėra susiję su tos teisės normos pritaikymu konkrečiai situacijai pagal nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-701/2021, 48 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

33. Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas byloje kilusį ginčą dėl patalpų grąžinimo ieškovei ir ieškovės teisės reikalauti, kad atsakovė sumokėtų nuomos mokestį už ieškinyje nurodytą vėlavimo grąžinti patalpas laikotarpį (nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įsiteisėjimo), pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, suformuota aiškinant nuomos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, tarp jų ir išaiškinimais, pateiktais 2007 m. lapkričio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2007. Minėtoje civilinėje byloje, kurioje nuomotojas reikalavo, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už vėlavimo grąžinti patalpas laikotarpį, kasacinis teismas išaiškino, kad pagal CK 6.535 straipsnio 2-4 dalis nuomininko pareiga perduoti nuomotojui išsinuomotą daiktą laikoma įvykdyta, kai daiktas faktiškai perduodamas nuomotojui arba pasirašomas perdavimo – priėmimo aktas, tokiu atveju nuomotojo atsisakymas priimti nuomininko perduodamą daiktą nepaneigia daikto perdavimo fakto. Dėl to ieškovo atsisakymas pasirašyti patalpų priėmimo – perdavimo aktą po to, kai šios patalpos buvo faktiškai atlaisvintos, neturi teisinės reikšmės, todėl ieškovas nepagrįstai reikalavo iš atsakovo nuomos mokesčio už atsisakymo priimti patalpas laikotarpį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis kasacinio teismo išaiškinimas yra aktualus ir esant tokiai situacijai, kaip kad nagrinėjamoje byloje, kuomet yra konstatuota, kad atsakovė (nuomininkė) patalpas faktiškai yra atlaisvinusi (2023 m. pavasarį), nors atsisako pasirašyti patalpų priėmimo – perdavimo aktą. Atsakovės atsisakymas pasirašyti patalpų priėmimo – perdavimo aktą nepaneigia patalpų atlaisvinimo fakto.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, netenkinęs ieškovės V. K. ieškinio reikalavimus iškeldinti atsakovę UAB „Lorinda“ su visu jai priklausančiu turtu iš žemės sklypo (aikštelės su pastatu), unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti iš atsakovės kas mėnesį po 200 Eur nuomos mokesčio nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir baudą po 50 Eur už kiekvieną teismo sprendimo, dalyje dėl iškeldinimo, neįvykdymo dieną, pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, sprendžia, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

36. Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovės apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Ramunė Čeknienė

Rita Dambrauskaitė

Dalia Pranckienė