Baudžiamoji byla Nr. 2K-809/2007
Procesinio sprendimo kategorijos
2.1.12.2.2, 2.1.12.2.3.2, 2.4.2.1, 2.4.5.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant D. Cicienienei,
dalyvaujant prokurorei L. Beinarytei,
gynėjui advokatui P. Mockevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutarties.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 7 d. nuosprendžiu Š. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.
Pritaikius BK 64 straipsnio 3 dalį, paskirtoji bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams ir dviem mėnesiams.
Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalis, subendrintoji bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
Iš Š. B. I. V. priteista 54 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartimi nuteistojo Š. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėją, prašiusį kasacinį skundą patenkinti, prokurorę, prašiusią kasacinį skundą atmesti,
n u s t a t ė:
Š. B. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių kišenės, jis 2006 m. gegužės 17 d., apie 17.45 val., Vilniuje, Savanorių pr. 64, „Gerosios vilties“ transporto stotelėje šalia namo, jis iš nepilnamečio E. V. prašė pinigų, šiam atsakius neigiamai, pasivedė jį atokiau prie namo Vandentiekio g. 44, Vilniuje, ir iš galinės kelnių kišenės ištraukė piniginę, iš kurios pagrobė 104 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis Š. B. prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes nutartis priimta iš esmės pažeidus Baudžiamojo proceso kodeksą.
Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes ištyrė neišsamiai, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą turėjo ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti esminės reikšmės teismo išvadoms turinčius įrodymus, pašalinti prieštaravimus tarp jau ištirtų įrodymų, tačiau to nepadarė, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, BPK 324 straipsnio 6 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punktas). Išvadą apie tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, nuteistojo nuomone, leidžia padaryti šios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis, Š. B., nuosekliai neigė ištraukęs piniginę iš galinės E. V. kišenės, o nukentėjusio E. V. parodymai dėl šios aplinkybės yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes buvo būtina patikslinti atliekant papildomus tyrimo veiksmus, t. y. atliekant akistatą tarp jo ir nukentėjusio E. V., apklausiant liudytoją D. Č., tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas to nepadarė. Nuteistasis nurodo, kad geranoriškai atlygino padarytą turtinę žalą, atsiprašė nukentėjusių, todėl pagal BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatas tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nesvarstė tokios galimybės. Š. B. teigia, kad jam pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo nebuvo pagrįstas jokiais byloje surinktais įrodymais, be to, neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas I. V., kuri dėl jo padarytos nusikalstamos veikos jokios neturtinės žalos nepatyrė, tačiau apeliacinės instancijos teismas minėtų pirmosios instancijos teismo klaidų sprendžiant civilinio ieškinio klausimą neištaisė. Be to, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į tai, kad kaltinamajame akte neatsispindi jo paaiškinimai apie tai, iš kur ir kokiu būdu buvo paimti pinigai, kad pareiškus civilinį ieškinį šis procesinis dokumentas nebuvo jam įteiktas tam, kad jis galėtų su juo susipažinti, kad daugelio bylos procesinių dokumentų datos yra taisytos, kad iš naujo sunumeruota dalis bylos medžiagos.
Nuteistojo manymu, apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai neištyręs visų bylos aplinkybių, savo sprendimą pagrindė tikėtinais ir keliančiais abejonių įrodymais, visus neaiškumus išaiškinęs ne jo, o kaltinimo naudai, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalį, 44 straipsnio 6 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausio Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2006, 2K-55/2006).
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl 324 straipsnio 6 dalies taikymo
Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismui neatlikus įrodymų tyrimo buvo pažeistos BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatytos nuostatos. Šiame straipsnyje yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, todėl atlikti įrodymų tyrimą yra apeliacinės instancijos teismo teisė, o ne pareiga. Sprendimą dėl to, ar atlikti byloje surinktų įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas priima atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Nuteistasis mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti byloje surinktų įrodymų tyrimą, nes neištyrė aplinkybių, kurių, jo manymu, tinkamai neištyrė pirmosios instancijos teismas, ir nepašalino prieštaravimų tarp byloje surinktų įrodymų, t. y. turėjo atlikti akistatą tarp jo ir nukentėjusio E. V. ir apklausti liudytoją D. Č., nes jų parodymai prieštarauja kasatoriaus parodymams. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurias būtų netinkamai ištyręs pirmosios instancijos teismas. Nuteistasis nepagrįstai mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti byloje įrodymų tyrimą siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp byloje surinktų įrodymų. Kolegija pažymi, kad nustačius prieštaravimus tarp byloje surinktų įrodymų apeliacinės instancijos teismas pagal susiklosčiusią teismų praktiką turi atlikti įrodymų tyrimą tik tada, kai prieštaravimų tarp surinktų įrodymų negalima pašalinti jų pakartotinai neištyrus. Šioje byloje prieštaravimus tarp byloje surinktų įrodymų – nukentėjusiojo, minėto liudytojo ir nuteistojo parodymų – apeliacinės instancijos teismas galėjo pašalinti pakartotinai jų neištirdamas. Iš apeliacinio teismo nutarties matyti, kad teismas labai išsamiai ir detaliai išanalizavo visus nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojo D. Č. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu, aptarė kasatoriaus parodymų keitimą ir prieštaravimus su kita bylos medžiaga, pasisakė, kodėl jais netikima. Taigi minėti apeliacinio skundo argumentai nutartyje yra išanalizuoti ir nurodoma, kad jie nepagrįsti, pateikiant tai paaiškinančius motyvus. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai, todėl neprivalėjo atlikti įrodymų tyrimo. Beje, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nei nuteistasis, nei jo gynėja neprašė atlikti įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme (b. l. 180-181). Todėl nėra jokio pagrindo išvadai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatytus reikalavimus ar nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 esančiais išaiškinimais.
Dėl kasacinio skundo teiginių apie BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, tačiau iš skundo turinio nematyti, kokius konkrečius šio straipsnio reikalavimų pažeidimus teismas padarė.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis. Pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės griežtumas (švelnumas) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6 punktas).
Iš bylos matyti, kad Š. B. apeliacinis skundas buvo paduotas dėl, jo nuomone, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu, be to, netiksliai nustatytos bylos faktinės aplinkybės, nepaskirta stacionari teismo psichiatrinė ekspertizė, neužtikrintas gynėjo dalyvavimas. Kasatorius apeliaciniu skundu prašė pakeisti nuosprendį ir tvirtino, kad jam bausmės tikslai galėjo būti pasiekti atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą (b. l. 135-137). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Š. B. skundą ir spręsdamas, ar jis dėl svetimo turto pagrobimo iš nukentėjusiojo E. V. nuteistas pagrįstai, analizuodamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, pasisakydamas dėl kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei bausmės, neviršijo apeliacinio skundo ribų, o kaip tik atsakė į visus apeliaciniame skunde išdėstytus esminius argumentus. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartis šioje byloje atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus, keliamus nutarties formai ir jos turiniui. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktas byloje surinktų įrodymų visumos bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimas, taip pat nurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis patikrinti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagrindžiantys įrodymai. Taigi apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė, todėl šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.
Dėl kaltinamojo akto netikslumo
Kasatorius nepagrįstai skunde teigia, kad dėl to, jog kaltinamajame akte nėra dalies jo paaiškinimų, buvo suvaržytos jo teisės ir teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, o tai turėjo įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Kaltinamojo akto turinys atitinka BPK 219 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Tai, kad jame nebuvo kai kurių nuteistojo paaiškinimų, nėra esminis Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Šis kasatoriaus argumentas jau buvo išdėstytas apeliaciniame skunde ir į jį motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą: padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Kaltinamajame akte, kuriuo Š. B. kaltinamas BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu, visos šios aplinkybės yra tiksliai nurodytos.
Dėl civilinio ieškinio
Š. B. skunde teigia, kad jam pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo nebuvo pagrįstas jokiais byloje surinktais įrodymais, be to, neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas I. V., nukentėjusiojo E. V. motinai – įstatyminei atstovei, kuri dėl jo padarytos nusikalstamos veikos jokios neturtinės žalos nepatyrė.
Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. O pagal BPK 113 straipsnio nuostatas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas, o iškilus klausimams, kurių šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, nustatydamas žalą ir priimdamas sprendimą dėl jos atlyginimo, taip pat turi vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis. CK 6.263 straipsnio 2 dalis nustato, kad žalą, padarytą asmeniui ar turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.
Neturtinės žalos dydžio nustatymas šioje byloje nesusijęs su baudžiamojo įstatymo taikymu. Be to, skunde kasatorius nemini, kad, sprendžiant šioje byloje neturtinės žalos klausimą, teismai būtų padarę kokių nors esminių BPK nuostatų ar civilinio proceso normų pažeidimų, sudarančių bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindą, nurodytą BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tačiau, kasatoriaus nuomone, neturtinės žalos atlyginimas byloje nepagrįstas joje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, svarstydamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nuosprendyje nurodė, kad neturtinė žala nukentėjusiajam padaryta, tačiau prašomą priteisti jos atlyginimo dydį, atsižvelgiant į pasekmes bei sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, žymiai sumažino. Nustatydamas šios žalos dydį, teismas atsižvelgė į nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus dėl kaltinamojo veiksmų, taip pat ir į kaltinamojo turtinę padėtį. Teismas teisingai vadovavosi neturtinės žalos samprata ir jos atlyginimo dydžio vertinimo kriterijais, nustatytais CK 6.250 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal šio straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas šių nuostatų nepažeidė.
Kasatorius teisus, skunde nurodydamas, kad teismas neturtinės žalos atlyginimą priteisė ne tam subjektui.
CK 3.185 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. Taigi fizinis asmuo gali būti teisinių nuosavybės santykių subjektas neatsižvelgiant į amžių, reiškia vaikų ir tėvų turtas yra atskirtas - vaikai neturi nuosavybės teisės į savo tėvų turtą, o tėvai neturi nuosavybės teisės į savo vaikų turtą. Nepilnametis negali savarankiškai spręsti visų klausimų, susijusių su jo turto valdymu, naudojimu ir disponavimu, juos atlieka atstovai pagal įstatymą – tėvai. Kadangi vaikai turi atskiras, nuo jų tėvų nepriklausančias teises, todėl jam priklausantis žalos atlyginimas negali būti priteistas kitiems asmenims. Atstovo pagal įstatymą dalyvavimo baudžiamajame procese paskirtis yra padėti atstovaujamajam asmeniui teisėtais būdais ir priemonėmis ginti jo interesus, o ieškinys dėl žalos atlyginimo tenkinamas atstovaujamojo nepilnamečio naudai.
Teismas šioje baudžiamojoje byloje neturtinę žalą priteisė ne nukentėjusiajam nepilnamečiui E. V., o jo motinai – įstatyminei atstovei I. V. Teismas, priteisdamas neturtinę žalą ne tam asmeniui, nepažeidė jokių nuteistojo teisių, nes žalą, padarytą asmeniui ar turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo – šiuo atveju nuteistasis. Be to, nukentėjusysis E. V. nesikreipė į teismą apeliaciniu ar kasaciniu skundu dėl šio pažeidimo ištaisymo, todėl teismai negali spręsti šio klausimo, neviršydami apeliacinio ar kasacinio skundų ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 376 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai nėra esminis Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo Š. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Lidija Liucija Žilienė
Rimantas Baumilas
