Baudžiamoji byla Nr. 2K–767/2007
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.5.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Prano Kuconio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant G. Murauskaitei,
dalyvaujant prokurorui D. Čaplikui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 28 d. nutarties.
Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. B. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Į valstybės biudžetą iš A. S. ir G. B. priteista po 62,50 Lt proceso išlaidoms atlyginti.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas G. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 28 d. nutartimi nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti paaiškinimo,
n u s t a t ė :
A. S. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su G. B., neblaivūs, 2006 m. lapkričio 14 d., apie 13 val., Palangos miesto autobusų stoties teritorijoje iš R. B. plėšimo būdu pagrobė G. B. 50 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ su jame buvusia SIM kortele ir apie 50–60 Lt (tiksli suma nenustatyta) šiomis aplinkybėmis: A. S., pakeltu tonu sakydamas niekur neiti, ištraukė pinigus iš nukentėjusiojo kelnių kišenės ir laikė jį už peties, o G. B., pakėlęs koją, trukdė nukentėjusiajam pasitraukti.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo perkvalifikuoti jo padarytą veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnį ir sumažinti bausmę arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui.
Skunde kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius teigia, kad jis iš dalies prisipažino dėl jam inkriminuotos veikos, neneigia to, kad apvogė nukentėjusįjį, t. y. vagystės būdu užvaldė jo turtą. Tačiau plėšimo jis nepadarė, nes nukentėjusiajam negrasino. Pakeltas balso tonas nėra grasinimas. Nuteistasis tvirtina, kad jis nuteistas už plėšimą remiantis vien tik nukentėjusiojo prieštaringais parodymais. Šią aplinkybę pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Jokių kitų jo kaltės įrodymų byloje nėra. Kasatoriaus nuomone, jo veika turėjo būti kvalifikuota kaip vagystė pagal BK 178 straipsnio 1 arba 4 dalį. Be to, skunde nuteistasis teigia, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo padaryta BPK pažeidimų. Pažeista BPK 186 straipsnio 2 dalis, nes nepilnametis nukentėjusysis buvo apklaustas net keturis kartus, nors įstatyme nustatyta, kad tokį asmenį galima apklausti ne daugiau kaip vieną kartą. Taip pat kasatorius nurodo, kad nesilaikyta BPK 280 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes, apklausiant nepilnametį nukentėjusįjį, į teismo posėdį nebuvo kviečiamas vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas ar psichologas. BPK 183 straipsnio 2 dalis draudžia uždavinėti atsakymą menančius klausimus, tačiau teisėjas ir prokuroras šios nuostatos nesilaikė, klausė nukentėjusiojo, „ar įtariamieji grasino“, „ar įtariamieji laikė jį už rankos“ ir pan. Nors pagal BPK 233 straipsnio 5 dalį suimtas kaltinamasis pristatomas į teismo posėdį, tačiau nagrinėjamojoje byloje, pratęsiant kardomąsias priemones, kasatoriui nė karto nebuvo suteikta galimybės pareikšti savo nuomonę, pateikti prašymų, netgi tada, kai byla jau buvo perduota teismui (2007 m. kovo 15 d. posėdis). Ikiteisminio tyrimo metu nesilaikyta BPK 47 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes 2006 m. lapkričio 16 d. pirminėje apklausoje abiejų nuteistųjų gynybos interesams atstovavo tas pats gynėjas, nors kasatoriaus ir jo bendrininko G. B. parodymai skyrėsi: kasatorius prisipažino įvykdęs vagystę, o G. B. neigė savo kaltę. Be to, kasatorius tvirtina, kad apklausos metu advokatas iš viso nedalyvavo, nors ant kasatoriaus apklausos protokolo ir yra advokato A. Švėgždos parašas. Taip pat skunde kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis kartu su nuteistuoju G. B. nurodė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kur pardavė vogtą telefoną, taip palengvino ikiteisminį tyrimą, tačiau bylos medžiagoje šis faktas neužfiksuotas, todėl nenustatyta lengvinanti aplinkybė ir kartu pažeista BPK 219 straipsnio 3 dalis. Be to, kasatorius pastebi, kad apylinkės teismas nesilaikė BPK 240 straipsnio 2 dalies nuostatos pradėti nagrinėti bylą teisiamajame posėdyje ne vėliau kaip per 20 dienų nuo teisėjo nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje priėmimo. Bylos nagrinėjimo pradžia buvo uždelsta dėl nežinomų priežasčių. Pažeista ir BPK 319 straipsnio 1 dalis, nes apylinkės teismas nesilaikė įstatyme nustatyto termino išsiųsti bylą ir skundus apeliacinės instancijos teismui.
Nuteistojo A. S. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis)
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. tik teismo sprendimų teisėtumą. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina.
Nuteistasis A. S., neigdamas savo kaltę dėl įvykdyto plėšimo, byloje nustatytas aplinkybes, įrodymų vertinimą, ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą, konstatavo, kad nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Teismas pasisakė dėl nepilnamečio nukentėjusiojo R. B. parodymų vertinimo ir padarė išvadą, kad nors jo parodymuose yra netikslumų, tačiau iš esmės jie yra vienodi ir nuoseklūs. Parodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad nukentėjusysis dėl bendrų A. S. ir G. B. smurtinių veiksmų pajuto grėsmę, išsigando ir pinigus bei telefoną prarado ne savo noru, o nuteistiesiems bendrais veiksmais palaužus jo valią. Kasacinė teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis teismo išvadomis ir laiko, kad nukentėjusiojo G. B. parodymai buvo įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis.
Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.
Nuteistasis A. S. prisipažįsta, kad jis užvaldė nukentėjusiojo R. B. turtą, tačiau tvirtina, jog tai padarė vagystės būdu, nes jis jokios prievartos nenaudojo. Taigi nuteistasis ginčija veikos padarymo būdą. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais. Nuteistojo A. S. kartu su G. B. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
Įvertinus nagrinėjamojoje byloje surinktų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visumą, nustatyta, kad A. S., pakeltu tonu sakydamas nukentėjusiajam R. B. niekur neiti, laikydamas jį už peties, ištraukė pinigus iš nukentėjusiojo kelnių kišenės, o G. B., pakėlęs koją, trukdė nukentėjusiajam pasitraukti.
Šie bylos duomenys patvirtina, kad abu nuteistieji savo bendrais veiksmais, panaudodami fizinį ir psichinį poveikį, palaužę nepilnamečio nukentėjusiojo valią, užvaldė jo turtą. Nuteistieji savo aktyviais veiksmais sukūrė grėsmingą situaciją, fiziškai trukdė nukentėjusiajam judėti. Nukentėjusysis R. B. patvirtino, kad jis išsigando nuteistųjų, bijojo būti jų sumuštas ir pabėgo palikęs savo kelioninį krepšį bei striukę, o po to iškart kreipėsi pagalbos. Be to, situacijos grėsmingumą ir psichinės prievartos panaudojimo faktą patvirtina tai, kad nukentėjusysis buvo nepilnametis, vienas, o nuteistieji – du – ir daugiau nei dvigubai už jį vyresni. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad teismai teisingai pripažino, jog A. S., veikdamas kartu su G. B. bendrininkų grupe, plėšimo būdu užvaldė jiems svetimą R. B. turėtą turtą.
Dėl nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos
Skunde kasatorius tvirtina, kad nagrinėjamojoje byloje tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu buvo netinkamai apklaustas nepilnametis nukentėjusysis R. B., todėl pažeista BPK 183 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnio 2 dalis ir 280 straipsnio 1 dalis.
Pagal BPK 186 straipsnio 2 dalį jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą.
Pagal bylos medžiagą nepilnametis nukentėjusysis R. B. pirmą kartą buvo apklaustas tyrėjo 2006 m. lapkričio 15 d., antrą kartą – ikiteisminio tyrimo teisėjo 2006 m. lapkričio 22 d. Taigi nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas du kartus. Taip pat pažymėtina, kad jis du kartus dalyvavo asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką tyrimo veiksmuose, tačiau tai negali būti laikoma apklausa. BPK 186 straipsnio 2 dalis imperatyviai nenurodo, kad nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu gali būti apklaustas tik vieną kartą. Ši įstatymo nuostata yra tik rekomendacinė. Dėl to kolegija atmeta nuteistojo teiginius dėl BPK 186 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Nepilnametis nukentėjusysis R. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas du kartus ir baudžiamojo proceso įstatymas dėl to nebuvo pažeistas.
Skunde taip pat nurodoma, kad pažeistas BPK nustatytas draudimas užduoti nukentėjusiajam atsakymą menančius klausimus. Kasatorius teigia, kad teisėjas ir prokuroras šios nuostatos nesilaikė, klausė nukentėjusiojo, „ar įtariamieji grasino“, „ar įtariamieji laikė už rankos“ ir pan.
BPK 183, 185 straipsniai reglamentuoja ikiteisminio tyrimo metu atliekamos liudytojo ir nukentėjusiojo apklaustos tvarką. Šios nuostatos draudžia užduoti liudytojui, nukentėjusiajam atsakymą menančius klausimus. Toks draudimas taip pat galioja apklausiant šiuos proceso dalyvius teisme (BPK 275 straipsnio 1 dalis).
Bylos duomenys nepatvirtina nuteistojo A. S. teiginių pažeidus BPK nustatytą draudimą užduoti nukentėjusiajam atsakymą menančius klausimus. Nors nukentėjusiajam pateikti klausimai nebuvo užfiksuoti procesiniuose bylos dokumentuose, tačiau iš nukentėjusiojo apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo ir pirmosios instancijos teisme, turinio negalima daryti išvados, kad jam buvo užduodami atsakymą menantys klausimai. Konkretūs klausimai dėl bylos aplinkybių nukentėjusiajam R. B. buvo užduoti tik pirmosios instancijos teisme, klausimus uždavė tik teisėjas, prokuroras klausimų nukentėjusiajam iš viso nepateikė.
BPK 283 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nukentėjusysis apklausiamas ir jo parodymai perskaitomi laikantis visų taisyklių, reglamentuojančių liudytojo apklausą ir liudytojo parodymų perskaitymą. Pagal BPK 280 straipsnio 1 dalį apklausiant jaunesnį kaip aštuoniolikos metų liudytoją, šaukiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą.
Patikrinusi bylos medžiagą, kolegija daro išvadą, kad teisiamajame posėdyje apklausiant nepilnametį nukentėjusįjį R. B. baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, nustatyti BPK 280 straipsnio 1 dalyje, nebuvo pažeisti. Minėta BPK 280 straipsnio 1 dalies nuostata yra rekomendacinio pobūdžio ir taikoma įvertinus nepilnamečio asmens socialinę ir psichologinę brandą. Kadangi dėl nukentėjusiojo socialinės ir psichologinės brandos nei teismui, nei proceso dalyviams jokių abejonių nekilo, todėl valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo ir psichologo dalyvavimas jo apklausoje nebuvo būtinas.
Dėl BPK 47 straipsnio 1 dalies taikymo
Pagal BPK 47 straipsnio 1 dalį tas pats advokatas negali būti dviejų ar daugiau asmenų gynėju, jeigu vieno iš jų gynybos interesai prieštarauja kito gynybos interesams.
Bylos duomenys patvirtina, kad 2006 m. lapkričio 15 d. orderiu advokatui Algirdui Švėgždai pavesta ginti tiek A. S., tiek G. B. interesus. 2006 m. lapkričio 16 d. A. S. ir G. B. pareikšti įtarimai bendrininkų grupe padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, ir nuteistieji apklausti apie jiems žinomas įvykio aplinkybes. Iš 2006 m. lapkričio 16 d. apklausų protokolų matyti, kad abiejų nuteistųjų interesus gynė tas pats advokatas A. Švėgžda. Įtariamųjų apklausos protokolų turinys taip pat patvirtina, kad tiek A. S., tiek G. B. parodymai dėl esminių ir veikos kvalifikavimui reikšmingų bylos aplinkybių iš esmės sutapo, skyrėsi tik dėl to, kuris iš jų konkrečiai užvaldė nukentėjusiojo telefoną: pirminėje apklausoje nuteistasis A. S. teigė, kad G. B. paprašė nukentėjusiojo pasinaudoti jo telefonu, o G. B. priešingai – kad telefono paprašė A. S. Būtent dėl šio prieštaravimo nuteistųjų parodymuose 2007 m. sausio 24 d. tarp jų atlikta akistata ir nuteistasis G. B., kurį gynė tas pats advokatas A. Švėgžda, pakeitė savo parodymus nuteistojo A. S. naudai – pripažino, kad nukentėjusiojo R. B. telefoną paėmė jis ir šių parodymų tolesnio baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu neatsisakė. Jokių kitų reikšmingų prieštaravimų nuteistųjų parodymuose nenustatyta. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors nuteistųjų A. S. ir G. B. interesų gynimas 2006 m. lapkričio 16 d. paskiriant abiem tą patį advokatą ne visiškai atitiko BPK 47 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tačiau realiai, įvertinus visą bylos medžiagą ir susidariusią situaciją, esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nėra, nes visi prieštaravimai nuteistųjų parodymuose proceso metu buvo pašalinti, nė vieno iš jų įstatymų garantuotos teisės nebuvo suvaržytos ir tai neturėjo įtakos teisingam sprendimui priimti byloje.
Dėl kitų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų taikymo
Pagal BPK 233 straipsnio 5 dalį bylos parengimo nagrinėti teisme metu klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo, termino pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo teismas nusprendžia posėdyje vadovaudamasis šio Kodekso XI skyriaus nuostatomis. Teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Suimtas kaltinamasis pristatomas į posėdį.
BPK 233 straipsnio 5 dalies nuostata dėl kaltinamojo pristatymo į teismo posėdį sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo klausimą yra imperatyvi, jokių išimčių nenustato.
Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas reikalavimo dėl suimto kaltinamojo dalyvavimo teismo posėdyje, sprendžiant suėmimo klausimą, nesilaikė: 2007 m. kovo 15 d. teismo posėdyje buvo išnagrinėtas kausimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo kaltinamajam A. S., tačiau jis nebuvo pristatytas į teismo posėdį. Kita vertus, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis A. S. dėl šio procesinio pažeidimo padavė apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos teismui. Šis 2007 m. kovo 29 d. nutartimi išnagrinėjo A. S. skundą: teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 233 straipsnio 5 dalį, tačiau padarė išvadą, jog tai nėra pagrindas naikinti apylinkės teismo nutartį dėl suėmimo termino pratęsimo kaltinamajam. Tokį sprendimą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis A. S. dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir išdėstė savo argumentus dėl suėmimo pagrįstumo bei teisėtumo.
Įvertinusi šias aplinkybes, kasacinė teisėjų kolegija laiko, kad skunde nurodomas padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas buvo ištaisytas, todėl kasatoriaus argumentai dėl to atmestini kaip nepagrįsti.
Taip pat kaip nepagrįstus kolegija atmeta nuteistojo A. S. skundo motyvus dėl BPK 219 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Skirtingai nei teigia kasatorius, nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuoti jo parodymai apie tai, kur buvo parduotas iš nukentėjusiojo R. B. pagrobtas telefonas (T. 1, b. l. 128; T. 2, b. l. 45). Kaltinamajame akte prokuroras, išdėstęs nuteistojo A. S. parodymus, nurodė, kad nuteistasis, pranešus jam apie įtarimą padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, kaltu prisipažino iš dalies. Taip pat šiame procesiniame dokumente nurodyta, kad A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.
Kolegija laiko, kad ta aplinkybė, jog prokuroras, įvertinęs nuteistojo A. S. parodymus, padarė išvadą, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, nereiškia BPK 219 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Kaltinamajame akte prokuroras pateikė savo poziciją dėl nuteistojo A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimo, tačiau galutinį sprendimą šiuo klausimu gali priimti tik teismas. Iš bylos duomenų matyti, kad, išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog A. S., nors ir nesutikdamas su nusikalstamos veikos kvalifikacija, prisipažino ją padaręs, ir teismas laikė tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Pagal BPK 240 straipsnio 2 dalį byla teisiamajame posėdyje turi būti pradėta nagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo teisėjo nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje priėmimo.
Kasacinė teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo teiginiais dėl BPK 240 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Pagal bylos dokumentus Palangos miesto apylinkės teismas nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje priėmė 2007 m. kovo 15 d., o pirmasis posėdis įvyko 2007 m. balandžio 16 d. Šie faktai patvirtina, kad teismas nesilaikė dvidešimties dienų termino nuo nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje priėmimo pradėti nagrinėti bylą teisiamajame posėdyje, tačiau tai nelaikytina esminiu BPK pažeidimu – šis pažeidimas nesuvaržė įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių, taip pat nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
Pagal BPK 319 straipsnio 1 dalį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, teismas per tris dienas išsiunčia bylą su gautais skundais ir atsikirtimais į juos apeliacinės instancijos teismui.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2007 m. balandžio 18 d. Taigi apeliacinio skundo padavimo dvidešimties dienų terminas baigėsi 2007 m. gegužės 8 d., o baudžiamajai bylai su apeliaciniais skundais išsiųsti nustatytas trijų dienų terminas – 2007 m. gegužės 11 d. Apylinkės teismas įstatyme nustatyto termino bylai su skundais išsiųsti nesilaikė: iš teismo lydraščio (T. 2, b. l. 108) matyti, kad šis procesinis veiksmas atliktas 2007 m. gegužės 21 d. Tačiau kasacinė teisėjų kolegija šio pažeidimo taip pat nelaiko esminiu BPK pažeidimu, nes dėl jo nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo A. S. teisės, taip pat šis pažeidimas nesukliudė apygardos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nutartį.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. S. kasacinį skundą.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Pranas Kuconis
Antanas Klimavičius
