Baudžiamoji byla Nr. 2K-93-1073/2026
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47431-2023-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1; 1.1.5.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. gegužės 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėjos) ir Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,
išteisintajam D. Š., jo gynėjui advokatui Romualdui Drakšui,
nukentėjusiųjų I. T. (I. T.) ir A. T. (A. T.) atstovui advokatui Dainiui Dargevičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų I. T. ir A. T. atstovo advokato Dainiaus Dargevičiaus ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Ginto Ivanausko kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį nutraukta, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, o pagal BK 228 straipsnio 1 dalį jis išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 21 d. nutartis, kuria prokuratūros ir nukentėjusiųjų atstovo advokato apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro bei nukentėjusiųjų atstovo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. Š. pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, BK 228 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautojas – policijos pareigūnas, viršijo jam suteiktus įgaliojimus vykdydamas tarnybines pareigas, peržengdamas būtinosios ginties ribas, kai gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, siekdamas sulaikyti galimai nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tiesiogine tyčia jį nužudė ir dėl to didelę neturtinę žalą patyrė fizinis asmuo, juridinis asmuo – Lietuvos policija ir valstybė tokiomis aplinkybėmis: jis, būdamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Specialios parengties skyriaus specialistas, vykdydamas pagal tarnybines pareigas priskirtas funkcijas, reaguodamas į priskirtą iškvietimą – pranešimą apie padarytą nusikalstamą veiką prieš medikus, atvykusius pas pacientą, kartu su specialistais E. R., L. M. ir A. D. 2023 m. gruodžio 12 d. apie 14 val. 44 min. atvyko į gyvenamojo namo kiemą, jame pasitikę medikai paaiškino, kad juos užpuolusi ir psichikos sveikatos sutrikimų turinti moteris užsidariusi savo namuose, D. Š., nesilaikydamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. gegužės 20 d. įsakymu patvirtinto Policijos pajėgų vienetų veiklos organizavimo aprašo reikalavimų, netinkamai vadovavo ir nekoordinavo policijos pareigūnų veiksmų įvykio vietoje, nesilaikė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. vasario 15 d. įsakymu patvirtinto Specialiųjų policijos pajėgų pasitelkimo ir jų kompetencijų reaguoti į didesnio pavojingumo įvykius aprašo reikalavimų, žinodamas, kad galimai nusikalstamą veiką padariusi A. T. turi psichikos sveikatos sutrikimų ir neadekvačiai reaguoja į situaciją, tokiam asmeniui suprantamai neprisistatė ir nepaaiškino tuo metu buvusiai gyvenamojo namo viduje ir niekam nekėlusiai grėsmės A. T. atvykimo tikslo ir reikalavimų pagrindo, kartu su kitais įvykio vietoje esančiais policijos pareigūnais reikalavo, kad ši išeitų į lauką, ir taip sukėlė konfliktinę situaciją bei nulėmė agresyvų jos elgesį, dėl to A. T., jau būdama namo kieme, su peiliu rankoje puolė namo kieme tuo metu buvusius policijos pareigūnus ir medikus. Tuo metu, kai A. T. su peiliu rankoje pradėjo artintis prie D. Š., jis, viršydamas įgaliojimus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves; 28 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, kad šaunamieji ginklai gali būti panaudoti tik išimtiniais atvejais, kai tai neišvengiamai būtina ir kai psichinė ar fizinė prievarta buvo neveiksminga arba kyla neišvengiamas pavojus asmens gyvybei ar sveikatai; 28 straipsnio 2 dalies 3 ir 5 punktuose nustatytą teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį ginantis ar ginant kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo gyvybei ar sveikatai nusikalstamo kėsinimosi ir sulaikant nusikalstamą veiką galimai padariusį asmenį, jeigu kyla neišvengiamas pavojus pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai, nesant neišvengiamo būtinumo nedelsiant sulaikyti asmenį, įtariamą padariusį nusikalstamą veiką, A. T. besiartinant prie jo su peiliu rankoje, pirmojo ir paskesnių šūvių metu jai nesant tokiu atstumu, kuriam esant galėtų kilti akivaizdi ir reali grėsmė aplinkinių gyvybei ir sveikatai, nesant jos veiksmams akivaizdžiai ir realiai pavojingiems, neteisingai įvertinęs būtinosios ginties situaciją ir dėl to gynybai aiškiai neatitinkant kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nesant neišvengiamo pavojaus asmens gyvybei ir sveikatai ir neišvengiamo būtinumo naudoti šaunamąjį ginklą, turėdamas galimybę kitais būdais veikti esamoje situacijoje ir nenaudoti šaunamojo ginklo, peržengdamas būtinosios ginties ribas, panaudojo tarnybinį šaunamąjį ginklą, tyčia šovė penkis kartus į A. T. ir taip padarė šautinius sužalojimus, vertinamus kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, dvi šautines kiaurines pilvo žaizdas – sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl to prasidėjus vidiniam kraujavimui, kurį sukėlė du šautiniai kiauriniai pilvo sužalojimai, A. T. mirė. Taip D. Š., viršydamas įgaliojimus, veikdamas priešingai tarnybos interesams ir veiklos principams, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia nužudė A. T. ir taip pažeidė asmens konstitucines teises ir laisves, pažemino pareigūno vardą, sumažino pasitikėjimą valstybe ir valstybės institucija – Lietuvos policija, sumenkino jų autoritetą ir pasitikėjimą visuomenėje, dėl to didelę žalą patyrė fizinis asmuo, juridinis asmuo – Lietuvos policija ir valstybė.
II. Kasacinių skundų argumentai
2. Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų I. T. ir A. T. atstovas advokatas D. Dargevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Abiejų instancijų teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, 301 straipsnio 1 dalį ir 305 straipsnio 3 dalį, nes neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, nepašalinio jų prieštaravimų, neleistinai nevertino dalies bylos aplinkybių (arba jų reikšmę nepagrįstai sumažino). Padaryti esminiai BPK pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingus nuosprendį ir nutartį. Dėl padarytų proceso pažeidimų buvo netinkamai pritaikytas BK 28 straipsnis.
2.2. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl būtinosios ginties situacijos, jos susidarymo ir išteisintojo panaudotų gynybos priemonių tariamo proporcingumo, nepagrįstai daug dėmesio skyrė šalutinėms aplinkybėms, kurios nėra esminės sprendžiant pagrindinį šios bylos klausimą, ar D. Š. peržengė būtinosios ginties ribas. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo nužudytosios prieš medikus atliktus veiksmus iki atvykstant policijos pareigūnams į įvykio vietą, rėmėsi kelerių metų senumo duomenimis apie agresyvų, psichikos sveikatos būklės nulemtą A. T. elgesį, nors šios aplinkybės nėra tiesiogiai susijusios su lemiamu momentu, kai buvo panaudota mirtina jėga, ir nėra tinkamos spręsti apie būtinosios ginties ribų peržengimą. Nurodytos aplinkybės nepatenka į būtinosios ginties situaciją. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373/2010, 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-7-326/2013, 2K-7-62-489/2015 ir kt.). Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas yra skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM2LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-336/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-336/2008">2K-336/2008</a>, 2K-173/2011, 2K-96-303/2020). Taigi, būtinosios ginties situacijos ir pasirinktų gynybos priemonių proporcingumo vertinimui svarbus ne ankstesnis asmens elgesys, o elgesys būtinosios ginties situacijoje, kuri prasideda nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi pradžios.
2.3. Byloje nustatytos aplinkybės rodo ne tai, kad, jau prasidėjus būtinosios ginties situacijai, policijos pareigūnas ėmėsi adekvačių ir proporcingų gynybos priemonių, kurios galėtų būti pateisinamos konkrečioje situacijoje, bet, priešingai, patvirtina, jog pareigūnas netinkamai ir neprofesionaliai įvertino situaciją nuo pat atvykimo į įvykio vietą, deramai neįvertino nužudytosios psichikos būklės, nors, pagal byloje nustatytas aplinkybes, turėjo pakankamai informacijos, ir rinkosi netinkamas jos sulaikymo, kontaktavimo su ja priemones bei veikimo būdus. Toks pareigūno veikimo modelis ne tik sukėlė būtinosios ginties situaciją, bet ir, jai jau esant, lėmė akivaizdžiai perteklinės gynybos priemonės pasirinkimą, paleidžiant į nukentėjusiąją penkis šūvius, kurių pasekmė – mirtis. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas būtinosios ginties situacijos susidarymą, nepagrįstai didžiausią reikšmę suteikė nukentėjusiosios veiksmams iki įvykio, o kelias minutes trukusius pareigūnų veiksmus iki kritinio momento laikė nereikšmingais, tai aiškiai rodo sprendimo nenuoseklumą ir tendencingą byloje esančių įrodymų vertinimą.
2.4. Byloje nustatyta, kad pareigūnams atvykus A. T. buvo gyvenamojo namo viduje, kur ramiai sėdėjo ir realaus pavojaus nekėlė nei medikams, nei policijos pareigūnams, nei sau ar kitiems asmenims. Iš bylos duomenų matyti, kad keturi į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nuo pat pradžių su tuo metu ramiai besielgiančia moterimi, apie kurios psichikos ligą jiems buvo žinoma, elgėsi agresyviai, jai nepaaiškino atvykimo priežasties, nesistengė užmegzti konstruktyvaus, suprantamo kontakto. Priešingai, iš karto agresyviais veiksmais jie ją išgąsdino, moteris dėl savo būklės objektyviai negalėjo adekvačiai suvokti situacijos ir pareigūnų veiksmus suprato kaip tiesiogiai jai gresiantį pavojų, todėl pradėjo gintis peiliu. Byloje esantis vaizdo stebėjimo kameros, tvirtinamos prie uniformų, (angl. body camera; toliau – vaizdo kamera) vaizdo įrašas, kuriame girdima pareigūno frazė „gerai, gerai, tegul pastresuoja“, aiškiai rodo, kad pareigūnai, žinodami apie sudėtingą A. T. psichikos būklę, sąmoningai siekė sukelti jai stresinę būseną, nors jos elgesys jiems atvykus buvo nurimęs. Tokie pareigūnų veiksmai ir nulėmė tai, kad atsirado būtinosios ginties situacija.
2.5. Byloje ištirti įrodymai objektyviai patvirtina, kad policijos pareigūnų veiksmai įvykio vietoje buvo neorganizuoti ir chaotiški: nebuvo bendro vadovavimo, sprendimai buvo priimami padrikai, vieni pareigūnai bandė patekti į namą per stogą, kiti daužė langą ir reikalavo išeiti, treti mėgino laužti duris. Tai patvirtina, kad buvo veikta be aiškaus plano, koordinacijos ir situacijos valdymo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas apsiribojo aptakiomis formuluotėmis, kad pareigūnai elgėsi ne itin profesionaliai, jų bendravimas nepasižymėjo aukšta kultūra, jie bendravo gana šiurkščiai ir trūko mandagumo bei pagarbos žuvusiajai. Nors šis teismas rėmėsi Mykolo Romerio universiteto raštu, kuriame konstatuota, kad pareigūnai neužmezgė kontakto su asmeniu, nepaaiškino atvykimo tikslo, agresyviai daužė į langą, demonstravo jėgos viršenybę, vis dėlto apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog jie neprisistatė, taip faktiškai ignoruodamas realų pareigūnų elgesio turinį.
2.6. Apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas specialius, teisės aktais nustatytus policijos pareigūnų elgesio standartus, kurių laikymasis šiuo atveju buvo akivaizdžiai pažeistas, šių pažeidimų ne tik nepripažino netinkamais veiksmais, turėjusiais lemiamą reikšmę būtinosios ginties situacijos susiformavimui, bet ir bandė juos kompensuoti prielaida, jog psichikos liga sirgusi A. T. esą turėjo suvokti, kad į namus agresyviai besiveržiantys asmenys yra policijos pareigūnai (iš galimai matomos lauke stovinčios transporto priemonės ar uniformų), nors byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad šios aplinkybės jai objektyviai buvo suvokiamos. Abiejų instancijų teismai visiškai nevertino to, kad A. T. dėl savo psichikos būklės nesuvokė ir negalėjo suvokti nei to, kad ji bendrauja su policijos pareigūnais, nei jų reikalavimų teisėtumo. Tai neabejotinai patvirtina jos skambučiai į Bendrąjį pagalbos centrą, kur ji prašo atsiųsti tikrą policiją, nurodo, kad į namus veržiasi vyrai, būdama viduje šaukė, kad iškvies valstybinę policiją. Tai rodo, kad asmuo situaciją vertino neadekvačiai, o policijos pareigūnai savo agresyviu elgesiu ir veiksmais tik skatino tokį asmens klaidingą suvokimą. Todėl dėl nevisapusiško įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo išvadai, jog tokiais veiksmais pareigūnai būtų išprovokavę ar kitaip nulėmę A. T. puolimą, neišplaukia iš bylos aplinkybių, o atitinkami teismo teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms ir nutartyje aptartoms aplinkybėms. Teismo išvada, kad A. T. puolimas, įvykęs išlaužus duris, buvo nulemtas jos psichikos ligos paūmėjimo, o ne pareigūnų veiksmų, akivaizdžiai rodo netinkamą įrodymų vertinimą ir BPK 305 straipsnio 3 dalies pažeidimą.
2.7. Vertindamas būtinosios ginties situacijos susiformavimą, apeliacinės instancijos teismas ne tik deramai neįvertino išteisintojo ir kitų jo vadovaujamų policijos pareigūnų realaus indėlio į šios situacijos atsiradimą, bet ir nepagrįstai nurodė, jog kaltinimas šioje byloje esą įrodinėjo būtinosios ginties provokacijos situaciją. Byloje nustatytos aplinkybės rodo tai, kad pareigūnai, vadovaujami D. Š., ne siekė sukurti situaciją, kuri pateisintų nukentėjusiajai padarytą žalą, o dėl savo netinkamo, neprofesionalaus ir neteisėto elgesio, sąmoningai to nesiekdami, faktiškai sukūrė būtinosios ginties situaciją, kurioje D. Š. pasirinko neproporcingas gynybos priemones ir tyčia nužudė A. T., taip peržengdamas būtinosios ginties ribas.
2.8. Taikant BK 28 straipsnio 3 dalį, kitaip nei tuo atveju, kai nusikalstamos veikos subjektas yra civilis asmuo, yra svarbu tiek tai, kaip elgėsi D. Š. ir kiti jo vadovaujami policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, tiek jau aptartas nukentėjusiosios elgesys atvykus policijos pareigūnams, tiek tai, kokį veikimo ir naudotinų priemonių būdą pasirinko policijos pareigūnai, žinodami, jog A. T. yra psichikos liga sergantis asmuo.
2.9. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje yra konstatavęs, kad sulaikymo operacija turi būti planuojama taip, kad mirtinos jėgos panaudojimo rizika būtų maksimaliai sumažinta. Byloje Wasilewska ir Katucka prieš Lenkiją buvo kritiškai įvertinta, be kita ko, tai, jog nebuvo užtikrinta, kad policijos operacijoje dalyvavę pareigūnai būtų aiškiai identifikuojami kaip policijos atstovai, taip pat tai, kad pareigūnai nesilaikė operacijos vadovo nurodymų dėl įtariamųjų sulaikymo tvarkos. Šios EŽTT išvados yra reikšmingos ir nagrinėjamoje byloje, kurioje policijos pareigūnai, pasirinkdami naudotinų priemonių būdą ir žinodami, kad A. T. yra psichikos liga sergantis asmuo, privalėjo elgtis ypač apdairiai ir griežtai laikytis proporcingumo reikalavimo. Tačiau, kaip nustatyta byloje, pareigūnai elgėsi priešingai, tinkamai neprisistatė, bendravo necenzūriniais žodžiais, elgdamiesi agresyviai sudarė pagrindą manyti, kad jie kelia pavojų, o tai iš esmės lėmė, jog A. T. juos identifikavo ne kaip valstybės pagalbos atstovus, o kaip grėsmę keliančius asmenis, nuo kurių reikia gintis. EŽTT byloje G. prieš Rusiją vertino policijos pareigūno šaunamojo ginklo panaudojimą ginantis nuo agresyvaus tariamai ginkluoto sulaikomo asmens, užsirakinusio savo bute, į kurį policijos pareigūnai bandė patekti pro balkoną. Sprendime konstatuota, kad nors iš pradžių policijos pareigūnai susidūrė su nenuspėjama situacija ir neatidėliotina užduotimi sulaikyti ginkluotą įtariamąjį, situacija iš esmės pasikeitė jam užsirakinus savo bute – nebeliko būtinybės imtis skubių veiksmų, o policija turėjo pakankamai laiko kruopščiai pasirengti sulaikymo operacijai. EŽTT praktikoje suformuluoti principai yra tiesiogiai taikytini ir nagrinėjamoje byloje. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad vadovaujantis pareigūnas D. Š. nuo pat pradžių situaciją vertino netinkamai ir neprofesionaliai, deramai neįvertino moters psichikos būklės, nors, pagal bylos duomenis, turėjo tam pakankamai informacijos, ir nuo pat pradžių rinkosi netinkamas sulaikymo, kontaktavimo bei veikimo taktikas, kurios ne mažino, o didino konflikto ir tragiškų pasekmių riziką. Netinkamas pareigūnų veikimo modelis lėmė ne tik tai, kad atsirado būtinosios ginties situacija, bet ir tai, kad jos metu buvo pasirinkta akivaizdžiai perteklinė gynybos priemonė – buvo paleisti penki šūviai, kurių pasekmė – asmens mirtis. Toks veiksmas, atsižvelgiant į EŽTT suformuluotus kriterijus, akivaizdžiai neatitinka nei absoliučios būtinybės reikalavimo, nei griežto proporcingumo standarto. Nagrinėjamu atveju pareigūno veiksmai neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 2 straipsnio reikalavimų, o mirtinos jėgos panaudojimas šioje situacijoje negali būti laikomas nei absoliučiai būtinu, nei proporcingu, nei teisiškai pateisinamu.
2.10. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino D. Š. pasirinktos gynybos proporcingumo. Teismų nustatytos bylos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad D. Š. pasirinktos gynybos priemonės gali būti laikomos proporcingomis BK 28 straipsnio prasme. Nuo policijos pareigūnų atvykimo į įvykio vietą iki pirmojo šūvio praėjo 7 min. 27 sek. Ši aplinkybė rodo, kad, sprendžiant dėl šaunamojo ginklo panaudojimo, nebuvo vadovautasi Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo nuostatomis, nebuvo skirta pakankamai laiko tinkamai pasirengti asmens sulaikymui ir nebuvo realiai įvertintos galimybės išvengti ginklo panaudojimo arba bent jau sumažinti galimų padarinių sunkumą. Pareigūnai turėjo visą spektrą kitų kinetinių priemonių, tačiau, kaip nustatyta byloje, dalis jų buvo apskritai nepanaudota, o dalis panaudota netinkamai. Dėl to keturi policijos pareigūnai nesugebėjo perimti peilio iš A. T.. Tai įvyko ne dėl tariamo su jos psichikos būkle susijusio jėgų antplūdžio, o dėl neorganizuoto, nekoordinuoto ir netinkamo policijos pareigūnų veikimo. Byloje nustatyta, kad į nukentėjusiąją buvo paleisti 5 šūviai: po vieną į abi kojas, vienas – į pilvą (šis šūvis ir sukėlė mirtinus sužeidimus), po vieną šūvį į abi rankas. Nors tarp D. Š. ir moters buvo santykinai nedidelis atstumas, priešingai nei teigė pats D. Š., po kiekvieno atlikto šūvio jis turėjo realią galimybę saugiai pasitraukti.
2.11. D. Š. pranešė apie ginklo panaudojimą ir paaiškino jo panaudojimo aplinkybes. Antai šūvis į ranką su peiliu buvo atliktas po to, kai D. Š. šovė į pilvą. Po šūvio į ranką A. T. buvo nutraukti du pirštai, pataikyta tiesiai į peilį. Tokia įvykių seka aiškiai atskleidžia, kad D. Š. šūvis į pilvą buvo perteklinė priemonė, nes jis turėjo realią galimybę pirmiausia šauti į ranką su peiliu, taip pašalinti pavojų savo gyvybei ir sumažinti mirtinų padarinių kilimo riziką. Bylą nagrinėję teismai ne tik tinkamai neįvertino esminių D. Š. pasirinkto gynybos būdo (ne)proporcingumą apibūdinančių aplinkybių, bet ir aiškiai bandė menkinti išteisintojo pasirinkto veikimo būdo kryptingumą. Iš specialisto išvados Nr. M 1550/2023(0 I) akivaizdu, kad šūviais į rankas A. T. galėjo būti neutralizuota. Tai paneigia apeliacinės instancijos teismo prielaidas apie tai, kad šūviai į rankas, t. y. nesukeliant nukentėjusiosios žūties, nebūtų sustabdę jos pavojingo puolimo prieš D. Š. naudojant peilį.
2.12. Aplinkybė, kad patyręs pareigūnas sąmoningai ir tikslingai šovė į gyvybiškai svarbią kūno vietą – pilvo sritį, nebuvo tinkamai įvertinta. Mirtino šūvio paleidimas dėl tariamo paslydimo ir sąmoningas, tyčinis šūvis į gyvybiškai svarbią kūno dalį – pilvą yra esminė aplinkybė vertinant išteisintojo tiesioginę tyčią nužudyti, taip pat sprendžiant dėl būtinosios ginties ribų peržengimo. Akivaizdu, kad atitinkami išteisintojo parodymai pirmiausia turi būti vertinami kaip jo gynybinė versija, o ne besąlygiškai priimami kaip objektyvus faktas. Teismas apskritai neanalizavo mirtino šūvio kryptingumo, t. y. nevertino, ar šūvis buvo atliktas sąmoningai ir tikslingai nukreipiant į gyvybiškai svarbią kūno vietą, ar dėl tariamo paslydimo. Visi objektyvūs bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad išteisintasis suvokė, jog šauna į pilvo sritį, ir tai darė sąmoningai pasirinkdamas tokį gynybos būdą, nesuderinamą su policijos pareigūno veiklai keliamu reikalavimu sumažinti mirtinų pasekmių kilimo riziką.
2.13. Nors byla yra išskirtinė ir sulaukusi didelio pareigūnų bei visuomenės dėmesio, nei ši aplinkybė, nei faktas, kad A. T. buvo nužudyta D. Š. vykdant savo kaip policijos pareigūno pareigas, nesuponuoja teismams teisės byloje esančius įrodymus vertinti neišsamiai, sumažinti pareigūnų veikimo klaidas, sukėlusias mirtinus padarinius, ar nukrypti nuo imperatyvių baudžiamojo proceso įstatymo bei EŽTT praktikos reikalavimų. Priešingai, tokio pobūdžio bylose teismams tenka ypač svarbi pareiga įrodymus tirti ir vertinti išsamiai, nešališkai ir visapusiškai, o nuosprendį (taip pat ir nutartį) motyvuoti taip, kad jame neliktų abejonių, vidinių prieštaravimų ar įrodymų vertinimo spragų, kad jis būtų vientisas, nuoseklus ir pagrįstas.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. Ivanauskas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 28 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą būtinosios ginties ribų peržengimo kriterijų, kad gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, dėl to nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies, kartu ir BK 228 straipsnio 1 dalies. Šis teismas, spręsdamas dėl būtinosios ginties ribų, reikšmingas aplinkybes įvertino neišsamiai, atskirai ir selektyviai, jų tarpusavyje nesiejo ir neanalizavo kaip visumos, neatsižvelgė į jų tarpusavio santykį, padarė klaidų dėl dalies duomenų turinio, tuos pačius duomenis vertino prieštaringai, taip pat neišdėstė pakankamų argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, kiek tai susiję su gynybos proporcingumo ir neišvengiamumo vertinimu konkrečiu gynybos veiksmų momentu. Šis teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su būtinosios ginties ribų peržengimo vertinimu konkrečiu laiko momentu, t. y. dėl alternatyvių, mažiau pavojingų fizinių prievartos priemonių galimo taikymo ir jų panaudojimo, dėl šaunamojo ginklo panaudojimo pradžios, intensyvumo ir apimties (šūvių skaičiaus ir nepertraukiamumo), dėl faktinio atstumo ir laiko intervalo, kuriuo buvo vertintas realus neišvengiamas pavojus pareigūnų ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, taip pat dėl pareigūnų veiksmų taktikos ir koordinavimo reikšmės sprendžiant, ar šaunamojo ginklo panaudojimas konkrečioje situacijoje buvo neišvengiamai būtinas. Apeliacinės instancijos teismas padarė bendro pobūdžio išvadas remdamasis faktais, kurie neatitinka visų bylos aplinkybių, iš esmės remdamasis tik išteisintojo D. Š. ir jo gynybinei pozicijai tinkamais parodymais, kitą dalį įrodymų tirdamas ir vertindamas tik ta apimtimi, kuria jie patvirtina gynybinėms pozicijoms palankias aplinkybes. Taip buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 ir 5 dalys.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad D. Š. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir neperžengė jos ribų, konstatavo baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Toks teisinis vertinimas grindžiamas klaidinga išvada, kad A. T. veiksmai buvo pavojingi, realūs ir akivaizdūs, kad ji puolė su peiliu, o iki šaunamojo ginklo panaudojimo taikytos kitos specialiosios priemonės buvo neveiksmingos.
3.3. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra nustatyta būtinosios ginties situacija. Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 straipsnio 3 dalis). Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį, būtinosios ginties ribos peržengiamos tada, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, o šis kriterijus reikalauja ne abstraktaus kėsinimosi pavojingumo įvardijimo, o konkretaus gynybos veiksmų intensyvumo, apimties ir būtinybės vertinimo konkrečioje situacijoje. Tai reiškia, kad sprendžiant dėl būtinosios ginties ribų privalo būti vertinama ne tik tai, ar kėsinimasis buvo pavojingas, bet ir tai, ar pasirinkta gynybos priemonė bei jos panaudojimo mastas buvo neišvengiamai būtini. Apeliacinės instancijos teismas prioritetą suteikė aplinkybėms, apibūdinančioms kėsinimosi pavojingumą, t. y. ne įprastą buityje peilio turėjimą, agresyvų elgesį, situacijos dinamiškumą, o nepagrįstai gynybos veiksmų proporcingumo ir neišvengiamumo kriterijus faktiškai sutapatino tik su šių aplinkybių konstatavimu. Toks vertinimas neatitinka BK 28 straipsnio 3 dalies turinio, nes pavojingo kėsinimosi faktas pats savaime nereiškia, kad gynybai neišvengiamai būtina naudoti kraštutines priemones, kurios sukėlė negrįžtamas pasekmes – žmogaus mirtį.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog kitos specialiosios priemonės buvo neveiksmingos, iš esmės šią aplinkybę laikė pakankamu pagrindu pripažinti šaunamojo ginklo panaudojimą neišvengiamai būtinu, nevertindamas, ar šaunamojo ginklo panaudojimas buvo būtinas, ir jei taip, ar jo panaudojimas tokia apimtimi atitiko proporcingumo reikalavimus. Tokiu būdu aiškaus neatitikimo kriterijus buvo faktiškai pakeistas bendru teiginiu, kad kitos priemonės nepasiteisino. Be to, teismas, pripažindamas pareigūnų veiksmų šiurkštumą ir nekoordinuotumą, šias aplinkybes nepagrįstai atskyrė nuo gynybos neišvengiamumo vertinimo, nors situacijos suvaldymo būdas, veiksmų taktika ir koordinavimas yra reikšmingi sprendžiant, ar šaunamojo ginklo panaudojimas tapo vienintele realia gynybos priemone. Taip vienoms faktinėms aplinkybėms buvo suteiktas lemiamas svoris, o kitoms, galinčioms keisti gynybos proporcingumo vertinimą, nebuvo skirtas būtinas dėmesys. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 28 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą kriterijų (gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo), jį faktiškai pakeisdamas bendru kėsinimosi pavojingumo konstatavimu.
3.5. Prokuroras apeliaciniame skunde akcentavo, kad būtinosios ginties ribų klausimas turi būti sprendžiamas ne abstrakčiai, o vertinant neišvengiamumo ir proporcingumo kriterijus konkrečiu gynybos veiksmų momentu, įskaitant alternatyvių, mažiau pavojingų fizinio poveikio priemonių realų panaudojimo įvertinimą, šaunamojo ginklo panaudojimo intensyvumą ir apimtį bei situacijos valdymo logiką. Tačiau skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas šį klausimą išsprendė apibendrintai, nepateikdamas teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl prokuroro keliami proporcingumo aspektai BK 28 straipsnio 3 dalies požiūriu laikytini nereikšmingais.
3.6. Skundžiamoje nutartyje teismas iš esmės neatskyrė dviejų vertinimo klausimų, kuriuos akcentavo prokuroras, t. y. ar šaunamasis ginklas buvo kraštutinė priemonė ir ar šaunamojo ginklo panaudojimo faktas ir apimtis neprieštarauja BK 28 straipsnio 3 dalyje nustatytam gynybos aiškios neatitikties kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui kriterijui. Teismas apsiribojo bendromis išvadomis apie situacijos pavojingumą ir kitų priemonių neveiksmingumą, tačiau nepateikė teisinių argumentų, leidžiančių patikrinti, kaip BK 28 straipsnio 3 dalies kriterijai buvo taikyti šios bylos faktinėms aplinkybėms.
3.7. Pavojingo kėsinimosi konstatavimas pats savaime nepašalina pareigos vertinti, ar pasirinkta gynybos priemonė ir jos panaudojimo apimtis nebuvo akivaizdžiai perteklinės. Apeliacinės instancijos teismas šio kriterijaus turinio neišgrynino, teismas neatskyrė būtinosios ginties situacijos nuo būtinosios ginties ribų.
3.8. Šaunamojo ginklo panaudojimas ir jo apimtis (nepertraukiami penki šūviai) neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, todėl turėjo būti konstatuojamas BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodytas ribų peržengimas. Apeliacinės instancijos teismas šį konkretaus momento vertinimą pakeitė bendru situacijos apibūdinimu, t. y. nukentėjusiosios psichozė, nenuspėjamumas, neišvengiamas pavojus, tačiau neišgrynino, kaip buvo patikrintas „aiškaus neatitikimo“ kriterijus.
3.9. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino priežastinio ryšio tarp A. T. elgesio ir pareigūnų veiksmų, nors būtent netinkami pareigūnų veiksmai – daužymas į langą, grasinimai ir gąsdinimas, kad dauš langą ir lauš duris, sukėlė nukentėjusiosios atsakomąją reakciją, nes atvykus policijos pareigūnams ji buvo užsidariusi namuose, nelaikė rankose peilio ir niekam nekėlė pavojaus, o pasiėmė peilį kaip gynybos priemonę tik po paminėtų policijos pareigūnų veiksmų. Vertinant BK 28 straipsnio 3 dalies aplinkybes, policijos pareigūnų veiksmai iki prievartos panaudojimo yra reikšmingi ne provokacijos aspektu, o vertinant neišvengiamumą ir proporcingumą.
3.10. Liko tinkamai neįvertintas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad asmeniui, turinčiam psichikos sveikatos sutrikimų, pareigūnai turi prisistatyti ir paaiškinti situaciją suprantamai. Mykolo Romerio universiteto rašte dėl pareigūnų veiksmų įvertinimo konstatuota, kad nebuvo bendro vadovavimo, policijos pareigūnų sprendimai ir veiksmai atlikti chaotiškai ir neapgalvotai, neįvertinus visų esamų aplinkybių, pareigūnai neužtikrino tinkamos socialinės kontrolės ir neužmezgė kontakto su agresoriumi. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai prokuroro apeliaciniame skunde nurodytą „suprantamumo“ kriterijų pakeitė formaliu argumentu, kuris neatsako į esminį klausimą, ar pareigūnų komunikacija atitiko reikalaujamą standartą, esant žinomai asmens psichikos būklei, ir kokią reikšmę tai turėjo situacijos valdymui bei prievartos neišvengiamumui. Tai, kad policijos pareigūnai prisistatė, atvyko su tarnybiniais automobiliais ir buvo su uniformomis, savaime nereiškia, kad šios aplinkybės buvo pakankamos A. T. suprasti, su kuo ji bendrauja. Bylos įrodymai neabejotinai patvirtina, kad ji nesuvokė susidūrusi su policijos pareigūnais.
3.11. Prokuroras apeliaciniame skunde kėlė teisiškai reikšmingą klausimą, ar pradėjus šaudyti ir atlikus penkis šūvius, kai realus tiesioginis kėsinimasis dar nebuvo pradėtas, o tik grėsė reali jo pradžios tikimybė ir galimybė, tai buvo neišvengiamai būtina ir ar tai atitiko kėsinimosi pavojingumą. Šaunamąjį ginklą D. Š. išsitraukė ne tuo metu, kai A. T. su peiliu artėjo link jo, o ženkliai anksčiau, kai A. T. judėjo priešinga kryptimi, ir D. Š. tai padarė sušukus kitam pareigūnui, o ne savo iniciatyva ir sprendimu, t. y. dar tuo metu, kai jokios realios grėsmės nei jam, nei kitiems ten buvusiems asmenims nebuvo.
3.12. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pavojingo kėsinimosi konstatavimas savaime pateisina šaunamojo ginklo panaudojimą, tačiau iš esmės neatskleidė, kaip buvo vertinamas momentinis pavojus prieš pirmąjį šūvį bei kiekvieno šūvio metu ir kaip buvo įvertinta bei patikrinta alternatyvių priemonių taikymo reali galimybė.
3.13. Jėgų santykis susidariusioje situacijoje buvo ne besikėsinančiosios naudai, o galimybė atsitraukti, manevruoti (nors tai ir nėra privaloma įgyvendinant teisę į būtinąją gintį) ir specialiųjų bei kitų priemonių parinkimo laipsniškumas, įskaitant koordinuotą mažiau pavojingų priemonių panaudojimą, kartu su kitais pareigūnais nebuvo svarstomas, jau nekalbant apie tai, kad įvykyje dalyvavo keturi specialiosiomis priemonėmis aprūpinti ir specialiai apmokyti bei paruošti policijos pareigūnai, dėvintys specialią aprangą ir taktines liemenes. Nors būtinoji gintis nuo psichikos sutrikimų turinčių asmenų nėra draudžiama, tačiau humanizmo principas reikalauja, kad tokių asmenų kėsinimasis turėtų būti atremtas padarant jiems minimalią žalą arba jos išvengiant visiškai.
3.14. D. Š. paleido penkis šūvius vieną po kito, nevertindamas šūvių poveikio A. T. elgesiui ir realaus pavojaus kitimui. Teismas padarė apibendrintą išvadą apie trečią, ketvirtą ir penktą šūvius, tačiau nedetalizavo, ar judėjimo kryptis ir pavojus nepasikeitė jau po prieš tai buvusio šūvio ir ar paskesni šūviai buvo neišvengiamai būtini, nepaisant sumažėjusio pavojingumo ar net nutrūkusio kėsinimosi. Iš policijos pareigūnų vaizdo kamerų užfiksuotų įrašų matyti, kad jau po trečio šūvio A. T. judėjimo trajektorija pasikeitė ir ji judėjo ne link D. Š.. Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad ketvirtasis ir penktasis šūviai buvo paleisti, esant jau kitokiam faktiniam pavojingumo kontekstui, nes, remiantis vaizdo įrašais, matyti, kad pavojingumo lygis ir judėjimo kryptis pasikeitė jau po trečiojo šūvio, po kurio A. T. judėjimas sulėtėjo ir ji pradėjo judėti į šoną. Šios aplinkybės pagrįstai leidžia teigti apie pasibaigusį kėsinimąsi, tačiau apeliacinis teismas šių aplinkybių nedetalizavo ir jų teisinės reikšmės nevertino.
3.15. Apeliacinės instancijos teismas nors ir rėmėsi specialisto išvada dėl sužalojimų pobūdžio ir galimų kulkų trajektorijų, tačiau šiuos duomenis panaudojo tik bendrai įvykio rekonstrukcijos eigai, nevertindamas, kurio šūvio momentu ir kodėl šaunamojo ginklo panaudojimas tapo ar išliko neišvengiamai būtinas. Nebuvo vertinamas kiekvieno atskirai šūvio poveikis ir poreikis tęsti šaudymą. Aplinkybės dėl sniego, slidumo ir tvoros už nugaros negali būti savaime laikomos pateisinančiomis mirtinos jėgos panaudojimą, nes šios aplinkybės nebuvo staiga atsiradusios, jos buvo žinomos policijos pareigūnams jau atvykus į įvykio vietą, todėl galėjo ir turėjo būti įvertintos planuojant sulaikymo veiksmus, pasirenkant pozicijas ir koordinuojant naudojamas specialiąsias bei kitas priemones. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad D. Š. nuolat judėjo atgal, visiškai nepasisakė, kodėl prokuroro nurodyta galimybė atsitraukti į kiemo gilumą, pasinaudoti aplinkoje esančiomis kliūtimis – medžiais ar pastatais, padaryti taktinę pauzę ar persigrupuoti, kaip tai faktiškai buvo galima padaryti ir buvo padarę kiti įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai, nėra teisiškai reikšminga, vertinant neišvengiamumo kriterijų.
3.16. Policijos pareigūnai, suprasdami, kad sulaikymui būtinas skydas, ir neradę skydo tarnybiniame automobilyje, vis tiek nusprendė laužti duris ir veržtis į namo vidų, nepabandę susisiekti dėl skydo atvežimo ar pasirūpinti kita priemone, kuri galėtų atlikti skydo funkciją. Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad įvykio vietoje yra kopėčių, sniego kastuvų ir kitų daiktų, kuriais būtų galima priremti asmenį ar užtikrinti apsaugą nuo smūgių peiliu. Aplinkybę, kad policijos pareigūnai suprato galintys pasinaudoti ne tik savo turimomis fizinio poveikio priemonėmis, tačiau ir įvykio vietoje esamais daiktais, rodo ir tai, kad durims laužti jie naudojosi rastu metaliniu įrankiu. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai buvo apsirūpinę tik po vieną elektros impulso prietaiso „Taser“ užtaisą, nors turėjo turėti po du, tačiau ir ši aplinkybė jų nesulaikė nuo laužimosi į namo vidų siekiant sulaikyti A. T..
3.17. Kai A. T. keliolikai sekundžių suklupo prieangyje nuo patirto skausmo, raumenų spazmų ir trumpalaikio koordinacijos praradimo dėl prieš ją panaudoto elektros impulso prietaiso „Taser“, nė vienas iš keturių pareigūnų nesugebėjo efektyviai atlikti fizinio sulaikymo veiksmų, efektyviai panaudoti dujų ar teleskopinių lazdų taip, kad būtų išmuštas peilis ar sukeltas skausmas, taip bent iš dalies jai apribodami galimybę atlikti aktyvius pasipriešinimo veiksmus, nors tokios mažiau pavojingos poveikio priemonės, palyginti su mirtinos jėgos panaudojimu, būtų proporcingos šioje situacijoje. Darytina išvada, kad specialiosios priemonės buvo ne neveiksmingos, kaip klaidingai konstatavo teismai, o panaudotos neefektyviai ir netinkamai, todėl šaunamojo ginklo panaudojimas negali būti laikomas neišvengiamu ir teisėtu. Vien formalus neveiksmingumo konstatavimas nepanaikina pareigos įvertinti, ar šaunamasis ginklas tapo kraštutine priemone dėl objektyvių aplinkybių, ar dėl netinkamų policijos pareigūnų veiksmų, netinkamos jų pasirinktos taktikos ir nekvalifikuoto, ne laiku, nekoordinuoto ir dėl to neveiksmingo fizinių prievartos priemonių panaudojimo. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas savo išvadas, išskirtinai ir nepagrįstai reikšmingą svarbą suteikė A. T. ligos paūmėjimui ir su tuo susijusiam fizinės jėgos padidėjimui bei peilio parametrams, tačiau šios aplinkybės, vertinant atsietai nuo kitų aplinkybių, nėra ir negali būti esminės nagrinėjamu atveju vertinant šaunamojo ginklo panaudojimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas šaunamojo ginklo panaudojimo neišvengiamumą iš esmės grindė vien tuo, kad specialiosios priemonės buvo panaudotos ir nedavė rezultato, tačiau neatskleidė, kodėl jos nedavė norimo rezultato.
3.18. Abiejų instancijų teismai padarė neteisingą išvadą, kad D. Š. veiksmais įvykdyto nusikaltimo valstybės tarnybai didelės žalos požymis siejamas tik su kitos nusikalstamos veikos, kuri būtinai turėtų būti kvalifikuojama kaip nusikaltimas, padarymu.
3.19. BK V skyriuje dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių yra aiškiai apibrėžtas galimo jėgos panaudojimo proporcingumas sulaikant nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Gyvybės atėmimas nenumatytas kaip galima neišvengiama pasekmė, atleidžianti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Išteisintojo D. Š. atveju buvo sulaikomas asmuo, padaręs nebent nesunkų nusikaltimą, policijos pareigūnui žinant, kad sulaikomas asmuo turi psichikos sutrikimą, dėl kurio teismo galėtų būti pripažintas nepakaltinamu ir net neatsakytų pagal BK už savo padarytą pavojingą veiką, kad jam turėtų būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, todėl policijos pareigūnas privalėjo šias aplinkybes įvertinti prieš atliekant aktyvius sulaikymo veiksmus ir laužiant namų duris. Dar 2016 m. A. T. buvo konstatuotas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, taip pat tai, kad ji pagal savo psichikos būklę, darydama BK 284 straipsnio 1 dalyje uždraustą veiką, negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų.
3.20. Skundžiamoje nutartyje teismas pateikė tarpusavyje sunkiai suderinamas išvadas dėl grėsmės buvimo policijai ir medikams atvykus į įvykio vietą. Pavyzdžiui, viena vertus, teismas nurodė, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog atvykus policijos pareigūnams A. T. nekėlė jokios realios grėsmės sau ir kitiems, tačiau toliau pripažino, kad galima sutikti su apeliacinių skundų argumentais, jog atvykus policijos pareigūnams A. T. agresyvus elgesys buvo aprimęs, galima sutikti net ir su tuo, kad tuo metu ji sau ir aplinkiniams nekėlė akivaizdaus pavojaus. Policijos pareigūnai, kaip ir medicinos darbuotojai, turėjo informaciją apie A. T. psichikos būklę ir pavojingumą bei galimą nesuvokimą savo veiksmų pavojingumo dėl nepakaltinamumo, tačiau ne tik nesiėmė reikiamų atsargumo priemonių, bet ir suprasdami, jog neturi visų reikiamų fizinių prievartos priemonių, neturėdami jokio aiškaus plano, kaip sulaikyti peiliu ginkluotą psichikos sutrikimų turintį asmenį, nesukeliant pavojaus jo ir kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nepagrįstai pasitikėdami savo jėgomis, išlauždami duris išleido ją iš patalpos, kurioje būdama ji nekėlė tokio pavojaus, ir taip sukėlė pavojingą situaciją, pasibaigusią žmogaus mirtimi.
3.21. Apeliacinės instancijos teismas neišgrynino esminių faktinių aplinkybių, svarbių nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 228 straipsnį arba 229 straipsnį, t. y. išteisintojo D. Š. netinkamų sprendimų ir veiksmų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusių su žmogaus mirtimi. Šis teismas privalėjo įvertinti tai, kad nebuvo tinkamo vadovavimo atvykusioms policijos pajėgoms ir nebuvo tinkamai vertinamos aplinkybės, kad A. T. dėl psichikos sutrikimo galimai nesuvokia, jog atvyko policijos pareigūnai ir jų nurodymai privalomi vykdyti, todėl policijos pareigūnai, žinodami, kad po paskutinio jos agresijos pasireiškimo praėjo gana ilgas laiko tarpas, ir matydami, kad ji yra užsidariusi savo namuose ir nei sau, nei kitiems asmenims tuo momentu nekelia jokio akivaizdaus pavojaus, privalėjo pasirinkti tinkamus veikimo būdus, tačiau to nepadarė, nors nebuvo jokios skubos ir buvo galima ramiai įvertinti situaciją.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nukentėjusiųjų atstovo advokato ir prokuratūros kasaciniai skundai atmestini.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019 ir kt.).
6. Tiek nukentėjusiųjų atstovo advokato, tiek prokuratūros kasaciniuose skunduose yra nesutinkama su abiejų instancijų teismų atliktu susiklosčiusios situacijos ir įrodymų vertinimu, šį nesutikimą grindžiant savu vertinimu, tačiau nepateikiant teisinių argumentų, grindžiančių apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Nagrinėjamoje byloje pagal kasacinių skundų argumentus ir vadovaudamasi aktualiais kasacinės instancijos teismo išaiškinimais teisėjų kolegija tikrina tik tai, ar tinkamai buvo nustatyta D. Š. baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.
Dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės
7. Nagrinėjamoje byloje policijos pareigūnas D. Š. buvo kaltinamas tuo, kad, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia nužudė žmogų. Ginčas byloje kilo dėl to, ar D. Š., panaudodamas mirtiną grėsmę keliančią jėgą – šaunamąjį ginklą, veikė būtinosios ginties sąlygomis, ar jas peržengdamas. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad D. Š. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir jų neperžengė.
8. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje konstatuoja, kad, sprendžiant baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės klausimą, nesilaikyta kasacinės instancijos teismo nuosekliai formuojamos praktikos dėl tarnybines funkcijas atliekančių policijos pareigūnų baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, nurodytos BK 30 straipsnyje, t. y. profesinių pareigų vykdymo. Antai dar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, kurioje policijos pareigūnas panaudojo šaunamąjį ginklą ir sunkiai sutrikdė asmens sveikatą, išaiškinta, kad, sprendžiant asmenų, kurie padaro žalą, vykdydami profesines pareigas, baudžiamosios atsakomybės klausimą, vadovaujamasi BK 30 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-3/2008, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-153/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-153/2009">2K-153/2009</a>). Asmenų, kurie padaro žalą, vykdydami profesines pareigas, tačiau neviršydami įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų, baudžiamoji atsakomybė šalinama visais atvejais taikant BK 30 straipsnį. Jame nėra nustatytų jo taikymo išimčių. Dėl to, remiantis šiuo straipsniu, pareigūnas neturi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir padaręs didesnę žalą (pavyzdžiui, sunkų sveikatos sutrikdymą), jeigu vykdydamas profesines pareigas neperžengia teisės aktuose nustatytų ribų. Kita vertus, aiškinant šiuos teisės aktus, turi būti įvertinamos ir BK 29, 31 straipsnių nuostatos. Šie straipsniai gali būti taikomi pareigūnui nesant BK 30 straipsnyje nurodytų sąlygų. Tačiau, aiškinant sistemiškai, tokia situacija turi būti išimtinė.
9. Baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės yra įtvirtintos BK V skyriuje. Dvi iš jų yra būtinoji gintis (BK 28 straipsnis) ir profesinių pareigų vykdymas (BK 30 straipsnis). Nors kasaciniuose skunduose baudžiamojo įstatymo netinkamas taikymas yra išimtinai siejamas su būtinosios ginties (BK 28 straipsnio) teisėtumo sąlygomis, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMTktNTk0LzIwMjU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-119-594/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-119-594/2025">2K-7-119-594/2025</a>, pažymi, kad pagal kasaciniuose skunduose nurodytas ir byloje nustatytas aplinkybes bylai teisingai išspręsti reikšmės turi ir kitos – BK 30 straipsnyje nurodytos – baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės vertinimas.
10. Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMTktNTk0LzIwMjU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-119-594/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-119-594/2025">2K-7-119-594/2025</a> išaiškintas BK 28 ir 30 straipsnių taikymas profesines pareigas vykdžiusiam policijos pareigūnui. Antai BK 30 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmuo pagal BK neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. Taigi profesinių pareigų vykdymas yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tuo atveju, jei tokios pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte nustatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Šios ribos turi būti nustatomos atsižvelgiant į atliekamų profesinių pareigų pobūdį (kiek jos susijusios su galimomis rizikomis pačiam pareigūnui), pareigūno ar kito asmens turimų pareigų apibrėžtį, jo veiklą ir įgaliojimus reglamentuojančius norminius aktus bei kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos tinkamam profesinių pareigų turinio atskleidimui ir vertinimui. Profesinės pareigos BK 30 straipsnio kontekste turi būti suprantamos kaip pareigūno ar kito asmens turimų įgaliojimų visuma, būtina jam priskirtoms funkcijoms atlikti.
11. Tuo tarpu BK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į būtinąją gintį. BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išskirtos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-59/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-59/2010">2K-59/2010</a>, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-350-222/2015, 2K-31-788/2015, 2K-96-303/2020, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023 ir kt.).
12. Taigi, kaip nurodė išplėstinė septynių teisėjų kolegija, iš esmės panašius institutus atriboja veikiantis subjektas. Būtinoji gintis suprantama kaip prigimtinė kiekvieno asmens teisė, o pasinaudojimas ja neužtraukia jokios teisinės atsakomybės. Vykdydamas profesines pareigas asmuo veikia įpareigotas įstatymo ar kito teisės akto, o atsakomybę jam užtraukti gali būtent pareigų nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas. Pareigūno veiksmų naudojant prievartą teisėtumą pirmiausia lemia jo tarnybinius įgaliojimus apibrėžiantys teisės aktai, o teisės į būtinąją gintį taisyklės tampa aktualios išimtiniais atvejais, kai tarnybinių įgaliojimų reglamentavimas nėra pakankamas teisėtumo klausimui išspręsti. Kadangi byloje sprendžiamas policijos pareigūno atsakomybės klausimas, kai dėl kilusio pavojaus savo sveikatai panaudojama prievarta, kurios panaudojimas yra susijęs ir su profesinės veiklos uždavinių vykdymu, todėl žalos padarymas vykdant profesines pareigas lemia BK 30 straipsnio taikymo pirmenybę. Pagrindą daryti tokią išvadą sudaro ir teismų praktika, ji de facto (faktiškai) BK 30 straipsnį laiko specialiąja profesines pareigas vykdančių asmenų baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe, kuri taikoma vertinant profesines pareigas vykdančių asmenų veiksmus, atliktus būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2008; nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-153/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-153/2009">2K-153/2009</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-74-976/2017, 2K-32-648/2025, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMTktNTk0LzIwMjU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-119-594/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-119-594/2025">2K-7-119-594/2025</a>).
13. BK 30 straipsnyje nurodytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės vienas esminių požymių yra veiksmų, atliekamų vykdant profesines pareigas, teisėtumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-123/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-123/2007">2K-123/2007</a>). Sprendžiant pareigūno baudžiamosios atsakomybės klausimą, pareigūno veiksmai panaudojant šaunamąjį ginklą turi būti vertinami atsižvelgiant ir į tai, kokią reikšmingą informaciją pareigūnas turėjo įvykio metu, taip pat į jo tuo metu buvusį pagrįstą sąžiningą įsitikinimą dėl būtinybės panaudoti ginklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>). Pažymėtina, kad nuo informacijos pakankamumo tiesiogiai priklauso pareigūnų parengties reaguoti į ekstremaliąją situaciją algoritmas, t. y. turimų priemonių komplektacija, atliekamų veiksmų bei pasiskirstymo atsakomybėmis modelis ir pan. Tai akcentuojama ir Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademijos rašte dėl pareigūnų veiksmų įvertinimo (t. 2, b. l. 179–187), nes šis modelis lemia ir būtinybės (ne)panaudoti ginklą situacijos (ne)atsiradimą.
14. Konvencijos 2 straipsnio („Teisė į gyvybę“) 1 dalyje nustatyta, kad kiekvieno asmens teisė į gyvybę saugoma įstatymu; negalima tyčia atimti niekieno gyvybės, nebent yra vykdomas teismo nuosprendis dėl nusikaltimo, už kurį tokią bausmę nustato įstatymas; 2 dalyje nustatyta, kad gyvybės atėmimas nėra laikomas šio straipsnio pažeidimu, jeigu tai padaroma panaudojant ne daugiau jėgos, negu neišvengiamai būtina: a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto; b) siekiant teisėtai sulaikyti arba sutrukdyti teisėtai kalinamam asmeniui pabėgti; c) imantis teisėtų veiksmų siekiant numalšinti riaušes ar sukilimą.
15. EŽTT, aiškindamas principą, kad policijos pareigūnų mirtiną grėsmę keliančios jėgos panaudojimas galimas tik tuo atveju, kai tai yra „neišvengiamai būtina“, laikosi pozicijos, kad iš esmės tokios būtinybės negali būti, jeigu yra žinoma, jog sulaikomas asmuo nekelia pavojaus gyvybei arba sveikatai ir jis nėra įtariamas padaręs smurtinį nusikaltimą, netgi jeigu nepanaudojus mirtiną grėsmę keliančios jėgos bus prarasta galimybė jį sulaikyti (1995 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje McCann ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 18984/91; 2004 m. gruodžio 20 d. sprendimas byloje Makaratzis prieš Graikiją, peticijos Nr. 50385/99; 2005 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Nachova ir kiti prieš Bulgariją [DK], peticijų Nr. 43577/98 ir 43579/98; 2006 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Tzekov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45500/99; 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą, peticijų Nr. 70659/01 ir 74371/01; 2010 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Wasilewska ir Kałucka prieš Lenkiją, peticijų Nr. 28975/04 ir 33406/04; 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimas byloje Vlaevi prieš Bulgariją, peticijų Nr. 272/05 ir 890/05; 2011 m. kovo 22 d. sprendimas byloje Heikkinen prieš Suomiją, peticijos Nr. 22102/09). Taigi galima daryti išvadą, kad EŽTT praktikoje policijos pareigūnų mirtiną grėsmę keliančios jėgos panaudojimas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, kai yra žinoma, kad sulaikomas asmuo kelia pavojų gyvybei arba sveikatai ar jis yra įtariamas padaręs smurtinį nusikaltimą.
16. EŽTT 2011 m. kovo 24 d. sprendime byloje Giuliani ir Gaggio prieš Italiją (peticijos Nr. 23458/02) nustatyta, kad Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad jėgos panaudojimas turi būti griežtai proporcingas vieno iš a, b ar c punktuose nustatytam tikslui pasiekti. Be to, pripažįstant šios nuostatos svarbą demokratinėje visuomenėje, būtina kruopščiausiai nagrinėti gyvybės atėmimo atvejus, ypač kai tyčia naudojama mirtiną grėsmę sukelianti jėga, atsižvelgiant ne tik į valstybės pareigūnų, kurie realiai naudojo jėgą, veiksmus, bet ir į visas bylos aplinkybes, įskaitant tokius klausimus, kaip nagrinėjamų veiksmų planavimas bei kontrolė. Aplinkybės, kuriomis gyvybės atėmimas gali būti pateisinamas, turi būti aiškinamos griežtai (siaurai). Teismas taip pat yra nusprendęs, kad, prieš pradedant šaudyti į žmogų, kai tik įmanoma, turi būti paleidžiami įspėjamieji šūviai. Valstybės pareigūnų jėgos panaudojimas siekiant vieno Konvencijos 2 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų gali būti pateisinamas tuo atveju, kai remiamasi sąžiningu įsitikinimu, kuris, esant svarių priežasčių, laikomas priimtinu įvykių metu, bet vėliau pasirodo buvęs klaidingas. Priešingu atveju kiltų nereali našta valstybei ir jos teisėsaugos pareigūnams, vykdantiems pareigas, galbūt pakenkiant jų ar kitų asmenų gyvybėms. Be kita ko, EŽTT bylose, kuriose sulaikomiems asmenims reikalinga medicinos pagalba, pabrėžia, kad kai pripažįstama, jog asmenys yra ypač pažeidžiamoje padėtyje, renkantis „įprastus“ jų sulaikymo metodus, reikia imtis ypatingų atsargumo priemonių (EŽTT 2024 m. birželio 11 d. sprendimas byloje T. V. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 47909/19; 2026 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Magherini ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 32707/19).
17. Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai policijos pareigūnas panaudojo mirtiną grėsmę keliančią jėgą – šaunamąjį ginklą (iššovė penkis kartus, o dėl dviejų šūvių padarytų sužalojimų moteris mirė) siekdamas sulaikyti į greitosios medicinos pagalbos darbuotojų sveikatą ir gyvybę pasikėsinusią (vieną iš jų sužalojusią), policijos pareigūno sveikatą sutrikdžiusią ir į jo (D. Š.) bei kitų pareigūnų gyvybę bei sveikatą besikėsinančią moterį. Siekdami nustatyti, ar mirtiną grėsmę keliančią jėgą – šaunamąjį ginklą susiklosčiusioje situacijoje buvo „neišvengiamai būtina“ panaudoti, teismai turėjo įvertinti, ar susiklosčiusi situacija atitiko Konvencijos nustatytas išimtis, ar pareigūnas neperžengė savo atliekamų funkcijų ir įgaliojimų ribų, taip pat ar pareigūno veikimas buvo pagrįstas sąžiningu įsitikinimu dėl būtinybės panaudoti ginklą.
18. Vertinant situacijos atitiktį, konstatuotina, kad ji atitiko Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nustatytus atvejus, t. y. pareigūnai buvo iškviesti sulaikyti asmens, padariusio nusikalstamą veiką, ir patyrė pasipriešinimą sulaikymo metu. Tokią išvadą pagrindžia nustatyta faktinė situacija (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 30–31 lapai), kuri plačiau kasacinės instancijos teismo neaptariama. Tik primintina, kad pareigūnai atvyko greitosios medicinos pagalbos darbuotojų, kurių automobilis buvo apgadintas ir vienas iš jų buvo A. T. nežymiai sužalotas, kvietimu, buvo atsiųsti du sustiprinto policijos pajėgų vieneto ekipažai, A. T. beveik nereagavo į panaudotas elektrošoko priemones ir kitus jai taikytus pasipriešinimo suvaržymo būdus, ji turėjo peilį ir šiuo aktyviai naudojosi.
19. Pagrindinis klausimas, kurį turėjo spręsti teismai nagrinėjamoje situacijoje, yra tas, ar pasirinkta pareigūnų veikimo strategija atitiko jų turimą informaciją apie įvykį ir susiklosčiusią situaciją vietoje ir ar buvo būtina bei proporcinga.
20. Tikrinant, ar pareigūnų pasirinkta strategija atitinka faktinę situaciją, svarbūs yra keletas aspektų. Kaip minėta, į įvykio vietą buvo išsiųsti du sustiprinto policijos pajėgų vieneto ekipažai. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. gegužės 28 d. įsakymu patvirtintame Policijos pajėgų vienetų veiklos organizavimo aprašo (2022 m. kovo 30 d. redakcija) 2.11 papunktyje nurodyta, kad sustiprintas policijos pajėgų vienetas (toliau – SPV) sudaromas iš dviejų ar daugiau pareigūnų, kurie aprūpinami papildomomis priemonėmis, reikalingomis veikti esant ypatingajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai ir nustatytomis policijos generalinio komisaro patvirtintuose aprūpinimo standartuose (toliau – aprūpinimo standartai). SPV reagavimo prioritetas yra pranešimai apie A ir B kategorijų įvykius, t. y. įvykius, kai kyla ar gali kilti grėsmė asmens gyvybei ir sveikatai arba būtina greitai užkirsti kelią teisės pažeidimui arba sulaikyti nusikaltimą padariusį asmenį. Taigi, nagrinėjamu atveju situacija buvo pripažinta aukštesnio sudėtingumo, jos spręsti buvo išsiųsti net du sustiprinti policijos ekipažai, jie atitinkamai turėjo būti aprūpinti papildomomis priemonėmis, reikalingomis veikti esant ypatingajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai, tokiomis kaip šalmai, liemenės, skydai, granatsvaidžiai ir pan. Tačiau byloje nustatyta, kad SPV komplektacija buvo ne visa – visi pareigūnai turėjo tik po vieną elektroimpulsinio prietaiso „Taser“ užtaisą, nors nustatyta, kad jų turi turėti po du. Taip pat nustatyta, kad automobiliuose nebuvo skydų, tai būtų leidę pareigūnams efektyviau veikti ir pan.
21. Taigi, spręstina, kad pareigūno veiksmų vertinimui yra svarbus nustatytas komplektacijos trūkumas – iš vaizdo įrašų matyti, kad pareigūnai aiškinosi, kiek turi elektros šoko užtaisų, ieškojo skydų. Tokia išvada darytina dėl to, kad byloje nustatyta, jog A. T. reagavo į elektrošoką, tačiau ši reakcija buvo per trumpa, kad būtų galima ją efektyviai imobilizuoti. Kaip antai nustatyta, kad pirmais kartais panaudojus elektros impulso prietaisą „Taser“ A. T. suklupo tarpduryje ir buvo kiek praradusi koordinaciją, tačiau jau po kelių sekundžių bandė keltis ir suduoti smūgį peiliu. Kai A. T. išėjo į lauką, prieš ją nedelsiant buvo panaudotos ašarinės dujos, taip pat panaudotas likęs elektroimpulsinis prietaisas, dėl to ji vėl suklupo. Pareigūnai kartu naudojo ir teleskopinę lazdą, taktinius veiksmus, tačiau nė viena naudota priemonė nedavė pakankamo rezultato. A. T. judėjo, toliau mojavo peiliu, bandė suduoti smūgius šalia jos esantiems pareigūnams. Apie tai, kad mosikavimasis peiliu, siekiant juo įdurti, buvo akivaizdžiai pavojingas, apklausų metu tvirtino visi policijos pareigūnai. Galiausiai A. T., bėgdama su peiliu rankoje, nusivijo pareigūną E. R., tačiau kai pastarasis užbėgo už greitosios medicinos pagalbos automobilio, be to, iš paskos besivijęs A. D. pabandė ją pargriauti, A. T. apsisuko ir, atkišusi peilį, pradėjo bėgti į priešais ją buvusių D. Š., L. M. ir pargrįžusio A. D. pusę (A. D. ir L. M. spėjo staigiai atsitraukti į šonus už D. Š.) (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 33–34 lapai). Atitinkamai skydų turėjimas būtų leidęs pareigūnams tiek gintis nuo sužalojimų grėsmės, tiek ir lengviau imobilizuoti A. T. bei apriboti jos galimybę mosuotis peiliu. Pabrėžtina ir tai, kad byloje nenustatyta, jog D. Š. būtų buvęs atsakingas už visų reikalingų priemonių tarnybiniuose automobiliuose užtikrinimą. Svarbu, kad būtent jis skydo ieškojo abiejuose tarnybiniuose automobiliuose, tačiau jo nebuvo.
22. Taip pat byloje reikia nustatyti, ar D. Š. šaunamąjį ginklą panaudojo nepažeisdamas Policijos įstatymo 28 straipsnio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>). Policijos įstatymo 28 straipsnyje reglamentuojamas šaunamųjų ginklų ir sprogmenų naudojimas. Nagrinėjamai situacijai šio straipsnio aktualiose nuostatose nurodyta, kad šaunamieji ginklai gali būti panaudoti tik išimtiniais atvejais, kai tai neišvengiamai būtina ir kai psichinė ar fizinė prievarta buvo neveiksminga arba kyla neišvengiamas pavojus asmens gyvybei, sveikatai (1 dalis); kad pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenis: gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo gyvybei ar sveikatai nusikalstamo kėsinimosi; sulaikydamas nusikalstamą veiką galimai padariusį asmenį, jeigu kyla neišvengiamas pavojus pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai (2 dalis); kad, ketindamas naudoti šaunamąjį ginklą, pareigūnas privalo įspėti apie šį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia neišvengiamą pavojų pareigūno arba kito asmens gyvybei ar sveikatai arba kai toks įspėjimas yra neįmanomas (4 dalis).
23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prieš iššaudamas pirmąjį šūvį D. Š. kelis kartus žodžiu įspėjo apie tai, kad bus panaudotas šaunamasis ginklas, atitinkamai jam iššovus pirmąjį šūvį, A. T. toliau kryptingai artinosi link D. Š., o šis nuolat judėjo atgal. Tada išteisintasis šovė dar vieną kartą A. T. į koją. Tik tuo metu ji rankas priglaudė prie krūtinės, tačiau šis šūvis irgi jos nesustabdė, ji nei paleido peilį, nei nustojo artintis prie išteisintojo. O tada paeiliui buvo iššauti trečias, ketvirtas ir penktas šūviai, atitinkamai į rankų ir pilvo sritis. Tik po šių šūvių A. T. pakeitė judėjimo kryptį, sustojo ir suklupo (apeliacinės instancijos teismo nutarties 27, 30 punktai). Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, D. Š., pamatęs atbėgančią A. T., ne iškart panaudojo šaunamąjį ginklą, pirmasis šūvis į koją buvo atliktas tik tuo metu, kai tarp jo ir A. T. buvo likęs nedidelis atstumas (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 35 lapas). Taigi šaunamasis ginklas buvo panaudotas tik išnaudojus visas turimas priemones ir jomis nepasiekus teisėto tikslo – neatėmus iš A. T. peilio, kuriuo ji kėsinosi į D. Š. sveikatą ir gyvybę. Be to, jis buvo pagrįstai sąžiningai įsitikinęs, kad A. T. prieš jį panaudos peilį, tik todėl panaudojo šaunamąjį ginklą. O toks įsitikinimas yra svarbus, vertinant būtinybę panaudoti ginklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>).
24. Ir nors sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 36 lape padarytomis išvadomis apie nevisiškai tinkamą vadovavimą ir policijos pareigūnų veiksmų koordinavimą įvykio vietoje, tačiau būtina pažymėti ir tai, kad pareigūnai buvo pasidaliję funkcijomis ir pagrįstai tikėjosi, kad pavyks sulaikyti A. T. panaudojus elektroimpulsinius prietaisus, teleskopines lazdas, ašarines dujas ir kovinius veiksmus. Tačiau, visoms šioms priemonėms neveikiant A. T., kuri mojavo peiliu, taikydama sužaloti bet kurį iš pareigūnų, situacija tapo nekontroliuojama, dėl to visa teisinė atsakomybė už šią situaciją teko vienam policijos pareigūnui, kuris, esant neišvengiamai būtinai situacijai – saugodamas savo sveikatą ir gyvybę, panaudojo šaunamąjį ginklą (vienas policijos pareigūnas buvo už greitosios medicinos pagalbos automobilio, kiti du – už D. Š.). Todėl išvadai dėl įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų viršijimo BK 30 straipsnio 2 dalies prasme nėra pagrindo. Pagrindas svarstyti dėl įgaliojimų viršijimo galėtų kilti tuo atveju, jei, esant visai ekipažų komplektacijai, kitos nei šaunamasis ginklas priemonės nebūtų naudojamos apskritai ar būtų panaudota tik dalis jų. Tik susiklosčius situacijai, kai pareigūnai į iškvietimą būtų išleidžiami pasirūpinus visomis būtinomis ir pakankamomis priemonėmis, tačiau jos nebūtų tinkamai panaudotos, nebūtų išnaudotos visos priemonės, nepanaudojant mirtiną grėsmę keliančios jėgos, būtų galima spręsti, ar pareigūnai neviršijo jiems nustatytų įgaliojimų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prieš A. T. buvo panaudotos visos tuo metu turimos specialiosios priemonės – ašarinės dujos, teleskopinė lazda, elektroimpulsinis prietaisas (be kita ko, jis buvo panaudotas ne kartą, panaudoti visų pareigūnų, jį turėjusių, turimi prietaisai (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 33 lapas)), be kita ko, ir koviniai veiksmai, o šaunamasis ginklas buvo panaudotas tik kraštutiniu atveju – A. T. artinantis prie D. Š. su ištiestu peiliu, nereaguojant į perspėjimą, kad šaus, ir jam pagrįstai susiklosčiusioje situacijoje manant, kad jo gyvybei gresia pavojus.
25. Taigi D. Š. susiklosčiusioje situacijoje veikė esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – profesinių pareigų vykdymui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, abiejų instancijų teismų baigiamieji aktai keistini, nustatant, kad D. Š. veiksmai atitinka BK 30 straipsnyje įtvirtintą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – profesinių pareigų vykdymą.
26. Kartu pažymėtina, kad BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Pažymėtina, kad, siekiant inkriminuoti BK 129 straipsnį, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nužudymą, privalo egzistuoti nusikalstami padariniai – asmens mirtis. Nagrinėjamu atveju yra aktualus BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kuriame nurodyta, kad nusikaltimas yra padaromas tiesiogine tyčia, kai jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatytų padarinių, ir jų norėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad susiklosčiusioje situacijoje nėra jokio pagrindo išvadai apie D. Š. veikimą tiesiogine tyčia, t. y. nėra jokio pagrindo teigti, kad jis norėjo nužudyti A. T. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą. To nenurodo ir teisiniais argumentais negrindžia ir kasatoriai. Paprastai negali susiklostyti situacija, kai policijos pareigūnas, tarnybos metu vykdydamas profesines pareigas, tiesiogine tyčia nužudo ar sunkiai sutrikdo sveikatą. Tik įrodžius, kad policijos pareigūnas norėjo tokių pasekmių, galima konstatuoti veikimą tiesiogine tyčia. Tačiau įprastai, atliekant tarnybines funkcijas, gali susiklostyti tik tokios situacijos, kai žala žmogaus gyvybei ar sveikatai padaroma veikiant netiesiogine tyčia arba neatsargiai, o kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas negali būti konstatuojamas tuo atveju, kai žala besikėsinančiajam padaryta dėl neatsargumo ar netiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzctNzg4LzIwMjU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-37-788/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-37-788/2025">2K-37-788/2025</a>). Taigi susiklosčiusioje situacijoje išvada, kad susiklostė būtinosios ginties ribų peržengimas, būtų teisiškai ydinga.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,
n u t a r i a :
Atmesti nukentėjusiųjų I. T. ir A. T. atstovo advokato Dainiaus Dargevičiaus ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Ginto Ivanausko kasacinius skundus.
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 31 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 21 d. nutartį – baudžiamąją bylą D. Š. pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį nutraukti, nustačius BK 30 straipsnyje nurodytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – profesinių pareigų vykdymą.
Kitas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 21 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Arūnas Budrys
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Alvydas Pikelis
