Dėl sprendimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. eI2-712-426/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08071-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.5.2; 41; 50.3; 55.1.3

(S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Pukanasytės-Biekšės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo komisijos (toliau – Komisija) 2023 m. liepos 10 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jo prašymą pripažinti laisvės gynėjo kario savanorio teisinį statusą.

Pareiškėjo manymu, Komisija nepagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo jam pripažinti Laisvės gynėjo kario savanorio teisinio statuso, nes nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. jis nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos laisvės gynėjo teisinio statuso įstatyme neaiškiai parašyta, kada asmuo turi būti Lietuvos piliečiu (t. y. ar jis turėjo būti Lietuvos Respublikos piliečiu veiksmų atlikimo metu). Pareiškėjo nuomone, pagal šį įstatymą statusas suteikiamas Lietuvos Respublikos piliečiui. Pilietybė pareiškėjui buvo išimties tvarka suteikta Prezidento 2002 m. kovo 25 d. dekretu (duomenys neskelbtini), nepriklausomai nuo to, ar jis turėjo šią pilietybę veiksmų atlikimo metu 1990–1991 m.

Pareiškėjo įsitikinimu, Komisija tik formaliai „atsimušinėja“ teigdama, kad neva jai neaišku dėl jo pilietybės. Mano, kad tai – akivaizdus Komisijos padarytų išvadų nukrypimas nuo Konstitucinio teismo aiškinimo, nes yra įsitikinęs, kad Konstitucinio teismo išvada yra vienareikšmė (2013 m. vasario 22 d. KT nutarimas /byla Nr. 102/2010). Pareiškėjo vertinimu, Komisija sprendime neatsižvelgia į šį faktą, todėl jam kyla klausimas dėl Komisijos požiūrio į Lietuvos okupaciją, nes susidaro įspūdis, jog Komisija tokiu būdu pripažįsta SSSR kaip de fakto teisinę valstybę, turėjusią teisinį statusą okupuotoje Lietuvoje ir Lietuvą, kaip teisinį SSSR subjektą (t. y. Komisija lyg ir neigia Lietuvos okupaciją).

Skunde pareiškėjas nurodo, kad Komisijai pateikė visus būtinus įrodymus, jog jo prašymas pripažinti Laisvės gynėjo kario savanorio teisinį statusą būtų patenkintas. Pažymi, kad Komisija nenurodė, jog trūksta dokumentų, sprendimą priėmė tik tuo motyvu, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. jis nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjui akivaizdu, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos laisvės gynėjo teisinio statuso įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtą laisvės gynėjo sąvoką: yra Lietuvos Respublikos pilietis, 1990 m. kovo 11 d. – 1991 m. rugpjūčio 21 d. S. S. karinės agresijos metu dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybingumą. Prašo skundą tenkinti.

Atsakovas nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad iš pareiškėjo kartu su prašymu pripažinti laisvės gynėjo teisinį statusą pateiktų dokumentų matyti, kad jis gimė (duomenys neskelbtini), 1975 m. išvyko iš Lietuvos, gyveno (duomenys neskelbtini), turėjo Š. K. pilietybę. Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka buvo suteikta Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. kovo 25 d. dekretu (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad šiuo metu pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau Įstatyme nurodytu aktualiu laikotarpiu, t. y. 1990 – 1991 metais, jis neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės. Atsakovo nuomone, pastaroji aplinkybė patvirtina ir tai, kad pareiškėjas negalėjo 1990 m. balandžio mėn. duoti priesaikos Lietuvos valstybei kaip Lietuvos Respublikos pilietis, nes tuo metu jis buvo Š. K. pilietis ir nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis. Lietuvos Respublikos pilietybė jam buvo suteikta išimties tvarka. Atsakovo įsitikinimu, šiuo atveju pareiškėjas neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo kriterijų, todėl Komisija neturėjo teisinio pagrindo pripažinti A. V. jo prašomo teisinio statuso.

Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Komisijai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nesuteikta teisė laisvės gynėjo teisinį statusą pripažinti išimties tvarka. Atsakovo nuomone, tik pasikeitus teisiniam reglamentavimui nagrinėjamu klausimu ir po to pareiškėjui dar kartą pateikus prašymą, galbūt atsirastų teisinis pagrindas dar kartą svarstyti klausimą dėl laisvės gynėjo teisinio statuso suteikimo, tačiau šiuo metu, tokio pagrindo nėra, todėl prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo komisijos 2023 m. liepos 10 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat reiškia reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl statuso pripažinimo.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2023 m. birželio 28 d. kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą su prašymu dėl laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo.

2023 m. liepos 10 d. gauta išvada dėl pretendento į laisvės gynėjo teisinį statusą prašymo – nepripažinti.

2023 m. liepos 10 d. Komisijos posėdyje svarstytas Išvados dėl Laisvės gynėjo kario savanorio teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo pateikimo klausimas A. V.. Nutarta – nepripažinti laisvės gynėjo kario savanorio teisinio statuso, nes jis neatitinka Laisvės gynėjo teisinio statuso įstatymo (toliau – Įstatymas) 2,3 straipsniuose nustatytų kriterijų. Balsavimo rezultatai: už – 5, prieš – 0.

Komisija 2023 m. liepos 10 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nepripažino A. V. Laisvės gynėjo kario savanorio teisinio statuso.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos išvada, pateikė skundą teismui.

Lietuvos Respublikos laisvės gynėjo teisinio statuso įstatymas įtvirtina laisvės gynėjo teisinį statusą, apibrėžia laisvės gynėjo kario savanorio, laisvės gynėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūno, laisvės gynėjo Valstybės saugumo departamento pareigūno, laisvės gynėjo Muitinės departamento pareigūno, laisvės gynėjo policijos pareigūno, laisvės gynėjo šaulio sąvoką ir nustato pagrindinius laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo kriterijus.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, laisvės gynėju pripažįstamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris 1990 m. kovo 11 d. – 1991 m. rugpjūčio 21 d. S. S. karinės agresijos metu dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybingumą ar šalinant grėsmę Lietuvos valstybingumui ir vientisumui, įvairiomis nesmurtinio pasipriešinimo formomis priešinosi agresyviems SSRS ekonominiams ar kariniams veiksmams, saugojo ar gynė valstybės sieną, kitus valstybinės svarbos ir ūkio objektus, kūrė krašto apsaugos struktūras, muitines, specifinėmis priemonėmis padėjo atkurti Lietuvos Respublikos valstybingumą, tarnaudamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje, Krašto apsaugos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo struktūriniuose padaliniuose, Pasienio apsaugos tarnyboje, Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje, Valstybės saugumo departamente, Lietuvos Respublikos policijoje, Lietuvos šaulių sąjungoje, ir prisiekė Lietuvos valstybei iki 1991 m. rugpjūčio 21 d., priklausydamas vienai iš šio straipsnio 2 dalyje išvardytų laisvės gynėjų grupių ir šio įstatymo 3–8 straipsniuose numatytais teisiniais pagrindais. Viena iš laisvės gynėjų grupių, nurodytų šio straipsnio 2 dalies 1 punkte, yra kariai savanoriai.

Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, laisvės gynėjo kario savanorio teisinis statusas pripažįstamas asmenims, kurie atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamą laisvės gynėjo sąvoką, prisiekę būti ištikimi Lietuvos Respublikai, vadovaudamiesi 1990 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos laikinuoju krašto apsaugos įstatymu Nr. I-384 ir 1990 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos tarnybos įstatymu Nr. I-798, tarnavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 125 „Dėl kai kurių departamentų prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės“ įkurtame Krašto apsaugos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Krašto apsaugos departamento struktūriniuose padaliniuose, įgyvendindami krašto apsaugos koncepciją, kūrė ir formavo krašto apsaugos sistemą, gynė krašto teritoriją, saugojo valstybės sieną, svarbius valstybinius, ūkio ir kitus civilinius objektus, taip pat štabų darbuotojams.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikta Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. kovo 25 d. Dekretu (duomenys neskelbtini). Tą tvirtina ir bylos rašytiniai įrodymai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. Nutarime konstatuota, kad,,iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris inter alia suponuoja tai, kad tarptautinės ir Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu SSRS pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 m., kaip SSRS agresijos pasekmė, buvo niekinis aktas; taigi šis aktas nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę. Vadinasi, sovietų okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų ir jų palikuonių) nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės, inter alia okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje įvesta SSRS visuotinė karinė prievolė.“

Tame pačiame Konstitucinio Teismo Nutarime išaiškinta ir tai, kad „Lietuvos Respublikos pilietybės santykius 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę reguliavo buvęs Lietuvos TSR pilietybės įstatymas (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija). Nuo 1990 m. kovo 11 d. įstatymo „Dėl Valstybės pavadinimo ir herbo“ priėmimo jis vadintas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu, o šio įstatymo tekste buvusi formuluotė „Lietuvos TSR“ atitinkamai pakeista taip, kad šis įstatymas, kaip atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės įstatymas, galėtų reguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės santykius (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Pilietybės įstatymas galiojo iki 1991 m. gruodžio 10 d. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kiti iki 1940 m. birželio 15 d. buvusieji nuolatiniai tuometinės Lietuvos Respublikos teritorijos gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikos teritorijoje; 2) asmenys, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jie yra patys gimę ar įrodę, kad bent vienas iš tėvų ar seneliai yra gimę Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai; 3) kiti asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos nuolat gyveno Respublikos teritorijoje ir turi čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį; šie asmenys per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo laisvai apsisprendžia dėl pilietybės; 4) asmenys, įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Taigi šiame įstatyme Lietuvos Respublikos piliečių korpusas buvo apibrėžtas inter alia vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principu, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiais buvo pripažįstami asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys. Iš dalies šis principas buvo įgyvendintas teisiniu reguliavimu, nustatytu įstatymo 1 straipsnio 1 punkte: pagal jį Lietuvos Respublikos piliečiais pripažinti asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje. <...> Vadinasi, Lietuvos Respublikos piliečiais <...> buvo pripažinti pirmiausia 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodyti asmenys. Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos pilietis paprastai negali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu (1990 m. kovo 11 d. redakcija).

Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime išaiškinta, kad „pilietybė yra nuolatinis politinis teisinis asmens ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų kylančiu savitarpio pasitikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe atitinkamai valstybei. Politinį pilietybės pobūdį lemia asmens nuolatinis ryšys su ypatinga politine institucija – tam tikra valstybe ir pripažinimas jam atitinkamų politinių teisių bei laisvių, suteikiančių asmeniui galimybę dalyvauti tos valstybės ir visuomenės politiniame gyvenime, įskaitant teisę dalyvauti valdant savo šalį. <...> Priesaika yra asmens iškilmingas bei tvirtas pasižadėjimas prisiimti jį saistančias pareigas ir jas vykdyti arba pažadas sakyti tiesą, paprastai kreipiantis ir į Dievą. Tarp priesaikos ir pasižadėjimo nedaroma esminių skirtumų, tos sąvokos traktuojamos kaip beveik vienareikšmės. Tiesa, tam tikrų skirtumų galima aptikti, jeigu kreipsime dėmesį į formos dalykus. Antai priesaika yra apibūdinama kaip iškilmingas ir tvirtas pasižadėjimas. Priesaikų būna įvairių: bažnytinių, valstybinių, tarnybinių, profesinių, teisminių ir t. t. <...> Pilietybės institute priesaika dažniausiai vartojama, kai pilietybė suteikiama natūralizacijos būdu: asmuo, prašantis pilietybės, iškilmingai pasižada laikytis atitinkamos valstybės konstitucijos ir įstatymų, prireikus ginti šią valstybę ir atlikti kitas pilietines pareigas, gerbti tos valstybės papročius bei kultūrą ir t. t. Taigi piliečio priesaika neabejotinai pirmiausia yra konkretaus asmens politinis įsipareigojimas valstybei, kuri asmeniui suteikia pilietybę.“

Sistemiškai vertinant Įstatymo, kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, remiantis Konstitucine jurisprudencija akivaizdu, kad Įstatymas taikomas tik Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie Įstatyme nurodytu laikotarpiu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai ir davė priesaiką Lietuvos valstybei būdami būtent Lietuvos Respublikos piliečiais.

Įvertinus gausius rašytinius bylos įrodymus, tokius kaip buvusio Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento (KAD) gen. direktoriaus A. B. 2023 m. gegužės 20 d. liudijimą, kuriame, nurodoma, kad 1990 m. balandžio mėn. pabaigoje A. V. sutiko bendradarbiauti su KAD ir vykdyti jam patikėtas užduotis Š., N., D. ir D. B.; priesaiką, kurią pareiškėjas Lietuvos Respublikai davė 1990 m. balandžio mėn. pabaigoje, dalyvaujant A. B. ir Č. J.; kitus rašytinius įrodymus, kurie tvirtina, kad pareiškėjas buvo paskirtas pirmuoju KAD atstovu (duomenys neskelbtini) ir veiklą vykdė iki 1993 m. rugpjūčio 30 d.; kad aktyviai talkino Lietuvos ir (duomenys neskelbtini) ryšių plėtojimui, dirbo kaip žurnalistas, KAD atstovu (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pareiškėjo nuopelnų Lietuvai, jo svarbos ir įdėto didelio indelio teikiant pagalbą Lietuvos valstybei. Tačiau, nepriklausomai nuo to, atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymas visgi numato vienareikšmišką aplinkybę laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimui – būti Lietuvos Respublikos piliečiu, kuris 1990 m. kovo 11 d. – 1991 m. rugpjūčio 21 d. S. S. karinės agresijos metu dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybingumą ar šalinant grėsmę Lietuvos valstybingumui ir vientisumui <...>. Bylos įrodymai tvirtina, kad pareiškėjas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis. Byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad pilietybė išimties tvarka pareiškėjui buvo suteikta 2002 m. kovo 25 d.

Įvertinus išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėjas negalėjo 1990 m. balandžio mėn. duoti priesaikos Lietuvos valstybei kaip Lietuvos Respublikos pilietis, nes tuo metu jis buvo Š. K. pilietis ir nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, vadinasi, neatitiko Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo kriterijų, todėl, teismo vertinimu, Komisija neturėjo teisinio pagrindo pripažinti pareiškėjo prašomo teisinio statuso.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo komisijos 2023 m. liepos 10 d. sprendimas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus (yra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas), be to, jį priimant laikytasi pagrindinių ir esminių procedūrų, priėmė tam kompetentingas subjektas. Dėl to nėra pagrindo pareiškėjo skundo argumentais skundžiamo administracinio sprendimo keisti ar jį naikinti. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl statuso jam suteikimo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundo reikalavimai netenkintini Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Atmesti pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Violeta Balčytienė

Rūta Miliuvienė

Indrė Pukanasytė-Biekšė